Dėl teisės normų, reglamentuojančių tėvo valdžios apribojimą ir nepilnamečio vaiko globos nustatymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-280-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10751-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.4.6; 2.3.9.2.2; 3.4.1.6; 3.6.1.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. ieškinį atsakovui B. dėl vaiko C. atskyrimo nuo tėvo ir nuolatinės globos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo; išvadas teikiančios institucijos: Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Šilalės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tėvo valdžios apribojimą ir nepilnamečio vaiko globos nustatymą, aiškinimo ir taikymo. Byloje sprendžiamas ir tarptautinės jurisdikcijos klausimas, kurį reglamentuoja Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. lapkričio 27 d. reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003), normos.

Ieškovė 2014 m. rugsėjo 29 d. ieškiniu Klaipėdos miesto apylinkės teismui prašė atskirti vaiką nuo tėvo ir ją paskirti vaiko nuolatine globėja jos gyvenamojoje vietoje, priteisti iš atsakovo B. nepilnametės dukters C. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 145 Eur nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jos pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

2014 m. (duomenys neskelbtini) žuvo mažametės C., gimusios (duomenys neskelbtini) Nyderlandų Karalystėje, motina D., ji buvo ieškovės A. sesuo. Ieškovė teigė, kad atsakovo B. ir jo dukters C. dvasiniai ir emociniai ryšiai yra nutrūkę, nes su tėvu vaikas bendravo labai retai. Atsakovas turi daugiau vaikų iš ankstesnių santuokų, bet jais nesirūpina, jų neišlaiko. Jis teistas už įvairių tyčinių nusikaltimų padarymą, dėl šių jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl atsakovo moralinės savybės neleidžia jam patikėti vaiko auklėjimo. Atsakovas ilgą laiką nesirūpino dukterimi, nesistengė užtikrinti jos poreikių. Kadangi vaiko ir tėvo ryšiai yra nutrūkę, ieškovė prašė atskirti vaiką nuo tėvo ir ją paskirti vaiko nuolatine globėja.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu tenkino A. 2014 m. rugsėjo 29 d. ieškinį ir nusprendė atskirti nepilnametį vaiką C. nuo jos tėvo atsakovo B.; nustatyti C. nuolatinę globą šeimoje, nuolatine globėja paskiriant A., nustatant nuolatinės globos vietą globėjos gyvenamojoje vietoje; priteisti iš atsakovo B. nepilnametės dukters C. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 145 Eur nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jos pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad C., gimusios Nyderlandų Karalystėje (duomenys neskelbtini), tėvas yra Nyderlandų pilietis ir nuolatinis gyventojas B., motina – Lietuvos pilietė D., vaiko gimimo metu gyvenusi Nyderlanduose ir mirusi 2014 m. (duomenys neskelbtini) B. ir D. nebuvo susituokę, tėvas pripažino vaiką. C. yra Nyderlandų Karalystės pilietė, jai nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus sprendimu suteikta teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2014 m. vasarą ji bendru tėvų sutikimu kartu su motina D. atvyko į Lietuvą atostogauti, nuo to laiko vaikas nepertraukiamai gyvena Lietuvos Respublikoje. Motinai žuvus, vaikas gyvena pas A., ji yra mergaitės motinos sesuo ir vaiko krikšto mama, ir, nuo 2014 m. liepos 31 d. nustačius laikinąją globą, yra laikinoji gobėja pagal Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą. Byloje atsakovas pareiškė norą pradėti auginti savo dukterį bei ja rūpintis.

Nyderlandų nepilnamečių apsaugos tarybos atlikto tyrimo duomenimis, 2011 m. vasario 23 d. atsakovas B. pripažintas kaltu dėl 2006 metais vykdytos prekybos žmonėmis, bendradarbiaujant su kitais asmenimis, jam skirta 32 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2001 ir 2004 m. buvo pateikti pareiškimai dėl jo padarytų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, bet, nesurinkus pakankamai įrodymų, tyrimai buvo nutraukti.

2010 m. vaiko tėvai dėl tėvo fizinio ir psichologinio smurto prieš motiną laikinai išsiskyrė ir motina su vaiku kuriam laikui persikėlė gyventi į Nyderlanduose esantį moterų krizių centrą „Blijf Huis“. Motina po kurio laiko vėl sugrįžo gyventi pas mergaitės tėvą. 2010 m. gruodžio mėn. C. paimta iš šeimos (kadangi buvo smurto artimoje aplinkoje liudininkė) ir iki 2011 m. rugsėjo mėn. apgyvendinta pas globėjus. Vėliau C. trumpą laiką gyveno kartu su abiem tėvais. 2011 m. B. ir D. galutinai išsiskyrė. Nuo to laiko vaikas gyveno su motina Nyderlanduose (1 t., b. l. 51, 150). Kartu gyveno naujas motinos draugas. Nuo 2014 m. balandžio mėn. įsigaliojo tėvo ir vaiko bendravimo tvarka, pagal kurią C. vieną kartą per keturiolika dienų vieną valandą praleisdavo kartu su tėvu.

2014 m. birželio 1 d. B. davė D. rašytinį sutikimą, kad ji kartu su dukra C. nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. laikinai išvyktų atostogų į Lietuvą pas gimines. Vaiko motina D. 2014 m. (duomenys neskelbtini) žuvo nelaimingo atsitikimo metu Lietuvoje. Vaikas kurį laiką gyveno pas senelius iš motinos pusės, vėliau mergaitę į savo šeimą priėmė teta (motinos sesuo) A. su sutuoktiniu. A., remdamasi tuo, kad po motinos mirties vaikas liko be atstovo pagal įstatymą, 2014 m. liepos 31 d. Šilalės rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą dėl jos paskyrimo vaiko globėja. Minėtos institucijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. DĮV-1146 C. paskirta laikinoji globa A. šeimoje (t. 1, b. l. 10). Vaikui nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus sprendimu suteikta teisė laikinai gyventi Lietuvoje (1 t., b. l. 12). Vaikas tetos šeimoje gyvena iki šiol. A. atsisako grąžinti vaiką tėvui.

Pagal 2014 m. liepos 31 d. Vidurio Nyderlandų (Midden-Nederland) Lelistado (Lelystad) miesto teismo sprendimą Nepilnamečių apsaugos tarybos prašymu dėl C. laikinai apribotos tėvo globos teisės nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. spalio 30 d., suteikiant mergaitei laikiną institucinę globą. Nuo to laiko, kai vaiko motina mirė 2014 m. (duomenys neskelbtini) (atsakovas apie jos žūtį sužinojo kitą dieną) ir kai 2014 m. spalio 31 d. baigėsi pareiškėjui taikyti tėvo valdžios apribojimai, iki 2015 m. sausio mėnesio atsakovas nebuvo atvykęs iš Nyderlandų į Lietuvą pasimatyti ir pabendrauti su C. Nyderlandų Lelistado miesto policijai 2014 m. lapkričio mėnesį buvo paduotas pareiškimas ir, 2015 m. vasario 17 d. duomenimis, buvo atliekamas tyrimas dėl to, kad B. galbūt įvykdė incestą savo vaikų E. ir F. atžvilgiu (šių vaikų motina – atsakovo sutuoktinė G.).

B. 2015 m. sausio 28 d. pagal 1980 m. Konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, reikalaudamas išduoti teismo leidimą grąžinti C. į Nyderlandus. Šiuo pagrindu Vilniaus apygardos teisme užvesta civilinė byla. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 27 d. nutartimi šioje byloje, vadovaudamasis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu (pagal šį punktą vaikas negrąžinamas, kai yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją), atsisakė grąžinti vaiką į Nyderlandus. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi palikta nepakeista. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra įsiteisėjusi, jos apskundimas kasacine tvarka pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus negalimas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo atskirti vaiką nuo tėvo B. ir paskirti ieškovę vaiko nuolatine globėja jos gyvenamojoje vietoje, priteisti iš atsakovo jo dukters išlaikymą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.182 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti vaiko tėvai, artimieji giminaičiai, valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija, prokuroras. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo gali pareikšti vienas iš tėvų, vaiko artimieji giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras ar vaiko globėjas (rūpintojas). Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).

Ieškovė nėra vaiko artimoji giminaitė. Tačiau ji kaip vaiko laikinoji globėja, turinti teisę reikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo, atsižvelgiant į tai, kad turinti teisę reikšti reikalavimą atskirti vaiką nuo tėvų valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija pritaria ieškovės reikalavimams, teismo pripažinta turinčia teisę reikšti ieškinio reikalavimą atskirti vaiką nuo tėvo.

Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusiose su tėvų pareigų skyrimu, naudojimosi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu konkrečiai susijusioms su globos ir bendravimo teisėmis yra įtvirtintos Reglamente (EB) Nr. 2201/2003. Reglamento preambulės 12 punkte ir Reglamento 8 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame Reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei.

Pasisakydamas dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti bylą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodė, kad mergaitė nuo 2014 m. vasaros nepertraukiamai gyvena Lietuvoje, todėl padarė išvadą, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, taigi byla dėl ieškovės pareikštų reikalavimų yra teisminga Lietuvos teismams.

CK 3.179 straipsnyje nustatyta, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų yra vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų susiklosčiusių objektyvių aplinkybių; tokiais atvejais turi būti nustatomos dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: 1) abu tėvai ar vienas iš jų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių negyvena ar negali gyventi su vaiku; 2) reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta vaiko teisė būti globojamam tėvų, o 9 straipsnio 1 dalyje – draudimas išskirti vaiką su jo tėvais, išskyrus atvejus, kai šitai reikalinga vaiko interesais. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnyje nustatyta vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ar juos atstojančiais asmenimis; išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).

Teismo vertinimu, Nyderlandų institucijų duomenys apie atsakovo nuteisimą už prekybą žmonėmis, pareiškimai dėl jo padarytų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, jo, kaip tėvo, fizinis ir psichologinis smurtas šeimoje, laikinai apribotos atsakovo tėvystės teisės neteikia pagrindo manyti, kad atsakovas turi pakankamai gebėjimų rūpintis vaiku. Laikinai apribojus tėvystės teises, buvo spręsta dėl vaiko apgyvendinimo Nyderlandų globos namuose. Atsakovas patvirtino, kad jo santykiai su sutuoktine G., su kuria nuosavybės teise turi 102 kv. m gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), yra blogi. Dėl to teismas sprendė, kad apgyvendinimas su tėvu neatitinka vaiko interesų, yra grėsmė, kad vaikas gali patekti į netoleruotiną aplinką, atsakovas negali užtikrinti ramaus ir pastovaus vaiko gyvenimo. Todėl mergaitės grąžinimas į kilmės šalį ir apgyvendinimas kartu su tėvu neatitinka vaiko interesų. Atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kaip jis maksimaliai užtikrins mažamečio vaiko poreikius ir geriausius interesus, sudarys sąlygas vaikui augti ir vystytis, užtikrins vaiko poreikius, nuolatinę kasdienę vaiko priežiūrą. Paraginus vaiko teisių apsaugos specialistams, atsakovas pervedė vaiko išlaikymui skirtas lėšas.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas B. ilgą laiką negyvena ir negali gyventi su savo dukterimi C. dėl objektyvių priežasčių – jie abu gyvena skirtingose šalyse, dėl asmeninių savybių, ilgalaikio nesidomėjimo vaiku, socialinių ir vaiko priežiūros įgūdžių stokos; atsižvelgdamas į tai, kad vaikas nebūtų traumuojamas, į vaiko tvirtus socialinius ryšius su laikinosios globėjos šeima, jos nenorą gyventi kartu su tėvu, teismas atskyrė dukterį C. nuo tėvo.

