Civilinė byla Nr. 3K-3-26/2012
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10610-2009-9
Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys R. Š., D. L., T. L., T. L., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. ieškinį V. L., T. L., Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys D. L., T. L., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl garažo nugriovimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovui V. L. 1986 m. balandžio 16 d. išduotas orderis gyventi su šeima gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). 2005 m. balandžio 21 d. Kauno miesto savivaldybė (nuomotojas) ir trečiasis asmuo T. L. (nuomininkas) sudarė gyvenamosios patalpos savininkui grąžintiname name, jo dalyje, bute nuomos sutartį Nr. GS-4-18, kuria nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotai valdyti ir naudotis suteikta 77,90 kv. m bendrojo naudingo ploto gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1790 R. Š. atkurta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat į ieškovo nuomojamas gyvenamąsias patalpas bute Nr. 1. gražinant šį turtą natūra. 2007 m. lapkričio 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu T. L. ir jo šeimos nariams, gyvenantiems savininkui grąžintiname bute, paskirta 409 000 Lt nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertei kompensuoti. T. L. 2007 m. spalio 26 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, nurodydamas, kad nesutinka su nustatyta turto kompensacijos verte, nes neįvertintas jo tėvų statytas ir įrengtas garažas. Kauno miesto savivaldybės administracija 2007 m. lapkričio 5 d. atsakyme į šį kreipimąsi nurodė, jog 2005 m. balandžio 21 d. nuomos sutartimi buvo nuomojamas tik butas, garažas joje neįrašytas, todėl negalėjo būti ir nebuvo įvertintas.
Ieškovai V. L. ir T. L. 2009 m. birželio 26 d. ieškiniu prašė pripažinti jų nuosavybės teisę į pastatą – garažą (pažymėtą indeksu 3G1p), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodė, kad 1986 m. rugsėjo 19 d. vietos valdžios sprendimu Nr. 269 ieškovui V. L. buvo leista įsirengti (įteisinti) komunalinius garažus ūkiniuose pastatuose. Toks sprendimas prilygo statybos leidimui, jo pagrindu parengtas garažo projektas ir 1986 m. įrengtas bei 1986–1987 m. inventorizuotas 43,22 kv. m garažas. Ieškovų teigimu, jie įgijo nuosavybės teises į šį garažą pastatydami naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovai 2010 m. rugsėjo 10 d. patikslino ieškinio reikalavimą, prašydami nuosavybės teises į ginčo garažą pripažinti tik ieškovui V. L., o ieškovas T. L. 2010 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio metu savo ieškinio atsisakė. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu šį atsisakymą priėmė ir civilinę bylą pagal T. L. reikalavimus nutraukė.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad 1986 m. rugsėjo 19 d. vietos valdžios sprendimas Nr. 269 negali būti prilygintas statybos leidimui, be to, juo leista įsirengti ir įsiteisinti ūkiniuose pastatuose komunalinius garažus, bet ne juos statyti. Atsakovo teigimu, ginčo garažas yra savavališka statyba, todėl nuosavybės teisės į jį įgyti negalima (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).
Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, R. Š. ieškiniu prašė įpareigoti V. L. ir T. L. per mėnesį nugriauti garažą arba, to nepadarius per nustatytą terminą, leisti nugriauti šį garažą V. L. ir T. L. sąskaita. R. Š. teigimu, jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau dėl garažų, atsiradusių perstačius savivaldybės šiame sklype statytus sandėliukus, ji negali naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Dėl to, trečiojo asmens teigimu, garažai turi būti nukelti ar išardyti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu V. L. ieškinį atmetė, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. ieškinį tenkino: įpareigojo V. L. ir T. L. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti garažą, to nepadarius, leido trečiajam asmeniui jį nugriauti ieškovų sąskaita. Teismas nustatė, kad 1986 m. rugsėjo 19 d. vietos valdžios sprendimu Nr. 269 V. L. leista ūkiniuose pastatuose savo lėšomis neatlygintinai įsirengti (įsiteisinti) komunalinius garažus, taip pat jis įpareigotas sudaryti ir suderinti projektinę–techninę dokumentaciją ir prieš darbų pradžią gauti rajono Gamybinės butų ūkio valdybos leidimą. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo sprendimu ieškovui leista ne naujai pastatyti, o įsirengti (įteisinti) sprendimo priėmimo metu jau buvusius savavališkai įrengtus garažus, teismas laikė, kad iš esmės šis sprendimas buvo skirtas savavališkos statybos padariniams šalinti. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog įvykdė sprendime nurodytą įpareigojimą sudaryti ir suderinti projektinę-techninę dokumentaciją ir gauti rajono Gamybinės butų ūkio valdybos leidimą (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Inventorinėje byloje 1988 m. sausio 29 d. įrašyta žyma „3G'p nepriimta eksploatuoti“. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog laikėsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, ir negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo garažą pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą, nes garažas nepripažintas tinkamu naudoti administracine tvarka, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre; ieškovas nepateikė statybos leidimo ir kitos projektinės techninės dokumentacijos, todėl be statybos leidimo pastatyto garažo statyba turi būti pripažįstama savavališka (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad 1986 m. vietos valdžios sprendime aiškiai nurodyta, jog V. L. lėšomis pastatyti garažai priklausys Gamybinei butų ūkio valdybai, todėl aplinkybė, kad ieškovas vis tiek juos statė, reiškia, jog jis su tokia sąlyga sutiko. Dėl to, teismo teigimu, ieškovas negalėjo turėti jokio teisėto lūkesčio įgyti garažus savo nuosavybėn, t. y. net pašalinus savavališkos statybos padarinius ir įteisinus statinį, jis būtų buvęs registruojamas Gamybinės butų ūkio valdybos (o ne ieškovo) vardu ir vėliau nuomojamas ieškovui. Be to, teismas nurodė, kad ginčo garažas nesuformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ieškovui niekada nenuomotas, o ieškovas tokio reikalavimo niekada nekėlė. Dėl šių aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad garažas yra negyvenamoji patalpa, jis negali būti Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties objektas, nes tai prieštarautų sutarties esmei.
Teismas, patenkindamas trečiojo asmens reikalavimus, nurodė, kad pagal Kauno apskrities viršininko 2009 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 02-01-3775 dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R. Š. Ji nesutinka skirti ar išnuomoti žemės sklypo dalį po ginčo garažu neteisėtai pastatytam statiniui eksploatuoti. Statybai nebuvo gautas leidimas, neparengta bei tinkamai nesuderinta projektinė techninė dokumentacija, garažas nepriimtas ir nepripažintas tinkamu naudoti, todėl, teismo teigimu, trečiasis asmuo pagrįstai reikalauja nugriauti jam priklausančiame sklype esantį savavališkai pastatytą garažą (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 3, 5, 6 punktai). Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 28 d. papildomu sprendimu trečiajam asmeniui R. Š. iš ieškovo V. L. priteisė 262 Lt žyminio mokesčio ir 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad 1986 m. rugsėjo 19 d. vietos valdžios sprendimu ieškovui V. L. leista savo lėšomis įsirengti komunalinius garažus, tačiau taip pat nurodyta, jog tai nesukurs naujos nuosavybės, nes jų įrengimas nei ieškovui, nei kitiems namų valdų gyventojams nebus atlygintas ir šis turtas bus įtrauktas į Gamybinės butų ūkio valdybos balansą. Ieškovui parengus ūkinio pastato priestato projektą bei atlikus statybos–rekonstrukcinius darbus, nuosavybės teisės į garažą jis neįgijo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2005 m. balandžio 21 d. nuomos sutartimi Nr. GS-4-18 ieškovui ir jo šeimos nariams išnuomota tik gyvenamoji patalpa, sprendė, jog nėra teisinio pagrindo 1987 m. iš pagalbinių patalpų rekonstruotam garažui įteisinti ieškovo vardu. Dėl to, kolegijos nuomone, klausimai dėl statybos teisėtumo ir priežasčių, dėl kurių garažas nebuvo teisiškai registruotas Gamybinės butų ūkio valdybos vardu, nėra teisiškai reikšmingi, nes nesudaro pagrindo ieškovo nuosavybės teisei į ginčo garažą pripažinti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas V. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl absoliučių teismų sprendimų negaliojimo pagrindų. Teismų procesiniai sprendimai naikintini CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu dėl absoliutaus sprendimų negaliojimo pagrindo, nes teismai nusprendė dėl byloje nedalyvaujančio asmens – T. L. – teisių ir pareigų. Teismai, tenkindami R. Š. ieškinį, nugriauti ginčo statinį įpareigojo trečiąjį asmenį T. L., kuris nebuvo nei ginčo statinio savininkas, nei statytojas, nei bylos šalis (civilinio proceso prasme), nes iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsisakė ieškinio ir, priėmus jo atsisakymą, neteko teisinio suinteresuotumo byloje, prarado byloje dalyvaujančio asmens statusą.
2. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neatsižvelgdamas į daugybę rašytinių oficialių įrodymų, sprendė, kad garažas pastatytas 1983 m., neįvertino, jog byloje surinkti įrodymai, statybos leidimai ir dokumentai, su valstybės priežiūros institucijomis suderintas techninis projektas patvirtina, kad statyba vyko 1986–1987 m. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminio dalyko – statinio statybos laikotarpio. Dėl to teismų išvados yra nenuoseklios, nelogiškos, pagrįstos prielaidomis.
3. Dėl netinkamo statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, kad dėl statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal teisės aktus, galiojusius statinių statybos metu, ir nepagrįstai laikė ginčo garažo statybas savavališkomis. Kasatoriui buvo išduotas statybos leidimas pagal tuo metu galiojusios Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 patvirtintos leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos reikalavimus. Projektinė dokumentacija buvo suderinta su visomis reikiamomis institucijomis. Garažas buvo inventorizuotas. Tai, kad garažas nebuvo teisiškai įregistruotas kasatoriaus vardu, negali būti kliūtis spręsti ginčą dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
4. Dėl teismo taikytų priemonių neadekvatumo. Teismas, tenkindamas trečiojo asmens ieškinį, taikė kraštutines priemones – nurodė nugriauti statinį, tačiau neargumentavo tokio sprendimo taikyti griežčiausią sankciją.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo skundą atmesti. Atsiliepime atsakovas nurodo tokius argumentus:
1. Kasatoriaus teiginiai dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nepagrįsti, nes T. L., atsisakęs savo ieškinio reikalavimų, neprarado byloje dalyvaujančio asmens statuso, o dalyvavo byloje trečiuoju asmeniu (CPK 37 straipsnis).
2. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes kasatorius tik aprašo byloje esančius įrodymus, nenurodydamas konkrečių teismų padarytų teisės normų pažeidimų.
3. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo, nes šioje byloje nereikšminga, kas ir kokiomis lėšomis statė, ar tai buvo daroma pagal statybos metu galiojančių teisės normų nuostatas ir pan., nes ginčo pastato priklausomybės klausimas buvo išspręstas 1986 m. rugsėjo 19 d. vietos valdžios sprendime nurodant, kad, nors kasatorius garažą statys savo lėšomis, jis priklausys Gamybinei butų ūkio valdybai. Kasatorius neįvykdė sprendime nurodyto įpareigojimo, t. y. neparengė projektinės–techninės dokumentacijos, todėl teismai pagrįstai pripažino kasatoriaus atliktus darbus savavališka statyba.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako dėl byloje keliamų teisės normų, reglamentuojančių teisių į nekilnojamąjį daiktą nustatymą ir statybų pripažinimą savavališkomis, aiškinimo bei taikymo klausimų.
Dėl garažo rekonstrukcijos ir teisių į šį statinį nustatymo
Nagrinėjamoje byloje ieškovas, nesutikdamas su teismų procesiniais sprendimais atmesti jo ieškinį ir grįsdamas reikalavimą pripažinti jo nuosavybės teisę į ginčo garažą, nurodo, kad nuosavybės teisę į garažą įgijo pastatydamas naują daiktą. Taigi būtina tirti, ar ieškovo atlikta ūkio pastato rekonstrukcija leidžia pripažinti, jog buvo sukurtas naujas daiktas, į kurį CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nuosavybės teises įgijo jį sukūręs asmuo.
Daikto pagaminimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Pagal bendrąją nuosavybės įgijimo šiuo pagrindu taisyklę daiktas turi būti pagamintas laikantis jo pagaminimo momentu egzistuojančio teisinio reguliavimo, t. y. nekilnojamojo daikto statyba ar rekonstrukcija turi būti teisėta. Taigi daikto pagaminimo teisėtumas yra būtina sąlyga įgyjant nuosavybės teises į tokį daiktą. Be to, nuosavybės teisei atsirasti reikšmingas ne vien daikto pagaminimo ar pagerinimo (rekonstrukcijos) nustatytų procedūrų laikymasis ir faktinis tokių teisių įgyvendinimas, bet ir tai, kokias teises įgijo ar galėjo įgyti statytojas (rekonstrukciją atlikęs asmuo) konkrečiu atveju, atsižvelgiant į statybos (rekonstrukcijos) pagrindu buvusių dokumentų turinį.
Nagrinėjamu atveju kasatorius reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į ginčo garažą CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu grindžia įrodinėdamas, kad jo tėvai savo lėšomis, turėdami visus tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytus teisėtai rekonstrukcijai reikalingus dokumentus ir leidimus, perstatė ūkinį pastatą į garažą, t. y. pagamino naują daiktą ir tuo pagrindu įgijo nuosavybės teises į šį statinį. Be to, garažą kasatorius ir jo šeima nepertraukiamai valdė nuo 1988 m., todėl nuosavybės teisė jam turėtų būti pripažįstama ir įgyjamosios senaties pagrindu.
Teisėjų kolegija, teisės aiškinimo ir taikymo aspektu patikrinusi teismų procesinius sprendimus, kuriais atsisakyta pripažinti nuosavybę abiem kasatoriaus nurodomais pagrindais, konstatuoja, kad teismų išvados, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo privačiai kasatoriaus nuosavybės teisei į ginčo statinį atsirasti, atitinka rekonstrukcijos metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Kasatoriaus tėvus ir valstybę, valdžiusią nacionalizuotą asmenų turtą – gyvenamąjį namą ir priklausinį ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), siejo nuomos teisiniai santykiai. Vietos valdžios sprendimu ūkinį pastatą buvo leista rekonstruoti į garažą, t. y. leista pakeisti priklausinio paskirtį. Toks vietos valdžios valdymo organų sprendimas nenustatė, kad rekonstrukcijos būdu bus sukurta privati statytojo nuosavybė, nes tuo metu galiojusios teisės normos draudė valstybės ir piliečių bendrąją nuosavybę (1964 m. CK 129 straipsnis). Be to, rekonstrukcijos metu galiojusios teisės normos taip pat nustatė, kad priklausinį – daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi – ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita (1964 m. CK 153 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad tuometis teisinis reguliavimas draudė valstybės ir piliečių bendrąją nuosavybę, nustatė teises į daiktą ir jo priklausinį, akivaizdu, jog vietos valdžios valdymo organo individualiu aktu negalėjo būti leista rekonstrukcijos pagrindu atsirasti kasatoriaus ir valstybės bendrai nuosavybės teisei į ūkinį pastatą.
Pažymėtina, kad valstybė valdė nacionalizuotą piliečių turtą, todėl nebuvo teisinių prielaidų pripažinti, jog tretieji asmenys tokį turtą gali valdyti kaip savo, t. y. nebuvo ir negalėjo atsirasti įgyjamajai senačiai taikyti būtinos sąlygos (CK 4.48 straipsnis). Dėl to kasatoriaus nurodomas ilgas ir nepertraukiamas kasatoriaus (jo tėvų) naudojimasis garažu kvalifikuotinas kaip neterminuota gyvenamųjų patalpų nuoma, nes pagal tuo metu buvusią praktiką nuomininkai neretai naudodavosi priklausiniais, ūkine paskirtimi susietais su gyvenamuoju namu, jo dalimi ar konkrečia gyvenamąja patalpa. Toks nepertraukiamas priklausinių naudojimas nesudaro pagrindo teigti, kad nuomos santykiai pasikeitė į nuosavybės teisinius santykius.
Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad 1986 m. rugsėjo 19 d. vietos valdžios sprendimu V. L. leista ūkiniuose pastatuose savo lėšomis neatlygintinai įsirengti garažą, konstatuotina, jog valstybė pagrįstai neatlygino kasatoriui (jo tėvams) už jų lėšomis rekonstruotą garažą, nes tokia buvo rekonstrukcijos sąlyga, taip pat lėmusi tai, jog nuomojamu garažu, kaip nuomojamų gyvenamųjų patalpų priklausiniu, kasatorius (jo šeima) ilgą laiką naudojosi neatlygintinai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus nurodyta aplinkybė, jog jo tėvai garažo rekonstrukciją atliko savo lėšomis, neduoda pagrindo spręsti dėl atsiradusios kasatoriaus (ar jo šeimos) teisės reikalauti pripažinti nuosavybės teisę į ginčo garažą.
Teisėjų kolegija, sutikdama su teismų išvadomis dėl kasatoriaus nuosavybės teisių į garažą nepripažinimo, kartu pažymi, kad rekonstrukcija, kurią atliko nuomininkas nuomotojo sutikimu, pripažįstama nuomojamo daikto pagerinimu (1964 m. CK 316 straipsnis). Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nuomininko padarytų pagerinimų teisiniai padariniai priklausė nuo to, ar nuomojamo daikto pagerinimai atlikti nuomotojui leidus, bei to, ar atliktus pagerinimus įmanoma atskirti nuo nuomojamo daikto nepadarant nuomojamam turtui žalos, taip suteikiant galimybę pagerinimus atlikusiam nuomininkui juos pasiimti. Šios nustatytos sąlygos reikšmingos tais atvejais, kai nuomotojas ir nuomininkas nesusitaria kitaip. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuomos teisinių santykių šalys susitarė kitaip: vietos valdžios organai, leidę rekonstruoti ūkinį pastatą į garažą, nurodė sąlygą, jog tai bus atlikta neatlygintinai. Toks susitarimas reiškia, kad rekonstrukcija bus atlikta nuomininko lėšomis, o vietos valdžios organai, kurių valdomas turtas bus pagerintas, už tai neatlygins. Kolegija pažymi, kad toks susitarimas neprieštaravo tuo metu galiojusiai 1964 m. CK 316 straipsnio taikymo praktikai. Pažymėtina, kad kasatoriaus tėvai ir kasatorius turėjo teisę nepertraukiamai ir neatlygintinai naudotis ginčo garažu iki valstybė grąžino nacionalizuotą turtą teisėtiems savininkams, kartu išspręsdama ten gyvenusių nuomininkų teisių apsaugos klausimą, sumokant šiems kompensaciją.
Taigi teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, ginčo teisinių santykių metu galiojusias teisės normas ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų turinį, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčą dėl kasatoriaus nuosavybės į ginčo garažą atsiradimo galimybės sprendė tik rekonstrukcijos legitimumo pagrindu, t. y. neatsižvelgė į šalis siejusių santykių teisinį kvalifikavimą ir dėl to netaikė tų teisės normų, kurias reikėjo taikyti. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, pritaikius pirmiau nurodytas tinkamas materialiosios teisės normas, ieškinys dėl kasatoriaus nuosavybės teisės į ginčo garažą pripažinimo turėtų būti taip pat atmestas, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dalis, kuria ieškinys dėl nuosavybės pripažinimo atmestas, paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 2 dalis).
Dėl savavališkos statybos
Trečiasis asmuo R. Š., kuriai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), ieškiniu prašė įpareigoti V. L. ir T. L. nugriauti ginčo garažą arba leisti nugriauti garažą jų sąskaita. Teismai sprendė, kad ginčo garažas pastatytas neturint leidimo, neparengus bei tinkamai nesuderinus projektinės techninės dokumentacijos, garažas nepriimtas ir nepripažintas tinkamu naudoti, todėl trečiojo asmens reikalavimą nugriauti savavališkai pastatytą garažą laikė pagrįstu (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 3, 5, 6 punktai).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teismų išvada nepagrįsta, nes, kaip teisingai nurodė kasatorius kasaciniame skunde, teismai neatsižvelgė į statybos metu galiojusias teisės normas, pagal kurias turėjo būti sprendžiama dėl rekonstrukcijos teisėtumo. Ginčo garažo sukūrimo momentu galiojusios teisės normos nustatė, kad statybos darbai ar statinio rekonstrukcija yra teisėti veiksmai, jei atliekami gavus leidimą, turint projektą ir vykdomi laikantis projekto bei statybos taisyklių (1964 m. CK 114 straipsnis). Leidimus statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus ir kitus objektus supaprastinta tvarka išduodavo vietos valdymo organų statybos ir architektūros valdybų inžinieriai, rajonų architektai (žr. 1976 m. gruodžio 30 d. Ministrų Tarybos Valstybinio Statybos reikalų komiteto įsakymą Nr. 307). Nagrinėjamu atveju byloje pateiktas ne tik vietos valdymo organų sprendimas, tačiau ir garažo rekonstrukcijos projektas bei rajono architekto leidimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog ūkinio pastato rekonstrukcija buvo savavališka. Byloje nenustatyta, kad ūkinis pastatas rekonstruotas iš esmės nukrypstant nuo projekto ar šiurkščiai pažeidžiant pagrindines statybos normas bei taisykles (rekonstrukcijos metu galiojusi 1964 m. CK 114 straipsnio redakcija). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimai patenkinti trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinį nepagrįsti, nes ginčo garažas sukurtas turto nuomininkui perstatant ūkinį pastatą, turint nuomotojo, tuomečio gyvenamojo namo valdytojo, leidimą ir laikantis teisės norminių aktų reikalavimų ir negali būti laikomas savavališka statyba.
Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad ūkinio pastato rekonstrukcija į garažą neįregistruota. Ši aplinkybė būtų reikšminga sprendžiant dėl teisių į statinį, o ne dėl rekonstrukcijos savavališkumo. Dėl to tuo atveju, kai iki nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atkūrimo buvusiems savininkams turtą valdžiusi savivaldybė neįregistravo ginčo priklausinio kaip savarankiško nuosavybės objekto, pagrindinį daiktą grąžinus buvusiems savininkams, dėl ginčo garažo likimo turi spręsti savivaldybė.
Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, nutraukus nuomos teisinius santykius, nuomoto daikto pagerinimai, nagrinėjamu atveju – rekonstruoti gyvenamojo namo priklausiniai, lieka nuomotojo nuosavybe, kuris ir turi spręsti dėl tokių priklausinių likimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismai, įpareigodami V. L. ir T. L. nugriauti ginčo statinį, tokį įpareigojimą nustatė asmenims, kurie neturi įgaliojimų spręsti su ginčo garažu susijusių klausimų, nes, nutraukus nuomos teisinius santykius, ginčo garažu disponavo nuomotojas – savivaldybė. Dėl to teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis V. L. ir T. L. įpareigoti nugriauti garažą, naikintini, ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Nagrinėjant bylą iš naujo, spręstinas klausimas dėl atsakovo pagal trečiojo asmens R. Š. ieškinį tinkamumo (CPK 45 straipsnis).
Panaikinus teismų procesinių sprendimų dalį ir grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo, naikintinas ir su šia bylos dalimis susijęs Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. papildomas sprendimas, kuriuo trečiajam asmeniui R. Š. iš ieškovo V. L. priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su T. L. procesine padėtimi ir skundžiamų teismų procesinių sprendimų įtaka jo teisėms bei pareigoms, teismų sprendimo nugriauti ginčo garažą adekvatumu, tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo V. L. ieškinį.
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalis, kuriomis patenkintas trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. Š. ieškinys, ir bylos dalį pagal trečiojo asmens R. Š. ieškinį perduoti iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. papildomą sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys
