Baudžiamoji byla Nr. 2K-251/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.2.; 1.1.8.9.1.; 1.1.8.1.2.; 2.1.6.2.;
2.3.7.4.; 2.4.2.1.; 2.1.2.8.; 2.1.2.10. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Marijui Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,
gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. (P. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė P. K. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo P. K. ir jo gynėjo advokato V. Martyšiaus apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. M. (E. M.), tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
P. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 15 d., apie 19 val., veikdamas kartu su E. M., abu būdami apsvaigę nuo alkoholio, pamatę neblaivų A. T., susitarė pagrobti jo turtą. Miške prie UAB „Komunalininkas“ teritorijos tvoros, esančios 75 metrų atstumu nuo Vilniaus r., Nemenčinės, Malūnų g., E. M. ranka pastūmė A. T. į krūtinę, o P. K. kumščiu smogė jam į veidą. Nukentėjusysis nuo šio smūgio nukrito ant žemės. Tada P. K. po vieną kartą spyrė A. T. į veidą, krūtinę ir kojas. A. T. buvo sumušta dešinė akis, plyšo jos odena, iškrito rainelė ir krumplynas, į akies obuolio ertmę išsiliejo kraujas. Dėl tokios dešinės akies traumos A. T. neteko 35 proc. bendro darbingumo, t. y. jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Be to nukentėjusiajam lūžo dešinieji X-XI šonkauliai, dėl to jam nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata. Po to P. K. ir E. M. prispaudė nukentėjusiojo rankas prie žemės, ir jam negalint priešintis, pagrobė A. T. priklausančius daiktus: 500 Lt vertės mobilųjį telefoną „Nokia 3310“, 25 litus, 4 Lt vertės raktą ir 2 Lt vertės užrašų knygutę, t. y. padarė 531 Lt žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį, o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendį pakeisti, sušvelninant jam paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Kasatorius nurodo, kad, remiantis „Europos žmogaus teisių teismo Konvencijos“ 6 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto nuostatomis, kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant jokių abejonių, o apkaltinamas nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tačiau, pasak kasatoriaus, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepašalino šioje byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, lemiančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą, nuo kurių priklauso kaltinamojo veikos, jos pavojingumo laipsnio, kaltės formos, veikos motyvų, kaltinamojo asmenybės ir jo sveikatos būklės teisinis įvertinimas ir konkrečios bausmės paskyrimas. Kasatorius nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnis) ir vertinti juos pagal vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstyti įrodymus ir jų vertinimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas), tačiau teismai, kasatoriaus nuomone, šališkai išnagrinėjo bylą, įrodymus įvertino pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatorius pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad jo vaidmuo minėtuose nusikaltimuose buvo antraeilis (jis kojomis nespardė nukentėjusiojo), o sunkus kūno sužalojimas A. T. padarytas netiesioginė tyčia be savanaudiškų motyvų. Taigi kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas jį nuteisė pagrįstai, ir nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnį.
Kartu kasatorius teigia, kad dėl savo asmeninių individualių savybių (atsilikusios socialinės brandos, lėto ir neadekvataus mąstymo) nuo nusikalstamos veikos pradžios iki jos padarinių nesuprato galimų neblaivaus nukentėjusiojo apiplėšimo pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus nuomone, aiškiai per griežtos bausmės paskyrimas jam prieštarauja teisingumo principui, todėl teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį. Taip pat kasatorius nurodo, kad Pravieniškių 2–uosiuose pataisos namuose jis yra nuo 2008 m. sausio 11 d. ir dėl neadekvačios padarytai nusikalstamai veikai jam paskirtos bausmės tapo visiškai apatiškas, jį kamuoja sunki psichologinė krizė, didelis nerimas, sunkiai tvardoma įtampa, bejėgiškumas, nesaugumas, pasimetimas ir kiti išgyvenimai, dominuoja intensyvios suicidinės mintys, todėl jam reikalingas specialus ilgalaikis medicininis ištyrimas ir socialinė reabilitacija. Kasatoriaus įsitikinimu, jam paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė neturi pozityvios, žvelgiant į ateitį, paskirties.
Kasatorius tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, jog jis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą. Kasatoriaus nuomone, šiuos veiksmus atliko savo noru dar ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš esmės niekada neneigė nusikalstamos veikos padarymo, o tik šiek tiek tikslino parodymus dėl konkrečių savo veiksmų nusikaltimo vietoje. Taigi, pasak kasatoriaus, teismai netinkamai taikė ir BK 62 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl jo socialinės brandos ir sveikatos būklės, nes ši teismo išvada yra paremta ne kruopščia įrodymų analize, bet suteikiant išskirtinę reikšmę teismo ekspertizės išvadai ir atmetant jo gynėjo poziciją, kad yra pagrįstų abejonių dėl nuteistojo socialinės brandos ir sveikatos būklės. Kasatoriaus nuomone, taip pažeistas rungimosi principas ir neužtikrinta jo teisės į gynybą. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta ir dėl BK 80 straipsnio 1 dalyje numatytų ypatumų netaikymo jo atžvilgiu.
Nuteistojo P. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto nuostatų taikymo
1. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, jog jis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi, jog aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą. Nepripažinus šios BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės lengvinančia, kasatoriaus nuomone, teismai taip pat netinkamai taikė ir BK 62 straipsnio 1 dalį.
2. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri gali būti konstatuota esant bent vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltinamasis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltinamasis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kartu turi būti nustatyta, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytosios veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad P. K. savo noru pats neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie nukentėjusiajam A. T. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą ir plėšimą. Byloje nėra duomenų, kad P. K. būtų ketinęs kada nors atvykti ir pranešti apie padarytą veiką. Kasatorius prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Teismų praktikoje nelaikoma, kad asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir tik tada jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad P. K. dėl padarytų nusikaltimų prisipažino tik iš dalies, t. y. neigė smūgių sudavimą nukentėjusiajam A. T. ir pripažino tik nukentėjusiojo turto pagrobimą. Tuo tarpu 2006 m. liepos 4 d., rugsėjo 18 d. apklausiamas įtariamuoju P. K. dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų prisipažino visiškai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas P. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus P. K. parodymus patvirtina kito teisiamojo E. M. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada bei kita bylos medžiaga. Todėl teisiamajame posėdyje duotus pakeistus P. K. parodymus teismas vertino kaip siekimą sušvelninti savo atsakomybę už padarytus nusikaltimus.
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, irgi motyvuotai pažymėjo, jog „tam, kad prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdų gailestį būtų galima pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, būtina sąlyga yra tai, kad parodymai būtų nuoseklūs, neprieštarautų faktinėms aplinkybėms ir iš to galima būtų daryti išvadą, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi“, tačiau „iš bylos medžiagos matyti, kad P. K. parodymai nėra nuoseklūs“. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į teismo psichiatrijos ekspertizės akte konstatuotą nuteistojo P. K. poziciją dėl nukentėjusiojo („bet jis ir taip būtų greit numiręs, nes senas buvo ir sirgo vėžiu“), pagrįstai pripažino, kad tai greičiau „išreiškia niekinamą požiūrį į žmogaus sveikatą ar gyvybę“, o ne nuoširdų P. K. gailestį dėl padarytų veikų.
3. Teismams pagrįstai nenustačius P. K. veikoje lengvinančių aplinkybių, nėra pirminės vienos iš būtinų BK 62 straipsnio taikymo sąlygų.
BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta, ir kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.
Vadinasi, teismai netaikydami P. K. atžvilgiu BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
1. Kasatoriaus nuomone, jam paskirta aiškiai per griežta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, ji neturi pozityvios, žvelgiant į ateitį, paskirties. Tai pažeidžia BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių, tarp jų ir kaltininko asmenybei, neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė byla Nr. 2K-7-576/2006), paneigianti, pavyzdžiui, net padarytos veikos pavojingumą. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikytina tada, kai byloje nustatomos išskirtinės aplinkybės, iš esmės mažinančios kaltininko padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė byla Nr. 2K-508/2007).