Ieškovė A. nuo vaiko motinos žūties rūpinasi C., prižiūri ir išlaiko ją, yra laikinoji mergaitės globėja. Ieškovė gerai atlieka savo, kaip laikinosios globėjos, pareigas, daug dėmesio skiria globotinės C. gerovei, savarankiškumo ugdymui. Vaikas adaptavosi laikinosios globėjos šeimoje, užmezgė tvirtus socialinius ryšius. Pagal savo sveikatos būklę ir asmenines savybes, byloje pateiktus duomenis apie gyvenimo sąlygas ieškovė A. gali būti globėja, todėl teismas ją paskyrė C. nuolatine globėja, nustatė globos vietą globėjos gyvenamojoje vietoje (CK 3.264 straipsnio 3 dalis, 3.265 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų (CK 3.192, 3.195 straipsniai). Mažinti ieškovės prašomo priteisti vaikui išlaikymo nėra pagrindo, prašomas išlaikymo dydis (145 Eur už kiekvieną mėnesį) pripažintas pagrįstu.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi, netenkinus atsakovo B. apeliacinio skundo, Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimas pakeistas: panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo ir rezoliucinė dalis išdėstyta taip: laikinai apriboti atsakovo B. tėvo valdžią nepilnamečiam vaikui C.; kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZU4yLTM3OTUtNTY3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eN2-3795-567/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eN2-3795-567/2015">eN2-3795-567/2015</a>, kurioje buvo nagrinėjamas B. prašymas dėl teismo leidimo grąžinti mergaitę į jos kilmės šalį – Nyderlandų Karalystę, atsisakyta mergaitę grąžinti į jos kilmės šalį ir ji liko gyventi Lietuvoje. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Todėl teismas sprendė, kad Lietuvos teismai pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją nagrinėti bylą. Klausimas dėl nepilnametės C. grąžinimo į kilmės šalį yra išspręstas, todėl nėra pagrindo stabdyti bylą atsakovo prašymu dėl Nyderlandų Karalystėje atliekamo proceso dėl nepilnametės C. grąžinimo.

Atsakovui teismo procesiniai dokumentai buvo įteikti anglų kalba iki atsakovas sudarė atstovavimo sutartį su advokate, mokančia lietuvių kalbą. Atsakovas nurodė, kad anglų kalba jam yra suprantama, todėl neprieštaravo tam, kad teismo posėdžių metu būtų bendraujama anglų kalba. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui atstovavo atstovė, mokanti valstybinę kalbą, atsakovo procesinės teisės, susijusios su vertimu į jam suprantamą kalbą, nebuvo pažeistos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, dėl kurių vaiko tėvai ar vienas iš jų negali gyventi su vaiku ir juo rūpintis, gali būti priimtas sprendimas atskirti vaiką nuo tėvų ar vieno iš jų (CK 3.179 straipsnis), o vengiant vykdyti savo pareigas, taikomas tėvų valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-522/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-522/2014">3K-3-522/2014</a>).

Pagal CK 3.182 straipsnį prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti vaiko tėvai, artimieji giminaičiai, valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija, prokuroras. Ieškovė yra vaiko teta, ji nėra artimoji giminaitė CK 3.135 straipsnio prasme. Ieškovė nėra tinkamas subjektas teikti prašymą dėl tėvo atskyrimo nuo jo mažametės dukters. Tačiau teismas, remdamasis Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei CK 3.183 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas ieškinį dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų, nesaistomas pareikštų reikalavimų, todėl priima sprendimą atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir vaiko interesus. Ieškovė yra nepilnamečio vaiko globėja ir vienas subjektų, galinčių paduoti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo (laikino ar neterminuoto) (CK 3.182 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 400 straipsnis).

Pagal CK 3.180 straipsnio 1 dalį teismas gali apriboti tėvų valdžią, kai tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais. Jeigu tėvai nesirūpina vaikais, su jais nebendrauja, jų materialiai neišlaiko, tai yra pakankamas pagrindas taikyti tėvų valdžios apribojimą.

Nurodytoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZU4yLTM3OTUtNTY3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eN2-3795-567/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eN2-3795-567/2015">eN2-3795-567/2015</a> teismui atsisakius grąžinti vaiką į Nyderlandų Karalystę, konstatuota, kad atsakovas tinkamai nesirūpino vaiku, savo elgesiu nerodė tinkamo tėviško pavyzdžio. Ieškovė nurodo, kad išlaikymą vaikui (po 150 Eur) atsakovas teikė, kol vyko teisminis procesas pirmosios instancijos teisme, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas teikia finansinę paramą nepilnametei dukteriai.

Atsakovo teiginys, kad jis pasikeitė, ir išsakytas siekis rūpintis dukterimi nepatvirtina jo galimybių tinkamai rūpintis vaiku, jis nepateikė tai patvirtinančių duomenų ir išvadų iš Nyderlandų Karalystės nepilnamečių apsaugos institucijų. Ieškovė nuo vaiko motinos žūties rūpinasi mažamete C., prižiūri ir išlaiko ją, gerai atlieka savo, kaip laikinosios globėjos, pareigas. Nutraukus vaiko ir globėjos ryšius vaikas būtų paveiktas psichologiškai, nes vaiko ir tėvo nesieja glaudūs ryšiai.

Pagal CK 3.181 straipsnio 2 dalį laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko raidai ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) šią priemonę vertina kaip išimtinę (1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90, par. 78).

Iki 2015 m. sausio mėnesio atsakovas nebuvo atvykęs iš Nyderlandų į Lietuvą pasimatyti ir pabendrauti su dukterimi, ja domėtis pradėjo tik gavęs teismo dokumentus, taip atsakovas yra nusišalinęs nuo tėvo pareigų: neaugina savo dukters, nesidomi jos auklėjimu, vystymusi, sveikata, elgesiu, moraliniu ir dvasiniu ugdymu bei neteikia išlaikymo. Mažametės C. gyvenimas ir bendravimas su tėvu atsakovu neatitiks geriausių jos interesų, nes atsakovas vengia atlikti savo pareigą auklėti dukterį bei daro žalingą įtaką vaiko asmenybės formavimuisi savo amoraliu elgesiu. Teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad tėvas vis dėlto deda pastangas nenutraukti ryšio su dukterimi, konstatavo, jog yra pagrindas taikyti laikiną tėvo valdžios apribojimą, nepaisant to, kad toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas (CK 3.183 straipsnio 2 dalis, CPK 405 straipsnis).

Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu, kad, esant sudėtingiems tėvų, globėjų ir vaiko santykiams bei neaiškiam laikui, kada gali išnykti aplinkybės, dėl kurių laikinai apribota tėvų valdžia, ir ar iš viso taip gali atsitikti, teismas gali nenustatyti laikino tėvų valdžios apribojimo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-95/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-95/2009">3K-3-95/2009</a>), todėl apeliacinės instancijos teismas taikė atsakovui laikiną tėvo valdžios apribojimą, nenustatydamas termino. Tėvas gali kreiptis į teismą dėl laikino tėvo valdžios panaikinimo, kai tik išnyks aplinkybės, dėl kurių ji nustatyta (CK 3.182 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

2015 m. vasario 8 d. paduotu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasaciniu skundu atsakovas B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį bei bylą nutraukti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

33.1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės A. ieškinį dėl nuolatinės globos nustatymo ir vaiko atskyrimo nuo tėvo, nes, remiantis CK 2.182 straipsniu, ji nepateko į sąrašą asmenų, galinčių kreiptis su ieškiniu dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo (CPK 400 straipsnis) ir dėl nuolatinės globos nustatymo (CPK 497 straipsnis 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šios problemos nesprendė ir dėl jos nepasisakė.

33.2. Remiantis 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 16 straipsniu, gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją. Atsakovas pagal Hagos konvenciją kreipėsi į savo šalies centrinę instituciją (oland. Ministerie van Veiligheid en Justitie, angl. Ministry of Security and Justice) su prašymu geranoriškai grąžinti mažametę dar 2014 m. rugsėjo 11 d., t. y. anksčiau, negu ieškovė A. pateikė ieškinį Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Ši centrinė institucija atsakovo vardu pateikė prašymą Lietuvos Respublikos centrinei institucijai. Ši 2014 m. lapkričio 25 d. išvadoje teismui pasiūlė sustabdyti bylos dėl mažametės C. globos nagrinėjimą iki bus išspręstas klausimas dėl neteisėto jos laikymo Lietuvoje. Bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos centrinė institucija pakeitė procesinę poziciją ir sutiko su bylos tolesniu nagrinėjimu.

33.3. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnį, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau grąžinti. Atsakovas nepraleido vienerių metų termino kreiptis dėl neteisėtai laikomo vaiko grąžinimo. Todėl teismai nepagrįstai nagrinėjo bylą dėl nuolatinės globos nustatymo ir vaiko atskyrimo nuo tėvo, neišsprendus klausimo dėl vaiko grąžinimo į kilmės šalį. Hagos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad kita valstybė turi jurisdikciją dėl išvežto vaiko, jeigu nėra jokio per vienerius metus pateikto ir dar nagrinėjamo prašymo sugrąžinti vaiką ir jis yra apsipratęs su savo nauja aplinka. Ši norma taip pat nukreipia į Nyderlandų Karalystės jurisdikciją. Laikinąją globą vaikui pagal Konvencijos 11 straipsnį Lietuva skyrė kaip valstybė, kurios teritorijoje yra vaikas, o ne kaip valstybė, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

33.4. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcija pereina šaliai, iš kurios vaikas buvo negrąžintas, jei tenkinamos šiame straipsnyje išvardytos sąlygos, kurių nė viena iš jų neatitiko to, kad jurisdikcija pereitų Lietuvos Respublikos teismui.

33.5. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 19 d. nutartimi buvo palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis dėl atsisakymo išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės šalį, vaiko neteisėto laikymo klausimas dar nebuvo išspręstas vadovaujantis Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 7 dalimi, nes toliau buvo taikoma Reglamente įtvirtinta procedūra dėl negrąžinimo sprendimo persvarstymo vaiko kilmės šalyje. Reglamento 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį Reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą, yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį.

33.6. Į bylą buvo pateiktas iš anglų kalbos išverstas susirašinėjimas su Nyderlandų Karalystės centrine institucija su nuoroda, kad persvarstymo procedūra numatyta 2015 m. lapkričio 12 d., bet apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino, taip pat ir neįpareigojo Lietuvos Respublikos centrinės institucijos Įvaikinimo tarnybos pateikti duomenis apie Nyderlandų Karalystėje vykstančią sprendimo dėl leidimo neišdavimo persvarstymo procedūrą, nors Įvaikinimo tarnyba buvo nuolat informuojama apie bylos eigą Nyderlandų Karalystėje.

33.7. CPK 113 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Nors atsakovas ir priėmė ieškinį su priedais, kurie buvo anglų kalba, bet visus kitus dokumentus, pateikiamus ieškovės, ir institucijų išvadą ne kartą posėdžio metu ir raštu prašė išversti į olandų kalbą savo procesinės teisėms užtikrinti, nes jis sunkiai kalba anglų kalba, pasitaiko, kad jį netinkamai supranta ir jis nemoka tinkamai pasakyti. Vis dėlto atsakovo teisė į teismo posėdžių bei procesinių dokumentų vertimą į olandų kalbą nebuvo užtikrinta; maža to, procesiniai dokumentai net nebuvo verčiami į anglų kalbą, motyvuojant tuo, kad atsakovas turi atstovę, kuri jam turėtų vertėjauti. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimas 2015 m. kovo mėnesį vyko intensyviai (kovo 4, 5 ir 9 dienomis), proceso šalys ir išvadą teikiančios institucijos teikė daug dokumentų, tačiau į juos atsakovas fiziškai nespėdavo įsigilinti, juolab pateikti pagrįstų atsikirtimų.

33.8. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatas, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bei vertino byloje pateiktus įrodymus; tai lėmė nepagrįstas teismų išvadas dėl bylos ginčo esmės. Atsakovas nevengė atlikti savo pareigų vaikui – rūpinosi dukterimi, dalyvavo ją prižiūrint, auklėjant, ugdant, bet, laikinąja globėja paskyrus ieškovę A., įgyvendinti tėvo pareigas jam pasidarė itin sudėtinga, nes dėl jos priešiško nusistatymo jis negalėjo laisvai matytis su dukterimi, trumpų pasimatymų metu su vaiku dalyvaudavo ir ieškovė, jos daroma įtaka dukteriai pasireiškė sunkumais laisvai ir nevaržomai bendrauti. Ieškovė byloje pareiškė, kad neketina dėti pastangų ir bendradarbiauti grąžinant dukterį biologiniam tėvui, taip pažeidė vaiko teisę į šeimos ryšius. Neaišku, kokiais įrodymais remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas vengia atlikti savo pareigą auklėti dukterį bei daro žalingą įtaką vaiko asmenybės formavimuisi savo amoraliu elgesiu. Nuo savo, kaip tėvo, pareigų jis nenusišalino, nes jau 2014 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi dėl dukters grąžinimo.

33.9. Priimdamas skundžiamą nutartį, apeliacinės instancijos teismas buvo ribojamas CPK 313 straipsnyje įtvirtinto principo non reformatio in peius, pagal kurį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti atsakovo padėtį bloginančios nutarties dėl tėvo valdžios ribojimo, kai pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą tik dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo, o šį sprendimą skundė tik atsakovas, todėl pažeistas CPK 313 straipsnis.

33.10. CK 3.180 straipsnio 1 dalyje įvardytos sąlygos, kai ribojama tėvų valdžia. Jų sąrašas yra baigtinis ir jos yra tada, kai tėvas, motina ar abu tėvai vengia atlikti savo pareigas vaikams; piktnaudžiauja tėvų valdžia; žiauriai elgiasi su vaiku; daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; nesirūpina vaikais. Visais išvardytais atvejais turi būti nustatyta tėvų kaltė. Svarbu, kad, spręsdamas dėl tėvų valdžios apribojimo, teismas nepažeistų vaiko teisės į šeimos ryšius (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą bylose yra pažymėjęs, kad šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas. Toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais vertinimais, atsižvelgiant į vaiko interesus (1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją, peticijos Nr. 10465/83, par. 72). Atsakovas siekia susigrąžinti dukterį į savo šeimą, kur auga dar viena mažesnė sesuo (jos motina yra lietuvė), ją auginti ir išlaikyti, bendrauti su dukterimi.

33.11. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310-915/2015">3K-3-310-915/2015</a>; 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-522/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-522/2014">3K-3-522/2014</a>). Faktinės aplinkybės, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl tėvo valdžios ribojimo, yra istorinės ir nagrinėjamu laikotarpiu neaktualios, pavyzdžiui, aplinkybės dėl 2001, 2004 ir 2006 metais įvykdytos nusikalstamos veikos ir pareiškimų dėl galimų nusikaltimų, taip pat duomenys apie smurtą šeimoje dar gyvenant su velione vaiko motina, aplinkybė, kad nuo 2011 m. kovo iki 2013 m. sausio C. stebėjo Nyderlandų Karalystės rūpybos biuras dėl šeimoje kilusių konfliktų, 2011 metais vaikas keliems mėnesiams buvo iškeldintas iš tėvų namų dėl tėvų rimtų konfliktų. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ta aplinkybė, jog pastaruoju metu tėvas bylinėjimosi proceso metu siekia nenutraukti ryšių su dukterimi, negali pateisinti tėvo pareigos tinkamai rūpintis vaiku nevykdymo iki teisminio proceso pradžios, o tai, kad tik po bylos iškėlimo teisme pasikeitė tėvo elgesys ir jis siekia susigrąžinti vaiką, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti prielaida atsisakyti apriboti tėvo valdžią.

33.12. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neužtikrino pačios mažametės C. išklausymo, neklausė jos nuomonės, taip buvo pažeista ir CPK 380 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDgtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-548-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-548-915/2015">3K-3-548-915/2015</a> išaiškinta, kad, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti, ar tėvai buvo pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ir ar vaikas buvo išklausytas.

33.13. EŽTT praktikoje taip pat nustatyta, kad, nors valdžios institucijos turi plačias vertinimo laisvės ribas, analizuojant vaiko perdavimo į viešąją globą būtinumo klausimą, griežtesnio kruopštumo reikalaujama sprendžiant tolesnių apribojimų (tokių, kaip tėvų teisės bendrauti su vaikais) klausimą (2003 m. sausio 14 d. sprendimas byloje K. A. prieš Suomiją, peticijos Nr. 27751/95, par. 139). Šie apribojimai kelia pavojų tėvų ir mažo vaiko šeimos santykiams. Mažiausiai, ko tikimasi iš valdžios institucijų, – tai retkarčiais peržiūrėti šeimos situaciją, patikrinti, ar ji nepagerėjo. Šeimos suvienijimo galimybės palaipsniui sumažės ir galiausiai išnyks, jei biologiniams tėvams ir vaikui nebus leidžiama matytis iš viso arba taip retai, kad neatsiras natūralaus jų ryšio (didžiosios kolegijos 2001 m. liepos 12 d. sprendimas byloje K. ir T. prieš Suomiją, peticijos Nr. 25702/94, par. 151, 154–155, 173, 177, 178–179; žr. cituotą K. A. prieš Suomiją, par. 139, 143). Nagrinėjamos bylos medžiaga atskleidė vietinės socialinės rūpybos institucijų ir teismų poziciją nesvarstyti biologinės šeimos suvienijimo kaip rimto pasirinkimo, bet veiksmai buvo atliekami su tvirta prezumpcija, kad mergaitei bus reikalinga ilgalaikė globa. Be kita ko, griežtas atsakovo vaikų lankymo teisių suvaržymas atspindėjo socialinės rūpybos institucijų intenciją sustiprinti vaikų ryšius su globėjų šeima, o ne suvienyti biologinę šeimą.

33.14. Neoriginalus dokumentas – galutinis vertinimas, surašytas 2012 m. sausio 9 d., kurį Įvaikinimo tarnybai pateikė Nyderlandų centrinės institucija ir kuriame išdėstomi iš esmės tyrimo apibendrinimai su subjektyviais motinos pasisakymais, apskritai negalėjo būti naudojamas byloje dėl nuolatinės globos nustatymo, nes 2015 m. vasario 6 d. Nyderlandų centrinės institucijos elektroniniame laiške (pateiktas į bylą 2015 m. kovo 2 d.) nurodoma, kad vaiko globos byloje naudotini visi iš Nyderlandų siųsti dokumentai, susiję su tarptautinės vaiko apsaugos byla (Nr. KBV 140116), su prašymais ištirti dabartinę C. padėtį Lietuvoje, kuriuos pateikė Nyderlandų vaikų teisių apsaugos ir globos taryba (oland. Raad voor de Kinderbescherming). Lietuvos centrinė institucija Įvaikinimo tarnyba nebendradarbiavo bei tinkamai neatliko savo, kaip centrinės institucijos, pareigų įgyvendinant 1996 m. spalio 19 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ir Hagos konvenciją (argumentai nurodyti 2015 m. kovo 2 d. į bylą pateiktame Nyderlandų centrinės institucijos rašte), taip pat pažeidė konfidencialumo pareigą.

33.15. Byloje esančiais duomenimis, (duomenys neskelbtini). Nors C. yra ir primiršusi olandų kalbą, bet, grįžusi į pažįstamą aplinką, ją netruks prisiminti. Be to, ir dabartinė atsakovo sutuoktinė H. kalba lietuviškai, taigi C., nepamiršdama lietuvių kalbos, galės prisiminti gimtąją olandų kalbą ir ja bendrauti. Dėl ilgai trunkančių teisinių procedūrų vaiko atskyrimas nuo tėvų, ryšio su jais praradimas ir nusistovėję santykiai su globėjais ilgainiui gali tapti savarankiška reikšminga kliūtimi, apsunkinančia vaiko grąžinimą tėvams net ir išnykus įstatyme įtvirtintiems tėvų valdžios apribojimo pagrindams, todėl susidariusi padėtis yra nedelsiant taisytina.

34. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:

34.1. Bylose dėl laikino tėvų valdžios apribojimo vaiko globėja yra tinkama šalis pareikšti ieškinį (CK 3.182 straipsnio 2 dalis). Pagrindu apriboti tėvo valdžią buvo ne tik pirmosios instancijos teismui pateikti ir šio teismo ištirti įrodymai, bet ir įrodymai, pateikti apeliacinės instancijos teismui, pagrindžiantys tai, kad atsakovas išlaikymą dukteriai teikė vos du mėnesius, kol vyko bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Dėl to jis tinkamai nevykdė pareigos išlaikyti vaiką.

34.2. Apeliacine tvarka nagrinėjant šią bylą dėl tėvo valdžios apribojimo ir globos vaikui skyrimo bei joje priimant teismo nutartį, kitoje byloje (Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZU4yLTM3OTUtNTY3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eN2-3795-567/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eN2-3795-567/2015">eN2-3795-567/2015</a>) priimtomis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimis netenkinus tėvo prašymo grąžinti vaiką nekvalifikuota vaiko grobimo Reglamento Nr. 2201/2003 prasme ir galutinai nuspręsta, kad vaikas, taikant Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą ir 12 straipsnio 2 dalį, negali būti grąžinamas tėvui (atsakovui). Taigi nustačius, kad vaikas negali būti grąžinamas atsakovui, nagrinėjamoje byloje nuspręsta dėl globos teisių, tai atitinka Hagos konvencijos 16 straipsnio sąlygas.

34.3. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente Nr. 2201/2003, yra suformuluoti kuo labiau atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 punktas, 8 straipsnis). Konkretaus kompetentingo teismo nustatymą valstybėje narėje lemia vidaus procesinė teisė. CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Lietuvos teismų jurisdikcija, remiantis vienos iš bylos šalių Lietuvos pilietybe ir gyvenamąja vieta Lietuvoje, visų pirma siekiama apginti vaiko, kaip vienos iš bylos šalies, interesus. CPK 30 straipsnio 10 dalis reglamentuoja, kad ieškinys, susijęs su globėjo, rūpintojo ar turto administratoriaus pareigų ėjimu, gali būti pareiškiamas taip pat pagal globėjo (rūpintojo) gyvenamąją arba buveinės vietą. Teismingumą tėvų valdžios apribojimo bylose taip pat reglamentuoja CPK 401 straipsnis, kuris nustato, kad tokią bylą nagrinėti gali vaiko gyvenamosios vietos teismas (CPK 401 straipsnio l dalis), taip pat globėjo (rūpintojo) gyvenamosios vietos teismas (CPK 401 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad C. nustačius globą ir globėja paskyrus ieškovę, vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl jurisdikciją turi Lietuvos teismas. Vaikas nuo 2014 m. liepos mėnesio gyvena globėjos šeimoje, čia sklandžiai adaptavosi.

34.4. Proceso šalių prašymai dėl įrodymų išreikalavimo, bylos sustabdymo ar atidėjimo teismui nėra privalomi. Todėl teismai neprivalėjo išreikalauti duomenų apie Nyderlandų Karalystėje vykstančią sprendimo dėl leidimo grąžinti vaiką neišdavimo persvarstymo procedūrą. Vidurio Nyderlandų (Midden-Nederland) teismas 2016 m. vasario 4 d. sprendimu netenkino tėvo prašymų paskelbti, kad jis yra vienintelis C. tėvų valdžios turėtojas, bei išduoti Reglamento Nr. 2201/2003 39 straipsnio ir 42 straipsnio 2 dalyje nurodytus pažymėjimus dėl vaiko grąžinimo į Nyderlandų Karalystę. Teismas pažymėjo, kad mergaitės gyvenimas su tėvu prieštarautų jos interesams, nes tėvo vaidmuo C. gyvenime buvo nedidelis; šio teismo manymu, tėvas nepagrindė savo galimybės auginti, auklėti ir ugdyti dukterį. Nyderlandų nacionalinis teismas analizavo ir kitas aplinkybes – faktą, kad atsakovas buvo teistas už prekybą žmonėmis ir atliko laisvės atėmimo bausmę, taip pat įvairius jam pareikštus kaltinimus – dėl smurto artimoje aplinkoje, prekybos žmonėmis, vertimo užsiimti prostitucija, kraujomaišos savo vaikų atžvilgiu ir kt. Daugelis dokumentų, kuriuose fiksuota tokio pobūdžio informacija, kurią vertino Nyderlandų teismas, yra pateikti ir Lietuvoje nagrinėjamoje byloje.

34.5. Atsakovas dalyvavo visuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, tarp jų ir parengiamuosiuose posėdžiuose, jam atstovavo advokatė pagal 2014 m. lapkričio 23 d. sudarytą atstovavimo sutartį. Jis įteiktus procesinius dokumentus (ieškinį ir jo priedus su vertimu į anglų kalbą) priėmė; parengiamuosiuose posėdžiuose neprašė, kad dokumentai būtų verčiami į olandų kalbą, tokį prašymą pateikė tik 2015 m. kovo 9 d., kai byla buvo baigiama nagrinėti teismo posėdyje. Procesiniai dokumentai atsakovui buvo pateikti išversti į jam suprantamą anglų kalbą. Šia kalba teismo posėdžiuose kalbėjo atsakovas, juose dalyvavo anglų kalbos vertėja. Teismo posėdžiuose jis kalbėjo anglų kalba, jam atstovavusi advokatė moka valstybinę (lietuvių) kalbą. Dėl vertimo į anglų kalbą atsakovas ir jo atstovė nereiškė pastabų.

34.6. Bylą nagrinėję teismai įvertino tiek atsakovo, tiek ieškovės į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, detaliai juos analizavo, procesas teismuose atitiko CPK 176–185 straipsniuose nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Taigi teismai įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą.

34.7. Pabloginančiu apelianto padėtį apeliacinės instancijos teismo sprendimas nelaikomas, kai jis priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju – ginant viešąjį interesą, o ginčuose dėl vaikų viešojo intereso apsauga nukreipta būtent į vaiko teisių, interesų ir garantijų užtikrinimą. Teismas nesaistomas šalių reikalavimų vaiko globos teisių ginčų bylose, todėl šioje byloje jis turėjo teisę spręsti dėl tėvo valdžios laikino apribojimo.

34.8. Tėvų valdžios esmė įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nurodant, kad tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir juos išlaikyti. CK 3.155 straipsnyje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Byloje teismai nustatė pakankamai aplinkybių, patvirtinančių būtinumą taikyti tėvo valdžios apribojimą, šią priemonę teismai taikė vadovaudamiesi vaikų interesų prioritetu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nagrinėjamoje byloje atliktų kasacinio teismo procesinių veiksmų

Siekdamas nustatyti, ar šios nutarties 34.4 punkte nurodytas teismo sprendimas yra galutinis, įsiteisėjęs ir nereikalauja jokių papildomų teismo sprendimų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Nyderlandų nacionalinius teismus informacijos, taip pat 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir pasiūlė atsakovui iki 2016 m. gegužės 12 d. pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Nyderlandų Karalystės Vidurio Nyderlandų (Midden-Nederland) teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimo. Atsakovas šia teise nepasinaudojo. 2016 m. balandžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gavo informaciją, kad šios nutarties 34.4 punkte nurodytas Nyderlandų Karalystės Vidurio Nyderlandų (Midden-Nederland) teismo sprendimas 2016 m. balandžio 20 d. apskųstas apeliacine tvarka.

Šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nutartimi buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas iki Nyderlandų Karalystės teismo galutinio sprendimo priėmimo byloje pagal B. prašymą paskelbti, kad jis yra vienintelis C. tėvų valdžios turėtojas, ir išduoti Reglamento Nr. 2201/2003 39 ir 42 straipsnyje nurodytus pažymėjimus.

Pirmiau nurodytą bylą nagrinėjantis Nyderlandų Karalystės Arnhemo-Leuvardeno (Arnhem-Leeuwarden) apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi paprašė kompetentingo Lietuvos teisėjo perimti kompetenciją sprendžiant bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlQtNTItMzcwLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2T-52-370/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2T-52-370/2017">2T-52-370/2017</a> nusprendė Nyderlandų Karalystės Arnhemo-Leuvardeno (Arnhem-Leeuwarden) apeliacinio teismo prašymą tenkinti, perimti jurisdikciją civilinėje byloje Nr. C/16/393824/FL RK 15-1144 (Nyderlandų Karalystės apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. 200-190.793/01, bylos šalys B. ir A.) ir bylą perduoti Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Įvertinęs, kad Lietuvos teismas yra pasirengęs perimti jurisdikciją, Nyderlandų Karalystės Arnhemo-Leuvardeno (Arnhem-Leeuwarden) apeliacinis teismas 2017 m. liepos 25 d. priėmė nutartį perduoti civilinę bylą Nr. C/16/393824/FL RK 15-1144 Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

Išnykus aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Aukščiausiajame Teisme civilinės bylos dėl tėvo valdžios apribojimo ir nepilnamečio vaiko globos nustatymo nagrinėjimas buvo sustabdytas, jos nagrinėjimas buvo atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartimi paskiriant civilinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka teismo posėdžio datą – 2017 m. rugsėjo 6 d., taip pat nurodyta nutartimi dalyvaujantiems byloje asmenims suteikta galimybė iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. pateikti rašytinius paaiškinimus dėl jurisdikcijos perėmimo įtakos kasaciniame skunde keliamiems klausimams. Dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė rašytinių paaiškinimų.

Dėl jurisdikcijos tėvų pareigų bylose

Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio, kuriame įtvirtinta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė bylose dėl tėvų pareigų, 1 dalyje nurodyta, kad Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos.

Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje nustatyta, kad, vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir: a) išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija; arba b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka, ir įvykdoma bent viena iš sąlygų: i) per vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje vaikas buvo išvežtas ar yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti; ii) globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas; iii) byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7 dalį; iv) valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti.

Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla teisme laikoma iškelta tada: a) kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui; arba b) jeigu minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui, kai jį gauna už įteikimą atsakinga institucija, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos teismui nustatant bylos iškėlimo teisme momentą Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnio prasme ir vertinant, ar tuo momentu egzistavo jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento 8 arba 12 straipsnius, šis momentas sietinas su ieškinio pateikimo teismui data (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDMtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-443-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-443-969/2016">3K-7-443-969/2016</a>, 20 punktas).

Reglamento Nr. 2201/2003 17 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad C. gimė (duomenys neskelbtini) Nyderlanduose ir ten nuolat gyveno iš pradžių su abiem tėvais, o nuo 2011 m. – tik su motina. 2014 m. vasarą mergaitė kartu su motina D., esant laikinam tėvo sutikimui, atvyko į Lietuvą atostogų. 2014 m. (duomenys neskelbtini) vaiko motina įvykus nelaimingam atsitikimui žuvo. Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. DĮV-1146 C. paskirta laikinoji globa A. šeimoje, vaikas ten gyvena iki šiol. Ieškovei atsisakius grąžinti vaiką tėvui, 2014 m. rugsėjo 11 d. tėvas kreipėsi į Nyderlandų Karalystės centrinę instituciją su prašymu grąžinti vaiką pagal Hagos konvenciją, šis prašymas 2014 m. lapkričio 10 d. buvo gautas centrinėje Lietuvos institucijoje – Valstybinėje vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 2015 m. sausio 29 d. Vilniaus apygardos teisme gautas tėvo prašymas dėl vaiko grąžinimo į kilmės šalį – Nyderlandų Karalystę. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 27 d. nutartimi pagal Hagos konvencijos 13 straipsnį atsisakė vaiką grąžinti, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje jos iškėlimo metu neegzistavo teisinio pagrindo Lietuvos Respublikos teismams prisiimti tarptautinę jurisdikciją nagrinėti bylą.

Pirma, neteisėto vaiko išvežimo ar negrąžinimo atveju jurisdikcija nustatoma ne pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje (kuria rėmėsi bylą nagrinėję teismai), o pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje. Kaip nurodyta pirmiau, Lietuvoje procedūros dėl neteisėtai negrąžinto vaiko grąžinimo prasidėjo 2014 m. lapkričio 10 d., kai Valstybinėje vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo gautas iš Nyderlandų Karalystės centrinės institucijos persiųstas tėvo prašymas dėl vaiko grąžinimo. Byla dėl vaiko grąžinimo Vilniaus apygardos teisme prasidėjo 2015 m. sausio 29 d. (šio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis dėl negrąžinimo įsiteisėjo 2015 m. balandžio 9 d.). Nyderlandų Karalystės teismai byloje pagal tėvo ieškinį, kuriuo, be kita ko, reikalauta grąžinti vaiką, tik gerokai vėliau, 2017 m. liepos 25 d., jurisdikciją perdavė Lietuvos teismams. Todėl bylos iškėlimo Klaipėdos miesto apylinkės teisme metu 2014 m. rugsėjo 18 d. neegzistavo Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant jurisdikcija nagrinėti ginčą dėl tėvų pareigų priklausytų arba pereitų Lietuvos teismams. Ieškiniu pareikšti reikalavimai dėl tėvų pareigų tuo metu priklausė Nyderlandų Karalystės teismų jurisdikcijai.

Antra, Lietuvos Respublikos teismams nagrinėti šią bylą iš esmės draudė ir iš Hagos konvencijos kylantys tarptautiniai įsipareigojimai. Remiantis Hagos konvencijos 16 straipsniu, gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją.

Trečia, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta bylos iškėlimo metu buvo Lietuvos Respublika. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pažymima, kad, sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai). Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamos bylos iškėlimo momentu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje: vaikas didžiąją gyvenimo dalį buvo pragyvenęs Nyderlandų Karalystėje, turėjo šios šalies pilietybę, ten buvo abiejų jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Vaikas buvo išvykęs iš nuolatinės gyvenamosios vietos atostogų su mama esant tik laikinam tėvo sutikimui, nuo išvykimo iki bylos iškėlimo buvo praėję tik 2 mėnesiai.

Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, o aplinkybėms, susijusioms su tarptautine ginčo jurisdikcija, paaiškėjus bylos nagrinėjimo metu - palikti ieškinio pareiškimą nenagrinėtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDMtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-443-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-443-969/2016">3K-7-443-969/2016</a>).

Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės sukurtos taip, kad leistų užtikrinti vieningą šeimos bylų jurisdikcijos sistemą Europos Sąjungoje bei sudarytų sąlygas išvengti nesuderinamų skirtingų valstybių teismų sprendimų rizikos. Šių taisyklių laikymasis yra esminis veiksnys siekiant bendros teisinės erdvės Europos Sąjungoje funkcionavimo. Nors pagal CPK 329 straipsnį jurisdikcijos taisyklių pažeidimas nėra laikomas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, siekiant pirmiau nurodytų tikslų, jis gali būti savarankišku pagrindu panaikinti žemesnės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDMtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-443-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-443-969/2016">3K-7-443-969/2016</a>). Vis dėlto kiekvienu atveju, kai sprendžiamas žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų, priimtų pažeidžiant Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintas jurisdikcijos taisykles, galiojimo klausimas, būtina, be kita ko, įvertinti padaryto pažeidimo akivaizdumą ir padaryto proceso teisės pažeidimo ištaisymo galimą poveikį byloje dalyvaujančių asmenų (pirmiausia – vaiko) teisėms.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai:

Po apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo Nyderlandų Karalystės pirmosios instancijos teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti reikalavimus dėl tėvų pareigų, 2016 m. vasario 4 d. priėmė sprendimą, nereikalaujantį grąžinti vaiko – t. y. atmetė tėvo prašymus paskelbti, kad jis yra vienintelis C. tėvų valdžios turėtojas, bei išduoti Reglamento Nr. 2201/2003 39 straipsnio ir 42 straipsnio 2 dalyje nurodytus pažymėjimus dėl vaiko grąžinimo į Nyderlandų Karalystę;

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant bylą kasacine tvarka pagal 2016 m. vasario 8 d. atsakovo pateiktą kasacinį skundą Nyderlandų Karalystės apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs tėvo apeliacinį skundą dėl pirmiau nurodyto Nyderlandų Karalystės pirmosios instancijos teismo sprendimo, 2017 m. liepos 25 d. perdavė jurisdikciją Lietuvos teismams (šiuo metu byla nagrinėjama Klaipėdos miesto apylinkės teisme).

Taigi, nagrinėjamoje situacijoje susiduria dvi reikšmingos vertybės – viena vertus, teismo pareiga užtikrinti Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių laikymąsi, kita vertus – vaiko teisė į efektyvų, greitą ir veiksmingą teismo procesą, kuriame sprendžiamas klausimas dėl jo globos teisių (tėvų pareigų). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokioje ypatingoje situacijoje, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, kasacinio teismo sprendimas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus vien dėl padarytų jurisdikcijos taisyklių pažeidimų ir palikti ieškinį nenagrinėtą neatitiktų teisingumo principo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei geriausių vaiko interesų apsaugos principo. Pažymėtina, kad skundžiamų pirmosios ir apeliacinės sprendimų panaikinimas ir ieškinio palikimas nenagrinėto vien dėl pirmiau nurodytų jurisdikcijos taisyklių pažeidimo būtų iš esmės beprasmis, nes dėl neteisėto vaiko negrąžinimo susiklosčiusi teisinė padėtis, reikalaujanti jurisdikciją nustatyti pagal Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnį, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimui, kuriuo vaiką atsisakyta grąžinti, ir Nyderlandų Karalystės Arnhemo-Leuvardeno (Arnhem-Leeuwarden) apeliacinio teismo 2017 m. liepos 25 d. nutarčiai perduoti civilinę bylą Nr. C/16/393824/FL RK 15-1144 Klaipėdos miesto apylinkės teismui, yra pasibaigusi. Atsižvelgiant į tai, ieškovė naują teismo procesą tuo pačiu klausimu galėtų inicijuoti Lietuvos teisme pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį.

Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad Vidurio Nyderlandų teismas 2016 m. vasario 4 d. sprendime, be kita ko, konstatavo, jog Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių pažeidimas priimant 2015 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimą nėra pagrindas atsisakyti jį pripažinti, nes šis sprendimas nėra nesuderinamas su Nyderlandų teismo sprendimu ir kad „Nyderlanduose taip pat būtų priimtas sprendimas dėl tėvo valdžios į vaiką apribojimo ir tetos paskyrimo vaiko globėja“.

Įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas jurisdikcijos taisyklių pažeidimas savaime nėra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus.

Dėl vaiko globėjo (rūpintojo) teisės kreiptis į teismą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo (motinos) ir vaiko globos (rūpybos) nustatymo

CK 3.182 straipsnyje nustatyta, kad prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti vaiko tėvai, artimieji giminaičiai, valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija, prokuroras (1 dalis). Ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo gali pareikšti vienas iš tėvų, vaiko artimieji giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras ar vaiko globėjas (rūpintojas) (2 dalis). CPK 400 straipsnis nustato, kad prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos), taip pat dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo gali paduoti asmenys, nurodyti CK 3.182 straipsnyje.

Teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentą, kad vaiko globėja A. neturėjo teisės kreiptis į teismą su prašymu dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo, atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

Pirma, nors CK 3.182 straipsnio 1 dalyje globėjas (rūpintojas) tiesiogiai nenurodytas tarp asmenų, turinčių teisę kreiptis į teismą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos), tačiau CK 3.182 straipsnio 2 dalyje globėjui (rūpintojui) suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo. Sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant CK ir CPK normas, darytina išvada, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) yra viena iš tėvų valdžios ribojimo rūšių: CK 3.179 straipsnis, reglamentuojantis vaikų ir tėvų atskyrimą, ir CK 3.180 straipsnis, reglamentuojantis tėvų valdžios apribojimą, yra tame pačiame CK trečiosios knygos penktajame skirsnyje „Tėvų valdžios apribojimas“; CPK 400 straipsnis, nustatantis asmenis, kurie gali kreiptis į teismą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos), taip pat dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, yra tame pačiame CPK IV dalies XIX skyriaus ketvirtajame skirsnyje „Tėvų valdžios apribojimas“, o šiame skirsnyje įtvirtinti civilinio proceso ypatumai taikomi teismui nagrinėjant tiek tėvų valdžios apribojimo, tiek vaikų ir tėvų atskyrimo klausimus; CPK 400 straipsnyje nustatyta, kad prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos), taip pat dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo gali paduoti „asmenys, nurodyti Civilinio kodekso 3.182 straipsnyje“ – t. y. neišskiriami minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti asmenys; bylose dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) ir tėvų valdžios apribojimo taikomi tie patys teismingumo, ieškinio turinio, pasirengimo bylai, teismo sprendimo turinio reikalavimai (CPK 401, 403, 404, 406 straipsniai); abiem atvejais (t. y. tiek atskyrimo, tiek tėvų valdžios apribojimo) taikomos tos pačios vaiko teisių apsaugos priemonės – nuolatinės vaiko globos (rūpybos) nustatymas.

Antra, aplinkybę, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) ir tėvų valdžios apribojimas yra to paties – tėvų valdžios apribojimo instituto sudedamosios dalys, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuota, kad: CK trečiosios knygos „Šeimos teisė“ XI skyriaus penktojo skirsnio normos numato dvi tėvų valdžios apribojimo rūšis – vaiko atskyrimą nuo tėvų ir laikiną arba neterminuotą tėvų valdžios apribojimą (CK 3.179, 3.180 straipsniai). Abi šios priemonės yra skirtos vaiko teisių ir interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1423/2002; 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003); yra dvi tėvų valdžios apribojimo rūšys – vaiko atskyrimas nuo tėvų ir laikinas arba neterminuotas tėvų valdžios apribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003); vaiko atskyrimas nuo tėvų yra viena iš tėvų valdžios ribojimo rūšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-530/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-530/2006">3K-3-530/2006</a>).

Trečia, minėta, kad abi priemonės – tiek tėvų valdžios apribojimas, tiek vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) yra skirtos vaiko teisių ir interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1423/2002; 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003). Tuo tarpu, remiantis CK 3.272 straipsnio 1 dalimi, vaiko globėjas (rūpintojas) yra vaiko atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir teisėtus interesus.

Ketvirta, CPK 376 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti teismo vaidmenį šeimos bylose, nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. CPK 405 straipsnyje, reglamentuojančiame bylų dėl tėvų valdžios apribojimo ypatumus, nustatyta, kad jeigu ieškovo nurodytu pagrindu ieškinys negali būti patenkintas, tačiau nagrinėdamas bylą teismas nustato kitas aplinkybes, dėl kurių ieškinys gali būti patenkintas, gavęs valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, teismas ieškinį patenkina. Tai reiškia, kad teismo, nagrinėjančio klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) ar tėvų valdžios apribojimo, nesaisto nei ieškinio (prašymo) dalykas, nei faktinis pagrindas. Pažymėtina, kad šios kategorijos byloje teismo nevaržo teisinis reikalavimo pagrindas: kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CPK 135 straipsnio 1 dalis ir kitos civilinio proceso normos nenustato ieškovui pareigos nurodyti ieškinyje jo teisinį pagrindą, o jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, tai jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ir taikyti kitą, negu nurodė ieškovas, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-152/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-152/2009">3K-3-152/2009</a>; 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2010">3K-3-176/2010</a>; kt.).

Konstatavusi, kad teismas, nagrinėdamas globėjo (rūpintojo) reikalavimą dėl tėvų valdžios apribojimo, pareikštą pagal CK 3.182 straipsnio 2 dalį, bet kuriuo atveju savo iniciatyva privalo patikrinti, be kita ko, ar nėra pagrindo atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), teisėjų kolegija pažymi, kad net tuo atveju, jei CPK 400 straipsnis būtų aiškinamas siaurai, kaip draudžiantis globėjui (rūpintojui) kreiptis į teismą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (būtent tokios pozicijos kasaciniame skunde laikosi atsakovas), globėjas (rūpintojas) vis tiek galėtų pasiekti analogišką teisinį rezultatą CK 3.182 straipsnio 2 dalies pagrindu kreipdamasis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo. Tai patvirtina, kad nėra jokio objektyvaus poreikio (saugotinos vertybės), dėl kurio galėtų būti ribojama vaiko globėjo (rūpintojo) teisė kreiptis į teismą su prašymu taikyti vieną iš tėvų valdžios apribojimo rūšių – vaiko atskyrimą nuo tėvų (tėvo ar motinos).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad vaiko globėjas (rūpintojas) turi teisę kreiptis į teismą tiek dėl valdžios apribojimo, tiek dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos), todėl CK 3.182 straipsnio 1 dalis ir CPK 400 straipsnis nagrinėjamoje byloje nepažeisti. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija – t. y. subjektas, kuriam CPK 3.180 straipsnio 1 dalimi tiesiogiai suteikta teisė pateikti prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos), pritarė ieškovės ieškinio reikalavimams.

Atsakovo kasaciniame skunde, be kita ko, skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų neteisėtumas grindžiamas CPK 497 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią pareiškimą dėl vaiko nuolatinės globos ar rūpybos nustatymo gali paduoti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras. Atsakovo teigimu, ieškovė, būdama vaiko globėja, neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl nuolatinės vaiko globos nustatymo, dėl to teismų priimti procesiniai sprendimai yra neteisėti. Teisėjų kolegija atmeta šį atsakovo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.

Pirmiau nurodyta, kad pagal CPK 3.180 straipsnį teisė kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo arba vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) įstatymu suteikta ne tik valstybinei vaikų teisių apsaugos institucijai ir prokurorui, bet ir vaiko tėvams, artimiesiems giminaičiams, vaiko globėjui (rūpintojui).

Remiantis CK 3.263 straipsniu, vaiko nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma teismo nutartimi pagal rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos arba prokuroro pareiškimą. CK 3.257 straipsnyje nustatyta, kad vaikui nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs; 2) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais; 3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų; 4) tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius; 5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais šioje srityje.

CPK 407 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų priėmimo metu) nustatyta, kad, priimdamas sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaikui nuolatinę globą (rūpybą) ir jo gyvenamąją vietą.

Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.257 straipsnyje atskirai, kaip savarankiška, neišskirta vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo sąlyga – tėvų ar vienintelio tėvo (motinos) valdžios apribojimas. Tačiau, aiškinant šią teisės normą sistemiškai su CPK 407 straipsniu (2002 m. vasario 28 d. įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų priėmimo metu), darytina išvada, kad CK 3.257 straipsnio 3 punkte vartojama „atskyrimo“ sąvoka apima ne tik CK 3.179 straipsnyje reglamentuojamą vaiko atskyrimą nuo tėvų (tėvo ar motinos), bet ir CK 3.180 straipsnyje nustatytą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą.

Remiantis CPK 403 straipsniu (2002 m. vasario 28 d. įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų priėmimo metu) ieškinyje, kuriuo prašoma apriboti tėvų valdžią arba atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti nurodytas asmuo ar vaikų globos (rūpybos) įstaiga, kuriam vaikas bus perduotas ieškinį patenkinus. Toks reikalavimas ieškinio turiniui keliamas nepriklausomai nuo to, kuris iš CK 3.182 straipsnyje nurodytų asmenų kreipiasi į teismą, prašydamas apriboti tėvų valdžią arba atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos) – vienas iš tėvų, prokuroras, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, artimieji giminaičiai, globėjas (rūpintojas).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylose, kuriose nagrinėjamas prokuroro arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinys dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) arba tėvų valdžios apribojimo, teismas, nusprendęs tenkinti reikalavimą, vaiko nuolatinę globą (rūpybą) nustato pagal atitinkamai prokuroro arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareiškimą (CPK 497 straipsnio 1 dalis, CK 3.257 straipsnio 3 punktas, 3.263 straipsnis, 3.264 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu bylose, kuriose nagrinėjamas vieno iš tėvų, artimųjų giminaičių arba globėjo (rūpintojo) ieškinys dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) arba tėvų valdžios apribojimo, teismas, nusprendęs tenkinti reikalavimą, klausimą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo privalo išspręsti: 1) pagal prokuroro arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareiškimą – jeigu jis byloje yra pareiškiamas; 2) jeigu pirmiau nurodytos institucijos atitinkamo pareiškimo nepareiškia – savo iniciatyva, atsižvelgdamas į valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą (CK 3.178 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje teismai, apribodami tėvo valdžią (pirmosios instancijos teismas taikydamas vieną tėvo valdžios apribojimo rūšį – vaiko atskyrimą, apeliacinės instancijos teismas – tėvo valdžios apribojimą), remdamiesi CPK 407 straipsniu (2002 m. vasario 28 d. įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų priėmimo metu), privalėjo savo iniciatyva nustatyti nuolatinę vaiko globą ir nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Todėl vien tai, kad teismai nustatė vaiko nuolatinę globą nesant atskiro valstybinės vaiko teisių institucijos ar prokuroro pareiškimo dėl globos nustatymo, nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 497 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Dėl tėvo valdžios apribojimo pagrįstumo

Remiantis CK 3.180 straipsniu, kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo (1 dalis). Laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant šias teisės normas konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių; nėra reikalaujama, kad visais atvejais būtų konstatuojamas piktnaudžiavimas tėvų valdžia, žiaurus elgesys su vaikais ir kt. Tėvų valdžiai apriboti pakanka vien to fakto, kad tėvai nevykdo savo pareigos rūpintis vaikais. Parinkti konkrečiu atveju tinkamiausią tėvų valdžios apribojimo būdą yra teismo teisė, atsižvelgiant į vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-95/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-95/2009">3K-3-95/2009</a>; 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-114/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-114/2013">3K-7-114/2013</a>).

Tėvų veiksmai (neveikimas) gali būti vertinami kaip neterminuotos jų valdžios apribojimo pagrindas tik tada, kai jais vaiko vystymuisi daroma ypatinga žala ar kai vaiku visiškai nesirūpinama (CK 3.180 straipsnio 3 dalis), t. y. neterminuotas tėvų valdžios apribojimas yra ultima ratio priemonė (kraštutinė priemonė). Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis), kitais atvejais taikomas laikinas tėvų valdžios apribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-995/2003; 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-114/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-114/2013">3K-7-114/2013</a>).

Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas (CK 3.180 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-114/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-114/2013">3K-7-114/2013</a>).

Esant sudėtingiems tėvų, globėjų ir vaiko santykiams bei neaiškiam laikui, kada gali išnykti aplinkybės, dėl kurių laikinai apribota tėvų valdžia, ir ar iš viso taip gali atsitikti, teismas gali nenustatyti laikino tėvų valdžios apribojimo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-95/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-95/2009">3K-3-95/2009</a>). Taikant CK 3.180 straipsnio 2 dalį ir laikinai apribojant tėvų valdžią, tokio apribojimo nustatymas neturi būti susiejamas su konkrečiu terminu. Laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti panaikintas, kai teismas, gavęs tėvų, kuriems apribota valdžia, ieškinį (CK 3.182 straipsnio 3 dalis), priima sprendimą konstatuodamas, kad išnyko pagrindai, dėl kurių laikinai apribota tėvų valdžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310-915/2015">3K-3-310-915/2015</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo sąlygų, būdo ir padarinių, nustatytų CK 3.180 straipsnyje, esminis dalykas yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais neįgyvendinama arba įgyvendinama priešinga vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. CK 3.180 straipsnio 1 dalyje įvardytos sąlygos, kai ribojama tėvų valdžia. Jų sąrašas yra baigtinis ir jos yra tada, kai tėvas, motina ar abu tėvai vengia atlikti savo pareigas vaikams; piktnaudžiauja tėvų valdžia; žiauriai elgiasi su vaiku; daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; nesirūpina vaikais. Visais išvardytais atvejais turi būti nustatyta tėvų kaltė. Pabrėžtina, kad kiekvienu iš šių priešingų teisei veiksmų ar neveikimu tėvai daro ypatingą žalą vaikui. Žala neturi būti suprantama vien kaip tam tikras tiesioginis smurtinis elgesys ar vaiko žalojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDgtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-548-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-548-915/2015">3K-3-548-915/2015</a>).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas; toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (nr.1), peticijos Nr. 10465/83, par. 72). Be to, pažymėtina, kad kiekviena laikinosios globos priemonė turėtų būti suderinta su pagrindiniu tikslu – suvienyti biologinius tėvus ir vaiką; žinoma, šiame kontekste reikia nustatyti teisingą interesų pusiausvyrą, ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie gali būti viršesni už tėvų; tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą (žr., pvz., 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90, par. 78). Geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo ypatingas šeimos netinkamumas), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (žr. 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 79). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šeimos ryšiai turi būti gyvi, puoselėjami ir palaikomi visų pirma aktyviais tėvų veiksmais. EŽTT ne vienoje byloje taip pat yra sprendęs, kad vaiko sugrąžinimas į biologinę šeimą ne visada atitiktų jo interesus (žr. 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Z. J. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 60092/12; 2012 m. kovo 13 d. sprendimo byloje Y. C. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4547/10, par. 133–135). Todėl, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti, ar tėvai buvo pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ir ar vaikas buvo išklausytas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką, todėl atsakovas, siekdamas išsaugoti tėvų valdžią, turėjo nuoširdžiai ir rūpestingai įgyvendinti tėvo pareigas ir rūpintis vaiku. Pažymėtina, kad domėtis kartkartėmis ir fragmentiškai vaiku neužtenka, tėvai vaikus turi auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytina kaltais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92/2014">3K-3-92/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo abejoti dėl laikino tėvo valdžios apribojimo pagrįstumo: tėvo epizodinis bendravimas su vaiku ir nesirūpinimas juo (netgi po tragiškų įvykių vaiko gyvenime tėvas neskubėjo vaiko aplankyti), tėvo smurtavimo šeimoje istorija, nesenas teistumas, egzistuojantys kaltinimai tėvui, susiję su buvusia tėvo šeima. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertinta, kad Nyderlandų Karalystės institucijų duomenys apie atsakovo nuteisimą už prekybą žmonėmis, pareiškimai dėl padarytų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, jo, kaip tėvo, fizinis ir psichologinis smurtas šeimoje, laikinas atsakovo tėvystės teisių apribojimas neteikia pagrindo manyti, kad atsakovas turi pakankamai gebėjimų rūpintis vaiku.

Išdėstytos atsakovą, kaip tėvą, charakterizuojančios aplinkybės yra nuolatinio ir pasikartojančio pobūdžio, ir nėra priežasčių spręsti, kad padėtis iš esmės pasikeitė, todėl jų teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kitaip, negu jas įvertino bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, laikinai apribojęs tėvo valdžią. Pažymėtina, kad atsakovo kasaciniame skunde nurodomi veiksmai (atvykimas aplankyti dukters) yra epizodiniai, tuo tarpu tėvų valdžia turi būti įgyvendinama nuolat ir teismas turi vertinti nuosekliai pasikartojančius atsakovo veiksmus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovui būtų buvę trukdoma atvykus bendrauti su dukterimi, pasirūpinti jos poreikiais. Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma, kad visos aplinkybės, atskleidžiančios tėvo elgesį, yra istorinės ir nagrinėjamu laikotarpiu neaktualios, kaip tik patvirtina nekritišką atsakovo požiūrį į jo sukeltą skausmą kitiems žmonėms, taip pat ir dukteriai, smurto kaip priemonės nuolatinį vartojimą, kuris nesuderinamas su tėvo pareigų vykdymu. Kartu pažymėtina, kad nėra duomenų apie atsakovo asmenybės ir elgesio pasikeitimus, kurie įtikinamai parodytų nuolatinį ir nuoširdų rūpinimąsi dukterimi ir smurto vartojimo praktikos atsisakymą.

Laikinas tėvo valdžios apribojimas taikytinas, nes bylos įrodymais tinkamai patvirtinta, kad atsakovas nuolatos ir pasikartojančiu elgesiu vengė atlikti savo pareigą auklėti dukterį bei darė žalingą įtaką vaiko asmenybės formavimuisi savo amoraliu elgesiu (CK 3.180 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl CPK 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų vertinimą, pažeidimo. Atsakovo nurodytas 2015 m. vasario 3 d. Nyderlandų centrinės institucijos raštas ir 2015 m. vasario 11 d. Nepilnamečių apsaugos tarybos ataskaita nepaneigia pirmiau nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismai nepagrįstai sprendė dėl būtino valstybės įsikišimo į atsakovo ir vaiko ryšį.

Kartu pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog tėvai, siekiantys, kad laikinas tėvų valdžios ribojimas būtų panaikintas, turi parodyti protingai įmanomą pažangą visose srityse, kurios buvo įvardytos kaip probleminės (tėvų pastangos išlaikyti ryšius su vaikais, domėtis jų reikmėmis, ugdymu, vystymusi, tinkamos gyventi aplinkos sukūrimas ir išlaikymas, ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310-915/2015">3K-3-310-915/2015</a>). Teismui sprendimu nustačius laikiną tėvo valdžios apribojimą, toks sprendimas nėra res judicata (galutinis teismo sprendimas); tėvas galės kreiptis teismą dėl laikino tėvo valdžios panaikinimo, kai tik išnyks aplinkybės, dėl kurių ji nustatyta (CK 3.182 straipsnio 3 dalis). Nustačius laikiną tėvo valdžios ribojimą, bus reikšmingas tolesnis tėvo elgesys, kuris turės būti vertinamas pagal galimybes atkurti ryšius su vaiku, ypač buvusio ir būsimo elgesio moralinių vertybių kontekste, t. y. ar įvyks žymūs tėvo moralinių vertybių ir juos atspindinčių jo poelgių pokyčiai.

Dėl apelianto padėtį bloginančio sprendimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje buvo priimta apelianto padėtį bloginanti apeliacinės instancijos teismo nutartis, nes pirmosios instancijos teismas buvo pritaikęs švelnesnę priemonę – vaiko atskyrimą nuo tėvo, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, pritaikė griežtesnę priemonę – laikiną tėvo valdžios apribojimą. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.

CPK 313 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat kai sprendimas priimtas šio Kodekso 320 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju. CPK 320 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Remiantis CK 3.183 straipsnio 2 dalimi, teismas, nagrinėjantis ieškinius dėl tėvų valdžios apribojimo bei perduotus nagrinėti ieškinine tvarka pareiškimus dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų, nesaistomas pareikštų reikalavimų ir priima sprendimą atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir vaiko interesus. CPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis). Tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Tokio pobūdžio šeimos bylose teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir siekdamas apginti nepilnamečio vaiko interesus, turi teisę išeiti už ieškinio reikalavimo ar apeliacinio skundo ribų ir priimti, teismo nuomone, geriausiai vaiko, taigi ir viešąjį interesą atitinkantį sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016 21 punktą).

Pažymėtina, kad 2015 m. vasario 23 d. Šilalės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad skyrius neprieštarauja, kad atsakovui būtų apribota tėvo valdžia ir kad ieškovė būtų paskirta vaiko globėja. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. kovo 5 d. išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad turi būti apribota atsakovo, kaip tėvo, valdžia į dukterį, o ne taikomas atskyrimas. Šie dokumentai buvo pateikti į bylą ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad atsakovui teikiant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, taip pat atsakovo atstovei dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme vykusiame bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka, buvo žinoma institucijų, teikiančių išvadą byloje pozicija dėl galimos bylos baigties.

Apibendrindama pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, kasacinio teismo praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas vieną vaiko teisių apsaugos priemonę kita tos pačios rūšies priemone (vaiko atskyrimą laikinu tėvo valdžios apribojimu), CPK 313 straipsnio nepažeidė.

Dėl proceso kalbos reikalavimų

EŽTT praktikoje išplėtotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtintos asmens teisės nemokamai naudotis vertėjo pagalba aiškinimas baudžiamosios justicijos kontekste: vertimo žodžiu lygis privalo būti pakankamas ir kad kaltinimo aplinkybės privalo būti asmeniui išdėstytos jam suprantama kalba (EŽTT 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Brozicek prieš Italiją, peticijos Nr. 10964/84); ne kaltinamasis, o teisminės institucijos turi įrodyti, kad jis pakankamai gerai kalba teismo kalba. Vertėjas žodžiu privalo būti kompetentingas, o teisėjas turi užtikrinti teisingą teismo procesą (EŽTT 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Cuscani prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 32771/96). Pavyzdžiui, byloje Lagerblom prieš Švediją 6 straipsnio pažeidimo nenustatyta, nes pareiškėjas (Suomijos pilietis) gyveno Švedijoje keletą metų ir EŽTT manė, kad jis galėjo pakankamai komunikuoti su savo advokatu (švedu) procese ir vartojo švedų kalbą daugelyje proceso etapų (žr. 2003 m. sausio 14 d. sprendimą byloje Lagerblom prieš Švediją, peticijos Nr. 26891/95). Tai sudaro pagrindą spręsti, kad valstybės pareigos vertimo užtikrinimo kontekste turi būti analizuojamos ne tik formaliuoju, bet ir vertimo tinkamumo tam tikro kontrolės lygio užtikrinimo aspektu (kad teisė į teismą netaptų „teorinė ir iliuzinė“). Nors pirmiau nurodyti principai suformuoti EŽTT nagrinėjant skundus dėl asmens teisių baudžiamajame procese, jie mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir civiliniam procesui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas teismo proceso kalbos principo įgyvendinimas yra kitų civilinio proceso principų – rungimosi (CPK 12 straipsnis), žodiškumo (CPK 15 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), betarpiškumo (CPK 14 straipsnis), teisės būti išklausytam, teisės į apeliaciją įgyvendinimo sąlyga. Teismo proceso kalbos principo pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą, jeigu šia aplinkybe grindžiamas apeliacinis ar kasacinis skundas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-172/1996).

Kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas dėl atsakovo teisių galimo pažeidimo, pirmosios instancijos teismui: 1) neužtikrinant atsakovui teismo posėdžių vertimo į olandų kalbą; 2) neužtikrinant atsakovui teisės gauti kai kuriuos ieškovės teismui pateiktus dokumentus (išskyrus ieškinį su priedais) ir išvadas byloje duodančių institucijų teismui pateiktų rašytinių išvadų vertimus į olandų (arba anglų) kalbą.

Vertinant atsakovo skundą pirmuoju aspektu, pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. CPK 11 straipsnyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas teismo posėdžio metu atlyginama iš valstybės biudžeto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė naudotis vertėjo paslaugomis reiškia teismo pareigą užtikrinti, kad teismo posėdžio metu būtų verčiama į asmeniui, nemokančiam valstybinės kalbos, pakankamai gerai suprantamą kalbą.

Nagrinėjamoje byloje atsakovui buvo užtikrinta teisė naudotis vertėjo paslaugomis – t. y. teismo posėdžiuose dalyvavo vertėja, ji vertė teismo ir visų posėdyje dalyvaujančių asmenų pasisakymus iš lietuvių į anglų kalbą ir atvirkščiai. Aplinkybę, kad anglų kalba atsakovui buvo pakankamai suprantama ir priimtina, patvirtina įvairi su byla susijusi medžiaga: ieškinio su priedais, išversto į anglų kalbą, ir teismo pranešimų anglų kalba pasirašytinis priėmimas (1 t., b. l. 119), olandų arba anglų kalbos, kaip atsakovui suprantamų kalbų, nurodymas atsakovo atsiliepime į ieškinį, be kita ko, prašant įpareigoti išvadas byloje teikiančias institucijas pateikti išvadų vertimus į olandų arba anglų kalbą (1 t., p. 74–75), atsakovo atstovės prašymo Lietuvos vaiko teisių apsaugos institucijoms dėl vaiko grąžinimo surašymas lietuvių ir anglų kalbomis (1 t., b. l. 87–89), atsakovo atstovės prašyme, adresuotame teismui, atsakovui tinkamomis nurodymas tiek anglų, tiek olandų kalbų (1 t., b. l. 69), atsakovo atstovės paaiškinimas 2015 m. kovo 4 d. teismo posėdžio metu (4:35–4:45). Be to, iš teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme garso įrašų matyti, kad posėdžiuose atsakovas anglų kalba laisvai dėstė savo poziciją, kokių nors realių komunikavimo sunkumų, problemų neįžvelgta. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmajame pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavę atsakovas ir jam atstovavusi advokatė nepateikė prašymų, skundų ar pretenzijų dėl vertimo į atsakovui suprantamą kalbą (1 t., b. l. 164), tokie prašymai atsirado tik vėlesnėje proceso stadijoje.

Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė dėl anglų kalbos, kaip atsakovui pakankamai gerai suprantamos kalbos, vartojimo teismo posėdžių metu, todėl atsakovo argumentus dėl teismo pareigos užtikrinti teismo posėdžių vertimą į olandų kalbą atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Vertinant atsakovo skundą antruoju (t. y. dokumentų vertimo) aspektu, aktualus CPK 113 straipsnio 3 dalies aiškinimas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose nustatytas išimtis. Kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikiami šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu pateikiami dokumentai CPK nustatytais atvejais turi būti išversti į užsienio kalbą, dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymo nustatyta tvarka patvirtintus jų vertimus.

Remiantis CPK 118 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, o kai šalis ar trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys, – tik šaliai ar trečiajam asmeniui.

Remiantis CPK procesiniai dokumentai yra dviejų rūšių: 1) dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – šių asmenų ieškiniai, prašymai, pareiškimai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą atsiliepimą), triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką), atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai ir atsiliepimai į šiuos skundus, kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai (CPK 110 straipsnis); 2) teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, šaukimai ir pranešimai) – tai proceso metu teismo priimti dokumentai (CPK 116 straipsnio 1 dalis).

CPK 37 straipsnyje nustatyta, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Dalyvaujančiais byloje asmenimis yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio Kodekso 49 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio Kodekso 442 straipsnyje išvardytose bylose, šio Kodekso 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šių asmenų atstovai.

Sistemiškai aiškinant pirmiau nurodytas teisės normas darytina išvada, kad tais atvejais, kai šalis, nemokanti valstybinės kalbos, veda bylą per atstovą (advokatą), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir teismui raštu aiškiai nenurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti pati, vadovaujantis CPK 118 straipsnio 1 dalimi, advokatui siųstini procesiniai dokumentai neprivalo būti išversti į šaliai suprantamą kalbą, taip pat neturi būti išversti advokatui išduodami teismo procesinių dokumentų nuorašai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje atsakovui buvo įteikti į jam suprantamą anglų kalbą išversti visi pirminiai, proceso požiūriu didžiausią reikšmę turintys procesiniai dokumentai, t. y. ieškinys su priedais. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad bylą ves per advokatę. Jis teismui raštu aiškiai nenurodė, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti pats. Tai reiškia, kad atsakovo advokatė CPK 113 straipsnio 3 dalies prasme laikytina dalyvaujančiu byloje asmeniu, kuriam turi būti įteikti procesiniai dokumentai. Vadovaujantis pirmiau nurodyta CPK 118 straipsnio 1 dalimi, tokiu atveju visi susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, teisinio pagrindo įteikti juos asmeniškai atsakovui nebuvo. Kadangi advokatė moka valstybinę kalbą, nuo atsakovo pranešimo teismui apie pasirinkimą vesti bylą per advokatę momento visi byloje dalyvaujančių asmenų pateikti procesiniai dokumentai pagrįstai buvo teikiami lietuvių kalba.

Atsakovas, įrodinėdamas teismo pareigą įteikti jam procesinius dokumentus asmeniškai, nepagrįstai remiasi 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 nuostatomis. Šis reglamentas taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas (1 straipsnio 1 dalis). Kadangi, kaip nurodyta pirmiau, remiantis CPK 118 straipsnio 1 dalimi, atsakovui procesiniai dokumentai asmeniškai neturėjo būti įteikiami, minėto reglamento nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos.

Be kitų dalykų, atsakovas teigia, kad bylos nagrinėjimas 2015 m. kovo mėnesį vyko intensyviai (kovo 4, 5 ir 9 dienomis), proceso šalys ir išvadą teikianti institucija teikė daug dokumentų, į juos atsakovas nesugebėdavo įsigilinti, pateikti pagrįstų atsikirtimų.

Vertindama šias aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad 2015 m. kovo 4, 5 ir 9 dienomis vykusių posėdžių metu atsakovas ar jo atstovė prašė teismo išversti kai kuriuos byloje esančius procesinius dokumentus, valstybės ir savivaldybių institucijų išvadas, bet kadangi atsakovas bylą vedė per advokatę, teismas pagrįstai sprendė, kad būtent atstovei įteikiami procesiniai dokumentai valstybine lietuvių kalba ir atsakovo interesai nebus pažeisti. Pažymėtina, kad atsakovas ir jo atstovė, žinodami šią teismo poziciją, turėjo teisę prašyti atidėti bylos nagrinėjimą, kad susipažintų su naujai pateiktais procesiniais dokumentais, o esant poreikiui – pasidarytų šių dokumentų vertimus (dokumentų vertimo išlaidos tokiu atveju būtų laikomos tinkamai pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis, o ieškinio atmetimo atveju atsakovas būtų turėjęs teisę reikalauti priteisti jų atlyginimą iš ieškovės pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir 93 straipsnį). Kasaciniame skunde nenurodoma, kad atsakovas ar jo atstovė būtų pasinaudoję šia teise.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą laikinai apriboti tėvo valdžią, rėmėsi Nyderlandų Karalystės institucijų pateiktais duomenimis, Nyderlandų Karalystės ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos institucijų raštais (olandų ir anglų kalbomis), ieškinio prieduose pateiktais įrodymais, taip pat šalių ir jų atstovų paaiškinimais, kuriuos vertėja vertė iš anglų kalbos ir į ją. Įvertinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus matyti, kad pagrindiniai bylos įrodymai, kuriuos bylą nagrinėję teismai naudojo nustatydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, sudarančias pagrindą apriboti tėvo valdžią, buvo olandų arba anglų kalbomis, kurios atsakovui buvo pakankamai suprantamos. Aplinkybės, susijusios su atsakovo padarytais nusikaltimais, teistumu, atsakovo vartotu fiziniu ir psichologiniu smurtu šeimoje, Nyderlandų Karalystės vaiko teisių institucijų konstatuotu nepageidautinu vaiko apgyvendinimu pas tėvą, buvo užfiksuotos Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. rašte, šis, kaip ir kiti ieškinio priedai, buvo pateiktas su vertimu į atsakovui suprantamą anglų kalbą (1 t., b. l. 13). Nors apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad „mažametės dukters C. ir jos tėvo nesieja tamprūs ryšiai“, nustatė, be kita ko, remdamasis Lietuvos vaiko teisių apsaugos institucijų išvadomis, tai nebuvo vienintelis šios aplinkybės nustatymo pagrindas, nes ją apeliacinės instancijos teismas grindė ir Nyderlandų Karalystės vaikų teisių institucijų išvadomis. Pažymėtina, kad atsakovas kasaciniame skunde, skųsdamasis dėl bylos procesinių dokumentų neišvertimo, nenurodo, kurie konkretūs reikšmingi bylos baigčiai įrodymai, kuriais remdamiesi teismai sprendė dėl laikino tėvo valdžios apribojimo, liko neišversti į vieną iš jam suprantamų kalbų.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentas, jog byloje, nesant kai kurių valstybės ir savivaldybių institucijų išvadų ir ieškovės pateiktų procesinių dokumentų vertimo į anglų arba olandų kalbą, atsakovui buvo apribota galimybė tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, iš esmės yra nepagrįstas. Atsakovui buvo suteiktos galimybės naudotis visomis procesinėmis teisėmis, t. y. užtikrintas vertėjo dalyvavimas, be to, jo interesams atstovavo kvalifikuotas teisininkas – advokatas, mokantis lietuvių kalbą, galintis įvertinti kai kuriuose vėliau (po ieškinio pateikimo) byloje atsiradusiuose procesiniuose dokumentuose, valstybės ir savivaldybių institucijų išvadose esančios informacijos teisinę reikšmę bei poreikį atsakovui asmeniškai susipažinti su šių dokumentų turiniu jam suprantama kalba. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių asmenų dalyvavimas procese, pagrindinių dokumentų, kuriais buvo grindžiamas ieškovės reikalavimas dėl tėvo valdžios apribojimo (ieškinio su priedais), išvertimas į atsakovui suprantamą anglų kalbą sudarė galimybes atsakovui ne tik susipažinti su nagrinėjama byla, bet ir pasisakyti, išreikšti nuomonę dėl nagrinėjamo ginčo. Atsižvelgiant į tai, vertinant procesą kaip visumą, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas dėl kalbos barjero negalėjo veiksmingai, realiai įgyvendinti savo procesinių teisių ar buvo nepakankamai įtrauktas į su juo susijusių sprendimų priėmimo procesą.

Dėl vaiko nuomonės

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai per atstovą ar atitinkamą instituciją, nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriama daug dėmesio.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekste nėra tiesioginių nuorodų į vaiko teisę būti išklausytam šeimos bylose. Vis dėlto EŽTT savo jurisprudencijoje pabrėžia šios teisės reikšmę, taikydamas ir aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, tačiau pažymi, kad Vaiko teisių konvencijos tekstas griežtai nenustato būtinos išklausymo formos (gali būti tiesiogiai ar per atstovą) (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje M. ir M. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 10161/13). Kartu EŽTT jurisprudencijoje pažymima, jog būtų perdėta sakyti, kad nacionaliniai teismai visada privalo teisme išklausyti vaiką spręsdami bendravimo su vienu iš tėvų klausimą, nes tai gali priklausyti nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių, deramai atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą (žr., pvz., 2003 m. liepos 8 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Sahin prieš Vokietiją, peticijos Nr. 30943/96 ir kt.).

CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Šis reikalavimas taikytinas ne tik tuo atveju, kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), bet ir tada, kai vaikas yra globojamas ir ginčas kyla tarp globėjo ir vaiko tėvų (vieno jų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-114/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-114/2013">3K-7-114/2013</a>).

Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Kai vaikas savo nuomonę išreiškia žodžiu, teismas gali duoti vaikui pasirašyti sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu standartinę formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras) (2 dalis).

Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad C. yra gimusi (duomenys neskelbtini), t. y. jos amžius yra toks, kuris leidžia daryti išvadą, jog mergaitė dėl amžiaus yra nesubrendusi sąmoningai reikšti savo minčių, išsakyti savo nuomonę ir suformuluoti pažiūras, todėl ji nebuvo išklausyta teismo posėdyje (CPK 380, CK 3.164, 3.177 straipsniai). Išvadą teikiančių institucijų išvadose pateikiama informacija, jog apsilankymų metu nustatyta, kad mažametė C. puikiai sutaria su laikinąja globėja ir jos šeima. Mergaitė žino, kad yra tėtis, tačiau pati apie tai nekalba.

Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje nepilnamečio vaiko gebėjimas suformuluoti pažiūras buvo tirtas, tačiau nuspręsta, kad vaikas dėl amžiaus nėra pakankamai subrendęs tai padaryti. Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. (24.50)-V4-593 (2 t., b. l. 74) išsamiai išdėstyta C. reakcija į tėvą, jų tarpusavio bendravimo ypatumai, pastebėti vaiko susitikimų su tėvu metu, taip pat atskleista vaiko psichologinė būsena gyvenant ieškovės šeimoje.

Kasaciniame skunde atsakovas, be kita ko, teigia, kad teismai neužtikrino pačios mažametės C. išklausymo, neklausė jos nuomonės, taip buvo pažeista ir CPK 380 straipsnio 1 dalis. Vis dėlto kasaciniame skunde nenurodoma, kuo konkrečiai pasireiškė vaiko teisės būti išklausytam pažeidimas: tuo, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl vaiko negalėjimo suformuluoti pažiūras (atsakovas nenurodo jokių argumentų ir (ar) byloje esančių įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą), tuo, kad teismas tiesiogiai neišklausė vaiko, nekvietė jo į teismo posėdžius, ar tuo, kad aplinkybės, susijusios su vaiko psichologine būsena, kurias teismui pateikė įgaliota institucija, stebėjusi vaiką jam bendraujant su tėvu ir gyvenant globėjos šeimoje, buvo nepakankamos (netinkamos). Atsakovas taip pat neatskleidžia, kokie vaiko nuomonės aspektai, galintys turėti reikšmės bylos baigčiai, nebuvo atskleisti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamas kasacinio skundo motyvas neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto, pagal kurį kasaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, ir nepatvirtina teisės normų, įtvirtinančių vaiko teisę būti išklausytam, pažeidimo nagrinėjamoje byloje. Todėl naikinti skundžiamus procesinius teismų sprendimus nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė, pateikusi atsiliepimą į kasacinį skundą ir jame suformulavusi prašymą priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė kvitą apie 400 Eur sumokėjimą advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš jo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei. Ieškovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių.

Kasaciniame teisme patirta 13,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo, kurio kasacinis skundas netenkintas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 400 (keturis šimtus) Eur ir valstybei 13,50 Eur (trylika Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys