Baudžiamoji byla Nr. 2K-303-693/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49713-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nukentėjusiajam M. V.,
nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. įgaliotajam atstovui advokatui Kęstučiui Virbickui,
išteisintojo V. R. gynėjui advokatui Viktorui Dovidaičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 23 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu V. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir nubaustas dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. R. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymu.
Iš V. R. M. V. ir J. V. priteista 28 962 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, nustatant, kad V. R. dėl žalos atlyginimo yra solidariai atsakingas su A. P. ir R. K. kaip skolininkas pagal antstolės vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Iš A. P., R. K. ir V. R. solidariai priteista M. V. ir J. V. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalis, kuria V. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir V. R. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. civilinių ieškinių dalys dėl 28 962 Eur turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš V. R. paliktos nenagrinėtos.
Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio nustatomoji dalis, nurodant, jog R. K. ir A. P. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. P. ir R. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir jo įgaliotojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir išteisintojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. R. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su A. P. ir R. K., siekdamas apgaule savo ir kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodamas, kad realiai neįvykdys prisiimtų įsipareigojimų dėl nekilnojamojo turto pardavimo, A. P. nukentėjusiesiems M. V. ir J. V. melagingai prisistačius komanditinės ūkinės bendrijos (toliau – KŪB) konsorciumo „P. v. g.“ atstovu, R. K. prisistačius KŪB konsorciumo „P. v. g.“ tikruoju nariu (tikruoju nariu buvo laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2010 m. gegužės 28 d.) ir A. P. bei R. K. bendrai melagingai paaiškinus, jog (duomenys neskelbtini), vysto didelį nekilnojamojo turto projektą ir parduoda žemės sklypus, bei pasiūlius pirkti du žemės sklypus – žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, detaliajame plane pažymėtas Nr. 14‑9 (1060 kv. m ploto) ir Nr. 14 (23,891 kv. m ploto), už bendrą 100 000 Lt (28 962 Eur) kainą, taip pat A. P. melagingai nurodžius, kad turi įgaliojimus sudaryti sandorius dėl nekilnojamojo turto realizavimo ir kad KŪB konsorciumas „P. v. g.“ iš V. R. nupirks ir parduos jiems (nukentėjusiesiems) sklypus, nors jis (V. R.) iš anksto žinojo, kad realiai sudaromos preliminariosios sutarties sąlygų įvykdyti negalės, kadangi V. R. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įkeistas kreditorei AB „Parex“ bankui pagal sutartinę hipoteką nuo 2005 m. liepos 15 d. su sąlyga neperleisti trečiajam asmeniui, bei tai, kad pagal 2008 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. vasario 13 d. vykdomąjį įrašą dėl 1 519 631,97 Lt (440 115,84 Eur) išieškojimo nuspręsta priverstinai parduoti šį areštuotą žemės sklypą iš varžytynių, taip pat tyčia nutylėdamas esmines nukentėjusiųjų apsisprendimui pirkti žemės sklypus turinčias aplinkybes, jog tarp preliminariojoje sutartyje nurodyto vystytojo – KŪB konsorciumo „P. v. g.“ ir V. R. faktiškai jokie susitarimai dėl minėtų žemės sklypų pardavimo nevyksta ir dėl taikomo turto arešto yra negalimi, tokiu būdu bendrai kartu su A. P. ir R. K. suklaidino M. V. ir J. V., kuri dėl panaudotos apgaulės 2010 m. gegužės 14 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, (duomenys neskelbtini), pasirašė trišalę preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį su KŪB konsorciumu „P. v. g.“, atstovaujamu R. K., ir juo (V. R.), sutartyje buvo nurodyta: „Šios sutarties sudarymo dieną <..> žemės sklypo dalis areštuota bei nuosavybės teise priklauso V. R., nėra galimas žemės sklypų pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas (sutarties 1 punktas), vystytojas (KŪB konsorciumas „P. v. g.“) įsipareigoja iki 2010 m. liepos 15 d. nupirkti iš V. R. žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 3,50 ha ploto dalį ir parduoti pirkėjai J. V. du žemės sklypus (namų valdas), detaliajame plane pažymėtus Nr. 14-9, 1060 kv. m ploto, ir Nr. 14 – 23,891 kv. m, esančius (duomenys neskelbtini) (skl. kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), už bendrą 100 000 Lt kainą (sutarties 2 punktas), jis (V. R.) sutinka, kad vystytojas (pardavėjas), siekdamas įgyvendinti šios Sutarties 2, 4 punktuose numatytus tikslus, iki Pagrindinės sutarties parduotų 2 punkte nurodytą turtą pirkėjai (sutarties 6 punktas)“, po to pagal sudarytą preliminariąją sutartį M. V. 2010 m. gegužės 14 d. A. P. perdavė 50 000 Lt (14 481 Eur) grynaisiais pinigais ir iš savo banko sąskaitos į KŪB konsorciumui „P. v. g.“ AB Šiaulių banke priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 50 000 Lt (14 481 Eur), pavedime nurodydamas: „Vystymo grupė, lėšos pervedamos vadovaujantis 2010 m. gegužės 14 d. sutartimi už žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)“, iš kurių ne mažiau kaip 20 000 Lt (5793,74 Eur) A. P. pagal bendrą susitarimą grynaisiais pinigais perdavė jam (V. R.), tačiau preliminariosios sutarties sąlygų jis nevykdė, sutartyje nurodytų sklypų nei KŪB konsorciumui „P. v. g.“, nei M. V. ir J. V. neperdavė ir lėšų jiems negrąžino, tokiu būdu jis apgaule, veikdamas bendrininkų grupe, užvaldė savo ir kitų naudai didelės vertės – 28 962 Eur svetimą M. V. ir J. V. turtą, taip nukentėjusiesiems padarydamas turtinės žalos.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį V. R. ir jį išteisino, savo sprendimą grįsdamas šiais argumentais: 1) V. R. nuo nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. nenuslėpė, kad jo teisė disponuoti dviem žemės sklypais, kuriuos jie ketino įsigyti, yra apribota, ši aplinkybė nukentėjusiesiems buvo žinoma dar iki J. V. pasirašant 2010 m. gegužės 14 d. preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį; 2) priešingai, nei nurodoma kaltinime, areštuoto turto pardavimas V. R. pasirinktam asmeniui, įskaitant ir KŪB konsorciumą „P. v. g.“, teisiškai buvo galimas ir paaiškinamas V. R. veiksmų ekonomine logika; 3) V. R. nebuvo 2010 m. gegužės 14 d. preliminariosios žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties šalis, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad KŪB konsorciumas „P. v. g.“ iš anksto neketina vykdyti šios sutarties sąlygų, nes niekada nebuvo šio konsorciumo narys ir jokia forma ją valdant nedalyvavo; 4) jokių duomenų apie tai, kad V. R. prisistatė nukentėjusiesiems kaip KŪB konsorciumo „P. v. g.“ narys, byloje nėra, jis derybose dėl žemės sklypų pirkimo ir pardavimo nedalyvavo; 5) nesurinkta patikimų įrodymų, kad V. R. iš A. P. gavo 20 000 Lt iš tų pinigų, kuriuos KŪB konsorciumui „P. v. g.“ sumokėjo nukentėjusieji. Apibendrinanti šio teismo išvada – kad V. R., pasirašydamas preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, jokios apgaulės nenaudojo ir nukentėjusiųjų nesuklaidino.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusieji M. V. ir J. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė byloje surinktų įrodymų, juos vertino selektyviai ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, todėl V. R. buvo nepagrįstai išteisintas kaip nepadaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.
3.2. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą (įgyti nuosavybės teisę į jį). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalga Nr. AB-36-1). Sukčiavimo esmė yra apgaulė, kuri gali pasireikšti dviem formomis – aktyviąja ir pasyviąja. Aktyvioji apgaulė yra tuomet, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tuomet, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus kaltininkas turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-517/2004).
3.3. Nagrinėjamu atveju V. R. prieš nukentėjusiuosius M. V. ir J. V. naudojo tiek aktyviąją, tiek pasyviąją apgaulės formas. V. R. tyčia dalyvavo 2010 m. gegužės 14 d. KŪB konsorciumo „P. v. g.“ atstovui R. K. sudarant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį su J. V. dėl V. R. nuosavybės teise priklausančio turto (dviejų žemės sklypų) pardavimo J. V. už 100 000 Lt (28 962 Eur) ir šią sutartį patvirtino savo parašu, suformuodamas nukentėjusiųjų įsitikinimą, kad yra sudaromas trišalis sandoris su esamu turto savininku, kuris parduoda turtą KŪB konsorciumui „P. v. g.“, o šis tiesiogiai nukentėjusiesiems parduoda jų išsirinktus konkrečius žemės sklypus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal šią iš anksto suplanuotą veikimo schemą V. R. buvo pažadėtas, o vėliau ir sumokėtas apie 20 000 Lt atlygis, jį sumokėjo A. P. iš J. V. perduotų pinigų.
3.4. V. R. žinojo, kad 2010 m. gegužės 14 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną parduodamas turtas pagal sutartinę hipoteką buvo įkeistas AB „Parex“ bankui su sąlyga neperleisti jo trečiajam asmeniui, o pagal 2009 m. vasario 13 d. vykdomąjį įrašą dėl 440 115,84 Eur skolos šis areštuotas turtas buvo pradėtas parduoti iš varžytynių. Taigi, pasirašydamas 2010 m. gegužės 14 d. preliminariąją sutartį, V. R. žinojo, kad tarp jo ir KŪB konsorciumo „P. v. g.“ negalėjo būti jokių susitarimų dėl areštuoto turto pardavimo. V. R. taip pat žinojo, kad KŪB konsorciumas „P. v. g.“ net nesiruošia iš jo pirkti žemės sklypo ir jo dalies vėliau parduoti nukentėjusiesiems, tačiau 2010 m. gegužės 14 d. preliminariąją sutartį jis vis tiek pasirašė, nes jo tiesioginis dalyvavimas sandoryje buvo reikalingas siekiant suklaidinti nukentėjusiuosius, kad turtas jiems bus parduotas. Nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 704 straipsnio nuostatas V. R. galėjo pats areštuotam žemės sklypui ieškoti pirkėjo, jis neturėjo teisės sudaryti 2010 m. gegužės 14 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties be antstolio žinios. Pažymėtina ir tai, kad V. R. veiksmais buvo pažeista CPK 704 straipsnio 2 dalis, kadangi parduodamo žemės sklypo vertė negalėjo būti mažesnė nei turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė. Šiuo atveju nėra svarbu, ar 2010 m. gegužės 14 d. preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis sukūrė V. R. kokias nors teises ar pareigas. Šią sutartį V. R. pasirašė turėdamas tikslą suklaidinti nukentėjusiuosius dėl turto pardavimo aplinkybių. V. R. veiksmai (2010 m. gegužės 14 d. preliminariosios sutarties pasirašymas) turėjo esminę reikšmę nukentėjusiųjų J. V. ir M. V. suklaidinimui. V. R. veikė tyčia, suprato savo veiksmus ir kartu su kitais dviem bendrininkais įgijo didelės vertės svetimą turtą.
3.5. Pagal teismų praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K‑251-507/2016, 2K-74-976/2017).
3.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog A. P. perdavė V. R. 20 000 Lt iš tos pinigų sumos, kurią jis gavo iš nukentėjusiosios J. V. pagal 2010 m. gegužės 14 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, yra nepagrįsta. Nuteistasis A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nurodė, kad už dalyvavimą sutartoje sukčiavimo schemoje V. R. buvo sumokėtas piniginis atlygis. Šie nuteistojo parodymai patvirtina faktą, kad V. R. žinojo, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje, ir norėjo joje dalyvauti. Apklausose A. P. nurodė konkrečią 20 000 Lt sumą, todėl nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad nuteistojo parodymai dėl pinigų perdavimo V. R. yra nenuoseklūs. Nors apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl jų tarpusavio nesutarimų A. P. galėjo apkalbėti V. R., byloje nėra nė vieno tokią išvadą pagrindžiančio įrodymo. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytomis taisyklėmis, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kurios lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pagrindo pripažinti, kad V. R. padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudamas su A. P. ir R. K.. Pagal teismų praktiką būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatyme nenurodoma, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Taigi kiekvienu bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-689/2018). Nagrinėjamu atveju V. R. ir kitų nuteistųjų nusikalstamuose veiksmuose yra visi būtinieji bendrininkų grupės požymiai, nes kiekvienas iš jų suvokė, kad pats dalyvauja bendrininkų grupėje ir turi aiškiai apibrėžtą galutiniam nusikalstamų veikų rezultatui reikšmingą vaidmenį, ir norėjo nusikalstamai veikti. 2010 m. gegužės 14 d. sandoris dėl žemės sklypų pirkimo ir pardavimo ir veiksmai iki jo sudarymo buvo iš anksto parengti ir suplanuoti visų bendrininkų – V. R., A. P. ir R. K..
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Dėl to nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas nuteistojo A. P. parodymų, kitų bylos įrodymų ir jų visumos vertinimas, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė apeliacinės instancijos teismas savo sprendime, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, paliekami nenagrinėti.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
6. Kasatoriai skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, juos vertino selektyviai. Šie kasatorių skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
8. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K‑74‑976/2017).
9. Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o jų skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos.
10. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas ir logiškas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl V. R. naikinama ir priimamas naujas, išteisinamasis, nuosprendis. Iš šio nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai, išdėstė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus (kaltinamųjų V. R., R. K. ir A. P., nukentėjusiųjų M. V. ir J. V., liudytojų N. Ž., A. Š., M. R. parodymus, 2010 m. gegužės 14 d. preliminariojoje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytus duomenis ir kitus rašytinius įrodymus), detaliai išanalizavo juos atskirai ir gretindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, pateikė nuoseklius ir logiškus motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, pasisakė dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia.
11. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai nurodė, kodėl atmeta nuteistojo A. P., tvirtinusio, kad jis V. R. perdavė 20 000 Lt iš tų pinigų, kuriuos KŪB konsorciumui „P. v. g.“ sumokėjo nukentėjusieji, parodymus: jie viso bylos proceso metu buvo nenuoseklūs (kiekvienoje apklausoje A. P. nurodydavo skirtingas V. R. neva perduotas pinigų sumas); teismo proceso metu tiek A. P., tiek ir V. R. teigė, kad jų tarpusavio santykiai yra priešiški, ir šiuos teiginius patvirtina bylos rašytiniai duomenys. Taigi teismui kilo pagrįstų abejonių dėl A. P. parodymų patikimumo.
12. Teismų praktikoje akcentuojama, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti kasatorių nurodyti esminiai BPK pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.
13. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis dėl V. R. yra išsamiai motyvuota, joje nėra prieštaravimų, todėl kasatorių skundo teiginiai, jog teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, juos vertino selektyviai ir taip padarė esminį BPK pažeidimą, yra nepagrįsti. Šis teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nenurodoma, kokie konkretūs byloje esantys įrodymai teismo nebuvo ištirti. Iš skundo turinio išplaukia, kad kasatoriai nesutinka su įrodymų vertinimu ir padarytomis teismo išvadomis, o tai, kaip jau minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl V. R. ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 182 straipsnio taikymo
14. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule yra sukčiavimą kvalifikuojantis požymis (BK 182 straipsnio 2 dalis). Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Šioje byloje aktualus objektyvusis sukčiavimo požymis – svetimo turto įgijimas apgaule. Svetimo turto įgijimas apgaule – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausančio kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas, panaudojant apgaulę.
15. Pagal teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAxLTY0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-201-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-201-648/2019">2K-201-648/2019</a>, 2K-166-895/2019, 2K-108-788/2018, 2K‑188‑719/2018, 2K-453-648/2016).
16. Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims).
17. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTItNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-92-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-92-648/2019">2K-92-648/2019</a>, 2K-108-788/2018).
18. Sukčiavimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQtNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-14-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-14-648/2019">2K-14-648/2019</a>, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017).
19. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe civilinių sutarčių pagrindu. Tokiu pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrus ketinimus, tikrąją valią. Jei svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas yra susijęs su apgaulės, esmingai apsunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka, panaudojimu, tokie veiksmai laikytini nusikalstamais ir kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį.
20. V. R. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su A. P. ir R. K., siekdamas apgaule savo ir kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodamas, kad realiai neįvykdys prisiimtų įsipareigojimų dėl nekilnojamojo turto pardavimo, suklaidino M. V. ir J. V., kuri dėl prieš ją panaudotos apgaulės 2010 m. gegužės 14 d. pasirašė trišalę preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį su KŪB konsorciumu „P. v. g.“, atstovaujamu R. K., ir V. R., šioje sutartyje buvo nurodyta: „Šios Sutarties sudarymo dieną <..> žemės sklypo dalis areštuota bei nuosavybės teise priklauso V. R., nėra galimas žemės sklypų pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, vystytojas (KŪB konsorciumas „P. v. g.“) įsipareigoja iki 2010 m. liepos 15 d. nupirkti iš V. R. 3,50 ha ploto žemės sklypo dalį ir parduoti pirkėjai J. V. du žemės sklypus (namų valdas), esančius (duomenys neskelbtini), už bendrą 100 000 Lt kainą, V. R. sutinka, kad vystytojas (pardavėjas), siekdamas įgyvendinti šios Sutarties 2, 4 punktuose numatytus tikslus, iki Pagrindinės sutarties parduotų 2 punkte nurodytą turtą pirkėjai“, po to pagal sudarytą preliminariąją sutartį M. V. 2010 m. gegužės 14 d. A. P. perdavė 50 000 Lt (14 481 Eur) grynaisiais pinigais bei iš savo banko sąskaitos į KŪB konsorciumui „P. v. g.“ AB Šiaulių banke priklausančią sąskaitą pervedė 50 000 Lt (14 481 Eur), iš kurių ne mažiau kaip 20 000 Lt (5793,74 Eur) A. P. pagal bendrą susitarimą perdavė V. R., tačiau preliminariosios sutarties sąlygų V. R. nevykdė, sutartyje nurodytų sklypų nei KŪB konsorciumui „P. v. g.“, nei M. V. ir J. V. neperdavė ir lėšų jiems negrąžino. Tokiu būdu V. R., veikdamas bendrininkų grupe, apgaule užvaldė savo ir kitų naudai didelės vertės – 28 962 Eur svetimą M. V. ir J. V. turtą, taip nukentėjusiesiems padarydamas turtinės žalos.
21. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl V. R. pagrįstumą ir teisėtumą, ją panaikino ir V. R. išteisino, nenustatęs jo veikoje BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių. Pagrindiniai išteisinimo argumentai nurodyti šios nutarties 10–11 punktuose.
22. Kasatoriai ginčija minėtą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį ir teigia, kad V. R. prieš juos panaudojo esminę apgaulę – žinodamas, kad neturi teisės perleisti tretiesiems asmenims jam priklausančio areštuoto žemės sklypo, o KŪB konsorciumas „P. v. g.“ net nesiruošia šio sklypo iš jo įsigyti, pasirašė 2010 m. gegužės 14 d. preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarydamas kasatoriams įspūdį, jog yra sudaromas trišalis sandoris, kuriame dalyvauja ir turto savininkas, ir šie jo veiksmai turėjo lemiamą įtaką kasatorių apsisprendimui sumokėti 100 000 Lt KŪB konsorciumui „P. v. g.“. Toks kasatorių skundo teiginys yra nepagrįstas.
23. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai konstatavo, kad V. R., pasirašydamas sutartyje, prieš nukentėjusiuosius M. V. ir J. V. nenaudojo apgaulės. Byloje nustatyta, kad 2010 m. gegužės 14 d. preliminariosios žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iniciatoriai buvo patys nukentėjusieji ir už jiems priklausančio turto įgijimą apgaulės būdu šioje byloje nuteisti A. P. bei R. K., o V. R. išteisintas. M. V. ir J. V. buvo suinteresuoti už žymiai mažesnę nei rinkos kainą įsigyti du V. R. priklausančius žemės sklypus ir jį įtikinėjo šiuos sklypus parduoti. V. R. informavus nukentėjusiuosius, kad jų išsirinkti žemės sklypai sudaro tik dalį jam priklausančio didesnio 3,5 ha žemės sklypo, kuris yra areštuotas, ir kategoriškai atsisakius parduoti šiuos atskirus žemės sklypus, nukentėjusieji kartu su A. P. ir R. K. svarstė kitus jų įsigijimo variantus. V. R. buvo pasiūlyta, kad visą jam priklausantį areštuotą 3,5 ha žemės sklypą įsigis R. K. atstovaujamas KŪB konsorciumas „P. v. g.“. Su tokiu pasiūlymu V. R. sutiko. Įsigijęs iš V. R. didįjį žemės sklypą, konsorciumas už 100 000 Lt turėjo perleisti du jame esančius žemės sklypus nukentėjusiesiems. Šis konsorciumo ir nukentėjusiųjų susitarimas buvo įtvirtintas 2010 m. gegužės 14 d. preliminariąja žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi.
24. Pažymėtina, kad V. R. su nukentėjusiaisiais nevedė jokių derybų, nenurodė objektyvios tiesos neatitinkančių aplinkybių ar duomenų apie jų norimą įsigyti nekilnojamąjį turtą, nepateikė suklastotų dokumentų ar neteisingų duomenų apie parduodamo turto teisinę būklę. Nukentėjusysis M. V. ir liudytoja advokatė N. Ž., teikusi nukentėjusiesiems teisinę pagalbą derybose dėl V. R. priklausančio žemės sklypo dalių pirkimo ir pardavimo, apklausti teisme, patvirtino, kad prieš pasirašant 2010 m. gegužės 14 d. preliminariąją sutartį nukentėjusiesiems buvo žinoma apie tai, kad jų ketinami įsigyti žemės sklypai yra areštuoti ir nuosavybės teise priklauso V. R., o ne KŪB konsorciumui „P. v. g.“. Šios aplinkybės nurodytos ir preliminariosios sutarties 1 punkte. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, iš preliminariosios sutarties turinio taip pat matyti, kad V. R. net nebuvo jos šalis ir neprisiėmė jokių įsipareigojimų pagal šią sutartį. Įsipareigojimus nukentėjusiesiems (konkrečiau – J. V., pasirašiusiai sutartį) prisiėmė tik KŪB konsorciumas „P. v. g.“, atstovaujamas R. K., kuris įsipareigojo nupirkti iš V. R. jam priklausantį areštuotą 3,5 ha žemės sklypą ir du jame esančius mažesnius sklypus parduoti J. V. bei garantavo, kad bus patvirtintas teritorijos detalusis planas (sutarties 1, 10 punktai). R. K. kartu su melagingai KŪB konsorciumo „P. v. g.“ atstovu prisistačiusiu A. P. dalyvavo derybose su nukentėjusiaisiais dėl žemės sklypų pirkimo ir pardavimo, įtikino juos, kad KŪB konsorciumas „P. v. g.“ įvykdys įsipareigojimus pagal 2010 m. gegužės 14 d. preliminariąją sutartį. Būtent R. K. ir A. P., o ne V. R. aktyvūs veiksmai ir panaudota apgaulė lėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą sudaryti preliminariąją sutartį dėl joje nurodytų žemės sklypų įsigijimo. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pasirašydamas preliminariojoje sutartyje V. R. nenaudojo jokios apgaulės ir nesiekė suklaidinti nukentėjusiųjų, dėl to jo veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties.
25. V. R. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas kaip bendravykdytojas, jog veikdamas bendrai su A. P. ir R. K., apgaule užvaldė savo ir kitų naudai didelės vertės 28 962 Eur svetimą M. V. ir J. V. turtą.
26. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).
27. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. R. su nukentėjusiaisiais nevedė jokių derybų dėl norimų įsigyti žemės sklypų; sutartyje buvo nurodyti teisingi duomenys apie jo turimą žemės sklypą (apgaulės nėra), kurį siekė įsigyti KŪB konsorciumas „P. v. g.“ (jį suskirsčius į mažesnius sklypus juos pelningai parduoti); V. R. nebuvo sutarties šalimi ir neturėjo jokių įsipareigojimų nukentėjusiesiems, pinigų negavo. Taigi V. R. savo veiksmais (pasirašydamas sutartyje) neprisidėjo R. K. ir A. P. įgyvendinant sukčiavimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų, dėl to kasatorių teiginys, kad V. R. veikė bendrininkų grupe kartu su R. K. ir A. P., apgaule įgydami nukentėjusiųjų turtą, nepagrįstas.
28. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pagal byloje paduoto kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti šio teismo išteisinamojo nuosprendžio.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Tomas Šeškauskas
Vytautas Masiokas