Teismai, skirdami bausmes P. K., nurodė, kad atsižvelgiama ir į tai, jog P. K. ir E. M. padarė vieną apysunkį ir vieną labai sunkų nusikaltimą, kad P. K. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba. Jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimus jis padarė bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip minėta, P. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta.
P. K. veikos kvalifikuotos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų. P. K. paskirtas trejų metų laisvės atėmimas. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, kad šį nusikaltimą padaręs asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. P. K. paskirtas vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimas. Taigi P. K. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra iš esmės artimos minėtų straipsnių sankcijose nustatytam bausmės minimumui. Skiriant galutinę subendrintą bausmę P. K., buvo pritaikyta palankiausia galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisyklė – bausmių apėmimas. Todėl galutinė subendrinta bausmė paskirta P. K.: treji metai laisvės atėmimo.
2. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad dėl savo asmeninių individualių savybių jis nesuprato galimų neblaivaus nukentėjusiojo apiplėšimo pasekmių, todėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jam prieštarauja teisingumo principui. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, prokuroro prašymu, siekiant pašalinti abejones dėl P. K. psichinės sveikatos būklės, 2007 m. birželio 21 d. nutartimi paskyrė kasatoriui ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Ekspertizės akte konstatuota, kad „P. K. nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, nebuvo laikinoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę, valdyti savo veiksmus <...>; P. K. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas“. Taigi šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog P. K. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas bausmes P. K., atsižvelgė į jo padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino ir jo asmenybę bei kitas bylos aplinkybes ir todėl teisingumo principo (BK 54 straipsnio 3 dalies) reikalavimų nepažeidė.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad švelninti P. K. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai „šališkai išnagrinėjo bylą ir įvertino įrodymus, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir bešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą“.
Kasatorius nepateikia konkrečių argumentų, kuo pasireiškė teismų šališkumas. Teismų posėdžių metu kasatorius ir jo gynėjas teisėjų nušalinimo teise nesinaudojo, vadinasi, teisėjų nešališkumu nebuvo abejojama. Kita vertus, pagrindinė minėto kasatoriaus argumento mintis, jog teismai „šališkai išnagrinėjo bylą ir įvertino įrodymus, ir tai sukliudė teismams išsamiai ir bešališkai išnagrinėti bylą“, iš esmės nenurodo, kas šiuo aspektu turėtų būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, vertinant byloje surinktus įrodymus, yra logiški ir įtikinami, byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog įrodinėjimo procesas vyko pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, buvo šališkas ar atliktas nesilaikant rungimosi principo. Be to, ir apeliacinės instancijos teismas dėl analogiško P. K. bei jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas „nuodugniai ištyrė visas bylos aplinkybes, išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu vertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas“. Tikrindama kasacinio skundo argumentus, kolegija taip pat nenustatė duomenų, leidžiančių suabejoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų atliktų įrodymų vertinimo išsamumu ir nešališkumu.
2. Kasaciniame skunde, surašytame advokato, taip pat tvirtinama, jog teismas pažeidė „Europos Žmogaus teismo Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, reikalaujančias įrodyti kaltinamojo kaltę nesant abejonių, nes teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (Lietuvos Respublikos BPK 242 straipsnis) ir vertinti juos pagal vidinį įsitikinimą (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalis). Be to, įstatymas reikalauja, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų motyvus (Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas), nes pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patvirtinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (byloje turi būti išsamiai, nešališkai vertinamas įrodymų visetas)“.
2.1. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodyta „Konvencija“ apskritai neegzistuoja, todėl nurodytas kasatoriaus argumentas nenagrinėtinas. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nagrinėjant bylą tiesiogiai ištyrė visus bylos įrodymus ir motyvuotas išvadas grindė įvertinęs ne atskirus bylos duomenis, bet įvertinęs įrodymų visetą.
2.2. Kasatorius, nepateikdamas argumentų, skunde nurodo ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalies 3 punktą. Jei, nurodydamas šį BPK straipsnį, kasatorius mano, kad buvo pažeistos jame įtvirtintos nuostatos, tai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų pažeisti negalėjo, nes jos įtvirtina išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamus reikalavimus, tuo tarpu P. K. byloje pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame teismas, vykdydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama kasatoriaus kaltė. Šiame nuosprendyje nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kasatoriaus versiją, kad jis nukentėjusiojo nemušė. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog šioje byloje buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.
2.3. Kasatoriaus skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pilnai neišnagrinėjo jo ir gynėjo apeliacinio skundo, todėl pažeidė „BPK 320 ir kituose Baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose numatytus reikalavimus“. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius turi mintyje tik BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai).
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, atsakė į visus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas. Todėl kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nepagrįstas. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas P. K. bylą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
3. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas viso proceso metu kėlė abejones dėl P. K. sveikatos būklės ir ypač dėl socialinės brandos, todėl kasatorius, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl P. K. socialinės brandos neprilyginimo nepilnamečio socialinei brandai, kartu nurodo, jog taip buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, rungimosi, teisės į gynybą principai.
Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje.
Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Šios nuostatos iš esmės realizuotos ir kasatoriaus byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas patenkino P. K. gynėjo prašymą ir 2007 m. sausio 29 d. nutartimi paskyrė teismo psichologinę ekspertizę. Teismo psichiatrijos komisijos 2007 m. vasario 27 d. rašte nurodyta, kad „teismo psichologijos ekspertizė negali nustatyti, kokia yra asmens nuo 18 iki 21 metų amžiaus socialinė branda ir ar tas asmuo pagal savo socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui, kadangi tai peržengia teismo psichologo specialiųjų žinių ribas <...> ir nepriklauso teismo psichologo eksperto kompetencijai“. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patenkino prokurorės prašymą ir 2007 m. birželio 21 d. nutartimi paskyrė P. K. ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kuri, kaip minėta, nustatė, kad nuteistasis nusikalstamų veikų darymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, laikinoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje nebuvo ir galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas BK 81 straipsnio reikalavimus ir spręsdamas P. K. socialinės brandos klausimą, nesivadovavo, kaip teigia kasatorius, vien tik teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, o atsižvelgė į P. K. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistasis nusikaltimus „padarė ne dėl vaikiškumo, o sąmoningai, iš savanaudiškų paskatų, <...> tyčia buvo nukreipta plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą pavartojant fizinį smurtą, jis suprato savo neteisėtų veiksmų motyvus ir tikslus. Šios aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto P. K. protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje. P. K. baigė 9 klases, yra fiziškai tvirtai sudėtas, dirba UAB (duomenys neskelbtini), <..> negyveno vien uždarame ir siaurame šeimos rate, tačiau dirbo, puikiai suvokė jį supančią socialinę aplinką ir mokėjo joje elgtis“.
Tai, kad apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino nuteistojo gynėjo poziciją dėl P. K. socialinės brandos prilyginimo nepilnamečio asmens socialinei brandai ir netaikė BK XI skyriaus (Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai) nuostatų, negali būti laikoma nekaltumo prezumpcijos, rungimosi ir nuteistojo teisės į gynybą principų pažeidimu ar nukrypimu nuo susiklosčiusios teismų praktikos.
5. Kasatorius taip pat tvirtina, kad jo vaidmuo nusikaltimuose buvo antraeilis, kad jis kojomis nukentėjusiojo nespardė, savanaudiškų nusikaltimo motyvų neturėjo, kad pasidavė momentiniam pažįstamo nepilnamečio E. M. pasiūlymui padaryti antivisuomeninę veiką, kuri „vėliau peraugo į dviejų Lietuvos Respublikos BK numatytų nusikaltimų padarymą“. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo socialinės brandos ir sveikatos būklės. Taigi kasatorius neigia teismų nustatytas faktines aplinkybes bei teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi minėti kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl jos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, teisėjų kolegijos turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Josifas Tomaševičius
Jonas Prapiestis
