Dėl tėvystės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-279/2011

(Teisminio proceso Nr. nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos: 76.4; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovui V. M., dalyvaujant D. D., dėl tėvystės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo; išvadą teikusi institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliami tėvystės nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų, taip pat įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei šios kategorijos bylų nagrinėjimo ypatumus įtvirtinančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė prašė nustatyti, kad atsakovas V. M. yra jos sūnaus D. D., gimusio 1993 m. balandžio 2 d., tėvas, o D. D. – atsakovo sūnus; nustatyti nepilnamečio D. D. gyvenamąją vietą kartu su ieškove; priteisti iš atsakovo nepilnamečiam vaikui išlaikyti po 1000 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki jo pilnametystės (2011 m. balandžio 2 d.) ir 36 000 Lt išlaikymo skolos.

Ieškovė nurodė, kad 1991 m. vasarą atsakovas priėmė ją į darbą jam priklausančioje įmonėje. Iš pradžių juos siejo tik darbo reikalai, vėliau pradėjo bendrauti artimai, turėjo intymių santykių, šie tęsėsi apie metus. Su atsakovu jie kartu negyveno, jis vedęs, turi šeimą. 1992 m. vasarą ieškovė pradėjo lauktis, septintą nėštumo mėnesį pranešė apie tai atsakovui, tačiau jis nepripažino tėvystės. 1993 m. balandžio 2 d. ieškovei gimė sūnus D. D. 1993–2007 metais ieškovė su atsakovu nebendravo. Ji vaiką augino viena, o 2002 m. ištekėjusi už V. K. – kartu su sutuoktiniu. 2009 m. vasario 14 d. jų santuoka nutraukta.

Bylos duomenimis, pirminiame gimimo akto įraše Nr. 1658 vaiko tėvu įrašytas V. D. 2007 m. sausio 22 d. ieškovė kreipėsi į Kauno rajono Civilinės metrikacijos skyrių, prašydama ištaisyti šį įrašą ir išbraukti V. D. duomenis. Ieškovės prašymas tenkintas, pakeistas civilinės būklės akto įrašas Nr. 1658 ir 2007 m. sausio 24 d. išduotas gimimo liudijimas AA Nr. 436393, kuriame nėra duomenų apie ieškovės sūnaus tėvą.

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartimi ieškovės prašymu buvo paskirta DNR ekspertizė, tačiau ji neatlikta, nes atsakovas neatvyko nustatytu laiku į Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Serologijos ir DNR laboratoriją. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 13 d. nutartimi ieškovės prašymu buvo paskirta pakartotinė DNR ekspertizė, tačiau ir ši neatlikta, nes atsakovas nustatytą dieną neatvyko į laboratoriją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Spręsdamas tėvystės nustatymo klausimą, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, CK 3.148 straipsniu, taip pat kasacinio teismo formuojama praktika, atsakovo neatvykimą atlikti DNR ekspertizės vertino visų bylos faktinių duomenų kontekste. Įvertinęs ieškovės pateiktus paaiškinimus ir nurodytas aplinkybes apie jos ir atsakovo artimą bendravimą, liudytojų L. J. S., K. L. D., V. B. K. parodymus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2009 m. lapkričio 19 d. išvados duomenis, teismas konstatavo, kad byloje nebuvo įrodytas nė vienas iš įrodinėtinų faktų (bendras vaiko motinos ir spėjamo tėvo gyvenimas; bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas ir kt.), kuris galėtų patikimai patvirtinti, jog atsakovas yra ieškovės sūnaus tėvas. Teismas nepripažino ieškovės įrodžiusia, kad tuo metu, kai pradėjo lauktis sūnaus, ji artimai bendravo su atsakovu. Teismo nuomone, ieškovės prašymu apklaustų liudytojų parodymai neinformatyvūs, nenuoseklūs ir nepagrindžia šios aplinkybės. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio ieškovės teiginius. Atsakovas neigia turėjęs su ieškove intymių santykių. Be to, teismo vertinimu, V. D. nurodymas ieškovės sūnaus tėvu pirminiame gimimo akto įraše Nr. 1658 leidžia manyti, kad ji tuo metu nelaikė atsakovo savo sūnaus tėvu. Ieškovės neveikimą vaiko interesais, kreipiantis į teismą dėl tėvystės nustatymo tik praėjus keturiolikai metų po sūnaus gimimo, teismas vertino kaip didžiąja dalimi lėmusiu išvadą, kad ieškovė patikimais įrodymais nepagrindė fakto, jog atsakovas yra jos sūnaus tėvas. Nekonstatavęs nė vieno teisiškai reikšmingo fakto atsakovo tėvystei nustatyti, teismas, pažymėjęs, kad vieninteliu tėvystės įrodymu tokiu atveju galėtų būti atsakovo atsisakymas atlikti DNR ekspertizę, vertino aplinkybes, dėl kurių atsakovas atsisakė šio tyrimo. Pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių pirmą kartą atsisakė atlikti DNR ekspertizę, atsakovas nurodė įrodymų, patvirtinančių jo tėvystę, nebuvimą, praėjusį ilgą laikotarpį po vaiko gimimo ir tikslo po tiek metų atlikti DNR tyrimą nebuvimą, taip pat ieškovės ketinimą pasipelnyti. Be to, kad byloje nepateikta duomenų, patikimai patvirtinančių atsakovo tėvystę, teismas atkreipė dėmesį į ieškovės nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė apsisprendimą praėjus keturiolikai metų po sūnaus gimimo kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo – iširusią santuoką su V. K. ir dėl to pablogėjusią jos finansinę padėtį, nes 2006 metais ji nedirbo, turėjo išlaikyti du nepilnamečius vaikus. Pažymėjęs, kad teismo posėdžio metu ieškovė reikalavimą nustatyti tėvystę taip pat grindė tik finansiniais pagrindais, nė karto neužsimindama apie kitus vaiko interesus, teismas tokią ieškovės poziciją vertino kaip rodančią jos abejones ir netikrumą dėl atsakovo buvimo jos sūnaus tėvu bei leidžiančią teismui daryti išvadą, jog pagrindinis ieškinio dėl tėvystės nustatymo motyvas yra turtinis tiek jos, tiek vaiko interesas. Atsižvelgdamas į tai, be to, nustatęs, kad į pakartotinai paskirtą DNR ekspertizę atsakovas nenuvyko dėl ligos, kurią patvirtina byloje pateikti nedarbingumo pažymėjimai, teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju nepripažino atsakovo atsisakymo atlikti DNR ekspertizę jo tėvystės įrodymu. Dėl išdėstytų priežasčių teismas atmetė ieškinį, grindžiamą iš esmės tik ieškovės paaiškinimais (be kita ko, susijusiais tik su turtiniu reikalavimu, o ne vaiko interesų gynimu) ir liudytojų parodymais (be kita ko, pateikusiais tik išvestinių duomenų) kaip neįrodytą (CK 3.146 straipsnio 1 dalis, 3.148 straipsnis, CPK 177, 185 straipsniai). Kadangi, atmetus reikalavimą nustatyti tėvystę, atsakovui neatsiranda tėvo pareigų, tai teismas netenkino ir kitų, iš šio išvestinių, ieškovės reikalavimų nustatyti vaiko gyvenamąją bei priteisti išlaikymą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino:

nustatė, kad atsakovas V. M. yra D. D. tėvas, o D. D. – atsakovo sūnus;

nustatė sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ieškove;

priteisė iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymą po 1000 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki vaiko pilnametystės (2011 m. balandžio 2 d.), šias lėšas uzufrukto teise pavedė tvarkyti ieškovei;

priteisė iš atsakovo nepilnamečiam sūnui 36 000 Lt išlaikymo skolos.

Teisėjų kolegija, remdamasi teismo iniciatyva CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka gautais naujais įrodymais ir civiliniame procese taikytinu tikimybių pusiausvyros principu, pripažino pirmosios instancijos teismą neteisingai vertinusiu byloje esančius įrodymus, tarp jų šalių paaiškinimus ir rašytinius duomenis. Teisėjų kolegijos nuomone, nesant byloje pakankamų ir pagrįstų įrodymų, patvirtinančių atsakovo prieštaravimus dėl tėvystės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nėra ieškovės vaiko tėvas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad viso šios bylos nagrinėjimo metu ieškovė teigė turėjusi intymių santykių su atsakovu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir civilinės bylos Nr. N2-1991-430/2009 duomenys. Teisėjų kolegija pripažino klaidingu pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad atsakovo nurodomos priežastys dėl pakartotinio neatvykimo atlikti genominę ekspertizę yra svarbios ir paneigia tėvystės faktą. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustačius, kad atsakovas net du kartus neįvykdė teismo įpareigojimo nustatytu laiku nuvykti į laboratoriją atlikti DNR ekspertizę ir nepateikė jokių patikimų paaiškinimų bei duomenų šiam neįvykdymui pateisinti, taikytini CK 3.148 straipsnio 2 dalyje nurodyti padariniai. Kaip šią išvadą pagrindžiančius įrodymus teisėjų kolegija taip pat nurodė nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gautus VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Laboratorinės diagnostikos centro bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos pažymų dėl tėvystės nustatymo pagal kraujo grupes duomenis. Įvertinusi ieškovės paaiškinimus, atsakovo nenuvykimo atlikti DNR ekspertizę priežastis, be to, atsižvelgdama į tai, kad jam buvo nustatytas pakankamai ilgas terminas, per kurį buvo įmanoma nuvykti pas ekspertus ir atlikti ekspertizę, teisėjų kolegija vertino atsakovo elgesį kaip atsisakymą nuo ekspertizės ir sprendė, kad ieškovės ieškinys pagrįstas bei tenkintinas CK 3.148 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pripažinus atsakovą ieškovės sūnaus tėvu, jam atsiranda pareiga išlaikyti savo vaiką. Kadangi jis šios pareigos nevykdo, tai iš jo priteistinas išlaikymas sūnui (CK 3.192 straipsnis). Atsižvelgdama į ieškovės pateiktus rašytinius duomenis dėl būtiniausiems sūnaus poreikiams tenkinti turimų išlaidų, taip pat į tai, kad atsakovas nuosavybės teise valdo nemažai brangaus nekilnojamojo turto ir teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių galimybę kas mėnesį mokėti 1000 Lt sūnui išlaikyti, teisėjų kolegija pripažino patikslintame ieškinyje nurodytą priteistino išlaikymo periodinėmis išmokomis dydį pagrįstu ir šį ieškovės reikalavimą tenkino. Spręsdama dėl ieškovės prašomos priteisti išlaikymo skolos, teisėjų kolegija sutiko su ieškovės ir išvadą byloje teikusios vaikų teisių apsaugos institucijos atstovės argumentais, kad dėl nepilnamečio vaiko tėvų pasyvaus ar netinkamo elgesio vaikas neturėtų patirti neigiamų padarinių ir tai negali būti pagrindas jam reikalingai išlaikymo skolos sumai sumažinti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija visiškai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 36 000 Lt vaiko išlaikymo skolos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą pripažinti kasatorių jos sūnaus tėvu iš esmės vienintelės aplinkybės, kad kasatorius neatvyko atlikti DNR ekspertizės, pagrindu. Kasatoriaus nuomone, teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles įtvirtinančius CPK 176, 177, 185 straipsnius, netinkamai taikant CK 3.148 straipsnio, CPK 389 straipsnio, Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 5 straipsnio, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas, taip pat nukrypstant nuo šios kategorijos bylose formuojamos teismų praktikos. CK 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsakovui atsisakius ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali tokį atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. CK 3.148 straipsnio 1 dalyje kaip alternatyva moksliniams tyrimams nurodyti tėvystės nustatymo pagrindai – įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat kiti įrodymai. Kasatoriaus įsitikinimu, nagrinėjamos bylos faktiniai duomenys neteikia pagrindo nors vienam nurodytam įrodomajam faktui konstatuoti. Be to, kasatoriaus teigimu, jis neatsisakė DNR ekspertizės. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo neatvykimą į laboratoriją vertino kaip tėvystės įrodymą. Ieškovės apeliaciniame skunde buvo prašoma skirti genetinę DNR ekspertizę, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio prašymo netenkino ir taip priėmė sprendimą, neišsiaiškinęs bylos esmės, neužtikrindamas vaiko teisės žinoti savo kilmę (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis), pažeisdamas Europos konvencijos Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 5 straipsnio nuostatą, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Ekspertizės išvados yra patikimas ir objektyvus įrodymas, patvirtinantis arba paneigiantis vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. To negali įrodyti tyrimas pagal kraujo grupes, nes šis gali tik paneigti, bet ne patvirtinti tėvystę. Apskųstą sprendimą priėmusio apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kasatoriaus tėvystės nustatymo negalėjo būti grindžiama pažymų dėl tėvystės nustatymo pagal kraujo grupes duomenimis.

2. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 388 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, kad atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje nagrinėjant bylą dėl tėvystės nustatymo yra būtinas, nes kasatorius nedalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo priimtas kasacine tvarka apskųstas teismo sprendimas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą ir tenkindamas ieškovės reikalavimą nustatyti tėvystę, privalėjo užtikrinti būtiną jo dalyvavimą teismo posėdyje.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Pagrindinis įrodymas tėvystei nustatyti yra eksperto išvada (CK 3.148 straipsnio 1 dalis, CPK 389 straipsnis), ir tik tuo atveju, jeigu abi šalys atsisako atlikti ekspertizę, pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai. Ieškovės teigimu, ji neatsisakė ekspertizės. Kasatorius neskundė teismo nutarčių, kuriomis spręsta paskirti ekspertizę tėvystei nustatyti, todėl, net du kartus neatvykęs jos atlikti, turi prisiimti visus dėl to kylančius teisinius padarinius (CK 3.148 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nevertino kasatoriaus neatvykimo atlikti ekspertizę priežasčių tuo apsektu, ar jis taip siekė išvengti tiesioginių jo tėvystės įrodymų ar jo neatvykimą lėmė kitos priežastys. Kasatoriaus paaiškinimai leidžia manyti, kad jis vengė atlikti DNR ekspertizę.

2. Bylos įrodymų visuma – kasatoriaus vengimas atlikti DNR tyrimą, jo nurodytos neatvykimo priežastys, pažymų dėl tėvystės nustatymo pagal kraujo grupes duomenys, taip pat kasatoriaus nedalyvavimo teismo posėdžiuose faktas – buvo pakankamas pagrindas apeliacinės instancijos teismui nustatytu kasatoriaus tėvystę CK 3.148 straipsnio 2 dalies pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas lemia bylos šalys, todėl kasacinis teismas peržiūri apskųstą teismo procesinį sprendimą neperžengdamas kasaciniame skunde, taip pat atsiliepime į jį nurodytų dalyko ir pagrindo (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Peržengti kasacinio skundo ribas teismas turi teisę tik tokiais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Atsakovo kasacinis skundas šioje byloje paduotas tik dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręstas tėvystės nustatymo reikalavimas. Teisėjų kolegija kasatoriaus įvardijamų materialiosios teisės normų, taip pat įrodinėjimo taisykles bei šios kategorijos bylų nagrinėjimo ypatumus įtvirtinančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu patikrina apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumą tik dėl nurodyto reikalavimo.

Dėl tėvystės nustatymo

Vaiko teisė, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus (Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis) pirmiausia reiškia vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Tai ypač aktualu nesantuokiniams vaikams. Šios teisės užtikrinimą laiduoja CK trečiosios knygos X skyriuje reglamentuojamas vaiko kilmės nustatymo institutas. CK 3.148 straipsnyje išvardyti teisiniai tėvystės nustatymo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalyje kaip pagrindas tėvystei nustatyti nurodyti moksliniai įrodymai (ekspertizių išvados dėl giminystės ryšio įrodymo) ir kitos Civilinio proceso kodekse išvardytos įrodinėjimo priemonės.

Tarptautinės teisės normos orientuoja į objektyvius biologinių vaiko tėvų nustatymo būdus (Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 5 straipsnis). Tėvystę patvirtinant ar ją paneigiant pirmenybė teikiama moksliniams įrodymams. DNR ekspertizės išvados yra patikimas ir objektyvus mokslinis įrodymas, patvirtinantis arba paneigiantis vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Dėl to jis pripažįstamas turinčiu padidintą įrodomąją galią tėvystės nustatymo bylose. Atsižvelgiant į ekspertizės išvadų patikimumą ir objektyvumą, tėvystė gali būti nustatoma remiantis vien šiuo įrodymu, netgi nesant jokių kitų tėvystės faktą patvirtinančių duomenų.

Tuo atveju, jeigu šalys atsisako ekspertizės (arba dėl tam tikrų objektyvių priežasčių nėra galimybės jos atlikti), pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas iki vaiko gimimo, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, atsakovo pripažinimas tėvystės ir kitos aplinkybės, kurias įrodinėti galima visomis CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. CK 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė atsakovui (spėjamam vaiko tėvui) atsisakius ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir kitus jos duomenis, šį jo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą.

Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tėvystės nustatymas remiantis kitais įrodymais nei ekspertizės išvados galimas tais atvejais, kai abi šalys atsisako mokslinių tyrimų (šiuo atveju tėvystės nustatymas galimas vien pirmiau nurodytų įrodomųjų faktų pagrindu) arba kai atsakovas, t. y. spėjamas vaiko tėvas, atsisako atlikti ekspertizę (šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti CK 3.148 straipsnio 2 dalyje nurodytus teisinius padarinius). Pažymėtina, kad atsakovo atsisakymo atlikti ekspertizę įvertinimas kaip tėvystės įrodymo gali būti taikomas spėjamam vaiko tėvui nepriklausomai nuo to, buvo byloje nustatyti CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyti įrodomieji faktai (bendras motinos ir spėjamojo tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas ir kita) ar ne. Teismui pagal bylos aplinkybes įvertinus atsakovo atsisakymą atlikti CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodomą ekspertizę kaip jo tėvystės įrodymą, jis pripažintinas pakankamu pagrindu tėvystei nustatyti ir nesant konstatuotų kitų įrodomųjų faktų. Dėl to atsakovo kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas tėvystės nustatymo klausimu priimtas pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančius CPK 176, 177, 185, 389 straipsnius, netinkamai taikant CK 3.148 straipsnį ir tarptautinių konvencijų nuostatas bei nukrypstant nuo šios kategorijos bylose formuojamos teismų praktikos dėl to, jog kasatoriaus tėvystė nustatyta nekonstatavus nė vieno CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyto įrodomojo fakto, nepripažintini nuginčijančiais tėvystę nustatančią teismo išvadą.

Kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į netinkamą CK 3.148 straipsnio 2 dalies, priimant apskųstą teismo sprendimą, taikymą, taip pat grindžiami kasatoriaus tvirtinimu, kad jis neatsisakė DNR ekspertizės, nes teismo 2009 m. gegužės 13 d. nutartimi nustatytu laiku, 2009 m. birželio 2 d., neatvyko į Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Serologijos ir DNR laboratoriją dėl to, jog 2009 m. gegužės 5 d.–2009 m. birželio 2 d. laikotarpiu sirgo, turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Kasatoriaus nuomone, neatvykimas į ekspertizę atliekančią įstaigą dėl ligos, kurios faktą patvirtinančių įrodymų neištyrė, neįvertino ir neaptarė apeliacinės instancijos teismas, negali būti vertinamas kaip ekspertizės atsisakymas.

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, aiškinant CK 3.148 straipsnio 2 dalies normas, laikomasi nuostatos, kad atsakovo neatvykimas į ekspertizės įstaigą gali būti pripažįstamas atsisakymu atlikti ekspertizę, jeigu neatvykta be svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje M. O. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-368/2006). Nenustačius svarbių, objektyviai sutrukdžiusių ar realiai atėmusių galimybę nuvykti nustatytu laiku atlikti ekspertizę, priežasčių, atsakovo neatvykimas į laboratoriją gali būti teismo įvertinamas kaip ekspertizės atsisakymas, o šis – atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kaip atsakovo tėvystės įrodymas.

Apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino kasatoriaus nurodytas nenuvykimo į ekspertizes atliekančią įstaigą priežastis, taip pat ir kasaciniame skunde įvardytą aplinkybę, kad į pakartotinai paskirtą DNR ekspertizę kasatorius nenuvyko dėl ligos, bei kitas nenuvykimo aplinkybes (ekspertizė buvo paskirta ne vieną kartą; kasatorius tinkamai informuotas apie jų datą bei laiką ir jam buvo suteikta pakankamai laiko nuvykti į laboratoriją; pirmo nenuvykimo priežasčių, kaip tokių, dėl kurių svarbos galima būtų spręsti, kasatorius apskritai nenurodė) ir konstatavo, kad atsakovas turėjo galimybę nuvykti į ekspertinę įstaigą, tačiau ja nepasinaudojo. Tokių priežasčių buvimas ir jų įvertinimas yra fakto klausimai, dėl kurių kasacinis teismas nepasisako, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad apie ekspertizės atsisakymą spręstina ne vien iš nenuvykimo į ekspertinę įstaigą fakto ir to priežasčių, kartu vertintina ir atsakovo pozicija skiriant ekspertizę, jos pagrindimas, samprotavimai apie ekspertizės būtinumą. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. posėdyje kasatorius į ieškovės atstovės klausimą, ar jis sutiktų atlikti DNR ekspertizę, atsakė, kad „pagal pateikto ieškinio reikalavimus jis nemato pagrindo atlikti DNR“. Nenuvykimo atlikti teismo pirmą kartą paskirtą DNR ekspertizę priežastimi pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 12 d. posėdyje kasatorius nurodė ligą, taip pat faktą, kad byloje nėra papildomų jo tėvystę patvirtinančių įrodymų ir argumentų. Be to, kasatorius aiškino, kad dėl DNR tyrimo neturi šeimos palaikymo, DNR ekspertizės nedarė, nes po penkiolikos metų tai daryti per vėlu. Kasatoriaus atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, be kita ko, nurodomos priežastys, dėl kurių atlikti ekspertizę nereikalinga: kitų įrodymų, galinčių patvirtinti tėvystę, nebuvimas; ilgas laikotarpis po vaiko gimimo, per kurį ieškovė, kasatoriaus nuomone, nelaikė jo savo vaiko tėvu; kitų asmenų nurodymas vaiko tėvu oficialiuose dokumentuose; tikslo po tiek metų atlikti ekspertizę nebuvimas, nes tai žemina ne tik jo, bet ir jo šeimos garbę bei orumą; ieškovės siekis ne nustatyti sūnaus tėvystę, o pasipelnyti. Aplinkybę, kad kasatorius atsisakė DNR ekspertizės, taip pat patvirtino jam atstovavusi advokatė nagrinėjant bylą apeliacine tvarka 2010 m. lapkričio 16 d. posėdyje. Taigi kasatoriaus tvirtinimas, kad jis neatsisakė ekspertizės, iš esmės prieštarauja jo ir jo atstovės bylos nagrinėjimo metu duotiems paaiškinimams bei byloje pateiktiems jo procesiniams dokumentams. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada ir išvardytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad atsakovo elgesys apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip ekspertizės atsisakymas. Konstatavus, kad atsakovas atsisakė ekspertizės, buvo pagrindas tai vertinti CK 3.148 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisinių padarinių aspektu – spręsti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, dėl šio atsisakymo kaip tėvystės įrodymo.

Įstatyme neaptarta, į kokias aplinkybes, turėtų atsižvelgti teismas, spręsdamas dėl atsakovo atsisakymo atlikti ekspertizę kaip jo tėvystės įrodymo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kiekvienu atveju teismas turėtų vertinti atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarbą, kitų byloje esančių įrodymų objektyvumą ir patikimumą, jų įrodomąją reikšmę byloje reikšmingiems faktams nustatyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. K., L. L. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-218/2011). Ginčuose dėl tėvystės nustatymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės. Pateikti įrodymus yra dalyvaujančių byloje asmenų pareiga: ieškovės – patikimus įrodymus, patvirtinančius tėvystę, o šią neigiančio atsakovo – įrodymus, paneigiančius ieškovės pateiktus duomenis (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad DNR ekspertizės išvada – objektyvus, patikimas tėvystės patvirtinimo ar paneigimo įrodymas, tačiau jo specifika tokia, kad jis gali būti gaunamas tik sutinkant ir dalyvaujant atsakovui. Atsakovui neįvardijus ir (ar) nepagrindus jokių pateisinamų atsisakymo atlikti genominę ekspertizę tėvystei nustatyti priežasčių, yra prielaida tokį atsakovo atsisakymą vertinti kaip sąmoningą vengimą pateikti įrodymus ir kaip pakankamą pagrindą pripažinti dėl pateikti įrodymą atsisakančios ginčo šalies egzistuojant pačius nepalankiausius faktus, kuriuos nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (contra spoliatorem prezumpcija).

Nagrinėjamoje byloje ieškovės paaiškinimai dėl faktinių jos ir kasatoriaus intymaus bendravimo aplinkybių buvo įrodinėjami liudytojų parodymais, kitais bylos duomenimis, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo pripažinti patikimais, taigi pagrindžiančiais svarią kasatoriaus galimos tėvystės ir kartu pakankamo pagrindo ekspertizei atlikti buvimo prielaidą (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius aplinkybe, paneigiančia jo tėvystės galimybę, įvardija įrašą apie tėvą 1993 m. balandžio 28 d. ieškovės sūnaus gimimo akte Nr. 1658, tėvu įrašant V. D. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2000 m. CK įsigaliojimo galiojusio SŠK 61 straipsnyje buvo nustatyta, jog, vaikui gimus iš nesančios santuokoje motinos, kai nėra bendro tėvų pareiškimo ir teismo sprendimo nustatyti tėvystę, vaiko tėvas gimimo įrašų knygoje įrašomas pagal motinos pavardę, o vardas – motinos nurodymu. Iš esmės taip pat pavardės vaikui suteikimas buvo reglamentuotas ir ieškovės sūnaus gimimo metu galiojusios Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 104 patvirtintos Civilinės metrikacijos instrukcijos 30 punkte. Kai tėvas vaiko gimimo dokumentuose nurodytas motinos pareiškimu, t. y. vaiko gimimo įraše ir gimimo liudijime remiantis SŠK 61 straipsniu įrašyti fiktyvūs duomenys apie tėvą, tokie dokumentai reiškia, kad vaiko kilmė iš konkretaus tėvo nenustatyta. Būtent aptartą situaciją atitinka nagrinėjamoje byloje esantys duomenys: 1993 m. balandžio 28 d. vaiko gimimo akto Nr. 1658 skiltyje „Žinių apie tėvą įrašymo pagrindas“ nurodytas motinos L. D. pareiškimas, o skiltyje „Žinios apie tėvą“ jos sūnaus tėvu įrašytas V. D., t. y. asmuo pagal motinos pavardę. Tuo metu buvusiomis aplinkybėmis (ieškovės sūnus gimė jai nesant santuokoje; kasatorius nepripažino tėvystės, taigi nebuvo jų bendro pareiškimo ir teismo sprendimo nustatyti tėvystę), nepriklausomai nuo to, laikė ieškovė kasatorių savo sūnaus tėvu ar ne, jis pagal galiojusį reglamentavimą negalėjo būti įrašytas tėvu vaiko gimimo akto įraše. Dėl to įrašo apie tėvą, ieškovės sūnaus tėvu nurodant V. D., vaiko gimimo akte Nr. 1658 buvimo aplinkybė, kasatoriaus nurodoma kaip pagrindžianti abejones dėl jo tėvystės, juolab faktai, kad pats kasatorius nebuvo įrašytas ieškovės sūnaus tėvu vaiko gimimo akto įraše, taip pat ne jis nurodytas vaiko tėvu priimant jį į pradinę bei vidurinę mokyklas, nepripažintini pagrindžiančiais, jog ieškovė nelaikė jo savo vaiko tėvu, ir nepaneigia kasatoriaus galimos tėvystės prielaidos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pagrindas konstatuoti, jog kasatorius šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kuriuos galima būtų pripažinti patikimai patvirtinančiais jo prieštaravimus dėl galimos tėvystės ar paneigiančiais ieškovės nurodytus faktinius duomenis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys taip pat neleidžia sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad byloje be pagrindo nekonstatuotas jo atsisakymo atlikti ekspertizę svarbių priežasčių, paneigiančių jo tėvystę, buvimas. Priešingai, bylos faktinių duomenų (iš kurių, be kita ko, matyti, kad kasatorius nedalyvavo nė viename iš septynių parengiamųjų šios, nuo 2007 m. nagrinėjamos, civilinės bylos teismo posėdžių, pirmą kartą į teismą atvyko tik 2009 m. spalio 19 d. nagrinėjant bylą iš esmės, neatvyko nė į vieną iš trijų apeliacinės instancijos teismo posėdžių) ir joje nustatytų bei aptartų aplinkybių, susijusių su dviejų teismo įpareigojimų atlikti DNR ekspertizę neįvykdymu, visetas apeliacinės instancijos teismo teisingai įvertintas kaip leidžiantis pripažinti tokį kasatoriaus elgesį siekiu išvengti tiesioginio įrodymo, kad jis yra ieškovės sūnaus tėvas, gavimo ir, atsižvelgiant į bylos aplinkybes (nors kasatoriaus bendravimo su vaiku, dalyvavimo jį auklėjant ir išlaikant ar jo tėvystės pripažinimo kitu būdu aplinkybių byloje nekonstatuota, pagal bylos duomenis taip pat negalima išvada, jog šias patvirtinantys įrodymai galėtų egzistuoti, tačiau ieškovės pateikti faktiniai duomenys, minėta, sudaro pagrįstą prielaidą ekspertizei šioje byloje atlikti; kasatoriaus įrodymų, patikimai patvirtinančių jo prieštaravimus dėl galimos tėvystės ar paneigiančių ieškovės nurodytus faktinius duomenis, nepateikta) taikyti contra spoliatorem prezumpciją ir nustatyti ekspertizę atsisakiusio atlikti kasatoriaus tėvystę CPK 3.148 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu. Tai, kad teismas bylos duomenų visumos pagrindu padarė kitokią, nei teigia kasatorius, išvadą dėl jo tėvystės fakto, neteikia pagrindo pripažinti teismą pažeidusiu kasaciniame skunde įvardijamas proceso teisės normas ir nesilaikiusiu įrodymų vertinimo klausimu formuojamos praktikos. Dėl išdėstytų argumentų konstatuotina, kad įrodinėjimą tėvystės nustatymo bylose reglamentuojančios proceso teisės normos, apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl vaiko kilmės pagal šioje byloje pareikštą ieškinį nustatymo, nebuvo pažeistos. Kasacinio skundo argumentai nepripažintini teisiškai pagrindžiančiais apeliacinės instancijos teismo išvadų, kuriomis remiantis kasatoriaus atsisakymas atlikti ekspertizę įvertintas kaip jo tėvystės įrodymas, nepagrįstumą.

Kasatoriui teigiant, kad apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas neišsiaiškinus bylos esmės, neužtikrinus vaiko teisės žinoti savo kilmę (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis), pažeidus Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 5 straipsnį, nes netenkintas ieškovės apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas skirti genetinę DNR ekspertizę, teisėjų kolegija pažymi, jog šis ieškovės prašymas buvo svarstytas apeliacinės instancijos teismo 2010 m. gegužės 31 d. posėdyje, kuriame kasatorius nedalyvavo. Jam atstovavusiai advokatei paaiškinus, kad nurodytas ieškovės prašymas buvo spręstas pirmosios instancijos teismo ir šis išnagrinėjo kasatoriaus atsisakymo atlikti ekspertizę aplinkybes bei priežastis, be to, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą kasatorius nurodė penkis motyvus, dėl kurių jis atsisako ekspertizės, ir, jeigu kasatorius atsisako ekspertizės, negalima jos skirti, apeliacinės instancijos teismas įpareigojo šalis pateikti į bylą duomenis apie savo ir vaiko kraujo grupes, o 2010 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje nutarė netenkinti ieškovės prašymo skirti DNR ekspertizę, nurodydamas, jog tai būtų nelogiška, nes ekspertizė byloje jau buvo skirta du kartus, todėl kasatorius turėjo ir galėjo rasti laiko nuvykti tinkamu jam momentu atlikti ekspertizę. Tyrimas pagal kraujo grupes, kaip galintis tik paneigti, bet ne patvirtinti tėvystę, negali būti vertinamas (tai teisingai pažymima ir kasaciniame skunde) kaip patikimas ir objektyvus įrodymas byloje, tačiau, atsižvelgiant į išvardytas aplinkybes, kartu atkreipiant dėmesį į tai, kad pagal kasatoriaus procesinių dokumentų (taip pat kasacinio skundo) ir jo bei jo atstovės teiktų paaiškinimų turinį negalima daryti vienareikšmės išvados, jog jis, prieš tai du kartus nenuvykęs atlikti teismo paskirtos ekspertizės, paskyrus ją trečią kartą, būtų tą padaręs, taip pat į tai, kad kasatoriaus nurodomi tyrimo pagal kraujo grupes duomenys buvo įvertinti kartu su kitais bylos įrodymais ir nebuvo lemiantys tėvystę nustatančios teismo išvados, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašymo paskirti DNR ekspertizę, padarė pirmiau nurodytus pažeidimus.

Dėl CPK 388 straipsnio taikymo

Kasacinio skundo argumentai dėl šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus įtvirtinančių proceso teisės normų pažeidimo grindžiami kasatoriaus tvirtinimu, kad apeliacinės instancijos teismas, CPK 388 straipsnio 2 dalyje esant nustatytam privalomam atsakovo dalyvavimui teismui nagrinėjant tėvystės nustatymo bylą, išnagrinėjo šią bylą jam nedalyvaujant, taigi neužtikrino įstatyme įtvirtinto būtino jo dalyvavimo teismo posėdyje ir taip pažeidė nurodytą proceso teisės normą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šeimos bylose ypač akivaizdaus viešojo intereso – suinteresuotumo kuo teisingesnio teismo sprendimo priėmimu, materialiosios tiesos išsiaiškinimu, galimi ir tam tikri šio pobūdžio bylų proceso ypatumai. Vienas jų – CPK 388 straipsnyje reglamentuotas šalių dalyvavimas teismo posėdyje, esant šalių ginčui dėl tėvystės (motinystės) nustatymo. Pagal šį reglamentavimą atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Kita vertus, vaiko interesai, be kita ko, apima ir suinteresuotumą, kad ginčo sprendimas nebūtų vilkinamas. Teismas turi veikti vadovaudamasis operatyvumo ir koncentruotumo principais (CPK 7 straipsnis), neleisti šalims piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. Kuriam principui teikti prioritetą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, sprendžia teismas. Pripažintina, kad daugeliu atveju turėtų nulemti materialiosios tiesos atskleidimo principas. Taigi proceso koncentruotumas yra paskesnis po viešojo intereso šeimos bylų nagrinėjimu. Tačiau tai nereiškia, kad neegzistuoja proceso pagreitinimo galimybių. Viena jų – teismo teisė išimtiniais atvejais, jeigu nėra galimybės užtikrinti atsakovo dalyvavimo teismo posėdyje ar jo dalyvavimas neturi įtakos sprendimo priėmimui (CPK 388 straipsnio 2 dalis) arba jeigu tai yra būtina vaiko interesais (CPK 388 straipsnio 1 dalis), išnagrinėti šeimos bylą nedalyvaujant atsakovui. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta šalių pareiga sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, tarp jų – teise teikti teismui prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Šioje proceso teisės normoje įtvirtintas draudimo piktnaudžiauti procesu principas. Piktnaudžiavimas procesu gali reikštis įvairiais būdais, vienas jų – vengimas atvykti į teismą, bylos nagrinėjimo vilkinimas. Šalies elgesys, šiai vengiant atvykti į teismą tada, kai teismas šalies dalyvavimą teismo posėdyje pripažįsta būtinu arba šalies privalomas dalyvavimas nustatytas įstatyme, vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesine teise ir šalies nesąžiningumas.

Nagrinėjamos bylos duomenimis, į pirmąjį 2010 m. gegužės 31 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį atsakovas, kuriam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko. Proceso dalyvių, tarp jų atsakovui atstovavusių advokatų, prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo galimumo nesant neatvykusių asmenų, kuriems apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, nepareikšta. Šiame teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas nutarė pripažinti atsakovo dalyvavimą kitame teismo posėdyje, kurį paskyrė 2010 m. rugpjūčio 23 d., būtinu. 2010 m. rugpjūčio 20 d. apeliacinės instancijos teisme gautas kasatoriaus prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. 2010 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdyje nutarta tenkinti šį kasatoriaus prašymą ir skirti bylą nagrinėti 2010 m. lapkričio 16 d., tačiau 2010 m. lapkričio 4 d. apeliacinės instancijos teisme gautas kasatoriaus prašymas atidėti ir šį teismo posėdį, grindžiamas įvardijama kaip svarbia priežastimi – kasatoriaus, kuris yra įmonės generalinis direktorius, turėjimu dalyvauti tą dieną suplanuotame susitikime (derybose) Minske. Kasatorius, kuriam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, į 2010 m. lapkričio 16 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko. Pažymėjęs, kad, reikšdamas prašymus dėl nevienkartinio bylos nagrinėjimo atidėjimo, kasatorius nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis, o tai pripažįstama piktnaudžiavimu procesu, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tokį kasatoriaus elgesį kaip prieštaraujantį teisingam ir greitam bylos išnagrinėjimui, remdamasis CK 42 straipsnio 5 dalimi, netenkino kasatoriaus prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant.

Remiantis nurodytų aplinkybių visuma, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi procesinių priemonių kasatoriaus būtinam dalyvavimui nagrinėjant šią bylą užtikrinti, tačiau, dėl pirmiau nurodytų priežasčių pripažinęs jo elgesį nesąžiningu ir vilkinančiu bylos, kurioje šalių ginčas sprendžiamas nuo 2007 m., procesą, turėjo pagrindą CPK 388 straipsnio 2 dalyje nurodytai atsakovo privalomo dalyvavimo teismo posėdyje išimčiai taikyti ir išnagrinėti bylą 2010 m. lapkričio 16 d. posėdyje kasatoriui nedalyvaujant, nes tai šioje byloje, kurios nagrinėjimas iš esmės dėl kasatoriaus nesąžiningų veiksmų (jam nedalyvavus nė viename iš septynių parengiamųjų pirmosios instancijos teismo posėdžių; du kartus, minėta, nesant svarbių priežasčių, nenuvykus į ekspertizes atliekančią įstaigą; buvus tinkamai informuotam apie bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme vietą ir laiką, taigi žinojus, kad jo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo pripažintas būtinu, todėl turėjus ir galėjus imtis priemonių verslo susitikimams bei deryboms suplanuoti taip, kad būtų galimybė atvykti į 2010 m. lapkričio 16 d. teismo posėdį, tačiau to nepadarius) jau buvo užsitęsęs, buvo būtina ieškovės sūnaus interesais. Atsižvelgiant į pirmiau aptartus bylos duomenis, pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo CPK 388 straipsnio 2 dalies pažeidimui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka konstatuoti.

Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo konstatuoti CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo, priimto tėvystės nustatymo klausimu, pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kuriais remiamasi kasaciniame skunde, todėl atsakovo kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasacinis teismas šioje byloje patyrė 61,63 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 61,63 Lt (šešiasdešimt vieną litą 63 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė