Baudžiamoji byla Nr. 2K-124/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.2.1.; 1.2.23.; 1.1.8.1.;
2.1.7.4.; 2.4.2.1. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,
gynėjams Juzefui Stankevičiui, Vytautui Sirvydžiui, Kęstučiui Stasiuliui,
nuteistiesiems J. G., G. P.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č., nuteistojo J. G., nuteistojo G. P. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti:
V. Č. – pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
J. G. – pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 1 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
G. P. – pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendis iš dalies pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. Č. nuteisimo pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį už neteisėtą, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, psichotropinės medžiagos – 1999,1 g metamfetamino – įgijimą nenustatytomis aplinkybėmis ir jos laikymą nenustatytoje vietoje ir dėl J. G. nuteisimo pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 1 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį bei G. P. nuteisimo pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį už neteisėtą rengimąsi platinti psichotropinę medžiagą – 1999,1 g metamfetamino; J. G. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 1 dalies ir 2321 straipsnio 5 dalies į 2000 m. Lietuvos Respublikos BK (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį paskiriant jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę; G. P. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 4 dalies ir 2321 straipsnio 5 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį paskiriant jam trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; V. Č. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį paskirta bausmė sumažinta iki dešimties metų laisvės atėmimo; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria pripažinta, jog V. Č., J. G. ir G. P. atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe; nustatyta, kad V. Č., J. G. ir G. P. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe.
Šioje byloje nuteistas ir M. B., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. Č. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį, J. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir G. P. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad bendrininkų grupe padarė nusikalstamą veiką šiomis aplinkybėmis: V. Č. organizavo neteisėtą psichotropinės medžiagos – 1999,1 g metamfetamino – platinimą ir koordinavo bei derino savo veiksmus su G. P., kuris organizavo šios psichotropinės medžiagos neteisėtą įgijimą, laikymą ir gabenimą turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti; dėl to minėta medžiaga 2003 m. kovo 26 d., apie 17.55 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini), buvo V. Č. per kitą asmenį perduota G. P. atsiųstam J. G., kuris ją neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno pirmiau nurodytu tikslu, kol tą pačią dieną, apie 18 val., buvo sulaikytas pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius, savaip interpretuodamas bylos aplinkybes ir joje esančius įrodymus, teigia, kad teismai, spręsdami jo baudžiamosios atsakomybės klausimą, padarė esminius BPK pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, abejones keliančiais teiginiais, o vertindamas bylos duomenis pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Nuosprendyje netinkamai įvertinta operatyvinėmis priemonėmis gauta informacija, neanalizuoti duomenys, keliantys abejonių kasatoriaus kaltumu, teismo nustatyti duomenys grindžiami netiesioginiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, kuris bylą nagrinėjo antrą kartą, šių apygardos teismo klaidų neištaisė, be to, nesilaikė objektyvaus nešališkumo reikalavimo, nes, privalėdamas iš naujo ištirti įrodymus ir išsamiai atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus, to nepadarė, o nuosprendyje leido vienareikšmiškai suprasti, kad iš principo nebus tiriama tai, kas buvo tirta bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacine tvarka. Apeliaciniame nuosprendyje liko tinkamai neįvertinti telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės būdu gauti duomenys, nebuvo tirti subjektyvieji kasatoriui inkriminuotos veikos požymiai, nesivadovauta reikalavimais, taikomais įrodinėjant netiesioginiais įrodymais, o vertinant ekspertų ir specialistų paaiškinimus dėl balso pavyzdžių