Dėl pasisavintų pinigų priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-45-940/2024

Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00288-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2;

(S)

3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2889-1004/2023 pagal ieškovo V. I. ieškinį atsakovei Z. V. (buvusi pavardė I.) dėl pasisavintų pinigų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. I. prašė priteisti iš atsakovės Z. I. (dabar V.) 7 279,10 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Nurodė, kad ieškovas 2014 m. lapkričio 14 d. paprašė leisti atsakovės Z. V. pervesti į jos asmeninę sąskaitą 25 133,29 Lt (7 279,10 Eur) pinigų sumą, kuri jam turėjo būti išmokėta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos turtinei žalai atlyginti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-19734-600/2014. Atsakovei raštiškai sutikus, 2014 m. gruodžio 12 d. pinigai buvo pervesti į atsakovės asmeninę sąskaitą. Gavusi pinigus atsakovė jų ieškovui neperdavė, motyvuodama savo individualios veiklos finansiniais sunkumais (jos maisto prekių parduotuvė turėjo daug skolų prekių tiekėjams) ir paprašė leisti pinigus atiduoti po metų. Ieškovas su tuo sutiko.

3. Pažymėjo, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų perduoti ieškovui priklausančius pinigus nevykdė; šiuo metu nuo ieškovo slapstosi, neatsiliepia telefonu, nevykdo reikalavimo grąžinti pasisavintus pinigus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo V. I. atsakovei Z. V. (buvusi pavardė I.) 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad pagal 2014 m. lapkričio 14 d. Z. V. sutikimą leisti pervesti V. I. priteistus turtinei žalai atlyginti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-19734-600/2014 pinigus, į atsakovės asmeninę sąskaitą banke 2014 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pervedė 25 133,29 Lt (7 279,10 Eur). 2023 m. sausio 12 d. V. I. pateikė Z. V. reikalavimą raštu grąžinti pasisavintus pinigus. (duomenys neskelbtini) V. I. ir Z. V. susituokė. 2015 m. vasario 20 d. sutuoktiniai sudarė Vedybų (povedybinę) sutartį.

6. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovas ieškinyje nėra nurodęs teisės normų, kuriomis vadovaujasi teikdamas ieškinio reikalavimus atsakovei, o teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti šalių ginčo santykius ir pritaikyti tinkamas teisės normas, įvertinęs tai, jog byloje ginčo šalys yra sutuoktiniai, jų santuoka sprendimo priėmimo metu nėra nutraukta, priimdamas sprendimą vadovavosi šeimos bylų nagrinėjimo specifika ir taikė atitinkamas teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XIX skyrius).

7. Teismas, įvertinęs atsakovės nurodytas aplinkybes, jog nuo 2013 m. gegužės mėn. ji pradėjo susitikinėti su ieškovu, palaikė artimus ryšius, po kiek laiko tapo pora, o nuo 2014 m. sausio mėnesio atsakovė su ieškovu pradėjo gyventi kartu kaip sugyventiniai ir nuo šio laiko turėjo bendrą buitį, bendrai leido pinigus, gavo pajamas, kūrė šeimos santykius, t. y. veikė jungtine veikla tikslui pasiekti, atsižvelgęs į šias aplinkybes patvirtinusių liudytojų J. B. ir R. V. parodymus, taip pat į tai, jog šalys greitu laiku, t. y. (duomenys neskelbtini), registravo ir santuoką, sprendė, jog ginčo šalys nurodytu metu buvo faktinių santuokinių santykių dalyviais.

8. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovė nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore ir būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. liepos 16 d. pirkimo - pardavimo sutartimi įsigijo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), sprendė, kad atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ginčo šalys apsigyveno kartu minėtame gyvenamajame name ketindamos šį namą įsigyti sau gyventi, neleidžia teismui daryti pagrįstos išvados apie kokią nors bendraturčių jungtinę veiklą tikslui pasiekti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.89 straipsnis).

9. Teismas vertino pagrįstais atsakovės argumentus, kad ieškovas nė karto per beveik 10 metų laikotarpį nereiškė reikalavimo grąžinti pinigus. O pareikštame ieškovo Reikalavime juos grąžinti nėra minimas ankstesnis šalių susitarimas dėl jų grąžinimo po vienerių metų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė buvus kokį nors tarpusavio susitarimą dėl pinigų grąžinimo ar jų grąžinimo po vienerių metų. Ieškovas neįrodė, kad laikinai perdavė atsakovei pinigines lėšas. Žinodamas apie tai, jog ginčo piniginės lėšos yra atsakovės asmeninėje banko sąskaitoje, ieškovas po santuokos sudarymo 2015 m. vasario 20 d. sudarė Vedybų (povedybinę) sutartį, kurioje buvo numatyta, jog piniginės lėšos, gautos iki santuokos sudarymo, yra asmeninės lėšos (šios sutarties 2.1.3 punktas).

10. Teismas sprendė, jog nors atsakovė neįrodė aplinkybės, kad ieškovas šiomis lėšomis įskaitė atsakovės sumokėtą pradinį įnašą už nupirktą minėtą gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, tačiau, atlikęs šalių pateiktų rašytinių įrodymų analizę ir įvertinęs šalių nurodytas faktines aplinkybes, teismas nustatė, kad atsakovė santuokos pradžioje turėjo asmeninių lėšų, kurios santuokos metu buvo naudojamos tiek asmeninių poreikių, tiek bendrų šeimos poreikių patenkinimui.

11. Teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, sprendė, jog tik paties ieškovo apsisprendimas lėmė jo piniginių lėšų paskirstymą bei tolimesnį jų teisinį režimą, todėl atsakovės banko sąskaitoje iki santuokos ir santuokos metu buvusių 7 279,10 Eur piniginių lėšų, kai yra sudaryta Vedybų (povedybinė) sutartis dėl to ir nėra vertinamas sutuoktinių gyvenimo skyrium momentas, konstatavimas ieškovo asmenine nuosavybe ir jų priteisimas ieškovui prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams bei pažeistų šalių interesų pusiausvyros principą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12. Teismas, įvertinęs tai, jog tarp ginčo šalių nėra paskolos teisinių santykių, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, jog ieškovo reikalavimai dėl 7 279,10 Eur priteisimo ir išvestinis reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo yra nepagrįsti ir atmestini.

13. Teismas vertino, jog byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina buvus faktą, jog ieškovas sutiko leisti pervesti priteistas asmenines pinigines lėšas į atsakovės sąskaitą siekdamas išvengti prievolės mokėti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, todėl ieškovo ieškiniui atmesti taikė ir bendrąjį teisės principą ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė nekyla). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ieškovui subjektinė teisė reikalauti priteisti 7 279,10 Eur iš atsakovės negali atsirasti iš teisės pažeidimo, nors dėl jo galimos senaties jau teisinių pasekmių ir nebegalima būtų taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Apeliaciniu skundu ieškovas V. I. prašo: (1) panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2889-1004/2023; (2) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 7 279,10 Eur ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė civilinės teisės normas. Lietuvos teisėje laikomasi non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 50 punktas).

16. Apelianto nuomone, teismas nesilaikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), iš dalies sutikdamas su atsakovės paaiškinimu, jog nuo 2013 m. gegužės mėn. ji pradėjo susitikinėti su atsakovu ir taip tapo faktinių santuokinių santykių dalyviais. Liudytojai J. B. ir R. V. nepatvirtino, kad tarp šalių buvo faktinė santuoka.

17. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų rinkimo, vertinimo tvarką. Nors teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių nebuvo jokios bendraturčių jungtinės veiklos tikslui pasiekti, bet, vadovaudamasis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pripažino asmenine sutuoktinių nuosavybe turtą, sutuoktinių atskirai įgytą iki santuokos sudarymo, tokiu būdu kvestionuodamas byloje pateiktą rašytinį įrodymą – 2015 m. vasario 20 d. ginčo šalių pas notarą sudarytą Vedybų sutartį, kuria šalys susitarė visiškai priešingai, nei skundžiamame teismo sprendime pasisako pirmosios instancijos teismas.

18. Pažymi, kad atsakovė visą bylos nagrinėjimo laiką kategoriškai neigė gavusi ieškovo raginimą grąžinti pasisavintus pinigus, tačiau teismas, remdamasis rašytiniais bylos įrodymais, nustatė, kad 2023 m. sausio 12 d. ieškovas pateikė atsakovei reikalavimą grąžinti pasisavintus pinigus. Apelianto manymu, išvardintos aplinkybės leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad ieškovas žodžiu reikalaudavo grąžinti pinigus nei visai nereikalaudavo.

19. Nurodo, kad 2014 m. lapkričio 14 d. Z. V. sutikimas leisti pervesti V. I. priteistus pinigus ieškovo V. I. patirtai turtinei žalai atlyginti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-19734-600/2014 į atsakovės asmeninę sąskaitą banke, kuriuos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2014 m. gruodžio 12 d. pervedė, nurodydama, kad tai ieškovui V. I. skirti pinigai turtinei žalai atlyginti, patvirtina, jog pervesti pinigai į atsakovės banko sąskaitą ir liko ieškovo asmeninėmis lėšomis, įgytomis (gautomis) iki santuokos sudarymo, o ne tapo atsakovės piniginėmis lėšomis.

20. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Z. V. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o 2023 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2889-1004/2023 palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo atsakovės naudai apeliacinės instancijos teisme jos patirtas 350 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

21. Atsakovės teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje ginčo šalys yra sutuoktiniai, šalių santuoka bylos nagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo nutraukta, o pinigai į atsakovės sąskaitą buvo pervesti šalims gyvenant kartu, kaip sugyventiniams. Šias faktines aplinkybes patvirtino liudytojai J. B. ir R. V.. Šalių bendrą gyvenimą ir buitį, pajamų ir išlaidų naudojimą kartu, patvirtino ir byloje surinkta rašytinė medžiaga: iš ieškovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad, prieš ieškovui pervedant lėšas į atsakovės asmeninę sąskaitą, 2014 m. gruodžio pradžioje sąskaitoje buvo 38 185,74 Lt (11 059,35 Eur) likutis; iš šios sąskaitos atsakovė 2014 m. gruodžio 4 d. pervedė 955 Lt (276,59 Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2014 m. gruodžio 5 d. sumokėjo 899 Lt (260,37 Eur) mokestį už V. I. studijas (duomenys neskelbtini) universitete; gyvendama kartu su ieškovu, ir vėliau – sudarius santuoką, atsakovė mokėjo už ieškovą Allianz Lietuva gyvybės draudimo įmokas. Šie įrodymai patvirtina bendro ūkio vedimą 2014 m. gruodžio mėnesį, faktinių šeimos ryšių buvimą ir bendrą gyvenimą.

22. Pažymi, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo laikotarpiu atsakovės finansinė padėtis buvo gera: 2014 m. liepos 14 d. atsakovė A. M. iš savo asmeninės sąskaitos pervedė 16 000 Lt (4 633,92 Eur) (pradinis įnašas namui (duomenys neskelbtini)); 2014 m. lapkričio 28 d. atsakovei buvo pervesta 48 733,33 Lt (14 114,15 Eur) už žemės sklypą (pervedė V. G. ūkininko ūkis).

23. Atsakovės tvirtinimu, pervestos lėšos bendru šalių sutarimu, ieškovo iniciatyva buvo naudojamos šeimos reikmėms, nupirkto gyvenamojo namo ir kito turto įnašams apmokėti, būsto remontui. Gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), ir buvo įgytas už šias lėšas, tačiau registruotas UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vardu. Šiame name buvo atsakovės ir ieškovo gyvenamoji vieta, faktinis šeimos būstas, kurį kartu pirko, remontavo ir jame gyveno. Nors kurį laiką atsakovė dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, visus sprendimus dėl šios bendrovės priiminėjo pats ieškovas būdamas faktiniu bendrovės vadovu.

24. Pažymi, jog nors ieškovas teigia, kad jis žodžiu reikalaudavęs iš atsakovės grąžinti pinigus, tačiau nepateikė tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad tik ribotam terminui ar laikinai pervedė pinigus atsakovei.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

26. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl pasisavintų pinigų priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

27. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-19734-600/2014 V. I. iš Lietuvos Respublikos priteisė 25 133,29 Lt (7 279,10 Eur) turtinei žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai buvo pateiktas V. I. 2014 m. lapkričio 14 d. prašymas priteistą 25 133,29 Lt (7 279,10 Eur) turtinės žalos atlyginimą pervesti į V. I. faktinės žmonos (sugyventinės) Z. V. asmeninę sąskaitą ir Z. V. 2014 m. lapkričio 14 d. sutikimas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-19734-600/2014 priteisti 25 133,29 Lt (7 279,10 Eur) būtų pervesti į jos asmeninę sąskaitą. 2014 m. gruodžio 12 d. į Z. V. sąskaitą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pervedė 25 133,29 Lt (7 279,10 Eur) pinigų sumą. (duomenys neskelbtini) V. I. ir Z. V. sudarė santuoką. 2015 m. vasario 20 d. Pasvalio rajono 2-ajame notaro biure sutuoktiniai sudarė Vedybų sutartį, notarinio registro Nr. 465 (toliau – ir Vedybų sutartis), kuria susitarė, jog kiekvieno iš sutuoktinių turtas (registruotinas ir/ar neregistruotinas kilnojamasis, nekilnojamasis turtas; piniginės lėšos bankuose), įgytas iki santuokos sudarymo dienos ir po santuokos sudarymo dienos, priklauso sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9046-434/2023 V. I. ir Z. I. (dabar V.) santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės; sprendime nustatyta, kad santuokoje įgyto jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nekilnojamojo ir registruoto kilnojamojo turto šalys neturi, taip pat neturi jokio kito dalintino turto.

28. Ieškovas prašė jam iš atsakovės priteisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos į atsakovės sąskaitą pervestą 25 133,29 Lt (7 279,10 Eur) pinigų sumą, kuri jam buvo išmokėta turtinei žalai atlyginti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-19734-600/2014, nurodydamas, jog tai jo asmeninės lėšos, kurių atsakovė jam negrąžino.

29. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šeimos bylų nagrinėjimo specifika, atsižvelgęs į tai, jog šalys nuo 2013 m. gegužės mėn. palaikė artimus ryšius, nuo 2014 m. sausio mėnesio pradėjo gyventi kartu kaip sugyventiniai ir nuo to laiko turėjo bendrą buitį, bendrai leido pinigus, gavo pajamas, kūrė šeimos santykius, įvertinęs tai, jog ieškovas nė karto per beveik 10 metų laikotarpį nereiškė reikalavimo grąžinti pinigus, sprendė, jog tik paties ieškovo apsisprendimas lėmė jo piniginių lėšų paskirstymą bei tolimesnį jų teisinį režimą, todėl atsakovės banko sąskaitoje iki santuokos ir santuokos metu buvusių 7 279,10 Eur piniginių lėšų, kai yra sudaryta Vedybų (povedybinė) sutartis, konstatavimas ieškovo asmenine nuosavybe ir jų priteisimas ieškovui prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams bei pažeistų šalių interesų pusiausvyros principą.

30. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė civilinės teisės normas, kadangi turėjo būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas. Apelianto teigimu, neteisingai nustatyta, jog tarp šalių buvo faktinė santuoka. 2023 m. sausio 12 d. atsakovei pateiktas reikalavimas grąžinti pinigus patvirtina, jog ieškovas ir anksčiau žodžiu reikalaudavo grąžinti nepagrįstai gautus pinigus. Apelianto tvirtinimu, atsakovės 2014 m. lapkričio 14 d. sutikimas, kad pinigų suma būtų pervesta į jos sąskaitą, patvirtina, jog tai ieškovo asmeninės piniginės lėšos.

31. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentu, jog, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepagrįstai vadovavosi šeimos bylų specifika, kadangi iš ieškovo reikalavimo turinio, pateiktų įrodymų, galima spręsti, jog jis savo reikalavimą dėl piniginių lėšų priteisimo iš esmės grindė nepagrįsto praturtėjimo institutu, kuris reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje. Tačiau pažymėtina, jog klaidingas šalių santykių teisinis kvalifikavimas šiuo atveju neteikia pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo spendimo.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl pasisavintų pinigų priteisimo atmestas, yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

33. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Nurodyta pareiga atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus kai turto negalima išreikalauti CK 6.241 straipsnyje nustatytais atvejais (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

34. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023, 66 punktas; 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-1120/2023).

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas; 2023 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023).

36. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas pats teikė prašymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimu jam priteistas 25 133,29 Lt (7 279,10 Eur) turtinės žalos atlyginimas būtų pervestas į atsakovės asmeninę sąskaitą. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Bylos duomenys patvirtina, jog šalys artimus santykius palaikė nuo 2013 m. gegužės mėn., nuo 2014 m. sausio mėn. pradėjo kartu gyventi, o (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Taigi jau nuo 2014 m. pradžios šalys vedė bendrą ūkį, sprendė kasdienius buitinius klausimus, bendrai dalijosi finansinėmis išlaidomis. Šias aplinkybes byloje iš esmės patvirtina liudytojų J. B. ir R. V. parodymai apie šalių gyvenimą kartu minėtu laikotarpiu; taip pat atsakovės pateiktos Allianz Lietuva gyvybės draudimo, UAB pažymos apie sumokėtas įmokas, mokėjimo nurodymai, iš kurių matyti, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. mokėjo ieškovo gyvybės draudimo įmokas. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ir 2014 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos į atsakovės sąskaitą pervesta pinigų suma buvo skirta ir, tikėtina, naudojama bendriems šalių poreikiams tenkinti, bendroms finansinėms išlaidoms dengti.

37. Pažymėtina ir tai, jog viena iš būtinų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, nurodytų kasacinio teismo praktikoje, yra atsakovo praturtėjimas dėl ieškovo veiksmų (nutarties 34 punktas). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai į atsakovės sąskaitą pervedus pinigines lėšas, ji būtų praturtėjusi, t. y. būtų pagerėjusi jos finansinė padėtis ar būtų įsigijusi nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto ir pan. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog, šiuo atveju, ieškovas neįrodė vienos iš būtinų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų – kad atsakovė, gavusi ginčo objektu esančias pinigines lėšas, praturtėjo.

38. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat svarbu paminėti, jog ieškovas nuo pinigų pervedimo į atsakovės sąskaitą dienos 2014 m. gruodžio 12 d. reikalavimą atsakovei grąžinti minėtas pinigines lėšas pareiškė tik 2023 m. sausio 12 d., t. y. daugiau kaip po aštuonerių metų. Nors apeliantas teigia, jog šis 2023 m. sausio 12 d. atsakovei pateiktas reikalavimas grąžinti pinigus patvirtina, kad jis ir anksčiau žodžiu reikalaudavo grąžinti nepagrįstai gautus pinigus, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti. Jokių kitų konkrečių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovas ir anksčiau atsakovei reiškė pretenzijas dėl 7 279,10 Eur (25 133,29 Lt) pinigų sumos grąžinimo, byloje nėra. Be to, pažymėtina ir tai, jog pats ieškovas, žinodamas apie į atsakovės sąskaitą pervestas jam priteistas pinigines lėšas, 2015 m. vasario 20 d. su atsakove sudarė Vedybų sutartį, kuria, be kita ko, susitarė, jog piniginės lėšos, esančios banke, įgytos iki santuokos sudarymo dienos ir po santuokos sudarymo dienos, priklauso sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise (Vedybų sutarties 2.1.3. papunktis). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ieškovas, sudarydamas minėtą Vedybų sutartį, pats iš esmės ir pripažino, jog piniginės lėšos, Vedybų sutarties sudarymo dieną buvusios atsakovės sąskaitoje, o taip pat ir ginčo objektu esanti pinigų suma, yra asmeninė atsakovės nuosavybė. Be to, net ir nutraukiant šalių santuoką ieškovas jokių pretenzijų dėl 7 279,10 Eur (25 133,29 Lt) pinigų sumos grąžinimo atsakovei nereiškė. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų (duomenys neskelbtini) sprendime, kuriuo nutraukta šalių santuoka, nustatyta, kad santuokoje įgyto jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nekilnojamojo ir registruoto kilnojamojo turto šalys neturi, taip pat neturi jokio kito dalintino turto.

39. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir atsižvelgdama į tai, jog ieškovas neįrodė atsakovės praturtėjimo fakto, kaip būtinosios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, taip pat įvertinusi tai, jog ieškovas, gyvendamas su atsakove ir su ja vesdamas bendrą ūkį, pats prašė 7 279,10 Eur pinigines lėšas pervesti į atsakovės sąskaitą, o vėliau, po santuokos sudarymo, pasirašė Vedybų sutartį, pagal kurią visos piniginės lėšos, sutuoktinių įgytos iki santuokos ir po santuokos sudarymo, laikomos asmenine jų nuosavybe, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovui iš atsakovės priteisti 7 279,10 Eur nėra pagrindo.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl pasisavintų pinigų priteisimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023). Teisėjų kolegija vertina, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

42. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė patyrė 350 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė įrodymus, kuriais grindžia šias išlaidas – sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas, mokėjimo nurodymą.

43. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nurodytais kriterijais, atsižvelgdamas į pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą maksimalų atlygintinų išlaidų už nurodyto pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydį, daro išvadą, kad atsakovės prašoma atlyginti 350 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma yra pagrįsta, todėl atsakovei priteistina 350 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų iš ieškovo V. I..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Z. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 350 Eur (trijų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų iš ieškovo V. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė

Laimantas Misiūnas