Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K–331/2010 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.2.1, 1.1.12.1, 2.1.3.2.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Greičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Zdislavui Tuliševskiui,

gynėjui advokatui Rimui Andrikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartimi G. S. baudžiamoji byla pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktus ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis panaikinta ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, S. S. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. S. pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 4, 7, 9 punktus kaltinamas tuo, kad organizavo pasikėsinimą tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nužudyti V. U. ir tyčinį, dėl savanaudiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, D. S. nužudymą bei pats kartu su banditų gaujos dalyviu D. U. dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Būtent: G. S. kartu su R. K., vykdydami A. P. nurodymą, parengė nusikaltimo padarymo planą, paskirstė banditų gaujos dalyvių vaidmenis, parinko nusikaltimo vietą, atsitraukimo maršrutą, parūpino šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro APS konstrukcijos automatinį pistoletą, nenustatytą kiekį šaudmenų, bet ne mažiau kaip 20 vienetų 9 mm kalibro PM šovinių bei pramoninės gamybos kovinę puolamąją granatą RGN, pripildytą ne mažiau kaip 114 gramų A-IX-I sprogstamosios medžiagos (heksogeno pagrindu) užtaiso, bei pažadėjo sukurti ir užtikrinti D. U. alibi po nusikaltimo padarymo. 1992 m. rugpjūčio 30 d., vakare, automobiliu VAZ 2109 nuvežė D. U. į įvykio vietą, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ties namu (duomenys neskelbtini) g. 6, kur detaliai išdėstė D. U. nusikaltimo padarymo planą, parodė pasalos vietą, atsitraukimo maršrutą, pažadėjo automobilio šviesomis pranešti apie pasirodžiusius nukentėjusiuosius, davė kaukę, pistoletą APS ir granatą RGN, patarė D. U. šaudyti trumpomis serijomis, o vėliau mesti granatą. Pasirodžius V. U. ir D. S., D. S. perdavė D. U. sutartą signalą šviesomis, o D. U. tuo metu apie 20 kartų iš pistoleto APS šovė į V. U. ir D. S., metė į juos granatą RGN. Taip G. S. tyčia nužudė D. S. ir pasikėsino tyčia nužudyti V. U., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes D. U. šaudydamas į V. U. nepataikė ir nukentėjusysis išsigelbėjo pabėgdamas iš įvykio vietos.

Pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs teisiamajame posėdyje, 2006 m. gruodžio 7 d. nutartimi G. S. baudžiamąją bylą pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktus ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, pritaikęs 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatas, nutraukė suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Apeliacinės instancijos teismas 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį, pripažinęs ją nepagrįsta ir neteisėta, panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasaciniu skundu G. S. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nagrinėjant bylą padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad prokuroro ir jo (kasatoriaus) apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, tačiau, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, visų jo apeliacinio skundo argumentų neapsvarstė. Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde nurodė, jog banditų gaujoje bei jos daromuose nusikaltimuose niekada nedalyvavo, nusikaltimų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktuose, 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktuose, nepadarė. Šiam teiginiui patvirtinti nurodė byloje esančių įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nepatikimumo aspektus, įrodymų vertinimo ydingumą, nepašalintas prielaidas, abejones ir prieštaravimus bei padarytus Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktų (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalies – pritaikymo iš esmės nepasisakydamas dėl jo apeliacinio skundo argumentų, liečiančių pareikšto kaltinimo pagrįstumo klausimus.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, privalėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu ir pats priimtą nutartį pakeisti. Šis teismas, pagrįstai nurodęs, kad veiką kvalifikavus pagal 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą, tuo pačiu metu taikyti 1961 m. Baudžiamajame kodekse nustatytų senaties terminų negalima, neišsprendė jam inkriminuotų veikų bei jo vaidmens jose tinkamo vertinimo klausimo. Baudžiamojo proceso kodekse nustatytas bendras principas, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Baudžiamojo proceso kodeksas nustato bendrą principą, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Grįžtamą galią baudžiamasis įstatymas turi tada, kai jis panaikina veikos nusikalstamumą, švelnina bausmę arba kitaip lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį (BK 3 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad grįžtamosios galios neturi ne tik toks įstatymas, kuriuo įvedamas naujas, išplečiantis esamas nusikaltimų sudėtis, griežtinantis bausmę, įstatymas, bet ir toks, kuriuo suvaržomos galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, pailginami senaties, teistumo išnykimo terminai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 13 punktas). 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto f papunktyje nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dvidešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu. 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas dešimties metų senaties terminas padarius nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, sprendžia teismas (2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymo redakcija). Pažymėtina ir tai, kad minėto straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas negali būti nei tapatinamas, nei siejamas su tarpinėmis baudžiamojo proceso įstatymuose nustatytomis baudžiamosios bylos tyrimo stadijomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-280/1999). Esant tokioms aplinkybėms, galima vienareikšmiškai teigti, kad BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto f papunktis (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nėra veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis įstatymas, todėl pagal BK 3 straipsnio 3 dalį grįžtamosios galios neturi. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Dėl to būtent BK 95 straipsnyje nustatytos sąlygos turi esminę įtaką veiką padariusio asmens teisinei padėčiai. 1961 m. BK 105 straipsnio, numačiusio baudžiamąją atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, sankcija, galiojusi iki 1997 m. gegužės 14 d., numatė laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmę, po to – laisvės atėmimą nuo dešimties iki dvidešimties metų arba mirties bausmę, o nuo l998 m. gruodžio 31 d. – laisvės atėmimą nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) sankcijoje buvo numatytas laisvės atėmimas nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, o nuo 2007 m. liepos 21 d. – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nors tarpinis baudžiamasis įstatymas – 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktų redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d., – palyginus su veikos padarymo metu galiojusiu įstatymu numatė mažesnę minimalią terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau šiame įstatyme buvo padidinta maksimali laisvės atėmimo bausmė. Todėl negalima teigti, kad šis įstatymas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) turi grįžtamąją galią, nes jis, palyginus jį su veikos padarymo metu galiojusiu įstatymu, nelengvina kaltininko teisinės padėties. Tai reiškia, kad šiuo atveju turi būti taikomos 1961 m. BK 49 ir 105 straipsnių (1961 m. liepos 26 d. įstatymo redakcija su vėlesniais pakeitimais) nuostatos. Tokią poziciją išsakė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-555/2004).

Be to, kasatorius teigia, kad apeliacine tvarka skundė ne tik pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria baudžiamoji byla prieš jį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bet ir to paties teismo nuosprendį, kuriame konstatuotas jo dalyvavimas nusikaltimų padaryme. Ši skundo dalis apeliacinės instancijos teismo nutartyje neaptarta, neįvertinta ir neišnagrinėta. Kasatoriaus nuomone, tai yra esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimas, dėl kurio nutartis negali būti pripažinta teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti ją ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.

Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

G. S. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose bei BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose. Pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs teisiamajame posėdyje, priimtoje nutartyje, sprendžiant pagal jos motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus bei nutarties rezoliucinę dalį, pripažino, kad G. S. padarytos nusikalstamos veikos atitinka nusikaltimų, numatytų 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktuose, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose, požymius. Konstatavęs, kad nusikaltimai, kurių padarymu G. S. kaltinamas, padaryti 1992 m. rugpjūčio 30 d., teismas taikė 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatas, t. y., vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė negu laisvės atėmimas penkeriems metams, suėjo dešimties metų terminas, bei to paties straipsnio 4 dalies nuostata, kad klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, sprendžia teismas, taikė senatį ir bylą G. S. nutraukė.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tokia situacija, kai padaryta veika kvalifikuojama pagal atitinkamą 2000 m. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, o sprendžiant senaties klausimą taikomi 1961 m. BK 49 straipsnyje nustatyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir sąlygos, yra negalima, nes asmeniui vienu metu už tą pačią veiką negali būti taikomos dviejų baudžiamųjų kodeksų nuostatos. Pirmosios instancijos teismas G. S. taikė ir 2000 m. Baudžiamojo kodekso ir 1961 m. Baudžiamojo kodekso nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, priėmė nepagrįstą nutartį. To, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, neginčija ir pats kasatorius. Tačiau, kaip teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, privalėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu ir priimtą nutartį pakeisti. Toks kasatoriaus teiginys yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pagal BPK 326 straipsnio 5 dalį, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartis. Be kitų šiame įstatyme numatytų nutarčių, apeliacinės instancijos teismas gali priimti nutartį panaikinti apskųstą nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad panaikinęs nutartį apeliacinės instancijos teismas negali priimti jokio nuosprendžio (nei apkaltinamojo, nei išteisinamojo), nes BPK 326 straipsnio 5 dalyje tokia galimybė nenumatyta. Todėl tais atvejais, kai paaiškėja, kad byla nutraukta nepagrįstai, neatsižvelgus ir neįvertinus visų reikšmingų tokio sprendimo priėmimui aplinkybių, ir dėl to gali prireikti priimti nuosprendį, nutartis turi būti naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, t. y., priimdamas nutartį, numatytą BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punkte, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymai dėl senaties taikomi to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Dėl to veiką kvalifikavus pagal 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. Baudžiamajame kodekse numatytų senaties terminų, nors jie ir būtų palengvinantys asmens teisinę padėtį. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalies prasmę tokiais atvejais veika turi būti kvalifikuojama pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso atitinkamą specialiosios dalies straipsnį ir taikomi šiame baudžiamajame įstatyme numatyti palankesni senaties terminai arba atvirkščiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-238/2007, 2K-775/2007, 2K-143/2008). Todėl kiekvienu atveju spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Be to, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nurodė ir kitus pirmosios instancijos teismo nutarties trūkumus, joje padarytas abejotinas išvadas dėl G. S. inkriminuotų veikų kvalifikavimo, jo vaidmens kaip antraeilio įvertinimo. Nutartyje, kuria byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nenurodydamas ir iš anksto nedarydamas išvadų, kurias turi padaryti pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes jo apeliacinio skundo dalies dėl to paties teismo priimto nuosprendžio neišnagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, taip pat atmestinas. G. S. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio bei 2006 m. gruodžio 7 d. nutarties buvo išnagrinėtas ir apeliacinės instancijos teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu atmestas. Tuo pačiu nuosprendžiu buvo atmestas ir prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacine tvarka G. S. šio nuosprendžio neapskundė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, bylą išnagrinėjusi pagal prokuroro ir nuteistųjų A. P., D. U. bei R. G. kasacinius skundus, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl bylos G. S. nutraukimo, panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismui panaikinus nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl nutarties, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo svarstyti G. S. argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nesant apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

G. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vytautas Greičius

Aldona Rakauskienė