padarytos šališkos ir nekompetentingos išvados. Taip apeliacinis teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. G., neigdamas savo kaltę ir savaip interpretuodamas bylos duomenis, prašo panaikinti jam priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Teismų sprendimai yra pagrįsti prielaidomis, nes bylos duomenys, tarp jų – liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, nepatvirtina kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė kasacinės instancijos teismo nutarties nurodymų, nes netyrė kasatoriaus veikos motyvų ir tikslų, bei nepagrįstai savo nuosprendį grindė tuo, kad kai kuriems kaltinamiesiems apkaltinamasis nuosprendis jau yra įsiteisėjęs. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neteisėtai perkvalifikuodamas jo veiką ir netaikydamas baudžiamojo įstatymo, kuris galiojo veikos padarymo metu, pažeidė BK 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. BK 260 straipsnio 1 dalis, kurią kasatoriui taikė apeliacinės instancijos teismas, laikytina baudžiamąją atsakomybę griežtinančiu įstatymu, nes šios dalies dispozicija reikalauja mažiau sąlygų, kurioms esant veikoje nustatytina nusikaltimo sudėtis – nėra įrodinėtinas tikslas parduoti ar kitaip platinti. Kasatorius laiko, kad net tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ji turėtų būti kvalifikuota pagal 1961 m. BK 2321 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo pakeisti jam priimtus teismų sprendimus – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, teigia, kad jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai BPK pažeidimai. Skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į jo asmenybę, šeiminę padėtį (neįgali sutuoktinė, mažiausiam vaikui tėra vos metai), jį teigiamai apibūdinančius duomenis. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad per visą laikotarpį nuo jam inkriminuotos veikos padarymo jis nenusikalto ir kitaip nenusižengė. Šie duomenys, kasatoriaus nuomone, yra pagrindas jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo neteisingų bausmės skyrimo motyvų, taip pažeisdamas ir baudžiamojo proceso įstatymą.
Kasaciniu skundu nuteistojo G. P. gynėjas prašo panaikinti G. P. priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad G. P. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas, neteisėtai perkvalifikuodamas jo veiką ir netaikydamas baudžiamojo įstatymo, kuris galiojo veikos padarymo metu, pažeidė BK 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. BK 260 straipsnio 1 dalis, kurią G. P. taikė apeliacinės instancijos teismas, laikytina baudžiamąją atsakomybę griežtinančiu įstatymu, nes šios dalies dispozicija reikalauja mažiau sąlygų, kurioms esant veikoje nustatytina nusikaltimo sudėtis – nėra įrodinėtinas tikslas parduoti ar kitaip platinti. Kasatorius laiko, kad net tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad G. P. padarė nusikalstamą veiką, ji turėtų būti kvalifikuota pagal 1961 m. BK 2321 straipsnio 1 dalį, taip pat būtų pagrindas taikyti G. P. ir BK 75 straipsnio nuostatas. Kasatorius taip pat teigia, kad teismai padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Teismų sprendimai yra pagrįsti prielaidomis, nes bylos duomenys nepatvirtina G. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, apeliacinės instancijos teismas neleistinai susiaurino bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, vertindamas tik byloje užfiksuotus telefoninius pokalbius, aiškindamasis, ar G. P. vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, ignoruodamas galimybę atlikti pakartotinę fonoskopinę ekspertizę. Taip pat kolegija nesilaikė kasacinės instancijos teismo nutarties nurodymų, nes netyrė G. P. veikos motyvų ir tikslų, ir nepagrįstai savo nuosprendį grindė tuo, kad kai kuriems kaltinamiesiems apkaltinamasis nuosprendis jau yra įsiteisėjęs. Nebuvo ištaisyti ir pirmosios instancijos teismo neteisingi bausmės skyrimo motyvai.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistųjų veikos
Iš teismų sprendimuose aptartų įrodymų – specialistų, ekspertų išvadų, kitų įrodymų, tarp jų byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio, liudytojų parodymų, matyti, kad V. Č., G. P. ir J. G. neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – 1999,1 g metamfetamino. Minėti įrodymai patvirtina, kad V. Č. organizavo šios medžiagos platinimą ir savo veiksmus koordinavo bei derino su G. P., kuris organizavo minėtos medžiagos neteisėtą įgijimą, laikymą ir gabenimą turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, dėl to ši medžiaga automobilių stovėjimo aikštelėje buvo V. Č. per kitą asmenį perduota G. P. atsiųstam J. G., kuris ją neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno pirmiau nurodytu tikslu, kol tą pačią dieną buvo sulaikytas pareigūnų. Telefoninių pokalbių išklotinės, specialistų, ekspertų išvados liudija, kad V. Č. ir G. P. kalbėjosi apie psichotropinės medžiagos – metamfetamino – gabenimą, perdavimą ir įgijimą, tarpusavyje susitarę į šios medžiagos perdavimo vietą jie atsiuntė po savo žmogų – V. Č. atsiųstas žmogus turėjo metamfetaminą perduoti, o G. P. atsiųstas žmogus, t. y. J. G., turėjo metamfetaminą paimti. Vykdant minėtą susitarimą metamfetaminas buvo V. Č. per kitą asmenį perduotas G. P. atsiųstam J. G., kuris tą pačią dieną su šia medžiaga buvo sulaikytas pareigūnų. Šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus teismai vertino kartu su kitais įrodymais ir dėl nuteistųjų versijų, kuriomis jie neigia savo kaltę, padarė pagrįstas išvadas. Nuteistųjų versijos nėra susijusios su bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, todėl šioje nutartyje nenagrinėjamos. Apkaltinamojo nuosprendžio išvadas dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų patikrino apeliacinės instancijos teismas ir savo sprendime nurodė išsamius, įrodymais pagrįstus motyvus dėl V. Č., G. P. ir J. G. nusikalstamos veikos.
Kasatoriai kritikuoja teismų sprendimuose aptartus įrodymus, tarp jų – specialistų ir ekspertų išvadas dėl minėtų telefoninių pokalbių, nurodydami motyvus, susijusius tiek su nauju įrodymų vertinimu, tiek su BPK pažeidimais tiriant ir vertinant įrodymus. Kolegija šioje byloje nenustatė esminių BPK pažeidimų įrodinėjant V. Č., G. P. ir J. G. kaltę dėl jų ginčijamos veikos. Kasatorių motyvai, kad teismai jų kaltę grindė prielaidomis bei nepatikimais duomenimis, taip padarydami BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus, atmestini, nes teismų sprendimai yra pagrįsti įrodymais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Apkaltinamojo nuosprendžio išvados pagrįstos įrodymų visuma, įrodymų vertinimą apkaltinamajame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas patikrino laikydamasis BPK reikalavimų. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad vertindami įrodymus teismai buvo šališki ar pažeidė šias BPK nuostatas, nėra pagrindo. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių taip pat nėra pagrindo laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, nesilaikė kasacinės instancijos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties nurodymų, nes vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas išsamiai nagrinėjo tiek nuteistųjų kaltės turinio, tiek jų nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl to, be kita ko, nuteistiesiems buvo sušvelnintos bausmės. Kiti kasatorių motyvai dėl įrodymų yra susiję su nauju bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu ir nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstomi. Dėl minėtų motyvų, tarp jų – telefonų pokalbių vertinimo, išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamąjį nuosprendį, atliko byloje įrodymų tyrimą, kurio metu byloje esančius įrodymus, tarp jų – byloje užfiksuotus telefoninius pokalbius, patikrino nepažeisdamas BPK reikalavimų. Įrodymų tyrimo metu buvo apklaustas ekspertas, kuris pateikė savo išvadas dėl minėtų pokalbių, taip pat – liudytojai, kuriuos prašė apklausti gynyba. Prašymas byloje dėl minėtų pokalbių atlikti pakartotinę fonoskopinę ekspertizę buvo išspręstas nepažeidžiant BPK nustatytos prašymų išsprendimo tvarkos. Savo išvadas apeliacinės instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. Č., G. P., J. G. kaltės yra pagrįstos šioje byloje esančiais įrodymais – specialistų ir ekspertų išvadomis, telefoninių pokalbių analize, liudytojų parodymais, kitais duomenimis. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstytos šioje byloje esančiais įrodymais pagrįstos teismo išvados dėl V. Č., J. G. ir G. P. gynėjo apeliacinių skundų, taip pat nurodyti ir motyvai, kodėl šie skundai iš dalies tenkintini. Vertindamas minėtus įrodymus apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK reikalavimų. Tai, kad apeliacinio teismo nuosprendyje yra nurodytos M. B. priimto įsiteisėjusio nuosprendžio išvados, nėra pagrindas laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl V. Č., J. G. ir G. P., buvo šališkas ir padarė esminius BPK pažeidimus.
Dėl BK 3 straipsnio taikymo
BK 3 straipsnyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei teistumą turintiems asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.
Šioje byloje buvo kaltinami V. Č. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį neteisėto metamfetamino gabenimo ir platinimo stambiu mastu organizavimu, G. P. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį neteisėto metamfetamino įgijimo, laikymo ir gabenimo stambiu mastu, turint tikslą šį metamfetaminą platinti, organizavimu, J. G. pagal 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalį neteisėtu metamfetamino įgijimu, laikymu, gabenimu stambiu mastu, turint tikslą šį metamfetaminą platinti.
Pirmosios instancijos teismas nuteisė V. Č. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį, G. P. pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį, J. G. pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamąjį nuosprendį, jį iš dalies pakeitė perkvalifikuodamas nuteistųjų J. G. ir G. P. nusikalstamas veikas iš 1961 m. BK į 2000 m. BK. Perkvalifikuodamas veikas teismas atsižvelgė į šiems nuteistiesiems pareikšto kaltinimo ribas, įrodyta pripažintos jų nusikalstamos veikos aplinkybes ir į minėtas BK 3 straipsnio nuostatas. Perkvalifikuojant veikas minėtiems nuteistiesiems pareikštas kaltinimas nebuvo keičiamas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, nepažeistos ir BK 3 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančio baudžiamojo įstatymo grįžtamąją galią. Kasatorių argumentai, kad kolegija pažeidė BK 3 straipsnio nuostatas, nes BK 260 straipsnio 1 dalis, kurią jiems taikė, laikytina baudžiamąją atsakomybę griežtinančiu įstatymu, atmestini. J. G. ir G. P. nuteisti už neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga turint tikslą ją platinti. 1961 m. BK 2321 straipsnio 3 dalies, kuri nusikaltimo padarymo metu numatė baudžiamąją atsakomybę už tokią veiką, sankcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki dešimties metų, o 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalies, kuri numato baudžiamąją atsakomybę už minėtą veiką, sankcijoje yra numatytas laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Taigi 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalis, palyginus su 1961 m. BK 2321 straipsnio 3 dalimi, yra bausmę švelninantis įstatymas, kuris turi grįžtamąją galią ir galėjo būti taikomas J. G. bei G. P.. Kasatorių argumentai dėl 1961 m. BK 2321 straipsnio 1 dalies, kuri nusikaltimo padarymo metu numatė baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga be tikslo ją platinti, taikymo yra nepagrįsti, nes byloje įrodyta, jog J. G. ir G. P. neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga turėdami tikslą ją platinti.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. Č. nusikalstama veika, atitinkanti 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį, – psichotropinių medžiagų platinimo stambiu mastu organizavimas, nebuvo kvalifikuota pagal 2000 m. BK nuostatas taip pat atsižvelgiant į šiam nuteistajam pareikšto kaltinimo ribas, įrodyta pripažintos jo nusikalstamos veikos aplinkybes ir į BK 3 straipsnio nuostatas. Baudžiamąją atsakomybę už minėtą V. Č. padarytą nusikalstamą veiką šios padarymo metu numatė 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalis ir 2321 straipsnio 5 dalis, BK 2321 straipsnio 5 dalies sankcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki šešiolikos metų. Galiojant 1961 m. BK, nusikaltimo padarymo metu stambų metamfetamino mastą sudarė daugiau kaip 50 g šios psichotropinės medžiagos, o įsigaliojus 2000 m. BK ir priėmus Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, jose nurodytas didelis metamfetamino kiekis yra daugiau kaip 20 g, o labai didelis – daugiau kaip 100 g. V. Č. organizavo 1999,1 g metamfetamino platinimą. Todėl yra pagrindas teigti, kad jo veika pagal 2000 m. BK atitiktų BK 260 straipsnio 3 dalies požymius. Tuo tarpu 2000 m. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą, kartu padidindamas maksimalią, arba atvirkščiai, negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį arba nutartį, atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgiant į šias aplinkybes kaltininkui gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios įstatymo sankcijoje numatytos ribos, įstatymas, kurio sankcijoje nustatyta minimali bausmė yra švelnesnė, laikytinas švelnesniu kaltininkui ir jo veika kvalifikuojama bei bausmė skiriama būtent pagal šį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas V. Č. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalyje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei. Todėl laikytina, kad šiuo atveju 2000 m. BK 260 straipsnio 3 dalis V. Č. yra jo teisinę padėtį sunkinantis baudžiamasis įstatymas, ir jo veika, numatyta 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalyje ir 2321 straipsnio 5 dalyje, pagrįstai nebuvo kvalifikuota pagal 2000 m. BK nuostatas.
Dėl kitų kasatorių motyvų
Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems švelnesnes už apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtas bausmes, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skiriant šias bausmes buvo atsižvelgta į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Dėl paskirtos bausmės kasaciniame skunde pasisako tik G. P. ir jo gynėjas, nurodydami, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė neteisingų apkaltinamojo nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų. Šie teiginiai atmestini, nes apeliacinės instancijos teismas, kvalifikavęs G. P. nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, jam paskyrė naują bausmę, kuri yra gerokai švelnesnė už apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtąją, ir savo sprendime išdėstė šios bausmės skyrimo motyvus, kuriuos laikyti neteisingais nėra pagrindo. Skiriant naują bausmę buvo atsižvelgta ir į G. P. asmenybę, jo šeiminę padėtį, taip pat į tai, kad G. P., praėjus ilgam laikui nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, būdamas laisvėje, nenusikalto ir kitaip nenusižengė. G. P. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad šie duomenys dar yra ir pagrindas jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Minėti duomenys buvo įvertinti ir į juos atsižvelgta nustatant G. P. skirtinos bausmės dydį. Iš bylos matyti, kad skiriant G. P. bausmę nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių nenustatė ir kasacinės instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Kolegijos nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai dėl išnagrinėtų apeliacinių skundų. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius V. Č., J. G., G. P. gynėjo apeliacinių skundų argumentus, šiuos apeliacinius skundus išnagrinėjo tinkamai.
Nuteistojo G. P. gynėjas teismo posėdyje kasacine tvarka pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti: ar BPK 255 ir 256 straipsnio nuostatos toje dalyje, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; ar BPK 320 straipsnis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai to nėra prašoma apeliaciniuose skunduose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Kasatorius šį prašymą grindė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010, dėl BPK 255, 256, 320 straipsnių nuostatų taikymo kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, išdėstydama teisines abejones dėl minėtų BPK normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kolegija atkreipia dėmesį, kad klausimai, dėl kurių plenarinė sesija minėta nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, priešingai nei teigia kasatorius, nėra analogiški šioje byloje nagrinėtiems klausimams. Kasatoriai skunduose, be kita ko, kėlė klausimus, susijusius su nuteistųjų kalte, įrodymų vertinimu, BK 3 straipsnio taikymu, bausmių skyrimu, o apie tai šioje nutartyje jau pasisakyta. Todėl kolegija laiko, kad šioje byloje tenkinti pirmiau nurodytą G. P. gynėjo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. Č., nuteistojo J. G., nuteistojo G. P. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Olegas Fedosiukas
Albinas Sirvydis
