Baudžiamoji byla Nr. 2K-158-689/2020
Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00009-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.1; 1.2.18.8.3; 1.2.18.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Prano Kuconio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.) (dėl PVM deklaracijų pateikimo) 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;
– pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.) (dėl 2013 m. pelno (nuostolio) deklaracijos pateikimo) 130 MGL (4895,80 Eur) dydžio bauda;
– pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.) (dėl 2014 m. pelno (nuostolio) deklaracijos pateikimo) 160 MGL (6025,6 Eur) dydžio bauda;
– pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.) (dėl 2016 m. pelno (nuostolio) deklaracijos pateikimo) 190 MGL (7155,4 Eur) dydžio bauda;
– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Algimanto Kolperto apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas R. M. įmonės, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu: (duomenys neskelbtini), (toliau – Įmonė) vadovas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą, taip pat už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, nesurašydamas ir nepateikdamas apskaitos dokumentų apskaitą tvarkančiam buhalteriui, nežinančiam apie jo nusikalstamus veiksmus, tyčia apgaulingai organizavo ir tvarkė teisės aktų reikalaujamą Įmonės buhalterinę apskaitą, t. y.:
1.1. Pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 ir 16 punktų reikalavimus, kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., gavęs 380 395,31 Eur apmokėjimą (tiek grynaisiais, tiek banko pavedimais) už statybos objektuose atlikus darbus (2013 m. lapkričio mėnesį iš E. L. 123 140,50 Lt (425 179,51 Eur) (25 859,50 Lt (7489,42 Eur) pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM)); 2014 m. rugsėjo mėnesį iš A. Z. ir D. Š. 69 983,47 Lt (20 268,61 Eur) (14 696,53 Lt (4256,41 Eur) PVM); 2014 m. liepos mėnesį iš V. G. ir S. G. 438,02 Lt (126,86 Eur) (26 761,98 Lt (7750,81 Eur) PVM); 2014 m. gruodžio mėnesį iš V. B. 11 983,47 Lt (3470,65 Eur) (2516,53 Lt (728,84 Eur) PVM); 2014 m. gruodžio mėnesį iš N. J. ir N. J. 30 000 Lt (8688,60 Eur) (6300 Lt (1824,60 Eur) PVM); 2016 m. sausio mėnesį iš R. A. 37 291,57 Eur (7831,23 Eur PVM); 2016 m. rugpjūčio mėnesį iš I. M. ir D. M. 8000 Eur (1680 Eur PVM); 2016 m. rugsėjo mėnesį iš I. M. ir D. M. 4249,59 Eur (892,41 Eur PVM); 2016 m. lapkričio mėnesį iš A. G. 69 917,36 Eur (14 682,64 Eur PVM); 2016 m. lapkričio mėnesį iš A. J. 47 768,6 Eur (10 031,4 Eur PVM); 2016 m. gruodžio mėnesį iš R. M. 42 148,76 Eur (8851,24 Eur PVM)), jis:
1.1.1. į Didžiosios knygos sąskaitą „Nr. 502 Pardavimai statyba“ 2013 m. neįtraukė 123 140,50 Lt (35 663,95 Eur), 2014 m. neįtraukė 239 404,96 Lt (69 336,46 Eur);
1.1.2. 2016 m. į sąskaitą „Nr. 5001 Pajamos iš statybos pardavimų“ neįtraukė 209 375,88 Eur pardavimo pajamų (iš viso 314 376,29 Eur pardavimo pajamų);
1.1.3. įmonės sąskaitoje „Nr. 4703 Mokėtinas PVM“ 2013 m. neįtraukė 25 859,50 Lt (7489,43 Eur), 2014 m. – 50 275,04 Lt (14 560,67 Eur) ir 2016 m. – 43 968,92 Eur, iš viso 66 019,02 Eur pardavimo PVM;
1.1.4. sąskaitoje „Nr. 240 Pirkėjų skolos“ nefiksavo 380 395,31 Eur pirkėjų skolos: 2013 m. – 149 000 Lt (43 153,38 Eur), 2014 m. – 289 680 Lt (83 897,13 Eur) ir 2016 m. – 253 344,80 Eur;
1.1.5. 2013–2016 m. nesurašė PVM sąskaitų faktūrų ir neįformino atliktų statybos darbų už 380 395,31 Eur, iš kurių darbų vertė – 314 376,29 Eur, PVM – 66 019,02 Eur, t. y. 2013–2014 m. iš viso už 438 680 Lt (127 050,51 Eur), iš kurių darbų vertė – 362 545,46 Lt (105 000,41 Eur) ir PVM – 76 134,54 Lt (22 050,10 Eur); 2016 m. už 253 344,80 Eur, iš kurių darbų vertė – 209 375,88 Eur, PVM – 43 968,92 Eur;
1.1.6. 2013–2016 m. gavęs mokėjimą grynaisiais pinigais (iš A. Z. ir D. Š. 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 11 d. gavęs 10 180 Lt (2948 Eur); iš E. L. 2013 m. lapkričio 30 d. gavęs 149 000 Lt (43 153 Eur); iš N. J. ir N. J. 2014 m. gruodžio mėnesį gavęs 36 300 Lt (10 513 Eur); iš R. A. 2014 m. gruodžio mėnesį gavęs 155 800 Lt (45 123 Eur); iš V. B. 2014 m. gruodžio mėnesį gavęs 14 500 Lt (4199,49 Eur); iš V. G. ir S. G. 2013 m. rugsėjo 2 d. – 2014 m. liepos 31 d. gavęs 154 200 Lt (44 659 Eur); iš I. M. ir D. M. 2016 m. rugpjūčio mėn. gavęs 9680 Eur ir rugsėjo mėnesį 5142 Eur) gautų pinigų neįtraukė į kasos knygos pajamas ir į sąskaitą „Nr. 272 Kasa“ 165 418,62 Eur įplaukų, taip pat šios sumos paėmimo nefiksavo Pinigų priėmimo kvituose ar Kasos pajamų orderiuose: 2013 m. nefiksavo 10 180 Lt (2948,33 Eur) paėmimo, 2014 m. – 509 800 Lt (147 648,29 Eur) ir 2016 m. – 14 822 Eur.
1.2. Pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus, kadangi jis Įmonės PVM sąskaitas faktūras surašė ne pagal darbų atlikimo datą, todėl nuo 1 iki 21 mėnesio buvo atidėtas pardavimo PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimas, deklaravimas ir sumokėjimas, dėl to tikslintinos 2013 m., 2015 m. ir 2016 m. PVM ir pelno mokesčio deklaracijos; taip pat buvo iškraipyti 2013 m., 2015 m. ir 2016 m. veiklos rezultatai, turtas (pirkėjų įsiskolinimas), įsipareigojimų dydis (mokėtinas PVM, pelno mokestis, išankstiniai mokėjimai):
1.2.1. E. L. atliktas apmokėjimas ir jo objekte baigti darbai iki 2013 m. lapkričio 30 d., tačiau PVM sąskaitos faktūros išrašytos tik 2014 m. sausio 2 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. balandžio 2 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. dėl bendros 74 000 Lt (21 431,88 Eur) sumos, iš jų apmokestinami sandoriai 61 157,02 Lt (17 712,30 Eur), PVM – 12 842,98 Lt (3719,58 Eur);
1.2.2. R. N. atliktas apmokėjimas ir jos objekte baigti darbai iki 2015 m. rugsėjo 2 d., tačiau PVM sąskaitos faktūros išrašytos tik 2015 m. spalio 1 d., 2015 m. gruodžio 1 d., 2016 m. sausio 1 d., 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. rugsėjo 1 d., 2017 m. balandžio 3 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. dėl bendros 86 992,80 Eur sumos, iš jų apmokestinami sandoriai 79 312,41 Eur, PVM – 16 655,61 Eur;
1.2.3. A. P. atliktas apmokėjimas ir jo objekte baigti darbai iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau PVM sąskaitos faktūros išrašytos tik 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. rugpjūčio 31 d., 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio 3 d. ir 2017 m. vasario 2 d. dėl bendros 78 103,90 Eur sumos, iš jų apmokestinami sandoriai 64 548,59 Eur, PVM – 13 555,31 Eur;
1.2.4. R. M. atliktas apmokėjimas ir jo objekte atlikti darbai 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau PVM sąskaitos faktūros išrašytos tik 2017 m. vasario 2 d., 2017 m. balandžio 3 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. dėl bendros 45 000 Eur sumos, iš jų apmokestinami sandoriai 37 190,08 Eur, PVM – 7809,92 Eur.
Dėl nustatytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti Įmonės 2013–2016 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros.
2. R. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.) nuteistas už tai, kad būdamas Įmonės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį ir Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnį būdamas atsakingas už Įmonės teisingą finansinių atskaitomybių ir deklaracijų sudarymą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Panevėžio rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia Įmonės naudai, siekdamas išvengti mokesčių – 66 019 Eur PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, atlikęs statybos darbus ir gavęs už juos mokėjimą, jų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais (darbų atlikimo aktais ir PVM sąskaitomis faktūromis), o Įmonės buhalterei – I. G. (nieko nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką) esamų Įmonės buhalterinėje apskaitoje dokumentų pagrindu sudarius klaidingas PVM ataskaitas už einamą laikotarpį:
2.1. 2014 m. vasario 21 d. PVM deklaracijoje už 2013 m. lapkričio mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 16 862 Lt (4883,57 Eur), o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 42 721 Lt (12 372,85 Eur) (skirtumas 25 859 Lt (7489 Eur));
2.2. 2014 m. rugpjūčio 22 d. PVM deklaracijoje už 2014 m. liepos mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 52 106 Lt (15 090,94 Eur), o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 78 868 Lt (22 841,75 Eur) (skirtumas 26 762 Lt (7750,81 Eur));
2.3. 2014 m. spalio 24 d. PVM deklaracijoje už 2014 m. rugsėjo mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 81 246 Lt (23 530,46 Eur), o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 95 943 Lt (27 787 Eur) (skirtumas 14 697 Lt (4256,54 Eur));
2.4. 2015 m. vasario 13 d. patikslintoje PVM deklaracijoje už 2014 m. gruodžio mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 30 488 Lt (8829,93 Eur), o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 39 305 Lt (11 383,51 Eur) (skirtumas 8817 Lt (2553,57 Eur));
2.5. 2017 m. rugpjūčio 1 d. patikslintoje PVM deklaracijoje už 2016 m. sausio mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 5332 Eur, o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 13 163 Eur (skirtumas 7831 Eur);
2.6. 2016 m. rugsėjo 23 d. PVM deklaracijoje už 2016 m. rugpjūčio mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 11 085 Eur, o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 12 765 Eur (skirtumas 1680 Eur);
2.7. 2016 m. spalio 25 d. PVM deklaracijoje už 2016 m. rugsėjo mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 10 979 Eur, o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 11 872 Eur (skirtumas 893 Eur);
2.8. 2017 m. vasario 24 d. patikslintoje PVM deklaracijoje už 2016 m. lapkričio mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 5412 Eur, o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 30 126 Eur (skirtumas 24 714 Eur);
2.9. 2017 m. vasario 24 d. patikslintoje PVM deklaracijoje už 2016 m. gruodžio mėnesį deklaravus pardavimo PVM – 9785 Eur, o tyrimo metu nustatytas pardavimo PVM – 18 636 Eur (skirtumas 8851 Eur);
bei jas elektroniniu būdu pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Panevėžio apskrities VMI), esančiai adresu: Durpyno g. 3, Panevėžys, Įmonės naudai išvengė mokesčių – 66 019 Eur PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą.
3. R. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.) nuteistas už tai, kad būdamas Įmonės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnį būdamas atsakingas už Įmonės teisingą finansinių atskaitomybių ir deklaracijų sudarymą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, 2014 m. birželio 13 d. Panevėžio rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia Įmonės naudai, siekdamas išvengti mokesčių – 18 471 Lt (5349,56 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, atlikęs statybos darbus ir gavęs už juos apmokėjimą, jų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais (darbų atlikimo aktais ir PVM sąskaitomis faktūromis), o Įmonės buhalterei – I. G. (nieko nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką) esamų Įmonės buhalterinėje apskaitoje dokumentų pagrindu į 2013 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašius žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y. įrašius 1 938 953 Lt (561 559,60 Eur) pajamų, nors turėjo deklaruoti 2 062 093 Lt (597 223,41 Eur), ir 14 164 Lt (4102,181 Eur) galutinę pelno sumą, nors turėjo deklaruoti 137 304 Lt (39 766 Eur), bei apskaičiavus pelno mokesčio sumą, mokėtiną į biudžetą, deklaravo 2125 Lt (615,44 Eur), nors turėjo deklaruoti 20 596 Lt (5965 Eur), bei ją elektroniniu būdu pateikus Panevėžio apskrities VMI Įmonės naudai išvengė 18 471 Lt (5349,56 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą.
4. R. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.) nuteistas už tai, kad būdamas Įmonės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnį būdamas atsakingas už Įmonės teisingą finansinių atskaitomybių ir deklaracijų sudarymą, pažeisdamas Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, 2015 m. gegužės 26 d. Panevėžio rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia Įmonės naudai, siekdamas išvengti mokesčių – 35 910,7 Lt (10 400,9 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, atlikęs statybos darbus ir gavęs už juos mokėjimą, jų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais (darbų atlikimo aktais ir PVM sąskaitomis faktūromis), o Įmonės buhalterei – I. G. (nieko nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką) esamų Įmonės buhalterinėje apskaitoje dokumentų pagrindu į 2014 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašius žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y. įrašius 1 898 026 Lt (549 706 Eur) pajamų, nors turėjo deklaruoti 2 137 431 Lt (619 043 Eur), ir 71 613 Lt (20 740,56 Eur) galutinę pelno sumą, nors turėjo deklaruoti 311 018 Lt (90 077 Eur), bei pelno mokesčio sumą, mokėtiną į biudžetą, deklaravo 10 742 Lt (3111,10 Eur), nors turėjo deklaruoti 46 652,70 Lt (13 512 Eur), bei ją elektroniniu būdu pateikus Panevėžio apskrities VMI Įmonės naudai išvengė 35 910,7 Lt (10 400,9 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą.
5. R. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.) nuteistas už tai, kad būdamas Įmonės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnį būdamas atsakingas už Įmonės teisingą finansinių atskaitomybių ir deklaracijų sudarymą, pažeisdamas Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, 2017 m. gegužės 31 d. Panevėžio rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia Įmonės naudai, siekdamas išvengti mokesčių – 31 406 Eur pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, atlikęs statybos darbus ir gavęs už juos mokėjimą, jų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais (darbų atlikimo aktais ir PVM sąskaitomis faktūromis), o Įmonės buhalterei – I. G. (nieko nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką) esamų Įmonės buhalterinėje apskaitoje dokumentų pagrindu į 2016 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašius žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y. įrašius 389 074 Eur pajamų, nors turėjo deklaruoti 598 450 Eur, ir 6540 Eur galutinę pelno sumą, nors turėjo deklaruoti 215 916 Eur, bei apskaičiavus pelno mokesčio sumą, mokėtiną į biudžetą, deklaravus 981 Eur, nors turėjo deklaruoti 32 387 Eur, bei ją elektroniniu būdu pateikus Panevėžio apskrities VMI Įmonės naudai išvengė 31 406 Eur pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Kasaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nutartį ir priimti naują nutartį – išteisinti R. M. nepadarius nusikalstamų veikų. Kasatorė skunde nurodo:
6.1. Tiek pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. M. kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, tiek apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šios veikos atribojimo nuo administracinės atsakomybės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iki 2017 m. lapkričio 29 d. baudžiamasis įstatymas nerodė konkretaus dydžio, kurį viršijus atsiranda baudžiamoji atsakomybė. R. M. nuteistas už tai, kad pateikė neteisingus duomenis PVM deklaracijoje 2013–2016 metais, tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas R. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, taikė netinkamą BK 220 straipsnio 1 dalies įstatymo redakciją (įsigaliojusią nuo 2017 m. lapkričio 29 d.), dėl to nepagrįstai sprendė dėl administracinės atsakomybės nebuvimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinio nusižengimo sudėties (ne)buvimo R. M. veiksmuose, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 187 straipsniu, t. y. įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., nors veikos padarytos iki šio kodekso įsigaliojimo, o nauja kodekso redakcija nėra švelnesnė. Savo ruožtu tiek iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1721 straipsnio 1 dalies dispozicija, tiek 3 dalyje nustatyta sankcija yra švelnesnės nei analogiška ANK norma, įsigaliojusi po 2017 m. sausio 1 d., tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinės atsakomybės, neturėjo pagrindo R. M. veiksmus vertinti pagal ANK 187 straipsnį. Be to, nuo 2017 m. lapkričio 29 d. asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, jeigu buvo siekiama išvengti mokesčių, kurių suma neviršija 100 MGL. Taigi iki 2017 m. sausio 1 d. už neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimą, jeigu ši veika padaryta siekiant nuslėpti arba nuslepiant mokesčius, buvo nustatyta tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Teismai nepagrįstai taikė griežčiausią atsakomybės formą.
6.2. Spręsdami dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo, teismai, konstatavę, kad R. M. ne laiku deklaravo PVM, dėl to laiku nebuvo sumokėti mokesčiai, privalėjo vertinti ir kitas esmines aplinkybes. R. M. nurodė, kad nesiekė išvengti mokesčių ir to nenorėjo, jis tik siekė tų mokesčių sumokėjimą atidėti, nes mokesčių deklaracijos pateikimo momentu įmonė neturėjo pakankamai lėšų šiam mokesčiui sumokėti. PVM mokesčio deklaravimas, tačiau jo nesumokėjimas apsunkina įmonės veiklą, kadangi Valstybinė mokesčių inspekcija iš karto pateikia inkasinį pavedimą, pagal kurį visos įmonės lėšos sąskaitoje nurašomos šiam mokėjimui vykdyti iki visiško jo įvykdymo, dėl to sutrikdomi įmonės atsiskaitymai su tiekėjais, darbuotojais. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal rangos sutartis Įmonės gautos lėšos buvo apskaitytos Įmonės buhalterinėje apskaitoje, taigi Įmonė nesiekė nuslėpti gautų pajamų ir nesumokėti mokesčių, bei paneigia apeliacinio teismo padarytą išvadą, kad R. M., sąmoningai siekdamas Įmonės naudai išvengti PVM ir pelno mokesčių mokėjimo, deklaruodavo mažesnius PVM ir pelno mokesčių dydžius, neatitinkančius faktinių Įmonės pajamų, dėl to buvo išvengta realaus dydžio mokesčių sumokėjimo. Tuo atveju, jeigu R. M. būtų siekęs išvengti PVM ir pelno mokesčių sumokėjimo, jis nebūtų apskaitęs visų gautų pajamų. Būtina įvertinti tai, kad R. M. įmonė patikslino PVM ir pelno (nuostolių) deklaracijas ir sumokėjo visus mokesčius bei delspinigius, tai parodo, kad R. M. veiksmai nėra tokie pavojingi ir esant normų konkurencijai pakaktų juos vertinti kaip administracinį nusižengimą, o ne nusikaltimą.
6.3. Analogiška pozicija taikytina ir R. M. veiksmus vertinant pagal BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismų padaryta išvada, kad Įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytos pavedimais iš klientų gautos sumos, yra paneigta 2018 m. balandžio 24 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Panevėžio ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus pateiktoje specialisto išvadoje Nr. 04/14-2-12-4597 (toliau – specialisto išvada). Išvada, kad Įmonė neapskaitė buhalterinėje apskaitoje dalies lėšų, kurias klientai už atliktus darbus sumokėjo grynaisiais pinigais, padaryta netinkamai ištyrus bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, susijusius su subjekto, kuriam buvo mokėtos grynosios lėšos už atliktus darbus, nustatymu. Taip pat be pagrindo padaryta išvada, kad R. M. įmonė gavo iš užsakovų už atliktus statybos darbus ir neapskaitė grynųjų pinigų, dėl to nebuvo galima nustatyti visiškai ar iš dalies įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi minėtos išvados nėra paremtos išsamiu visų bylos įrodymų vertinimu, nes atliktas vertinimas yra paviršutiniškas, logiškai nepaaiškinantis padarytų išvadų, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad R. M. veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties.
6.4. R. M. veiksmai nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti, jo padaryti pažeidimai nurodant neteisingus duomenis PVM ir pelno (nuostolių) deklaracijoje buvo ištaisyti, sumokant tiek mokesčius, tiek priskaičiuotus delspinigius, pateikdama deklaracijose neteisingus duomenis Įmonė nesiekė nuslėpti gautų pajamų ir nesumokėti mokesčių, nes iš veiklos gautas pajamas buvo apskaičiusi buhalterinėje apskaitoje, tai paneigia ir apgaulingos apskaitos tvarkymo sudėties buvimą R. M. veiksmuose.
6.5. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai taip pat iš esmės pažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpciją. Teismai padarė išvadą, kad R. M. kaltė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį įrodoma tiek liudytojų (užsakovų) parodymais, tiek A. V., Ž. Č., A. B. parodymais, kurių pagrindu teismas konstatavo, kad K. Č. veikė Įmonės vardu, todėl sprendė, jog lėšas, kurios buvo perduotos K. Č., Įmonė privalėjo apskaityti savo buhalterinėje apskaitoje. Tokia teismų padaryta išvada neatitinka faktinių bylos duomenų, kuriuos teismas vertino netinkamai, dėl to nebuvo atskleista bylos esmė, pagrįsta visapusišku įrodymų įvertinimu. Teismai ignoravo ir nepasisakė dėl liudytojų, kurie paneigė teismų padarytas išvadas, parodymų pagrįstumo, nenurodė motyvų, dėl kurių vienus liudytojų parodymus atmetė, užėmę poziciją šiuos liudytojų parodymus ignoruoti ir iš viso jų nevertinti. Be to, teismai nesiėmė priemonių prieštaravimams liudytojų parodymuose pašalinti, nesiaiškino liudytojų nurodytų aplinkybių esmės, tai neleido atskleisti bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.
6.6. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų V. V., V. K., R. K., V. B. parodymų teismai, parodydami, kad nėra suinteresuoti visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu, teismo posėdžio metu netyrė ir nevertino. Teismai liudytojo A. V., kaip ir Ž. Č., parodymus laikė patikimais, o apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šio liudytojo parodymais, konstatuodamas aplinkybę, kad liudytojas A. V., kuris nuo 2017 m. sausio iki gruodžio mėnesio Įmonėje dirbo darbų vadovu, patvirtino, kad K. Č. fiziškai įmonėje turėjo jam skirtą darbo vietą. Tačiau, padaręs šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nutarties dėstomojoje dalyje pats paneigia kaip šio liudytojo nurodytas aplinkybes, sudarydamas pagrindą pagrįstai suabejoti teismo padarytų išvadų teisingumu ir objektyvumu, – teismas nurodo, kad A. V. įmonėje dirbo nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėnesio, tačiau tame pačiame punkte nurodo, kad, bylos duomenimis, K. Č. mirė 2014 m. spalio 20 d. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas A. V. nepažinojo K. Č., su juo nedirbo, nes šis mirė iki jam ateinant į įmonę. Teismai nepagrįstai liudytojų (užsakovų) nurodytai aplinkybei suteikė absoliučią įrodomąją galią – dalis liudytojų nurodė, kad jie manė K. Č. esant Įmonės atstovu, jam perduodavo grynuosius pinigus, nes jį dažnai matydavo objekte, su juo buvo derinamas darbų procesas.
6.7. Teismai taip pat nesiekė pašalinti prieštaravimų tarp R. M., V. V., V. K., R. K., V. B. parodymų bei kitų liudytojų parodymų. Teismai neįvertino to, kad liudytojai (užsakovai) nurodė, kad grynuosius pinigus perdavė ir raštus, kad darbus už tam tikrą sumą atliko patys, pasirašė K. Č., o vėliau – Ž. Č.. Teismai I. M. nurodytomis aplinkybėmis neabejojo, nors R. M. nepatvirtino gavęs iš I. M. grynuosius pinigus, kaip ir šios aplinkybės nepatvirtino A. V.. Teismai I. M. parodymus, kurių nepatvirtina jokie kiti bylose esantys įrodymai, pripažino tinkamu įrodymu R. M. kaltei pagrįsti. Be to, teismai nevertino liudytojo A. Z. nurodytos svarbios aplinkybės – grynuosius pinigus mokėjo Įmonės atstovui K., kelis kartus sumokant grynuosius pinigus K. dalyvavo ir pats R. M..
6.8. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai liudytojo A. B. nurodytas aplinkybes, kad jis objekte atliekamus darbus derino su K. Č., vertino kaip įrodymą, kad šiuos darbus atliko Įmonė. Teismai, padarę tokią išvadą, visiškai neatsižvelgė į nuteistojo ir jo gynėjo bei paties liudytojo nurodytus motyvus. Nevertinta ir nepasisakyta dėl šio liudytojo neteisingai nurodytų aplinkybių, susijusių su jo bylinėjimusi su Įmone dėl skolos priteisimo. Šio liudytojo parodymais teismai besąlygiškai neturėjo pagrindo tikėti, nes liudytojo nurodytos aplinkybės ne tik prieštaringos, tačiau dalis jų nepatikrinta arba nurodyta neteisingai, iškreipiant faktines aplinkybes. Taip pat netinkamai vertinti ir Ž. Č. parodymai, nesiimta priemonių nurodytoms aplinkybėms patikrinti, prieštaravimams pašalinti, neatsižvelgta į susiklosčiusį konfliktą tarp jo ir R. M.. Nors teismai nurodė, kad Ž. Č. parodymais vadovaujasi kaip patikimais, patvirtintais kitais byloje apklaustų liudytojų parodymais, ši teismų padaryta išvada neteisinga. Kasatorės teigimu, šis liudytojas sakė netiesą, o teismai, neatlikę tinkamo įrodymų vertinimo, padarė netinkamas išvadas dėl šio liudytojo parodymų patikimumo. Būtina įvertinti ir tai, kad tiek K. Č., tiek Ž. Č. buvo suinteresuoti sakyti byloje netiesą, nes priešingu atveju jiems iškiltų pareiga ne tik deklaruoti iš nelegalios veiklos gautas pajamas, tačiau ir sumokėti mokesčius, baudas ir delspinigius. Taigi nuteistojo kaltė įrodinėta suinteresuotų asmenų Ž. Č., A. B. parodymais bei kitų liudytojų parodymais, kurių nurodytos aplinkybės nėra išsamios, prieštaringos.
6.9. Įrodymų visetas leidžia padaryti išvadą, kad Įmonė neatliko jokių statybos darbų, už kuriuos užsakovai mokėjo grynuosius pinigus K. Č., todėl Įmonė negalėjo gauti pinigų už statybos darbus, kurių ji neatliko, o negautų pinigų negalėjo apskaityti Įmonės buhalterinėje apskaitoje, dėl to neatsirado pareiga mokėti įstatymų nustatytų mokesčių. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad R. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį nuteistas remiantis ne objektyviais ir neginčytinais įrodymais, bet prielaidomis, ir tai suteikia pagrindą abejoti teismo nešališkumu objektyviąja prasme, neatitinka BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei pažeidžia asmens teises į teisingą teismą. Kasatorės teigimu, teismai netinkamai vertino įrodymus, nesiekė pašalinti esamų prieštaravimų ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. M. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
7.1. Nesutinkama su kasatorės teiginiais, jog žemesniųjų instancijų teismai, nagrinėdami R. M. baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį R. M., liudytojus A. Z., V. G., R. M., A. V., I. G., Ž. Č., V. B., A. P., R. A., I. M., N. J., E. L., A. B., išanalizavo baudžiamojoje byloje esančias specialisto išvadas, taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – R. M. teisinančius – įrodymus.
7.2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, jo metu papildomai apklausęs nuteistąjį R. M. ir specialistę Nijolę Šiliūnienę, visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išsamiai išanalizavo bei įvertino byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visumą. Teisėjų kolegija išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl R. M. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertindamas bylos įrodymus, iš jų – ir skunde nurodytų liudytojų A. V., I. M., A. Z. A. B., Ž. Č., N. J. ir kt. parodymus, taip pat paties nuteistojo R. M. parodymus, lygino su kitais baudžiamosios bylos duomenimis ir vertino kitų bylos duomenų kontekste bei nutartyje pasisakė dėl jų patikimumo.
7.3. Nors kasaciniame skunde nurodyti ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai V. V., V. K., R. K. ir V. B. ir nebuvo įtraukti į prokuroro teismui pateiktą asmenų, apklaustinų teisiamajame posėdyje, sąrašą, tačiau, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašymų baigiant įrodymų tyrimą tirti įrodymus ar gauti naujus įrodymus neturėjo, t. y. apklausti jų neprašė. Todėl kasatorių teiginiai, kad teismai nevertino minėtų liudytojų parodymų, nepašalino prieštaravimų tarp jų duotų parodymų su kitų liudytojų duotais parodymais, kad teismai šališkai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priimdami sprendimus šioje byloje rėmėsi prielaidomis, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
7.4. Kasatorė teigia, kad teismai, kvalifikuodami R. M. veikas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai neigia teismų nustatytų kaltinančių faktinių aplinkybių buvimą, ginčija jų įrodytumą, nurodydami argumentus, susijusius ne su baudžiamojo įstatymo taikymu, bet su baudžiamojo proceso normų pažeidimais, t. y. reikalavimais, keliamais įrodymų vertinimui. Skundžiamuose sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės, kurias teismai pripažino įrodytomis, atskleidžia, kad R. M. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės 2013–2016 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros bei siekdamas išvengti mokesčių nedeklaravo visų įmonės veiklos pajamų Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas apie jas neteisingus duomenis, taip išvengė mokėtinų į valstybės biudžetą PVM ir pelno mokesčių. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-179/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-179/2014">2K-179/2014</a>) yra suformavęs aiškią poziciją dėl BK 220 straipsnio aiškinimo ir taikymo, t. y. kad nedeklaravus pajamų tuo metu, kai jos buvo gautos, ir taip faktiškai pašalinant galimybes jas teisėtai deklaruoti kitu laiku, taip pat atsižvelgiant į tai, kad mokesčiai už šias pajamas ilgą laiką po jų gavimo nesumokėti, yra pagrindas laikyti, kad pateikiant neteisingas deklaracijas buvo siekiama šių mokesčių nemokėti apskritai.
7.5. Kaltinamajame akte, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog R. M. padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 220 straipsnio 1 dalyje (4 veikos, įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 29 d.), todėl nesuprantamas kasatorės teiginys, kad teismai taikė netinkamą BK 220 straipsnio 1 dalies įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2017 m. lapkričio 29 d., ir dėl ko nepagrįstai sprendė dėl administracinės atsakomybės nebuvimo. Pažymėjo, kad nuteistajam R. M. inkriminuotų veikų padarymo metu (laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) galiojusios BK 220 straipsnio 1 dalies redakcijos (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija ir 2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nustatė atsakomybę už siekį išvengti mokesčių, kurių suma neviršija 10 MGL. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje nustatyta, kad kiekvienu iš keturių kaltinime nurodytų atitinkamų deklaracijų pateikimo atveju buvo išvengta sumokėti PVM ar pelno mokesčių, kurių sumos yra didesnės nei 100 MGL, todėl R. M. už visas keturias veikas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį pagrįstai patrauktas baudžiamojon, o ne administracinėn atsakomybėn. Be to, deklaracijų tikslinimas nemenkina nuteistojo R. M. atliktų neteisėtų veiksmų jų padarymo metu ir jo atsakomybės nešalina.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo R. M. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).
10. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame dėstomų teiginių, ypač dėl A. B. bei Ž. Č. parodymų patikimumo, skirti apeliacinės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir teismų padarytoms išvadoms paneigti, ginčijant atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savą jų vertinimą ir interpretaciją, bei prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamus atskirus įrodymus, daryti kitokias išvadas ir priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Šie kasacinio skundo teiginiai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
11. Nuteistojo R. M. gynėjos kasaciniame skunde nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas siejamas su teismo išvada, kad K. Č. veikė Įmonės vardu ir dėl to K. Č. perduotos lėšos turėjo būti apskaitytos Įmonės buhalterinėje apskaitoje. Skunde teigiama, kad teismai neatsižvelgė į visų liudytojų parodymus, nepašalino parodymuose esančių prieštaravimų, tai turėjo esminę reikšmę teismų sprendimų teisėtumui, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimui bei pažeidžia asmens teises į teisingą teismą.
12. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).
13. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi.
14. Neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorė grindžia tuo, kad teisme kaip liudytojai neapklausti V. V., V. K., R. K., V. B.. Pažymėtina, kad pirmą kartą šių asmenų apklausos teisme klausimas keliamas būtent kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad minėtų asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje buvo paskelbti BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad nei pats R. M., nei jo gynėjas neprašė kviesti šių asmenų į teismo posėdį ir jų apklausti. Taigi BPK įtvirtinti reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.
15. Liudytojas A. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad su kompiuteriu dirbdavo ir K. Č., kuris Įmonėje dirbo iki jo. Apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad K. Č. faktiškai vadovavo statybos darbams Įmonės vykdomuose statybos objektuose kaip Įmonės darbuotojas, nors oficialiai įdarbintas nebuvo, turėjo darbo vietą Įmonės biuro patalpose, nutartyje išdėstė ir liudytojo A. V. parodymus, jog Įmonės biure buvo du nešiojamieji kompiuteriai, prie kurių dirbo R. M. ir jis, taip pat K. Č., kuris dirbo iki jo. Taigi minėta teismo išvada pagrįsta paties A. V. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti A. V. parodymai atitinka jų turinį. Kartu pažymėtina, kad išvada dėl K. Č. veikimo kaip Įmonės atstovo pagrįsta ne tik liudytojo A. V., bet ir kitų liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išsamiai aptarti užsakovų, t. y. liudytojų A. Z., V. G., V. B., N. J. ir E. L., parodymai, jie vertinti tiek atskirai, tiek jų visuma (apeliacinis instancijos teismo nutarties 13–14 punktai).
16. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai nepasisakė dėl grynųjų pinigų perdavimo asmeniškai R. M., taip pat kad tik vienas liudytojas I. M. patvirtino tokią aplinkybę, o teismai tokius parodymus pripažino tinkamu įrodymu R. M. kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo teiginius dėl I. M. ir R. M. konfliktiškų santykių, nutartyje nurodė, kad tiesioginio grynųjų pinigų perdavimo R. M. už Įmonės pagal rangos sutartis atliekamus statybos darbus aplinkybę patvirtino ne tik I. M., bet ir liudytojai V. G., R. A. ir E. L. (pastarieji du liudytojai tokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme jų parodymai buvo perskaityti).
17. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, A. Z. parodymai ir aplinkybės dėl K. Č. pripažinimo Įmonės atstovu taip pat yra įvertinti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje vienareikšmiškai nurodyta, kad ne tik A. Z., bet ir kiti užsakovai, t. y. V. G., V. B., N. J. ir E. L., vieningai tvirtino, kad K. Č. laikė Įmonės atstovu pagal komunikacijos su užsakovais pobūdį ir faktiškai atliekamas funkcijas statybų objektuose. Be kita ko, teismo vertinimu, aplinkybę, jog K. Č. dirbo savarankiškai ir samdė asmenis, kurie atliko užsakovams statybos darbus, už kuriuos gavo grynuosius pinigus, paneigia būtent paties A. Z. parodymai (K. Č. organizavo statybinių medžiagų įsigijimą, darbininkų darbo laiką, vykdė susitarimus dėl atsiskaitymų ir pan.).
18. Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl Ž. Č. parodymų patikimumo, nes jo parodymai yra prieštaringi, Ž. Č. nebuvo suinteresuotas sakyti byloje tiesą. Pažymėtina, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog Ž. Č. parodymai buvo vertinti kartu su kitų liudytojų (V. B., N. A. ir N. J.) parodymais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje Ž. Č. parodymų patikimumas dėl jo konfliktinių santykių su R. M. taip pat įvertintas ir į tai atsižvelgta. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tai, jog žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjctNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-27-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-27-689/2018">2K-27-689/2018</a>).
19. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikti motyvai, paaiškinantys, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.
20. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog teismai nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis (BPK 20 straipsnis) ar padarė kitus baudžiamojo proceso pažeidimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismų išvados dėl nuteistojo R. M. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarytos įvertinus byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, kurią sudaro: viso bylos proceso metu duoti nuteistojo parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys ir kiti rašytiniai bylos įrodymai, gauti BPK nustatyta tvarka. Visi bylos duomenys aptarti, išanalizuoti, palyginti ir sugretinti tarpusavyje. Teismų išvados logiškos ir motyvuotos. Jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, byloje nėra.
Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo
21. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje pritaikyta ne ta BK 220 straipsnio redakcija, kurią reikėjo taikyti, apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnyje, atribojimo nuo administracinio nusižengimo klausimą. Kasatorės teigimu, BK 220 straipsnyje iki 2017 m. lapkričio 29 d. nebuvo nustatytas konkretus dydis, kurį viršijus atsiranda baudžiamoji atsakomybė, todėl turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė (ATPK 1721 straipsnio 1 dalis).
22. R. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteistas už 2014 m. vasario 21 d. – 2017 m. rugpjūčio 1 d. padarytas keturias nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog R. M. veiksmai padaryti 2013–2016 metų laikotarpiu. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.) buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, o šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma neviršijo 10 MGL. BK 220 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 1 dalyje buvo nustatyta atsakomybė už neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Taigi tiek pagal BK 220 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.), tiek pagal BK 220 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiamas asmuo, kuris, įrašydamas į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikdamas juos valstybės įgaliotai institucijai, siekė išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, todėl kasacinio skundo teiginys, kad iki 2017 m. lapkričio 29 d. BK 220 straipsnyje nebuvo nustatytas konkretus dydis, kurį viršijus atsiranda baudžiamoji atsakomybė, yra nepagrįstas.
23. BK 220 straipsnio (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d.) 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Taigi 2017 m. lapkričio 21 d. įstatymu Nr. XIII-791 veikos – įrašymo į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir jų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių, kurių suma yra iki 100 MGL įskaitytinai, – nusikalstamumas buvo panaikintas. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. R. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad įrašydamas į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas ir pateikdamas juos Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai siekė išvengti: 1) 66 019 Eur PVM mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą; 2) 18 471 Lt (5349,56 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą; 3) 35 910,7 Lt (10 400,9 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą; 4) 31 406 Eur pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą. Visais šiais atvejais siekiama išvengti mokesčių suma viršijo 100 MGL, todėl 2017 m. lapkričio 21 d. įstatymu Nr. XIII-791, įsigaliojusiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d., R. M. veikos nusikalstamumas nebuvo panaikintas.
24. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad R. M. veikos, atitinkančios BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius, kvalifikuojamos pagal šio straipsnio redakciją, galiojusią iki 2017 m. lapkričio 29 d. R. M. veikų darymo laikotarpiu (2014 m. vasario 21 d. – 2017 m. rugpjūčio 1 d.) galiojo dvi BK 220 straipsnio 1 dalies redakcijos: 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d., ir 2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. Įvertinus nuosprendžiu nustatytą R. M. veikų padarymo laiką, darytina išvada, kad dvi jo veikos (veika, kuria buvo siekiama išvengti 66 019 Eur PVM mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, ir veika, kuria buvo siekiama išvengti 31 406 Eur pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą) turėjo būti kvalifikuotos pagal BK 220 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 1 dalį, dvi (veika, kuria buvo siekiama išvengti 18 471 Lt (5349,56 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, ir veika, kuria buvo siekiama išvengti 35 910,7 Lt (10 400,9 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą) – pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.). Nors nuosprendyje nenurodytos konkrečios BK 220 straipsnio 1 dalies redakcijos, kurios buvo pritaikytos, tačiau įvertinus tai, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.) ir BK 220 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 1 dalyje įtvirtinti tokie patys nusikaltimo sudėties požymiai ir jų sankcijose nurodytos tokios pačios bausmės (bauda arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų), darytina išvada, kad akivaizdžios baudžiamojo įstatymo – BK 220 straipsnio 1 dalies – taikymo klaidos pirmosios instancijos teismas nepadarė.
25. Kasaciniame skunde priekaištaujama apeliacinės instancijos teismui dėl to, kad jis, nagrinėdamas nuteistojo R. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, taikė netinkamą BK 220 straipsnio 1 dalies įstatymo redakciją (įsigaliojusią nuo 2017 m. lapkričio 29 d.), dėl to nepagrįstai sprendė dėl administracinės atsakomybės nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pagrindinis kriterijus, pagal kurį atribojami panašius sudėties požymius turintys nusikaltimas ir administracinis nusižengimas, yra neteisėtu veikimu siekiamų išvengti sumokėti mokesčių dydis: BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytu nusikaltimu siekiama išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, o patraukimas administracinėn atsakomybėn galimas tik tuo atveju, jei buvo siekiama išvengti mokesčių ar kitokių įmokų, kurių suma neviršija vieno šimto bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (nutarties 33.4 punktas). Toks aiškinimas yra teisingas atribojant BK 220 straipsnio (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d.) 1 dalyje nurodytą nusikaltimą ir ANK 187 straipsnio 4 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-792 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d.) nurodytą administracinį nusižengimą, tačiau, kaip minėta, R. M. veikoms BK 220 straipsnio (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d.) 1 dalis nebuvo taikoma.
26. ANK įsigaliojo ir buvo pradėtas taikyti 2017 m. sausio 1 d. Minėta, kad dvi R. M. veikos, atitinkančios BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius (veika, kuria buvo siekiama išvengti 66 019 Eur PVM mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, ir veika, kuria buvo siekiama išvengti 31 406 Eur pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą), turėjo būti kvalifikuotos pagal BK 220 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 1 dalį. ANK (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1869 redakcija) 187 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta administracinė atsakomybė už duomenų apie fizinio ar juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą, žinant, kad jie neteisingi, įrašymą į deklaracijas, nustatyta tvarka patvirtintas ataskaitas arba į kitus mokesčių administratoriui ar kitai valstybės įgaliotai institucijai pateikiamus dokumentus, siekiant išvengti mokesčių, kurių suma neviršija dešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Taip pat minėta, kad abiejų nurodytų nusikalstamų veikų atvejais R. M. siekiama išvengti mokesčių suma viršijo 100 MGL. Taigi šiais atvejais nusikaltimo, įtvirtinto BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 187 straipsnio 4 dalyje, atribojimo problemos nėra.
27. Minėta, kad kitos dvi R. M. veikos, atitinkančios BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius (veika, kuria buvo siekiama išvengti 18 471 Lt (5349,56 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, padaryta 2014 m. birželio 13 d., ir veika, kuria buvo siekiama išvengti 35 910,7 Lt (10 400,9 Eur) pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, padaryta 2015 m. gegužės 26 d.), turėjo būti kvalifikuotos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.). Taip pat minėta, kad pagal BK 220 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.) nustatytą teisinį reguliavimą baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiamas asmuo, kuris, įrašydamas į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikdamas juos valstybės įgaliotai institucijai, siekė išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL. ATPK 1721 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2173 redakcija) buvo nustatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimą, o šio straipsnio 3 dalyje – už neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimą siekiant nuslėpti arba nuslepiant mokesčius, jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Abiejų nurodytų nusikalstamų veikų atvejais R. M. siekiama išvengti mokesčių suma viršijo 100 MGL, todėl ir šiais atvejais nusikaltimo, įtvirtinto BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 187 straipsnio 4 dalyje, atribojimo problema nekilo.
28. Taigi nors apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo R. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, nutartyje aptarė BK 220 straipsnio (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d.) 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo ir ANK 187 straipsnio 4 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-792 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d.) įtvirtinto administracinio nusižengimo atribojimo klausimą, tai nereiškia, kad R. M. veikoms, atitinkančioms BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kad jo veikas reikia vertinti kaip administracinius teisės pažeidimus (administracinius nusižengimus).
29. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas veikos pavojingumą, neatsižvelgė į tai, jog nuteistasis siekė atidėti PVM mokesčių mokėjimą dėl lėšų stygiaus, bet ne mokesčių sumokėjimo išvengimo. R. M. siekis neslėpti gautų pajamų grindžiamas tuo, kad jei būtų to siekęs, jis nebūtų apskaitęs visų gautų pajamų.
30. Pažymėtina, kad aptariama BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016). Pagal teismų praktiką subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-7-304-976/2016).
31. Byloje I. G. parodymais, specialisto išvada bei kitais bylos duomenimis nustatyta, kad R. M., būdamas atsakingas už Įmonės teisingą finansinių atskaitomybių ir deklaracijų sudarymą, atlikęs statybos darbus ir gavęs už juos mokėjimą, jų neįformino darbų atlikimo aktais ir PVM sąskaitomis faktūromis, o Įmonės buhalterei I. G., kuri nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, esamų Įmonės buhalterinėje apskaitoje dokumentų pagrindu sudarius klaidingas PVM ataskaitas už einamą laikotarpį bei jas pateikus valstybės įgaliotai institucijai, išvengė 66 019 Eur PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojos I. G. parodymus, nustatė, jog ši patvirtino apie Įmonei iškilusias finansines problemas ruošiantis sumokėti PVM 2016 metais. Specialisto išvadoje nurodyta, kad pardavimo PVM deklaracijos su neteisingais duomenimis pateiktos laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Šios nustatytos byloje faktinės aplinkybės, t. y. ilgas kelerių metų laikotarpis, kuriuo buvo teikiami neteisingi duomenys, liudija apie tyčios išvengti PVM mokesčio mokėjimo sistemingumą, bet ne vienkartinį siekį atidėlioti PVM mokesčio sumokėjimą. Kasacinio skundo teiginiai, kad liudytojos I. G. parodymai paneigia nuteistojo tyčią siekti išvengti mokesčių sumokėjimo, yra deklaratyvus, bylos duomenimis nepagrįstas tyčios neigimas.
32. Kasaciniame skunde keliama prielaida, jog jeigu R. M. būtų siekęs išvengti PVM ir pelno mokesčių sumokėjimo – nebūtų apskaitytos visos gautos pajamos, taip pat yra nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju ketinamų neapskaityti gautų pajamų suma, t. y. tik dalis ar visos gautos pajamos, neturi reikšmės asmens tyčios, nukreiptos į siekį išvengti mokesčių, konstatavimui. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad R. M. buvo žinoma apie deklaracijose, pateiktose valstybės įgaliotai institucijai, nurodytus neteisingus duomenis, todėl pagrįstai konstatuota, jog jis, teikdamas Įmonės buhalterei I. G. dokumentus buhalterinei apskaitai tvarkyti, taip pat suprato ir apie mokesčių ar jų dalies išvengimo padarinius bei jų kryptingai siekė savo veiksmais.
33. Atmestinas kasatorės argumentas, kad Įmonė patikslino PVM ir pelno (nuostolių) deklaracijas, sumokėjo visus mokesčius bei delspinigius, kas paneigia R. M. veikos pavojingumą. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2017 m. kovo 28 d. pagal tarnybinį pranešimą dėl nusikalstamos veikos požymių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog R. M. yra nurodęs, kad tuo metu, kai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir surašyta specialisto išvada, visos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos, įtrauktos į ataskaitas ir patikslintos 2013, 2015 ir 2016 metais PVM ir pelno mokesčio deklaracijos bei sumokėti visi mokesčiai, delspinigiai už PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimą ne laiku. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Dėl to deklaracijų tikslinimas jau vykstant baudžiamajam procesui nešalina baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. R. M., kaip Įmonės vadovas, buvo atsakingas už pateikiamų finansinių atskaitomybių teisingumą, todėl privalėjo užtikrinti, kad VMI būtų pateikiamos teisingos jo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį atspindinčios deklaracijos. Byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo tyčinių veiksmų, deklaruojant mažesnius PVM ir pelno mokesčių dydžius, neatitinkančius faktinių Įmonės pajamų, valstybės institucijai buvo pateiktos neteisingos deklaracijos – tokiais veiksmais nusikalstama veika buvo baigta.
34. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad R. M. veiksmams baudžiamasis įstatymas – BK 220 straipsnio 1 dalis – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
35. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismų padarytos išvados dėl Įmonėje neapskaitytų iš klientų pavedimais gautų sumų yra neteisingos ir prieštaraujančios specialisto išvadai, o faktas, kad, esant apskaitytoms pavedimu gautoms lėšoms, neteisingai buvo pateikiami duomenys PVM ir pelno deklaracijose, netrukdė nustatyti Įmonės veiklos, jos turto, kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, todėl šiuo pagrindu negalima ir baudžiamoji atsakomybė.
36. R. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. už tai, kad, būdamas Įmonės vadovas, nesurašydamas ir nepateikdamas apskaitos dokumentų apskaitą tvarkančiam buhalteriui, nežinančiam apie jo nusikalstamus veiksmus, tyčia apgaulingai organizavo ir tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą: 1) gavęs 380 395,31 Eur mokėjimą (tiek grynaisiais, tiek banko pavedimais) už statybos objektuose atlikus darbus, gautų pinigų neįtraukė į įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus; 2) įmonės PVM sąskaitas faktūras surašė ne pagal darbų atlikimo datą, todėl nuo 1 iki 21 mėnesio buvo nukeltas (atidėtas) pardavimo PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimas, deklaravimas ir sumokėjimas, dėl ko tikslintinos 2013, 2015 ir 2016 metų PVM ir pelno mokesčio deklaracijos; taip pat buvo iškraipyti 2013, 2015 ir 2016 metų veiklos rezultatai, turtas (pirkėjų įsiskolinimas), įsipareigojimų dydis (mokėtinas PVM, pelno mokestis, išankstiniai mokėjimai) ir dėl nustatytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės 2013–2016 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros.
37. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Nuosprendyje konstatuota, kad R. M. Įmonės buhalterinę apskaitą organizavo ir tvarkė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, t. y. reikalavimus, įtvirtintus Buhalterinės apskaitos įstatymo: 6 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 bei 16 punktuose.
38. Nuosprendyje padaryta išvada, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; taip pat 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ pažeidimai pasireiškė tuo, jog R. M. 2013 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d., gavęs 380 395,31 Eur mokėjimą (tiek grynaisiais, tiek banko pavedimais) už statybos objektuose atlikus darbus, atitinkamų (nuosprendyje nurodytų) sumų neįtraukė į Didžiosios knygos sąskaitą „Nr. 502 Pardavimai statyba“, sąskaitą „Nr. 5001 Pajamos iš statybos pardavimų“, sąskaitą „Nr. 4703 Mokėtinas PVM“, sąskaitą „Nr. 240 Pirkėjų skolos“, nesurašė PVM sąskaitų faktūrų ir neįformino atliktų statybos darbų. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad minėtų Buhalterinės apskaitos reikalavimų, taip pat reikalavimų, įtvirtintų Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkte („pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį; priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba kvitas“) bei 16 punkte („visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“), pažeidimai pasireiškė tuo, kad R. M., 2013–2016 metais gavęs mokėjimą grynaisiais pinigais, jų neįtraukė į kasos knygos pajamas ir į sąskaitą „Nr. 272 Kasa“ ir gautos sumos paėmimo nefiksavo pinigų priėmimo kvituose ar kasos pajamų orderiuose. Apeliacinės instancijos teismo 2019 m. spalio 25 d. posėdyje apklausta specialistė Nijolė Šiliūnienė paaiškino, kad visi pinigai, gauti į Įmonės banko sąskaitas, buvo apskaityti, tačiau jie buvo nurodomi kaip įmonės skola ar sumokėtas avansas ir tokioms sumoms nebuvo išrašomos sąskaitos faktūros. Toks specialistės paaiškinimas atitinka specialisto išvadoje išdėstytas išvadas, pagal kurias Įmonės buhalterinėje apskaitoje nėra fiksuotos statybos darbų pajamos (314 376,29 Eur), pardavimo PVM (66 019,02 Eur), pirkėjų skola, nesurašytos pardavimo PVM sąskaitos faktūros ir neįforminta 380 395,31 Eur atliktų statybos darbų suma. Taigi banko pavedimais gautos lėšos Įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitytos, tačiau jos neįtrauktos į išvadoje nurodytas sąskaitas (nurodomos ne kaip pajamos, bet kaip avansas), už jas nebuvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Toks apskaitos tvarkymas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir yra apgaulingas, nes daromas tyčia pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, todėl atitinka BK 222 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties objektyvųjį požymį – veiką.
39. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme – nusikalstamų padarinių buvimą. Ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas. Tačiau priimdamas sprendimą jis remiasi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaitomis arba specialisto išvada, ekspertizės aktu ir šiuos vertina visų bylos duomenų kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-355-696-2017).??????
40. Nuosprendyje padaryta išvada, kad dėl sąmoningai padarytų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti Įmonės 2013–2016 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros. Ši išvada grindžiama specialisto išvada ir nuosprendyje išnagrinėtų bei įvertintų įrodymų visetu. Akivaizdu, kad, į apskaitą neįtraukiant gautų grynųjų pinigų, iš dalies negalima nustatyti Įmonės turto, nuosavo kapitalo dydžio bei jų struktūros. Banko pavedimais gautų lėšų apskaitymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, t. y. jų apskaitymas ne taip, kaip tai turėtų būti padaryta pagal teisės aktų reikalavimus, taip pat pripažintinas tokiu, dėl kurio negalima iš dalies nustatyti Įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros. Apskaitos dokumentuose nenurodant arba neteisingai nurodant atliktas ūkines operacijas, vien tik pagal Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus negalima nustatyti tikrosios įmonės veiklos, todėl negalima ir iš dalies nustatyti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros. Siekiant tai nustatyti, būtina atlikti specialų tyrimą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. M. veikoje yra būtinasis nusikaltimo, įtvirtinto BK 222 straipsnyje, sudėties požymis – padariniai: negalima iš dalies nustatyti Įmonės 2013–2016 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros.
41. Kasaciniame skunde kategoriškai neigiama teismų išvada, kad Įmonė gavo grynuosius pinigus ir jų neapskaitė. Šis teiginys grindžiamas vien tik netinkamu teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų vertinimu ir teismo išvados dėl grynųjų pinigų gavimo neteisingumu. Šie kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami. Šioje nutartyje minėta, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Šioje nutartyje konstatuota, kad teismų išvados dėl nuteistojo R. M. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarytos įvertinus byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą ir kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog teismai nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis. Minėta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Taigi kasacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi įgaliojimų padaryti kitokias išvadas dėl grynųjų pinigų gavimo, nei kad padarytos nuosprendyje.
42. Konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl visų BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimo sudėties požymių buvimo R. M. padarytoje veikoje, taigi tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių skundžiami teismų sprendimai turėtų būti keičiami arba naikinami.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. M. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Ridikas
Rima Ažubalytė
Pranas Kuconis
