Civilinė byla Nr. 3K-3-280/2011
Proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Arka“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Arka“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl savininko teisių gynimo; trečiasis asmuo – valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Arka“ teismo prašė panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybės teisių į naujai pagamintą daiktą – negyvenamąsias patalpas – kirpyklą, esančią Klaipėdoje, Galinio Pylimo g. 20, registraciją, pripažinti šias patalpas UAB „Arka“ nuosavybe ir įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą įregistruoti jas kaip UAB „Arka“ nuosavybę.
Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto mero 1991 m. sausio 28 d. potvarkiu Nr. 54 nuspręsta:
„1. Leisti K. Žadeikio individualiai prekybos firmai pagal paruoštą ir nustatyta tvarka suderintą projektą savo lėšomis įsirengti patalpas praėjime tarp namų, esančių adresu Galinio Pylimo g. 20 ir 20a.
2. Įrengus patalpas priduoti komisijai ir sudaryti nuomos sutartį su Pirmąja butų ūkio remonto ir eksploatavimo valdyba“.
K. Žadeikio individualią prekybos firmą perregistravus į UAB „Arka“, Klaipėdos miesto mero 1991 m. balandžio 18 d. potvarkiu Nr. 206 jai suteiktas analogiškas leidimas. Valstybinė butų ūkio eksploatavimo įmonė Nr. 4 1994 m. lapkričio 1 d. su UAB „Arka“ sudarė patalpų, esančių Klaipėdoje, Galinio Pylimo g. 20, eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį. UAB „Arka“ 1999, 2005 ir 2008 metais kreipėsi į Klaipėdos miesto merą ir savivaldybės administraciją su prašymais priimti atitinkamą teisės aktą, kuris UAB „Arka“ suteiktų teisę įregistruoti nuosavybės teises į jos lėšomis ir pastangomis įrengtas patalpas, tačiau prašymai netenkinti, nurodžius, kad UAB „Arka“ patalpas gali tik nuomoti. UAB „Arka“ kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti nuosavybės teisės į šias patalpas įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu, tačiau jis netenkintas. Nuo 2006 m. rugsėjo 13 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo patalpą – kirpyklą. Šios registracijos pagrindu nurodyta Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Valstybės teritorijų planavimo ir statybos tarnybos 1999 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. VSI-P182, kuria ginčo patalpos pripažintos tinkamomis naudoti.
Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl nuosavybės teisių įgijimo į naujai pagamintą daiktą – negyvenamąsias patalpas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo patalpas registraciją; pripažino naujai pagamintą daiktą – negyvenamąsias patalpas – kirpyklą ieškovo nuosavybe, kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovas ginčo patalpas įsirengė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, ir nurodė, kad ieškovas su atsakovu 1991 m. susitarė, jog ieškovas savo lėšomis įsirengs patalpas valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės plote. Patalpų įrengimo už ieškovo lėšas atsakovas neneigė. Ieškovas ne tik savo lėšomis, bet ir kitais būtinais veiksmais statybos procese – (dokumentų surinkimu, būtinų leidimų gavimu, projektų suderinimu ir kt.) sukūrė (pagamino) naują daiktą – patalpas (kirpyklą). Teismas sprendė, kad ieškovas pateikė įrodymus, paneigiančius atsakovo teises į patalpas bei padarė išvadą, kad savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo patalpas įregistruotos be teisinio pagrindo, pažeidžiant daikto savininko teises. Teismas netenkino ieškovo prašymo įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į ginčo patalpas, nes su tokiu prašymu nekilnojamąjį daiktą įgijęs asmuo turi kreiptis į teritorinį registratorių.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad vienas iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagrindų yra naujo daikto sukūrimas statybos procese, tačiau toks pagrindas gali būti ne bet koks statybos procesas, bet tik statyba, kuri buvo pradėta ir vykdyta laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės norminių aktų reikalavimų, t. y. tik teisėtas statybos procesas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Statybos įstatymu, nes šis įsigaliojo tik 1996 m., o ginčo patalpų statybos vyko 1991 m. Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 patvirtintoje Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkoje nustatyta, kad leidimai statyti statytojams galėjo būti išduoti statytojui pateikus žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius bei sąmatą. Vadovaujantis šia tvarka ieškovas nepateikė duomenų, kad jam buvo paskirtas ar perduotas naudotis žemės sklypas, o patalpoms įrengti buvo gautas Klaipėdos miesto savivaldybės leidimas. Vėlesnis 1998 metų negyvenamųjų patalpų – kirpyklos projektas – buvo parengtas Klaipėdos miesto savivaldybės užsakymu ir su jos leidimu. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, kolegija nurodė, kad jie patvirtina statybų vykdymą atsakovo vardu, išdavus leidimą statyti ieškovui su sąlyga, kad įrengtos ir komisijos priimtos patalpos bus išnuomojamos ieškovui, o apie patalpų nuosavybės perleidimą šalys nebuvo susitarusios. Ieškovas neįrodė, kad ginčo patalpos pastatytos jo vardu ir lėšomis. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo statybos buvo įvykdytos teisėtai, tačiau ne ieškovo, bet atsakovo vardu ir užsakymu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovo nuomone, jis savo reikalavimą pripažinti nuosavybės teises į ginčo patalpas įrodė Klaipėdos mero 1991 m. sausio 28 d. potvarkiu Nr. 54 ir 1991 m. balandžio 18 d. potvarkiu Nr. 206, kuriais leista rengti ginčo patalpų įrengimo projektą. Atsakovas, įrodinėdamas, kad ginčo patalpos priklauso jam, turėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius, kada parengė patalpų projektą, už kokias lėšas ir kas patalpas įrengė, kokio atsakovo struktūrinio padalinio balanse buvo šis turtas.
2. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, pagrįstai taikė CK 4.47 straipsnio 4 punktą, įtvirtinantį naujo daikto pagaminimą kaip savarankišką nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir Statybos įstatymą.
3. Kasatorius pabrėžia, kad ginčo patalpos įrengtos tarp namų, kuriuose esantys butai buvo privatizuoti, taigi nepriklausė savivaldybei, atsakovas nebuvo statybos užsakovas ar valdytojas, todėl nuosavybės teisių įregistravimas atsakovui yra neteisėtas.
Atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į statinį atsiradimą, įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu
Teismai, aiškindami ir taikydami įstatymo nuostatas, turi atsižvelgti į ginčui taikytinų teisės normų galiojimą laiko atžvilgiu (lex retro non agit principas). Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie ginčo šalių teisių ir pareigų atsiradimą iš administracinių teisės aktų, priimtų 1991 metais, ir tais pačiais metais atliktų ieškovo veiksmų, taikė 2000 m. Civilinio kodekso ir 1996 m. priimto Statybos įstatymo teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas vėliau priimto įstatymo taikymą ginčo teisiniams santykiams laikė netinkamu.
Kasatorius (ieškovas), remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, laikosi nuomonės, kad šioje byloje taikytinas CK 4.47 straipsnio 4 punktas, įtvirtinantis naujo daikto pagaminimą kaip savarankišką nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, ir Statybos įstatymas, įsigaliojęs 1996 m. rugsėjo 1 d. Kasatoriaus nurodytoje Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Šioje byloje nustatyta, kad mero potvarkiai, suteikę kasatoriui teisę vykdyti statybos darbus buvo priimti 1991 m., tais pačiais metais darbai buvo atlikti ir patalpos pradėtos eksploatuoti. Taigi ieškovas, įgijęs teisę vykdyti statybos darbus galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, ją įgyvendino galiojant tam pačiam įstatymui, todėl sprendžiant šalių ginčą dėl ieškovo veiksmų teisinių padarinių, turi būti taikomos būtent šių veiksmų atlikimo metu galiojusio įstatymo normos. Kadangi statybos darbai įrengiant ginčo patalpas buvo atliekami 1991 m., vadovaujantis principu lex retro non agit, Statybos įstatymas, įsigaliojęs 1996 m. rugsėjo 1 d., ginčo teisiniams santykiams taip pat negali būti taikomas.
Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimo teisinio pagrindo
Kasatorius teigia, kad, įrengdamas ginčo negyvenamąsias patalpas – kirpyklą, jis statybos būdu sukūrė naują nekilnojamąjį daiktą, taip įgydamas į jį nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas pripažino kirpyklą ieškovo nuosavybe, konstatavęs, kad patalpas ieškovas 1991 m. įrengė nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, susitaręs su atsakovu dėl jų įrengimo savo lėšomis valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės plote. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad ginčo statybos buvo įvykdytos teisėtai, tačiau nurodė, kad statybos darbai buvo vykdomi atsakovo vardu, išdavus leidimą statyti ieškovui su sąlyga, kad įrengtos ir komisijos priimtos patalpos bus išnuomojamos ieškovui, o apie patalpų nuosavybės teisės perleidimą šalys nebuvo susitarusios. Taigi byloje nekilo ginčo dėl to, kad statyba buvo vykdoma teisėtai, laikantis statybos procesą reglamentavusių teisės aktų reikalavimų. Šalių ginčas kilo dėl kasatoriaus teisių į šiame statybos procese sukurtą naują daiktą.
Teismai, pasisakydami dėl šalių susitarimo, kaip teisinio pagrindo vykdyti ginčo patalpų įrengimo statybos darbus, rėmėsi Klaipėdos mero 1991 m. sausio 28 d. potvarkiu Nr. 54 ir 1991 m. balandžio 18 d. potvarkiu Nr. 206. Ieškovas įrodinėjamas nuosavybės teises į ginčo patalpas taip pat kildino iš šių administracinių aktų.
1991 metais galiojusio 1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas civilinių teisių ir pareigų atsiradimo teisinis pagrindas – administracinis aktas. Administraciniu aktu – mero potvarkiu ieškovui suteikta teisė parengti ir nustatyta tvarka suderinti patalpų projektą, pagal jį savo lėšomis įrengti ginčo patalpas, organizuoti jų priėmimą naudoti ir sudaryti įrengtų patalpų nuomos sutartį su potvarkyje nurodytu nuomotoju. Administracinis aktas nenustatė kasatoriaus nuosavybės teisių į ginčo patalpas įgijo. Nekilnojamųjų daiktų sukūrimą reglamentuoja teisės aktai, t. y. tokie daiktai gali būti sukuriami tik įstatymo nustatyta tvarka atliekant statybų procese būtinus veiksmus, kompetentingoms institucijoms administraciniais aktais suteikiant statytojui atitinkamas teises, kita vertus, nekilnojamasis daiktas yra susijęs su žeme, todėl jam sukurti būtina žemė. Jei žemė, kurioje statomas nekilnojamasis daiktas, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, būtinas šias teises įgyvendinančio subjekto sprendimas, suteikiantis teisę statytojui naudotis žeme. Be to, byloje nustatyta, kad ginčo patalpos įrengtos panaudojant ne tik žemę, bet ir praėjimui tarp gyvenamųjų namų skirtą arką, t. y. šių namų bendrąsias konstrukcijas – išorines sienas. Dėl šių priežasčių ieškovui, siekiančiam įrengti patalpas, panaudojant išvardytą jam nepriklausantį turtą, buvo būtinas teisėmis į šį turtą disponavusio subjekto sutikimas (1991 m. sausio 28 d. galiojusios redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnis, Žemės kodekso 96 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasatoriaus teiginys, jog namai, tarp kurių esančioje arkoje įrengtos ginčo patalpos nepriklausė savivaldybei, juose esančius butus privatizavus, yra nepagrįstas, nes mero 1991 m. sausio 28 d. potvarkis, suteikiantis teisę ieškovui įrengti patalpas, buvo priimtas prieš Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimą (1991 m. birželio 30 d.) Taigi šis mero potvarkis yra juridinis faktas, kurio pagrindu kasatorius įgijo teisę įrengdamas patalpas sukurti naują daiktą. Šis administracinis aktas apibrėžė kasatoriui leidžiamus atlikti veiksmus ir šių veiksmų padarinius, kartu suformavo jo teisėtų lūkesčių, kylančių atlikus šiuos veiksmus, ribas. Mero potvarkiu suteiktas leidimas įsirengti patalpas susietas su reikalavimu „įrengus patalpas priduoti komisijai ir sudaryti nuomos sutartį su Pirmąja butų ūkio remonto ir eksploatavimo valdyba“. Mero potvarkis, nustatęs kasatoriaus teisę įrengti patalpas ir jas vėliau nuomoti, nenustatė teisės įsigyti jas nuosavybėn. Priešingai – potvarkyje numatyta, kad, įgyvendinus šį administracinį aktą, ginčo patalpos nuosavybės teise priklausys atsakovui, o jas valdys atsakovo struktūrinis padalinys - Pirmoji butų ūkio remonto ir eksploatavimo valdyba. Kasatorius, įgijęs teisę įrengti patalpas potvarkio pagrindu ir jo nustatytomis sąlygomis, jį vykdydamas, išreiškė sutikimą su šiomis sąlygomis, todėl, įgyvendinęs šią teisę, neturi teisinio pagrindo reikšti su patalpomis susijusių reikalavimų, viršijančių potvarkyje nustatytas kasatoriaus teises. Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytų argumentų visumą, sprendžia, kad kasatoriaus reikalavimai pripažinti nuosavybės teises į patalpas, prieštaraujantys jo teises apibrėžiančio potvarkio nuostatoms, yra nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, kai kasacinio skundo reikalavimai netenkinami, apeliacinės instancijos teismo paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 straipsnis). Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 35,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Arka“ (kodas 140194756) 35,35 Lt (trisdešimt penkis litus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
Janina Stripeikienė