A. B. pagal BK 228 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-305/2011 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00011-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.6; 1.2.19.4; 1.2.19.6

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,

nuteistajam A. B.,

gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Raimondo Petrausko ir nuteistojo A. B. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžių.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, pagal BK 229 straipsnį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė A. B. nustatyta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 229 straipsnį ir priimant naują nuosprendį: A. B. pagal BK 229 straipsnį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) subendrintos apėmimo būdu ir A. B. nustatyta galutinė subendrinta 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato V. Sirvydžio, prašiusių nuteistojo A. B. kasacinį skundą tenkinti, prokuroro kasacinį skundą atmesti, ir prokurorės, prašiusios nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti, prokuroro kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

nustatė:

A. B. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas pagal BK 229 straipsnį. Jis kaltintas tuo, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroras, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų: nors organizavo, kontroliavo ir vadovavo 81 ikiteisminiam tyrimui, anksčiausiai pradėtam 2005 m. vasario 23 d., vėliausiai – 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. vasario 23 d., tačiau juose laiku nepriėmė reikalingų procesinių sprendimų, neatliko kitų pagal kompetencijos nuostatas privalomų atlikti procesinių veiksmų ir taip savo neveikimu vilkino ikiteisminius tyrimus. A. B. pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnio reikalavimus, įpareigojančius prokurorą, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika; BPK 176 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 patvirtintų rekomendacijų „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 5.2 punkto reikalavimą, kad prokuroras turi kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimo ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus (BPK 176 straipsnis), 5.3 punkto reikalavimą, kad prokuroras turi laiku spręsti ikiteisminio tyrimo pabaigimo klausimą; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. I-86 patvirtintos rekomendacijos „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 1 punkto reikalavimą, kad prokuroro veiklos tikslas – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, 3 punkto reikalavimus, kad prokuroras kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, t. y. kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, 5.3 punkto reikalavimą, kad prokuroras turi laiku spręsti ikiteisminio tyrimo pabaigimo klausimą, 6.8 punkto reikalavimą, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas per trumpiausią laiką, 7.3 punkto reikalavimus, kad prokuroras ikiteisminiame tyrime, kuriam vadovauja, atlieka proceso veiksmus ir priima nutarimus, kuriuos atlikti ir priimti priskirta BPK kompetencijai; 7.4 punkto reikalavimus, kad prokuroras ikiteisminiame tyrime, kuriam vadovauja, priima sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pabaigimo ir: 7.4.1 arba nutraukia ikiteisminį tyrimą, 7.4.2 arba pats, surašęs kaltinamąjį aktą ar pareiškimą dėl supaprastinto proceso (dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu arba pagreitinto proceso tvarka), ar nutarimą perduoti bylą teismui, kad šis taikytų priverčiamąsias medicinos priemones, perduoda baudžiamąją bylą teismui; Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas. Savo veika A. B. šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką, dėl to buvo sumenkintas prokuroro, kaip teisėtumą ir teisingumą užtikrinančios teisėsaugos institucijos, autoritetas, diskredituotas prokuroro vardas visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, taip pat sumenkintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros autoritetas bei prestižas; savo veiksmais A. B. pažeidė valstybės deklaruojamus konstitucinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, dėl to valstybė – Lietuvos Respublika – ir juridinis asmuo – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra – patyrė didelės žalos.

A. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroras, tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. IV-160 (2006 m. liepos 1 d. redakcija) patvirtintos Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijos 43.4 ir 43.7 punktų reikalavimus ir taip piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: 2007 m. kovo 27 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia pasirašė trijose statistinėse kortelėse Nr. 20, kuriose nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šis ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota teismui surašius kaltinamąjį aktą; 2007 m. balandžio 27 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia pasirašė statistinėje kortelėje Nr. 20, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šis ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota teismui surašius kaltinamąjį aktą; 2007 m. balandžio 27 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia pasirašė statistinėje kortelėje Nr. 20, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šis ikiteisminis tyrimas baigtas surašant prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu; 2007 m. liepos 31 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia pasirašė statistinėje kortelėje Nr. 20, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šis ikiteisminis tyrimas baigtas surašant prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu; 2007 m. liepos 31 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia pasirašė statistinėje kortelėje Nr. 20, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad ikiteisminis tyrimas baigtas surašant prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu. Tačiau A. B. realiai statistinėse kortelėse nurodytų procesinių sprendimų nepriėmė, t. y. statistinėse kortelėse Nr. 20 nurodė melagingus duomenis apie procesinio sprendimo priėmimą šiose ikiteisminio tyrimo bylose, taip suklastojo tikrą dokumentą – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-160 patvirtintos Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijoje nustatytos formos statistines korteles Nr. 20 ir jas realizavo, pateikdamas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato pareigūnams. Šiais savo veiksmais A. B. šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką, dėl to buvo sumenkintas prokuroro, kaip teisėtumą ir teisingumą užtikrinančios teisėsaugos institucijos, autoritetas, diskredituotas prokuroro vardas visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, sumenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros autoritetą bei prestižą, savo veiksmais pažeidė valstybės deklaruojamus konstitucinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, dėl to valstybė – Lietuvos Respublika – ir juridinis asmuo – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra – patyrė didelės žalos.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Raimondas Petrauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. išteisintas pagal BK 229 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir dėl šios dalies palikti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nuosprendį nepakeistą. Taip pat panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos bausmės, paskirtos Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2009 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) apėmimo būdu ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda. Šią Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą; kitos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 229 straipsnyje įtvirtintos vertinamojo požymio – didelės žalos Lietuvos Respublikai ir juridiniam asmeniui – Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai – turinį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu. Prokuroras pažymi, kad didelės žalos požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į tai, kurioje valstybės tarnybos srityje ir kokioms vertybėms padaryta žala, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, pažeistų objektų reikšmingumą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba padarant dar ir kitą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-199/2009), o apeliacinės instancijos teismas, vertindamas žalos dydį ir pažeistų