Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI-1765-1063/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00038-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1.; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjui M. Y. M. Y. ir jo atstovei advokatei Editai Marijai Šlapikienei,

atsakovo atstovui Dariui Juodeliui,

vertėjai A. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Y. M. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. Y. M. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kontrolės skyriaus 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1780(01860) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui M. Y. M. Y., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. Departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2019 m. rugpjūčio 10 d. (skunde nurodyta iki 2018 m. rugpjūčio 10 d., tačiau iš pridėtų rašytinių įrodymų matyti, kad leidimas buvo išduotas iki 2019 m. rugpjūčio 10 d., todėl tai laikytina rašymo apsirikimu). Leidimas buvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kadangi Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Paaiškino, kad su priimtu Sprendimu nesutinka, nes jokių laiškų, nei registruota siunta, nei elektroniniu paštu iš atsakovo dėl duomenų pateikimo nėra gavęs. Jei būtų gavęs būtų į juos sureagavęs ir pateikęs prašomus duomenis atsakovui.

Nesutiko ir su Sprendime nurodoma aplinkybe, jog po 2018 m. birželio 3 d. daugiau nėra kirtęs Lietuvos Respublikos sienos, ko pasėkoje atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas negyvena Lietuvoje ilgiau negu 6 mėnesius. Pabrėžė, jog tai, kad kelis kartus nebuvo rastas deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, nepagrindžia atsakovo pozicijos, jog pareiškėjas minėtoje vietoje negyvena. Pažymėjo, jog jo teisė išvykti iš gyvenamosios vietos nėra apribota, todėl nėra įpareigotas nuolat būti namuose. Pareiškėjo teigimu, šias aplinkybes pagrindžia 2018 m. rugsėjo 11 d., 2018 m. rugsėjo 13 d., 2018 m. rugsėjo 17 d. ir 2018 m. spalio 31 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų informacinės pažymos, kurios tvirtina, kad pareiškėjas dalyvavo santuokos nutraukimo procese; susirašinėjimai su advokate, apsilankymas advokatės kontoroje; susitikimu derinimas su sūnumi pas psichologę I. S. bei susirašinėjimai su sūnaus motina. Tvirtino, jog visos šios aplinkybės tvirtina, kad nuo 2018 m. birželio 3 d. kirto Lietuvos sieną ir gyveno Kauno mieste, todėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu laikė neteisėtu.

Nesutiko ir su atsakovo teiginiais, jog neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, kad neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento bei neturi tinkamos gyvenamosios patalpos. Paneigdamas šias atsakovo nurodytas aplinkybes nurodė, jog turi galiojantį draudimo liudijimą, turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje bei turi gyvenamą vietą, kurią yra deklaravęs nuo 2018 m. kovo 12 d. adresu (duomenys neskelbtini).

Skunde nurodė, kad supranta, jog daugumos šių duomenų Departamentas neturėjo vertindamas pareiškėjo atitikimą Įstatymo keliamiems reikalavimams, asmenims, kuriems gali būti išduodamas leidimais laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau pabrėžė, kad šių duomenų nepateikė ne dėl savo tyčinių veiksmų, kadangi jokių laiškų ir užklausų iš Departamento iki 2018 m. gruodžio 21 d. dienos nebuvo gavęs. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas nebuvo surinkęs visų duomenų, reikiamų spręsti leidimo laikinai gyventi teisėtumo pagrindą, todėl priimdamas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje priėjo neteisingų išvadų, ko pasėkoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.

Atkreipė teismo dėmesį ir į tą aplinkybę, jog Lietuvoje gyvena jo sūnus ir Kauno apylinkės teismui 2018 m. gruodžio 6 d. nutraukus pareiškėjo santuoką teismo sprendimu buvo nustatyta pareiškėjo ir sūnaus bendravimo tvarka, pagal kurią su sūnumi pareiškėjas bendrauja kiekvienos savaitės antradienį ir ketvirtadienį 18:00 val. iki 19:30 val. ir lyginiais mėnesio sekmadieniais nuo 11:00 val. iki 13:00 val. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bendravimas su sūnumi, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, būtų apribotas ir apsunkintas.

Pabrėžė, kad leidimais laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu ir faktinė situacija pasikeitusi nėra – pareiškėjo sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis ir gyvena Lietuvoje. Įstatyminis pagrindas, kuriuo remiantis buvo išduotas leidimas, nėra išnykęs.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visą. Papildomai pareiškėjas paaiškino, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tam, kad galėtų bendrauti ir matytis su savo vaiku. Nurodė, kad deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ne visuomet būna, nes daug keliauja, o kartais pagyvena ir pas draugą, tam, kad turėtų galimybę naudotis internetu. Pažymėjo, kad pajamų turėjo ir turi. Dėl draudimo nebuvimo pripažino, kad draudimo neturėjo, nes tuo metu vyko skyrybų procesas ir neturėjo laiko pagalvoti apie draudimą, be to buvo tikras, jog asmuo užsiregistravęs darbo biržoje laikomas draustu asmeniu. Paaiškino, kad Departamento prašomų dokumentų pateikti negalėjo, nes jokių laišku iš atsakovo nėra gavęs. Atsakovas suklydo ir elektroninį laišką išsiuntė ne pareiškėjo nurodytu elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), bet (duomenys neskelbtini), todėl sprendė, jog akivaizdu, kodėl Departamento paklausimo negavo. Paaiškino, jog namuose dažnai nebūna, nes daug keliauja, o keliauja per Varšuvą. Kelionės yra susijusios su jo profesija, nes yra šeimos gydytojas. Gydytoju dirbo ir Lietuvoje, Ruklos pabėgėlių centre, tačiau jo žmona atvykusi į centrą sukėlė skandalą, todėl teko palikti darbą. Šiuo metu dirba internetu – teikia konsultacijas Egipto gydytojams ir centrams. Atsakydamas į teisėjo pranešėjo klausimą nurodė, kad Lietuvoje kartais gyvena ne deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, o pas draugą, kuriam jokios nuomos nemoka, susimoka tik už komunalines paslaugas, t. y. karštą, šaltą vandenį, mokesčius Kauno švarai, už internetą ir elektrą. Mokesčius mokėjo grynais pinigais parduotuvėje.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad 2017 m. liepos 31 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 43 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus (iki 2019 m. rugpjūčio 10 d.).

Departamentui turint informacijos, kad pareiškėjas negyvena deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kelis kartus buvo nuvykta šio užsieniečio deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau jo rasti nepavyko. Apklausus kaimyną, jis paaiškino, kad anksčiau šiame bute gyveno užsieniečiai, tačiau šiuo metu jų nemato. Nustatyta, kad vykdomų patikrinimų metu, pareiškėjas buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas laiškas, kuriame jo buvo paprašyta atvykti į Migracijos skyrių ir pateikti informaciją apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje bei turimas pragyvenimo lėšas, tačiau pareiškėjas neatvyko.

Atsakovo turimais duomenimis, 2018 m. birželio 3 d. pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos ir daugiau nekirto Lietuvos Respublikos valstybės sienos, pareiškėjas nėra įdarbintas Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas įvertinęs duomenų visumą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 6 mėnesius.

2018 m. liepos 20 d. pareiškėjas elektroniniu paštu buvo pakartotinai informuotas apie tai, kad turi pateikti duomenis apie savo gyvenamąją vietą, taip pat turimas pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, tačiau minėtas užsienietis iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepateikė šių dokumentų. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas sveikatos draudimą patvirtinantis dokumentas galiojo iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. Kadangi duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą ir mokamas socialinio draudimo įmokas Lietuvos Respublikoje nebuvo, ir užsienietis nepateikė naujo galiojančio sveikatos draudimą, turimas pragyvenimo lėšas bei tinkamą gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, konstatavo, kad minėtas užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento bei tinkamos gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje.

Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad po 2018 m. birželio 3 d. jis gyveno Lietuvoje. Remiantis atlikto patikrino duomenimis (2018 m. birželio 1 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 20-PR2-17355) pareiškėjas deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) negyvena. Pareiškėjo teismui pateiktus bilietus ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų informacinės pažymas laikė nepakankamu įrodymu, kad pareiškėjas minėtoje gyvenamojoje vietoje būtų gyvenęs. Pažymėjo, jog minėti dokumentai įrodo tik pareiškėjo epizodinį buvimą Lietuvos Respublikoje.

Dėl pareiškėjo pateiktų teismui banko sąskaitos išrašų pažymėjo, kad iš jų matyti, jog pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, tačiau atkreipė dėmesį, kad banko sąskaitos išraše yra nurodytos pareiškėjo turimos lėšos po skundžiamo sprendimo priėmimo.

Dėl draudimo liudijimo nurodė, kad Departamentui pateiktas pareiškėjo draudimas galiojo iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. Teismui pareiškėjo pateikto draudimo galiojimas prasideda 2018 m. gruodžio 27 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo apsidraudęs, kaip to reikalauja Įstatymas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad skundžiamas sprendimas apsunkins pareiškėjo bendravimą su jo sūnumi ir skundą nagrinėjančio teismo sprendimas turės įtakos jo vaiko interesams paaiškino, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas turi nepilnametį vaiką, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos laikytis Įstatymo reikalavimų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti. Papildomai pažymėjo, kad lėšos galimai buvo pateiktos po Sprendimo priėmimo, o pareiškėjo pateiktų naujų dokumentų teismui atsakovas netyrė. Pats pareiškėjas patvirtino, kad draudimo neturėjo, nes tuo metu jam prioritetas buvo skyrybos su žmona. Dėl neteisingo elektroninio pašto nurodė, kad iš ties atsakovas turėjo teisingą pareiškėjo elektroninio pašto, tačiau gavęs informaciją iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kuriame buvo nurodytas neteisingas pareiškėjo elektroninio pašto adresas, išsiuntė paklausimą neteisingu elektroninio pašto adresu. Tačiau pabrėžė, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais, jog jei yra pakankamai duomenų priimti sprendimą, nėra būtina siųsti užklausas asmeniu. Nagrinėjamu atveju, atsakovui pakako duomenų priimti sprendimą ir be pareiškėjo papildomų paaiškinimų. Dėl gyvenamųjų patalpų pažymėjo, kad pats pareiškėjas pripažino, jog deklaruotos gyvenamosios vietos adresu nebuvo, nes gyveno pas draugą, tačiau atsakovo apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą neinformavo, nors turėjo tai atlikti. Dėl mokėtų komunalinių mokesčių nurodė, kad iš pareiškėjo sąskaitos išrašo mokėjimų nematyti, o kvitų, nors mokėtų ir ne savo vardu, pareiškėjas nepateikė. Teismo posėdyje išsakytą argumentą, kad butą nuomojo panaudos sutartimi vertino kaip nereikšmingą, nes jokių tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

1. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 24 d. tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

2. 2017 m. liepos 31 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 43 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus (iki 2019 m. rugpjūčio 10 d.).

3. Departamentas turėdamas informacijos, kad pareiškėjas negyvena deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nuvyko šio užsieniečio deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau jo rasti nepavyko. Apklausė kaimyną, jis paaiškino, kad anksčiau šiame bute gyveno užsieniečiai, tačiau šiuo metu jų nemato.

4. Pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas laiškas, kuriame jo buvo paprašyta atvykti į Migracijos skyrių ir pateikti informaciją apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje bei turimas pragyvenimo lėšas, tačiau jis neatvyko, prašomos informacijos nepateikė. 2018 m. liepos 20 d. pareiškėjas elektroniniu paštu buvo pakartotinai informuotas apie tai, kad turi pateikti duomenis apie savo gyvenamąją vietą, taip pat turimas pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, tačiau minėtas iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepateikė šių dokumentų.

5. Departamentas 2018 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 13 punktais.

6. Teismo posėdžio metu liudytoju buvo apklaustas M. M., kuris parodė, kad pareiškėjas yra jo draugas. Jis nuo 2011 m. iki 2016 m. gyveno Lietuvoje ir turėjo savo verslą. 2018 m. gruodžio 9–10 dienomis buvo Lietuvoje. Atsakydamas į teisėjo pranešėjo klausimus nurodė, kad Lietuvoje nedirba, kad Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, kad 2017 m. išvyko į Siriją. Nekilnojamąjį turtą paliko prižiūrėti draugui, o jis įsipareigojo mokėti komunalinius mokesčius. Jokio rašytinio susitarimo su pareiškėju dėl buto nuomos nebuvo sudarę. Su pareiškėju susipažino per kitą draugą, kuris dirbo Akropolyje. Kokiais tiksliais metais susipažino su pareiškėju negalėjo atsakyti, nes neprisimena.

7. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 11U-1780(01860) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui M. Y. M. Y., panaikinimo“, teisėtumo bei pagrįstumo.

8. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

9. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 13 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

10. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punktą, – jeigu jis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte yra nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

11. Departamentas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygos – neturi pakankamai lėšų, negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyvenimui Lietuvos Respublikoje; neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimo – neturi galiojančio sveikatos draudimo; neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimo – neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; neatitinka 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu; neatitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimo – negyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 6 mėnesius.

12. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir teigė, kad visas sąlygas atitinka. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą nevertino, nes negalėjo įvertinti jo atitikimo Įstatymo keliamiems reikalavimams, kadangi paklausimas pareiškėjui buvo išsiųstas neteisingu elektroninio pašto adresu, kas sutrukdė pateikti atsakovui visą medžiagą ir įrodymus, kurie tvirtina pareiškėjo minėtas aplinkybes. Departamento atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad iš ties įsivėlė techninė klaida ir paklausimai pareiškėjui buvo išsiųsti neteisingu elektroninio pašto adresu, tačiau pabrėžė, kad atsakovui pakako duomenų Sprendimui priimti ir be pareiškėjo paaiškinimo.

13. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 84 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: organizuoja užsieniečio apklausą ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus (84.2. punktas). Tačiau pažymėtina, kad Apraše nėra įtvirtinta besąlyginė Departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Būtent tokios pozicijos laikosi LVAT (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3121-662/2016, 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Taigi, vien tai, kad nagrinėjamu atveju Departamento kreipimasis nepasiekė pareiškėjo negali būti vertinama kaip pagrindas panaikinti Sprendimą.

14. Kaip jau buvo nustatyta (teismo sprendimo 11 punktas) pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas keliais pagrindais, o kai kurie teismo vertinimu, galėjo būti įvertinti tik pareikalavus papildomų rašytinių įrodymų, t. y. ar pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje bei kuomet užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius.

Departamentas, vertindamas šias teismo paminėtas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pateikė teismui rašytinius įrodymus, kurie prieštarauja Departamento nustatytoms aplinkybėms. Pažymėtina, jog šie įrodymai teismo posėdžio metu buvo pagarsinti ir išversti, kurie patvirtina, jog, priešingai nei nurodė Departamento atstovas, lėšų pragyvenimui, Sprendimo priėmimo metu, pareiškėjas turėjo. Taigi, minėtą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygą pareiškėjas atitiko.

Dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto (leidimas panaikinamas, kai užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius) pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateikė kelionės dokumentus bei Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų informacines pažymas (pareiškėjo ir jo sutuoktinės skyrybų byloje), kurie tvirtina, kad pareiškėjas buvo Lietuvoje ir dalyvavo teisme. Taip pat į bylą pateikti įrodymai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu derino susitikimus ne tik su advokate, bet ir su psichologe, pas kuria buvo nustatyti susitikimai su pareiškėjo vaiku. Departamento argumentas, jog šie įrodymai tik pagrindžia pareiškėjo momentinį buvimą Lietuvos Respublikoje, yra niekuo nepagrįsti. Teismas konstatuoja, kad Departamentas negalėjo įvertinti šių pareiškėjo rašytinių įrodymų, kaip ir pareiškėjo paaiškinimų apie jo darbinę veiklą, nes kaip minėta pareiškėjui paklausimas buvo išsiųstas neteisingu elektroninio pašto adresu.

15. Tačiau teismas pažymi, kad kitas aplinkybes Departamentas galėjo įvertinti ir įvertino be papildomų pareiškėjo teiktų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų, kurie patvirtina atsakovo padarytas išvadas, t. y. pareiškėjas neturėjo galiojančio sveikatos draudimo (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punktas) ir šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad draudimui neteikė prioriteto, nes skyrybų procesas buvo svarbesnis; pareiškėjas neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu.

Pareiškėjo paaiškinimai teisminio nagrinėjimo metu, jog jis neturi draudimo, tačiau manė, jog yra apdraustas Lietuvos valstybės, nes tam tikru laikotarpiu, kurio patikslinti negalėjo, buvo įrašytas į asmenų ieškančių darbo sąrašą, vertinti kaip prieštaraujantys. Teismas šios išvados priėjo dėl sekančių aplinkybių, t. y. pareiškėjas turėjo draudimo liudijimą, kuris galiojo iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. bei pateikė naują draudimo liudijimą, kurio galiojimas prasideda nuo 2018 m. gruodžio 27 d., kas patvirtina, kad pareiškėjas skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo apsidraudęs, kaip to reikalauja Įstatymas.

Dėl gyvenamosios patalpos, pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu neneigė, kad deklaruotoje gyvenamojoje vietoje iš esmės negyveno. Šias aplinkybes patvirtina ir Departamento nustatytos faktinės aplinkybės – deklaruotos gyvenamosios vietos patikra kuomet du kartus pareiškėjas nebuvo rastas, kaimynų apklausa ir paties pareiškėjo paaiškinimai teisminio nagrinėjimo metu. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, jog jis neprivalo visuomet būti namuose, kad gali gyventi kitoje vietoje, tačiau pabrėžtina, jog pasikeitus gyvenamosios vietos adresui ir realiai gyvenant ne toje gyvenamojoje vietoje, kurią nurodė atsakovui, privalu buvo informuoti Departamentą kaip tai nustatyta Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tačiau šios pareigos pareiškėjas neįvykdė.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

16. Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, jog priimtas Sprendimas apsunkins jo bendravimą su sūnumi, pažymėtina, kad nepaisant to, jog pareiškėjas turi nepilnametį vaiką, šios aplinkybės neatleidžia nuo pareigos laikytis Įstatymo reikalavimų. Dar daugiau, Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka.

17. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo gyventi panaikinimo pagrindai ir nustačius bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą. Nors teismas sprendime ir nurodė, jog atsakovas keliais pagrindais rėmėsi nepagrįstai (neįvertinęs tam tikrų aplinkybių), tačiau teismas nustatė, kad kiti savarankiški leidimo panaikinimo pagrindai nustatyti pagrįstai. Taigi, atsakovas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais ar kitais pagrindais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

18. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

19. Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Įstatymo 1401 straipsnio 3 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. Y. M. Y. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas Blinstrubis

Bronius Januška

Gediminas Užubalis