Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. I2-790-809/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02127-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 26; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui V. J.,

atsakovo atstovei N. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys – G. G. ir I. G.,

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr.3R-542 (2.13-1.E) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, jog Inspekcija neteisėtai netyrė šmeižikiškos J. S. informacijos: „Apie vykdytą ir galimai vykdomą neteisėtą pareiškėjo veiklą pinigų skolinimo srityje“, kuri buvo skelbiama visuomenės informavimo priemonių publikuojamuose straipsniuose. Inspekcija neigilino ir netyrė, jog minėti straipsniai yra publikuoti G. G. užsakymu, tačiau jo neapklausė. Pareiškėjas pažymi, jos Inspekcija nesigilino į publikacijas, nors jos atsirado tik tuomet, kai G. G. atsisakė grąžinti sukčiavimu iš V. J. išviliotas didelės vertės pinigų sumas. Inspekcija neteisėtai netyrė ir nenustatė, jog pareiškėjas neužsiima skolinimosi verslu ir neteikia jokių paskolų, o paskolą G. suteikė tik todėl, kad jį privertė tai padaryti G. G. žadėdamas tik tada grąžinti ankstesnes paskolas, jei pareiškėjas skolins vis naujas pinigų sumas.

Pažymi, kad Inspekcija Sprendime neteisėtai panaudojo G. G., I. G. ir jų atstovo J. S. pateiktą melagingą informaciją, t. y. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-30- 993/2019, pagal kurį V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalyje, t. y. pareiškėjas nuteistas už neteisėtą vertimąsi finansine veikla skolinimo srityje. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. J. nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d. vertėsi neteisėta finansine veikla, t. y. kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.59 straipsnio reikalavimus - neįsteigęs juridinio asmens nustatyta tvarka, CK2.62 straipsnio reikalavimus - neįregistravęs juridinio asmens į registrą nustatyta tvarka ir CK 2.77 straipsnio reikalavimus - negavęs nustatyta tvarka licencijos teikti finansines paslaugas, t. y. paskolų gavėjams nurodymu surašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis įvairiomis sumomis mieste sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius. Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas Kauno apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. IA-86317/2020 nutartį panaikino, kadangi buvo konstatuotas Kauno apygardos teismo šališkumas.

Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 26 straipsnio 1 dalį, nes prieš priimant administracinės procedūros sprendimą, asmuo, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, taip pat kiti asmenys gali būti apklausiami, siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes. Anot pareiškėjo, Inspekcija iš anksto buvo šališka, nusistačiusi prieš pareiškėją, todėl atsisakė išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes.

Pareiškėjas pažymi, kad jis Inspekcijai kėlė reikalavimus išsireikalauti bei jam pateikti informaciją iš Šeimos kredito unijos ir Lietuvos Banko, tačiau šio prašymo Inspekcija neįgyvendino, ir todėl neturėdama šios informacijos Inspekcija padarė neteisingą išvadą, kad V. J. neteisėtai atskleidė G. G. ir I. G. duomenis Šeimos kredito unijai.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Inspekcija netyrė jo pateiktos informacijos bei netinkamai įvertino aplinkybes dėl, kurių jis kreipėsi į Šeimos kredito uniją, todėl pažeidė VAĮ nuostatas bei Inspekcijos veiklos nuostatus.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendime Inspekcija netinkamai įvertino aplinkybes, išdėstė tikrovės neatitinkančius teiginius ir nepagristai vadovavosi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTĮ) 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau - ir Reglamentas) 58 straipsnio 2 dalies b punktu, todėl G. ir I. G. skundą nepagrįstai ir neteisėtai pripažino pagrįstu.

Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pateikė atsiliepimą į skundą, atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Inspekcija nurodo, jog atsižvelgdama į įrodymų visumą, t. y. V. J. pateiktus paaiškinimus, Prašyme nurodytus pagrindimus bei Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019, nusprendė, kad V. J. veiklos pobūdis - pinigų skolinimas, todėl jam yra taikomos Reglamento ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau - ADTAĮ) nuostatos, todėl pareiškėjo teiginys neva neteisėtai, vien tik remiantis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, Inspekcija darė išvadą, kad jis yra verslininkas yra visiškai nepagrįstos.

Inspekcija, pažymi, kad jai informacija, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Kauno apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. IA-86-317/2020, nagrinėjant G. ir I. G. skundą Inspekcijai, nebuvo žinoma, tačiau, jeigu ir būtų žinoma, ji nebūtų reikšminga, kadangi tai nebūtų turėję įtakos Inspekcijos sprendimui taikyti Reglamento nuostatas.

Inspekcijai yra suteikta kompetencija savo nuožiūra pasirinkti ir veikti pagal ADTAĮ ir Reglamento jai suteiktus įgaliojimus, tame tarpe ir spręsti, kaip reikalinga nagrinėti asmenų skundus, kad būtų surinkta su galimu Reglamento pažeidimu susijusi informacija. Pažymi, kad pareiškėjo minimas VAĮ 26 straipsnis nėra taikomas nagrinėjamu atveju.

Nurodo, jog atsižvelgiant į skundo nagrinėjimo dalyką bei į tai, kad G. ir I. G. skundo nagrinėjimo metu buvo gauti iš skundžiamo asmens V. J. paaiškinimai dėl skunde nurodytų aplinkybių, Inspekcijai papildomai nereikėjo kviesti kitų asmenų, kad jie duotų paaiškinimus dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad galėtų priimti tinkamą sprendimą.

Pažymi, jog Inspekcijai nėra žinomi jokie faktai ar aplinkybės, dėl kurių būtų galima laikyti Inspekcijos veiksmus šališkais pareiškėjo atžvilgiu. Be to, pareiškėjas turėjo ADTAĮ nustatytą teisę susipažinti su skundo medžiaga, tačiau ja nepasinaudojo.

Nurodo, kad Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad į Šeimos kredito uniją V. J. kreipėsi dėl informacijos, kuri jam buvo reikalinga jo teisių ir teisėtų interesų gynybai, tačiau Inspekcijai nepaaiškino Šeimos kredito unijos informacijos gavimo būtinumo, nenurodė, kodėl minėta informacija jam yra reikalinga bei kaip gauta informacija galėtų padėti apginti galimai pažeistas jo, kaip fizinio asmens, teises, todėl Inspekcija neturėdama šios informacijos negalėjo daryti išvados, kad V. J. teisėtai atskleidė G. G. ir I. G. asmens duomenis Šeimos kredito unijai, taip pat ir išvados, kad V. J. Prašyme G. ir I. G. asmens duomenis, tarp jų ir asmens kodus, atskleidė esant asmens duomenų tvarkymo sąlygai, nustatytai Reglamento 6 straipsnio 1 dalies f punkte, bei laikantis Reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinto teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principo, todėl pareiškėjų skundas buvo pripažintas pagrįstu.

Pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ADTAĮ 31 straipsniu, t. y. G. ir I. G. skundo pagrindu, tai reiškia, kad Inspekcija turėjo pareigą išnagrinėti G. ir I. G. skundą tik dėl skundo dalyko, t. y. tik dėl tų V. J. veiksmų ir tik dėl tų jo asmens duomenų tvarkymo galimo pažeidimo, dėl kurių G. skundėsi pateiktame skunde. Inspekcijai nėra nustatyta pareigą vykdyti skundžiamo asmenų reikalavimus, kaip šiuo atveju pareiškėjo prašymas išsireikalauti ir jam pateikti informaciją iš Šeimos kredito unijos, kuri jam galimai reikalinga ginant jo pažeistas teises.

Anot Inspekcijos, tiriant G. ir I. G. skundą nebuvo nustatyta, kad dėl skundo dalyko yra būtina gauti informaciją iš Šeimos kredito unijos, siekiant nustatyti, kad V. J. atskleidė G. ir I. G. asmens duomenis Šeimos kredito unijai, nes buvo gauta Prašymo kopija, be to, pats pareiškėjas patvirtino, kad kreipėsi į Šeimos kredito uniją.

Inspekcijos nuomone, skundžiamas Inspekcijos Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Inspekcija sprendimą pagrindė konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat Inspekcija nurodė kokiais teisės aktais vadovaujantis priėmė sprendimą.

Inspekcija nesutinka, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai sudaro pagrindą naikinti Inspekcijos Sprendimą, priimtą išnagrinėjus ir įvertinus visas skundui reikšmingas aplinkybes. Atsakovės nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad Inspekcija būtų pažeidusi objektyvumo, nešališkumo principus, o tyrimą, pagal skunde nurodytas aplinkybes, atlikusi neišsamiai. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus teisinius motyvus, pareiškėjo skundas, Inspekcijos nuomone, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą jame nurodytais motyvais. Pareiškėjas akcentavo, jog jis pirmiausiai telefonu kreipėsi į Šeimos kredito unijos vadovą norėdamas išsiaiškinti ar G. pateikė prašymą gauti paskolą iš unijos, tačiau Šeimos kredito unijos vadovas telefoninio pokalbio metu jam nurodė, kad jis turi kreiptis į uniją raštu, ką jis, vykdydamas vadovo nurodymą, ir padarė.

Teismo posėdžio metu atstovės atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr.3R-542 (2.13-1.E) „Dėl G. G. ir I. G. 2021 m. sausio 19 skundo dalyje dėl jų duomenų atskleidimo šeimos kredito unijai“ (IV t., b. l. 115-119), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Šeimos kredito uniją (duomenys neskelbtini), prašydamas pateikti informaciją susijusią su trečiųjų suinteresuotų asmenų duomenimis bei jų atstovu advokatu J. S. (toliau – ir Prašymas). Minėtu prašymu Šeimos kredito unijai buvo atskleisti G. G. ir I. G. duomenys (jų asmens kodai, gyvenamosios vietos adresas, jų finansinė padėtis, jų atžvilgiu vykstančios bylos), kuriuos pareiškėjas tvarko finansinių paslaugų teikimo pagrindu (IV t., b. l. 34-36).

2021 m. sausio 19 d. Inspekcija gavo advokato J. S. pateiktą trečiųjų suinteresuotų asmenų G. G. ir I. G. 2021 m. sausio 19 d. skundą „Dėl duomenų valdytojo ir naudotojo V. J. veiksmų“ (III t., b. l. 99 – 103) dėl pareiškėjo V. J. neteisėto duomenų atskleidimo.

Inspekcija 2021 m. sausio 28 d. raštu Nr. 2R-361(2.13.Mr) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į V. J., kad jis pateiktų savo atsakymus dėl G. G. ir I. G. skunde nurodytų aplinkybių.

2021 m. sausio 30 d. raštu V. J. Inspekcijai, be kita ko, paaiškino, kad G. G. ir I. G. skundžiami jo (pareiškėjo) veiksmai atitinka su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus ir yra pagrįsti duomenų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, taip pat būtini siekiant užkardyti nusikalstamas G. G., I. G., J. S. veikas, numatytas BK 22 straipsnyje, 24 straipsnyje, 25 straipsnyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir kituose straipsniuose. Be to, pažymėjo, jog Prašymas Šeimos kredito unijai atitinka Reglamento reikalavimus ir yra skirtas jo, kaip fizinio asmens, teisių ir teisėtų interesų gynybai nuo nusikalstamų ir neteisėtų pareiškėjų ir jiems atstovaujančių advokato J. S. veikų, tame tarpe ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-550-1109/2021 Kauno apylinkės teisme (IV t., b. l. 38-49).

Inspekcija išnagrinėjusi G. G. ir I. G. skundą priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu ir pareiškė V. J. papeikimą.

Pareiškėjas nesutikdamas su Inspekcijos Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTĮ) 1 straipsnio 1 dalyje (teisės akto redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma – žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas nustato asmens duomenų tvarkymo ypatumus, Inspekcijos teisinį statusą ir įgaliojimus, žurnalistų etikos inspektoriaus įgaliojimus, Inspekcijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau kartu – priežiūros institucija, priežiūros institucijos) atliekamo asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nagrinėjimo ir administracinių baudų skyrimo tvarką (1 straipsnio 2 dalis). Šis įstatymas taikomas kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (1 straipsnio 3 dalis).

ADTAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcija turi Reglamente (ES) 2016/679 nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus. ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl Reglamento (ES) 2016/679, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų duomenis, ir taisyklės, susijusios su laisvu asmens duomenų judėjimu. Pagal BDAR 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis.

Pagal ADTAĮ 31 straipsnio 2 dalį, kai skundas ar jo dalis pripažįstama pagrįsta, Inspekcija motyvuotai teikia duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui nurodymus, rekomendacijas ir (ar) taiko kitas Reglamento (ES) 2016/679 58 straipsnio 2 dalyje, šio įstatymo 33 straipsnyje ir kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, nurodytas priemones. Jei ketinama skirti administracinę baudą, atliekami šio skyriaus ketvirtajame skirsnyje nurodyti veiksmai.

BDAR 4 straipsnis apibrėžia asmens duomenų sampratą. Pagal BDAR 4 straipsnio 1 punktą asmens duomenys - bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Pagal BDAR 15 straipsnio 1 dalį, duomenų subjektas turi teisę iš duomenų valdytojo gauti patvirtinimą, ar su juo susiję asmens duomenys yra tvarkomi, o jei tokie asmens duomenys yra tvarkomi, turi teisę susipažinti su asmens duomenimis ir kita nurodyta informacija.

BDAR 5 straipsnyje yra įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); to paties straipsnio b punktas numato, jog asmens duomenys renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu; tolesnis duomenų tvarkymas archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal BDAR 89 straipsnio 1 dalį nėra laikomas nesuderinamu su pirminiais tikslais (tikslo apribojimo principas); 5 straipsnio f punkte įtvirtintas vientisumo ir konfidencialumo principas, kuris reiškia, jog asmens duomenys tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo. BDAR 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: (a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; (b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; (c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; (f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (netaikoma duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis). Taigi, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik taikant BDAR 5 straipsnyje nustatytus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus bei pritaikius bent vieną iš BDAR 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

Aplinkybės, kuriomis asmens duomenys yra laikomi teisėtai tvarkomais, išvardintos BDAR 6 straipsnyje – nors viena jų yra duomenų subjekto sutikimas, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais (BDAR 6 str. 1 d. a p.), BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktas taip pat leidžia tvarkyti duomenis, kai tai būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas.

BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkto taikymui yra numatytos trys kumuliacinės asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos: t. y. pirma, tvarkyti asmens duomenis reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo; antra, asmens duomenis tvarkyti būtina siekiant įgyvendinti nustatytą teisėtą interesą; ir, trečia, asmens, kurio duomenys turi būti apsaugoti, interesai ar laisvės bei pagrindinės teisės neturi būti viršesni (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Mircom International Content Management & Consulting (M.I.C.M.) Limited prieš Telenet BVBA, C?597/19, 106 p.). Taigi, teisėjų kolegija turi įvertinti, ar konkrečiu atveju buvo šių sąlygų visuma.

ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu asmens duomenų subjektas duoda sutikimą. Ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog asmens duomenų subjektai, t. y. nagrinėjamu atveju tretieji suinteresuoti asmenys nėra davę sutikimo skelbti su jais susijusių asmens duomenų nėra. Pažymėtina, jog tretieji suinteresuoti asmenys su pareiškėju sudarydami paskolų sutartis turėjo teisėtą lūkestį, jog jų asmens duomenys nebūtų atskleisti tretiesiems asmenims, t. y. ginčo atveju Šeimos kredito unijai.

Pažymėtina, jog teisėtas interesas yra vertinamasis kriterijus – BDAR teisėtų interesų apibrėžtis nėra pateikta. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog į Šeimos kredito uniją kreipėsi dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų G. nurodytos jam informacijos, kad G. ketina sudaryti paskolos sutartį su Šeimos kredito unija ir gautus pinigus grąžins V. J.. Iš pareiškėjo prašymo Šeimos kredito unijai matyti, jog pareiškėjas savo prašymą motyvavo tuo, kad prašomi atlikti veiksmai/ pateikti informaciją yra būtina siekiant apginti jo teises bei teisėtus interesus, kadangi vykdomas išieškojimas iš trečiųjų suinteresuotų asmenų G. pareiškėjo naudai. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas galimai turėjo teisėtą interesą kreiptis į Šeimos kredito uniją. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog kaip minėta tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo davę tokio sutikimo, be to, šie pareiškėjo paaiškinimai nėra pagrįsti jokia rašytine medžiaga. Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas teikdamas paaiškinimus Inspekcijai nurodė, kad jis jokių finansinių paslaugų pareiškėjams, t. y. G. G. ir I. G. neteikė ir neteikia, todėl jų pagrindu jokių pareiškėjų duomenų netvarkė ir netvarko. Todėl teismas sutinka su atsakove, jog pats pareiškėjas Inspekcijai nepaaiškino Šeimos kredito unijos informacijos gavimo būtinumo, nenurodė, kodėl minėta informacija jam yra reikalinga bei kaip gauta informacija galėtų padėti apginti galimai pažeistas jo, kaip fizinio asmens, teises, todėl Inspekcija neturėdama šios informacijos ir negalėjo daryti išvados, kad V. J. teisėtai atskleidė G. ir I. G. asmens duomenis Šeimos kredito unijai, taip pat ir išvados, kad V. J. Prašyme G. ir I. G. asmens duomenis, tarp jų ir asmens kodus, atskleidė esant asmens duomenų tvarkymo sąlygai, nustatytai Reglamento 6 straipsnio 1 dalies f punkte, bei laikantis Reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinto teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas Šeimos kredito unijai pateikė aiškiai neproporcingus trečiųjų suinteresuotų asmenų duomenis.

Pagal Reglamento 2 straipsnio c punktą Reglamentas netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas išimtinai asmenine ar namų ūkio veikla. Pagal Reglamento preambulės 18 punktą šis Reglamentas netaikomas tais atvejais, kai asmens duomenis fizinis asmuo tvarko vykdydama grynai asmeninę ar namų ūkio priežiūros veiklą ir nesusiedamas to su profesine ar komercine veikla. Taigi, Reglamentas aiškiai detalizuoja, kuomet jis nėra taikomas fizinių asmenų atžvilgiu, t. y. kai fizinis asmuo vykdo asmeninę finansinę veiklą, tačiau tai nėra jo profesinė ar komercinė veikla.

Pareiškėjas tiek savo procesiniuose dokumentuose teismui, tiek teismo posėdžio metu akcentavo, jog atsakovė Sprendime nepagrįstai rėmėsi Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30- 993/2019, pagal kurį V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla), kadangi apeliacinės instancijos Kauno apygardos teismo nutartį panaikino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Inspekcija pažymėjo, jog ši informacija nagrinėjant G. ir I. G. skundą Inspekcijai ir nebuvo žinoma, tačiau, jeigu ir būtų žinoma, ji nebūtų reikšminga, kadangi tai nebūtų turėję įtakos Inspekcijos sprendimui taikyti Reglamento nuostatas.

Pažymėtina, jog iš tiesų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. vasario 2 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-5-511/2021) panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir bylą iš naujo perdavė nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka Kauno apygardos teismas 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNi01OTMvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-6-593/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-6-593/2022">1A-6-593/2022</a>) pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė (nutartis įsiteisėjusi). Šioje įsiteisėjusioje nutartyje teismas konstatavo, jog: “V. J. sudarė ne pavienius paskolos sandorius (iš viso sudaryta ne mažiau kaip 107 paskolos sandoriai”, “nuteistasis neabejotinai užsiėmė vartojimo kreditų teikimo veikla, t. y. skolinimo veikla, kuria teisę verstis iki 2011 m. kovo 31 d. turėjo tik asmenys, įregistravę individualią veiklą, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. tik juridiniai asmenys, įrašyti į viešąjį vartojimo kreditų davėjo sąrašą” (nutarties 24 lapas)”. Taigi, tiek vadovaujantis teismo nutartimi, kuria rėmėsi Inspekcija, tiek 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi, konstatuotina, jog atsakovė Inspekcija pagrįstai pareiškėjo – fizinio asmens atžvilgiu taikė Reglamento nuostatas, kadangi pareiškėjas vykdė finansinę veiklą, kuri negali būti pripažinta asmenine ar namų ūkio veikla.

Pareiškėjo teigimu, Inspekcija priimdama ginčijamą Sprendimą buvo šališka, neišsiaiškino esmės, neapklausė asmenų, siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes. Be to, jis Inspekcijai kėlė reikalavimus išsireikalauti bei jam pateikti informaciją iš Šeimos kredito unijos ir Lietuvos Banko, tačiau šio prašymo Inspekcija neįgyvendino, ir todėl neturėdama visos informacijos Inspekcija padarė neteisingą išvadą, kad V. J. neteisėtai atskleidė G. ir I. G. duomenis Šeimos kredito unijai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Inspekcijai yra suteikta kompetencija savo nuožiūra pasirinkti ir veikti pagal ADTAĮ ir Reglamento jai suteiktus įgaliojimus, tame tarpe ir spręsti, kaip nagrinėti asmenų skundus, kad būtų surinkta su galimu Reglamento pažeidimu susijusi informacija. vadovaujantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vykdomų tyrimų ir (ar) patikrinimų atlikimo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos direktoriaus 2019 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1T-92(1.12.E), 20 punktu, Inspekcijos valstybės tarnautojai tyrimą ir (ar) patikrinimą (toliau -Tikrinimas) atlieka vienu ar keliais būdais (atsižvelgiant į Tikrinamo subjekto specifiką, asmens duomenų tvarkymo ypatumus ir pan.), t. y. rašytine procedūra, atliekant Tikrinimą vietoje, renkant ir fiksuojant valstybės registruose ir informacinėse sistemose, viešai interneto svetainėje, taikomojoje programoje ar kituose šaltiniuose pateiktą informaciją. Pagal ADTAĮ 12 straipsnio 2 dalies 9 punktą Inspekcija turi teisę pažeidimų nagrinėjimo metu gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš juridinių ir fizinių asmenų ir reikalauti, kad jie atvyktų į Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos patalpas duoti paaiškinimų. Iš skundo tyrimo medžiagos (2021 m. sausio 28 d. raštas Nr. 2R-361(2.13.Mr) „Dėl informacijos pateikimo“) matyti, jog Inspekcija naudojosi įstatyme numatyta teise ir kreipėsi į pareiškėją dėl informacijos, reikalingos skundo nagrinėjimui, pateikimo. Taigi, nagrinėjamu atveju Inspekcija ginčo skundą tyrė rašytinio proceso tvarka ir teismas sutinka su atsakove, jog, gavus iš V. J. paaiškinimus, nebuvo poreikio papildomai kviesti atvykti V. J. raštuose nurodytus asmenis dėl paaiškinimų davimo į Inspekciją. Pažymėtina, jog teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė nei vieno objektyvaus pagrindo iš kurio būtų galima teismui daryti išvadą, jog Inspekcija būtų šališka pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo daromos prielaidos ar spėliojimai negali būti objektyvus pagrindas patvirtinantis Inspekcijos nešališkumą.

Taigi, ginčijamu Sprendimu pagrįstai G. skundas buvo pripažinta pagrįstu ir pareiškėjui skirtas papeikimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neginčija Sprendimu paskirto papeikimo proporcingumo nustatytam pažeidimui, todėl teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Inspekcija, savo kompetencijos ribose, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei pritaikius teisės aktų nuostatas), todėl jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Inspekcijos Sprendimą pripažinus teisėtu, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Gitana Butrimaitė

Egidija Puzinskaitė

Eglė Žulytė-Janulionienė