Dėl paskolos ir laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Civilinė byla Nr.3K-3-45/2007 Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovui O. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovo O. S. priešieškinį ieškovui AB Turto bankas, atsakovams UAB „Luokė“, likviduotam komerciniam bankui (toliau – LKB) „Balticbank“, tretiesiems asmenims UAB „Kirsta“, G. R. dėl paskolos ir laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas tuometinis KB „Aurabankas“ (jo teisių perėmėjas – AB Turto bankas) nurodė, kad 1994 m. lapkričio 28 d. tuometinis KB (šiuo metu – LKB) „Balticbank“ ir O. S. individuali įmonė (toliau – O. S. IĮ) pasirašė 1 500 000 Lt paskolos sutartį Nr. 94-64, kurios įvykdymas, palūkanų ir delspinigių sumokėjimas buvo užtikrinti 1994 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutartimi, sudaryta tarp KB „Balticbank“ ir KB „Aurabankas“. Laidavimo sutartimi KB „Aurabankas“ suteikė KB „Balticbank“ teisę negrąžintą skolą nusirašyti ne ginčo tvarka nuo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos, esančios Lietuvos banko Apskaitos ir atsiskaitymų centre. O. S. IĮ skolos negrąžino, todėl paskolos davėjas KB „Balticbank“ laidavimo sutarties pagrindu 1995 m. birželio 16 d. ne ginčo tvarka nusirašė nuo laiduotojo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos 1 657 732,89 Lt negrąžintos skolos, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių. 2001 m. gegužės 29 d. O. S. individuali įmonė buvo išregistruota, todėl už jos skolas yra atsakingas buvęs įmonės savininkas O. S. Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo O. S. 1 657 732,89 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių.

Atsakovas O. S. su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu prašė teismo pripažinti 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-64, sudarytą tarp KB „Aurabankas“ ir O. S. IĮ, apsimestine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, nurodant, kad tikroji paskolos sutartis buvo sudaryta tarp KB „Balticbank“ ir UAB „Luokė“, taip pat prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1994 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp KB „Aurabankas“ ir KB „Balticbank“. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad paimti paskolą jo paprašė tuometinis UAB „Luokė“ direktorius L.A. G. – įtakingas verslo srityje asmuo, kuriuo jis (atsakovas) pasitikėjo. Jam (atsakovui) buvo paaiškinta, kad paskolą už jį grąžins UAB „Luokė“, kurios reikmėms paskola vėliau faktiškai ir buvo panaudota. Tuo tarpu O. S. IĮ jokios naudos iš šios paskolos neturėjo. UAB „Luokė“ įtraukė O. S. IĮ paskolą į savo buhalterinę apskaitą, ir taip vienašališkai prisiėmė prievolę grąžinti skolą. Atsakovo O. S. teigimu, paskolos sutartis pripažintina negaliojančia dėl vienos iš šalių tikrosios valios ydingumo. Pripažinus negaliojančia paskolos sutartį, pripažintina negaliojančia ir pagrindinės (paskolos) sutarties įvykdymą užtikrinanti laidavimo sutartis, kurios ydingumą parodo dar ir tai, kad ji buvo sudaryta be O. S. IĮ žinios, be to, pažeidžiant KB „Aurabankas“ nustatytą kreditų ir garantijų suteikimo tvarką, o laiduotoją buvus nesąžiningą patvirtina tai, kad KB „Aurabankas“ valdymo organų atsakingi asmenys buvo tiesiogiai susiję su UAB „Luokė“: šios įmonės generalinis direktorius R. K. buvo ir KB „Aurabankas“ tarybos narys bei kreditų komiteto pirmininkas, UAB „Luokė“ direktorius V. K. ėjo KB „Aurabankas“ tarybos pirmininko pareigas, o L.A. G. buvo ir vienas iš UAB „Luokė“ direktorių, ir KB „Aurabankas“ tarybos narys. Kadangi jis (atsakovas) paskolos faktiškai negavo, nes atliko tik UAB „Luokė“ statytinio vaidmenį, veikė UAB „Luokė“ interesais, sandoriai laikytini apsimestiniais ir pripažintini negaliojančiais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 1 d. sprendimu ieškovo AB Turto bankas ieškinį atmetė, atsakovo O. S. priešieškinį patenkino; pripažino 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-64, sudarytą tarp KB „Balticbank“ ir O. S. IĮ, dėl 1 500 000 Lt paskolos suteikimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento; pripažino, kad ši paskolos sutartis buvo sudaryta tarp kreditoriaus KB „Balticbank“ ir skolininko UAB „Luokė“; taip pat pripažino, kad 1994 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutartis tarp KB „Aurabankas“ ir KB „Balticbank“ buvo sudaryta siekiant užtikrinti skolininkui UAB „Luokė“ suteiktos 1 500 000 Lt paskolos, priskaičiuotų palūkanų ir galimų netesybų pagal 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-64 grąžinimą. Teismas nustatė, kad pažįstamo L.A. G. paprašytas, tikėdamasis gauti iš pastarojo darbo pasiūlymą, O. S. sutiko savo įmonės vardu paimti iš KB „Balticbank“ paskolą, kuri būtų panaudota L.A. G. verslui KB „Aurabankas“, o po 1-2 mėnesių grąžinta.1994 m. lapkričio 6 d. vykusiame visuotiniame KB „Aurabankas“ akcininkų susirinkime buvo nutarta patvirtinti KB „Aurabankas“ tarybos sudėtį, įtraukiant į ją, be R. K. ir V. K., ir naujų narių, vieną jų – L.A. G. Visi šie asmenys, be to, dar buvo ir UAB „Luokė“ vadovai. 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartimi Nr. 94-64 KB „Balticbank“ suteikė O. S. IĮ tikslinę 1 500 000 Lt paskolą, o O. S. IĮ įsipareigoją grąžinti ją iki 1994 m. gruodžio 20 d. su 27 proc. dydžio palūkanomis, o laiku nesumokėjus palūkanų – mokėti 1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. O. S. yra ukrainietis, gimęs ir augęs Ukrainoje, todėl tik šiek tiek suprantantis šnekamąją lietuvių kalbą, o rašyti ir skaityti lietuviškai nemokantis, ką patvirtina kirilica pasirašytas O. S. prašymas suteikti paskolą ir baudžiamosios bylos tyrimo metu rusų kalba revizoriams teikti jo paaiškinimai. L.A. G. nurodymu O. S. keletą kartų vyko su kitais asmenimis į KB „Balticbank“ pasirašyti įvairių lietuvių kalba parengtų dokumentų, kurių nė vieno egzemplioriaus jis pas save neturi. Įvertinęs O. S. lietuvių kalbos mokėjimą, L.A. G. (aukštus postus plačiai žinomose įmonėse KB „Aurabankas“ ir UAB „Luokė“ tuo metu užėmusio asmens) padėtį visuomenėje, nesėkmingą O. S. komercinę veiklą ir pastarojo besąlygišką pasitikėjimą L.A. G., teismas laikė, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis O. S. buvo itin pažeidžiamas psichologiškai ir teisiškai. Teismas taip pat nustatė, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį KB „Balticbank“ paskolos sumą pervedė į sutartyje nurodytą paskolinę sąskaitą Nr. 90478804, iš kurios visa O. S. IĮ gauta 1 500 000 Lt paskola buvo pervesta įvairiems tretiesiems asmenims. O. S. IĮ vardu atidarytoje sąskaitoje, esančioje KB „Ekspres“, lėšų judėjimo nebuvo, likučio nėra. Revizijų departamento prie LR finansų ministerijos 1997 m. vasario 10 d. akto „Dėl UAB „Luokė“ dokumentinės revizijos“ duomenimis, UAB „Luokė“ ir su ja susiję įvairūs ūkio subjektai bei fiziniai asmenys iš įvairių Lietuvos bankų, daugiausia Lietuvos taupomojo banko, KB „Balticbank“ ir KB „Aurabankas“, buvo gavę virš 171 mln. Lt paskolų. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 5 d. išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad L.A. G. pasinaudojo O. S., V. B. ir J. F., kad gautų iš KB „Balticbank“ 4 mln. Lt (atitinkamai 1,5 mln. + 1,25 mln. + 1,25 mln.) dydžio kreditą. Gautos piniginės lėšos buvo panaudotos UAB „Luokė“ ir su ja susijusių įmonių sutartims vykdyti, palūkanoms sumokėti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 1 d. nutartyje nustatyta, kad O. S., J. F. ir V. B. bendravo tik su L.A. G.; duomenų, kad jie būtų buvę pažįstamas ar bendravo su R. K., V. K., A. V., R. B., ir juo labiau, kad gavo iš jų nurodymų, nėra. Taip pat nėra jokių duomenų, kad O. S., J. F. arba V. B. žinojo, kaip bus panaudotos suteiktos paskolos. Dėl to negalima daryti išvados, kad kaltinamieji bendrininkavo, buvo tarpusavyje iš anksto susitarę ar pasiskirstę vaidmenimis. Šiuos faktus teismas laikė prejudiciniais (1964 m. CPK 62 straipsnis). Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad O. S. IĮ nebuvo tikroji ginčijamos paskolos sutarties šalis, nes, neketindama naudoti gautą kreditą ir jo nepanaudodama savo reikmėms, ji neišreiškė savo vidinės valios šio sandorio sudarymui. Nustatęs, kad į O. S. IĮ sąskaitą pervesta paskolos suma buvo panaudota UAB „Luokė“ interesais, O. S. IĮ paskolos pinigų faktiškai negavo ir tik veikė kaip UAB „Luokė“ statytinė bei ginčijamoje paskolos sutartyje paskolos gavėju yra nurodyta formaliai, siekiant pridengti tikrąjį paskolos gavėją – UAB „Luokė“, teismas pripažino, kad tikrasis sandorio dalyvis (paskolos gavėjas) yra būtent UAB „Luokė“, o tarp KB „Balticbank“ ir O. S. IĮ 1994 m. lapkričio 28 d. sudaryta paskolos sutartis laikytina apsimestine, kuria buvo pridengta 1 500 000 Lt paskolos sutartis tarp kreditoriaus KB „Balticbank“ ir skolininko UAB „Luokė“ (1964 m. CK 52 ir 293 straipsniai, CK 1.87 straipsnis, 6.875 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių padarinių, teismas nurodė, kad pripažinus paskolos sutartį tarp KB „Balticbank“ ir O. S. IĮ apsimestine ir negaliojančia, paskolos sumos pervedimo faktas neišnyko, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad paskolą faktiškai gavo UAB „Luokė“, kuri yra pripažinta viena iš paskolos sutarties šalių, restitucija netaikytina (1964 m. CK 59 straipsnio 2 dalis). Pripažinus negaliojančia pagrindinę (paskolos) sutartį, pripažintina negaliojančia ir šalutinė (laidavimo) sutartis. Ginčijama laidavimo sutartis tarp KB „Aurabankas“ ir KB „Balticbank“ buvo sudaryta siekiant užtikrinti UAB „Luokė“ tinkamą prievolių pagal ginčijamą paskolos sutartį įvykdymą, todėl ir laidavimo sutarčiai taikytinos apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmės, t. y. pripažintina, kad šia sutartimi buvo siekiama pridengti KB „Aurabankas“ laidavimą už UAB „Luokė“ 1 500 000 Lt paskolos grąžinimą ir su ja susijusių palūkanų bei delspinigių mokėjimą paskolos davėjui KB „Balticbank“ (1964 m. CK 52 straipsnis). Be to, nustatęs, kad A. V., kaip KB „Aurabankas“ valdybos pirmininkas, turėjo teisę KB „Aurabankas“ vardu pasirašyti laidavimo sutartį, tačiau neturėjo įgaliojimų nuspręsti laiduoti už O. S. IĮ, kad laiduotojas KB „Aurabankas“ paskolos, palūkanų ir delspinigių sumokėjimo kreditoriui KB „Balticbank“ nekvestionavo, ir taip, teismo manymu, pritarė sudarytam papildomam sandoriui (1964 m. CK 66 straipsnis), teismas sprendė, kad nukrypimas nuo Kreditų ir garantijų suteikimo tvarkos šiuo atveju nesudaro pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad patenkinus atsakovo O. S. priešinį ieškinį, nebus pažeistas viešasis interesas, nes bankas įgis reikalavimo teisę tikrajam skolininkui UAB „Luokė“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo AB Turto bankas apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 20 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. sprendimą panaikino ir AB Turto bankas ieškinį patenkino, o atsakovo O. S. priešieškinį atmetė; priteisė ieškovui AB Turto bankas iš atsakovo O. S. 1 657 732,89 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. K. su L. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-445/2001, duotais išaiškinimais, jog tam, kad pripažinti sandorį apsimestiniu, būtina nustatyti sandorio šalių, o ne trečiųjų asmenų valią ir ketinimus pridengti vieną sandorį kitų, teisėjų kolegija pažymėjo, kad paskolos sutartis yra dvišalis sandoris, kuris sudaromas esant išreikštai dviejų šalių (nagrinėjamu atveju – KB „Balticbank“ ir O. S. IĮ) valiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šaliai, įrodinėjančiai sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos ginčijamo sandorio šalies ar trečiųjų asmenų, nebuvusių ginčijamo sandorio šalimi, valios ydingumo. Kadangi paskolos sutarties šalys yra dvi, tai būtina įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas O. S. nepateikė įrodymų, jog KB „Balticbank“ siekė sudaryti su O. S. IĮ apsimestinį sandorį, t. y. jog faktiškai siekė sudaryti paskolos sutartį ne su O. S. IĮ, o su UAB „Luokė“, o atsakovo O. S. atsakovas advokatas M. V. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu patvirtino, kad negali įrodyti KB „Balticbank“ valios sudaryti apsimestinį sandorį (1964 m. CK 67 straipsnis), taip pat į tai, kad tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė reikšmingas bylai aplinkybes, netinkamai pritaikė apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panašaus pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos, todėl nepagrįstai patenkino priešieškinį ir pripažino ginčijamas paskolos bei laidavimo sutartis apsimestinėmis. Motyvuodama sprendimą tenkinti ieškinį, teisėjų kolegija nurodė, kad atmetus atsakovo priešieškinį, ginčijamos paskolos ir laidavimo sutartys, pagal kurias atsakovas O. S. yra skolingas ieškovui AB Turto bankas, yra galiojančios ir nenuginčytos. Atsakovui O. S. nepateikus duomenų, kad jis (ar O. S. IĮ) būtų prievolę pagal ginčijamą paskolos sutartį visiškai ar iš dalies įvykdęs, ir jam neginčijant ieškovo prašomos priteisti paskolos sumos dydžio, palūkanų ir delspinigių skaičiavimo, teisėjų kolegija patenkino ieškovo AB Turto bankas ieškinį dėl 1 657 732,89 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių iš atsakovo O. S. priteisimo.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas O. S. prašo Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, neišsiaiškinęs tikrosios sandorio šalių valios, o pasirėmęs formaliais teisiniais kriterijais, netinkamai aiškino ir taikė apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas (1964 m. CK 52 straipsnis, CK 1.87 straipsnis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Byloje neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad pinigus pagal ginčijamą paskolos sutartį buvo suinteresuota gauti ir faktiškai juos gavo bei išimtinai savo reikmėms ir naudai panaudojo UAB „Luokė“, taip pat tai, kad O. S. IĮ iš KB „Balticbank“ gautos paskolos panaudojimą UAB „Luokė“ įtraukė į savo buhalterinę apskaitą, patvirtina šios įmonės tikrąjį (paskolos gavėjo) vaidmenį ginčo teisiniuose santykiuose – jos tikrosios valios išraišką. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas ginčijamos paskolos sutarties apsimestiniu sandoriu dėl to, kad nebuvo įrodyta kitos šio sandorio šalies KB „Balticbank“ (paskolos davėjo) valia sudaryti apsimestinį sandorį, t. y. sudaryti sandorį su UAB „Luokė“, o ne su O. S. IĮ, netinkamai aiškino 1964 m. CK 52 straipsnio (CK 1.87 straipsnio) nuostatas, kuriose nėra įtvirtintas reikalavimas abiejų sandorių (apsimestinio ir juo pridengiamojo (tikrojo)) visoms šalims siekti sudaryti apsimestinį sandorį. Oficialiame minėto straipsnio komentare pažymima, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). O. S. IĮ, kaip statytinio, statusas buvo nustatytas baudžiamojoje byloje, ir tai yra reikšmingas, tačiau nereikalingas papildomo įrodinėjimo faktas civilinėje byloje. Minėta apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl KB „Balticbank“ siekio sudaryti apsimestinį sandorį nustatymo būtinumo prieštarauja ir objektyviai situacijai byloje, nes KB „Balticbank“ yra likviduotas ir nebuvo šios bylos dalyvis, todėl nebuvo ir galimybės jo tikrajai valiai išsiaiškinti. Dėl to teismas kitų byloje esančių įrodymų pagrindu privalėjo nustatyti įmanomai tiksliausią KB „Balticbank“ valios turinį pagal įrodymų pakankamumą, vadovaudamasis visapusiško įrodymų vertinimo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Formalizuodamas šalių sutartinės valios išraišką, o ne jos turinį, apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, šiuos principus pažeidė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB Turto bankas prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, atsakovo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus minimos baudžiamojoje byloje konstatuotos aplinkybės dėl pasinaudojimo juo paskolai gauti, tačiau šios paskolos panaudojimo UAB „Luokė“ interesais, neįrodo ginčijamo paskolos sandorio apsimestinumo, o tik parodo, kaip kasatorius gautus pinigus panaudojo, t. y. pervedė juos iš savo sąskaitos tretiesiems asmenims, kas sudaro pagrindą kasatoriui reikalauti šių pinigų iš trečiųjų asmenų, taip pat ir UAB „Luokė“. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė apie O. S. IĮ paskolos įtraukimą į UAB „Luokė“ buhalterinę apskaitą patvirtina paskolos teisinių santykių tarp kasatoriaus ir UAB „Luokė“, o ne tarp KB „Balticbank“ ir UAB „Luokė“ susiklostymą. Kasatorius nepagrįstai tapatina du skirtingus dalykus – paskolos gavimą ir paskolos panaudojimą. Byloje nustatyta, kad pinigus pagal ginčijamą paskolos sutartį gavo kasatorius. Gautų paskolos lėšų panaudojimas nėra reikšminga aplinkybė paskolos sutarčiai nuginčyti – šiuo atveju svarbus yra pinigų gavimo faktas. Atsižvelgiant į CK 1.87 straipsnio aiškinimą, kad apsimestinis sandoris vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią, vienareikšmiškai laikytina, kad šiuo atveju nepakanka įrodyti vienos ginčijamos paskolos sutarties šalies (paskolos gavėjo) valią, bet būtina įrodyti ir kitos šalies (paskolos davėjo) valią sudaryti apsimestinį sandorį. Dėl to kasatorius, siekdamas pripažinti ginčijamą paskolos sutartį apsimestine, privalėjo pateikti įrodymus, kad paskolos davėjo KB „Balticbank“ tikroji valia buvo suteikti paskolą ne O. S. IĮ, o UAB „Luokė“, tačiau jis tokių įrodymų teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartimi Nr. 94-64 tuometinis KB „Balticbank“ suteikė O. S. individualiai įmonei tikslinę 1 500 000 Lt paskolą, kurią O. S. IĮ įsipareigojo grąžinti iki 1994 m. gruodžio 20 d. su 27 proc. dydžio palūkanomis, o laiku nesumokėjus palūkanų, įsipareigojo mokėti 1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Paskolos suma pagal šią sutartį buvo pervesta į sutartyje nurodytą O. S. IĮ paskolinę sąskaitą Nr. 90478804, o iš jos – O. S. IĮ mokėjimų pavedimų pagrindu įvairiems tretiesiems asmenims. Paskolos sutarties įvykdymas, palūkanų ir delspinigių sumokėjimas buvo užtikrinti 1994 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutartimi, sudaryta tarp KB „Balticbank“ ir KB „Aurabankas“, kuria pastarasis suteikė KB „Balticbank“ teisę negrąžintą skolą nusirašyti ne ginčo tvarka nuo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos, esančios Lietuvos banko Apskaitos ir atsiskaitymų centre. O. S. IĮ skolos negrąžino, todėl paskolos davėjas KB „Balticbank“ laidavimo sutarties pagrindu 1995 m. birželio 16 d. ne ginčo tvarka nusirašė nuo laiduotojo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos 1 657 732,89 Lt atsakovo negrąžintos skolos, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neišsiaiškinęs tikrosios paskolos sutarties šalių valios, netinkamai aiškino ir taikė apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas (1964 m. CK 52 straipsnis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Byloje nustatyta, kad 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartimi bankas KB „Balticbank“ suteikė atsakovo individualiai įmonei tikslinę 1 500 000 Lt paskolą, kuri buvo pervesta į paskolinę O. S. PĮ sąskaitą. Atsakovo individualios įmonės mokestiniais pavedimais visa paskolos suma buvo pervesta įvairiems tretiesiems asmenims. Atsakovui laiku negrąžinus paskolos, ginčo suma buvo nurašyta nuo laiduotojo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos. Pastarasis bankas yra likviduotas, jo teisių perėmėjas yra ieškovas, todėl jis turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų jam individualios įmonės skolą – 1 657 732,89 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas AB Turto bankas apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 1 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškovo ieškinį patenkino, o atsakovo O. S. priešieškinį dėl paskolos sandorio pripažinimo apsimestiniu atmetė. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. K. su L. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-445/2001, duotais išaiškinimais, jog tam, kad pripažinti sandorį apsimestiniu, būtina nustatyti sandorio šalių valią ir ketinimus pridengti vieną sandorį kitu, pagrįstai sprendė, kad atsakovo ginčijamas sandoris nebuvo apsimestinis (1964 m. CK 52 straipsnis). Tarp šalių sudaryta paskolos sutartis yra dvišalis sandoris. Šio sandorio šalių – KB „Balticbank“ ir O. S. IĮ – valia buvo nukreipta suteikti 1 500 000 Lt paskolą atsakovo įmonei, kuri tokio dydžio paskolą gavo. Akivaizdu, kad atsakovas gautą paskolą mokestiniais pavedimais pervedė tretiesiems asmenims, o vienas iš jų – UAB „Luokė“ – visą paskolos sumą buvo įtraukusi į įmonės buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau išvardytos aplinkybės nedaro ginčijamo paskolos sandorio apsimestiniu, o atsakovo neatleidžia nuo prievolės grąžinti jo individualios įmonės skolas. Be to, atsakovas, teigdamas, kad paskola buvo suteikta UAB „Luokė“, šios aplinkybės neįrodė (CPK 178 straipsnis).

Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas ginčijamo paskolos sandorio apsimestiniu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. su A.E. ir UAB „Neringos žuvys“, bylos Nr. 3K-7-3/2004, suformuotos praktikos, yra nepagrįstas, nes aukščiau nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Aloyzas Marčiulionis

Pranas Žeimys