Dėl teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutarties sąlygų pripažinimą nesąžiningomis, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-424-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11920-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovui „ERGO Insurance SE“, dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „R2 grupė“, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutarties sąlygų pripažinimą nesąžiningomis, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 82 260 Lt (23 824,14 Eur) draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. su atsakovu sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią kasko draudimu apdraudė savo automobilį „Mercedes Benz“. 2013 m. liepos 5 d. automobilis buvo pavogtas iš gyvenamajam namui priklausančios aikštelės, saugomos saugos tarnybos. Apie įvykį ieškovas pranešė policijai ir atsakovui. Atsakovas 2013 m. liepos 12 d. raštu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, pripažindamas šį įvykį nedraudžiamuoju, nes vagystės metu transporto priemonėje buvo jos registracijos liudijimas. Ieškovo manymu, automobilio registracijos dokumentų palikimas savaime nereiškia, kad automobilio valdytojas sudaro palankesnes sąlygas kitam asmeniui įvykdyti nusikaltimą (vagystę) ir kad automobilis bus pavogtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 61 695 Lt (17 868,11 Eur) draudimo išmoką, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2012 m. rugsėjo 19 d. sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, kuria ieškovui priklausanti transporto priemonė „Mercedes Benz“ buvo apdrausta visų rizikų, įskaitant vagystę, draudimu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d., nustatytas draudimas rinkos verte, 10 proc. išskaita vagystės atveju. 2013 m. liepos 5 d. ieškovui priklausantis automobilis „Mercedes Benz“ buvo pavogtas iš UAB „R2 grupė“ saugomos aikštelės, priklausančios gyvenamajam namui. 2014 m. lapkričio 26 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad ginčo aikštelė yra stebima vaizdo stebėjimo kameromis, aptverta metaline tvora, į kiemą galima įvažiuoti tik pro metalinius vartus. Ši aikštelė 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 5 d. nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovas apie įvykį iš karto pranešė policijai ir atsakovui. Atsakovas 2013 m. liepos 12 d. raštu įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (toliau – Draudimo taisyklės) 4.2.1.5 punktu, kuriame nurodyta, kad įvykis yra nedraudžiamasis, jei transporto priemonė buvo pavogta ir šioje transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai. Pagal 2014 m. kovo 19 d. UAB „Finance property“ transporto priemonės vertinimo ataskaitą, „Mercedes Benz“ vidutinė kaina Lietuvoje vagystės metu buvo apie 91 400 Lt (26 471,27 Eur).

Ginčo dėl to, kad ieškovas buvo palikęs transporto priemonės registracijos liudijimą, nėra. Įvykio metu galiojusių Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkte nustatyta, kad nedraudžiamuoju laikomas įvykis ir transporto priemonių kasko draudimas neatlygina žalos dėl transporto priemonės vagystės, jei šioje transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai arba degimo ar durų (bagažinės dangčio) rakteliai, arba neįjungtos ir / ar neveikiančios sergėjimo sistemos (signalizacijos), nurodytos draudimo sutartyje. Draudimo taisyklių 4.2.1.6 punkte nustatyta, kad nedraudžiamuoju laikomas įvykis ir transporto priemonių kasko draudimas neatlygina žalos dėl transporto priemonės vagystės, jei draudikui nepateikiami transporto priemonės dokumentai arba degimo ar durų (bagažinės dangčio) rakteliai, ar sergėjimo sistemos (signalizacijos) valdymo pultai.

Teismas sprendė, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas tik toks įvykis, kai vagystės padarymą lėmė registracijos dokumentų (ar kitų nurodytų saugos priemonių) palikimas automobilyje. Teismas nenustatė, kad registracijos liudijimo palikimas automobilyje būtų turėjęs įtakos draudžiamojo įvykio (vagystės) atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2012">3K-3-180/2012</a>). Nagrinėjamu atveju žalingi padariniai būtų atsiradę nepriklausomai nuo to, ar registracijos liudijimas būtų paliktas automobilyje. Automobiliui užvaldyti reikėjo automobilio raktelio ir imobilizatoriaus, šiuos ieškovas pateikė policijai, todėl transporto priemonės registracijos liudijimo palikimas automobilyje neigiamoms pasekmėms nepadarė įtakos. Vagystę lėmė kitos priežastys (automobilio paklausumas ir pan.), t. y. tarp sutarties pažeidimo ir įvykio (vagystės) nėra priežastinio ryšio. Teismo nuomone, šiuo atveju nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką pagal Draudimo taisyklių 4.2.1.5 ar 4.2.1.6 punktą.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Draudimo taisyklių 17.3 punkte nustatyta, kad draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos ar ją mažinti, jei apdraustasis dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai įvykdė arba netinkamai vykdė taisyklėse nustatytas pareigas. Byloje nustatyta, kad ieškovas savo prievoles pagal draudimo sutartį įvykdė – draudimo įmokas mokėjo, vagystė įvyko galiojant draudimo sutarčiai, ieškovas iki vagystės ir po jos elgėsi apdairiai: transporto priemonę paliko saugomoje aikštelėje, užrakintą (automobilio raktelių nepaliko, vėliau juos pateikė policijai), su veikiančiomis apsaugos sistemomis, neilgam laikui, iškart po vagystės pranešė teisėsaugos institucijoms, atsakovui. Teismas sprendė, kad draudėjas savo prievoles, susijusias su apdrausto daikto apdairiu saugojimu ir (ne)draudžiamųjų įvykių tyrimu, iš esmės įvykdė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis).

Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas tyčia paliko automobilyje transporto priemonės registravimo liudijimą. Duomenų, kad ieškovas (draudėjas) prisidėjo prie automobilio vagystės ar jo veiksmai turi nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra. Ikiteisminis tyrimas, pradėtas būtent pagal ieškovo pareiškimą, yra tęsiamas, jo metu kol kas niekam nėra įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Duomenų, jog nuo įvykio nukentėjęs ieškovas galėtų būti pripažintas įtariamuoju ar kitaip prisidėjusiu prie vagystės, nėra. Trečiojo asmens atsiliepime nurodytas spėjimas remiantis bankrutuojančios įmonės vadovo žodiniais paaiškinimais nelaikytinas patikimu ir pakankamu įrodymu tokiam teiginiui paremti. Teismas pažymėjo, kad po vagystės atsakovas veikė atsakingai, nedelsdamas kreipėsi į teisėsaugos institucijas, apie įvykį laiku informavo draudiką (atsakovą). Ieškovo paaiškinimą, kad automobilis galėjo būti atrakintas padirbtu el. raktu, patvirtina ir duomenys iš ikiteisminio tyrimo institucijos, jog išsiųstas teisminis pavedimas į Jungtinę Karalystę.

Šioje byloje ieškovas yra fizinis asmuo, vartotojas, sudaręs draudimo sutartį standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, todėl sutarties sąlygų neaiškumai bei galimi jų tarpusavio prieštaravimai aiškintini ieškovo naudai. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis tinkamai atliko draudiko pareigą supažindinti ieškovą su draudimo sutarties sąlygomis. Aplinkybė, kad ieškovas buvo pasirašęs draudimo liudijimo pirmo lapo skiltyje, kurioje nurodoma, jog parašas patvirtina tai, jog prieš pasirašant sutartį asmuo buvo supažindintas su Draudimo taisyklėmis ir kopiją gavo, nėra laikytina pakankamu ir tinkamu vartotojo supažindinimu su draudimo taisyklių, kurios yra draudimo sutarties dalis, sąlygomis. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad atsisakymas išmokėti draudimo išmoką vien už automobilio registracijos dokumento palikimą nustatytų neproporcingai didelę draudėjo civilinę atsakomybę už draudimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą, pažeistų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokio pobūdžio draudimo taisyklių pažeidimas – automobilio registracijos dokumentų palikimas – turi būti vertinamas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2012">3K-3-180/2012</a>).

Teismas nustatė, kad, atsižvelgiant į pavogto automobilio vertę bei 10 proc. išskaitą, draudimo išmoka sudarytų 82 260 Lt (23 824,14 Eur). Teismas, atsižvelgdamas į teisminę praktiką, nustatytas aplinkybes, į padaryto pažeidimo pobūdį, sprendė, kad ieškovui išmokėtinos draudimo išmokos dydis mažintinas 25 proc., t. y. iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 61 695 Lt (17 868,11 Eur) draudimo išmoka.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 29 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Kolegija nurodė, kad Draudimų taisyklių 4.2.1.5 punkte nustatyta, kad transporto priemonių kasko draudimas neatlygina žalos dėl transporto priemonės vagystės, jei šioje transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai. Nurodytas taisyklių punktas yra įtvirtintas Draudimo taisyklių IV dalyje, nustatančioje nedraudžiamuosius įvykius. Taigi, byloje nustačius, kad automobilyje jo vagystės metu buvo palikti automobilio dokumentai, remiantis Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktu, buvo pagrindas konstatuoti nedraudžiamąjį įvykį, o kartu ir draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką nebuvimą. Kolegijos vertinimu, dokumentų palikimo automobilyje ir automobilio vagystės priežastinis ryšys nagrinėjamu atveju neturėjo būti vertinamas, nes Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktas to nenustato, o vertinti priežastinį ryšį pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo (nes, kaip nurodyta anksčiau, šiuo atveju draudimo išmoką atsisakyta mokėti ne dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, bet konstatavus kitą savarankišką atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą – nedraudžiamąjį įvykį).

Kolegija nurodė, kad remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2012">3K-3-180/2012</a> pateiktais išaiškinimais nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą draudimo sutarties sąlygą, įtvirtinančią transporto priemonės dokumentų buvimą transporto priemonėje jos vagystės metu kaip nedraudžiamąjį įvykį, pripažinti nesąžininga. Teismui pripažinus draudimo sutarties sąlygą nesąžininga, atsiranda pagrindas ja nesivadovauti, o draudėjo elgesį vertinti draudimo sutarties sąlygų pažeidimo kontekste, be kita ko, atsižvelgiant į draudėjo elgesio (draudimo sutarties ar taisyklių pažeidimo) bei draudžiamojo įvykio priežastinį ryšį. O nagrinėjamu atveju ieškovas neprašė Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto pripažinti nesąžiningu, be to, aiškios teisinės išvados šiuo klausimu nepateikė (t. y. nesąžiningumo nekonstatavo) ir teismas ex officio (pagal pareigas). Kolegija nurodė, kad, nepripažinus minėtos sutarties sąlygos nesąžininga (jai galiojant), nėra pagrindo jos netaikyti.

Kolegija nurodė, kad, pasirašydamas draudimo sutartį, ieškovas patvirtino, jog prieš sudarant šią sutartį su draudimo liudijime nurodytomis Draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad toks įrašas nėra laikytinas pakankamu ir tinkamu vartotojo supažindinimu su draudimo taisyklių sąlygomis, tačiau jokių aplinkybių, kurios leistų suabejoti tokio įrašo atitiktimi tikrovei nagrinėjamu atveju, nenurodė, t. y. minėtos išvados nemotyvavo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto nuostata yra įtvirtinta Draudimo taisyklių dalyje, nustatančioje nedraudžiamuosius įvykius, t. y. dalyje, kuri atidžiam bei protingam draudėjui, sudarančiam draudimo sutartį, turi esminę teisinę reikšmę, taigi mažai tikėtina, kad draudėjas pasirašytų sutartį faktiškai nesusipažinęs su nedraudžiamųjų įvykių sąrašu. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovas negrindė pareikšto ieškinio aplinkybe, kad Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto nuostata jam buvo netikėta (siurprizinė) (CK 6.186 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Tiek pagal įstatymą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką vartotojui teisme nepareiškus atskiro reikalavimo dėl vartojimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga, teismas turi pareigą ex officio vertinti tokios sutarties sąlygos sąžiningumą ir pripažinti tokią sąlygą nesąžininga (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis, galiojanti nuo 2014 m. birželio 13 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141/2006">3K-3-141/2006</a>; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-211/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-211/2008">3K-3-211/2008</a>). Teismą ex officio pripažinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningomis įpareigoja ir ES teisės aktai (1993 m. balandžio 5 d. EB Tarybos direktyva Nr. 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai (2000 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Grupo Editorial SA prieš Rocio Murciano Quintero, C-240/98; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimas byloje Cofidis SA prieš Jean-Louis Fredout, C-473/00). Apeliacinės instancijos teismas vien tik tuo pagrindu, kad ieškovas nesuformulavo atskiro reikalavimo pripažinti sutarties sąlygą nesąžininga, nepagrįstai atsisakė remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2012">3K-3-180/2012</a> pateiktais išaiškinimais. Nurodytoje byloje transporto priemonės registracijos dokumentų palikimas automobilyje, kuris vėliau buvo pavogtas, draudimo sutartyje buvo nurodytas kaip nedraudžiamasis įvykis, bet kasacinis teismas išaiškino, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas vertintinas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį.

Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nenurodė, kad ex officio pripažįsta ginčo sąlygą nesąžininga, tačiau teismo sprendimo turinys patvirtina, jog ginčo sutarties sąlygą teismas vertino kaip nesąžiningą ir taikė pasekmes – sumažino draudimo išmokos dydį. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai laikė, kad pirmosios instancijos teismas ex officio sutarties sąlygos nesąžiningumo nekonstatavo, pats ex officio taip pat nevertino ginčo draudimo sutarties sąlygos sąžiningumo. Pagal apeliacinės instancijos teismo logiką, teismo teisė ex officio spręsti dėl vartojimo sutarties sąlygos sąžiningumo egzistuoja tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismas tokios pareigos neturi.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.188 straipsnį (nuo 2014 m. birželio 13 d. galiojančio CK 6.2284 straipsnį), Draudimo taisyklių nuostatą, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikoma transporto priemonės vagystė, jei transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai, pripažindamas nesąžininga ir šį taisyklių pažeidimą vertindamas ne kaip pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, o sumažinti jos dydį. Byloje nėra ginčo, kad ginčo sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, kad Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto sąlyga nebuvo individualiai aptarta. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta ir nėra duomenų, kad registracijos liudijimo palikimas automobilyje būtų turėjęs įtakos draudžiamojo įvykio (vagystės) atsiradimui. Žalingi padariniai būtų atsiradę nepriklausomai nuo to, ar registracijos liudijimas būtų paliktas automobilyje. Tarp sutarties pažeidimo ir įvykio (vagystės) nėra faktinio priežastinio ryšio. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas (draudėjas) prisidėjo prie automobilio vagystės. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto nuostata iš esmės pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovo (vartotojo) teises ir interesus, juo labiau kai byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovas sutartį vykdė tinkamai, elgėsi apdairiai ir atidžiai – mokėjo draudimo įmokas, automobilį paliko užrakintą saugomoje aikštelėje, neilgam laikui, apie vagystę iškart informavo policiją ir atsakovą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas išmokėtinos draudimo išmokos dydį, pagrįstai rėmėsi Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje (šiuo metu galiojančio Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje) nustatytais kriterijais, priėmė teisėtą sprendimą priteisti ieškovui draudimo išmoką, nors ją ir sumažino gana nemažai – 25 proc., nors bylos aplinkybės, teisminė praktika ir paties pirmosios instancijos teismo padarytos išvados vis dėlto sudarė pagrindą priimti ieškovui palankesnį teismo sprendimą, sumažinant išmokėtiną draudimo išmoką mažesne dalimi.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais preambulės 19 pastraipoje nustatyta, kad draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę aiškiai apibrėžiančios sąlygos arba ribojančios sąlygos nėra jokiu būdu vertinamos draudimo sutartyse, nes į šiuos ribojimus atsižvelgiama apskaičiuojant vartotojo mokamos įmokos dydį. Pagal CK 6.2284 straipsnio 7 dalį (anksčiau galiojusio CK 6.188 straipsnio 5 dalis) vartojimo sutarties dalyką apibūdinančių sąlygų, taip pat su parduotų prekių ar suteiktų paslaugų ir jų kainos atitikimu susijusių sąlygų vertinimas nesąžiningumo požiūriu yra atliekamas tik tuo atveju, kai šios sąlygos neatitinka skaidrumo principo, t. y. yra neaiškios ir / arba nesuprantamos vartotojui. Draudimo sutarties dalykas yra draudiko už draudėjo sumokėtą draudimo įmoką suteikiama draudimo apsauga (CK 6.987 straipsnis), kuri apibrėžiama draudžiamaisiais ir nedraudžiamaisiais įvykiais. Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktas, su kuriuo kasatorius buvo tinkamai supažindintas, yra aiškus ir suprantamas, todėl ši sąlyga patenka į CK 6.2284 straipsnio 7 dalies reguliavimo sritį ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, kasatoriui nepateikus reikalavimo dėl sąlygos nesąžiningumo, ex officio šios sąlygos netyrė nesąžiningumo aspektu. Nedraudžiamieji įvykiai kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143-313/2016">3K-3-143-313/2016</a>; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-34-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-34-701/2016">e3K-3-34-701/2016</a>). Esminių sutarties sąlygų privalomumas sutarties šalims yra grindžiamas laisva šalių valia. Kasatorius, prieš sudarant draudimo sutartį, su Draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo, ir tai patvirtina paties kasatoriaus parašas transporto priemonių draudimo liudijime. Draudėjo parašas, patvirtinantis susipažinimą su draudimo taisyklėmis ir jų gavimą, yra pakankamas įrodymas konstatuoti, kad draudėjui buvo suteikta protinga galimybė susipažinti su draudimo sutarties sąlygomis ir draudėjas žino taisyklėse numatytą teisinį reguliavimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2006">3K-3-213/2006</a>).

Įstatymuose nėra nustatyta, kad visi nedraudžiamieji įvykiai turi būti formuluojami taip, kad draudikas galėtų atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu egzistuoja priežastinis ryšys tarp draudėjo veiksmų ir įvykį apibrėžiančių aplinkybių atsiradimo (pvz., Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nedraudžiamieji įvykiai atspindi draudimo paslaugos kokybę, kuri yra išskirtinai ekonominiais motyvais pagrįsto susitarimo tarp draudiko ir draudėjo dalykas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-34-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-34-701/2016">e3K-3-34-701/2016</a>; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-306/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-306/2013">3K-3-306/2013</a>; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NTIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-652/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-652/2013">3K-3-652/2013</a>).

Kasatorius, teigdamas, kad teismas šioje byloje privalėjo ex officio vertinti Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto sąlygą nesąžiningumo aspektu, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriomis negalima vadovautis šioje byloje, nes kasatoriaus nurodytų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nė vienoje iš nurodytų bylų nebuvo ginčo dėl aiškios ir suprantamos vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2012">3K-3-180/2012</a> yra pavienė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad registracijos dokumentų palikimas automobilyje vagystės atveju yra vienareikšmiškai suprantama nedraudžiamojo įvykio sąlyga, dėl to sutartyje sutikdamas su tokia sąlyga draudėjas negalėjo protingai tikėtis, kad ši sąlyga nebus taikoma. Nurodytas nedraudžiamojo įvykio atvejis suformuluotas taip, kad byloje nekelia abejonių dėl šio atvejo aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2006">3K-3-213/2006</a>).

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams

Transporto priemonės draudimo sutartis tenkinanti nustatytus požymius, t. y. pagal sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus, gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), CK 6.2281 straipsnio 1 dalis), todėl jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) bei nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios normos, kai transporto priemonės draudimo sutartyje yra individualiai neaptartų sąlygų (CK 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), CK 6.2284 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytą Transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią kasatorius (ieškovas) kasko draudimu apdraudė savo automobilį (toliau – Sutartis), kaip vartojimo sutartį kvalifikavo pirmosios instancijos teismas. Nei apeliacinės instancijos teisme, nei kasaciniame teisme dėl to klausimas nebuvo keliamas, taigi, ginčo dėl to nėra. Tais atvejais, kai sutartis kvalifikuota kaip vartojimo, teismas turi pareigą jos sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), CK 6.2284 straipsnio 9 dalis).

Kasatorius ginčija atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, kurį šis grindžia Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (toliau – Draudimo taisyklės), kurios yra šalių sudarytos Sutarties dalis, 4.2.1.5 punkto nuostata, pagal kurią nedraudžiamasis įvykis, be kita ko, yra transporto priemonės vagystė, jeigu šioje transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai (nagrinėjamu atveju – transporto priemonės registracijos liudijimas). Kartu kasatorius prašo šią Sutarties (Draudimo taisyklių) sąlygą pripažinti nesąžininga.

Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai minėtos Sutarties sąlygos sąžiningumo aspektu savo iniciatyva nevertino, nors, kaip minėta, tokią pareigą turėjo (CK 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, ieškovo naudai priteisė sumažintą draudimo išmoką, nurodęs, kad nagrinėjamas sutarties pažeidimas – transporto priemonės registracijos dokumento palikimas automobilyje – nesudaro pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kadangi tokiu atveju būtų nustatyta neproporcingai didelė draudėjo civilinė atsakomybė už draudimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas konstatuoti nedraudžiamąjį įvykį, o kartu ir draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė ex officio neįvertinęs ginčijamos Sutarties sąlygos nesąžiningumo, tokį savo sprendimą grindė tuo, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo šią sąlygą pripažinti nesąžininga, be to, pareigą konstatuoti minėtos sąlygos nesąžiningumą turėjo pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas pripažįsta nepagrįstomis, nes jos neatitinka tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto vartojimo santykių teisinio reglamentavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.2284 straipsniu (CK 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių; toliau – ir Direktyva 93/13/EEB).

Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45, 46 punktus ir juose nurodytą praktiką).

Direktyva 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, ir dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (žr., pvz., ESTT 2000 m. birželio 27d. sprendimo byloje Océano Grupo Editorial prieš Roció Murciano Quintero ir kt., C-240/98–C-244/98, 25 punktą; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Elisa Mar?a Mostaza Claro prieš Centro Móvil Milenium SL, C-168/05, 25 punktą; 2009 m. birželio 4 d. sprendimo byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Gy?rfi, C-243/08, 22 punktą; 2012 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Jana Pereničov? ir Vladislav Perenič prieš SOS financ spol. s r. o., 27 punktą; 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d'Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 44 punktą; 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Monika Kušionov? prieš SMART Capital a.s., C-34/13, 48 punktą; 2015 m. spalio 1 d. sprendimo byloje ERSTE Bank Hungary Zrt prieš Attila Sug?r, C-32/14, 39 punktą ir kt.).

Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią padėtį, Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui. Tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (žr. ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Banco Espa?ol de Crédito SA prieš Joaqu?n Calderón Camino, C-618/10, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Kartu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad dėl tokios mažiau palankios padėties Direktyvoje 93/13/EEB valstybėms narėms įtvirtinta pareiga nustatyti mechanizmą, užtikrinantį galimybę patikrinti bet kurios atskirai neaptartos sutarties sąlygos galimą nesąžiningumą. Taigi būtent nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnyje nurodytus kriterijus, turi nustatyti, ar nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis tokia sąlyga atitinka šioje direktyvoje įtvirtintus sąžiningumo, teisių ir pareigų pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus (žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, siekiant užtikrinti Direktyva 93/13/EEB nustatytą apsaugą, tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo egzistuojanti nelygybė gali būti kompensuota tik teismo, į kurį kreiptasi su tokiais ginčais, aktyviais veiksmais, kurie nesusiję su sutartinių santykių subjektais (žr. ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo byloje Pohotovos? s. r. o. prieš Miroslav Vašuta, C-470/12, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Dėl to ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo byloje Océano Grupo Editorial prieš Roció Murciano Quintero ir kt., C-240/98–C-244/98, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo byloje Cofidis SA prieš Jean-Louis Fredout, C-473/00, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Elisa Mar?a Mostaza Claro prieš Centro Móvil Milenium SL, C-168/05, 27 ir 28 punktus ir kt.). 2009 m. birželio 4 d. sprendime byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Gy?rfi, C-243/08, Teisingumo Teismas minėtą poziciją patikslino nurodydamas, kad nacionaliniam teismui pagal Europos Sąjungos teisę suteikiamas vaidmuo neapribojamas tik teise priimti sprendimą dėl galimo sutarties sąlygos, patenkančios į minėtos direktyvos taikymo sritį, nesąžiningumo; jis taip pat apima pareigą nagrinėti šį klausimą savo iniciatyva, jei tik teismui žinomos šiuo klausimu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. ESTT šią nacionalinio teismo pareigą yra ne kartą priminęs ir vėlesnėje savo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Banco Espa?ol de Crédito SA prieš Joaqu?n Calderón Camino, C-618/10, 42 ir 43 punktus; 2013 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Banif Plus Bank Zrt prieš Csaba Csipai ir Viktória Csipai, C-472/11, 22 punktą; 2014 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Juan Carlos S?nchez Morcillo ir Mar?a del Carmen Abril Garc?a prieš Banco Bilbao Vizcaya Argentaria SA, C-169/14, 24 punktą; 2015 m. spalio 1 d. sprendimo byloje ERSTE Bank Hungary Zrt prieš Attila Sug?r, C-32/14, 41 punktą ir kt.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad ieškovas turėjo pareikšti reikalavimą ginčijamą Sutarties sąlygą pripažinti nesąžininga. Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime byloje Océano Grupo Editorial prieš Roció Murciano Quintero ir kt., C-240/98–C-244/98 (žr. 26, 29, 32 punktus). Priešingai, nacionalinio teismo galių apribojimas ex officio panaikinti nesąžiningas sąlygas, pasak Teisingumo Teismo, gali pažeisti Direktyva 93/13/EEB siekiamos apsaugos veiksmingumą (žr. 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo byloje Cofidis SA prieš Jean-Louis Fredout, C-473/00, 35 punktą).

Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad, pirmosios instancijos teismui ex officio neįvertinus konkrečios sutarties sąlygos sąžiningumo, minėta pareiga netaikoma bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui. Dėl teismo pareigos ex officio spręsti dėl vartojimo sutarties sąlygos sąžiningumo bet kurioje civilinio proceso stadijoje Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo pagal nacionalinę teisę vykdomo teismo proceso specifinės savybės negali daryti poveikio teisinei apsaugai, kurią vartotojai turi turėti pagal Direktyvos 93/13/EEB nuostatas. Direktyva 93/13/EEB aiškintina taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias teismui neleidžiama ex officio įvertinti in limine litis (proceso pradžioje) ar kokiu nors kitu proceso etapu, net jeigu jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumo (žr., pvz., 2012 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Banco Espa?ol de Crédito SA prieš Joaqu?n Calderón Camino, C-618/10, 55 ir 57 punktus).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva nagrinėjamoje byloje nevertino Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto sąžiningumo, t. y. nepaisė tiek Europos Sąjungos teisės aktuose, tiek juos į nacionalinę teisę perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nesivadovavo nagrinėjamoje srityje formuojama Teisingumo Teismo praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl netinkamai aiškino ir taikė CK 6.2284 straipsnio 1, 2, 9 dalių (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalių (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) nuostatas.

Dėl Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto vertinimo sąžiningumo požiūriu

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareigos Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktą vertinti sąžiningumo požiūriu, atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyva 93/13/EEB (priešingai nei teigia kasatorius) yra nustatyti jos nuostatų taikymo ribojimai. Dėl to prieš vertindamas individualiai neaptartas vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, teismas turi atsižvelgti į nesąžiningumo kontrolės taikymo apribojimus, įtvirtintus Direktyvoje 93/13/EEB ir jos nuostatas įgyvendinančiose nacionalinės teisės normose.

Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienas sąžiningumo kontrolės taikymo srities ribojimas, nustatant, kad sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.

Savo esme analogiška nuostata, kuria į Lietuvos teisę perkeliama Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinta CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje (CK 6.188 straipsnio 5 dalyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), pagal kurią vartojimo sutarties dalyką apibūdinančių sąlygų, taip pat su parduotų prekių ar suteiktų paslaugų ir jų kainos atitikimu susijusių sąlygų vertinimas nesąžiningumo požiūriu yra atliekamas tik tuo atveju, kai šios sąlygos neatitinka skaidrumo principo, t. y. nėra aiškios ir suprantamos vartotojui.

Nors, kaip minėta, nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl ginčo sąlygos vertinimo savo iniciatyva, atsižvelgdamas į atitinkamo atvejo aplinkybes, Teisingumo Teismui tenka kompetencija, remiantis Direktyvos 93/13/EEB, nagrinėjamu atveju – jos 4 straipsnio 2 dalies, nuostatomis, nurodyti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas turi taikyti nustatydamas, ar ginčo sąlyga patenka į šioje nuostatoje nurodytos išimties taikymo sritį (žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 45 punktą).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar vadovaujantis Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais Sutarties sąlyga, nustatanti, jog nedraudžiamuoju įvykiu yra transporto priemonės vagystė, jeigu šioje transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai, patenka į CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje (CK 6.188 straipsnio 5 dalis 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) nustatytos išimties taikymo sritį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šio klausimo neišsprendė, jam išspręsti reikšmingų faktinių bylos aplinkybių nenustatė.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta nesąžiningų sąlygų turinio kontrolės mechanizmo išimtis, todėl ją reikia aiškinti griežtai (žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 42 punktą; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13, 49 punktą).

Pasisakydamas dėl kriterijų, kuriuos nacionalinis teismas turi taikyti vertindamas, ar konkreti vartojimo sutarties nuostata patenka į minėtos išimties taikymo sritį, Teisingumo Teismas nurodė, kad reikia išnagrinėti: pirma, ar konkreti sutarties sąlyga sudaro pagrindinį draudimo sutarties dalyką; antra, ar tokia sąlyga suformuluota aiškiai ir suprantamai (žr. ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 32 punktą).

Pasak Teisingumo Teismo, prie sąvokos „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį, priskirtinomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį ir kurios, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį (žr. ESTT 2010 m. birželio 3 d. sprendimo byloje Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc), C-484/08, 34 punktą; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 49 punktą).

Tačiau sąvoka „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, negali apimti sąlygų, kurios papildo pačią sutartinių santykių esmę apibrėžiančias sąlygas (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 50 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13, 54 punktas).

Kalbant apie draudimo sutarties sąlygas, Direktyvos 93/13/EEB preambulės devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nėra vertinamas tokiose sutartyse draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę aiškiai apibrėžiančių arba apribojančių sąlygų nesąžiningumas, nes į šiuos apribojimus atsižvelgiama apskaičiuojant vartotojo mokamos įmokos dydį.

Siekiant nustatyti, ar sutarties sąlyga priskirtina prie sąvokos „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį, ši sąvoka turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir visas nuostatas, taip pat teisines ir faktines aplinkybes (žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 50 ir 51 punktus).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teisingumo Teismas pareigą patikrinti, ar konkreti draudimo sutarties sąlyga apriboja draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę ir nustato esmines prievoles pagal nagrinėjamą draudimo sutartį, nustatė nacionaliniam teismui (žr. ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 36 punktą).

Remiantis CK 6.987 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata, minėta sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-315/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-315/2006">3K-3-315/2006</a>; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143-313/2016">3K-3-143-313/2016</a>).

Paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi. Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143-313/2016">3K-3-143-313/2016</a>).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktas vertintinas kaip viena esminių Sutarties sąlygų. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas, ar konkreti draudimo sutarties nuostata (nagrinėjamos bylos atveju – Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktas) patenka į CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos išimties reguliavimo sritį, kaip minėta šios nutarties 43 punkte, teismas turi patikrinti antrąjį kriterijų, t. y. ar tokia sąlyga suformuluota aiškiai ir suprantamai.

Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad kasatorius su Draudimo taisyklių 4.2.1.5. punktu buvo tinkamai supažindintas, jis yra aiškus ir suprantamas. Be to, pasak atsakovo, kasatorius parašu transporto priemonių draudimo liudijime patvirtino, kad prieš sudarant sutartį su draudimo liudijime nurodytomis draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos atsakovo argumentus, pažymi, kad įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę.

Teisingumo Teismas savo praktikoje pasisakydamas dėl sąvokos „aiškus ir suprantamas aiškinimo“ yra pažymėjęs, kad Direktyvoje 93/13/EEB įtvirtinto sutarties sąlygų skaidrumo reikalavimo apimtis negali būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais. Priešingai, kadangi Direktyva 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo, be kita ko, dėl informacijos lygio, šis skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai (žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 71 ir 72 punktus; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13, 73 punktą).

Siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, vartotojui ypač svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų profesionalaus prekybininko ar tiekėjo (žr. ESTT 2013 m. kovo 21 d. sprendimo byloje RWE Vertrieb AG prieš Verbraucherzentrale Nordrhein-Westfalen eV, C-92/11, 44 punktą; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 70 ir 73 punktus; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13, 74 punktą ir kt.).

Sutarties nuostata yra aiški ir suprantama, kai ji ne tik suprantama gramatiškai, bet kartu vartotojui sudaroma galimybė remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius (ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 50 punktas).

Pareiga įrodyti, kad informavimo pareiga buvo įvykdyta, tenka draudikui. Taigi būtent draudikas turi įrodyti, kad tinkamai įvykdė jam tenkančias ikisutartines pareigas, t. y. kad konkreti Sutarties (Draudimo taisyklių) sąlyga buvo ne tik gramatiškai aiški, bet ir kad vartotojas turėjo galimybę priimti sprendimą dėl Sutarties sudarymo suprasdamas jam potencialiai reikšmingus draudimo sutartyje įtvirtintos garantijos apribojimo ekonominius padarinius.

Teisėjų kolegijos vertinimu, jei teismas, remdamasis vien tipine sąlyga (kuria vartotojas patvirtina, kad prieš sudarant sutartį su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo) pripažintų, kad draudėjas (vartotojas) patvirtino, jog draudikas tinkamai įvykdė visas jam tenkančias ikisutartines informavimo pareigas, vartotojui būtų perkelta tokių pareigų įvykdymo įrodinėjimo pareiga ir būtų pakenkta vartotojų apsaugos tikslui. Nurodyta tipine sąlyga draudėjas patvirtina supažindinimo ir draudimo taisyklių kopijos gavimo faktų įvykimą, o ne visišką ir tinkamą draudikui tenkančios informavimo pareigos įvykdymą. Be to, ši sąlyga negali suteikti galimybės draudikui išvengti savo pareigų vykdymo, atitinkamai vartotojui neturi būti apsunkinta ar net užkirsta galimybė įgyvendinti teisę ginčyti aplinkybę, jog draudikas jam tenkančias informavimo pareigas vykdė tinkamai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai nesiaiškino, ar draudėjas turėjo galimybę susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, pavyzdžiui, draudikui pateikiant kelis standartinių sutarties sąlygų variantus, kuriuose, atsižvelgiant į nustatytas į draudimo apsaugos ribas, būtų atitinkamai modifikuotas vartotojo mokamos įmokos dydis, arba ar draudėjas turėjo galimybę šias sąlygas individualizuoti, apskaičiuojant kitokį mokamos įmokos dydį. Kitaip tariant, nagrinėjamos bylos atveju svarbu išsiaiškinti, ar draudėjas turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtį. Tokiai galimybei esant, vartotojui turėjo būti išaiškintas ryšys tarp suteikiamos apsaugos apimties ir mokamos įmokos dydžio.

Nesant galimybės draudėjui pasirinkti draudimo apsaugos apimties, t. y. vartotojui nesant galimybės remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti dėl ginčo sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius, Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktas vertintinas kaip nepatenkantis į CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos išimties reguliavimo sritį, taigi teismui tenka pareiga jį vertinti sąžiningumo požiūriu (CK 6.2284 straipsnis).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į tai, kad teismo išvados dėl konkrečios sutarties sąlygos, esančios pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje, visais atvejais privalo būti motyvuotos ir pagrįstos konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas materialiosios teisės normas taikė nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos ir nenustatęs bei neįvertinęs tam reikšmingų, su Sutarties sudarymu susijusių faktinių aplinkybių. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Jį panaikinus, kadangi kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, o bylai reikšmingos faktinės aplinkybės gali būti nustatytos ir įvertintos apeliacinės instancijos teisme, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis