Dėl teisės normų, reglamentuojančių subjektų, galinčių pareikšti ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis, ratą, taip pat testamento nuginčijimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.89 straipsnį ir ekspertizės akto įrodomąją reikšmę, sprendžiant dėl testatoriaus gebėjimo išreikšti savo valią sudarant testamentą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-133-378/2024

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01563-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.4.10;

3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei E. S. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Pasvalio rajono 2-ojo notaro biuro notarė I. B., J. S. (V. S. procesinių teisių perėmėja).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių subjektų, galinčių pareikšti ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis, ratą, taip pat testamento nuginčijimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnį ir ekspertizės akto įrodomąją reikšmę, sprendžiant dėl testatoriaus gebėjimo išreikšti savo valią sudarant testamentą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas V. B. prašė teismo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Pasvalio rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. B. patvirtintą E. S. (duomenys neskelbtini) sudarytą testamentą (notarinio registro Nr. 16), kuriuo visą savo turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, mirties dieną testatorė palieka atsakovei E. S.; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo motinos B. B. sesuo E. S. Ji vaikų neturėjo, buvo netekėjusi, jos seserys ir brolis mirę, o ieškovas yra mirusiosios penktos eilės pagal įstatymą įpėdinis, taigi, yra tinkamas ieškovas. Daugiau įstatyme nustatytų įpėdinių, išreiškusių valią priimti mirusiosios palikimą, nėra. Aplinkybė, kad V. S., mirusios E. S. brolis, ieškinio pateikimo teismui dieną buvo gyvas, ieškovo atstovui rengiant ir pateikiant ieškinį, nebuvo žinoma, įvyko klaida. Ieškovui pati teta prieš porą metų buvo sakiusi, kad jos brolis mirė.

4. Prieš pat mirtį, (duomenys neskelbtini), E. S. surašė testamentą, juo visą savo turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų jos mirties dieną, paliko atsakovei, kuri E. S. yra visiškai svetimas žmogus. Apie tai, kad mirusioji surašė tokį testamentą, ieškovas sužinojo (duomenys neskelbtini), kai susitiko su atsakove, kuri ir parodė ieškovui testamentą. Atsakovė buvo pažadėjusi atsisakyti testamento, tačiau kai E. S. mirė, persigalvojo.

5. Ieškovas pažymėjo, kad paskutinį kartą tetą matė 2021 m. lapkričio mėnesį. Jis gyvena kitame mieste – (duomenys neskelbtini), tačiau teta, gyvenusia (duomenys neskelbtini), rūpinosi. Tetos psichinė sveikata buvo prasta, ji nuolat perrašinėdavo testamentus, girdėjo balsus, kalbant telefonu skųsdavosi, kad kaimynai ją apvagia, kalbėjo apie nuolat dingstančius daiktus, tačiau pas medikus lankytis atsisakė.

6. Ieškovas nurodė, kad medicininiai duomenys patvirtina, jog tetai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini); jam būdinga: emociniai sutrikimai (nerimas ir labilios emocijos), elgsenos sutrikimai (neramumas, susijaudinimas, klaidžiojimas), suvokimo sutrikimas (dažniausiai vizualinės iliuzijos ir haliucinacijos), klaidingos interpretacijos (įtarinėjimai, kliedesinės idėjos). Be to, surašydama testamentą, teta buvo 93 metų amžiaus, tai taip pat galėjo turėti įtakos jos veiksnumui.

7. Ieškovo vertinimu, tetos elgesys neatitiko savo veiksmų prasmę galinčio suprasti asmens elgesio. (duomenys neskelbtini) teta buvo atvežta į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę. Gydytoja psichiatrė mirusiosios ligos istorijoje nurodė, kad ji buvo agresyvaus ir neprognozuojamo elgesio, taip pat kad jau pusę metų (t. y. maždaug nuo (duomenys neskelbtini), tuo tarpu ginčo testamentas surašytas (duomenys neskelbtini)) yra pasikeitęs jos elgesys, jai atrodė, jog iš namų dingsta daiktai, o (duomenys neskelbtini) (dešimt dienų po ginčijamo testamento surašymo) atsidariusi balkono duris ir pasistačiusi kopėčias norėjo išlipti.

8. Atkreipęs dėmesį į tai, kad tokios medikų išvados buvo padarytos nepraėjus nė mėnesiui nuo ginčijamo testamento sudarymo, vertindamas, jog tai rodo, kad ir testamento sudarymo metu teta dėl savo sveikatos būklės negalėjo laisva valia surašyti testamento, jo sudarymo dieną nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, ieškovas teigė, jog dėl nurodytų priežasčių toks testamentas pripažintinas negaliojančiu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9. Panevėžio apylinkės teismas 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu tenkino ieškinį ir pripažino negaliojančiu E. S., mirusios (duomenys neskelbtini), sudarytą ir Pasvalio rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. B. (duomenys neskelbtini) patvirtintą testamentą (notarinio registro Nr. 16), kuriuo visą savo turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų mirties dieną, testatorė palieka E. S.; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pagal CK 5.17 straipsnio 1 dalį, ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis.

