Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-136-684/2024

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12420-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.3.4; 1.3.5.3.2; 3.2.4.11; 3.1.7.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Danvila“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, darbo užmokesčio, dienpinigių ir netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas V. S. prašė priteisti iš atsakovės UAB „Danvila“ 475,51 Eur neišmokėtą darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių), 212 Eur neišmokėtus dienpinigius, 4053,30 Eur netesybas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad 2021 m. liepos 27 d. darbo sutarties pagrindu buvo priimtas dirbti į UAB „Danvila“ vairuotoju ekspeditoriumi, darbo pradžia – 2021 m. liepos 28 d., darbo užmokestis – 1060 Eur per mėnesį. Darbo sutartis 2021 m. rugsėjo 9 d. nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovui priklausantis darbo užmokestis bei kitos išmokos, susijusios su darbo santykiais, paskutinę ieškovo darbo dieną jam nebuvo išmokėtos. (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisijos sprendimu 2021 m. lapkričio 23 d. nuspręsta ieškovui iš atsakovės išieškoti 1389,97 Eur neišmokėtą darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių). Vėliau ieškovui tapo žinoma, kad atsakovė į buhalterinės apskaitos dokumentus įtraukė ne visas ieškovo išdirbtas valandas, neišmokėjo visų dienpinigių. Ieškovas 2022 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti likusią dalį dienpinigių, tačiau 2022 m. rugpjūčio 23 d. (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisija ieškovo prašymą atsisakė nagrinėti.

4. Ieškovas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2021 m. rugsėjo 4 d. jis buvo komandiruotas dirbti į užsienį. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad darbo laiko norma – 40 valandų savaitė, 6 darbo dienos. Dėl šios priežasties atsakovė ieškovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymėjo ieškovą dirbant ne daugiau nei 40 valandų per savaitę. Tačiau realiai ieškovas dirbo daugiau. Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, ieškovas 2021 m. liepos mėn. dirbo 26 val., 2021 m. rugpjūčio mėn. – 173 val., 2021 m. rugsėjo mėn. – 33 val. Tačiau, pagal vairuotojo kortelės duomenis, ieškovas 2021 m. liepos mėn. dirbo 30.47 val., 2021 m. rugpjūčio mėn. – 210.28 val., 2021 m. rugsėjo mėn. – 38.04 val. Taigi, atsakovė neįtraukė į apskaitą iš viso 47.19 ieškovo išdirbtų valandų: 2021 m. liepos mėn. – 4.47 val., 2021 m. rugpjūčio mėn. – 37.28 val., 2021 m. rugsėjo mėn. – 5.04 val. Atsakovė ieškovui nesumokėjo 65,09 Eur už liepos mėn., 266,86 Eur už rugpjūčio mėn., 143,56 Eur už rugsėjo mėn., iš viso 475,51 Eur. Taip pat atsakovė ieškovui turėjo sumokėti 2266 Eur dienpinigių, o buvo išmokėta 2054 Eur. Atsakovė ieškovui nesumokėjo visų su darbo santykiais susijusių išmokų, todėl, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, ieškovui iš atsakovės priteistinos 4053,30 Eur netesybos. Su atsakove žodžiu buvo sutarta, kad bus mokama už nuvažiuotus kilometrus, 0,19 ct už kilometrą. Pagal vairuotojams taikomas taisykles, vairuotojas gali dirbti ne daugiau nei 15 val., tris kartus per savaitę / per dvi savaites negali vairuoti daugiau kaip 90 val. Ieškovui buvo svarbu nepažeisti darbo ir poilsio laiko režimo, kadangi taikomos didelės baudos. Neįmanoma per 7 val. suspėti, ieškovas visada dirbo daugiau nei 7 val. Atsakovei tai buvo žinoma, ji matė dislokacijos vietą, bendras darbo valandas, atsakovė rengdavo ieškovui užduotis. Režimas „vairuoti“ veikia tik tuomet, kada transporto priemonė važiuoja, kitu atveju, t. y. transporto priemonės apžiūra, krovinio krovimas, stovėjimas automobilių spūstyje ir pan., fiksuojamas režimas „darbas“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui V. S. iš atsakovės UAB „Danvila“ 441,59 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandžius, 2649,54 Eur netesybas (neatskaičius mokesčių), 1272 Eur netesybas (ieškovui faktiškai mokėtina suma, nuo kurios privalomuosius mokėjimus turi apskaičiuoti ir sumokėti atsakovė), 1790,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir valstybei 98 Eur žyminį mokestį.

6. Teismas nurodė, kad ieškovas darbo funkcijas vykdė darbdavės suteiktomis priemonėmis – darbo laiką fiksavo atsakovės suteiktu tachografu. Duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas nevykdė pareigų ar jas vykdė netinkamai, dėl to buvo taikyta drausminė atsakomybė, atsakovė nepateikė. Tiek tinkama darbo laiko apskaita ir jos vykdymo kontrolė, tiek darbuotojo pareigų vykdymo kontrolė pirmiausia yra darbdavio pareiga, todėl atsakovė negali remtis tariamos darbuotojo kontrolės nebuvimo aplinkybe, siekdama paneigti ieškovo teikiamus duomenis apie jo faktiškai dirbtą laiką. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas viršijo darbo sutartimi nustatytą darbo laiką atsakovės raštišku pavedimu. Tačiau vien rašytinio darbdavio nurodymo nebuvimas savaime nereiškia, jog atsakovei nebuvo žinoma apie ieškovo dirbamus viršvalandžius. Teismo vertinimu, tarp šalių buvo nusistovėjusi kita, nei nurodyta darbo sutartyje, darbo santykių organizavimo praktika – atsakovė neabejotinai žinojo apie faktiškai susiklosčiusį ieškovo darbo režimą ir savo tylėjimu bei neveikimu pritarė tokiam ieškovo darbui. Šią aplinkybę patvirtina ir teismo posėdžio metu liudytojos R. J. duoti parodymai, kad „ieškovas turėjo vadovautis darbo ir poilsio režimu pagal vairuotojų taisykles“. Teismo posėdyje apklausta liudytoja R. M. paaiškino, kad ieškovo darbo laikas buvo fiksuotas, ieškovas pasirašė darbo sutartį, turėjo ja vadovautis ir nebuvo taip, kad ieškovas dirbtų daugiau nei 7 valandas. Teismas nurodė, kad šie liudytojos paaiškinimai prieštarauja ieškovo, liudytojos R. J. paaiškinimams. Liudytoja R. M. UAB „Danvila“ dirba buhaltere, ji teisme nurodė, kad darbo įmonėje neorganizuoja. Teismas nusprendė, kad byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškovas dirbo darbą, viršydamas sutartyje nustatytas darbo valandas, su atsakovės žinia, ir tuo konstatuoti byloje nustatyto darbo laiko trukmės viršijimo faktą.

7. Teismas nurodė, kad atsakovė neįtraukė į apskaitą ieškovo viršytų darbo sutartyje nustatytų darbo valandų, byloje duomenų, patvirtinančių buvus tarp šalių susitarimą dėl viršvalandžių apmokėjimo, nėra. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenimis, ieškovas 2021 m. liepos mėn. dirbo 4 d. d. (26 val.), 2021 m. rugpjūčio mėn. – 26 d. d. (173 val.), 2021 m. rugsėjo mėn. – 5 d. d. (33 val.). Ieškovas pateikė duomenis, kad jis 2021 m. liepos mėn. dirbo 30.47 val., rugpjūčio mėn. – 210.28 val., rugsėjo mėn. – 38.04 val. Dėl dirbtų darbo dienų ginčo nėra. Teismas pažymėjo, kad atsakovės atstovo nurodomi duomenys apie ieškovo išdirbtą laiką neatitinka DK 120 straipsnio reikalavimo ir DK nustatyto darbo teisingo apmokėjimo principo (DK 2 straipsnis). Todėl vairuotojo kortelės (tachografo) duomenys laikytini vieninteliu informacijos šaltiniu nustatant ieškovo faktiškai dirbtą laiką.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nesvarbu, kokia dalis iš į apskaitą neįtrauktų valandų yra dirbta naktį, kadangi tiek už darbą naktį, tiek už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis (DK 144 straipsnis, redakcija, galiojusi darbo santykių metu). Ieškovo dirbti viršvalandžiai skaičiuotini didinant dienos vidutinį darbo užmokestį koeficientu 1,5 ir padauginant iš ieškovo dirbtų valandų (X × 1,5 × X). Apskaičiuodamas vidutinį ieškovo mėnesio / dienos darbo užmokestį teismas remiasi šalių darbo sutartimi, kuria šalys susitarė dėl 1060 Eur darbo užmokesčio, 6 darbų dienų savaitės, 40 valandų savaitės. Teismas, atlikęs skaičiavimus, nustatė, kad ieškovui iš atsakovės priteistina 441,59 Eur (46,50 Eur + 349,41 Eur + 45,68 Eur) viršvalandžių (neatskaičius mokesčių).

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pasibaigus darbo santykiams atsakovė su ieškovu neatsiskaitė dėl ieškovo kaltės. Atsakovės nurodomos aplinkybės (ieškovas, kreipdamasis į darbo ginčų komisiją pirmąjį kartą, turėjo galimybę reikalauti ne tik darbo užmokesčio, bet ir dienpinigių priteisimo; ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl dviejų automobilių apgadinimo; ieškovas kerštauja buvusiai darbdavei) nėra pagrindas spręsti dėl DK 147 straipsnio 2 dalies normoje nustatytos sankcijos sumažinimo, todėl teismas konstatavo, jog šiuo atveju nėra išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo paminėtos ir aktualios kasacinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant galiojančio DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė su ieškovu turėjo atsiskaityti jo atleidimo dieną, t. y. 2021 m. rugsėjo 9 d. Atsakovės uždelsta ieškovui sumokėti suma yra mažesnė negu ieškovo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, todėl netesybų dydį sudaro darbdavės uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Teismas nurodė, kad uždelstą sumą sudaro dvejopo pobūdžio sumos, t. y. viena iš jų neatskaičius mokesčių (441,59 Eur), kita – neapmokestinama (212 Eur). Teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 2649,54 Eur (441,59 Eur × 6 mėn.) netesybų priskaitytą sumą (neatskaičius mokesčių) ir 1272 Eur (212 Eur × 6 mėn.) ieškovui faktiškai mokėtiną sumą, nuo kurios privalomuosius biudžetinius mokėjimus turi apskaičiuoti ir sumokėti atsakovė.

10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Danvila“ apeliacinį skundą, 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: priteisti ieškovui V. S. iš atsakovės UAB „Danvila“ 1272 Eur netesybų (ieškovui faktiškai mokėtina suma, nuo kurios privalomuosius mokėjimus turi apskaičiuoti ir sumokėti atsakovė); priteisti atsakovei UAB „Danvila“ iš ieškovo V. S. 3028,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisti iš atsakovės UAB „Danvila“ valstybei 28,62 Eur žyminio mokesčio.

11. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka teismų praktikos. Kasacinio teismo nutartyje Nr. e3K-3-359-701/2019 yra nagrinėtas mobiliojo darbuotojo viršvalandžių pripažinimo apmokėtinais klausimas. Darbdavys viršvalandinius darbus gali nurodyti dirbti tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus išimtinius, išvardytus atvejus. Prievolė darbdaviui sumokėti už darbuotojo dirbtus viršvalandžius atsiranda tik darbdaviui išreiškus valią: davus nurodymą arba sutikimą, kad darbuotojas dirbtų viršvalandžius. Tiek nurodymas, tiek ir sutikimas turi būti išreikšti aiškiai ir konkrečiai. Darbdavio tylėjimas ir neveikimas, kolegijos nuomone, nėra aiški ir konkreti darbdavio valia, kad jis nurodo dirbti viršvalandžius ir prisiima prievolę už juos sumokėti.

12. Kolegija pažymėjo, kad nustatytos darbo laiko trukmės viršijimo faktas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti, jog ieškovas DK 144 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų prasme dirbo viršvalandinį darbą, už kurį turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis. Šioje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas kiekvieną dieną darbdavei pranešdavo apie tą dieną dirbtus viršvalandžius, nors iš vairuotojo (ieškovo) kortelės duomenų (vadinamosios „LockTracker“) ataskaitos matyti, kad beveik kiekvieną dieną vairavimo ir kito darbo laikas viršydavo 7 valandas. Liudytoja R. J., apklausta 2023 m. kovo 28 d. teismo posėdyje, nurodė, kad ieškovo kiekvieną dieną dirbtų valandų skaičiaus nematė, nes ji mato tik transporto priemonės judėjimą GPS sistemoje, o vairuotojo kortelės duomenis, kuriuose ieškovas būtent ir žymėjo vadinamuosius darbo laikotarpius („Working“ arba „plaktukus“), pamatė tik jam pateikus kortelės ataskaitą 2021 m. rugpjūčio pabaigoje. Kitaip tariant, darbdavei ieškovo viršvalandžiai paaiškėjo jau po fakto, todėl negalima daryti išvados, kad viršvalandžiai buvo dirbami su darbdavės žinia.

13. Kolegija pažymėjo, kad į bylą pateikti susirašinėjimo tarp vairuotojo ir transporto vadybininkės duomenys parodo, jog 2021 m. rugpjūčio 24 d. 16 val. 58 min. į ieškovo pastabą, kad „galim krautis, bendrus viršysim“, vadybininkė atrašė, kad „laikų viršyti nereikia“, „kraukitės taip, kad neperdirbti laikų“. Iš esmės tai vienintelis epizodas, kai ieškovas bendrauja su vadybininke dėl darbo laiko. Tai rodo, kad ieškovas turėjo galimybę kiekvieną dieną nurodyti, kad dirbo viršvalandžius, tačiau nenurodė.

14. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes byloje nustatė tinkamai, tačiau neteisingai jas įvertino, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kad viršvalandžiams apmokėti nepakanka vien tik fakto, jog viršvalandžiai buvo dirbami, reikalinga nustatyti dar ir darbdavio nurodymą ar sutikimą, kad darbuotojui bus sumokėta už viršytą darbo laiką. Tokiu būdu teismas netinkamai pritaikė ir materialiosios teisės normą – DK 119 straipsnio 2 dalį. Todėl teismo sprendimas pakeistinas pašalinant iš jo priteistą 441,59 Eur darbo užmokestį už viršvalandžius. Panaikinus teismo sprendimo dalį, kuria priteista viršvalandžių apmokėjimo suma, atitinkamai nelieka pagrindo priteisti ieškovui 2649,54 Eur netesybas. Ši teismo sprendimo dalis taip pat panaikinama.

15. Kolegija nurodė, kad ieškovui iš atsakovės taip pat buvo priteista 1272 Eur netesybų, kurios apskaičiuotos už šešis mėnesius nuo 212 Eur nesumokėtų dienpinigių (212 × 6). Atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo praktika netesybų dydžio klausimu nėra pakeista, kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai šią praktiką taikė ir ginčo atveju, todėl šios teismo sprendimo dalies keisti ar naikinti nėra pagrindo, ji paliekama nepakeista.

16. Kolegija perskirstė bylinėjimosi išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio taisykles. Laikytina, kad ieškinys tenkinamas 29,15 proc. (suapvalinus 30 proc.) (ieškovas prašė priteisti 441,59 Eur viršvalandžių apmokėjimo, 2649,54 Eur netesybų ir 1272 Eur netesybų, iš viso 4363,13 Eur, lieka tik sprendimo dalis, kuria priteista 1272 Eur netesybų). Ieškovo išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė 1790,50 Eur, jam priteistina iš atsakovės 537,15 Eur (1790,50 × 0,30). Atsakovės išlaidas sudarė 3663,32 Eur, jai priteistina iš ieškovo 70 proc. turėtų išlaidų, tai sudaro 2564,32 Eur.

17. Apeliacinio skundo patenkinimo proporcija laikytina tokia pati, kaip ir pirmosios instancijos teisme (30:70). Atsakovės turėtos išlaidos sudarė 1792,82 Eur, jai iš ieškovo priteistina 1254,97 Eur. Ieškovo išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudarė 847 Eur, jam priteistina iš atsakovės 30 proc. šių išlaidų, t. y. 254,10 Eur.

18. Kolegija, atlikusi bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą tiek dėl pirmosios, tiek dėl apeliacinės instancijos teismo proceso, atsakovei iš ieškovo priteisė 3028,04 Eur.

19. Iš atsakovės priteista žyminio mokesčio suma sumažinta iki 28,62 Eur (1272 × 0,03 × 0,75).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu ieškovas V. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą ir iš naujo paskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, ir akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovo reikalavimas priteisti jam darbo užmokestį už viršvalandžius buvo atmestas vieninteliu pagrindu – neva viršvalandžiai buvo dirbami be atsakovės (darbdavės) žinios, t. y. nesant jos nurodymo ir sutikimo, kad darbuotojui bus sumokėta už viršytą laiką. Teismo išvados pateiktos neišanalizavus byloje esančių įrodymų. Tarp šalių buvo nusistovėjusi kita, nei nurodyta darbo sutartyje, darbo santykių organizavimo praktika – atsakovė neabejotinai žinojo apie faktiškai susiklosčiusį ieškovo darbo režimą, todėl ieškovas turėjo teisėtą lūkestį gauti už atliktą viršvalandinį darbą darbo užmokestį.

20.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022, kurioje buvo sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai šių išlaidų suma viršija priteistą piniginės kompensacijos sumą. Apeliacinės instancijos teismui priėmus skundžiamą nutartį ir priteisus 1272 Eur netesybų ieškovo naudai, iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidų buvo priteista daugiau, t. y. susidarė tokia situacija, kai ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau bylinėjimasis tapo beprasmis. Apeliacinės instancijos teismas dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo nepasisakė, nors ieškovas jau atsiliepime į apeliacinį skundą citavo minėtą kasacinio teismo praktiką ir teismo prašė taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį. Ieškovo, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, patirtos bylinėjimosi išlaidos yra dvigubai mažesnės nei atsakovės. Bylą išnagrinėjus, ieškovas (darbuotojas), gindamas savo pažeistas teises teisme (įgyvendindamas teisę į teisminę gynybą), patyrė 4181,54 Eur nuostolių, nors jo reikalavimai iš dalies buvo patenkinti. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialiojo teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Materialiojo teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą teismas turi išspręsti neatsižvelgdamas į šalių prašymą – tai yra teismo pareiga.

20.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, įpareigojančias teismą tinkamai motyvuoti priimamus procesinius sprendimus (CPK 270, 331 straipsniai), nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą buvo nurodęs ir pabrėžęs tuos byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie neabejotinai paneigia atsakovės poziciją, neva jai apie ieškovo dirbtus viršvalandžius nebuvo žinoma. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl šių įrodymų nepasisakyta nė vienu sakiniu. Skundžiama nutartis nėra tinkamai motyvuota, kadangi bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neatlikęs byloje esančių įrodymų analizės, t. y. neįvertinęs jų tarpusavyje (neįvertinęs įrodymų viseto), neatskleidė bylos esmės, visiškai nepasisakė dėl argumentų, kuriais atsiliepime į apeliacinį skundą gynėsi ieškovas, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti kaip tinkamai nemotyvuotą.

21. Atsakovė UAB „Danvila“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovės naudai kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ištyrė bei iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir, remdamasis jais teisingai, nustatė esmines bylai faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl priimant teismo sprendimą buvo padarytos teisingos ir motyvuotos galutinės išvados, dėl to apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

21.2. Ieškovas pats skirstė savo darbo laiką ir pats rinkdavosi, kada ilsėtis, kada vairuoti, o kada atlikti kitus darbus. Tolimųjų reisų vairuotojų darbo specifika pasireiškia tuo, kad ne visuomet nustatytu darbo metu įmanoma atlikti suplanuotus dienos darbus dėl prastovų, krovinių stokos ir pan. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina byloje esantys vairuotojo tachografo kortelės duomenys, iš kurių matyti, kad ieškovas tik retais atvejais baigdavo savo darbo dieną apie 16 val. Atsižvelgdama į darbo specifiką, atsakovė kartais privalėdavo duoti ieškovui nurodymus atlikti užduotis ne darbo sutartyje ieškovo nustatytu darbo, o kitu laiku, o ieškovas, taip pat žinodamas savo darbo specifiką, darbdavės nurodymus vykdydavo. Jeigu ieškovas atsisakytų vykdyti atsakovės nurodymus atlikti užduotis, kurias atsakovė paveda ieškovui atlikti ne nustatytu darbo laiku, toks ieškovo elgesys labai sumažintų darbo efektyvumą. Atsakovės elgesys duodant ieškovui nurodymus atlikti užduotis ne ieškovo darbo laiku jokiu būdu nereiškia, kad atsakovė tokiais savo nurodymais skirdavo ieškovui dirbti viršvalandžius, atitinkamai – apie juos žinojo ar skatindavo ieškovą dirbti viršvalandžius. Taigi, byloje nėra ginčo, kad ieškovas dirbo viršvalandžius, tačiau atsakovė laikosi pozicijos, jog ieškovas viršvalandžius dirbdavo savavališkai, be jos žinios.

21.3. Nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde nurodytais argumentais, kad atsakovės faktiškai patirtos bylinėjimosi išlaidos yra neprotingo dydžio. Atsakovė yra darbdavė, o speciali įrodinėjimo pareigos paskirstymo darbo bylose taisyklė lemia didesnes darbdavio pastangas renkant įrodymus, atitinkamai – daugiau bylinėjimosi procese atliekamo teisinio darbo. Ieškovas neįrodinėjo, kad atsakovės patirtos išlaidos teisinėms paslaugos apmokėti buvo pernelyg didelės ir nepagrįstos, todėl nebuvo pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir atitinkamai nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl viršvalandinio darbo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bei teismo pareigos tinkamai motyvuoti procesinį sprendimą

22. Ieškovas, kasaciniame skunde teigdamas, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis dirbo gerokai ilgiau, negu buvo nustatyta darbo sutartyje, atsakovė žinojo apie dirbamus viršvalandžius, tačiau jų į apskaitą neįtraukė ir už juos nemokėjo, o apeliacinės instancijos teismas neanalizavo visų įrodymų, taip pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, iš esmės kelia, be kita ko, ir fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, fakto klausimų nenagrinėja ir nenustato, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija tik patikrins, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė viršvalandinius darbus reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat ar nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančių proceso teisės normų.

23. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.

24. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

25. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas). Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms, įskaitant ir darbo bylas.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad įrodinėjimo dėl nurodymo dirbti viršvalandinį darbą (ne)egzistavimo pareigos atsakovei (darbdavei) nustatymas, t. y. reikalavimas, kad atsakovė, kaip darbdavė, įrodytų, jog ji nedavė ieškovui nurodymo dirbti viršvalandžius, iš esmės reikštų reikalavimą įrodyti tą, ko atsakovė objektyviai negali įrodyti, todėl toks aptariamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo naštos paskirstymas būtų nepagrįstas ir prieštarautų pirmiau nurodytoms taisyklėms, apibrėžiančioms įrodinėjimo pareigos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 punktas). Taigi, pareiga įrodyti, kad atsakovė (darbdavė) davė ieškovui nurodymą dirbti viršvalandžius, tenka ieškovui (darbuotojui).

27. Pagal kasacinio teismo praktiką, viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, o darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011); viršvalandiniu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuriam būdingi šie požymiai – t. y. darbas, kuris: 1) dirbamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę; 2) dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia; 3) iš esmės yra galimas tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais arba esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (prašymui) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015).

28. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi vertindamas tai, ar buvo išreikšta darbdavės valia duoti nurodymą dirbti viršvalandžius darbuotojui, ar tokios darbdavės valios nebuvo, išsamiai ištyrė bylos duomenis, pateikė motyvuotą įrodymų visumos (vairuotojo (ieškovo) kortelės duomenų, susirašinėjimo tarp vairuotojo (ieškovo) ir transporto vadybininkės duomenų, apklaustos kaip liudytojos R. J. parodymų) vertinimą. Bylą nagrinėjęs teismas, ištyręs tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad darbdavei ieškovo viršvalandžiai paaiškėjo jau po fakto, todėl negalima daryti išvados, kad viršvalandžiai buvo dirbami su darbdavės žinia, o ieškovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovas pranešė darbdavei apie viršytą normalų darbo laiką. Atsižvelgdamas į tai, kad viršvalandiniu laikomas toks nustatytą darbo laiko trukmę viršijantis darbas, kuris dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino į bylą pateiktą, kaip minėta pirmiau, vairuotojo (ieškovo) ir transporto vadybininkės susirašinėjimą, ir šis apeliacinės instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad ieškovas turėjo galimybę kiekvieną dieną nurodyti, jog dirbo viršvalandžius, tačiau to nenurodė. Išanalizavęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog buvo tiesioginis darbdavės nurodymas ieškovui dirbti ilgiau, negu buvo nustatyta darbo sutartyje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, jog apeliacinės instancijos teismas netyrė įrodymų visumos, nepasisakė dėl darbuotojo pateiktų įrodymų ir pažeidė proceso teisės normas reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles.

29. Be kita ko, ieškovas kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi vertindamas įrodymus, apsiribojo išskirtinai deklaratyvaus pobūdžio lakoniškais teiginiais, kurie ne tik neišplaukia iš byloje esančių rašytinių įrodymų tyrimo, bet ir jiems prieštarauja, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo priimtą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais kasacinio skundo argumentais.

30. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Šių reikalavimų turinys detalizuotas kitose CPK nuostatose. CPK 265 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai teismo sprendimo motyvuojamajai daliai – joje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

31. Kita vertus, aplinkybė, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas). Taigi, jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, šalių nurodytų kai kurių aplinkybių ar pateiktų įrodymų neaptarimas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

32. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasaciniame skunde ieškovas pateikia tik savo nuomonę dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai priėjo prie išvados, jog ieškovas dirbo be atsakovės nurodymo / žinios, todėl, jo teigimu, toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nemotyvuotas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas yra ne bylos šalių, o teismo prerogatyva. Teismas, kaip minėta pirmiau, vertina byloje esančius įrodymus pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas taisykles (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų pažeidimo, taip pat ir pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su viršvalandiniu darbu ir darbdavės žinojimu apie viršytą darbo laiko normą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

34. Taigi CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas). Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas).

35. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovo naudai 441,59 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandžius, 2649,54 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas, 1272 Eur netesybas (ieškovui faktiškai mokėtina suma, nuo kurios privalomuosius mokėjimus turi apskaičiuoti ir sumokėti atsakovė) bei 1790,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: priteisė ieškovui 1272 Eur netesybas (ieškovui faktiškai mokėtina suma, nuo kurios privalomuosius mokėjimus turi apskaičiuoti ir sumokėti atsakovė), o atsakovei iš ieškovo priteisė 3028,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

36. Kasaciniame skunde teigiama, kad toks bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovo vertinimu, susidarė tokia situacija, kai ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau bylinėjimasis tapo beprasmis, nes iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo priteista daugiau, o apeliacinės instancijos teismas net nepasisakė dėl ieškovo prašymo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog nors taisyklė „pralaimėtojas moka“ ir atitinkama taisyklė, pagal kurią reikalaujama atlyginti kitos šalies patirtas proceso išlaidas (įskaitant advokato atlyginimą), proporcingas sėkmei procese ir priklausančias nuo ieškinio vertės, atgraso potencialius bylininkus nuo išpūstų ieškinių teismuose pateikimo, tačiau ji gali būti laikoma teisės kreiptis į teismą apsunkinimu. Toks ribojimas nelaikytinas per se (savaime) nesuderinamu su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Kita vertus, ribojimas, paveikiantis teisę į teismą, nebus suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei jis neatitiks teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir ribojimu siekiamo tikslo (pvz., EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10). Neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pirmiausiai tais atvejais, kai šalies civilinis ieškinys buvo patenkintas bent iš dalies. Tokiais atvejais labai didelės bylinėjimosi išlaidos gali „uzurpuoti“ didelę dalį ar net visą šaliai priteistą piniginį atlyginimą. Nepateikus svarių priežasčių tokiam rezultatui pateisinti, bylinėjimasis tampa beprasmis, o teisė į teismą – teorinė ir iliuzinė (pvz., EŽTT 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Čolić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18).

38. Kasacinis teismas, remdamasis aptarta EŽTT praktika, yra išaiškinęs, kad teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet taip pat įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų. Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022, 39 punktas).

39. Nagrinėjamu atveju, kilus darbuotojo ir darbdavės ginčui dėl darbo apmokėjimo už viršvalandžius ir dienpinigius, darbuotojas, manydamas, kad jam nebuvo teisingai atlyginama už darbą, kreipėsi į teismą, siekdamas apginti pažeistas, jo manymu, darbo teises. Ieškovas (darbuotojas) neįrodė savo ieškinio reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandžius (konstatavus, kad viršvalandžiai buvo dirbami be darbdavės sutikimo, kartu atmestas ir ieškinio reikalavimas dėl netesybų, apskaičiuotų nuo viršvalandžių sumos). Taigi, ieškovo reikalavimas patenkintas tik iš dalies, t. y. dėl 1272 Eur (212 × 6) netesybų sumos, kuri apskaičiuota už šešis mėnesius nesumokėtus dienpinigius, dėl kitų ieškinio reikalavimų ieškinys atmestas, todėl darbuotojui tenka neigiami procesiniai ieškinio atmetimo padariniai: jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

40. Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė iš ieškovo atsakovei 3028,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, rėmėsi tik CPK 93 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, tačiau nepakankamai atsižvelgė į specialiojo bylinėjimosi išlaidų instituto principo – bylinėjimosi išlaidų ribojimo – esmę ir paskirtį, taip pat nagrinėtos darbo bylos ypatumus. Ribojant bylinėjimosi išlaidas, siekiama ne tik užtikrinti teismo prieinamumą, bet ir užtikrinti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrą.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio darbo ginčo šalys iš esmės nėra lygios – atsakovė, t. y. darbdavė, yra ir ekonomiškai, ir teisiškai stipresnė šalis. Be kita ko, šiuo konkrečiu atveju darbuotojo inicijuotas darbo ginčas darbdavės požiūriu nebuvo sudėtingas, negana to, dalies ieškinio reikalavimų, t. y. 212 Eur dienpinigių priteisimo, atsakovė neginčijo ir šią sumą pripažino bei sumokėjo ieškovui pirmosios instancijos teisme, pateikdama atsiliepimą į ieškinį. Kita vertus, darbuotojo ieškinys tenkintas tik siaura apimtimi, t. y. dėl 1272 Eur netesybų sumos, kuri sudaro 30 procentų visų pareikštų ieškinio reikalavimų.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis pirmiau aptarta EŽTT praktika, nacionaliniai teismai, kaip minėta, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet ir į nagrinėjamo ginčo pobūdį, kuriame ginčo šalys gali būti lygiavertėje padėtyje, ar viena ginčo šalis pagal įstatymą nėra labiau ginama kaip silpnesnioji šalis, be to, įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų. Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą.

43. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi EŽTT praktiką ir atsižvelgdama į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė nagrinėjamoje byloje sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, bei į nagrinėjamu atveju aptartas aplinkybes (darbuotojo inicijuotas darbo ginčas nebuvo sudėtingas, ieškovo reikalavimai patenkinti tik itin siaura apimtimi, atsakovė pripažino ieškinio dalį dėl 212 Eur dienpinigių), nusprendžia, kad vadovaujantis bylinėjimosi išlaidų ribojimo principu, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis) yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis paskirstytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), sumažinant apeliacinės instancijos teismo iš ieškovo atsakovės naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą tokia apimtimi, kuria ieškovas išsaugotų teisę į jam priklausančią piniginę kompensaciją bent už vieną mėnesį (šiuo konkrečiu atveju – vieno mėnesio netesybas už nesumokėtus dienpinigius), t. y. 212 Eur suma. Priešingu atveju galėtų susidaryti situacija, kad darbo ginčą inicijavęs darbuotojas, kurio ieškinys tenkintas iš dalies, patirtų neadekvačių neigiamų procesinių padarinių.

44. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptartas šio konkretaus darbo ginčo aplinkybes, yra pagrindas sumažinti apeliacinės instancijos teismo nutartimi atsakovei priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 1060 Eur (1272 Eur – 212 Eur).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį darbą mokėjimą, taip pat įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos, tačiau netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina.

46. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 1815 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato pagalbai apmokėti už kasacinio skundo parengimą ir pateikė išlaidų dydį bei jų apmokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus. Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių 8.12 punkte nurodyto dydžio. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl materialiojo reikalavimo atmetami, o skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tenkinama iš dalies, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad ieškovo kasacinis skundas buvo patenkintas 25 proc. (0,5 × 100 / 2), taigi ieškovas turi teisę į 25 proc., t. y. 454 Eur, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovė – į 75 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

47. Atsakovė UAB „Danvila“ prašo priteisti iš ieškovo visų jos atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą, t. y. 2111,45 Eur. Šioms išlaidoms pagrįsti atsakovė UAB „Danvila“ pateikė jų realumą patvirtinančius įrodymus. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateiktas tinkamai, prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas 75 proc. atmetamas, todėl atsakovei iš ieškovo priteistinas (0,75 × 2111,45 Eur) 1584 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atlikus bylinėjimosi išlaidų įskaitymą (1584 Eur – 454 Eur), atsakovei iš ieškovo priteistina 1130 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

48. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas neatitiktų bylinėjimosi išlaidų ribojimo principo, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principo (CPK 3 straipsnio 1 dalis), be kita ko, nagrinėjamu atveju pirmiau nurodytų motyvų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, kuris nulemtų visišką ieškovui pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, dėl šios priežasties teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

49. Kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir iš ieškovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Danvila“ (j. a. k. 300600642) priteistą 3028,04 Eur (trijų tūkstančių dvidešimt aštuonių Eur ir 4 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą sumažinti iki 1060 (vieno tūkstančio šešiasdešimties) Eur.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Algirdas Taminskas