Baudžiamoji byla Nr. 2K–366/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.8.10.5, 2.1.14, 2.1.7.4.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo A. T. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 266 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.
Iš A. T. priteista valstybei atlyginti 5898,64 Lt žalą.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
A. T. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. T., turėdamas tikslą parduoti ar platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, t. y. 13 022,96 g tablečių su AJ logotipu, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis 6025,884 g (46 proc.) psichotropinės medžiagos MDMA, 1346,870 g tablečių su „Mitsubishi“ logotipu, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis 411,925 g (31 proc.) psichotropinės medžiagos MDMA, 18 743 vnt. perforuoto popieriaus skiaučių, prisotintų psichotropine medžiaga LSD (skiautės masė 0,57026 g), didelį kiekį 753 g narkotinės medžiagos kanapių, 18,207 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 5,438 g (30 proc.) psichotropinės medžiagos amfetamino, 91,16 g rudos spalvos granuliuotos medžiagos, kurios sudėtyje buvo 0,119 g (0,13 proc.) narkotinės medžiagos heroino, neteisėtai jas laikė požeminių garažų masyve, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 86 c, garaže Nr. 31, iki 2004 m. lapkričio 13 d., maždaug 18 val., kai sverdamas šias medžiagas, skirtas parduoti, elektroninėmis svarstyklėmis „Sortorius“ buvo sulaikytas jo brolis V. T., bei 937,940 g tablečių su AJ logotipu, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis 410,702 g (44 proc.) psichotropinės medžiagos MDMA, kurią, turėdamas tikslą parduoti, iki 2004 m. lapkričio 12 d. taip pat neteisėtai laikė garaže Nr. 31, esančiame požeminių garažų masyve, Kaune, (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 86 c, o 2004 m. lapkričio 12 d. jo brolis V. T. automobiliu „Audi A 4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai šią psichotropinę medžiagą gabeno į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 92–64, ir neteisėtai laikė ją namuose iki 2004 m. lapkričio 13 d. 21 val., kai ši psichotropinė medžiaga buvo rasta ir paimta kratos metu.
Be to, A. T. nuteistas ir už tai, kad požeminių garažų masyve, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 86 c, garaže Nr. 31, neteisėtai laikė 1650 ml pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – safrolo, iki 2004 m. lapkričio 13 d., apie 18 val., kol garažo apžiūros metu ši medžiaga buvo paimta policijos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 21 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis ir BK 266 straipsnis – pritaikyti netinkamai, nes jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė. Teismas, skirdamas galutinę bausmę, nepagrįstai netaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų ir bausmės nesubendrino su Olandijos valstybės Hertogenbosch apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme. Be to, teismas, pažeisdamas BPK 103 straipsnio 6 punkto bei 105 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai priteisė iš jo atlyginti valstybei proceso išlaidas.
Kasatorius teigia, kad nuosprendyje nurodyti įrodymai jo kaltės nepatvirtina. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiojo tyrėjo 2004 m. lapkričio 13 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad buvo gauta operatyvinė informacija, jog narkotinių medžiagų platinimu verčiasi ne jis, o jo brolis V. T. (T. 1, b. l. 6). Tos pačios tarnybos vyriausiojo tyrėjo 2004 m. lapkričio 13 d. tarnybinis pranešimas jo kaltės taip pat neįrodo, nes jame nurodyta, kad garaže Nr. 31, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. 86 C, su narkotinėmis–psichotropinėmis medžiagomis buvo sulaikytas ne jis, o jo brolis V. T. (T. 1, b. l. 9). Šiame tarnybiniame pranešime pateikta tik prielaida, kad jis (kasatorius) yra V. T. bendrininkas. Tos pačios tarnybos vyriausiojo tyrėjo 2004 m. lapkričio 13 d. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta tik prielaida, kad jis verčiasi narkotinių–psichotropinių medžiagų prekyba. Ta aplinkybė, kad 2004 m. lapkričio 13 d. į garažą atvyko jo automobilis „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nereiškia, jog automobilį vairavo jis, ir kad būtent jis atvyko į garažą. Juo labiau kad byloje nustatyta, jog tuo metu jis jau gyveno Olandijoje. 2004 m. lapkričio 13 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, o vėliau ir 2004 m. lapkričio 15 d., ir 2004 m. lapkričio 16 d. daiktų apžiūros protokoluose, Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro išvadose konstatuota, kad minėtame garaže buvo rastos įvairios narkotinės ir psichotropinės medžiagos bei psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – safrolas, tačiau minėti dokumentai nepatvirtina fakto, kad šios medžiagos priklausė būtent jam. Nuosprendyje, kuriuo nuteistas V. T., konstatuota, kad narkotinės–psichotropinės medžiagos priklausė jam, o kam priklausė psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – safrolas nenustatyta, todėl V. T. pagal BK 266 straipsnį buvo išteisintas.
Teismas kaip įrodymu rėmėsi 2004 m. lapkričio 13 d. kratos protokolu, kuriame nurodyta, kad jo (kasatoriaus) gyvenamoje vietoje, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 6, rastas polietileninis maišelis su baltos spalvos milteliais, kaip vėliau nustatė Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialistas, 0,524 g narkotinės medžiagos – kokaino. Šios aplinkybės jis ir neneigė. Tačiau tuose pačiuose dokumentuose nepagrįstai nurodyta, kad kratos metu rastos tabletės AJ 410,702 g psichotropinės medžiagos MDMA lyg ir taip pat priklausė jam. Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 92–64, gyvena jo tėvai bei gyveno jo brolis V. T. Apie jų bute buvusias psichotropines medžiagas jis (kasatorius) nieko nežinojo, be to, nuosprendžiu, kuriuo nuteistas V. T., nustatyta, kad minėtos narkotinės–psichotropinės medžiagos priklausė būtent jam.
Kasatorius teigia, kad jo kaltė grindžiama ir tuo, kad ant kratos metu paimtų paketų bei bespalvių polietileninių maišelių buvo rasti šeši rankų pirštų pėdsakai ir, kaip nustatyta Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2004 m. gruodžio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 7909, ant vieno perkirpto bespalvio užspaudžiamo polietileninio maišelio buvo rastas jo dešinės rankos nykščio pėdsakas. Kasatoriaus nuomone, tai neduoda pagrindo teigti, kad narkotinės–psichotropinės medžiagos priklausė jam. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, jis paaiškino, kad retkarčiais nueidavo pas savo tėvus, gyvenančius Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 92-64, ten liesdavo tokius bespalvius užspaudžiamus polietileninius maišelius, nes tėvai juose laikydavo saulėgrąžas, riešutus arba razinas ir jį vaišindavo. Laikydamas rankose tokį maišelį, paliko ant jo savo piršto pėdsaką. Iš specialisto išvadų, kratos bei daiktų apžiūros protokolų matyti, kad vėliau V. T. į šiuos maišelius išpilstė narkotines–psichotropines medžiagas. Kadangi jis (kasatorius) vartoja narkotikus, buvo atvejų, kad narkotinių medžiagų jam duodavo ir brolis V. T. Kartą brolis parodė narkotinių medžiagų paketą, kurį jis čiupinėjo, todėl jo dešinės rankos nykščio pėdsakas taip pat galėjo likti. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojai I. T. bei V. T., jas iš dalies patvirtina ir daiktų apžiūros protokolai bei specialisto išvados.
Kasatorius teigia, kad dažniausiai jis vartojo kokainą, kurį įsigydavo iš pažįstamo A. S. bei čigono, pravarde „Čiora“. Jis turėjo apie 14-16 g kokaino ir, ruošdamasis išvažiuoti į užsienį automobilių prekybos reikalais, paprašė brolio, kad jis šį kokainą realizuotų, tą šis ir padarė, o gautus pinigus perdavė jam. Būtent dėl kokaino, o ne dėl visų garaže rastų narkotinių–psichotropinių medžiagų realizavimo, tarp jo ir brolio vyko telefoniniai pokalbiai. Kadangi V. T. iš jo paimtą kokainą maišė su kepimo milteliais, taip padidindamas dozių skaičių, tai skambindavo dėl parduodamo kokaino kokybės. Kartais V. T. paskambindavo ir pasigirdavo, kaip jam sekasi prekyba ne tik parduodant jo (kasatoriaus) duotą kokainą, bet ir kitas psichotropines medžiagas. Atliekant operatyvinius veiksmus, buvo įrašyta nemažai telefoninių pokalbių įvairiais buitiniais klausimais, o į kaltinamąjį aktą bei į nuosprendį atrinktos pokalbių frazės, kurios buvo „pritemptos“ taip, kad patvirtintų jo kaltę, pvz., įrašyta: „V. T. patikslina pas A. T., ar atidėti „vieną“ (manomai 1000 ekstazi tablečių) tam, kuris pastoviai ima“ arba: „A. T. Vitalijui nurodo iš asmens, vardu „Čiora“, paimti tris sąlyginius vienetus medžiagos, įvardintos „saša“. Tačiau tai, kasatoriaus nuomone, nepatvirtina, kad minėti pokalbiai yra susiję su narkotinėmis medžiagomis, buvusiomis garaže, nes jis iš čigono, pravarde „Čiora“, pirkdavo kokainą. Būtent apie tai ir buvo kalba. Nuo minėtų pokalbių praėjo ketveri metai, todėl sunku tiksliai prisiminti, apie ką konkrečiai buvo kalbama, tačiau tikrai ne apie garaže V. T. laikytas narkotines–psichotropines medžiagas. Neaišku, kokiais tikslais jam skambindavo M. B. ir klausinėdavo, ar jis neturi „šepečių“, „nuodų“, „gero“, „pupų“, „maisto“, „paukštienos“, „kelnių“, todėl, įtardamas, kad šis skambina provokuojančiais tikslais, patarė jam kreiptis į V. T. M. B. skambindavo ir toliau, tačiau jis į skambučius neatsakinėjo. Kasatorius mano, kad minėti telefoninių pokalbių įrašai negali būti įrodymas, kad garaže rastos narkotinės-psichotropinės medžiagos priklausė jam. Jis vartoja kokainą, o minėtame garaže kokaino nerasta. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. B. nuo tiesioginių atsakymų apie jo provokacinius tikslus išsisukinėjo.
Teismas nepagrįstai kaip įrodymą nurodė ir tai, kad tik jis naudojosi garažu. Jis iš tėvo I. T. buvo paėmęs garažo raktą, nes jo draugas norėjo laikinai garaže laikyti automobilį. Garažo raktą jis perdavė savo pažįstamam A. S., kaip šis tuo raktu naudojosi su V. T., nežino. Brolis jam sakė, kad raktas yra paslėptas plyšyje durų apačioje. Kai A. S. išsivarė iš garažo automobilį, raktą grąžino, o jis raktą perdavė V. T. Kasatorius mano, kad dalis narkotinių–psichotropinių medžiagų bei prekursorius safrolas galėjo priklausyti A. S., nes jis, kiek žinoma, užsiiminėjo narkotinių–psichotropinių medžiagų prekyba.
Nuosprendis grindžiamas ir liudytojo policijos darbuotojo J. Z. parodymais, kad šis turėjo informacijos, jog jis (kasatorius) bei jo brolis platina narkotines medžiagas, todėl sekė garažą, tačiau niekada jo (kasatoriaus) šiame garaže neaptiko. Liudytojas savo parodymus grindė tuo, kad jam susidarė įspūdis, jog narkotinių medžiagų savininkas esąs jis (kasatorius). Kasatorius pažymi, kad kartu su tėvais gyveno jo brolis V. T., o ne jis. Jis su E. N. gyveno kitur, tik retkarčiais nueidavo pas tėvus pasisvečiuoti ir į jų garažą nevaikščiojo. Garaže ir V. T. namuose buvo rastos narkotinės–psichotropinės medžiagos, ant jų pakuočių buvo nemažai pirštų antspaudų, kurie priklausė jo broliui V. T. Brolis buvo sulaikytas garaže sveriantis narkotines–psichotropines medžiagas bei normuojantis jas į pakuotes, todėl kasatoriui nesuprantama, kokį vaidmenį laikant šias narkotines–psichotropines medžiagas atliko jis, neaišku, kokie buvo jo nusikalstami veiksmai. Jis dažnai važinėjo į užsienį, vertėsi automobilių prekyba, tai matyti iš SMS žinučių, kurias surinko Olandijos teisėsaugininkai. Teismo išvados, kad jis niekur nedirbo ir negalėjo turėti lėšų, yra nepagrįstos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad V. T. negalėjo turėti lėšų narkotinėms–psichotropinėms medžiagoms įsigyti. Nustatyta, kad brolis narkotines–psichotropines medžiagas pardavinėjo, už jas gaudavo pinigus, už kuriuos įsigydavo šių medžiagų. Teismas nepagrįstai nepatikėjo jo brolio V. T. parodymais, kad garaže rastos narkotinės–psichotropinės medžiagos priklausė jam ir kad jis įsigydavo jas iš asmens, su kuriuo susitikdavo Kaune, Vytauto parke. V. T. kategoriškai paneigė, kad jis (kasatorius), kalbėdamas telefonu, organizavo garaže buvusių narkotinių–psichotropinių medžiagų platinimą. Teisme V. T. paaiškino, kad, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, savo kaltę neigė, o dabar sako tiesą, ir nurodė kitas reikšmingas aplinkybes. Jo parodymai atitinka byloje surinktus įrodymus, todėl teismui nebuvo pagrindo V. T. parodymus vertinti kaip neteisingus. Be to, teismas nepagrįstai nepatikėjo ir V. T. parodymais, kad jis (kasatorius) prie garaže rastų narkotinių–psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, platinimo neprisidėjo, o su V. T. bendravo ir aptarinėjo tik kokaino pardavimo klausimus.
Kasatorius pažymi, kad V. T. pagal BK 266 straipsnį buvo išteisintas motyvuojant tuo, jog nesurinkta įrodymų, kad jis buvo prisilietęs prie bakelio, kuriame buvo safrolas, ir kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patikrinti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog V. T. žinojo, kad garaže buvo bakelis su safrolu. Todėl ir dėl jo priimtas nuosprendis, kuriame konstatuota, kad garaže jis laikė safrolą bei kitas narkotines–psichotropines medžiagas, nepagrįstas, nes nenustatyta, kad jis būtų prisilietęs prie bakelio ar prie kitų pakuočių su narkotinėmis–psichotropinėmis medžiagomis. Pirmosios instancijos nuosprendis pagrįstas vien tik spėjimais, prielaidomis ir abejotinais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas jo (kasatoriaus) minėtų aplinkybių nepaneigė.
Be to, kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai į bausmės laiką neįskaitė Olandijos Hertogenbosch teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu paskirtos 30 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurią jis atliko Olandijos kalinimo įstaigose, nes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, Olandijos įkalinimo vietose išbūtas laikas turėjo būti įskaitytas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmės laiką. Europos Sąjungos Tarybos 2008 m. liepos 24 d. pamatinio sprendimo 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose 3 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina, kad baudžiamojoje byloje prieš tam tikrą asmenį į ankstesnius kitose valstybėse narėse dėl to paties asmens priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius dėl kitų faktų, apie kuriuos buvo gauta informacija pagal taikomus dokumentus dėl tarpusavio teisinės pagalbos arba keitimosi informacija apie teistumą, būtų atsižvelgta tokia apimtimi, kokia atsižvelgiama į ankstesnius nacionalinius apkaltinamuosius nuosprendžius, ir kad jiems būtų priskirtos teisinės pasekmės, lygiavertės toms, kurios pagal nacionalinę teisę priskiriamos ankstesniems nacionaliniams apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Todėl teismas, priimdamas nuosprendį šioje byloje, turėjo atsižvelgti į ankstesnį nuosprendį ir bausmes subendrinti. Kasatorius teigia, kad bausmės gali būti subendrintos nepabloginat jo padėties, t. y. prie Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridedant Olandijos valstybės Hertogenbosch teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir įskaitant visą atliktą laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį.
Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė 5898,64 Lt proceso išlaidų, kurias valstybė patyrė neva už tai, kad jis ekstradicijos būdu buvo pervežtas iš Olandijos į Lietuvą. Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punkto bei 105 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šios išlaidos iš jo negalėjo būti priteistos, nes patirtos išlaidos, vykdant Europos arešto orderį, nuo jo nepriklausė, jis nesąlygojo, į užsienį išvyko prekybos automobiliais reikalais, jokia kardomoji priemonė jam nebuvo paskirta. Jis buvo nuteistas laisvės atėmimu, atlikęs bausmę pats būtų sugrįžęs į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis lėmė šių išlaidų atsiradimą, nes pagal Europos arešto orderį buvo perduotas Lietuvai tuo metu, kai buvo bebaigiąs atlikti laisvės atėmimo bausmę Olandijoje, o ši aplinkybė rodo, kad jis anksčiau jokiu būdu negalėjo sugrįžti į Lietuvą. Nutartyje nurodyta, kad jis specialiai negrįžo į Lietuvą ir slapstėsi, tačiau tai yra tik teismo prielaida.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo nuteistojo A. T. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ištyrė ikiteisminio tyrimo duomenis, pagrįstai juos pripažino įrodymais ir, įvertinę jų visumą, priėmė pagrįstus sprendimus. A. T. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai jau buvo pateikti skundžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Į juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė. Nuteistasis A. T. prašo dar kartą išnagrinėti įrodymus, kuriais remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir įrodymų vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis, negali būti nagrinėjami.
BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą, bausmės subendrinamos ir į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Tačiau Baudžiamasis kodeksas nenumato, kad į bausmės laiką būtų įskaičiuota užsienio valstybėje atlikta bausmė. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad būtų kreiptasi dėl Nyderlandų Karalystėje priimto nuosprendžio pripažinimo pagal 1970 metų Europos Konvenciją dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo; tai turėtų būti atlikta siekiant, kad nuosprendis būtų pripažintas Lietuvos Respublikoje. Konvencijos 3 straipsnyje sakoma: „1. Susitariančioji Valstybė turi teisę Konvencijoje numatytais atvejais ir sąlygomis vykdyti kitos Susitariančiosios Valstybės paskirtą sankciją, kuri yra vykdytina pastarojoje Valstybėje. 2. Tokia teisė gali būti įgyvendinta tik tada, kai to prašo Susitariančioji Valstybė“. Kadangi Nyderlandų Karalystės Hertogenbosch apeliacinio teismo nuosprendis nėra įstatymo numatyta tvarka pripažintas Lietuvos Respublikoje, apeliacinės instancijos teismas negalėjo savarankiškai pripažinti užsienio šalies teismo nuosprendžio ir juo paskirtą bausmę įskaityti į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus teiginį dėl BPK 103 straipsnio 6 punkto bei 105 straipsnio 1 dalies netinkamo pritaikymo pagrįstai ir motyvuotai atmetė. A. T. iš Lietuvos išvyko 2004 m. lapkričio 12 d. 2005 m. sausio 11 d. teismo nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2005 m. vasario 7 d. išduotas Europos arešto orderis, o 2005 m. vasario 25 d. nutarimu paskelbta paieška. Užsienio valstybėje už kitą nusikalstamą veiką A. T. buvo sulaikytas tik 2006 m. spalio 3 d. Būdamas užsienyje iki sulaikymo, A. T. žinojo, kad dėl jo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau pats savarankiškai į Lietuvą negrįžo, slapstėsi. Į Lietuvą buvo atgabentas jau atlikęs bausmę už Nyderlandų Karalystėje įvykdytą nusikalstamą veiką. Dėl šių priežasčių tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad ekstradicijos išlaidas lėmė pats nuteistasis ir teisingai pritaikė BPK 103 straipsnio 6 punkto ir 105 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, prašydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, iš esmės nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu, teigia, kad jo kaltumas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 266 straipsnyje, neįrodytas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, A. T. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 266 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą nuosekliai išanalizavęs ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, neturi teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, visus apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra pakartoti kasaciniame skunde, išnagrinėjo ir priimtoje nutartyje išsamiai, motyvuotai, tinkamai aiškindamas ir nenukrypdamas nuo teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese, atsakė. Nuteistojo gynybos versija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuotais įrodymais motyvuotai atmesta. Kasatoriaus teiginiai, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis, spėjimais, kad jo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepaneigti, prieštarauja byloje esantiems duomenims, abiejų instancijų teismų priimtų procesinių dokumentų – nuosprendžio ir nutarties – turiniui, todėl atmestini.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. T. baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalies ir 266 straipsnis – pritaikytas tinkamai.
Dėl Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalies taikymo
Kasatoriaus teiginys, kad teismai, neįskaitydami į bausmės laiką bausmės, atliktos pagal Olandijos Hertogenbosch teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, netinkamai taikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, atmestinas.
Byloje nustatyta, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo A. T. Olandijos Hertogenbosch apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 30 mėnesių ir paskirtą bausmę visiškai atliko šios valstybės įkalinimo įstaigoje.
Pagal BK 97 straipsnio 1 dalį turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. BK 63 straipsnyje taip pat nėra nustatyta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais. Todėl konstatuoti, kad nebendrindami bausmių bei neįskaitydami į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką bausmės, atliktos pagal Olandijos Hertogenbosch teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, teismai pažeidė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kasatorius netinkamą BK 63 straipsnio 9 dalies pritaikymą argumentuoja tuo, kad bausmės jam turėjo būti bendrinamos vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktu – 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose. Kasatoriaus argumentas atmestinas, nes šio Europos Sąjungos teisės akto nuostatos Lietuvos Respublikoje dar nėra įgyvendintos, Baudžiamojo kodekso atitinkamos nuostatos, siekiant jas suderinti su šiuo Europos Sąjungos teisės aktu, nėra pakeistos.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio taikymo
Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.
Pirmosios instancijos teismas dėl A. T. ekstradicijos turėtas išlaidas, kurias sudarė 5898,64 Lt, pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas priteisti atlyginti pačiam nuteistajam. Teismas pripažino, kad ekstradicijos išlaidas nulėmė paties A. T. veiksmai, t. y. jis, žinodamas, kad dėl jo pradėtas ikiteisminis tyrimas, į Lietuvą, iš kurios išvyko iki ikiteisminio tyrimo pradžios, negrįžo. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį, kuriuo remiantis A. T. buvo sulaikytas Nyderlandų Karalystėje ir konvojuotas į Lietuvą. Kadangi nuteistasis nesutiko su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, šis klausimas buvo ir apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti atlyginti ekstradicijos išlaidas, nuteistasis teigė, kad jis iš Lietuvos išvyko tuo metu, kai jam jokia kardomoji priemonė nebuvo paskirta, kad jis, atlikęs bausmę už kitoje valstybėje padarytą ir kitos valstybės nuosprendžiu paskirtą bausmę, būtų pats sugrįžęs į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus pripažino nepagrįstais ir tokį sprendimą motyvavo tuo, kad A. T. užsienio valstybėje už joje padarytą nusikaltimą buvo sulaikytas tik 2006 m. spalio 3 d., o į ją išvyko 2004 m. lapkričio 12 d.; būdamas užsienyje bendravo su tėvais, žinojo, kad dėl jo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kad jo brolis V. T. jau yra nuteistas, tačiau į Lietuvą negrįžo.
Teisėjų kolegija nesutikti su teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais duomenimis, neturi teisinio pagrindo, todėl konstatuoja, kad sprendimas priteisti iš A. T. valstybei atlyginti turėtas ekstradicijos išlaidas, yra teisingas.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Antanas Klimavičius
Aldona Rakauskienė
