Civilinė byla Nr. 3K-3-277-313/2016
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01005-2009-3
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens L. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Expert Group LT“ pareiškimą dėl L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo.
Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atsakovei L. K. individualiai įmonei „Talka“ iškelta bankroto byla.
Pareiškėja, bankrutavusios atsakovės L. K. individualios įmonės „Talka“ kreditorė, prašė atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėja nurodė, kad atsakovė, atstovaujama jos vadovo ir savininko L. K., 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sutarties pagrindu pasiskolino iš UAB „Skirnuva“ 1 726 400 Lt (500 000 Eur), siekdama iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ nusipirkti neperspektyvią 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) reikalavimo teisę į BAB „Alytaus tekstilė“, ir vos po pusės metų minėtą teisę iš esmės perleido UAB „Skirnuva“ už daug mažesnę kainą – 51 950 Lt (15 045,76 Eur). Toks sąmoningas atsakovės vadovo elgesys prieš pat įmonės bankrotą padidino įmonės skolą kreditoriams 1 674 450 Lt (484 954,24 Eur) suma, lėmė įmonės nemokumą ir įmonės privedimą prie bankroto tyčia.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi pripažino L. K. individualios įmonės „Talka“ bankrotą tyčiniu.
Teismas, vadovaudamasis pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo metu galiojusiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis tyčinio bankroto požymius, įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovės vadovas, įmonei esant faktiškai nemokiai, sudarė akivaizdžiai nuostolingus sandorius.
Iš įmonės balanso teismas nustatė, kad 1 726 400 Lt (500 000 Eur) paskolos sandorio su UAB „Skirnuva“ sudarymo dieną, t. y. 2008 m. gegužės 7 d., didžiąją dalį atsakovės turto sudarė trumpalaikis turtas – 2 104 365 Lt (609 466,23 Eur), į kurį, be kita ko, buvo įskaičiuota ir UAB „Skirnuva“ suteikta paskolos suma. Vertinant įmonės turtą be minėtos paskolos sumos, 2008 m. jo vertė siekė tik 850 633 Lt (246 360,35 Eur), o įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 5 334 700 Lt (1 545 035,91 Eur), kas, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad jau paskolos sutarties su UAB „Skirnuva“ sudarymo metu įmonė buvo faktiškai nemoki.
Teismas nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną AB „Alytaus tekstilė“ turėjo didelės vertės turto, tačiau pažymėjo, kad vien turimo turto didelė vertė negarantuoja, jog bankroto proceso metu bus atsiskaityta su visais ar dauguma kreditorių. Teismo nuomone, atsakovės vadovas, kuriam keliami aukštesni negu vidutiniai atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartai, veikdamas įmonės vardu, 2008 m. gegužės 7 d. įsigydamas reikalavimo teisę į bankrutuojančią AB „Alytaus tekstilė“, sąmoningai neįvertino galimos rizikos.
Teismas pažymėjo, kad vos po pusės metų nuo 2008 m. gegužės 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, t. y. 2008 m. gruodžio 11 d., didžiąją dalį šios 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) reikalavimo teisės atsakovė perleido UAB „Skirnuva“ už daug mažesnę kainą (51 950 Lt, arba 15 045,76 Eur), negu ją pirko (1 726 400 Lt, arba 500 000 Eur), sau pasiliko tik simbolinę 5000 Lt (1448,10 Eur) reikalavimo teisę į BAB „Alytaus tekstilė“. Po įvykusių sandorių įmonė papildomai patyrė 1 674 450 Lt (484 954,24 Eur) nuostolių, kas, teismo vertinimu, teikia pagrindą daryti išvadą, jog visi minėti sandoriai įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi, o tokia veikla nuosekliai ir kryptingai buvo siekiama jau faktiškai nemokios įmonės bankroto.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal trečiojo asmens L. K. atskirąjį skundą, 2015 m. spalio 1 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio norma, nustatanti tyčinio bankroto požymius, yra procesinė, todėl ji taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Dėl šios priežasties, kolegijos vertinimu, nors bankroto byla L. K. IĮ „Talka“ buvo iškelta 2009 m. rugpjūčio 19 d., o pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2014 m. gruodžio 19 d., pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, pagrįstai vadovavosi aktualia ĮBĮ 20 straipsnio redakcija ir joje nustatytais tyčinio bankroto požymiais.
Vadovaudamasi kasacinio teismo praktikoje suformuotais tyčinio bankroto požymiais, įvertinusi atsakovės finansinę ir turtinę padėtį, buvusią ginčo sandorių sudarymo metu, šių sandorių sudarymo aplinkybes ir ekonominį (ne)naudingumą, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė prie bankroto buvo privesta tyčia.
Kolegija pažymėjo, kad aplinkybės, jog įmonė turėjo finansinių sunkumų, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neneigė ir pats trečiasis asmuo, jis taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie teiktų objektyvų pagrindą daryti priešingą išvadą. Be to, tai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad įmonė net neturėjo nuosavų lėšų reikalavimo teisei įsigyti, todėl buvo priversta jas skolintis. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija atmetė trečiojo asmens argumentą, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės nemokumo 2008 m. gegužės 7 d. prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams. Kolegija pažymėjo, kad iš byloje esančio 2009 metų pirmojo pusmečio balanso matyti ir finansiniai 2008 m. įmonės duomenys. Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie įmonės finansinę padėtį būtent 2008 m. gegužės 7 d., tačiau kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl faktinio įmonės nemokumo ginčo sandorių sudarymo dieną.
Kadangi byloje nėra ginčo dėl reikalavimo teisės įsigijimo kainos, tai kolegija padarė išvadą, kad trečiasis asmuo nepagrįstai prašė iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ išreikalauti ir ištirti medžiagą apie 2008 metais vykusio BAB „Alytaus tekstilė“ finansinio reikalavimo pardavimą. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo esmė yra ta, ar apskritai tokio finansinio reikalavimo įsigijimas buvo pagrįstas, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, o ne tai, ar minėtas reikalavimas buvo nupirktas rinkos kaina.
Aplinkybė, kad trečiasis asmuo, būdamas individualios įmonės, kuri yra neribotos atsakomybės juridinis asmuo, savininkas, įsigydamas reikalavimo teisę į BAB „Alytaus tekstilė“, rizikavo savo turtu, nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, negali pateisinti ekonominio ir loginio pagrindo neturinčių sandorių sudarymo įmonės vardu. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu trečiasis asmuo eina įmonės didžiausios kreditorės UAB „Skirnuva“, iš kurios įmonės vardu ir buvo pasiskolinęs 1 726 400 Lt (500 000 Eur) ir kuriai vėliau įsigytą reikalavimo teisę pardavė už daug mažesnę sumą, vadovo pareigas. Ši aplinkybė, kolegijos nuomone, taip pat suteikia pagrindą abejoti dėl trečiojo asmens sąžiningumo sudarant ginčo sandorius ir tų sandorių tikrųjų tikslų.
Kolegija pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė, būdama nemoki, skolinasi lėšas ir už jas įsigyja reikalavimą, kurio akivaizdžiai negalės išsiieškoti, nes skolininkė yra bankrutuojanti įmonė, rodo įmonės vadovo tyčią dar labiau pabloginti jau ir taip nemokios L. K. IĮ „Talka“ finansinę padėtį, kas sudaro pakankamą pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo L. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovė, 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sutartimi iš UAB „Skirnuva“ pasiskolinusi 1 726 400 Lt (500 000 Eur), nusipirko neperspektyvią reikalavimo teisę į BAB „Alytaus tekstilė“ ir taip pablogino savo finansinę padėtį, kas sudaro pakankamą pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Šią išvadą teismai padarė tinkamai neįvertinę po 2008 m. krizės susiklosčiusios pakitusios faktinės ekonominės situacijos, nes sandoriai dėl reikalavimo teisės į BAB „Alytaus tekstilė“ įsigijimo ir perleidimo buvo nuostolingi atsakovei išimtinai dėl pasaulinės finansinės-ekonominės krizės poveikio. Teismai taip pat nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniu faktu, nustatytu Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-25-555/2007, kuria BAB „Alytaus tekstilė“ iškelta bankroto byla (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Minėtoje nutartyje konstatuota, kad pradelsti BAB „Alytaus tekstilė“ įsipareigojimai kreditoriams sudarė 38 957 739 Lt (11 282 941,09 Eur), o turtas – 67 824 964 Lt (19 643 467,33 Eur). Taigi BAB „Alytaus tekstilė“ skolinių įsipareigojimų ir turimo turto santykis (turto 28 867 225 Lt, arba 8 360 526,24 Eur daugiau negu įsipareigojimų) neleido teigti, kad įsigyta reikalavimo teisė buvo neperspektyvi.
Teismai nepagrįstai supainiojo dvi skirtingas teisines sąvokas, t. y. „su finansiniais sunkumais susidurianti įmonė“ (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ir „nemoki įmonė“ (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismai privalėjo tiksliai nustatyti ir vertinti atsakovės finansinę būklę 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sudarymo momentu, o ne vadovautis 2008 m. ir 2009 m. pirmojo pusmečio finansinės atskaitomybės rodikliais.
Teismai nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 5 200 000 Lt (1 506 024,10 Eur) reikalavimo teisė į BAB „Alytaus tekstilė“ buvo įsigyta už rinkos kainą.
Teismai, spręsdami dėl atsakovės tyčinio bankroto, nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo yra UAB „Skirnuva“ vadovas. Trečiasis asmuo šios įmonės vadovu tapo tik 2014 m. rugsėjo mėn., o ginčas vyksta dėl 2008 m. gegužės 7 d. sandorių, todėl ši aplinkybė negali turėti jokios nustatomosios ir įrodomosios reikšmės bylai.
Teismai, pažeisdami Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatas ir principą lex retro non agit, nepagrįstai vadovavosi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, negaliojusia bankroto bylos atsakovei iškėlimo metu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad ĮBĮ 20 straipsnis yra proceso norma, todėl taikoma šio straipsnio redakcija, galiojanti procesinio veiksmo atlikimo metu, nepagrįstai vadovavosi CPK 3 straipsnio 8 dalimi, kuri įsigaliojo tik 2015 m. birželio 17 d., nors pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas buvo 2014 m. gruodžio 19 d. Bankroto bylą atsakovei iškėlus 2009 m. rugpjūčio 19 d., teismai, spręsdami dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, privalėjo vadovautis ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, galiojusia bankroto bylos iškėlimo dieną.
Teismai, pažeisdami Teismų įstatymo 33 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas, netinkamai vadovavosi išaiškinimais, nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Minera“ v. BUAB „Gratus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-684/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-684/2013">3K-3-684/2013</a>.
Teismai, padarydami išvadą, kad sudarant ginčo sandorius atsakovė buvo nemoki, pažeidė CPK 177, 178, 183 ir 185 straipsnių nuostatas.
Pareiškėja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti galioti, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Teismai atsakovės bankrotą pripažino tyčiniu ne vien tik dėl to, kad įmonė nusipirko neperspektyvią reikalavimo teisę į BAB „Alytaus tekstilė“, bet įvertinę sandorių, kurie buvo sudaryti prieš pat įmonės bankrotą, visumą: 2008 m. gegužės 7 d. 1 726 400 Lt (500 000 Eur) paskolos sutartį su UAB „Skirnuva“; 2008 m. birželio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartį su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“; 2008 m. gruodžio 11 d. dalies reikalavimo teisės į BAB „Alytaus tekstilė“ perleidimo sutartį su UAB „Skirnuva“. Būtent dėl šių sandorių visumos atsakovė prieš pat bankroto bylos jai iškėlimą suformavo naują didelę 1 674 450 Lt (484 954,24 Eur) skolą.
Minėtų sandorių nuostolingumą nulėmė ne pasaulinė finansinė-ekonominė krizė, o neatsakingas ir nepagrįstai rizikingas atsakovės vadovo (trečiojo asmens) elgesys. Trečiasis asmuo visus šiuos sandorius sudarė žinodamas, kad atsakovė neturi lėšų sandoriams sudaryti, kad nėra žinoma, ar perkamas finansinis reikalavimas bus patenkintas bent iš dalies ir kiek laiko truks BAB „Alytaus tekstilė“ bankroto ir turto pardavimo procesas, taip pat žinodamas, kad atsakovė artimiausiu metu neketina gauti jokių pajamų, kuriomis galėtų bent iš dalies dengti įsipareigojimus esamiems kreditoriams bei grąžinti paskolą UAB „Skirnuva“. Tokie duomenys laikytini pakankamais nuspręsti, kad įmonė negali sau leisti sudaryti didelės vertės ir rizikos sandorių, tačiau trečiasis asmuo, nepaisydamas šių aplinkybių, priėmė priešingą sprendimą. Dėl šių priežasčių galima pagrįstai teigti, kad trečiasis asmuo ginčo sandoriais galimai iš anksto siekė tiesioginių padarinių – UAB „Skirnuva“ tapimo didžiausia atsakovės kreditore ir atsakovės bankroto proceso valdymo per patį trečiąjį asmenį, kuris šiuo metu eina UAB „Skirnuva“ direktoriaus pareigas ir šioje byloje yra tiek asmeniškai savo, tiek ir UAB „Skirnuva“, kaip juridinio asmens, atstovas. Be to, iš 2013 m. lapkričio 7 d. BAB „Alytaus tekstilė“ bankroto byloje priimto sprendimo dėl įmonės pabaigos turinio matyti, kad pardavus įmonės turtą liko nepatenkinti kreditorių reikalavimai, siekiantys 44 804 641,83 Lt (12 976 321,20 Eur). Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovės įsigyta reikalavimo teisė buvo visiškai beviltiška ir tik dar labiau pablogino ir taip prastą atsakovės finansinę padėtį.
Teismai tinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus dėl atsakovės finansinės padėties ir pagrįstai konstatavo, kad sudarant minėtus sandorius įmonė buvo faktiškai nemoki. Byloje esantis 2009 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės kreditorių sąrašas patvirtina, kad ginčo sandorių sudarymo pradžioje, t. y. 2008 m. gegužės 7 d., trečiajam asmeniui buvo žinoma, jog atsakovė per artimiausius septynis mėnesius privalės įvykdyti įsipareigojimų, siekiančių 2 587 133 Lt (749 285,51 Eur) (neįskaitant 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sutarties pagrindu suformuoto įsipareigojimo). Be to, pats trečiasis asmuo teismo posėdyje patvirtino, kad 2008 m. gegužės 7 d. atsakovė neturėjo lėšų minėtiems sandoriams sudaryti, todėl skolinosi juos iš UAB „Skirnuva“.
Aplinkybė, kad reikalavimo teisė į BAB „Alytaus tekstilė“ buvo įsigyta už rinkos kainą, jeigu ji pasitvirtintų, nepateisina nerūpestingo atsakovės vadovo elgesio sudarant rizikingą ir įmonei ekonomiškai nenaudingą sandorį, juo labiau kad šis sandoris tik pablogino jau ir taip prastą įmonės finansinę padėtį.
Teismai tinkamai įvertino trečiojo asmens, atsakovės ir UAB „Skirnuva“ tarpusavio ryšį. Trečiasis asmuo ne tik šiuo metu eina didžiausios atsakovės kreditorės UAB „Skirnuva“ direktoriaus pareigas, bet ir ginčo sandorių sudarymo metu buvo šios įmonės bendraturtis. Taigi trečiasis asmuo, kuris asmeniškai yra susijęs su UAB „Skirnuva“, perleido minėtai įmonei reikalavimo teisę 33 kartus mažesne kaina, negu pirko atsakovė. Ši aplinkybė patvirtina trečiojo asmens, veikusio atsakovės vardu, galimą siekį neteisėtai, nepagrįstai maža kaina perleisti atsakovės turtą su trečiuoju asmeniu asmeniškai susijusiai atsakovės kreditorei.
Nors bankroto byla atsakovei buvo iškelta 2009 m. rugpjūčio 19 d., o pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2014 m. gruodžio 19 d., teismai, spręsdami atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, pagrįstai vadovavosi aktualia ĮBĮ 20 straipsnio redakcija ir joje įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais.
Teismų išvada dėl to, kad sudarant ginčo sandorius atsakovė buvo faktiškai nemoki, padaryta nepažeidžiant proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į trečiojo asmens kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, vadovaudamiesi Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nuostatomis, pripažino atsakovės L. K. individualios įmonės „Talka“ bankrotą tyčiniu.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, sprendė, kad nors bankroto byla atsakovei ir buvo iškelta 2009 m. rugpjūčio 19 d., o pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2014 m. gruodžio 19 d., vertinant tyčinio bankroto sąlygas, reikia vadovautis aktualia ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, galiojusia procesinio veiksmo atlikimo metu, ir joje nustatytais tyčinio bankroto požymiais, nes ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos proceso teisės normos.
Kasatorius teigia, kad teismai, pažeisdami Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatas ir principą lex retro non agit, nepagrįstai vadovavosi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, negaliojusia bankroto bylos atsakovei iškėlimo metu. Kasatoriaus teigimu, bankroto bylą atsakovei iškėlus 2009 m. rugpjūčio 19 d., teismai, spręsdami dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, privalėjo vadovautis ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, galiojusia bankroto bylos iškėlimo dieną.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nepagrįstai vadovavosi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, galiojusia paduodant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir teismų procesinių sprendimų priėmimo metu, o ne bankroto bylos atsakovei iškėlimo metu. Pačiame ĮBĮ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, ĮBĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nurodyta, kad ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis nurodė, kad minėta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus.
Teisėjų kolegija pasisako dėl proceso ir materialiosios teisės normų ĮBĮ atskyrimo, nes priklausomai nuo to, ar konkreti norma priskirtina proceso ar materialiajai teisei, bus taikoma atitinkamai vėlesnė ar bankroto bylos iškėlimo metu galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad ĮBĮ 20 straipsnis yra proceso norma, todėl taikoma šio straipsnio redakcija, galiojanti procesinio veiksmo atlikimo metu, nepagrįstai vadovavosi CPK 3 straipsnio 8 dalimi, kuri įsigaliojo tik 2015 m. birželio 17 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad analogiška aktualiai CPK 3 straipsnio 8 daliai nuostata galiojo ir bankroto bylos iškėlimo metu, tik buvo įtvirtinta CPK 3 straipsnio 7 dalyje – civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu. Kasacinio teismo praktika dėl atgalinio teisės aktų galiojimo civiliniuose teisiniuose santykiuose yra nuosekli – kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-100/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-100/2013">3K-3-100/2013</a>; 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Snoras“ v. BUAB,,Senjorų rezidencija“, bylos Nr. 3K-3-109-611/2015; 2015 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą dėl notaro veiksmų, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTItNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-392-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-392-421/2015">3K-3-392-421/2015</a>).
Vertinant ĮBĮ turinį pasakytina, kad ĮBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. Įvertinusi ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintas taisykles dėl tyčinio bankroto, tiek iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei galiojusią redakciją, tiek bylos nagrinėjimo metu galiojančią redakciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Minera“ v. BUAB „Gratus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-648/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-648/2013">3K-3-648/2013</a>, taip pat nurodė, kad bylose dėl tyčinio bankroto turi būti taikoma šio klausimo nagrinėjimo metu galiojanti ĮBĮ redakcija. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtoje byloje išdėstytus argumentus, su teismo pozicija nesutinka. Klausimas dėl ĮBĮ 20 straipsnio galiojimo laiko atžvilgiu minėtoje byloje nebuvo tiesiogiai nagrinėtas. Kasacinis teismas tik pažymėjo, kad naujoje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje įtvirtinti teismų praktikoje jau suformuluoti bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijai, kitaip tariant, teismų praktika, aiškindama senosios ĮBĮ redakcijos 2 straipsnio 12 dalį, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto tyčia, ir ĮBĮ 20 straipsnį, kuriame buvo įtvirtinta civilinė sankcija, pripažinus bankrotą tyčiniu – administratoriaus pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, suformulavo tuos pačius kriterijus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kurie vėliau buvo įtvirtinti naujoje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje.
Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami atsakovės bankrotą tyčiniu, rėmėsi nauja ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, kurios 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Nors ši įstatymo redakcija ginčo santykiams netaikytina, nes ji negaliojo bankroto bylos atsakovei iškėlimo metu, tačiau dėl šios nutarties 25 punkte išvardytų argumentų šis pažeidimas neturėjo įtakos teismų procesinių sprendimų teisėtumui, nes analogiška tyčinio bankroto samprata buvo suformuluota teismų praktikoje ir galiojant senajai ĮBĮ redakcijai. Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje buvo pripažįstama, kad jei įmonė yra faktiškai nemoki ir jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, sudarydamas įmonei nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje laivų krovos AB,,Klaipėdos Smeltė“ v. BUAB,,Koralita“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2012">3K-3-346/2012</a>). Taip pat įmonės tyčiniu bankrotu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino atvejus, kai valdymo organų veiksmai, įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pablogina įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Bombos filmai“ v. BUAB,,Laisvės” kino teatras, bylos Nr. 3K-3-680/2004).
Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog materialiniams teisiniams santykiams taikomi šių santykių atsiradimo metu galioję įstatymai, sprendžia, kad nors bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. spalio 1 d. (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XII-237), tačiau jie priėmė iš esmės teisingą sprendimą, nes ir iki minėtos redakcijos įsigaliojimo teismų praktikoje buvo įtvirtinti analogiški galiojančiam reguliavimui bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo
Teisėjų kolegija pažymi, kad galima konstatuoti tyčinio bankroto faktą, kai byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių duomenų pagrindu būtų sprendžiama apie tyčinį bankrotą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę duomenis apie atsakovės finansinę būklę 2008 metais, atsakovės 2008 metais sudarytus paskolos ir reikalavimo į BAB „Alytaus tekstilė“ perleidimo sandorius, jų visumą, sudarymo aplinkybes ir ekonominį naudingumą, sprendė, kad byloje yra pakankamai duomenų tam, kad atsakovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, t. y. kad atsakovė (atstovaujama vadovo – trečiojo asmens), būdama faktiškai nemoki, sudarė įmonei nuostolingus sandorius, taip pablogindama savo finansinę padėtį. Kasatorius, nesutikdamas su šia teismų išvada, kasaciniame skunde teigia, kad ji padaryta pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nenustačius atsakovės tikrosios finansinės padėties sudarant ginčo sandorius, nepagrįstai nusprendus dėl įgytos reikalavimo teisės į BAB „Alytaus tekstilė“ įgyvendinimo negalimumo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasatoriaus argumentais.
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. B. v. BUAB „Seltas“, bylos Nr. 3K-3-597/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Be to, civilinis procesas, inter alia, grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Italinox Baltic“ v. BUAB „MC Service“, bylos Nr. 3K-3-378/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, nenustatė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai savo išvadas dėl tyčinio atsakovės bankroto, jos finansinės padėties 2008 metais, ginčo sandorių sudarymo būtinybės ir jų ekonominio (ne)naudingumo įmonei grindė tinkamai įvertinę visus byloje esančius duomenis, tiek rašytinius įrodymus (atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus, BAB „Alytaus tekstilė“ bankroto byloje nustatytas aplinkybės ir kt.), tiek proceso dalyvių, taip pat ir kasatoriaus, paaiškinimus.
Pažymėtina, kad kasatorius nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti dėl 2008 metais sudarytų paskolos ir reikalavimo perleidimo sandorių tikslų ir kad šiuos sandorius sudarant buvo siekta išsaugoti ir (ar) plėtoti verslą, patenkinti daugumos kreditorių reikalavimus ar pan. Taip pat jis, kaip buvęs atsakovės savininkas ir vadovas, kuriam geriausiai buvo žinoma atsakovės finansinė ir turtinė padėtis minėtų sandorių sudarymo metu, nepateikė kitokių, negu byloje jau esančių, įrodymų ir duomenų apie tuo metu buvusią įmonės finansinę būklę, kurie galėtų paneigti teismų išvadas dėl atsakovės faktinio nemokumo 2008 metais.
Tai, kad įvertinę byloje esančių duomenų visumą teismai nekonstatavo, jog kasatoriaus pateikti įrodymai ir nurodomos aplinkybės pagrindžia jo įrodinėjamas aplinkybes, t. y. kasatoriaus įrodinėjamus argumentus atmetė, laikydami, kad visų byloje esančių įrodymų visumos ištyrimas suponuoja priešingą išvadą, negali būti pripažįstama netinkamu įrodymų vertinimu ar įrodinėjimo taisyklių pažeidimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (trečiojo asmens) turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Pareiškėja iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jos patirtų išlaidų dydį, todėl šios jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš trečiojo asmens (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš trečiojo asmens L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 5,37 Eur (penkis Eur 37 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