objektų reikšmingumą, išvadas siejo tik su nenustatytais padariniais – proceso dalyvių žalos nepatyrimu, senaties terminų nesuėjimu, taip pat dėl užvilkinto proceso teismo ar kitų suinteresuotų asmenų nesikreipimu į tarptautines organizacijas dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Anot prokuroro, neturtinė žala neturėtų būti siejama tik su taip suprantamais ir aiškinamais padariniais. Tai, kad nėra duomenų apie proceso dalyvių kreipimąsi dėl pažeistų teisių, nereiškia, jog tokių asmenų teisės nebuvo pažeistos. Nusikalstamų veikų išaiškinamumas yra žymiai geresnis, kai ikiteisminis tyrimas atliekamas iš karto po veikos padarymo, daug paprasčiau nustatyti ir išaiškinti bylos aplinkybes, kai nukentėjusieji, liudytojai apklausiami iš karto po įvykio – jie geriau prisimena aplinkybes, nei praėjus tam tikram laiko tarpui, daugiau galimybių aptikti nusikalstamą veiką padariusio asmens pėdsakus ir pan. Tais atvejais, kai užvilkinus ikiteisminį tyrimą byla perduodama teismui, visiškai akivaizdu, kad ne visi asmenys prisimena įvykio aplinkybes ir tai labai apsunkina teisminio nagrinėjimo procesą; ikiteisminis tyrimas bylose turi būti atliekamas savo laiku, nevilkinant. Laiku priimant sprendimus ikiteisminio tyrimo metu proceso dalyviai nepatiria nereikalingų suvaržymų, o nukentėjusieji įgyvendina teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, užtikrinta teisė gauti žalos atlyginimą ir pan. Tik tinkamai organizavęs ir kontroliavęs ikiteisminį tyrimą prokuroras įgyvendins BPK 2 straipsnio nuostatą, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per kuo trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Prokuroras pažymi, kad, darant išvadą apie didelę žalą, lemiamas kriterijus neturėtų būti skundų ar teismų sprendimų nebuvimas dėl ilgo nagrinėjimo. Išvados apie proceso dalyvių teisių suvaržymus turėtų būti daromos besąlygiškai nustačius bylos tyrimo vilkinimo faktą. O sprendžiant, ar proceso dalyvių teisių suvaržymas vertintinas kaip didelė žala pagal BK 229 straipsnį, reikėtų atkreipti didesnį dėmesį į užvilkintų tyrimų skaičių, trukmę, kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-238/2007 nurodė, kad, vertinant asmenų nuteisimą pagal didelės žalos požymį, svarbu tai, ar tokių asmenų veikos buvo vienkartinio pobūdžio ar ne, kiek laiko tęsėsi, kiek netinkamų sprendimų buvo priimta. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai sumenkino tą aplinkybę, jog A. B. veikla truko net penkerius metus, ikiteisminiai tyrimai buvo vilkinami net 81 byloje, iš kurių 8 ikiteisminiai tyrimai buvo kontroliuojami nuo 2005 m., 13 – nuo 2006 m. Darytina išvada, kad šiose bylose tyrimas truko ne trumpiau kaip 4–5 metus. Prokuroras pastebi, kad pagal formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas dėl pernelyg ilgos proceso trukmės pripažįstamas tada, kai jis bylose užsitęsia ilgiau kaip šešerius metus. Taigi net 21 baudžiamojoje byloje procesas dėl A. B. tarnybos pareigų neatlikimo galėtų būti svarstomas pirmiau nurodytu aspektu; pastebėtina ir tai, kad 4–5 metus truko tik bylų procesas ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad tarp 81 bylos buvo ir tokių bylų, kuriose įtarimai pareikšti dėl BK 149, 281, 135, 138 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų padarymo, bylų, kuriose nukentėjo nepilnamečiai, be to, bylų, kuriose asmenims buvo paskirtos kardomosios priemonės, atliekamos kratos ir kiti veiksmai, bylų, kuriose teismui bylą grąžinus tyrimui papildyti, ji tyrėjams net nebuvo perduodama, ar, esant pagrindui taikyti BK 38 straipsnį, prokuroro nutarimai šiuo klausimu ikiteisminio tyrimo teisėjui nepateikti. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į užvilkintų tyrimų svarbą, sumenkino nusikalstamų veikų pavojingumą, tinkamai neįvertino proceso dalyvių teisių suvaržymo, dėl to nepagrįstai padarė išvadą, kad A. B. nepadarė didelės žalos Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir valstybei.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nekeičiant Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo pagal BK 229 straipsnį. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti, atleidžiant kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.

Pasak kasatoriaus, priimdami nuosprendžius žemesnių instancijų teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-10/2008, 2K-715/2007, 2K-512/2004, 2K-7-228/2008). Nuteistasis A. B. mano, kad jei apeliacinės instancijos teismas jį išteisino pagal BK 229 straipsnį, nesant jo veikoje būtinojo požymio – didelės žalos, tai ši teisinė išvada taikytina ir kvalifikuojant veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis A. B. cituoja 2007 m. sausio 4 d. Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos 39 punktą: „žalos sąvoka bei didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 229 straipsnį, suprantamas kaip ir piktnaudžiavimo atveju“. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamojo nuosprendžio dalį, visiškai nepagrįstai aiškino teisę, esą „didelės žalos“ požymis šioje baudžiamojoje byloje gali būti skirtingas BK 229 straipsnio ir 228 straipsnio 1 dalies atvejais.

Nuteistojo A. B. nuomone, žemesnių instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, netaikydami BK 40 straipsnio, esant visiems pagrindams ir sąlygoms taikyti šią normą. Pasak nuteistojo A. B., apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo išsakytą poziciją dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Dėl tos priežasties, jog pirmosios instancijos teismas pripažįsta kasatorių padarius ne vieną, o keletą nusikalstamų veikų, atsiranda labai aiškios pasekmės – negalimumas taikyti nuteistajam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Toks pripažinimas sukelia teisines pasekmes, tarsi dėl kitų nusikalstamų veikų jau būtų priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant to, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 nesuabejota dėl teisės normų, kurios turėjo būti taikomos kasatoriaus baudžiamojoje byloje, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 2 straipsnio 1 daliai, tačiau tai nereiškia, jog tokia abejonė, ypač tada, kai ji grindžiama aiškiais teisiniais motyvais, neturi būti apsvarstyta ir patikrinta taip, kaip tai numatyta Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje, 105 straipsnio 1 dalyje, 106 straipsnio 1 dalyje. Anot kasatoriaus, rėmimasis egzistuojančia praktika nėra tinkamas. Kasatoriaus prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodyta teisinė situacija, sukelianti motyvuotą teisinę abejonę dėl teisės normų atitikties Konstitucijai, nepagrįstai buvo neišanalizuota apeliacinio skundo nagrinėjimo metu. Kasatorius taip pat nurodo, kad aplinkybė, turinti reikšmės kasacinio skundo tenkinimui, yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas, neįspėjęs proceso dalyvių, kad tirs įrodymus toje dalyje, kurioje tirtinos reikšmingos fakto aplinkybės dėl laiduotojo tinkamumo ir galimybės daryti teigiamą poveikį asmeniui, už kurį laiduojama, ėmėsi vertinti laiduotojos tinkamumą, tačiau, pasak kasatoriaus, tyrė ne jo sutuoktinės galimybes laiduoti už A. B., o visai kito asmens – (duomenys neskelbtini). Pasak kasatoriaus, tai nevertintina kaip rašymo apsirikimas, nes ši pavardė minima keletą kartų procesiniame sprendime. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino įrodymų tyrimo byloje – taip padarė esminį BPK pažeidimą.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuroro kasacinio skundo

Kiekvienu nusikaltimu yra pažeidžiami atitinkamu baudžiamuoju įstatymu saugomi visuomeniniai santykiai, t. y. sukeliami tam tikri padariniai visuomenės saugomų vertybių srityje. Įstatymų leidėjas tam tikrų veikų sudėtis apibrėžė kaip materialiąsias, kaip būtiną veikos sudėties požymį įtvirtindamas padarinių atsiradimą. BK 229 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas. Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. padarinių – didelės žalos – kilimas yra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Todėl kiekvienu atveju konstatuojant BK 229 straipsnyje numatytos veikos požymius, turi būti nustatomi konkretūs tokios veikos padariniai. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei, fiziniams ar juridiniams asmenims. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtent padarinių turinį vertino skirtingai.

Teismų praktikoje šios kategorijos bylose pažymima, kad kartu su turtine žala paprastai padaroma ir neturtinio pobūdžio žala – tai pareigūno vardo, institucijos prestižo diskreditavimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ir pan. Daug sunkiau nustatyti žalą ir įvertinti jos dydį tais atvejais, kai tarnybos pareigų neatlikimu padaroma ne turtinė ar fizinė, o moralinė, politinė, organizacinė žala. Tokia žala turi būti kiekvienu atveju ad hoc įvertinama konkrečioje byloje, nes įstatymas ir teismų praktika universalių kriterijų, kaip apskaičiuoti jos dydį, nepateikia. Kadangi tokio pobūdžio žala turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą, todėl ypač svarbus yra vertinamasis atsiradusių padarinių aspektas. Sprendžiant šį klausimą pirmiausia reikia nustatyti, kurioje valstybės tarnybos srityje ir kokioms vertybėms padaryta žala, po to įvertinti jos dydį ir pažeistų objektų reikšmingumą. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas BK 229 straipsnio galimą inkriminavimą A. B., pabrėžė, kad proceso dalyviai žalos nepatyrė; duomenų, kad būtų suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, o kalti asmenys nenubausti, nėra; nesikreipta į tarptautines organizacijas dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog tam tikri procesiniai sprendimai bylose nors ir pavėluotai, bet buvo priimti, taip šalinant trūkumus. Vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Vadinasi, pats kasacinės instancijos teismas savo iniciatyva teismų procesinių sprendimų pagrįstumo aspektu nevertina. Atsakant į kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių nustatyti, kokia žala buvo padaryta konkretiems fiziniams, juridiniams asmenims ar valstybei, kiek ir kokių veiksmų buvo atlikta konkrečiose bylose, kurių tyrimas užvilkintas, kokių reikėjo imtis priemonių užsitęsusių tyrimų trūkumams pašalinti ir kokių tai pareikalavo procesinių, organizacinių, žmogiškųjų išteklių ar kitokių sąnaudų. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti konkretūs duomenys apie žalos padarymą ir padarinių dydį, tai teismams nebuvo procesinių prielaidų konstatuoti valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padarytą žalą bei įvertinti jos dydį. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas A. B. nuteisimą pagal BK 229 straipsnį, nekonstatavęs didelės žalos požymio, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nėra pagrindo šį procesinį sprendimą naikinti ar keisti.

Dėl A. B. kasacinio skundo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi egzistuoti visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Nesant nors vienos sąlygos, asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negali būti atleistas (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-84/2010, 2K-31/2010, 2K-51/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymas nedraudžia atleisti asmenų nuo baudžiamosios atsakomybės ir tais atvejais, jei padaryta nusikalstama veika yra tęstinė, kad Baudžiamajame kodekse esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-85/2008, 2K-632/2005, 2K-P-82/2010).

Pripažinus, kad A. B. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas idealia sutaptimi, taip pat tai, kad nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įvertinus jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei nuteistojo asmenybę, yra nustatyta, kad formaliai egzistuoja visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau teismas, be BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos vertinimo, privalo atsižvelgti ir į laiduotojo tinkamumą (BK 40 straipsnio 3 dalis).

Pagal teismų praktiką dėl BK 40 straipsnio taikymo laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-82/2010). Pagal baudžiamąjį įstatymą laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinė nutartis Nr. 2K-160/2010). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad prašymą atiduoti pagal laidavimą pateikė nuteistojo A. B. žmona G. B. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl G. B. (nuosprendyje padaryta akivaizdi pakartotinė klaida rašant jos pavardę (duomenys neskelbtini); kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie kito asmens kaip laiduotojo savybių vertinimą, nes proceso metu analizuoti byloje esantys dokumentai susiję būtent su nuteistojo A. B. sutuoktine G. B., o ne kitu asmeniu) netinkamumo būti laiduotoja todėl, kad jos veikla (dantų technikė) nesusijusi su nuteistojo A. B. veikla. Pažymėtina tai, kad prašyme dėl laidavimo taikymo, taip pat apklausta kaip liudytoja teisme, G. B. nors ir nurodė, jog jos asmeninės savybės ir artimi bei šilti santykiai su sutuoktiniu padės užtikrinti, kad A. B. ateityje nebedarytų naujų nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų, vis tik ji pripažino, kad jos įtaka yra ribota. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą suabejoti laiduotojo tinkamumu. Teisės taikymo aspektu šis klausimas išspręstas laikantis įstatymo reikalavimų, kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų sprendimų pagrįstumo nesvarsto.

Kartu su kasacinio skundo argumentais nuteistasis A. B. pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai ir konstituciniams principams. Toks kasatoriaus prašymas netenkintinas. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagrindo manyti, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas galėtų prieštarauti Konstitucijai, nėra, juolab kad esant byloje susiklosčiusiai situacijai teismas atsisakė taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą ne dėl BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų nebuvimo, o dėl tinkamo laiduotojo nebuvimo (BK 40 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis A. B. nuteistas ne tik už piktnaudžiavimą tarnyba, bet ir už dokumentų – statistinių kortelių – suklastojimą, suklastojant nusikalstamų veikų tyrimo registravimo duomenis, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota teismui surašius kaltinamąjį aktą. A. B. padarytas statistinių kortelių klastojimas yra nustatytas baudžiamosios bylos proceso metu, A. B. šio fakto neginčija. Šis nusikaltimas padarytas valstybės tarnybos srityje. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba kai piktnaudžiaujant tarnyba padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-512/2004, 2K-529/2008, 2K-199/2009 ir kt.). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai šią veiką kvalifikavo kaip idealiąją BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sutaptį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Raimondo Petrausko ir nuteistojo A. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas

Alvydas Pikelis