11. Pažymėjęs, kad ieškovas yra mirusios E. S. sesers B. S. sūnus, penktos eilės įpėdinis pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnis), teismas konstatavo, jog ieškovas yra pretendentas į palikimą pagal įstatymą CK 5.50 straipsnio prasme.

12. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad teismo ekspertės išvada dėl testatorės negebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės prieštarauja medicinos dokumentams.

13. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertizės metu, remiantis medicinos dokumentais, buvo padaryta išvada, jog tiriamosios somatinė ir psichinė būklė buvo blogėjanti, progresavo kognityvinių funkcijų deficitas. Tiriamoji nesilankė gydymo įstaigose ir atsisakė į jas vykti, t. y. stokojo kritikos dėl savo būklės.

14. Teismas nustatė, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (artimuoju testamento sudarymo laikotarpiu) E. S. buvo gydyta Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos skyriuje dėl (duomenys neskelbtini). Nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) liga; (duomenys neskelbtini), nepatikslinta; kitos patikslintos (duomenys neskelbtini) ligos; (duomenys neskelbtini).

15. Teismas nurodė, kad, atlikus ambulatorinę pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, teismo ekspertizės akte, apibendrinus turimus duomenis, padaryta kategoriška išvada, jog E. S., sudarydama testamentą, sirgo įgyta silpnaprotyste – (duomenys neskelbtini), kuri reikšmingai sutrikdė gebėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmus sudėtingų finansinių sandorių srityse, t. y. ji negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismo ekspertė S. Brazauskienė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad medicinos dokumentuose nefiksuota jokių duomenų, patvirtinančių, jog E. S. buvo ūmus insultas ar kitas ūmus sveikatos sutrikimas, galėjęs lemti ūmų pažintinių funkcijų sutrikimą, taip pat nefiksuota jokių neurologinės simptomatikos požymių, parodančių, kad toks sutrikimas buvo.

16. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad, priešingai nei nurodė atsakovė ir jos atstovas, atliekant ekspertizės tyrimą pakako duomenų kategoriškai išvadai duoti. Dėl to ekspertizės išvadą teismas vertino kaip tiesioginį įrodymą byloje.

17. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sprendime aptarti įrašai medicinos dokumentuose buvo padaryti tada, kai dar nebuvo kilęs teisminis ginčas dėl E. S. sudaryto testamento, todėl labiau tikėtina, jog ir pačiai atsakovei buvo žinomos ne tik mirusiosios gyvenimo aplinkybės, kurias ji detaliai pasakojo teismo posėdžio metu, bet ir pastebima bei žinoma E. S. psichinė būklė, kuri, priešingai nei teigia atsakovė, sudarant ginčijamą testamentą negalėjo būti gera. Dėl atsakovės atsikirtimų, susijusių su realiai dingusiais daiktais palikėjos bute, teismas nurodė, kad jie nėra pagrįsti įrodymais, todėl laikytini atsakovės gynybine pozicija.

18. Teismas taip pat padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog testatorė (duomenys neskelbtini), kaip nurodo atsakovė, patyrė ūmų sveikatos sutrikimą – insultą.

19. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, notarės paaiškinimai, kad ji nenustatė kliūčių atlikti notarinį veiksmą, nėra pagrindas abejoti atliktos ekspertizės išvadomis, kurios yra padarytos ištyrus E. S. psichinę ir fizinę būklę apibūdinančius medicinos dokumentus bei kitus su tuo susijusius duomenis.

20. Įvertinęs liudytojų J. M., R. T., pažinojusių mirusiąją, parodymus, teismas laikė, kad jos negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti testatorės sugebėjimų suvokti savo veiksmus ir jų reikšmę testamento sudarymo metu bei išreikšti tikrąją savo valią dėl testamento turinio. Teismo vertinimu, šių parodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti teismo ekspertizės išvados, pagrįstos objektyviai gautais duomenimis, teisingumu.

21. Teismas nurodė, kad nors medicinos dokumentai patvirtina, jog E. S. iki 2022 m. retai lankėsi gydymo įstaigoje, tačiau vien šis faktas nesudaro pagrindo laikyti, kad jos fizinė ir psichinė sveikatos būklė buvo gera ir kad, kaip nurodė atsakovė, (duomenys neskelbtini) sudarydama testamentą, ji buvo absoliučiai sveika.

22. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pačios atsakovės paaiškinimai buvo prieštaringi. Viena vertus, ji nurodė, kad, nuvykus į E. S. namus, buvo matyti, jog moteris yra apleista, butas netvarkingas, niekas ja nesirūpina, jos nelanko, kita vertus, vėliau, duodama paaiškinimus teismui, ji teigė, kad E. S., sudarydama testamentą, buvo šviesaus proto, jos namai būdavo sutvarkyti, kiekvieną dieną ji vėdindavo patalpas, darė mankštą.

23. Teismas laikė, kad atsakovės argumentai, jog E. S. nemėgo savo sūnėno ir labai apgailestavo, kad buvo parašiusi jam testamentą, ir nenorėjo savo turto palikti jam, taip pat kad E. S. nebuvo tinkamai palaidota, nei patvirtina, nei paneigia testatorės psichinės būklės ir valios sudarant ginčijamą testamentą, nes yra pagrįsti tik pačios atsakovės situacijos vertinimu.

24. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad E. S. neturėjo aiškiai išreikštos valios, kam ji norėtų palikti savo turtą, ne kartą savo valią, sudarydama naujus testamentus, keitė. Aplinkybės, kad atsakovė pradėjo rūpintis E. S. (duomenys neskelbtini) ir, praėjus vos keletui savaičių, vežė ją pas notarą dėl testamento sudarymo, įvertintos kartu su byloje esančiais medicinos dokumentais, teismui kėlė abejonių dėl E. S. sąmoningai susiformavusios valios testamento sudarymo metu.

25. Teismas pažymėjo, kad ekspertizės akto išvados yra pagrįstos testatorės medicinos dokumentuose esančiais įrašais apie testatorės sveikatos būklę nuo (duomenys neskelbtini) metų iki pat mirties. Byloje nėra duomenų, kad paskirta teismo psichiatrijos ekspertė būtų susijusi su kuria nors viena iš šalių ar būtų suinteresuota bylos baigtimi. Ekspertė, turinti aštuonerių metų patirtį, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad sudarydama testamentą E. S. negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, pasekmių bei jų valdyti. Atsakovė, nesutikdama su ekspertizės išvadomis, papildomos ar pakartotinės pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės neprašė skirti.

26. Įvertinęs ekspertizės išvadas, ekspertės apklausos rezultatus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad testatorei buvo diagnozuotas įgytas progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) liga, kuri buvo tokio sunkumo, jog iš esmės paveikė testatorės sugebėjimą suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, o tai nulėmė išvadą, kad, sudarant ginčo testamentą, nebuvo išreikšta tikroji testatorės valia. Teismas nusprendė, kad E. S. negalėjo suprasti ginčijamo sandorio – testamento – sudarymo prasmės, šio sandorio sukeliamų pasekmių ir kitų su šiuo sandoriu susijusių procesų, todėl ieškinį tenkino.

27. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovės atstovo teiginiais, kad ieškinys yra pareikštas netinkamo ieškovo. Teismas nurodė, kad, pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą tuo pagrindu, jog jį sudarė asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ankstesnis testamentas netampa galiojantis.

28. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą.

29. Pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, susijusių su ieškovo tinkamumu, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasacinis teismas yra suformavęs vienareikšmę CK 5.17 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią, testamentą pripažinus negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, ankstesnis testamentas savaime netampa galiojantis. Kita vertus, vėlesnio testamento pripažinimas negaliojančiu nėra kliūtis pripažinti ankstesnį testamentą galiojančiu toje pačioje byloje ar kitoje civilinėje byloje pareikšto savarankiško reikalavimo pagrindu. Pažymėjęs, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti galiojančiu iki ginčijamo testamento galiojusį testamentą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog šio klausimo vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką.

30. Apeliacinės instancijos teismas laikė reikšminga aplinkybe tai, kad ieškinį šioje byloje ieškovas pareiškė ne kaip įpėdinis pagal testamentą, bet kaip penktos eilės įpėdinis pagal įstatymą. Taigi, patenkinus ieškinį, ieškovas, kaip penktos eilės įpėdinis, galėtų pretenduoti į palikimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažino jį tinkamu subjektu reikalavimui aptariamu pagrindu pareikšti.

31. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovas, būdamas mirusios E. S. sesers B. S. sūnus, t. y. sūnėnas, yra penktos eilės įpėdinis pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnis), todėl atitinkamai jis yra ir pretendentas į mirusiosios palikimą pagal įstatymą. Tai, kad pareiškiant ieškinį teisme buvo gyvas aukštesnės eilės įpėdinis, kuris nebuvo išreiškęs valios įgyvendinti savo teisę į mirusiosios palikimą, nereiškia, jog ieškinį pareiškė tam teisės neturintis subjektas.

32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įpėdiniai teisę paveldėti ar atsisakyti priimti palikimą įgyvendina laisva valia. Aplinkybės, kad ieškinio pareiškimo momentu buvo aukštesnės eilės įpėdinių, kurie nebuvo išreiškę valios paveldėti mirusiosios turto, ar kad šią dieną yra ir kitų tos pačios eilės palikėjos įpėdinių pagal įstatymą, savaime neribojo ieškovo galimybių kreiptis teisminės gynybos, jei jis manė, jog yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad priimamas procesinis sprendimas CK 5.8 straipsnio prasme neribos ir kitų asmenų, pretenduojančių į palikimą, galimybių ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad, panaikinus testamentą, paveldėjimas hipotetiškai galėtų atsirasti absoliučiai bet kurios eilės įpėdiniui pagal įstatymą. CK 5.11 straipsnio 2 dalyje aiškiai reglamentuotas paveldėjimo pagal įstatymą eiliškumas ir imperatyviai nustatyta, kad trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdinai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė. Šio vertinimo nekeičia ir tai, kad ieškovas yra nutylėjęs apie kitų galimų įpėdinių egzistavimą.

