Dėl statybą valstybinėje žemėje, nuosavybės teisių įgijimą, savininko teisių gynimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-26-701/2018

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00877-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.4; 2.4.2.2; 2.4.2.3; 2.4.2.13; 2.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko,

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei R. S.,

atsakovui V. J., jo ir trečiojo asmens L. J. atstovui advokatui Vydmantui Grigoravičiui,

trečiojo asmens Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovui D. N.,

trečiajam asmeniui L. L.-D., jos atstovui advokatui Mindaugui Navickui,

trečiųjų asmenų L. K. ir A. K. atstovui advokatui Pauliui Markovui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens L. L.-D. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujančios Lietuvos Respublikai, ieškinį atsakovams V. J., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl statybos leidimų, deklaracijų, privažiavimo kelio teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys: L. J., A. K., L. K., L. L.-D., Pajūrio regioninio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl statybą valstybinėje žemėje, nuosavybės teisių įgijimą, savininko teisių gynimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo.

Ieškovė prašė: 1) pripažinti Klaipėdos rajono savivaldybės 2003 m. kovo 27 d. statybos leidimą Nr. NS03-42 (toliau – ir 2003 m. leidimas), išduotą statytojams L. K. ir A. K. statyti privažiavimo prie sklypų kelią (duomenys neskelbtini), išduotu neteisėtai; 2) pripažinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 30 d. leidimą Nr. LNS-34-130130-0006 „Statyti naują (-us) statinį (-ius) rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us)“ (toliau – ir 2013 m. leidimas), išduotą atsakovui V. J. (toliau – ir atsakovas) privažiavimo prie sklypų kelio naujai statybai žemės sklype (duomenys neskelbtini), (toliau – ir atsakovo žemės sklypas) išduotu neteisėtai; 3) panaikinti V. J. 2013 m. vasario 6 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija Nr. 1) ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą Nr. 2 (toliau – ir Deklaracija Nr. 2); 4) panaikinti privažiavimo prie sklypų kelio (duomenys neskelbtini), nutiesto į namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo kelias) teisinę registraciją pagal V. J. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateiktą 2013 m. vasario 6 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą; 5) įpareigoti atsakovą V. J. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti naujos statybos, atliktos pagal 2003 m. kovo 27 d. leidimą ir 2013 m. sausio 30 d. perregistruotą leidimą Nr. LNS-130130-00061, ir paprastojo remonto padarinius – išardyti savavališkai įrengtą susisiekimo komunikaciją – Kelią, esantį valstybinėje žemėje prie V. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, t. y. atkurti situaciją, buvusią iki 2003 m. kovo 27 d. statybos leidimo išdavimo; 6) atnaujinti terminą reikalavimams dėl administracinių aktų teisėtumo pareikšti, jei teismas manytų, kad terminai praleisti.

Ieškovė, grįsdama ieškinį, nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) neteisėtai, pažeisdama statybos leidimų išdavimo procedūrą, išdavė 2003 m. kovo 27 d. statybos leidimą, šis 2013 m. sausio 30 d. neteisėtai perrašytas atsakovui V. J. L. K. ir A. K. niekada teisėtai nevaldė valstybinės žemės, per kurią nutiestas privažiavimo kelias, todėl pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą negalėjo būti statytojai. Privažiavimo kelias patenka į pajūrio juostą, kurioje pagal Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą nenustatyta galimybė be Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo statyti susisiekimo komunikacijas – privažiavimo prie sklypų kelią. Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. kovo 27 d. protokole Nr. 32-1 nėra Pajūrio regioninio parko įgalioto atstovo rekomendacijos išduoti statybos leidimą ar jo neišduoti. Tai yra esminis procedūros pažeidimas, nes statybą buvo planuojama vykdyti pajūrio regioniniame parke.

Kadangi 2003 m. statybos leidimas L. K. ir A. K. išduotas neteisėtai, tai ir perregistruotas atsakovo vardu neteisėtai. Perregistravimas neteisėtas ir dėl to, kad žvyro dangos kelio statyba pagal 2003 m. išduotą leidimą jau buvo pabaigta 2004 m.

2013 m. vasario 6 d. Deklaracijoje Nr. 1 neteisingai nurodyta, kad privažiavimo kelias yra I grupės nesudėtingas statinys, nes 2013 m. leidimas išduotas neypatingo statinio – kelio statybai. Atsakovui pagal 2013 m. sausio 30 d. leidimą užbaigus neypatingo statinio statybą turėjo būti surašoma ne deklaracija, o statybos užbaigimo aktas.

Pagal privažiavimo kelio remonto supaprastintą projektą žvyro danga pakeista granitinėmis trinkelėmis. Supaprastintam projektui pritarė tik Pajūrio regioninio parko direkcija, negauti rašytiniai pritarimai nei iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), kaip valstybinės žemės patikėtinės, nei iš Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, kaip teisėtą statybą leidžiančios institucijos. 2013 m. rugpjūčio 8 d. Deklaracijoje Nr. 2 nurodant, kad atliktas privažiavimo prie sklypų kelio, I grupės nesudėtingo statinio, paprastas remontas – pakeista danga, neteisingai įvardyta statinio kategorija.

Privačios nuosavybės teise įregistruotas ginčo kelias yra valstybinėje žemėje, atsakovui su valstybe (jos įgaliota institucija) nesudarius susitarimo dėl valstybinės žemės naudojimo susisiekimo komunikacijai tiesti ir tokio naudojimo teisinių pasekmių, taip pažeidžiant valstybės nuosavybės teises. Nesant tokio susitarimo, valstybinėje žemėje pastatytas statinys nuosavybės teise negali priklausyti kitam subjektui nei valstybė. Atsakovo vardu įregistruotas privažiavimo kelias Klaipėdos rajono Girkalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektuose pažymėtas kaip bendro naudojimo kelias, vedantis prie jūros. Ginčo kelio įteisinimas kaip privačios nuosavybės ne tik pažeidžia žemės savininko teises, bet ir užkerta kelią Klaipėdos rajono savivaldybei šį kelią inventorizuoti bei įtraukti į vietinės reikšmės bendro naudojimo kelių sąrašą. Susiklosčiusi ydinga situacija sudaro realią grėsmę ateityje kilti ginčams dėl naudojimosi šiuo keliu teisės. Atsakovas įpareigotinas savo lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

Ieškovė apie pažeistas savo teises sužinojo tik iš Klaipėdos apygardos prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimo ir, įvertinusi jame pateiktą reikalavimą spręsti dėl priemonių, taikytinų teisės pažeidimams pašalinti, surinkusi bei įvertinusi visus duomenis, 2014 m. gegužės 5 d. pateikė ieškinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovui ir jo sutuoktinei L. J. nuo 2008 m. sausio 7 d. pagal 2007 m. gruodžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su A. K. ir L. K., bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypai: 0,090 ha – žemės ūkio paskirties (duomenys neskelbtini) ir 0,15 ha – kitos (gyvenamųjų namų statybos) paskirties (duomenys neskelbtini). Sklypų riba yra bendra, jie sudaro bendrą sodybos teritoriją ir yra apsupti valstybinės žemės.

Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 55/6476 ir įsakymu Nr. 2587 buvusiam savininkui I. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės (duomenys neskelbtini). I. K. pagal 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį žemės sklypą pardavė ir šis nuo 2001 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. gruodžio 20 d. nuosavybės teise priklausė A. K.

L. K. 2001 m. gegužės 9 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įgijo ir iki 2007 m. gruodžio 20 d. nuosavybės teise jai priklausė gretimas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į šį sklypą Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 55/6603 ir įsakymu Nr. 2596 buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiam savininkui S. Š.

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 335 buvo patvirtintas I. K. žemės sklypo (kadastrinis Nr. 5528/0003:103) detalusis planas, kuriuo nustatyta pakeisti žemės sklypo paskirtį ir suformuoti sodybą. Vienas detaliojo plano sprendinių – privažiavimo kelias žemės sklypo vakarinėje dalyje (kurio, sprendžiant pagal detaliojo plano parengimo metu buvusios padėties duomenis, nebuvo).

A. ir L. K. užsakymu 2003 m. kovo 17 d. parengtas privažiavimo kelio prie jiems priklausiusių žemės sklypų techninis projektas. Suprojektuotas sutankinto smulkaus žvyro dvisluoksnės dangos privažiavimo prie sklypų vietinės reikšmės bendro naudojimo kelias, atsižvelgiant į Pajūrio regioninio parko paskirtį ir nuostatus. Projektas visiškai atitinka detaliojo plano sprendinius, suderintas su visomis reikalingomis institucijomis.

Klaipėdos rajono savivaldybė 2003 m. kovo 27 d. statytojams L. K. ir A. K. išdavė statybos leidimą Nr. NS 03-42 pagal 2003 m. parengtą projektą statyti privažiavimo kelią prie žemės sklypų. Leidimo galiojimo laikas – iki 2013 m. kovo 26 d. Pagal statybos leidimą buvo atlikti ir 2004 m. baigti naujo statinio – privažiavimo kelio – statybos darbai, visiškai įgyvendinant 2003 m. kovo 17 d. techninio projekto sprendinius, kadastro duomenys užfiksuoti 2004 m. balandžio 25 d. Kadastro byloje esanti topografinė nuotrauka, kurioje pažymėtas privažiavimo kelias, 2004 m. balandžio 13 d. suderinta su Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriumi. Inžinerinis statinys – privažiavimo kelias – įkainotas (42 864 Eur) vidutine rinkos verte. Teritorija projektavimo, statybos leidimo išdavimo ir statybos darbų metu nepateko į pajūrio juostą.

A. K. 2007 m. gruodžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) su pastatais – gyvenamuoju namu bei svečių namais (duomenys neskelbtini) perleido V. ir L. J.

V. J. ir L. J. užsakymu 2011 m. liepos 4 d. parengtas privažiavimo kelio prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paprastojo remonto, žvyro dangą pakeičiant granitinėmis trinkelėmis, supaprastintas projektas. Šiam projektui 2011 m. liepos 8 d. raštu Nr. 6.3-270 pritarė Pajūrio regioninio parko direkcija, projektas suderintas su Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kretingalės seniūnijos seniūnu.

Atsakovas, siekdamas užbaigti statybos procesą, kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją dėl 2003 m. statybos leidimo perregistravimo jo vardu, šis leidimas 2013 m. sausio 30 d. perregistruotas atsakovo vardu, suteikiant Nr. LNS-34-130130-00061. Perregistruotame leidime nurodyta statinio paskirtis – kelių (susisiekimo komunikacijos), kategorija – neypatingas statinys.

2013 m. vasario 6 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1, teikiant viešąją paslaugą pagal sutartyje dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą nurodytus ir atsakovo pateiktus dokumentus, atlygintinai sudarė VĮ Registrų centras. Deklaracijoje Nr. 1 nurodyta, kad privažiavimo kelio I grupės nesudėtingo statinio statyba pagal 2003 m. kovo 17 d. projektą užbaigta.

VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre atsakovo prašymu nuo 2013 m. kovo 8 d. įregistruotas nekilnojamasis daiktas: susisiekimo komunikacijos – privažiavimo prie sklypų kelias (0,163 km) (duomenys neskelbtini) bei atsakovo nuosavybės teisės į jį; įregistravimo pagrindas – 2013 m. vasario 6 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1 ir 2013 m. kovo 7 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. 2013 m. rugpjūčio 8 d. įregistruotas nekilnojamojo daikto: susisiekimo komunikacijų – privažiavimo prie sklypų kelio kadastro duomenų tikslinimas (dangos pakeitimas granitinėmis trinkelėmis); įregistravimo pagrindas – 2013 m. rugpjūčio 8 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 2 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

Atsakovo privačios nuosavybės teise viešame registre įregistruotas pilkos spalvos granito trinkelių kelias yra nutiestas per nesuformuotą valstybinės žemės sklypą ir veda į atsakovui ir jo sutuoktinei priklausančią namų valdą bei baigiasi ties įvažiavimu į ją. Kelias prie jūros neveda. Takelių, vedančių prie jūros iš kelio ir nuo namų valdos (duomenys neskelbtini), kur baigiasi kelias, nėra.

Kelias praeina šalia trečiajam asmeniui L. L.-D. priklausančios namų valdos (duomenys neskelbtini). Įvažiavimas į ją iš kelio nesuprojektuotas, tačiau faktiškai įrengtas. Įvažiavimas į L. L.-D. priklausančią namų valdą suprojektuotas ir įrengtas iš priešingos pusės, vietinės reikšmės keliu Nr. KL 8980, vedančiu prie jūros.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija, VTPSI) prokuroro pavedimu atliko ginčo kelio patikrinimą ir 2013 m. birželio 17 d. surašė statybos patikrinimo aktą Nr. SPA-964(16.2). Patikrinimo metu nustatyta, kad ginčo kelias įrengtas be esminių nukrypimų nuo projekto. Privažiavimo kelias pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ priskirtinas IIIv kelio kategorijai ir pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 priskirtinas I grupės nesudėtingiems statiniams. Statinio statyba pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“) 36.3 punkto nuostatas užbaigta surašius deklaraciją apie nesudėtingo statinio statybos užbaigimą, ši deklaracija inspekcijos skyriui teikiama tik statytojo pageidavimu.

Iki privažiavimo prie sklypų kelio dalies, įrengtos pagal ginčijamus statybos leidimus ir įregistruotos viešame registre atsakovo vardu (ginčo kelias, NŽT įvardijama kelio dalis B), įrengtas toks pat, tokios pačios dangos 55 m ilgio ir 3,55 m pločio kelias be statybos leidimo, į kurį nuosavybės teisės neįregistruotos (NŽT įvardijama kelio dalis B – ne ginčo objektas).

Klaipėdos rajono savivaldybė 2011 m. rugsėjo 26 d. atliko privažiavimo prie sklypų kelio (205 m – kelio A ir B dalys) inventorizaciją, kelio Nr. KL 8988, inventorizacijos metu užfiksuota žvyro danga, kelio ilgis – 205 m, plotis – 3,5 m. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba sprendimo dėl šio kelio įtraukimo į vietinių kelių sąrašą (registrą) nėra priėmusi.

VTPSI (teritorinis skyrius) 2015 m. vasario 27 d. ir 2015 m. balandžio 10 d. (rašte data nenurodyta, nurodyta NŽT atstovės ir VTPSI atstovo teismo posėdyje) raštais, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 4, 6 dalimis bei Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo VTPSI taisyklėmis, patvirtintomis VTPSI viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5, atsisakė spręsti dėl 2003 m. ir 2013 m. statybos leidimų bei 2013 m. vasario 6 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą teisėtumo, nes nuo statybos pradžios praėjo daugiau kaip vieneri metai ir statybą leidžiantis dokumentas išduotas daugiau kaip prieš 3 metus, nuo deklaracijos surašymo praėjo daugiau kaip metai. Šie administraciniai teisės aktai skundžiami nebuvo.

VTPSI pagal NŽT prašymą 2016 m. birželio 10 d. pateikė išvadą dėl kelio dalies B (ne ginčo objekto) remonto darbų, kad granito trinkelių įrengimo darbai, tikėtina, atlikti atsakovo, nėra naujo statinio statyba, o traktuotini kaip toje vietoje buvusio kelio taisymas žvyruotą kelio dangą pakeičiant granito trinkelėmis. Šie darbai netraktuotini kaip savavališka statyba, nes jiems, kaip paprastojo remonto darbams, pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5, 9 punktuose, 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-82 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“) 6 priedo 5 punkte nustatytą reglamentavimą statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas. Šis administracinis teisės aktas skundžiamas nebuvo.

Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 5 d., 2005 m. gruodžio 29 d. ir 2008 m. lapkričio 25 d. įsakymais patvirtintuose Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projektuose privažiavimo kelias yra žymimas kaip bendro naudojimo kelias.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Lietuvos Respublikos pajūrio juostos ribų patvirtinimo“ praplėstos pajūrio juostos ribos, įtraukiant papildomus aplinkos apsaugos požiūriu vertingus objektus. (duomenys neskelbtini) į pajūrio juostą įtraukti pajūrio apsauginiai miškai bei žemės sklypų dalys, esančios arčiau nei 100 m nuo Baltijos jūros kranto. Taip į pajūrio juostą, be kitų objektų, pateko L. K. privataus sklypo dalis, A. K. ir L. L.-D. namų valdų žemės sklypai ir privažiavimo kelio, į kurį vėliau įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės, dalis.

Pajūrio regioninio parko susisiekimo sistemos bei inžinerinės infrastruktūros vystymo specialiojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T11-413, susisiekimo sistemų sprendinių brėžinyje ginčo kelias nurodytas kaip planuojama tiesti E kategorijos gatvė (GTV 12), nuo ginčo kelio planuojamas įrengti pėsčiųjų takas nueiti iki jūros (PT 7).

L. L.-D. 2013 m. gegužės 16 d. kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, prašydama taikyti viešojo intereso gynimo priemones, siekiant panaikinti Kelio teisinę registraciją atsakovo vardu. Prokuroras 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimu pateikė reikalavimą NŽT imtis priemonių teisės pažeidimams pašalinti.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti 2003 m. statybos leidimą išduotu neteisėtai. Grįsdamas šią išvadą teismas pažymėjo, kad ieškovė, kaip asmuo, perėmęs Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus teises ir pareigas, buvo viena iš institucijų, suderinusių privažiavimo kelio projektą ir 2003 m. kovo 27 d. pritarusių statybos leidimo išdavimui. Teismas atkreipė dėmesį į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atstovo paaiškinimus, kad pagal tuo metu galiojusią tvarką projekto suderinimas ir buvo laikomas rašytiniu valstybinės žemės patikėtinio sutikimu. Statybos procesą reglamentuojančios teisės normos ginčijamo leidimo išdavimo metu nenustatė, kokia konkrečiai forma valstybinės žemės patikėtinis turi išreikšti sutikimą leisti statyti valstybinėje žemėje. NŽT 2013 m. rugsėjo 4 d. rašte prokurorui nurodė, kad jai nėra žinoma ir ji negali vertinti tuometėse apskričių viršininkų administracijose buvusios vidaus tvarkos išduodant sutikimus dėl kelių tiesimo (įrengimo) valstybinėje žemėje. Esant tokioms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, valstybei atstovavusio Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus, kurio teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė, įgalioto atstovo projekto derinimas ir pritarimas išduoti statybos leidimą laikytinas rašytiniu valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto sutikimu, todėl darytina išvada, kad su valstybinės žemės valdytoju (patikėtiniu) buvo susitarta (statybos leidimo išdavimo metu galiojęs Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 6 punktas; Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“) 15.4 punktas).

Nors Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. kovo 27 d. protokole Nr. 32-1 nėra Pajūrio regioninio parko direkcijos įgalioto atstovo parašo, tačiau projektas buvo derinamas su Pajūrio regioninio parko direkcija ir jos atstovo nurodymu suderintas su Kretingos miškų urėdija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentu ir Klaipėdos rajono savivaldybės vyriausiuoju architektu. Todėl aplinkybę, kad protokole nėra Pajūrio regioninio parko direkcijos įgalioto atstovo parašo, teismas vertino kaip formalų procedūrinį pažeidimą, nesudarantį pagrindo pripažinti statybos leidimo išdavimą neteisėtu.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2003 m. statybos leidimo išdavimo iki reikalavimo pripažinti jį neteisėtu pareiškimo praėjo beveik 12 metų, ir, atsižvelgdama į jo išdavimo laiką, VTPSI 2015 m. vasario 27 d. ir 2015 m. balandžio 10 d. administraciniais aktais atsisakė atlikti tyrimą ir spręsti dėl šio statybos leidimo išdavimo teisėtumo. Teismas sprendė, kad klausimas dėl šio statybos leidimo teisėtumo apskritai nebegali būti keliamas.

Nors statybos darbai užbaigti 2004 m., tačiau statyba, t. y. statybos procesas, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo baigta. Buvę statytojai L. ir A. K. raštu patvirtino, kad jie perleido nuosavybės teises į privažiavimo kelio projektą. Perregistruojant statybos leidimą, STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 7 punktas, 37 punktas, 7 priedo 1.3 punktas, 3 punktas ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeisti. Statybos leidimo perregistravimas atsakovo vardu nėra naujo statybą leidžiančio dokumento išdavimas. Teismas sprendė, kad, perregistravus statybos leidimą, atsakovas taip pat tapo teisėtu statytoju, turinčiu valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinį sutikimą statyti jam nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje.

Privažiavimo kelias 2013 m. vasario 6 d. deklaracijos sudarymo metu buvo ir šiuo metu yra priskiriamas nesudėtingų statinių grupei. VTPSI atstovas teisme paaiškino, kad tais atvejais, kai statybą leidžiančiame dokumente nurodyta ir faktinė pagal techninius parametrus statinio kategorijos nesutampa, teisinis reglamentavimas nenuoseklus. Statinio registracija paprastai atliekama pagal faktinę situaciją, jei nėra esminių nukrypimų nuo projekto. Šiuo atveju statinys buvo pastatytas be esminių nukrypimų nuo projekto, statybos procesas pagal projektinius sprendinius ir statinio techninius parametrus galėjo būti užbaigtas surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą.

Teisinius santykius reglamentuoja jų atsiradimo metu galiojančios teisės normos ir teisės aktai, pagal kuriuos, užbaigus naujų nesudėtingų statinių statybą, statybos užbaigimo aktas nesurašomas, o surašoma deklaracija apie statybos užbaigimą, ir ji VTPSI teikiama tvirtinti tik statytojo pageidavimu (Statybos įstatymo 24 straipsnio 1–3 dalys; STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 34, 35.3, 36 punktai).

Granito trinkelių įrengimo darbai nėra naujo statinio statyba, o traktuotini kaip toje vietoje buvusio kelio taisymas žvyruotą kelio dangą pakeičiant granito trinkelėmis. Šie darbai nelaikytini savavališka statyba, nes jiems kaip paprastojo remonto darbams statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas (Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5, 9 punktai, 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas; STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 5 punktas). Atlikus paprastojo remonto darbus taip pat nebuvo būtina pateikti dangos pakeitimo deklaraciją.

Teismas pažymėjo, kad ieškovei apie valstybinėje žemėje esančio objekto statybos užbaigimą deklaracijomis tapo žinoma ne vėliau kaip 2013 m. rugsėjo 19 d. iš prokuroro nutarimo, tačiau ji į VTPSI dėl jų teisėtumo per Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatytą 1 metų terminą nesikreipė. VTPSI (tiek teritorinis, tiek centrinis skyriai) 2015 m. vasario 27 d. ir 2015 m. balandžio 10 d. administraciniais aktais, atsižvelgdama į tai, kad nuo jų sudarymo praėjo daugiau nei 1 metai, atsisakė atlikti tyrimą ir spręsti dėl deklaracijų teisėtumo.

Numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvadoje nurodytas sutarties dėl savivaldybei priklausančios infrastruktūros plėtojimo būtinumas ir sutarties objektas, tačiau tokia sutartis su statytojais nebuvo sudaryta nei išduodant statybos leidimą, nei jį perregistruojant ne dėl statytojų kaltės ar kokių nors jų nesąžiningų veiksmų.

Privažiavimo kelias sukurtas, t. y. pastatytas, privačių asmenų, naudojant privačias lėšas. Nuosavybė į privažiavimo kelią atsirado Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu – pagaminant (sukuriant) naują objektą. Asmuo, pagaminęs (sukūręs) daiktą, tampa jo savininku. Nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, kuriuo remiantis valstybei ar savivaldybei šiuo atveju atsirastų teisė perimti privataus asmens lėšomis sukurto turto nuosavybę. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 13 d. topografinės nuotraukos, esančios 2004 m. balandžio 25 d. kadastro byloje, kurioje pažymėtas privažiavimo kelias, suderinimas liudija, kad valstybei apie valstybinėje žemėje esančio objekto statybos darbų pabaigą buvo žinoma. Tačiau jokie veiksmai dėl šio objekto perėmimo savo žinion ir nuosavybėn atlikti nebuvo. Valstybė ir savivaldybė nepatyrė jokių kelio statybos ar priežiūros išlaidų, o atsakovas užbaigė privažiavimo kelio statybą, rūpinasi jo tinkamu eksploatavimu ir daugiau nei 3 metus moka nekilnojamojo turto mokestį valstybei.

Privažiavimo kelio paskirtis buvo ir yra sodybos savininkų privažiavimas prie sklypų, jis baigiasi ties įvažiavimu į atsakovo namų valdą ir prie jūros neveda. Toliau yra pieva ir miškas. Kito patekimo į atsakovo namų valdą nėra. Į trečiojo asmens L. L.-D. namų valdą ginčo keliu galima patekti, tačiau yra ir kitas kelias, vedantis prie jūros. L. L.-D. įsirengė savo kieme klombą, todėl, važiuodama per kitą kelią, negali patekti į toliau kieme esančius garažus. Ginčo kelias šiuo metu objektyviai gali tenkinti ir tenkina ne daugiau kaip dviejų namų valdų savininkų poreikius. Teismas sprendė, kad ginčo kelias savo esme ir paskirtimi šiuo metu yra vietinės reikšmės vidaus kelias, todėl nuosavybės teise gali priklausyti ir privačiam asmeniui (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal savivaldybės atstovo paaiškinimus, 2008 m. specialiajame plane, kuris patvirtintas 2010 m. savivaldybės tarybos sprendimu, nurodyta gatvė, kurios integrali dalis yra ginčo privažiavimo kelias, net neketinama statyti, taip pat neketinama tiesti jokių inžinerinių tinklų, įrengti automobilių stovėjimo aikštelių ar kitų rekreacinės zonos infrastruktūros objektų. Teismo nuomone, ieškovės argumentai, kad privataus asmens nuosavybės teisė pažeidžia viešąjį interesą ir kelia ginčų dėl naudojimosi keliu apribojimo grėsmę, yra abejotini, o argumentai, kad privačiam asmeniui priklausančio statinio buvimas valstybinėje žemėje apsunkina (šiuo metu) galimybę valstybei netrukdomai įgyvendinti nuosavybės teisės garantuojamas naudojimosi, valdymo bei disponavimo daiktu (valstybine žeme) teises, yra visiškai neįrodyti ir deklaratyvūs.

Nors Savivaldybės administracija teigia, kad atsakovas, registruodamas ginčo kelią Nekilnojamojo turto registre, pasielgė nesąžiningai, t. y. žinodamas, kad privažiavimo kelias galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose nurodytas kaip bendro naudojimo, pasinaudojo pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, kuris palengvino statinių registraciją Nekilnojamojo turto registre (užpildant deklaraciją apie statybos užbaigimą), ir tokiu būdu įgijo nuosavybės teisę į ginčo kelią, teismas sprendė, kad šie teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, atsakovo nesąžiningumas neįrodinėtas, o teismas jo nenustatė.

Teisinė nuosavybės registracija reikšminga išviešinimo tikslais. Panaikinus teisinę registraciją, nuosavybės teisė nesibaigia. Nenuginčijus statybą leidžiančių ir statybos procesą užbaigiančių dokumentų, nėra pagrindo naikinti ginčo kelio teisinės registracijos ir atsakovo nuosavybės teisės į jį.

Dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atkurti buvusią situaciją teismas nurodė, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš ankstesniųjų, kurie pagal anksčiau išdėstytus motyvus netenkintini. Be to, reikalavimas visiškai nekonkretus. Nėra jokių objektyvių duomenų, kokia situacija buvo iki 2003 m. kovo 27 d. statybos leidimo išdavimo. Neaišku, kokiu būdu tada atsakovas turėtų patekti į jam nuosavybės teise priklausančią namų valdą. Reikalavimas nesuderinamas su detaliojo planavimo dokumentais, nes juose būtent toje vietoje, kur yra ginčo objektas, yra nurodytas privažiavimo kelias. Teismas sprendė, kad, atmetus reikalavimus dėl statybą leidžiančių ir statybos procesą užbaigiančių dokumentų nuginčijimo bei privažiavimo teisinės registracijos panaikinimo, reikalavimas dėl restitucijos taip pat atmestinas.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas nurodė, kad ieškovė, kaip asmuo, perėmęs Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus teises ir pareigas, buvo viena iš institucijų, suderinusių privažiavimo kelio projektą ir 2003 m. kovo 27 d. pritarusių statybos leidimo išdavimui. Ginčyti 2003 m. kovo 27 d. statybos leidimą yra pasibaigęs net tik specialusis 1 mėnesio, bet ir bendrasis 10 metų senaties terminas. Visi kiti reikalavimai yra išvestiniai iš šio. Ieškovei apie 2013 m. sausio 30 d. atliktą statybos leidimo perregistravimą ir deklaracijas apie statybos užbaigimą neabejotinai tapo žinoma ne vėliau kaip 2013 m. rugsėjo 19 d. iš prokuroro nutarimo, o sprendžiant pagal jos 2013 m. birželio 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 4 d. raštų prokurorui turinį, labai tikėtina – ir anksčiau. Tačiau reikalavimas dėl 2013 m. sausio 30 d. statybos leidimo pripažinimo išduotu neteisėtai pareikštas tik 2015 m. balandžio 14 d. – praėjus 1 metams ir 7 mėnesiams, t. y. praleidus 1 mėnesio senaties terminą. Informacijos gavimas, jos vertinimas ir panašios aplinkybės gali būti laikomos pagrindu atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą tik tais atvejais, kai viešąjį interesą gina asmuo, nedalyvavęs ginčijamuose santykiuose, t. y. prokuroras. Šiuo atveju ieškovė yra ginčijamuose teisiniuose santykiuose tiesiogiai dalyvavusios kompetentingos institucijos – Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus – teisių ir pareigų perėmėja. Teisių ir pareigų perėmimo atvejais senaties terminai nenutrūksta, nesustoja ir nėra atnaujinami. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo, teismas taip pat jų nenustatė.

Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybes, kad privačios nuosavybės teise atsakovui priklausantis ir viešame registre įregistruotas ginčo kelias yra nutiestas per nesuformuotą valstybinės žemės sklypą Pajūrio regioniniame parke; Kelias suprojektuotas ir žemėtvarkos projektuose žymimas kaip vietinės reikšmės bendro naudojimo kelias; nuo 2005 m., praplėtus pajūrio juostos ribas, patenka į pajūrio juostos teritoriją; Pajūrio regioninio parko susisiekimo sistemos bei inžinerinės infrastruktūros vystymo specialiojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T11-413, susisiekimo sistemų sprendinių brėžinyje ginčo kelias nurodytas kaip planuojamos tiesti E kategorijos gatvės (GTV 12) integrali dalis; nuo ginčo kelio planuojamas įrengti pėsčiųjų takas nueiti iki jūros (PT 7). Vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims (Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Šiuo metu pagal faktinę situaciją ginčo kelias iš esmės atitinka vidaus kelią, tačiau, įgyvendinant Pajūrio regioninio parko susisiekimo sistemos bei inžinerinės infrastruktūros vystymą pagal savivaldybės tarybos patvirtintą planą, gali tapti viešuoju, naudojamu visuomenės poreikiams.

Ginčo kelyje taip pat yra įrengtas, nors nesuprojektuotas ir nepagrindinis, privažiavimo ir įvažiavimo kelias į trečiojo asmens L. L.-D. namų valdą (duomenys neskelbtini). Iš L. L.-D. atstovo 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdyje pateikto raštelio matyti, kad ji 20 000 Lt (5792,40 Eur) prisidėjo prie kelio remonto. Raštelyje nėra nurodyta, prie kokio kelio remonto – prie ginčo objekto ar prie kelio, vedančio iki ginčo objekto, remonto darbų prisidėjo L. L.-D., tačiau tikimybė, kad buvo prisidėta ir prie ginčo kelio, nepaneigta.

Teismas sprendė, kad tai, jog Girkalių kadastro vietovės žemės reformos projektuose ginčo kelio statusas – bendro naudojimo, kelias suprojektuotas kaip bendro naudojimo, susiklosčius nagrinėjamai situacijai, sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl kelio servituto nustatymo, o ne naikinti teisėtai išduotus jo statybą leidžiančius dokumentus bei statybos proceso padarinius.

Teismas konstatavo, kad susiklosčiusi situacija yra ydinga, tačiau ji susiklostė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar nesąžiningumo, bet dėl teisinio reglamentavimo pasikeitimų, tam tikrų situacijų nenuoseklaus reglamentavimo bei valstybės ir savivaldybės institucijų padarytų klaidų, aplaidaus ir neatsakingo valstybinės nuosavybės administravimo, apskaitos ir naudojimo kontrolės. Valstybės, savivaldybės ir jų institucijų klaidos ir netinkamai vykdomos funkcijos negali būti priežastis naikinti ar nusavinti iš esmės teisėtai, laikantis teisės aktų, ir sąžiningai įgytą nuosavybę. Teismas pažymėjo, kad prokuroras neįpareigojo ieškovės imtis konkrečių priemonių – ginčyti administracinius teisės ir kitus teisines pasekmes sukuriančius aktus, kuriems ginčyti pasibaigęs terminas. Šiuo atveju viešasis interesas – valstybės nuosavybės teisė į žemę – taip pat turi būti ginamas nepažeidžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio stabilumo principų. Teismo nuomone, susidariusią situaciją būtų galima išspręsti kitais teisinėje valstybėje priimtinais teisiniais būdais: atitinkamai suformuojant žemės sklypą, nustatant servitutus ar išnuomojant valstybinę žemę inžinerinio susisiekimo statinio savininkui, nustatant atitinkamus apribojimus (pvz., uždraudžiant įrengti kelio užtvarus ar pan.) arba paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, teisingai už tai atlyginant. Kadangi tokie reikalavimai šioje byloje nereiškiami ir neįrodinėjami, teismas dėl jų sprendimo nepasisakė.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir trečiojo asmens L. L.-D. apeliacinius skundus, 2017 m. kovo 24 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis.

Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl deklaracijų panaikinimo. Nurodė, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiomis statytojo parengtas ir pasirašytas deklaracijas apie statybos užbaigimą yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl joms taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, jis nėra praleistas. Be to, kolegija reikalavimų dėl deklaracijų panaikinimo nelaikė išvestiniais iš reikalavimų dėl statybos leidimo panaikinimo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 24 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Klaipėdos rajono savivaldybės administracija Statybos leidimą išdavė neteisėtai, pažeisdama statybos leidimų išdavimo procedūrą. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta imperatyvi nuostata, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Projekto suderinimas negali būti laikomas rašytiniu valstybinės žemės patikėtinio sutikimu, nes to nenustatė tuo metu galioję teisės aktai. Specialistui, derinusiam techninį projektą, buvo suteiktas tik įgaliojimas tikrinti, ar statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentuose ir projektavimo sąlygų sąvade nustatytus reikalavimus, o ne atlikti Klaipėdos rajono savivaldybės funkcijas patikrinti statybos leidimo išdavimo sąlygų įvykdymą (STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15 punktas). Pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 7 priedo 1 punkto redakciją žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai neprivalomi naujo statinio statybos atveju, tiesiant valstybinėje žemėje susisiekimo komunikacijas ar inžinerinius tinklus ir statant jiems funkcionuoti būtinus statinius, tačiau tokiais atvejais būtina turėti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto raštišką sutikimą. Jeigu valstybinėje žemėje be servituto kito savininko statiniams naudoti nustatymo ir įregistravimo išduodamas statybos leidimas, atliekamas projekto koregavimas ar priimtas naudoti statinys, tai yra pagrindas šiuos veiksmus, kaip prieštaraujančius Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 3 punktui, vertinti kaip neteisėtus. Klaipėdos apskrities viršininko administracija nebuvo supažindinta su statybos leidimo turiniu, todėl šiai institucijai ginčijamo 2003 m. kovo 27 d. statybos leidimo išdavimo data ir turinys nebuvo žinomi.

Pagal STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 16 punktą savivaldybės administracijos subjektas, gavęs nurodyto reglamento 15 punkte išvardytus statybos leidimui gauti būtinus dokumentus, juos perduoda Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo bei projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. kovo 27 d. protokole Nr. 32-1 nėra Architektūros ir urbanistikos tarnybos vedėjos bei Komisijos sekretorės V. V. rekomendacijos ir Pajūrio regioninio parko įgalioto atstovo rekomendacijos išduoti statybos leidimą. Tai esminis procedūros pažeidimas, nes statyba buvo planuojama pajūrio regioniniame parke, pajūrio juostoje.

Statybą leidžiančio dokumento turėjimas nagrinėjamu atveju nesudarė prielaidų tapti daikto – privažiavimo prie sklypų kelio – savininku. Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie privažiavimo kelio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, todėl manytina, kad jo statyba nebuvo baigta teisės aktų nustatyta tvarka.

Ieškinio reikalavimas panaikinti Deklaracijas Nr. 1 ir Nr. 2 yra savarankiškas reikalavimas, o ne išvestinis iš ieškinio reikalavimų pripažinti statybos leidimus išduotais neteisėtai, kaip traktavo teismai ginčijamuose sprendimuose, nes Deklaracijos gali būti panaikintos teismo sprendimu ir nepanaikinus išduoto statybos leidimo. Skundžiami teismų sprendimai įteisina galimybę valstybinę žemę neteisėtai naudoti ir valdyti, joje vykdyti statybas ir neturint NŽT rašytinio sutikimo, įregistruoti daiktines teises į statinius užpildžius statybos užbaigimo deklaraciją. Statytojas, Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais užbaigęs statybos darbus, pateikia tvirtinti deklaraciją VTPSI (STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 34 punktas). Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies reikalavimai neprivalomi nesudėtingų statinių statybos atveju ir gali būti vykdomi, jeigu to pageidauja statytojas. Remiantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, statytojui užbaigus naujo neypatingo statinio (toks statinys nagrinėjamu atveju įvardytas 2013 m. sausio 30 d. statybos leidime) statybą, turėjo būti surašomas statybos užbaigimo aktas.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo L. L.-D. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 24 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog 2013 m. sausio 30 d. statybos leidime nurodyta statinio kategorija – neypatingas statinys. Vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, kuri ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo statybos užbaigimo (įteisinimo) procedūrą, užbaigus neypatingo statinio statybą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka turėjo būti surašomas statybos užbaigimo aktas. Tokią poziciją išdėstė ir VTPSI 2015 m. balandžio 10 d. rašte. Priešingas aiškinimas, leidžiantis paneigti statybos leidime nurodytą statinio kategoriją ar aiškinti ją kaip neprivalomą (vertinamąją), būtų neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas, nes sudarytų sąlygas realiai išvengti užbaigimo procedūrų, privalomų konkrečiai statinių kategorijai. Skundžiamoje nutartyje teismas paneigė statybos leidime nurodytos statinio kategorijos svarbą, argumentuodamas tuo, kad de facto (faktiškai) statinys yra kitos kategorijos statinys. Tokia teismo pozicija pažeidžia teisinio apibrėžtumo principą ir paneigia imperatyvaus reglamentavimo svarbą tinkamo statybos užbaigimo procese. Dėl šių priežasčių teismas statybos užbaigimo procedūrų teisėtumą privalėjo vertinti vadovaudamasis statybos leidime nurodyta statinio kategorija.

VTPSI 2015 m. balandžio 10 d. raštas Nr. 2D4949(7.9), kuriame nurodyta Inspekcijos pozicija dėl būtinybės nagrinėjamu atveju statybą užbaigti statybos užbaigimo aktu, o ne statytojo surašyta deklaracija, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalį laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Teismas, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, nevertino ir net nepasisakė dėl šio esminio ginčui išspręsti įrodymo, tačiau rėmėsi žodiniais VTPSI atstovo paaiškinimais, kad „tais atvejais, kai statybą leidžiančiame dokumente nurodyta ir faktinė pagal techninius parametrus statinio kategorijos nesutampa, teisinis reglamentavimas nenuoseklus. Statinio registracija paprastai atliekama pagal faktinę situaciją, jei nėra esminių nukrypimų nuo projekto.“

Kartu su L. L.-D. apeliaciniu skundu buvo pateikti papildomi įrodymai, patvirtinantys, jog, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, įvažiavimo kelias iš ginčo kelio į L. L.-D. namų valdą yra tinkamai suprojektuotas ir jam gauti visi būtini pritarimai. Atsižvelgiant į įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nuostatas, teismas reikšmingų bylai išspręsti aplinkybių buvimą ar nebuvimą konstatuoja visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bei įvertinęs aplinkybes, įrodinėtas proceso metu (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Remdamasi šiomis nuostatomis, L. L.-D. turėjo teisėtą lūkestį, kad apeliacinės instancijos teismas pateiktus įrodymus arba pridės prie bylos, arba motyvuotai atsisakys juos priimti, taip pat kad pasisakys dėl minėtos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, netyręs šių įrodymų, pakartotinai konstatavo pirmosios instancijos teismo klaidingai nustatytą aplinkybę, kuriai ateityje gali būti suteikta prejudicinė galia (CPK 182 straipsnis). Dėl to gali kilti neigiamų pasekmių trečiojo asmens L. L.-D. teisėms ir teisėtiems interesams, nepagrįstai apribojus galimybes juos ginti.

Pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 37 punktą, siekdamas teisėtai perregistruoti statybos leidimą savo vardu, atsakovas privalėjo arba: a) nuosavybės teise įgyti patį statinį – kelią (tinkamai įregistruotą Nekilnojamojo turto registre kaip nebaigtą statybą) arba b) teisėtai valdyti žemę, ant kurios statyti išduotas leidimas, bet statybos dar neprasidėjo. Nagrinėjamu atveju neįvykdyta nė viena iš būtinųjų sąlygų: a) kelias nebuvo įregistruotas kaip nebaigta statyba, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių objektas ir atsakovas iš buvusių savininkų negalėjo perimti nuosavybės teisių į kelią? b) statybos jau buvo pradėtos (ir faktiškai baigtos, tačiau neįteisintos įstatymų nustatyta tvarka), todėl nėra galimybės leidimo perregistruoti antruoju pagrindu. Dėl šios priežasties teismas privalėjo nustatyti materialiosios teisės pažeidimą – perregistruojant statybos leidimą buvo pažeistos pirmiau nurodytos teisės normos. Neteisėtai perregistruoto leidimo pagrindu vėliau buvo neteisėtai įregistruotos atsakovo asmeninės nuosavybės teisės į ginčo kelią.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminas atnaujinamas, o pažeistoji teisė turi būti ginama, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Apie neteisėtai perregistruotą 2013 m. sausio 30 d. statybos leidimą ieškovė sužinojo tik iš 2013 m. rugsėjo 19 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimo, kuriuo NŽT įpareigota imtis priemonių pažeistoms valstybės teisėms ir viešajam interesui ginti, o 2014 m. gegužės 5 d. ieškovė pateikė ieškinį teismui. Nagrinėjamos bylos apimtis yra didelė, faktinės aplinkybės – sudėtingos, byloje keliami specifiniai teisiniai klausimai, dalyvauja daug asmenų. Tokioje byloje išsamiai ištirti faktines aplinkybes, suformuoti nuoseklius argumentus, surinkti reikšmingus įrodymus per 8 mėnesius yra visiškai pateisinama, todėl prašymas atnaujinti praleistą senaties terminą turėtų būti tenkinamas.

Ieškovė pareiškė prisidėjimą prie trečiojo asmens L. L.-D. kasacinio skundo, o trečiasis asmuo VTPSI – prisidėjimą prie abiejų kasacinių skundų.

Atsakovė Savivaldybės administracija atsiliepimais į kasacinius skundus prašo jų dalį dėl 2003 m. ir 2013 m. statybos leidimų pripažinimo išduotais neteisėtai bei įpareigojimo atkurti buvusią situaciją atmesti, o kitą kasacinių skundų dalį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2 punktą, kad gautų statybos leidimą, statytojas turėjo pateikti savivaldybės merui arba administracijos subjektui žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus. Kadangi privažiavimo prie sklypų kelio statyba buvo numatyta valstybinėje žemėje, todėl L. K. ir A. K., teikdami prašymą išduoti statybos leidimą, negalėjo ir neturėjo pateikti pirmiau nurodytų dokumentų. Šiuo atveju turėjo būti pateikta statybos techninio reglamento 15.4 punkte nurodyta sutartis su gretimo žemės sklypo savininku, t. y. valstybinės žemės valdytoju, dėl šio sklypo dalies laikino naudojimo statybos metu ir servitutų naudojant pastatytą statinį, dėl kompensacijų už naudojimąsi žemės sklypu. Valstybinės žemės valdytojo – Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus įgaliotas atstovas, rekomenduodamas išduoti statybos leidimą, iš esmės sutiko, kad valstybinėje žemėje tokia statyba būtų vykdoma, t. y. su valstybinės žemės valdytoju buvo susitarta.

Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nuolatinės statybos komisijos darbe priimant sprendimą išduoti 2003 m. statybos leidimą dalyvavo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus, kurio teisių perėmėja yra NŽT, įgaliotas asmuo, rekomendavęs išduoti statybos leidimą. Darytina išvada, kad apie statybos leidimo išdavimo faktą ieškovei buvo žinoma nuo jo išdavimo momento, tačiau per 12 metų jis nebuvo ginčijamas. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamojo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ieškovė dėl ginčijamų statybos leidimų teisėtumo galėjo kreiptis į teismą ABTĮ nustatytais terminais, Klaipėdos apygardos prokuratūrai 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimu įpareigojus NŽT spręsti dėl priemonių nutarime nurodytiems teisės pažeidimams pašalinti, tačiau ieškovė reikalavimus teismui pareiškė tik praėjus daugiau kaip vieneriems metams. Taigi ieškinys dėl statybą leidžiančių dokumentų pripažinimo išduotais neteisėtai pareikštas praleidus ieškinio senaties terminus ir nenustatyta pagrindų atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Atsakovas V. J. ir trečiasis asmuo L. J. atsiliepimais į kasacinius skundus prašo skundus atmesti ir priteisti jiems iš ieškovės bei trečiojo asmens kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:

Byloje nepaneigta, kad privažiavimo kelio techninis projektas yra suderintas su visomis privalomomis derinti institucijomis. Ieškovė nepateikė įrodymų, galinčių paneigti, jog Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus įgalioto atstovo techninio projekto sprendinių suderinimas gali būti laikomas rašytiniu valstybinės žemės patikėtinio sutikimu.

Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. kovo 27 d. protokolo Nr. 32-1 sudarymo metu galiojusi STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ redakcija nenustatė, kad statybą leidžiantis dokumentas gali būti laikomas tinkamai išduotu tik tuomet, kai komisijos posėdyje dalyvauja besąlygiškai visi komisijos nariai.

Ieškovė savo kasaciniu skundu neginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalies, kuria taikyta ieškinio senatis šiam reikalavimui ir išvestiniams reikalavimams bei atsisakyta tenkinti ieškovo prašymą šį terminą atnaujinti. Dėl to kiti ieškovės kasacinio skundo teiginiai ir argumentai dėl teismų procesinių sprendimų panaikinimo, kiek tai susiję su atsisakymu tenkinti pastarąjį ieškinio reikalavimą, nebeaktualūs nagrinėti.

Vien iš STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 8.2 ir 8.3 punktuose nurodytų statybos užbaigimo akto ir deklaracijos apie statybos užbaigimą sąvokų akivaizdu, kad statybos užbaigimo procedūros (užbaigimas surašant aktą ar deklaraciją) parenkamos pagal tai, kokiai statinių kategorijai užbaigtas statyti statinys priskiriamas inicijuojant jo statybos užbaigimo procedūrą. Be to, statybos užbaigimo procedūros tikslas – patvirtinti statinio atitiktį projektiniams sprendiniams. Byloje įrodyta aplinkybė, kad faktiškai pastatytas privažiavimo kelias deklaracijų sudarymo metu pagal STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priskirtinas I grupės nesudėtingiems statiniams ir kad jo statyba visais atžvilgiais atitiko techninio projekto sprendinius, t. y. statybos užbaigimo procedūros tikslas buvo įgyvendintas.

VTPSI 2015 m. balandžio 10 d. rašto Nr. 2D-4949 turinys patvirtina, kad nenagrinėta aplinkybė, jog tiek pagal techninį projektą, tiek pagal faktinį statybos rezultatą privažiavimo kelias yra priskirtinas nesudėtingų statinių kategorijai. Dėl to šis raštas nelaikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu, kad privažiavimo kelio, kaip nesudėtingo statinio, statyba turėjo būti užbaigiama aktu, o užbaigimas surašant deklaraciją yra netinkamas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo panaikinti deklaracijas apie statybos užbaigimą, neturėjo pagrindo remtis išimtinai tik VTPSI 2015 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 2D-4949, todėl pagrįstai sistemiškai vertino visus byloje pateiktus įrodymus, išdėstytus argumentus bei paaiškinimus ir jų visumos pagrindu darė išvadą dėl deklaracijų teisėtumo.

Aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje atskirai nepasisakė dėl trečiojo asmens L. L.-D. apeliacinės instancijos teismui teikiamų naujų įrodymų bei jų vertinimo, negali būti laikoma pagrindu nepripažinti iš esmės teisėtos ir pagrįstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria byla išspręsta iš esmės. L. L.-D. nepareiškė prašymo apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, nesuformulavo šių įrodymų teikimo ir priimtinumo pagrindų (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai). Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinių prielaidų spręsti kartu su apeliaciniu skundu teikiamų naujų rašytinių įrodymų priėmimo klausimą, juolab juos priimti ir vertinti (CPK 314, 320 straipsniai). Be to, L. L.-D. siekiami pateikti įrodymai – projekto dokumentai – nėra susiję su ginčo dalyku, nes byloje nepareikšti savarankiški reikalavimai dėl naudojimosi keliu suvaržymų, nėra sprendžiamas ginčas tarp atsakovo ir L. L.-D. dėl naudojimosi ginčo keliu.

Nors privažiavimo kelio statybos darbai pagal 2003 m. statybos leidimą buvo užbaigti 2004 m., tačiau statybos procesas teisės aktais nustatyta tvarka nebuvo baigtas, t. y. nebuvo sudarytas teisės aktais nustatytas kelio statybos užbaigimą patvirtinantis dokumentas. Ankstesniems statytojams perleidus Kelio statytojų teises, t. y. statybos leidimą ir projekto dokumentus, perregistruojant statybos leidimą atsakovo vardu, STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 37 punkto nuostatos nebuvo pažeistos.

Pareiškusi reikalavimą atnaujinti ieškinio senaties terminą, ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis ir sudarytų pagrindą ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos posėdis, kuriame priimtas sprendimas išduoti Statybos leidimą, vyko 2003 m. kovo 27 d. Statybos leidimo išdavimo procedūroje dalyvavo ir valstybinės žemės patikėtinio – Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus, kurio teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė, atstovas (2003 m. kovo 24 d. suderindamas projektuojamo privažiavimo kelio planą ir 2003 m. kovo 27 d. rekomenduodamas išduoti statybos leidimą statyti techniniame projekte suprojektuotą privažiavimo kelią), todėl ieškovei apie statybos leidimo išdavimą buvo žinoma (negalėjo būti nežinoma) nuo 2003 m. kovo 27 d. Be to, NŽT apie 2013 m. sausio 30 d. statybos leidimo perregistravimą tapo žinoma ne vėliau kaip 2013 m. rugsėjo 19 d. (iš prokuroro nutarimo), o sprendžiant iš NŽT 2013 m. birželio 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 4 d. raštų prokurorui turinio, – dar anksčiau. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patikslintas ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminus, nėra pakankamo pagrindo šiuos terminus atnaujinti, ir tai yra savarankiškas pagrindas patikslintą ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statytojo teisės įgijimo sąlygų

CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagrindai. Vienas iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų pagal šią normą yra sandoris arba naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai). Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. Naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).

Teisės būti statytoju įgyvendinimas detaliau reglamentuojamas specialiajame teisės akte –Statybos įstatyme, užtikrinančiame statytojo teisių suderinamumą su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Teisė būti statytoju gali būti įgyvendinama tik įvykdžius visas sąlygas, nustatytas Statybos įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio teisę būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimą, 2 dalyje. Šios teisės normos redakcijoje, įtvirtintoje 1996 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. I-1240, reglamentuotos tokios sąlygos: 1) statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbų projektą; 3) statytojas turi nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies redakcijoje, įtvirtintoje 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992, reglamentuotos šios sąlygos: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais.

Įvykdyti šias Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išvardytas sąlygas ir turėti dokumentus, leidžiančius asmeniui įgyvendinti statytojo teisę, visų pirma yra asmens, siekiančio tokios teisės, interesas, nes nurodytų sąlygų tinkamas įvykdymas užtikrina būsimų statybos darbų suderinimą su visais suinteresuotais asmenimis ir sudaro prielaidas statytojui įgyvendinant savo teises ateityje nepažeisti kitų asmenų teisių, nesukelti ginčų ir nepatirti nuostolių dėl kitų asmenų teisių pažeidimo, t. y. įstatymo laikymasis, be kita ko, užtikrina teisinį apibrėžtumą. Šie viešosios teisės reikalavimai, be kita ko, yra skirti ir žemės savininko teisių ir teisėtų interesų apsaugai, kartu – statytojo lūkesčių teisiniam apibrėžtumui užtikrinti.

Dėl statytojo teisės į žemės sklypą, žemės savininko sutikimo ar susitarimo su statytoju dėl žemės naudojimo

Šioje byloje kilusiame ginče ieškovė kaip pagrindiniu argumentu remiasi tuo, kad statytojas neįvykdė įstatymo reikalavimo pateikti sutartį su žemės savininku dėl žemės naudojimo, teigia, kad statybą leidžiančio dokumento turėjimas nagrinėjamu atveju nesudarė prielaidų tapti daikto – privažiavimo prie sklypų kelio – savininku.

CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip.

Asmeniui siekiant pradėti ne jam priklausančiame žemės sklype statybas yra būtinas šio sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo išreikštas sutikimas ir šio reikalavimo išlygų asmeniui, siekiančiam būti statytoju, įstatymuose nenumatyta. Asmuo, ketinantis tapti statytoju, privalo užtikrinti reglamentuojančių statybų veiklą teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir susitarti su žemės sklypų savininkais (kitais teisėtais valdytojais), kurių sklypus jis ketina panaudoti statyboms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2013).

Nuosavybės teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, reguliuojami civilinės teisės normų. Nuosavybė yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Konstitucijos, CK ir kitų civilinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų saugoma ir ginama vertybė. Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymo nustatyta tvarka, teisingai už tai atlyginant (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis, Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.100 straipsnis). Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Civiliniai santykiai reguliuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių ir kitais principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis).

Žemės sklypo savininko sutikimas arba susitarimas su statytoju dėl žemės sklypo suteikimo yra sandoris, kurio turinys – konkrečių teisių naudotis žeme apibrėžtomis sąlygomis (žemės sklypo vieta, plotas, suteikimo naudotis terminas, atlyginimas už naudojimąsi, kitos sąlygos) suteikimas statytojui. Suteikiamos statytojui teisės suvaržo žemės savininko teises, suteiktos teisės į žemę įstatyme numatytais atvejais turi būti įregistruotos viešame registre. Tokį susitarimą gali sudaryti valstybinę žemę patikėjimo teise valdančios institucijos atstovas, turintis atitinkamus įgaliojimus.

Byloje atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žemės savininkas būtų sudaręs pirmiau nurodytą sandorį dėl žemės suteikimo keliui statyti, t. y. kad reikiamus įgaliojimus turintis subjektas būtų aiškiai išreiškęs valią suteikti konkrečias apibrėžtas teises į valstybinę žemę keliui statyti, įgyti nuosavybės teisę į pastatytą statinį.

Be to, sandorį dėl valstybinės žemės suteikimo įgaliotas subjektas sudaro viešosios teisės normų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 49 straipsnio 3 dalį įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų numatytais atvejais žemė kitai paskirčiai (privačioms namų valdoms išdėstyti; įvairios paskirties gyvenamiesiems, socialiniams ir pramoniniams objektams statyti ir eksploatuoti; transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms; miestų, miestelių ir kaimų bendram (viešam) naudojimui bei kitiems savivaldybių poreikiams; kitai ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio veiklai) perleidžiama, suteikiama naudotis ar išnuomojama pagal susitarimą tik parengus teritorinio planavimo dokumentus ir žemėtvarkos (žemės skyrimo) projektus. Byloje nenustatyta, kad tokie dokumentai buvo parengti, priešingai – nustatyta, kad ginčo kelias yra nutiestas per nesuformuotą valstybinės žemės sklypą Pajūrio regioniniame parke.

Atsakovas byloje laikosi pozicijos, kad Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus įgalioto atstovo pritarimas techninio projekto sprendiniams gali būti laikomas rašytiniu valstybinės žemės patikėtinio sutikimu.

Sutikti su šiuo atsakovo argumentu nėra pagrindo, nes: byloje nenustatyta, ar nurodytas Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus atstovas turėjo reikiamus platesnius įgaliojimus nei tik išreikšti pritarimą privažiavimo kelio techninio projekto sprendiniams; net jei jis tokius įgaliojimus turėjo, negalima teigti, kad, išreikšdamas pritarimą privažiavimo kelio techninio projekto sprendiniams, jis sudarė sandorį dėl suteikimo atsakovui tiek ir tokių teisių į valstybinę žemę, kiek ir kokios būtinos nuosavybės teisei į tokioje žemėje pastatytą statinį įgyti, nes būtent tokios valios išraiška neužfiksuota; nėra apibrėžtos jokios žemės suteikimo keliui statyti sąlygos, su kuriomis būtų galėjęs sutikti įgaliotas asmuo, atsakovo įrodinėjamo sandorio turinys visiškai neaiškus – nežinomas jo dalykas, t. y. suteikiamo žemės sklypo buvimo vieta ir jo plotas, jo suteikimo sąlygos. Nesant jokių duomenų apie teisių į žemę suteikimą keliui statyti, nėra pagrindo teigti, kad statytojas tam tikras teises įgijo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad teismai savivaldybės institucijos – Nuolatinės statybos komisijos – nario pritarimą projektui nepagrįstai prilygino žemės savininko sutikimui dėl naudojimosi žeme.

Taigi, kelio statytojas, neįvykdęs Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos – žemės sklypą valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, prisiėmė riziką dėl įgyjamų teisių ir lūkesčių neapibrėžtumo bei būtinybės kelio naudojimo klausimus derinti su žemės savininke.

Prieš savo sąskaita statydamas statinį kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir formuodamas savo lūkesčius įgyti į tą statinį nuosavybės teises, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų išsiaiškinti, kokias teises jis įgis tokioje žemėje pastatęs statinį. Dėl to prieš siekdamas įgyti nuosavybės teises į statybos būdu sukurtą nekilnojamąjį daiktą, atsakovas turėjo įsitikinti, ar turi reikiamas teises į žemę, kurioje yra toks daiktas, kokia tų teisių apimtis. Statytojas, prieš statydamas statinį kitam asmeniui priklausančioje žemėje, privalo susitarti dėl žemės naudojimo statiniams statyti su jos savininku ne tik dėl to, kad to reikalauja Statybos įstatymo ir kitos viešosios teisės normos. To reikalauja ir civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos, įpareigojančios įgyvendinant savo teises nepažeisti kitų asmenų teisių, įskaitant nuosavybės teisę (CK 1.137 straipsnio 2–5 dalys).

Pirminis kelio statytojas gavo leidimą statyti kelią, tačiau nesusitarė su žemės savininku dėl naudojimosi valstybės žeme konkrečių sąlygų. Atsakovas užbaigė kelio statybos procesą, remontavo kelią taip pat nesutaręs su žemės savininke dėl naudojimosi valstybės žeme teisės ribų. Taip veikdami jie prisiėmė riziką dėl teisių į kelią neapibrėžtumo. Atsakovas, neturėdamas jokių teisių į žemę, kurioje yra kelias, neturi teisinio pagrindo riboti žemės savininkės teisę naudotis ar disponuoti šia žeme, ją valdyti, taip pat reikalauti suteikti atsakovui kokias nors teises jam priimtinomis sąlygomis.

Aplinkybė, kad 2003 m. statybos leidimas išduotas nesant susitarimo su žemės savininku, lėmė statytojo teisių į jam nepriklausančioje žemėje pastatytą statinį neapibrėžtumą.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, kilus ginčui statinio statybos teisėtumo, turi būti išsiaiškintos visos statytojo teisės įgyvendinimo aplinkybės, nurodytos kaip ieškinio reikalavimo pagrindas, t. y. turi būti išsiaiškinta, ar statytojo teisė buvo įgyvendinta teisės aktų nustatyta tvarka, o ne vien tik patikrinama, ar formaliai pagal įstatymus veikė pareigūnai ir institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143/2009">3K-3-143/2009</a>).

Pajūrio regioninio parko direkcijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atstovai byloje nurodė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, dokumentai dėl kelio statybos buvo derinami, siekiant neužkirsti pirminių statytojų K. iniciatyvos pagerinti ir įsirengti kelią (kuriuo šie patys daugiausia naudojosi), ir kad jie buvo įsitikinę, jog nesiekiama įgyti nuosavybės teisės į kelią. Klaipėdos rajono savivaldybės architektūros-urbanistikos tarnybos vyr. specialisto 2001 m. balandžio 13 d. parengtoje numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvadoje numatyta sutarties sudarymo dėl savivaldybei priklausančios infrastruktūros plėtojimo būtinumas ir sutarties objektas. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymais 2000 m. birželio 5 d. Nr. 1279, 2005 m. gruodžio 29 d. Nr. 13.6-6172 ir 2008 m. lapkričio 25 d. Nr. 4-8180-(1.3) patvirtintuose Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projektuose privažiavimo kelias yra žymimas kaip bendro naudojimo kelias. Pajūrio regioninio parko susisiekimo sistemos bei inžinerinės infrastruktūros vystymo specialiojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T11-413, susisiekimo sistemų sprendinių brėžinyje ginčo kelias nurodytas kaip planuojamos tiesti E kategorijos gatvės (GTV 12) integrali dalis, nuo ginčo kelio planuojamas įrengti pėsčiųjų takas nueiti iki jūros (PT 7).

Nesant statytojo susitarimo su žemės savininke, žemės savininkės ir kitų asmenų teisės gali būti nepažeidžiamos, jei statytojas vėliau sutaria su žemės savininke dėl jai priimtinų statinio buvimo žemėje sąlygų, atsižvelgiant į tai, kad pagal duomenis byloje ginčo žemėje suplanuotas viešas kelias, kuris turi būti prijungtas prie gatvių tinklo. Pažymėtina, kad buvę sklypo savininkai ir kelio statytojai K., faktiškai baigę statyti kelią su žvyro danga, nebūdami susitarę su žemės savininku dėl konkrečių teisių į valstybinę žemę suteikimo, nepretendavo įteisinti kelio kaip privačios nuosavybės objekto, nesiėmė veiksmų, susijusių su nuosavybės teisės į kelią įregistravimu. Atsakovas, 2007 m. įsigijęs gyvenamąjį namą, prie kurio nutiestas ginčo kelias, taip pat iki pat 2013 m. nesiėmė veiksmų, susijusių su nuosavybės teisės į kelią įregistravimu.

Minėta, tam, kad asmuo statybos būdu įgytų nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą su įstatyme nustatyta nuosavybės apsauga, jis turi nekilnojamojo daikto statybą atlikti laikydamasis įstatymų reikalavimų, turėti teisę į žemės sklypą, būtiną nuosavybės teisei į tame sklype pastatytą statinį įgyti. Pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. Atsakovas, kaip K. teisių perėmėjas, neįgijo daugiau teisių, nei turėjo pradiniai statytojai, todėl neįgijo ir pagrindo kelią įgyti nuosavybėn bei šiuo tikslu pateikti Deklaraciją 1.

Dėl deklaracijų apie statybos užbaigimą galiojimo

Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 8.3 punkte nurodyta, kad deklaracija apie statybos užbaigimą – statytojo ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Byloje konstatavus, kad atsakovas neturėjo pagrindo įgyvendinti statytojo teisę, ieškovė pagrįstai kelia klausimą dėl Deklaracijų teisėtumo. Tiek neteisėtai išduoto statybos užbaigimo akto, tiek neteisėtai surašytos Deklaracijos galiojimą panaikina teismas (STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 48 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo klausimą, kai statinys jau įregistruotas viešame registre, yra pasisakęs, kad paaiškėjus, jog nėra bent vienos iš Statybos įstatyme nustatytų teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų, surašyti paskesni dokumentai, bylojantys apie statybos užbaigimą, turi būti paneigti. Teismas pabrėžė, kad negalima tokia situacija, kai, nesant pradinių pagrindinių aplinkybių, leidžiančių būti statytoju, būtų sukurti statybą pateisinantys bei įteisinantys dokumentai, nes neteisėti veiksmai negali suponuoti teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1474/2013).

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad Deklaracija Nr. 1 apie kelio statybos darbų pabaigą pateikta nebuvus vienos iš teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų – teisės naudotis valstybės žeme įstatymų nustatytais pagrindais, ši Deklaracija Nr. 1 turi būti panaikinta.

Kadangi atsakovas kelio remonto metu, t. y. keičiant jo dangą, teisėtai nuosavybės teise nevaldė ir nenaudojo kitais įstatymų nustatytais pagrindais remontuojamo kelio, taip pat įstatymų nustatytais pagrindais neturėjo teisės naudotis valstybine žeme statiniui (keliui) statyti, įgyjant jį nuosavybės teise, tai, nebuvus šių Statybos įstatyme nustatytų teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai), atsakovas neturėjo pagrindo užpildyti ir pateikti 2013 m. rugpjūčio 8 d. Deklaracijos Nr. 2. Dėl to ši Deklaracija taip pat naikintina.

Kadangi statytojas nėra viešojo administravimo subjektas, Deklaracija negali būti laikoma viešojo administravimo veiksmu, o ginčai dėl jos panaikinimo – administracinio teisinio pobūdžio ginčais. Tokia Deklaracija, kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis), kuriam ginčyti taikomas bendrasis dešimties metų terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovė šio termino nepraleido.

Panaikinus Deklaraciją Nr. 1 – atsakovo nuosavybės teisės į ginčo kelią registravimo pagrindą, panaikintina ir nuosavybės teisės į jį registracija VĮ Registrų centre.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Konstatuotina, kad teismai dėl trečiojo asmens L. L.-D. kasaciniame skunde nurodomų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo sprendė nenukrypdami nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų ir suformuluotų kriterijų aiškinant ir taikant CK 1.131 straipsnio 2 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-393/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-393/2012">3K-3-393/2012</a>; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-112/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-112/2013">3K-3-112/2013</a>; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; kt.). Byloje nustatyta, kad: apie 2013 m. statybos leidimą ieškovei neabejotinai tapo žinoma ne vėliau kaip 2013 m. rugsėjo 19 d. iš prokuroro nutarimo, o sprendžiant iš jos 2013 m. birželio 17 d. ir rugsėjo 4 d. raštų prokurorui turinio, tikėtina, kad ir anksčiau; reikalavimas dėl šio statybos leidimo pripažinimo išduotu neteisėtai teisme pareikštas tik 2015 m. balandžio 14 d., t. y. praėjus 1 metams ir 7 mėnesiams bei gerokai praleidus 1 mėnesio senaties terminą. Taigi, trečiojo asmens L. L.-D. kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad reikalavimą teisme dėl šio statybos leidimo pripažinimo išduotu neteisėtai ieškovė pareiškė per 8 mėnesius nuo sužinojimo. Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės – didelė bylos apimtis, sudėtingos faktinės aplinkybės, keliamų klausimų specifiškumas, kad joje dalyvauja daug asmenų, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, atsižvelgiant į ieškovės asmenį ir jos teisinį statusą, nepripažintinos svarbiomis priežastimis, galinčiomis pateisinti tokį žymų termino kreiptis į teismą praleidimą.

Pripažinus, kad ginčo kelias pastatytas neturint teisės įgyvendinti statytojo teises, tuo pagrindu panaikinus Deklaracijas ir jų sukurtus padarinius – nuosavybės teisės į kelią registraciją, kasaciniame skunde keliami klausimai dėl statybos užbaigimo įforminimo aktu ar deklaracija, statybos leidimų teisėtumo (juolab kad teismams konstatavus, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą statybos leidimams ginčyti ir neįrodinėjo pagrindo atnaujinti praleistus terminus, ieškovė kasacinio skundo argumentais neginčija tokios teismų išvados), yra nereikšmingi ginčui šioje byloje išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Byloje nenustatytos aplinkybės, kokios būklės buvo privažiavimo kelias prie K. priklausiusio sklypo, todėl nėra galimybės tenkinti ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą atkurti situaciją, buvusią iki 2003 m. kovo 27 d. statybos leidimo išdavimo. Taip pat įvertintina aplinkybė, kad valstybės nuosavybės suvaržymas pasireiškia ne bet kokio kelio buvimo valstybinėje žemėje faktu, bet faktu, kad kelias, priklausantis nuosavybės teise ne valstybei, yra jos žemėje, to su valstybe nesuderinus. Teisėjų kolegija atsižvelgia į ieškovės atstovės, dalyvavusios kasacinio teismo posėdyje, poziciją, kad kelio buvimas savaime nepažeidžia viešojo intereso, nes jis yra planuojamo gatvių tinklo vietoje, o nepagrįstiems valstybės nuosavybės teisės suvaržymams pašalinti ir viešajam interesui apginti pakanka panaikinti neteisėtą atsakovo nuosavybės teisės registraciją.

Įvažiavimo iš ginčo kelio į trečiojo asmens L. L.-D. namų valdą projektavimo tinkamumas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nėra reikšmingi šio trečiojo asmens kasaciniame skunde keliami šios aplinkybės įrodinėjimo aspektai, o bylą nagrinėjusių teismų pasisakymai šiuo klausimu nelaikyti turinčiais prejudicinę galią (CPK 182 straipsnis).

Konstatuotas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys atmesti reikalavimus panaikinti Deklaracijas Nr. 1 ir Nr. 2, kelio teisinę registraciją, ir šias pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Konstatuotas teismų procesinių sprendimų dalių ydingumas ištaisytinas dėl nurodytų ieškinio reikalavimų priimant naują sprendimą šiuos reikalavimus tenkinti (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Panaikinus nurodytas teismų procesinių sprendimų dalis, taip pat naikintinos bei atitinkamai keistinos ir jų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje atsižvelgus į pareikštus ir patenkintus reikalavimus, spręstina, kad patenkinta 50 proc. ieškovės, taip pat trečiojo asmens L. L.-D. apeliacinio skundo reikalavimų, ir pagal šią proporciją perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai atsakovei Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai netenkintini, konstatuotina, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš šios atsakovės nepriteistinas.

Ieškovė pagal įstatymą buvo atleista nuo 184,50 Eur žyminio mokesčio už paduotą ieškinį mokėjimo. Atsižvelgiant į nurodytą proporciją, valstybei iš atsakovo priteistina 92,25 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui atlygintina 4000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytą proporciją atsakovui iš ieškovės priteistina 2000 Eur šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė pagal įstatymą buvo atleista nuo 184,50 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą mokėjimo. Atsižvelgiant į nurodytą proporciją, valstybei iš atsakovo priteistina 92,25 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista.

Trečiasis asmuo L. L.-D. už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 184,50 Eur žyminio mokesčio. Be to, ji pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo 1118,04 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pastarosios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Dėl to, atsižvelgiant į nurodytą proporciją, trečiajam asmeniui L. L.-D. iš atsakovo priteistina 651,27 Eur šių bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Atsižvelgiant į pareikštus ir patenkintus reikalavimus, spręstina, kad patenkinta 50 proc. ieškovės bei trečiojo asmens L. L.-D. kasacinių skundų reikalavimų, ir pagal šią proporciją paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme, tuo tarpu bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos nepriteistinas.

Ieškovė pagal įstatymą buvo atleista nuo 184,50 Eur žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą mokėjimo. Atsižvelgiant į nurodytą proporciją, valstybei iš atsakovo priteistina 92,25 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista.

Trečiasis asmuo L. L.-D. už paduotą kasacinį skundą sumokėjo 184,50 Eur žyminio mokesčio. Be to, ji pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant kasaciniame teisme turėjo 755,95 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pastarosios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Dėl to, atsižvelgiant į nurodytą proporciją, trečiajam asmeniui L. L.-D. iš atsakovo priteistina 470,23 Eur šių bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Atsakovas pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant kasaciniame teisme turėjo 3666,30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimų į ieškovės ir trečiojo asmens kasacinius skundus parengimą. Šios išlaidos viršija maksimalų dydį, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl mažintinos iki 2697,22 Eur (793,30 Eur x 1,7 x 2) (Rekomendacijų 7, 8, 8.14 punktai). Atsižvelgiant į nurodytą proporciją, atsakovui iš ieškovės ir trečiojo asmens L. L.-D. priteistina 1348,61 Eur šių bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo, iš ieškovės priteisiant 674,31 Eur, o iš trečiojo asmens – 674,30 Eur.

Atlikus įskaitymą (nutarties 103, 104 punktai), atsakovui iš trečiojo asmens L. L.-D. priteistina 204,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Kasacinis teismas turėjo 18,63 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei, atsižvelgiant į nurodytą proporciją, priteistinas taip: iš ieškovės ir trečiojo asmens L. L.-D. – po 4,66 Eur iš kiekvienos, iš atsakovo – 9,31 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 24 d. nutarties dalis, kuriomis: atmesti ieškinio reikalavimai panaikinti atsakovo V. J. 2013 m. vasario 6 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą (paskirties keitimą) Nr. 1, 2013 m. rugpjūčio 8 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą (paskirties keitimą) Nr. 2, privažiavimo prie sklypų kelio (duomenys neskelbtini), nutiesto į namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją pagal V. J. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateiktą 2013 m. vasario 6 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą; išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Dėl nurodytų dalių priimti naują sprendimą.

Panaikinti atsakovo V. J. 2013 m. vasario 6 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą (paskirties keitimą) Nr. 1, 2013 m. rugpjūčio 8 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą (paskirties keitimą) Nr. 2, privažiavimo prie sklypų kelio (duomenys neskelbtini), nutiesto į namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją pagal V. J. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateiktą 2013 m. vasario 6 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą.

Priteisti iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 184,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis Eur 50 ct) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 1887049270), atstovaujančios Lietuvos Respublikai, 2000 (du tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)).

Priteisti iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 651,27 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną Eur 27 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui L. L.-D. (a. k. (duomenys neskelbtini)).

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 92,25 Eur (devyniasdešimt du Eur 25 ct) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 1887049270), atstovaujančios Lietuvos Respublikai, 674,31 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt keturis eurus 31 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)).

Priteisti iš trečiojo asmens L. L.-D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 204,07 Eur (du šimtus keturis eurus 7 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)).

Priteisti iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 1887049270), atstovaujančios Lietuvos Respublikai, ir trečiojo asmens L. L.-D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) po 4,66 Eur (keturis Eur 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo valstybei.

Priteisti iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 9,31 Eur (devynis Eur 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo valstybei.

Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

Vincas Verseckas