Baudžiamoji byla Nr. 2K–11/2014
Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00092-2001-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.13;
1.1.8.1.2;
1.1.8.9;
1.2.7.1.2.2;
1.2.7.2.2.2;
2.1.7.1;
2.1.7.4;
2.1.15.1.2
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
nukentėjusiajai A. G.,
nuteistojo A. M. gynėjui advokatui Vilhelmui Keliuočiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo avokado Vilhelmo Keliuočio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. M. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ketverių metų, 150 straipsnio 3 dalį – ketverių metų laisvės atėmimo bausmėmis.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Iš A. M. nukentėjusiajai A. A. (G.) priteista 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį išteisintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau–BPK) 212 straipsnio 2 punktu, baudžiamoji byla įsiteisėjus nuosprendžiui perduotina prokurorui.
Nukentėjusiosios A. A. (G.) ieškinys atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Greičiaus pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. M. nuteistas už tai, kad 2000 m. rugsėjo 10 d. apie 2.30 val., Vilkaviškio rajone, Pilviškyje, Vasario 16-osios gatvėje, esančioje netoli kavinės „Magija“, dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir už šio nusikaltimo padarymą nuteistam D. N. grasinat panaudoti fizinį smurtą ir panaudojant fizinį smurtą – prievarta kartu su kita nepilnamete nusitempus į nuošalią vietą ir nepilnametę A. A. (G.) bei atlikus su ja prievartinius seksualinius ir lytinius santykius, bendrininkų grupe su jais, grasinimu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą palaužęs pasipriešinimą prieš nepilnametės nukentėjusiosios valią įvedė savo lytinį organą A. A. (G.) į burną, taip ją seksualiai prievartavo bei prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo.
Pirmosios instancijos teismas A. M. išteisino, motyvuodamas tuo, kad byloje nesurinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, kad A. M. išžagino ir išprievartavo nukentėjusiąją, kaltinimas nepasitvirtino, todėl jis išteisintinas BPK 212 straipsnio 2 punkto pagrindu, o byla įsiteisėjus nuosprendžiui, perduotina prokurorui.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, motyvuodamas tuo, kad, patikrinus ir įvertinus bylos medžiagą, sugretinus byloje nustatytus faktus ir palyginus byloje esančių parodymų turinį su bylos duomenų visuma, netikėti nukentėjusiosios A. A. (G.) bei N. K. (A.) parodymais nėra pagrindo, todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį arba skirti A. M. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimo bausme, nesant pagrindo sumažinti bausmę, į paskirtos A. M. bausmės laiką įskaityti laiką, per kurį buvo vykdoma kardomoji priemonė suėmimas, taip pat prašoma sumažinti civilinio ieškinio dydį iki 10 000 Lt, nes buvo padaryta esminių BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 305, 301 straipsnių pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, įrodymus įvertino netinkamai. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašyti faktiniai byloje surinkti duomenys, tačiau neįvertinta jų įrodomoji galia, nenustatyta, kokie konkrečiai įrodymai patvirtina A. M. kaltę. Teismas neatliko nukentėjusiųjų ir A. M. parodymų sugretinimo, nenustatė, kas lemia prieštaringų nukentėjusiųjų, nuteistojo ir liudytojų duotų parodymų vertinimą A. M. nenaudai, kai nė vienas įrodymas tiesiogiai nepagrindžia šio kaltės. Kasatoriaus manymu, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio neaišku, ką teismas nustatė: A. M. santykiavo su A. A. (G.) ar su N. K..
Nukentėjusiosios A. A. (G.) parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, taigi teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis tik nukentėjusiosios parodymais, kurių netikrino ir nesugretino su kaltinamojo bei liudytojų parodymais, taip pat nenustatė jokių daiktinių įrodymų, patvirtinančių A. M. kaltę. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji, atpažindama A. M. iš nuotraukos, nenurodė, kokie veido bruožai išskiria atpažįstamąjį iš kitų atpažinti pateiktų asmenų nuotraukų, atpažinimo metu ji buvo nepilnametė, šiame veiksme nedalyvavo jos atstovas pagal įstatymą, tikėtina, kad atpažinimas atliktas tik formaliai. Nukentėjusioji tiesiogiai niekada nenurodė, kad ją prievartavo būtent A. M., jam kaltinimai buvo pareikšti remiantis kitos nukentėjusiosios parodymais apie ją prievartavusių asmenų pravardes, nors A. M. „D.“ pravardė byloje priskirta visai be pagrindo. Pasak skundo, iš nukentėjusiosios A. A. (G.) parodymų išplaukia, kad iš viso įvykio vietoje buvo keturi jaunuoliai, ką tvirtino ir pats A. M., nurodęs, kad vėliau atėjo ir D. Š. („D.“), kuris po „M.“ ir „S.“ prievartavo A. A.(G.). Teismas liudytojo D. Š., tikrojo „D.“, parodymus turėjo patikrinti papildomai apklausdamas šį liudytoją prieš spręsdamas dėl A. M. kaltės. Teismui D. Š. parodymai turėjo sukelti abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su A. M. pozicija kitos nukentėjusiosios N. K. (A.) atžvilgiu. Pats A. M. tvirtino, kad jis turėjo oralinių santykių su N. K. (A.), o A. A. (G.) neprievartavo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištirti ir sugretinti ne tik D. N. ir N. K. (A.), bet ir A. M. bei N. K. (A.), taip pat visų šių trijų asmenų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pasisakė dėl svetimkūnių D. N. ir A. M. lyties organuose, tačiau tos aplinkybės, kaip svarbaus įrodymo, suteikiančio galimybes patikrinti A. M. ir A. A. (G.) parodymus dėl jų santykių buvimo, tinkamai neištyrė ir nepagrįstai įvertino kaltinamojo nenaudai. Teismo išvados dėl šios aplinkybės yra prieštaraujančios, nelogiškos ir nepagrįstos. Vertindamas A. M. ir D. N. lytinių organų nenatūralių pakitimų dislokacijos vietą, teismas, neturėdamas specialių žinių, padarė esminę klaidą, didžia dalimi nulėmusią apkaltinamąjį nuosprendį, nes neįvertino tos aplinkybės, kad N. K. (A.) iškilimą (arba svetimkūnį) dešinėje varpos pusėje matė iš prievartautojo priekio. Teismo ekspertas nustatė, kad svetimkūnis A. M. varpoje yra kairėje pusėje, o prievartaujamosios dešinė yra prieš ją esančio prievartautojo kairė, taigi realu, kad A. M. atliko oralinius santykius su N. K. (A.), nes ji parodė, kad matė ant prievartautojo varpos iškilimą varpos dešinėje (prievartautojo kairėje) pusėje. Taigi neišsiaiškinus tiksliai šių aplinkybių, teismo išvada, kad A. A. (G.) parodymai teisingi, yra nepagrįsta. Teismo ekspertas nustatė, kad po A. M. lytinės varpos oda dirbtiniu būdu daugiau kaip prieš dvejus metus atsiradęs svetimkūnis turėjo būti juntamas ir matomas oralinio sąlyčio metu, galėjo būti jau 2000 m. rugsėjo 10 d., todėl neaišku, kodėl teismas padaro priešingą išvadą ir abejoja svetimkūnio buvimu įvykių dieną. Teismas padarė išvadą, kad A. A. (G.), būdama jauno amžiaus ir pirmą kartą turėjusi lytinių santykių, streso būklės prievartinio lytinio akto metu, svetimkūnio galėjo ir nepastebėti bei nesuprasti. Tačiau kasatorius pabrėžia, kad tokios pat būklės buvo ir kita nukentėjusioji N. K. (A.), su kuria buvo atliekami tokie patys prievartiniai lytiniai santykiai, o byloje nustatyta, kad ši nukentėjusioji matė ir juto varpos nenatūralų pakitimą, taip pat ir ekspertai patvirtino, kad varpos pakitimas turėjo būti juntamas tiek oralinių, tiek lytinių santykių metu. Tai, pasak kasatoriaus, patvirtina, kad A. M. A. A. (G.) neprievartavo, o teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien nukentėjusiosios parodymais. Apeliacinės instancijos teismas papildomai N. K. (A.), teismo ekspertų neapklausė.
Taip pat buvo netinkamai įvertinti liudytojų policijos pareigūnų parodymai. Siekdamas patikrinti duomenis dėl asmens, pravarde „D.“, sutapatinimo su A. M., teismas papildomai apklausė policijos pareigūnus, atlikusius operatyvinius tyrimo veiksmus. Teismas šių liudytojų parodymus vertino kaip patvirtinančius A. A. (G.) parodymus dėl to, kad ją prievartavęs asmuo „D.“ buvo A. M.. Tačiau kasatorius su tokiu vertinimu nesutinka, teigia, kad teismas tokią išvadą padarė vertindamas ne parodymų visetą, bet tik jų fragmentus, formaliai nepaneigiančius nukentėjusiosios parodymų. Teismas nevertino parodymų, jog šie pareigūnai miestelyje, kur įvyko nusikaltimas, pavadavo kolegas, anksčiau jie čia nebuvo dirbę, nepažįsta vietos gyventojų. Kasatorius nurodo, kad pareigūnų tarnybinis pranešimas apie tai, kad asmuo, pravarde „D.“, yra A. M., buvo surašytas iš karto kitą dieną po įvykio, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai gyventojų nepažįsta, dirbo laikinai, kad miestelis gana didelis ir visi vieni kitų gerai nepažįsta, neįtikėtina, kaip per tokį trumpą laiką pareigūnams pavyko nustatyti, jog būtent A. M. yra „D.“. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai Pilviškio gyventojai, kavinės „Magija“ savininkas, A. M. kaimynai bei asmenys, gyvenantys šalia įvykio vietos, parodė, kad pareigūnai su jais nebendravo, A. M. pažįstantys asmenys parodė, jog jiems nežinoma, kad A. M. būtų vadinamas „D.“. Teismas netikrino versijos, kad D. N., siekdamas apsaugoti savo brolį D. Š., Pilviškyje žinomą kaip „D.“, nuo baudžiamosios atsakomybės, pasinaudojo įvykio aplinkybėmis, nes būtent jis galėjo pareigūnams nurodyti, kad A. M. yra „D.“.
Kasatorius tvirtina, kad priteista per didelė neturtinės žalos atlyginimo suma turėtų būti mažinama, jos dydis turi būti nustatomas vadovaujantis žalos atsiradimo metu (2000 m.) egzistavusia neturtinės žalos atlyginimo praktika.
Taip pat skunde keliamas BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymo klausimas. Nusikalstama veika padaryta prieš trylika metų, per tą laiką A. M. ir nukentėjusioji sukūrė šeimas, nuteistasis augina du mažamečius vaikus, jo elgesys per trejus metus nuo baudžiamosios bylos atnaujinimo iki jos išnagrinėjimo įrodo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti skyrus nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, reali laisvės atėmimo bausmė šiuo metu neatitinka tikrosios bausmės paskirties ir prasmės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad į bausmės atlikimo laiką A. M. turi būti įskaitytas laikas, praėjęs atliekant kardomąją priemonę suėmimą.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais
Kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiant jo neteisėtumą neteisingai, netinkamai įvertintais įrodymais bei netinkamu nuosprendžio surašymu, neatitinkančiu BPK keliamų reikalavimų. Šie kasacinio skundai argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes teismui nepakako kaltę pagrindžiančių įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė priešingą išvadą, kad byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių A. M. kaltę dėl nepilnametės išžaginimo ir seksualinio prievartavimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas bylos duomenų gavimo teisėtumas, įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant bei vertinant (darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai) nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Taigi kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.
Atsižvelgiant į BPK 20 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir jų turinio aiškinimą teismų praktikoje, pagal kasacinio skundo turinį patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad šio teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių faktų nustatymo laikytinos pagrįstomis išsamiu ir nešališku BPK nustatyta tvarka gautų įrodymų išnagrinėjimu ir jų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Šis teismas išnagrinėjo bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į kasacinę nutartį, kuria byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinio teismo nutartyje buvo konstatuota, kad nagrinėjant bylą ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes sureikšminti įrodymai, kurie atskleidžia įvykių detales, bet ne esmę, kad nebuvo įvertinta įrodymų visuma. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atliko įrodymų tyrimą ir pagal kasacinės instancijos teismo nutarties nuorodas papildomai apklausė nukentėjusiąją A. A. (G.), kuri patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, policijos pareigūnus, kurie patvirtino savo tarnybinių pranešimų turinį esant teisingą. Teismas argumentuotai atmetė nuteistojo gynėjo prašymą iškviesti apklausti kitus asmenis, kurie jau buvo apklausti pirmosios instancijos teisme.
Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokie įrodymai patvirtina A. M. kaltę, o nuosprendis neteisingas, nes jis pagrįstas tik nukentėjusiosios parodymais, kurių niekas daugiau nepatvirtina. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyta, kad A. M. kaltė grindžiama nukentėjusiosios A. A. (G.) parodymais, nukentėjusiosios N. K. (A.) parodymais, kurie tarpusavyje dėl esminių aplinkybių vieni kitiems neprieštarauja, parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolais, kuriuose nukentėjusioji A. A. (G.) atpažino ją prievartavusius ir žaginusius asmenis A. M. bei D. N., liudytojų parodymais ir kt., teismas taip pat nurodė ir įsiteisėjusį Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 25 d. nuosprendį, kuriuo nustatyta, kad įvykio vietoje buvo D. N. ir A. M. bei kiti asmenys, kad jie atliko prievartinius lytinius santykius prieš nukentėjusiąsias.
Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pasisakė dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, logiškai paaiškino, kodėl remiasi parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie yra išsamesni ir patvirtinti pačių nukentėjusiųjų teismo posėdžio metu. Akivaizdu, kad įvykio, kuris įvyko beveik prieš dešimt metų, detales nukentėjusiosios geriau atsiminė iš karto po įvykių, o ne dabar. Teismas pagrįstai vertino tai, kad bylos įvykiai buvo itin skaudūs išgyvenimai, kuriuos jos žmogiškai stengiasi užmiršti. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas remtis nukentėjusiųjų parodymais ikiteisminio tyrimo metu proceso įstatymo taisyklių nepažeidė.
Nors skunde teigiama, kad neaišku, ką nustatė teismas, t. y. ar su A. A. (G.), ar su N. K. (A.) A. M. prievarta santykiavo, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys šią abejonę paneigia. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nustatė, jog A. M. seksualiai prievartavo ir išžagino A. A. (G.), o su N. K. (A.) lytinių santykių neturėjo, nes su šia nusikalstamus veiksmus atliko D. N. ir du tyrimo nenustatyti asmenys.
Skunde kritikuojamas atpažinimo iš nuotraukos veiksmas, teigiama, kad jis atliktas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, nes nukentėjusioji nenurodė, kokie veido bruožai išskiria atpažįstamąjį iš kitų atpažinti pateiktų asmenų, atpažįstant nedalyvavo nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą. Pažymėtina, kad atpažinimo procedūra vyko 2000 m. spalio 24 d. pagal tuo metu galiojusio BPK 184–186 straipsnių reikalavimus. BPK 185 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad jeigu atpažįstantysis nurodo vieną iš parodytų asmenų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kurias žymes ar ypatybes jis pažino tą asmenį. Iš atpažinimo protokolo matyti, kad nukentėjusioji, kuri tuo metu buvo nepilnametė, asmenį, atlikusį su ja prievartinius lytinius santykius, atpažino iš veido bruožų. Taigi iš bylos medžiagos nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad atpažinimo procedūros metu buvo esmingai pažeisti proceso įstatymo reikalavimai ir kad šis įrodymas buvo gautas neleistinu būdu. Tai, kad nukentėjusioji po dešimties metų pamačiusi A. M. jo neatpažino, nepaneigia jos parodymų dėl atpažinimo, atlikto 2000 m., be to, ji paaiškino, kad, praėjus tiek daug metų, kaltininko gali ir neatpažinti, nes metams bėgant asmens išvaizda keičiasi, o ji kaltininką buvo mačiusi tik tą kartą, kai įvyko nusikalstama veika. Šios nurodytos bylos aplinkybės bei tai, kad atpažinimo veiksme nedalyvavo nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą, nėra pakankamas pagrindas asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolo nevertinti kaip įrodymo.
Skunde daug vietos skiriama teismo nuosprendžio kritikai tuo aspektu, kad A. M. be pagrindo buvo priskirta „D.“ pravardė, nors ši pravardė, pasak kasatoriaus, priskirtina kitam asmeniui – D. Š., kurį apeliacinės instancijos teismas turėjo apklausti. Pažymėtina, kad, šią bylą grąžinus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kasacinės instancijos teismas akcentavo, jog teismai, išteisindami A. M., per didelį dėmesį skyrė bylos detalėms, tarp jų ir „D.“ pravardės priskyrimo klausimui, o tai lėmė nuklydimą nuo įrodymų visumos vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pagal kasacinės nutarties nurodymus dar kartą apklausė reikiamus liudytojus ir patikslino pravardės priskyrimo A. M. aplinkybes. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad A. M. iškeltos versijos dėl pravardės priklausymo kitam asmeniui nepatvirtina jokie duomenys, priešingai – byloje yra duomenų, patvirtinančių pravardės priklausymą A. M., tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien ši aplinkybė nebuvo pagrindinis kaltės įrodymas. Ta aplinkybė, kad tokia pat pravardė, tikėtina, gali priklausyti ir kitam asmeniui nepaneigia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas neatmetė galimybės, kad tokia pravarde galėjo būti vadinamas ir dar vienas žmogus, tačiau byloje nustatyta, kad įvykio vietoje buvo ne tas kitas asmuo (D. Š.), bet būtent A. M..
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai ištyrė aplinkybes dėl svetimkūnių D. N. ir A. M. lyties organuose, neteisingai šią aplinkybę įvertino nuteistojo nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pateikė įrodymų analizę dėl svetimkūnio lytiniuose organuose aplinkybės, padarydamas išvadą, kad A. M. kaltės nepaneigia faktas, kad kito nuteistojo D. N. lytiniame organe svetimkūnio nerasta, o A. M. lytiniame organe jis yra. Teismas, remdamasis eksperto išvada, konstatavo, kad šiuo metu svetimkūnio buvimas neginčytinas, tačiau dėl jo buvimo nusikalstamų veiksmų metu byloje tą aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra. Nepaisant to, teismas tokios aplinkybės kategoriškai nepaneigė. Vis dėlto šiuo atveju svarbu ir tai, kaip nurodė teismas, kad nors specialisto išvada teigia, jog svetimkūnis turėjo būti juntamas ir matomas oralinio sąlyčio metu, tačiau tai priklauso ir nuo nukentėjusio asmens subjektyvaus suvokimo, jo būklės fizinio sąlyčio metu. Teismas teisingai pažymėjo, kad nukentėjusioji prievartinio fizinio sąlyčio metu buvo streso būklės, prieš tai niekada neturėjusi lytinių santykių, jauno amžiaus, su ja prievartinius lytinius santykius atliko keli asmenys, todėl visiškai logiška, kad jos suvokimas ir vertinimas apie vieno iš prievartautojų galimus lytinių organų pakitimus, juolab apie svetimkūnius, gali būti neobjektyvus.
Nenustačius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų atliekant įrodymų vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį bei surašant nuosprendį pagal BPK 301, 305 straipsnius, darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde keliamas BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymo klausimas argumentuojant tuo, kad nusikalstama padaryta prieš trylika metų, per tą laiką A. M. ir nukentėjusioji sukūrė šeimas, nuteistasis augina du mažamečius vaikus, jo elgesys pasikeitęs, reali laisvės atėmimo bausmė šiuo metu neatitinka tikrosios bausmės paskirties ir prasmės. Tokie kasacinio skundo argumentai atmestini. Pagrindo manyti, kad skiriant bausmę buvo netinkamai pritaikytas įstatymas ir paskirta teisingumo principui prieštaraujanti bausmė, nėra. A. M. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ketverių metų, 150 straipsnio 3 dalį – ketverių metų laisvės atėmimo bausmėmis, jos subendrintos ir paskirta galutinė ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad A. M. nuteistas už sunkius nusikaltimus, jis po jų padarymo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, būtent dėl jo kaltės tiek ilgai užtruko bylos nagrinėjimas, todėl ilgai užtrukęs procesas nėra išimtinė aplinkybė, dėl kurios reikėtų skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. M. paskirtų bausmių dydžiai pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį yra mažesni, negu šiuose straipsniuose įtvirtintų bausmių dydžių vidurkiai, taigi ir šis faktas rodo, kad teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Darytina išvada, kad, byloje nenustačius išimtinių aplinkybių, liudijančių apie paskirtos bausmės prieštaravimą teisingumo principui, taip pat nesant BK 62 straipsnyje nurodytų sąlygų, nėra teisinio pagrindo svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimo.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Kasatorius nesutinka su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu, nes šis turėjo būti mažesnis, nustatytas vadovaujantis žalos atsiradimo metu (2000 m.) egzistavusia neturtinės žalos atlyginimo praktika.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Pažymėtina, kad Civiliniame kodekse nenustatytos atlygintinos neturtinės žalos dydžio ribos. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo asmuo, kuriam padaryta žala, tačiau galutinį neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. patirtos žalos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus.
Iš nusikalstamos veikos nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir kartu dvasiniai išgyvenimai dėl A. M. prievartinių veiksmų, nukreiptų prieš ją. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, priteisė 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, tokį sprendimą motyvavo vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos nustatymo kriterijais. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neturi pagrindo išvadai, kad buvo netinkamai taikytas įstatymas, nustatantis neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ar pažeistos BPK nuostatos, reglamentuojančios civilinio ieškinio išsprendimo klausimą.
Taigi atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą tik teismas, vertindamas bylos aplinkybes, žalos dydžio nustatymo kriterijus, pagal CK 6.250 straipsnį nustato žalos dydį ir jos kompensavimą pinigine išraiška, darytina išvada, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko adekvatų žalos atlyginimo dydį. Neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Teismas atsižvelgė į tai, kad prieš nepilnametę nukentėjusiąją tiesiogine tyčia padaryti sunkūs, prievartiniai nusikaltimai prieš žmogaus seksualinį apsisprendimą. Nukentėjusioji neabejotinai patyrė stresą, išgąstį, skausmą, stiprius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 30 000 Lt neturtinės žalos dydis šiuo atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Be to, pažymėtina tai, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą svarbu ne tiek kasacinės praktikos įvairūs skirtingi priteistinų žalų dydžiai, kurie gali svyruoti, bet ir konkrečios bylos aplinkybių vertinimas pagal įstatymo nustatytus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Kasaciniame skunde daugiau teisinių argumentų, kurie patvirtintų, jog teismas įvertino ne visus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus įstatyme, nepateikta, todėl keisti teismo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo teismas neturi pagrindo.
Dėl bausmės laiko įskaitymo
Kasaciniame skunde ginčijama taip pat nuosprendžio išvada neįskaityti suėmimo laiko į bausmės atlikimo laiką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylą nagrinėja neišeidamas iš apeliacinių skundų ribų, todėl, nesant prašymo įskaityti bausmes bei esant atskirai tvarkai šiems klausimams išspręsti, bausmės laiko įskaitymo klausimus palieka spręsti BPK 361–362 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios ir prokuroro skundus, panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Priimdamas tokį nuosprendį teismas išsprendžia bausmės paskyrimo klausimus (BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal BK 66 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Atsižvelgiant į šias imperatyvias nuostatas, apeliacinės instancijos teismas privalėjo įskaityti į bausmės laiką suėmimo 2005 m. vasario 17 d. išduoto Europos arešto orderio pagrindu laiką nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2007 m. gegužės 17 d., taip pat Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nutarties pagrindu – 3 mėnesių suėmimo laiką nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d., tačiau to nepadarė, nenurodydamas pagrįstos kliūties tokiam sprendimui priimti. Dėl to ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės.
Į Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2007 m. gegužės 17 d., taip pat laiką nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