34. Pasisakydamas dėl atsakovės apeliacinio skundo aspekto, susijusio su ekspertizės akto nepatikimumu, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, bylų, kuriose mirusio asmens sudarytas sandoris ginčijamas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, jog asmens gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties asmens, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicinos dokumentuose išlikusiais įrašais apie asmens sveikatos būklę.

35. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl palikėjos galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti sudarant ginčo testamentą, vertino visus į bylą pateiktus duomenis (taip pat ir medicinos dokumentus, susijusius su palikėjos sveikatos būkle), sudarant ginčo sandorį tiesiogiai dalyvavusios notarės ir atsakovės paaiškinimus, ieškovo poziciją dėl tetos būklės iki ir artimiausiu po testamento sudarymo laikotarpiu, su palikėja bendravusių liudytojų parodymus, ekspertės, teikusios išvadą, paaiškinimus ir pačią teismo ekspertizės išvadą.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors ekspertizės aktas bylą nagrinėjančiam teismui ir neturi išankstinės bei prioritetinės galios, tačiau jame esantys duomenys, sprendžiant klausimą dėl E. S. sugebėjimo suvokti savo veiksmų esmę testamento sudarymo metu, yra pakankamai reikšmingi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje atliktos ekspertizės išvada yra pagrįsta detalia, nuoseklia palikėjos medicininių duomenų, įskaitant ir informaciją, užfiksuotą artimu laikotarpiu po testamento sudarymo, analize ir įvertinimu.

37. Apeliacinės instancijos teismas, nebekartodamas pirmosios instancijos teismo sprendime atlikto ekspertizės akto duomenų detalaus išanalizavimo, papildomai atkreipė dėmesį į ekspertės medicinos dokumentuose nurodytų duomenų pagrįstą vertinimą, kad palikėjos somatinės ir psichinės būklės blogėjimas, užfiksuotas paskutiniais metais, rodė progresuojantį kognityvinių funkcijų deficitą, žymiai sutrikusį funkcionavimą kasdieninėje veikloje.

38. Apeliacinės instancijos teismas laikė reikšminga ir tai, kad ekspertizės akte remiamasi ne tik atsakovės, kaip E. S. globojusio, prižiūrėjusio asmens, skirtingų gydymo įstaigų medikams skirtingu laiku teiktais paaiškinimais dėl palikėjos būklės, bet ir faktinėmis aplinkybėmis, kad greitosios medicinos pagalbos medikai siuntime nurodė, jog E. S. neduoda kaimynams ramybės, šaukia, kad dingsta daiktai, apdraskė prižiūrėtojos rankas, grasino nudurti peiliu, taip pat tuo, kad ji skubos tvarka paguldyta į Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos skyrių.

39. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo paneigtas ekspertizės akto vertinimas, jog (duomenys neskelbtini) liga yra lėtai progresuojantis (duomenys neskelbtini) sutrikimas, prasidedantis gerokai iki diagnozės nustatymo, apimantis daugelį neuroanatominių sričių ir pasireiškiantis įvairiais simptomais, kurie skirstomi į motorinius ir nemotorinius, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog palikėjos psichinė būsena staiga pablogėjo dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl atsakovės nurodytų alkūninių infarktų, nepatvirtinto insulto, apeliacinės instancijos teismas laikė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ekspertė, atlikdama tyrimą, suklydo arba kad teismas turėjo vadovautis palikėjos kaimynės R. T. paaiškinimais dėl palikėjos sąmoningumo.

40. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų R. T., J. M. parodymai iš esmės negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti testatorės sugebėjimų suvokti savo veiksmus ir jų reikšmę sudarant testamentą bei išreikšti tikrąją savo valią dėl testamento turinio. Liudytojos didesnį dėmesį skyrė palikėjos asmenybei apibūdinti, todėl šie duomenys pernelyg nutolę, kad leistų nuspręsti apie palikėjos psichinę būseną sudarant sandorį.

41. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš notarės I. B. paaiškinimų akivaizdu, jog bendravimas su palikėja buvo trumpalaikis, formaliai, pagal nustatytą procedūrą įsitikinus, kad nėra apribojimų tvirtinti sandorį. Epizodiškai pamatant asmenį ir trumpai su juo pabendraujant galimybės gauti duomenis dėl testatoriaus psichinės sveikatos būklės yra ribotos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovės teiginius, kad notarė turi profesinių žinių ar praktinių įgūdžių atpažinti tokį pobūdį.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, palikėjai diagnozuotų sveikatos sutrikimų eiga nesuponuoja pagrindo išvadai, kad jos psichinė būklė pablogėjo staiga ir tik sudarius testamentą. Tokie lėtai progresuojantys sutrikimai kaip (duomenys neskelbtini) liga, demencija, palikėjai diagnozuoti pernelyg artimu laikotarpiu, kai buvo sudarytas ginčo sandoris, patvirtina, kad, sudarydama ginčo testamentą, E. S. jau negalėjo kritiškai, racionaliai bei objektyviai įvertinti sudaromo sandorio teisinių pasekmių, t. y. laisvai išreikšti savo valią. Tokį vertinimą sustiprina ir tai, kad palikėja nuolat keitė testamentus (iš viso buvo sudariusi jų net 8), o ginčijamą testamentą sudarė praėjus vos porai savaičių nuo to momento, kai susitiko su atsakove, nors prieš tai buvo sudariusi testamentą (duomenys neskelbtini) asmens, dirbančio taksistu, naudai.

43. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktų įrodymų visuma, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog ginčijamas testamentas pripažintinas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

44. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą nutraukti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu, arba (netenkinus pirmiau nurodytų prašymų) panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

44.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 5.17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje įtvirtintas specialus ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis galinčių pareikšti asmenų požymis – tokį ieškinį gali pareikšti tik tie įstatyme arba testamente nurodyti įpėdiniai, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Ieškovas neatitinka šio požymio. Nagrinėjamos bylos situacijoje, kai palikėjos mirties (ir ieškinio teismui pateikimo) momentu buvo gyvų aukštesnės eilės įpėdinių (įskaitant ketvirtos eilės įpėdinį – palikėjos brolį, bet tuo neapsiribojant), teismo sprendimas nesukels (nėra žinoma, ar sukels) tiesioginių teisinių padarinių ieškovui (testatorės sūnėnui, penktos eilės įpėdiniui), nes tai, ar jis paveldės, pripažinus ginčijamą testamentą negaliojančiu, priklauso nuo sąlygos, ar aukštesnės eilės įpėdiniai atsisakys palikimo. Tuo tarpu tai, kaip aptariamas CK nuostatas aiškino bylą nagrinėję teismai, suponuoja, kad ieškinį dėl testamento ginčijimo gali pareikšti bet kurie pretendentai į palikimą, net ir tie, kuriems toks nuginčijimas nesukels materialiųjų teisinių padarinių. Taigi, taikant CK 5.17 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra aišku, ar teismas turi nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad, nuginčijęs testamentą, jį ginčijantis įpėdinis įgytų teisę paveldėti, ar, kaip laikė bylą nagrinėję teismai, užtenka apsiriboti nustatymu fakto, jog asmuo yra įpėdinis pagal CK 5.11 straipsnyje nustatytas eiles. Atsakovė teigia, kad CK 5.17 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti aiškinamos plačiai, todėl teismas turi nustatyti, ar dėl testamento (jo dalių) nuginčijimo kreipęsis asmuo turi teisę reikšti tokį ieškinį, t. y. ar atitinka pirmiau nurodytą požymį. Nustačius, kad, pripažinus testamentą negaliojančiu, asmuo paveldėtų, jis laikytinas tinkamu ieškovu, o pripažinus priešingai – ieškinys atmestinas vien šiuo pagrindu.

44.2. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami proceso teisės normas (CPK 185 straipsnį), netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes pernelyg sureikšmino (duomenys neskelbtini) ambulatorinės pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, paneigė testatorės iki mirties ne kartą (sudaryti iš viso 8 testamentai) išreikštą valią, kad palikimas neliktų šeimoje, nepagrįstai neatsižvelgė į sudaryto sandorio naudingumą testatorei. Palikėja aiškiai nepageidavo palikti savo turto ieškovui, nes šis nevykdė to, ką buvo pažadėjęs – gyvendamas (duomenys neskelbtini) neprižiūrėjo ir neslaugė tetos jos namuose (duomenys neskelbtini). Be to, bylos rašytiniai duomenys ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ginčijamo testamento surašymo momentu palikėja buvo psichiškai ir fiziškai sveika, puikiai gebėjo disponuoti jai priklausančiu turtu (savo teisėmis į jį). Reikšminga aplinkybė yra ta, kad palikėjos būklė pablogėjo prieš pat mirtį, staiga, ir tai įvyko dėl (duomenys neskelbtini) ją ištikusio insulto, tačiau, (duomenys neskelbtini) sudarydama testamentą, ji galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Svarbu ir tai, kad palikėjos brolis V. S. (jo teisių perėmėjas), būdamas aukštesnės eilės paveldėtojas, įgijęs teisę priimti E. S. turtą pagal įstatymą, teismui buvo nurodęs, jog, jo vertinimu, ginčijamo testamento sudarymas atitiko palikėjos tikrąją valią ir interesus. Teismai, vertindami bylos įrodymus, nepagrįstai suabsoliutino medicininius duomenis, kurie šioje konkrečioje situacijoje objektyviai negali atspindėti mirusiosios sveikatos būklės, buvusios ginčijamo testamento sudarymo metu, nes E. S. vengė lankytis pas gydytojus ir ginčo dėl to byloje nėra. Byloje yra duomenų, kad atitinkamu artimu iki testamento sudarymo laikotarpiu, (duomenys neskelbtini), testatorės suvokimas ir orientacija aplinkoje buvo gera, įprasta. Teismai nepašalinio pagrįstų abejonių dėl ekspertizės akto išvadų. Ekspertizės akte, priešingai nei laikė bylą nagrinėję teismai, kategoriškai nepatvirtinta, kad E. S. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti testamento sudarymo momentu. Taigi, ekspertės išvada negali būti traktuojama kaip tiesioginis įrodymas, nes ji pati paremta netiesioginiais duomenimis (iš esmės ekspertės nuomone, kuri grindžiama spėjimu, kad E. S. sveikatos būklė testamento sudarymo dieną, (duomenys neskelbtini), buvo tokia, kaip ir tada, kai E. S. buvo pristatyta į gydymo įstaigą (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus 18 dienų nuo testamento surašymo). Pomirtines ambulatorines ekspertizes atliekantys asmenys nepažįsta mirusio asmens ir remiasi medicinos dokumentais bei įrašais, tačiau šie duomenys senyvo amžiaus asmens atveju ne visada adekvačiai atspindi jo gebėjimą išreikšti savo valią. Dėl to itin svarbūs yra mirusįjį supusių artimų asmenų (nors ir ne medikų) paaiškinimai, taip pat kitos aplinkybės, patvirtinančios asmens būklę ir gebėjimą laisvai sudaryti sandorius konkrečiu momentu. Artimiausi E. S. asmenys (brolis V. S., kaimynė R. T.) byloje patvirtino, kad, sudarydama ginčo testamentą, E. S. suprato savo veiksmų esmę ir kad sudaryti sandoriai atitiko jos interesus būti slaugomai namuose ir iki mirties gyventi oriai. Taigi, teismai nepagrįstai suabsoliutino abejotinus medicininius duomenis ir ignoravo objektyvią bei kategorišką E. S. artimų žmonių pateiktą informaciją, kuri tiesiogiai paneigė ekspertizės akto išvadas.

45. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:

45.1. Nagrinėjamu atveju po E. S. mirties palikimą priėmė tik ieškovas V. B. Nors bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad E. S. dar turėjo brolį V. S. (šiuo metu miręs), tačiau jis po sesers mirties palikimo nepriėmė, todėl ieškovas buvo ir yra vienintelis įpėdinis, priėmęs palikimą po E. S. mirties. Taigi, V. B. yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Atsakovė kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovas nepatenka į CK 5.17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų, galinčių pareikšti ieškinį dėl testamento nuginčijimo, ratą. Bylą nagrinėję teismai teisingai laikė V. B. tinkamu ieškovu ginčijant E. S. testamentą, todėl kasacinio skundo argumentai dėl materialiosios teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti, neįrodyti ir atmestini.

45.2. Bylos medžiaga ir būtent ekspertizės aktas aiškiai patvirtina, kad sudarydama ginčo testamentą E. S. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl, nuginčijus tokį testamentą, testatorės valia nepaneigiama. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ekspertės išvada yra kategoriška, paremta testatorės medicinos dokumentuose esančiais įrašais apie testatorės sveikatos būklę nuo (duomenys neskelbtini) metų iki pat mirties. Atsakovė nepateikė į bylą jokių duomenų, kurie paneigtų ekspertizės akte padarytą išvadą. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) liga negalėjo turėti įtakos E. S. suvokimui, yra subjektyvūs atsakovės samprotavimai, neturintys jokios teisinės reikšmės bylai. Tai, kad liudytojai šioje byloje parodė, jog E. S. „<...> suprato savo veiksmų esmę“ (V. S. parodymai) arba „nenusikalbėjo nė ant žingsnio“ (R. T. parodymai), nepaneigia ekspertizės akto išvadų. Byloje nėra duomenų, kad E. S. buvo veiksni ginčo testamento sudarymo metu. Tai, kad atsakovė nesutinka su ekspertizės akto išvadomis, nepaneigia jo teisingumo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 5.17 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

46. Pagal CK 5.19 straipsnio 1 dalį, kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims.

47. Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018 38 punktą).

48. Remiantis CK 5.17 straipsnio 1 dalimi, ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje.

49. Argumentuodama dėl CK 5.17 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo atsakovė teigia, kad ieškovas (byloje susiklosčiusių ir neginčijamų faktinių aplinkybių kontekste – tiek testatorės mirties, tiek nagrinėjamo ieškinio pateikimo teismui dieną buvusių gyvų aukštesnės eilės įpėdinių pagal įstatymą) nėra šioje teisės normoje apibrėžtas subjektas, galintis pareikšti ieškinį dėl ginčijamo testamento pripažinimo negaliojančiu, nes neatitinka aptariamoje normoje įtvirtinto įpėdinio pagal įstatymą arba testamentą, galinčio pareikšti ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis, požymio – „kuris paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis“.

50. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tai yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, užtikrinanti kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę į teisminę gynybą. Pagal CPK straipsnio 2 dalį civilinio proceso, kaip vienos iš teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo formų, tikslas – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad bylos nagrinėjimo metu pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, ar teisminės gynybos prašančio asmens teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti, o jei taip – kokiais teisiniais būdais jie gali ir turi būti apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-313/2021, 22 punktas). Tiek teisė į teisminę gynybą, tiek ir konkrečios įstatyme nustatytos civiliniame procese dalyvaujantiems asmenims suteikiamos procesinės teisės turi būti naudojamos pagal nurodytą paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, įgyvendinus teisę į teisminę gynybą, turi būti pasiektas materialusis teisinis efektas – sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos, todėl teismo procesas negali būti vykdomas kaip formali procedūrinė priemonė, nesukurianti jokių teisinių padarinių jo šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-1075/2023, 27 punktas).

51. Kadangi pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas, tai ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis (CK 5.17 straipsnio 1 dalis). Kiti asmenys neturi teisės pareikšti tokius ieškinius.

52. Nagrinėjamu atveju pripažinus ginčijamą testamentą negaliojančiu, E. S. turtas būtų paveldimas pagal įstatymą. Taigi, nagrinėjamoje byloje reikšminga nustatytina aplinkybė, ar, pripažinus (duomenys neskelbtini) testamentą negaliojančiu, ieškovas, kaip penktos eilės įstatyme apibrėžtas įpėdinis, įgytų teisę paveldėti turtą, kuris paliktas atsakovei testamentu, pagal įstatymą.

53. Pagal įstatymą, teisę paveldėti mirusio asmens turtą turi mirusio asmens sutuoktinis ir giminaičiai. CK 5.11 straipsnyje aiškiai apibrėžti giminystės ryšiai ir laipsniai, kuriuos atitinkantys asmenys turi teisę paveldėti. CK 5.11 straipsnyje nustatytas įpėdinių eilės sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamas, t. y. įstatymų leidėjo nustatytas giminystės ryšys ir laipsnis negali būti aiškinamas išplečiant įpėdinių pagal įstatymą sąrašą. Pagal CK 5.11 straipsnį, paveldėdami pagal įstatymą įpėdiniai paveldi palikimą lygiomis dalimis pagal eiles.

54. Pagal CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalis, pretenduoti į palikimą (CK 5.8 straipsnis) gali tik tas asmuo, kuris įstatymo nustatyta tvarka įstojo į paveldėjimo santykius. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo.

55. Tai reiškia, kad paveldėjimui pagal įstatymą reikia, jog kiekvienas tos eilės įpėdinis atliktų įstatymo nustatytus veiksmus, įgyvendinančius jo teisę į palikimą. Bet kuris iš įpėdinių, atlikęs veiksmus palikimui priimti, turi teisę gauti lygią su kitais tos pačios eilės įpėdiniais palikimo dalį. Pagal CK 5.11 straipsnio 2 dalį, kitos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu pirmesnės eilės įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė. Paveldėjus pirmesnės eilės įpėdiniui, paskesnės eilės įpėdinis nepaveldi.

56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas yra kreipęsis į notarą dėl palikimo priėmimo. Taigi, ieškovas yra atlikęs CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus ir yra pretendentas (penktos eilės įpėdinis) į E. S. palikimą, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados, kad tokiam pretendentui atsiranda teisinės pasekmės, nurodytos CK 5.50 straipsnio 2 dalyje. CK 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės (įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą) atsiranda tik tokiu atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio (įpėdinių) pagal įstatymą ar įpėdinio (įpėdinių) pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas.

57. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškinio teismui pateikimo metu buvo gyvas aukštesnės (ketvirtos) eilės įpėdinis pagal įstatymą (palikėjos E. S. brolis V. S.), kuris šiuo metu yra miręs. Byloje taip pat nustatyta, kad per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos palikėjos brolis neatliko CK 50 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų – į palikimo atsiradimo vietos notarą nesikreipė, taip pat neįrodinėjo, kad praktiškai būtų pradėjęs valdyti paveldimą turtą.

58. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 straipsnis). Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo panaikinamos (pasibaigia) įpėdinio teisės į palikimą (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Šis sandoris negali būti sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Palikimo atsisakymas, taip pat kaip ir palikimo priėmimas, turi būti išreikštas aktyviais veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015). Pagal CK 5.60 straipsnio 3 dalį, palikimo atsisakymas yra raštu sudaromas sandoris, apie kurį įpėdinis praneša palikimo atsiradimo vietos notarui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2009).

59. Tačiau įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti ir tais atvejais, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

60. Taigi, palikimo nepriėmimas yra suprantamas kaip apibendrintas įvairių situacijų apibūdinimas, kai šaukiamas paveldėti įpėdinis nepaduoda pareiškimo notarui, nesikreipia į teismą dėl palikimo priėmimo termino atnaujinimo ir neatlieka jokių aktyvių veiksmų, siekdamas paveldėti. Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris, išreikštas aktyviu įpėdinio veiksmu, o palikimo nepriėmimas yra asmens, turinčio teisę į palikimą, neveikimas arba pasyvus elgesys, tačiau tiek palikimo nepriėmimas, tiek atsisakymas yra įpėdinio valios išraiška ir turi tas pačias pasekmes; toks asmuo netampa mirusio asmens turtinių teisių ir pareigų perėmėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-321/2016, 42–43 punktai).

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją ieškovas, kaip įpėdinis pagal įstatymą – palikėjos sesers vaikas (penktos eilės įpėdinis), galėjo kreiptis dėl (duomenys neskelbtini) testamento nuginčijimo, jeigu nebuvo pirmesnės eilės įpėdinių ar šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė (CK 5.11 straipsnio 2 dalis). Kaip jau nurodyta šios nutarties 57 punkte, palikimo atsiradimo momentu buvo gyvas aukštesnės eilės įpėdinis – palikėjos brolis (mirė jau inicijavus civilinį procesą šioje byloje – (duomenys neskelbtini)), tačiau byloje nustatyta, kad jis įstatymo nustatyta tvarka į paveldėjimo santykius neįstojo. Kadangi tiek palikimo nepriėmimas, tiek jo atsisakymas turi tas pačias teisines pasekmes (CK 5.60 straipsnio 2 dalis), tai yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 5 punktą yra penktos eilės įpėdinis, kuris, pripažinus testamentą negaliojančiu, paveldėtų pagal įstatymą. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl ieškovo negalėjimo būti subjektu, galinčiu reikšti ieškinį dėl testamento nuginčijimo, pripažįstami nepagrįstais (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl ekspertizės akto vertinimo sprendžiant dėl palikėjos būsenos testamento sudarymo metu

62. Pripažinus, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 5.17 straipsnio 1 dalies normas ir ieškovas yra tinkamas subjektas reikalavimui dėl ginčo testamento pripažinimo negaliojančiu pareikšti, aktualumo nepraranda kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 straipsnio) pažeidimu, eksperto išvados įrodomąja reikšme ir jos vertinimu.

63. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir padarinius (CK 5.15 straipsnio 2 dalis). Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai testamentą sudarė asmuo, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015; kt.).

64. Tuo atveju, kai ginčijamas testamentas, kurio sudarymo metu nebuvo galiojančio teismo sprendimo dėl testatoriaus pripažinimo neveiksniu, toks testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 2, 4 dalys, 5.16 straipsnio 2 dalis) CK 1.89 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

65. Asmeniui, CK 1.89 straipsnio pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 41 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

66. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai. Mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).

67. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 27 punktas).

68. Asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).

69. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicinos dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015).

70. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas privalo patikrinti, ar ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais, t. y. neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet privalo vertinti ir tiriamojoje akto dalyje nurodytas aplinkybes ir patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2006; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2010; 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2023, 76 punktas).

71. Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymo. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

72. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).

73. Teismas, kiek leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, kad testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015; kt.).

74. Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012).

75. Nagrinėjamoje byloje atlikus ambulatorinę, pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, buvo pateikta kategoriška išvada, kad testamento surašymo metu, t. y. (duomenys neskelbtini), E. S. konstatuota įgyta (duomenys neskelbtini), sergant (duomenys neskelbtini) liga ((duomenys neskelbtini)), ir kad E. S. dėl savo psichinės sveikatos būklės negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti testamento surašymo metu.

76. Pažymėtina, kad teismo ekspertė S. Brazauskienė buvo apklausta teismo posėdžio metu ir papildomai išdėstė paaiškinimus dėl savo išvadų, be kita ko, pažymėdama, kad (duomenys neskelbtini), kai kognityviniai pažinimo sutrikimai tęsiasi daugiau kaip šešis mėnesius; kad į gydymo įstaigą (duomenys neskelbtini) mirusioji pateko jau tada, kai jos psichikos sutrikimas buvo pažengęs, ir, pagal medicinos dokumentuose esančius įrašus, tokia būklė negalėjo išsivysti ir taip pablogėti per porą savaičių.

77. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai vertino visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi teismo psichiatrijos ekspertizės išvada kaip tiesioginiu įrodymu. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką, nurodytą šios nutarties 71 punkte.

78. Byloje nustatyta, kad E. S. neturėjo aiškiai išreikštos valios, kam ji norėtų palikti savo turtą, ne kartą savo valią, sudarydama naujus testamentus, keitė. Teismų konstatuota, kad atsakovė E. S. pradėjo rūpintis (duomenys neskelbtini), prieš šv. Kalėdas, ir, praėjus vos keletui savaičių, nuvežė ją pas notarą sudaryti testamento. Teismai vertino šias aplinkybes byloje esančių medicinos dokumentų kontekste pažymėdami, jog tai teismams kėlė pagrįstų abejonių dėl E. S. sąmoningai susiformavusios valios testamento sudarymo metu.

79. CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

80. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

81. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir pirmiau minėtą apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, jog E. S. dėl savo psichinės sveikatos būklės negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti testamento surašymo metu, nustatė įvertinęs ne tik ekspertizės išvadą, bet visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir liudytojų parodymus, taip pat ekspertės paaiškinimus, ir išvadą dėl jos buvimo padarė iš įrodymų visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės kasacinio skundo argumentai, kuriais tik akcentuojami atskiri įrodymai (atsakovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai), tačiau neįvertinamas ir neatskleidžiamas jų santykis su kitais byloje surinktais įrodymais, neįvertinama jų įrodomoji reikšmė atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat tiesiog nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo padarytomis jai nepalankiomis išvadomis, neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamą aplinkybę apeliacinės instancijos teismas nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus.

Dėl bylos procesinės baigties

82. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, nepažeisdamas CPK 176, 185 straipsnių nuostatų ir jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos, pagrįstai nusprendė, kad byloje nustatyta, jog palikėja testamento sudarymo metu dėl savo psichinės sveikatos būklės negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, taip pat tinkamai taikė ir aiškino CK 5.17 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo

83. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

84. Kasacinį skundą atmetus, atsakovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

85. Ieškovas V. B. prašo priteisti 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.14 punktuose nurodytų dydžių, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinas 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas.

86. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 22 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,60 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus atmesti atsakovės kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 12,60 Eur (dvylika Eur 60 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas