Dėl paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-166/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 34.7; 45.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Vinco Versecko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

dalyvaujant ieškovei A. B., ieškovės atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui, pagal įgaliojimą veikiančiam ieškovės atstovui sutuoktiniui V. B., atsakovų R. K. ir R. K. atstovui advokatui Kęstučiui Rudzikui, atsakovų M. B., Š. B. ir jų įstatyminės atstovės A. B. atstovui advokatui Aurimui Mieželaičiui,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K. ir R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams R. K., R. K., A. B., M. B., Š. B. dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: Ignalinos rajono 1–ojo notarų biuro notarė L. A., VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė CK 1.87 straipsnio pagrindu pripažinti apsimestiniu sandoriu A. B. ir atsakovės R. K. 2008 m. lapkričio 10 d. sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, nes laikė, kad juo sandorio šalys siekė pridengti nekilnojamojo turto – 1/2 dalies trijų žemės sklypų – pirkimo–pardavimo sandorį, norėdamos išvengti CK 4.79 straipsnyje nustatyto privalomo reikalavimo pranešti kitiems bendraturčiams, kurie turi pirmenybės teisę už nurodytą pardavimo kainą pirkti bendrąja nuosavybe esančią dalį, apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui; taikyti sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, nustatytas taisykles, pripažįstant negaliojančiomis tas sandorio dalis, pagal kurias pirkėja nurodyta R. K., perkelti ieškovei pirkėjos teises ir pareigas pagal šio sandorio sąlygas (CK 4.79 straipsnio 3 dalis); pripažinti negaliojančiu ir panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą R. K. ir R. K., taip pat nuosavybės teisių į 1/2 dalį žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje teisinę registraciją atsakovams viešajame registre. Ieškovė nurodė, kad po tėvo B. B. mirties 2006 m. rugpjūčio 14 d. ji kartu su palikėjo vaikaičiais M. B. ir Š. B. paveldėjo pagal įstatymą po 1/2 dalį jo turto – tris žemės sklypus. Ieškovė, įregistravusi nuosavybės teisę į paveldėtą turtą, sužinojo, kad nepilnamečiams paveldėtojams atstovaujanti įstatyminė atstovė A. B. pardavė jų paveldėjimo teises R. K. ir R. K., šiems 2008 m. lapkričio 28 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė (CK 5.68 straipsnis); pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį turtas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį (CK 4.79 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo laikomasi CK 6.426 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo – iki ginčo sutarties sudarymo A. B. nepilnamečių vaikų M. B. ir Š. B. vardu priėmė palikimą vienu iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu, t. y. ji kreipėsi į Ignalinos rajono apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo. Nuo palikimo priėmimo momento įpėdiniai įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą (CK 4. 37 straipsnio 1 dalis). Taigi A. B., pasinaudodama šia teise ir atstovaudama nepilnamečių vaikų interesams, pasirinko CK nustatytą galimybę parduoti paveldėjimo teises. Teismas laikė, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008, suformuluotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog CK 6.426 straipsnio nuostata, kurioje nereikalaujama palikimą sudarančio turto detalizavimo sutartyje, nereiškia, kad pakeičiama bendroji pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo sąlyga žinoti, koks turtas parduodamas už sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn už tą kainą; paneigus šias pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlygas paveldėjimo teisių pardavimo atveju, būtų pažeistas sutarties šalių lygiateisiškumo principas. Teismas vertino, kad šios bylos kontekste aplinkybės, jog paveldėjimo teisių pardavimo sutarties šalys žinojo, kad paveldimą turtą sudaro trys žemės sklypai ir kokia yra jų rinkos vertė, kaip tik užtikrino sutarties šalių lygiateisiškumą, nepaisant to, jog ieškovė šiomis aplinkybėmis remiasi, grįsdama reikalavimą ginčo sandoriui pripažinti apsimestiniu. Teismas nelaikė, kad ginčo sutarties šalys paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi siekė pridengti kitą sandorį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, panaikino Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimtu nauju 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino; perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatė, kad M. B. ir Š. B., kuriems atstovauja įstatyminė atstovė A. B., pardavė, o ieškovė už 60 000 Lt nupirko paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises po B. B. mirties 2006 m. rugpjūčio 14 d.; priteisė iš ieškovės atsakovams po 30 000 Lt; pripažino negaliojančiu 2008 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, pagal kurį atsakovė R. K. paveldėjo 2006 m. rugpjūčio 14 d. mirusio B. B. 1/2 dalį turto; panaikino nekilnojamojo turto – 1/2 dalies trijų žemės sklypų teisinę registraciją atsakovams, taip pat laikinąją apsaugos priemonę, išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimus. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas pripažinti paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu yra perteklinis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį nagrinėjo šiuo pagrindu, tačiau neįvertino pradinio ieškinio reikalavimų ir nepagrįstai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, kuri atsakovų sudaryta, pažeidžiant jos kaip bendraturtės teises ir pareigas (CK 4.79 straipsnis); teismas, nustatęs, kad ginčo sutarties dalis naikintina kitu pagrindu, turėjo ex officio panaikinti sutartį ar jos dalį. Bylos duomenys apie tai, kad įpėdinių M. B. ir Š. B. įstatyminė atstovė A. B. per notarą nepranešė ieškovei apie ketinimą parduoti įpėdinių dalį bendrojoje nuosavybėje, ir nustatytas teisinis reglamentavimas suponavo apeliacinės instancijos teismui išvadą, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.79 straipsnis, 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.68 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis ir pažymėjo, kad šiuo atveju įpėdiniai M. B. ir Š. B., kuriems atstovauja įstatyminė atstovė A. B., kreipėsi į teismą ir priėmė palikimą pagal apyrašą; dėl to jie įgijo nuosavybės teises į paveldėtą turtą ir teisę savo nuožiūra bei nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudotis ir disponuoti paveldėtu turtu (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), kuris tapo įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė (CK 5.68 straipsnis); dėl to teisė disponuoti turtu reiškė, kad nuosavybės teise turimas turtas galėjo būti perleistas kitiems asmenims, laikantis CK 4.79 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju įstatyminė M. B. ir Š. B. atstovė A. B. netinkamai įgyvendino pirmiau nurodytų paveldėtojų pareigas, nes pardavė paveldėto turto dalį, nepasiūliusi bendraturtei ieškovei A. B. tomis pačiomis sąlygomis pirkti šio turto dalį; ji apsunkino ateityje ieškovei valdyti, naudotis ir disponuoti paveldėtu turtu; nepranešusi per notarą ieškovei apie ketinimą parduoti įpėdinių dalį bendrojoje nuosavybėje, pažeidė šios pirmenybės teisę pirkti šią dalį, todėl ieškovė įgijo teisę pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį reikalauti perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas ir toks reikalavimas tenkintinas. Kolegija pažymėjo teismų praktikos nuostatas apie tai, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, jog šio būdo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens (šiuo atveju – atsakovų), kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo. Dėl to, taikant pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo institutą, netaikoma CK 1.80 straipsnio 2–4 dalyse, 4.96 straipsnyje nustatytų taisyklių; ieškovė įpareigotina sumokėti atsakovams po 30 000 Lt, t. y. ginčo sutartyje nustatytą turto kainą. Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimu 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis pakeista tik dėl tos dalies, dėl kurios nustatytas pirkėjas, tuo tarpu dėl kitų sutarties sąlygų – turto, jo dalių, kainos – ji nepakeista, tai šios aplinkybės ir proceso koncentracija ir ekonomiškumas suponavo, kad byla negrąžintina pirmosios instancijos teismui vien dėl to, jog į procesą trečiuoju asmeniu neįtrauktas notaras E. A., patvirtinęs pirmiau nurodytą sutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatoriai (atsakovai R. K. ir R. K.) prašo panaikinti apeliacinės ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė A. B., veikianti savo ir nepilnamečių vaikų M. B. ir Š. B. vardu, prisideda prie kasacinio skundo, kuris grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 4.79 ir 6.426 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo.CK 4.79 straipsnio 1 dalies specialioji norma dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį netaikytina, kai sudaroma specifinė paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis pagal CK 6.426 straipsnį. CK ketvirtojoje knygoje apibūdinamos daiktų, kaip civilinės teisės objektų, rūšys; turtinės teisės nėra daiktai. CK ketvirtosios knygos V skyriuje „Nuosavybės teisė“ įtvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai ir aptariami savininko teisių apsaugos ir gynimo būdai. Teisėms, taigi ir paveldėjimo, netaikomi šiame skyriuje aptariami institutai (pavyzdžiui, įgyjamoji senatis), CK ketvirtosios knygos nuostatos reglamentuoja su daiktais susijusius teisinius santykius, t. y. valdymą, servitutą, turto patikėjimo teisę, uzufruktą ir kt. Paveldėjimo teisė yra konkretaus asmens teisė kreiptis dėl palikimo priėmimo arba atsisakyti jo; kiekvienas iš įpėdinių turi atskirą, savarankišką teisę; paveldėjimo teisė nėra dali, negali būti bendrosios nuosavybės objektas. Teisių perleidimui netaikoma bendraturtystė, todėl netaikytinas CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas siūlyti pirmenybės teise įsigyti teises kitiems tokių teisių turėtojams, kai tokia teisė yra parduodama. Teisės ir daiktai yra skirtingi savo esme ir prigimtimi, todėl, sudarant paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis, nėra ir negali būti taikomas CK 4.79 straipsnis. Paveldėjimo teisių pirkimas–pardavimas reglamentuojamas specialiajame CK šeštosios knygos 4 dalies 23 skyriaus tryliktajame skirsnyje; CK 6.425 straipsnyje nustatyta, kad teisių pirkimo–pardavimo sutarčiai bendrosios pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja tų teisių prigimčiai ir esmei. Minėta, CK 4.79 straipsnio 1 dalies norma yra specialioji, skirta daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti; iš CK 1.8 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių, teisės normų. Tuo tarpu CK 4.79 straipsnis reglamentuoja daiktines teises, CK 6.426 straipsnis – prievolinius santykius; tai savo esme visiškai kitokie teisiniai santykiai ir negalima įstatymo analogija. CK 6.426 straipsnyje įtvirtinta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo esminė sąlyga yra tik pardavėjo garantija, kad jis yra įpėdinis. Įstatymo nenustatyta reikalavimo, sudarant pirmiau nurodytą sutartį, taikyti CK 4.79 straipsnio nuostatas. Tuo tarpu CK 5.68 straipsnio esmė yra ta, kad jame nustatyta, kokiomis dalimis paveldi įpėdiniai, bet tai nereiškia, jog, parduodant paveldėjimo teises, parduodamas konkretus turtas; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šia CK norma.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, kuriame iš esmės išsprendė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžių metu nenagrinėtus ieškovės pradiniame ieškinyje išdėstytus reikalavimus, kuriuose ji teigė, kad paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, pažeidžiant jos kaip bendraturtės teises, ir kuriuose ji prašė perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d. atsakovų sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, taikant CK 4.79 straipsnį. Ieškovė 2009 m. balandžio 6 d. iš esmės pakeitė ieškinio dalyką ir prašė 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 straipsnis), taikyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriui taikytinas taisykles, perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas. Kita vertus, ieškovei keliant reikalavimus dėl apsimestinio sandorio nuginčijimo, nebuvo kilę klausimų dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties turinio, sudarymo sąlygų, sutarties trūkumų, todėl nebuvo būtina įtraukti į procesą trečiuoju asmeniu sutartį tvirtinusio notaro; apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą kitu pagrindu – dėl pirmenybės teisės pirkti parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės dalis, šis klausimas tapo aktualus, tačiau apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl šio proceso teisės klausimo išsprendimo yra neteisingi. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi turinio trūkumų; paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiama paveldėjimo teisė, bet ne konkretus turtas ar jo dalis, todėl teismo vartojamos sąvokos: („paveldėto turto dalis“, „1/2 dalis vaikų paveldėto turto“, „įpėdinių dalis bendrojoje nuosavybėje“) netinkamos.

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų netinkamo paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos ir iš atsakovų, kurie nebuvo paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalis, taip pat neįtraukus į procesą visų asmenų.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą ir laiko ydingais ir neteisingais kasatorių argumentus, kad CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ normos skirtos tik daiktams ir kad negalimas jų taikymas ginčams, kylantiems pagal CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ normas, juolab kad paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis, dėl kurios byloje kilęs ginčas, yra paprasta viena iš pirkimo–pardavimo sutarčių rūšių. Ieškovė pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, jog pirminio ir patikslinto ieškinio dalykas buvo skirtingas ir pirminiame ieškinyje išdėstyti reikalavimai ieškovės nebuvo palaikomi, todėl jie nebuvo nagrinėjami, teisingi tiek, kad iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo reikalavimo perkelti pirkėjo teises ir pareigas; ieškovė kitus kasacinio skundo argumentus šiuo klausimu laiko nepagrįstais ir prasimanytais. Pagrindinis reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas yra pradiniame ir patikslintame ieškinyje; pirmosios instancijos teismas privalėjo šį reikalavimą nagrinėti, nes ieškovė jo neatsisakė ir jį palaikė. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir išsprendė pagrindinį ieškinio reikalavimą; pagrįstai sprendė, kad buvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą turto dalį; ieškovės reikalavimas pripažinti ginčo sandorį apsimestiniu teisingai pripažintas pertekliniu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė tik tą klausimą, kuris nagrinėtinas šios kategorijos bylose, t. y. dėl pagrindinio reikalavimo – pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo; tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šalutinius klausimus, todėl neišsprendė bylos iš esmės. Ieškovės vertinimu, kasaciniame skunde taip pat neatskleista, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas. Kasatorių argumentai, kad pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis taikoma tik perkant–parduodant daiktus, nepagrįsta teisės doktrinos, teismų praktikos ir CK normų. Turtinės teisės yra turtas; priėmę palikimą įpėdiniai tampa bendraturčiai; po palikimo priėmimo paveldėjimo teisės tampa turtinėmis, todėl gali būti asmeninė arba bendroji nuosavybė. Šioje byloje yra įpėdiniai, paveldėję po pusę palikimo, todėl jie yra paveldėjimo teisių bendraturčiai, šių teisių pirkimo–pardavimo atveju turi pirmenybės teisę jas vienas iš kito įsigyti (CK 4.79 straipsnis); ginčui byloje išnagrinėti CK ketvirtosios knygos normos taikytinos visa apimtimi. Kasacinio skundo argumentus, kad paveldėjimo teisė yra susijusi su kiekvieno tą teisę turinčio asmens asmeniu, kad ji negali būti dali ir nelaikoma bendrosios nuosavybės objektu, ieškovė laiko teisiškai nepagrįstais. Priešingai nei teigiama, kiekvienas įpėdinis turi tik asmeninę teisę paveldėti, t. y. priimti palikimą ar jo atsisakyti, bet tai ne tas pats, kas yra paveldėjimo teisė; kasatoriai nepagrįstai sąvokos „paveldėjimo teisė“ turinį susiaurino iki „teisės paveldėti“; asmeninė teisė paveldėti reiškia tik asmens teisę stoti į paveldėjimo teisinius santykius; ji baigiasi palikimo priėmimo arba atsisakymo momentu. Neteisingas kasatorių paveldėjimo teisės apibūdinimo interpretavimas privedė juos prie teisinio nonsenso; išeitų, kad paveldėjimo teisės (teisės priimti ar atsisakyti palikimo, kurios apskritai neperleidžiamos) kaip asmeninės negalima perleisti bet kokiu sandoriu, tačiau tai prieštarauja CK 6.426 straipsniui. Ieškovė išdėsto kitus išsamius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Atsakydamas į kasaciniame skunde iškeltus teisės klausimus dėl sprendimo neteisėtumo, teismas pirmiausia analizuoja kasatorių išdėstytus teisinius argumentus.

Dėl CK 4.79 ir 6.426 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Kasatoriai teigia, kad CK 4.79 straipsnio 1 dalies norma dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį netaikytina, kai sudaroma paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis pagal CK 6.426 straipsnį dėl sutarties specifinio pobūdžio; kasatorių vertinimu, turtinės teisės nėra daiktai, todėl teisėms, taigi ir paveldėjimo, netaikomos CK ketvirtosios knygos nuostatos, kurios reglamentuoja su daiktais susijusius teisinius santykius.

Pirmiau nurodyti kasacinio skundo teiginiai suponuoja būtinumą kasacinio teismo teisėjų kolegijai trumpai aptarti paveldėjimo teisių pirkimo–padavimo teisinį reglamentavimą. Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalį paveldėjimas yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu, o įpėdiniai (pagal įstatymą ir testamentą) turi palikimą priimti tam, kad jį įgytų. Įstatymo nustatyti trys palikimo priėmimo būdai: paveldimo turto faktiškas valdymas; kreipimasis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo; padavimas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Įpėdinis nuosavybės teisę į paveldėtą turtą įgyja nuo palikimo priėmimo momento ir būdamas paveldėto turto savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Teisė disponuoti turtu reiškia ir teisę nuosavybės teise turimą turtą laikantis įstatymų įvairiais būdais perleisti kitiems asmenims.

Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas šių nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad iki 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo A. B. nepilnamečių vaikų (įpėdinių) vardu priėmė palikimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu, t. y. ji kreipėsi į Ignalinos rajono apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo. Pagal CK 6.426 straipsnio 1 dalį priėmęs palikimą asmuo gali parduoti paveldėjimo teises, garantuodamas pirkėjui tik savo, kaip įpėdinio, teisinį statusą

Bendroji pirkimo–pardavimo sutarties samprata atskleista CK 6.305 straipsnio 1 dalyje; pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o pirkėjas - priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Atskirų rūšių daiktų pirkimo-pardavimo ypatumai nustatyti atitinkamų įstatymų ir specialiųjų CK normų (CK 6.305 straipsnio 3, 4 dalys). Turtinių teisių pirkimas-pardavimas reglamentuojamas specialiųjų CK XXIII skyriaus tryliktojo skirsnio normų. CK 6.305 straipsnio 4 dalyje ir 6.425 straipsnyje nustatyta, kad teisių pirkimo-pardavimo sutarčiai CK XXIII skyriaus nuostatos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei. Paveldėjimo teisių pardavimo specifika atskleidžiama, vertinant esminius paveldėjimo teisinių santykių aspektus: 1) paveldėjimas yra fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimo mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams būdas; 2) palikėjui mirus įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas; 3) neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; 4) kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti.

Taigi, paveldėjimo teisių specifika suponuoja jų pirkimo–pardavimo teisinių santykių reglamentavimo ypatumus. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš CK 6.426 straipsnio 1 dalies ir teismų praktikos nuostatų išplaukia, jog paveldėtų teisių pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo esminė sąlyga nėra vien tik pardavėjo garantija pirkėjui, jog būtent jis yra įpėdinis; pirkimo-pardavimo sutarties šalys turi suvokti ir žinoti, kas yra sutarties dalykas; įstatymo nuostata, kad nereikalaujama palikimą sudarančio turto detalizavimo sutartyje, nereiškia, jog taip pakeičiama bendroji pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo sąlyga žinoti, koks turtas parduodamas už sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn mokėdamas sulygtą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008). Nagrinėjamos bylos kontekste pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šalims žinoma aplinkybė, jog paveldimą turtą sudaro trys žemės sklypai ir žinoma jų rinkos vertė, atskleidė sutarties šalių lygiateisiškumą, nors ieškovė šiomis aplinkybėmis grindė reikalavimą sandoriui pripažinti apsimestiniu.

Bendroji nuosavybė reiškia, kad objektas nuosavybės teise visada priklauso dviem ar daugiau savininkų (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendraturtis savo nuosavybės teisių negali visiškai savarankiškai įgyvendinti, nes pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Taigi bendraturčio nuosavybės teisė turi tam tikrų suvaržymų, priklausančių nuo bendraturčio valios, taip pat nustatytų įstatymo. CK 4.79 straipsnyje nustatytas nuosavybės teisės įgyvendinimo (disponavimo teisės) suvaržymas; pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu bendraturtis parduoda savo dalį, tai kitas bendraturtis turi pirmenybės teisę ją pirkti ta kaina, kuria ji parduodama. Pagal šią įstatymo normą bendraturtis turi pirmenybės teisę, kai ta dalis perleidžiama parduodant. Įstatymo nustatytas bendraturčio teisės ribojimas negali būti aiškinamas ir taikomas plečiamai; perleidžiant dalį, esančią bendrąja nuosavybe, kitais būdais (pavyzdžiui, mainais), šio įstatymo nustatyto reikalavimo netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. N. Š. ir kt;, bylos Nr. 3K-3-165/2005; 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje L. D. v. M. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-133/2007).

CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos normos yra specialiosios, skirtos daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių, normų, taip pat neproporcingai ribojant kitų asmenų teises (CK 1.2 straipsnis). Be to, CK 4.79 straipsnyje reglamentuojamos daiktinės teisės, tuo tarpu CK 6.426 straipsnyje – prievoliniai santykiai. Tai savo esme visiškai kitokie teisiniai santykiai, todėl teisėjų kolegija laiko, kad, parduodant paveldėjimo teisę, kai nedetalizuojama palikimą sudarančio turto, netaikytina CK 4.79 straipsnio nuostatų. Pažymėtina tai, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtintomis normomis siekiama, kad bendraturtis padidintų savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba taptų vienintelis turto savininkas, jeigu kitas bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį; minėta, kad paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą reglamentuojančiose CK 6.426 straipsnio nuostatose įtvirtintas vienintelis reikalavimas – kai nedetalizuojama palikimą sudarančio turto, priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, privalo garantuoti pirkėjui tik savo, kaip įpėdinio, statusą. Kiekvienas įpėdinis turi atskirą, savarankišką paveldėjimo teisę, kuri yra susijusi su kiekvieno tą teisę turinčiu asmeniu, ji nėra dali, todėl negali būti bendrosios nuosavybės objektas. Šiuo atveju kasatoriai, laikydamiesi CK 6.426 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pirko paveldėjimo teisę, bet ne daiktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo nustatytas toks paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo reglamentavimas, atsižvelgiant į šios sutarties sudarymo metu esančias ir jai sudaryti reikalingas aplinkybes; įstatymo nenustatyta reikalavimo, sudarant paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti CK 4.79 straipsnio nuostatų; priešingas teisinis reguliavimas apskritai paneigtų arba labai apribotų tokių sutarčių sudarymo galimybes, atsižvelgiant į paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarčių specifiką, apie kurią teisėjų kolegija pasisakė šioje nutartyje.

Dėl proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama pareiškus ieškinį teisme. Pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus ieškinyje nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti. CK 1.136 straipsnyje nustatyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai; šiais pagrindais atsiradusios teisės saugomos įstatymo. Civilinių teisių gynybos būdai nustatyti CK 1.138 straipsnyje, jų sąrašas šioje įstatymo normoje neužbaigtas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykstant ginčui teisme, ypač svarbi ieškinyje tinkamai išdėstyta pozicija. Civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisinio ginčo esmės; CPK nustatytu bylos nagrinėjimo teisme reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad priimtas teismo sprendimas būtų teisingas – atitiktų tikrąją teisės prasmę ir faktines aplinkybes. Vadinasi, atsižvelgiant į šalių suformuluotus reikalavimus, teismai turi aiškintis dėl kilusio ginčo teisinio santykio esmės ir taikyti teisės normas bylos konkrečių aplinkybių kontekste. Taigi šiuo atveju bylą nagrinėję teismai privalėjo vertinti ieškovės reikalavimų turinį ir pagal tai spręsti, ko ieškovė iš esmės siekė.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pareikšdama 2009 m. sausio 27 d. ieškinį ir 2009 m. balandžio 6 d. patikslintą ieškinį, nurodė šiuos jos teisių gynimo būdus ir ieškinio teisinius pagrindus: 1) remdamasi CK 4.72, 4.73, 4.79, 5.68 straipsniais, prašė perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį; 2) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą R. K. ir R. K. pirmiau nurodytos sutarties pagrindu; 3) pripažinti negaliojančiu nuosavybės teisių į 1/2 dalį žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje teisinę registraciją atsakovams viešajame registre; 4) remdamasi CK 1.80, 1.87 straipsniais grindė patikslintame ieškinyje nurodytą reikalavimą pripažinti apsimestiniu A. B. ir atsakovės R. K. 2008 m. lapkričio 10 d. sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sandorį, taikyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriui taikytinas taisykles, pripažinti negaliojančiu sandorį dėl tos dalies, dėl kurios pirkėja nurodyta R. K., perkelti ieškovei pirkėjos teises ir pareigas pagal ši sandorį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad ieškinys ir patikslintas ieškinys yra vieningas procesinis dokumentas, tačiau laikė, jog ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas pripažinti paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu pagal CK 1.87 straipsnį yra perteklinis, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo ieškinį šiuo pagrindu, tačiau neįvertino pradinio ieškinio reikalavimo perkelti ieškovei teises ir pareigas pagal ginčo sandorį. Konstatavęs ieškovės kaip bendraturtės pirmenybės teisės pirkti parduodamą dalį pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas laikė, jog jos pažeistos teisės turi būti ginamos, taikant CK 4.79 straipsnio 3 dalį.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK normas, nes ieškovė, patikslinusi ieškinį, iš esmės pakeitė ieškinio dalyką, t. y. ji prašė 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 straipsnis); pradiniame ieškinyje išdėstyti reikalavimai ieškovės nebuvo palaikomi, todėl pirmosios instancijos teismo nenagrinėti; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išsprendė dėl pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nenagrinėtų ieškovės pradiniame ieškinyje išdėstytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas gali įgyvendinti, pateikęs teismui rašytinį pareiškimą, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, nustatytus procesinių dokumentų turiniui (CPK 11 straipsnis, 141 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 141 straipsnį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą, pateikdamas rašytinį pareiškimą; nors CPK 141 straipsnio 1 dalyje neįvardyta procesinio dokumento – patikslinto ieškinio, tačiau klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas nėra kliūtis atlikti tuos procesinius veiksmus, kurių prašoma pateiktame dokumente (CPK 115 straipsnio 4 dalis); tokiais atvejais netaikoma procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo instituto (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kai ieškovas ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo keitimą įformina ne pareiškimu, bet patikslintu ieškiniu, ir taip įvardytą dokumentą pateikia teismui, šis turi jį priimti ir tinkamai kvalifikuoti pagal CPK 141 straipsnio taisykles. Kadangi ginčą iš esmės nagrinėja tik pirmosios instancijos teismas, tai ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas galimas tik pirmosios instancijos teisme.

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl CPK normų pažeidimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovės įvardytą procesinį dokumentą – patikslintą ieškinį (b. l. 82, 88) – ir civilinę bylą nagrinėjo pagal šiame procesiniame dokumente išdėstytą reikalavimą ir taikė materialiosios teisės normas, kurias kaip teisinį ieškinio pagrindą nurodė ieškovė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl CPK 141 straipsnyje nustatyto reglamentavimo šios bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai yra pertekliniai, pripažintina nepagrįsta.

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino CK 4.79 straipsnio nuostatas ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo sprendė, pažeisdamas CPK 141 straipsnyje nustatytas taisykles, akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra faktinių ir teisinių argumentų dėl CK 1.87 straipsnio normų, pagal kurias nustatoma, ar sudarytas sandoris yra apsimestinis, aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju, taip pat dėl teisinių padarinių išsprendimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė bylos faktinių ir teisinių aspektų (CPK 320 straipsnis), skundžiamas sprendimas neatitinka apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų (CPK 331 straipsnio 4 dalis), todėl darytina išvada, jog teismas iš esmės neįvykdė įstatymų nustatytos apeliacijos funkcijos (CPK 301 straipsnis). Dėl išdėstytų argumentų kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalis), byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 150,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasatoriai atsakovai R. K. ir R. K. nurodė, kad už kasacinio skundo surašymą turėjo 1512,50 Lt išlaidų ir jas prašė priteisti; kasatoriai pateikė išlaidas patvirtinantį 2010 m. sausio 6 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 530557 (b. l. 245). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šioje proceso stadijoje nėra galimybių priteisti pirmiau nurodytas išlaidas į valstybės biudžetą, taip pat kasatoriams (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų priteisimo valstybės naudai ir kasatoriams turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas

Juozas Šerkšnas