Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-336-312/2020
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00411-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.6; 21.11.10
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. J. ir jo atstovės advokatės Aušros Vaišnorienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarties, kuria A. K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-537-2020 pakeistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 34 straipsnio 6 dalimi A. K. J. paskirta švelnesnė administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 12 mėnesių laikotarpiui. Likusi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-537-2020 dalis palikta nepakeista.
n u s t a t ė :
I. Bylos aplinkybės
1. A. K. J. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-537-2020 buvo pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 4 dalį bei 426 straipsnio 1 dalį, nes 2019-12-10, apie 16.03 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Opel Astra, valst. nr. (duomenys neskelbtini) nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų perėjoje įėjusį pėstįjį, pravažiuodamas kliudė pėsčiojo vedamą paspirtuką ir jį sugadino. Iš eismo įvykio vietos pasitraukė, pažeidęs kelių eismo taisyklių reikalavimus. Padaryta žala neviršijo penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Šiuo nutarimu jam buvo paskirta 650 EUR dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas 24 mėnesiams.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartimi A. K. J. skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-537-2020 pakeistas. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi A. K. J. paskirta švelnesnė administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 12 mėnesių laikotarpiui. Likusi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-537-2020 dalis palikta nepakeista
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu A. K. J. ir jo atstovė advokatė Aušra Vaišnorienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį ir nutraukti A. K. J. atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną arba sušvelninti paskirtą administracinę nuobaudą, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
4. Teigia, jog liudytojas V. R., važiavęs iš paskos A. K. J. vairuojamo automobilio, fiziškai negalėjo matyti, kokiu būdu buvo užkliudytas paspirtukas, ar jis nebuvo numestas po automobilio ratais. Pažymi, kad po įvykio nei nukentėjusioji E. B., nei liudytojas V. R. nepriėjo prie A. K. J. automobilio bei iš jo išlipusio vairuotojo, nepaaiškino, kokiu būdu paspirtukas galėjo atsirasti po A. K. J. vairuojamo automobilio ratais ir nepareiškė jam pretenzijų, žmogus nebuvo sužalotas, todėl logiška būtų daryti išvadą, kad nukentėjusioji pati buvo neatsargi, galbūt važiavo perėjoje paspirtuku, o pamačiusi A. K. J. automobilį, numetė jį po automobilio ratais. Apeliantas teigia, kad važiuodamas per perėją E. B. bernatęs, tik išgirdo trakštelėjimą po ratais lūžtant paspirtukui, už kurį žalą jis atlygino.
5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad A. K. J., pravažiavęs perėją ir supratęs, kad kažkoks daiktas pakliuvo po ratais, netoliese sustojo, išlipo iš automobilio, apsidairė, palaukė galimo nukentėjusiojo pretenzijų, tačiau niekas prie jo nepriėjo, todėl jis išvažiavo. Tikėtina, kad jis nepastebėjo intensyvaus eismo judėjimo vietoje besibūriuojančių žmonių, stebėjusių įvykį. Jis nepadarė tyčinio nusižengimo, išvažiuodamas iš įvykio vietos, kadangi buvo sustojęs, nepabėgo ir nevengė išsiaiškinti įvykio aplinkybių. Liudytojas V. R. teismui patvirtino, kad po įvykio matęs stoviniuojantį senuką, tačiau niekas prie jo nepriėjo. Taigi, šis liudytojas patvirtino, kad A. K. J. tyčia iš įvykio vietos nepasišalino.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog, atsižvelgiant į padarytą nusižengimą ir įvertinus jo aplinkybes, A. K. J. paskirta labai griežta nuobauda, todėl prašoma sušvelninti nuobaudą, netaikant A. K. J. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo (ANK 34 straipsnio 6 dalis), nes jis prisipažino dėl administracinio nusižengimo padarymo, savo noru atlygino žalą už sulaužytą paspirtuką. Jis, būdamas 94 metų amžiaus, be transporto priemonės, esant sudėtingai epidemiologinei situacijai, yra rizikos amžiaus žmogus, jis negali naudotis miesto transportu ir nuvažiuoti į savo buvusią darbovietę - onkologijos institutą, į savo sodybą Trakuose. Būdamas garbaus amžiaus vienišas žmogus, jis turi pats pasirūpinti maistu, nuvykti į gydymo įstaigą ir pan. Pažymėtina, kad policijos pareigūnas R. Ivanauskas, atstovavęs šioje byloje policijos interesus, atsižvelgdamas į A. K. J. asmenybę, jo ilgametį sunkų mediko darbą, iš dalies sutiko su prašymu švelninti A. K. J. skiriamą nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės dar daugiau sušvelninti nuobaudą.
7. Nurodoma, jog administracinio nusižengimo teisena A. K. J. atžvilgiu gali būti nutraukta, kadangi jo veika neturi visų administracinio nusižengimo požymių: nebuvo sąmoningo pasitraukimo iš įvykio vietos, suvokimo, kad jis sukėlė eismo įvykį, siekimo išvengti administracinės atsakomybės. Iš tyrimo medžiagos matyti, kad tyčinio nusižengimo subjektyviųjų požymių nėra. A. K. J. iš įvykio vietos pasišalino sąžiningai klysdamas, neturėdamas tikslo pasitraukti iš įvykio vietos vengdamas administracinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-7-3-2013). Apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad A. K. J. yra visuomenei nusipelnęs gydytojas onkologas chirurgas, šiuo metu pensininkas, aktyviai dalyvaujantis mokslinėje ir praktinėje veikloje, iš užsienio kalbos verčia ir skelbia mokslinius darbus, o silpnėjant jėgoms ir sveikatai jam susisiekimas nuosava transporto priemone yra būtinas.
8. Atsiliepimų į skundą negauta.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
9. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nors A. K. J. kaltę dėl padarytų nusižengimų pripažįsta, tačiau teigia, jog iš eismo įvykio vietos tyčia nepasišalino, išlipęs nematė nukentėjusiojo, niekas prie jo nepriėjo, o paspirtuką manęs, kad kažkas numetė po jo automobilio ratais. A. K. J., nesutinkamas su skundžiamos nutarties dalimi, kuria jam už ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą buvo sumažinta administracinio poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones terminas nuo 24 iki 12 mėnesių, prašo šios administracinio poveikio priemonės netaikyti.
Dėl ANK 426 straipsnio 1 dalies taikymo
10. ANK 426 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę vairuotojui už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kai padaryta žala neviršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
11. A. K. J. neneigia, kad jis 2019 m. gruodžio 10 d.. apie 16.03 val.. (duomenys neskelbtini), vairavęs automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau tvirtina, kad nesuvokė, jog eismo įvykio metu buvo apgadintas paspirtukas, todėl iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Taigi, pažeidėjas neigia, kad iš eismo įvykio vietos jis pasitraukė tyčia, t. y. ginčija kaltę dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymo. Vis tik. A. K. J. teiginius, jog jis neturėjo tyčios pasitraukti iš eismo įvykio vietos, paneigia byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti duomenys, kurie laikytini įrodymais. A. K. J. teiginiai, jog jis nesuvokė, kad apgadino svetimą turtą, laikytini pasirinkta gynybine versija, siekiant sušvelninti savo veiksmų pavojingumą.
12. ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad jis yra susijęs su eismo įvykiu ir iš jo vietos pasišalinti suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).
13. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog A. K. J. suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino paspirtuką ir pasišalino iš įvykio vietos suprasdamas, jog elgiasi neteisėtai ir pažeidžia KET. Kaip matyti iš paties A. K. J. paaiškinimų, ji neneigia, jog nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kertant perėją išgirdo trakštelėjimą po ratais, išlipęs matė po jo automobiliu gulintį paspirtuką. Nors A. K. J. teigia, kad aplinkui nematė nei nukentėjusiojo asmens, nei besibūriuojančių žmonių, jis laukė apie 15-20 min., tačiau niekas prie jo nepriėjo, tokius jo teiginius paneigia tiesiogiai eismo įvykį matęs ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. R. (V. R.). Jis parodė, kad važiavo už pažeidėjo vairuojamo automobilio „busu“ (past. – mikroautobusu), todėl matė, kaip mergaitė vedėsi paspirtuką per perėją, o A. K. J. automobiliu užkabino galinį pasirtuko ratą, po ko paspirtukas palindo po A. K. J. automobiliu. A. K. J. sustojo, trumpai pastovėjo, tada, dar šiek tiek pavažiavęs, sustojo už perėjos apie 15 m., išlipo, apėjo jo „busą“, kuris stovėjo maždaug 5 m. atstumu nuo perėjos, tačiau nepriėjęs prie nukentėjusiosios, kuri verkė, o šalia buvo jis (V. R.), taip pat būriavosi žmonės, ir, grįžęs į automobilį, išvažiavo (b. l. 97-100). Tokiu būdu šiais liudytojo parodymais paneigiama A. K. J. versija, jog jis laukė galimai nukentėjusiojo asmens apie 15-20 min. ir nematė aplinkui nei nukentėjusiojo asmens, nei kitų žmonių. Be to, neįtikinantis ir nelogiškas A. K. J. argumentas, jog nukentėjusioji E. B. buvo neatsargi, galimai važiavo perėjoje paspirtuku, o pamačiusi A. K. J. automobilį, numetė jį po automobilio ratais.
14. Visos šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad A. K. J., žinodamas, jog sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas paspirtukas, sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl jo veikoje yra visi ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementai.
Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo panaikinimo
15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartimi tenkino iš dalies, A. K. J. skundą ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, A. K. J. paskyrė švelnesnę administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 12 mėnesių laikotarpiui. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-537-2020 A. K. J. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 24 mėnesiams.
16. ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio vieno šimto eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo aštuonių šimtų penkiasdešimt iki dviejų tūkstančių eurų. To paties straipsnio 7 dalyje numatyta, kad už ANK 426 straipsnio 1, 2 dalyse numatytus administracinius nusižengimus vairuotojams gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki trejų metų. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog A. K. J. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustato 12 mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, vadovaudamasis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis, tačiau šių nuostatų taikymas yra perteklinis, nes, kaip minėta aukščiau, už ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą, gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki trejų metų, taigi, apylinkės teismas A. K. J. skyrė administracinio poveikio priemonę sankcijos ribose. Su tokiu A. K. J. skirtu administracinio poveikio priemonės terminu (12 mėnesių) sutinka ir Vilniaus apygardos teismas.
17. ANK 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. ANK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas <...>, jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą, o 3 dalis nurodo, kad asmuo, kuriam paskirtas specialiosios teisės atėmimas, šios teisės atėmimo laikotarpiu negali ja naudotis ir (ar) jos įgyti. ANK 34 straipsnio 1 dalis įtvirtina reikalavimą administracines nuobaudas ir poveikio priemones parinkti iš kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. K. J. turėti teisę vairuoti transporto priemones yra būtina, nes yra vienišas žmogus ir be transporto priemonės, esant sudėtingai epidemiologinei situacijai, jis negali naudotis miesto transportu ir nuvažiuoti į savo buvusią darbovietę - onkologijos institutą, į savo sodybą Trakuose, gydymo įstaigą, parduotuvę ir pan., taip pat, jog nukentėjusiajai buvo atlyginta padaryta žala. Sutiktina, kad šios aplinkybės yra svarbios individualizuojant administracinę nuobaudą ir (ar) administracinio poveikio priemonę, tačiau visos šios aukščiau nurodytos aplinkybės buvo žinomos apylinkės teismui ir buvo tinkamai įvertintos tiek sprendžiant klausimą dėl administracinio poveikio priemonės taikymo būtinumo, tiek dėl jos termino nustatymo. Apygardos teismo vertinimu, skunde minimos aplinkybės negali būti vertinamos kaip pagrindas neskirti A. K. J. administracinio poveikio priemonės.
19. ANK 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti.
20. Įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, liudijančių asmens, kuriam taikoma administracinė nuobauda, naudai. Tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Pažymėtina, kad skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartos priemonę, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia administracinė nuobauda ar jos tikslus įgyvendinanti administracinio poveikio priemonė, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTU4LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-58-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-58-697/2017">2AT-58-697/2017</a>, 2AT-17-648/2018).
21. Apygardos teismas pažymi, kad vien asmenį tenkinančios nuobaudos ir (ar) poveikio priemonės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų joms keliamų tikslų, neatitiktų teisingumo principo, nes jomis siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad jis deramai laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Skunde minimos aplinkybės negali būti vertinamos kaip išskirtinės dėl administracinio poveikio priemonės neskyrimo. Asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga dėl asmeninių, buitinių priežasčių ar darbinių funkcijų atlikimo, turi būti pats suinteresuotas nedaryti administracinių nusižengimų, galinčių lemti šios specialiosios teisės netekimą. Atėmus teisę vairuoti transporto priemones, dėl to galimai kilsiantys nepatogumai gali būti įveikti kitomis priemonėmis.
22. Nors teisės vairuoti transporto priemones atėmimas sukels A. K. J. nepatogumų ir neigiamų pasekmių, tačiau tokie apribojimai yra natūrali taikomos administracinio poveikio priemonės pasekmė, t. y. paties pažeidėjo veiksmų rezultatas. Šie nepatogumai turi ir prevencinę funkciją, kad patyręs nepatogumus pažeidėjas ateityje nedarytų nusižengimų, nes sulauks tokių pat ar dar didesnių nepatogumų. Kaip minėta, ANK 34 straipsnio 6 dalis numato, jog sprendžiant šios normos taikymą reikia atsižvelgti į teisingumo ir protingumo principus, tačiau šioje byloje administracinio poveikio priemonės neskyrimas nebūtų nei teisingas, nei protingas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į dvi A. K. J. atsakomybę švelninančias aplinkybes (kaltininkas prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino nuostolius), o taip pat į jo asmenybę teigimai charakterizuojančius požymius, nutarė jam paskirti administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą minimaliam terminui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad, nors ir apylinkės teismas pripažino A. K. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs administracinius nusižengimus ir nuoširdžiai gailėjosi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad jis dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo nebuvo nuoširdus – neigė tyčia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos tiek nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, tiek skunduose apylinkės ir apygardos teismams. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. K. J. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, o pasišalinimas iš eismo įvykio vietos pagal teismų praktiką vertinamas šiurkščiu KET pažeidimu. Pažymėtina ir tai, jog A. K. J. 2018 m. gruodžio 18 d. jau buvo baustas už pasitraukimą iš įvykio vietos (b. l. 18-20).
23. Apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. K. J. paskyrė tinkamą administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. J. paskirta administracinio poveikio priemonė atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus bei jo asmenybę, byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima neskirti administracinio poveikio priemonės, keisti apylinkės teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
n u t a r i a:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį nepakeistą ir A. K. J. ir jo atstovės advokatės Aušros Vaišnorienės apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.
Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
