Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. I2-3916-1161/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01332-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 55.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Agnės Stankevičienės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – Ambasada) 2022 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. TR-2022-214,,Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir iš naujo peržiūrėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą su leidimu dirbti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo prašymas buvo atmestas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu (užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo), taip pat 19 straipsnio 1 dalies 10 punktu (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).

Nurodė, kad Ambasadai buvo pristatyti visi dokumentai (tikri, su oficialiais parašais).Teigia, kad pokalbio Ambasadoje metu jautėsi nervingas, negalėjo ramiai susikoncentruoti į užduotus klausimus. Mano, kad dėl nurodytų priežasčių Ambasados darbuotojams kilo abejonių dėl pareiškėjo buvimo tikslo Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo ilgametis draugas (B. D.) dirba tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje „duomenys neskelbtini“. Pareiškėjui taip pat buvo pasiūlyta dirbti nurodytoje bendrovėje, todėl jis savarankiškai susisiekė su įmone, dalyvavo darbo pokalbyje ir su juo buvo sudaryta darbo sutartis.

Pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini) turįs šeimą, į Lietuvos Respubliką norintis atvykti tik darbo reikalais. Įsikurti ir gyventi svetimoje šalyje nenori.

Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių.

Nurodė, kad pareiškėjas Ambasadai pateikė Prašymą išduoti Nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) dabartinė profesinė veikla – vairuotojas; 2) pagrindinis kelionės tikslas – darbas; 3) kviečiantis asmuo – UAB „duomenys neskelbtini“; 5) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs: pats prašymą teikiantis asmuo ir priimantis asmuo (suteikiama gyvenamoji vieta). Pareiškėjas kartu su Prašymu išduoti nacionalinę vizą pateikė: pasą, tarpininkavimo raštą, Darbo sutartį, kvalifikacijos pažymą, vairuotojo pažymėjimą, draudimo liudijimą, gyvenamosios vietos deklaraciją, skrydžio rezervaciją.

Pažymėjo, kad konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo vykimo į Lietuvą deklaruojamu tikslu, 2022 m. kovo 2 d. kreipėsi konsultacijos į Lietuvos specialiąsias tarnybas; Valstybės saugumo departamentas 2022 m. kovo 4 d. informavo, kad kvietėjas yra galimai susijęs su fiziniais ir (ar) juridiniais asmenimis, kurie padeda trečiųjų šalių piliečiams legalizuotis Lietuvoje; galima „pilkoji“ migracija; rekomendavo vizos neišduoti.

Teigė, kad konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo vykimo į Lietuvą deklaruojamu tikslu ir buvimo sąlygomis bei ketinimu išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos (t. y. galimos nelegalios migracijos), išsklaidyti abejones, pakvietė pareiškėją pokalbiui – interviu, kurio metu pareiškėjas negalėjo pateikti informacijos apie įmonės, kurioje dirbs, pavadinimą, gausimą darbo užmokestį, darbo sutarties trukmę ir bandomojo laikotarpio trukmę, darbo grafiką, dirbsimų valandų per savaitę skaičių, kur apsistos Lietuvoje ir reisų po Europos Sąjungą metu, kokius krovinius vežios, kokios markės automobilį vairuos, ar Lietuvoje bus jam organizuojami mokymai.

Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas teigė, jog darbo pasiūlymą gavęs iš draugo (duomenys neskelbtini) piliečio B. D., esą abu kilę iš to paties kaimo (Ambasada 2021 m. B. D. išdavė vizą darbui UAB „Paylog“ bendrovėje, vėliau būdamas Lietuvoje, perėjo į UAB „(duomenys neskelbtini)“, šių abiejų įmonių direktoriai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai M. A. ir Y. H. - galimai susiję) ir yra pažįstami ilgus metus, tačiau pareiškėjas nežinojo įmonių, kuriose B. D. anksčiau dirbo, jo amžiaus, sutuoktinės vardo, amžiaus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, kad reali jo atranka į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevyko, su direktoriumi nekalbėjo, jokių klausimų, susijusių su būsimu darbu, negavo; pareiškėjas nurodė, kad jis turi tetą, (duomenys neskelbtini) pilietę, gyvenančią (duomenys neskelbtini), jos sutuoktinis yra (duomenys neskelbtini) kilmės (duomenys neskelbtini) pilietis.

Nurodė, kad konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo buvimo Lietuvoje sąlygomis, įvertino pareiškėjo pateiktus patvirtinamuosius dokumentus, kuriais pareiškėjas siekė pagrįsti apgyvendinimo Lietuvoje sąlygas. Pareiškėjas Prašyme išduoti Nacionalinę vizą įrašė, jog kviečiančioji įmonė jam suteiks gyvenamąją vietą, tačiau kvietėjo 2020 m. vasario 16 d. Tarpininkavimo rašto skyriuje „Užsieniečio apgyvendinimo vietos Lietuvoje adresas“ tėra nurodyta: Kauno miesto savivaldybė. Tačiau pareiškėjas nepateikė konsului jokių leistinų įrodymų, kad jam bus tikrai suteikta tinkama gyvenamoji vieta (rezervacija, nuoma ar pan.).

Nurodė, kad konsulas įvertino pareiškėjo pateiktus patvirtinamuosius dokumentus, kuriais pareiškėjas siekė pagrįsti pakankamą lėšų turėjimą pragyventi Lietuvoje. Minėta, kad pareiškėjas Prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodė, jog kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs pats ir priimančioji organizacija. Šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas su Prašymu pateikė 2022 m. vasario 9 d. Darbo sutartį, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo pareiškėją priimti dirbti nuo 2022 m. kovo 20 d., mokėti pareiškėjui 1250 Eur mėnesinį darbo užmokestį, mokant vieną kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 15 dienos. Prašymu išduoti nacionalinę vizą pareiškėjas prašėsi vizos vykti dirbti į Lietuvą nuo 2022 m. kovo 31 d., taigi įmonėje jis būtų galėjęs pradėti dirbti nuo 2022 m. balandžio 1 d., tačiau niekaip nepagrindė, kad nuo šios dienos iki pirmojo darbo užmokesčio išmokėjimo turės (gaus) lėšų pragyvenimui.

Teigė, kad konsulas, siekdamas įvertinti pareiškėjo ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių patvirtinamųjų dokumentų, kurie turėtų būti: (a) atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas; (b) finansines lėšas patvirtinantis gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas - pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodomas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 paskutinius mėnesius), (c) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas - darbo sutartis, darbo pažymėjimas, informacijos apie profesinį statusą, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas; (d) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; (e) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis - santuokos liudijimas arba bet koks kitas dokumentas, susijęs su tėvais ir (arba) vaikais ir jų gyvenamąja vieta.

Nurodė, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų ir konsulo gautos informacijos turinys sukėlė pagrįstas abejones dėl užsieniečio vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų patikimumo, tiek dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo (teisingumo).

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“ (toliau – Konsulinis statutas) nustato konsulinių pareigūnų įgaliojimus, konsulinių funkcijų atlikimo sąlygas ir tvarką. Pagal šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka nagrinėja prašymus išduoti vizas ir priima sprendimus dėl jų. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos diplomatas, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas, savarankiškai išnagrinėja užsieniečio prašymą (su pagrindžiančia medžiaga) dėl Šengeno ar nacionalinės vizos vykti į Lietuvą išdavimo ir vienasmeniškai priima sprendimą dėl tokio prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Šengeno sienų kodeksas, Vizų kodeksas, Lietuvos Respublikos įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.lV-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas (su pakeitimais) apibrėžia konsulinio pareigūno kompetenciją, todėl konsuliniam pareigūnui nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Nurodytuose teisės aktuose aiškiai nurodyta, kokius patvirtinamuosius dokumentus užsieniečiai turi pateikti su Prašymu išduoti vizą. Šių reikalavimų privaloma laikytis. Konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti užsieniečio, kaip jam tinkamai parengti Prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti užsieniečio Prašymą išduoti jam vizą.

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2022 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. TR-2022-214,,Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. vasario 18 d. Ambasadai pateikė Prašymą išduoti Nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) dabartinė profesinė veikla – vairuotojas; 2) pagrindinis kelionės tikslas – darbas; 3) kviečiantis asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“; 5) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs: pats prašymą teikiantis asmuo ir priimantis asmuo (suteikiama gyvenamoji vieta). Pareiškėjas kartu su Prašymu išduoti nacionalinę vizą pateikė: pasą, tarpininkavimo raštą, Darbo sutartį, kvalifikacijos pažymą, vairuotojo pažymėjimą, draudimo liudijimą, gyvenamosios vietos deklaraciją, skrydžio rezervaciją.

Konsulinis pareigūnas, įvertinęs surinktus duomenis bei pateiktus dokumentus, atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo abejonių dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, dėl to, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą.

Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. Reglamento (ES) Nr.2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiai (t. y. asmenys, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai ir asmenys, kurie nesinaudoja laisvo judėjimo teise pagal Europos Sąjungos teisę) siekdami atvykti į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją privalo pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir tai, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1 straipsnis nustato šio Įstatymo paskirtį ir taikymą: šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką. Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis (1 straipsnio 2 dalis).

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Tvarką, reglamentuojančią užsieniečių galiojančių kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pripažinimą, nustato ir šių dokumentų sąrašą tvirtina užsienio reikalų ministras kartu su vidaus reikalų ministru (6 straipsnio 3 dalis). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Įstatymo 12 straipsnis nustato dviejų rūšių vizas: 1) Šengeno vizą, 2) nacionalinę vizą.

Pagal Įstatymo 21 straipsnio 9 dalį, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas).

2017 m. gruodžio 28 d. Vidaus reikalų ministro bei Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. lV-899/V-330 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 73(1) punktas nustato, kad prašymui išduoti nacionalinę vizą kartu su apraše nurodytais dokumentais pateikti ir nagrinėti mutatis mutandis taikomos Vizų kodekso 6 straipsnio, taip pat II ir III skyrių nuostatos.

Vizų kodekso 4 straipsnis nustato, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad institucijos, nagrinėjančios asmenų prašymus, turėtų pakankamai žinių apie šalies, kurioje pateikiamas prašymas, vietos aplinkybes, kad galėtų įvertinti su migracija ir saugumu susijusią riziką, taip pat kad jų darbuotojai pakankamai mokėtų kalbą, kad galėtų analizuoti dokumentus, ir kad konsulatai prireikus dalyvautų vykdant papildomą nagrinėjimą ir pokalbius.

Vizų kodekso 10 straipsnis nustato bendrąsias prašymo išduoti vizą pateikimo taisykles, įskaitant ir tai, kad pareiškėjas turi pateikti: 1) Prašymo formą pagal 11 straipsnį (3 dalies a punktas); 2) patvirtinamuosius dokumentus pagal 14 straipsnį ir II priedą (3 dalies f punktas).

Vizų kodekso 14 straipsnis nurodo patvirtinamuosius dokumentus, kuriuos turi pateikti prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo: 1) dokumentus, nurodančius kelionės tikslą; 2) dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą, arba pakankamų lėšų susimokėti už apgyvendinimą įrodymą; 3) dokumentus, pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punktą nurodančius, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; 4) informaciją, padedančią įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai vizą atsisakyti išduoti, tarp jų: 1) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų (a punkto ii papunktis); 2) jei asmuo nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas arba gali teisėtai gauti tokių lėšų (a punkto iii papunktis), 3) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo (b punktas); 4) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiu patikimumo (b punktas).

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnis įtvirtina atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindus, be kita ko, šiuos: užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 straipsnio 1 dalies 2 punktas), (ii) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendime - Priedas prie Komisijos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo keičiamas Komisijos sprendimas Nr. K(2010) 1620 galutinis, kuriuo teikiamas „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas“, konsuliniams pareigūnams išaiškinta, kad patvirtinamaisiais dokumentais, kuriais remiantis įvertinamas prašymas išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos (5.2.1 p. B skyrius), be kita ko, turėtų būti: 1) atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas (paprastai nereikalaujama pateikti atgalinio bilieto, už kurį sumokėta, tačiau išskirtinėmis aplinkybėmis jo gali būti paprašyta); 2) finansines lėšas patvirtinantis gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodytas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 paskutinius mėnesius); 3) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo sutartis, darbo pažymėjimas, informacijos apie profesinį statusą, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas); 4) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; 5) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis (šeimos ryšius gali patvirtinti santuokos liudijimas arba bet koks kitas dokumentas, susijęs su tėvais ir (arba) vaikais ir jų gyvenamąja vieta).

Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.6 papunktis nustato, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir turi Užimtumo tarnybos užsieniečiui išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje; o 76.10 papunktyje nurodyta, kad užsienietis Aprašo 70.6 papunktyje nurodytu atveju su prašymu išduoti vizą turi pateikti Užimtumo tarnybos užsieniečiui išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje.

Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) 2013 m. gruodžio 19 d. prejudiciniame sprendime byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, be kita ko, nurodyta, kad: (1) pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių (35 punktas); (2) Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (38 punktas). Pagal Sprendimo 68 punktą, nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, priešingai, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo; pažymėtina, kad pagal Vizų kodekso 14 straipsnio 1 dalies d punktą prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, padedančią įvertinti, ar jis ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos (71 punktas); iš to matyti, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas svariais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvyki iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios viešos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybės nares (72 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, taip pat kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas savaime nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o konsulato pareigūnas sprendžiantis vizos išdavimo klausimus neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis (nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjui). Šalys neginčija fakto, kad Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti tam tikri (anksčiau išvardyti) dokumentai, kuriais pareiškėjas grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.

Kaip minėta, pareiškėjas savo prašyme pagrindinį kelionės tikslą nurodė darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. jis siekia dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo atveju būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti numatomo buvimo Lietuvoje tikslą, o konsulinis pareigūnas privalo tinkamai įvertinti ir įsitikinti, kad užsieniečio vykimo į Lietuvą tikslas – darbas.

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT yra pažymėjęs, kad konsuliniai pareigūnai Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punktu nėra tiesiogiai įpareigoti reikalauti papildomų dokumentų ar kviesti pokalbio asmenį, pageidaujantį gauti vizą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQwOS01NTIvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2409-552/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2409-552/2021">eA-2409-552/2021</a>) ir būtent pareiškėjui tenka pareiga pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas (LVAT 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjc2NC02MjQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2764-624/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2764-624/2021">eA-2764-624/2021</a>).

Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad konsulinis pareigūnas, įvertinęs turimą informaciją bei pareiškėjo pateiktus dokumentus ir interviu metu pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų. Pareiškėjas nei konsului, nei teismui nepateikė konsulinio pareigūno nustatytas abejones paneigiančių objektyvių duomenų.

Iš rašytinės bylos medžiagos matyti, kad konsulas, vertindamas prašyme nurodytas aplinkybes nustatė, jog pareiškėjas Prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodė, kad vyksta į Lietuvos Respubliką dirbti pagal terminuotą darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu ši specialybė yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2022 metams), pareiškėjas pateikė darbo sutartį su Lietuvoje įregistruota UAB „duomenys neskelbtini“. Visgi per vykdytą pokalbį-interviu, pareiškėjas konsuliniam pareigūnui negalėjo pateikti informacijos apie įmonės, kurioje dirbs, pavadinimą, gausimą darbo užmokestį, darbo sutarties trukmę ir bandomojo laikotarpio trukmę, darbo grafiką, dirbsimų valandų per savaitę skaičių, kur apsistos Lietuvos Respublikoje (prie Prašymo išduoti nacionalinę vizą pridėtame Tarpininkavimo rašte tik nurodoma, kad gyvenamoji vieta bus Kauno miesto savivaldybėje) ir reisų po Europos Sąjungą metu, kokius krovinius vežios, kokios markės automobilį vairuos, ar Lietuvoje bus jam organizuojami mokymai. Nors pareiškėjas teigė, jog darbo pasiūlymą gavęs iš draugo (duomenys neskelbtini) piliečio B. D. (kuris yra sudaręs darbo sutartį su UAB „duomenys neskelbtini“), su kuriuo yra pažįstami ilgus metus, tačiau interviu metu pareiškėjas negalėjo pateikti informacijos apie įmones, kuriose B. D. anksčiau dirbo, jo amžiaus, sutuoktinės vardo, amžiaus. Atkreiptinas dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo ketinimą išvykti iš Lietuvos Respublikos (ir Europos Sąjungos) teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjas nei konsuliniam pareigūnui, nei teismui nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų jo turimus šeimyninius ryšius gyvenamosios vietos valstybėje, turimą nekilnojamąjį turtą ir (ar) finansines lėšas, nepateikė ir kitos informacijos apie savo turtinę padėtį, nebuvo pateikti ir įrodymai, kurie patvirtintų, jog užsienietis turi lėšų, reikalingų pragyvenimui iki bus išmokėta pirmoji su darbo teisiniais santykiais susijusi išmoka.

Teismo vertinimu, konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis, pareiškėjo pateiktą informaciją bei pokalbį su pareiškėju, taip pat valstybės institucijų pateiktą informaciją, ir pagrįstai vertino, kad pareiškėjo pateikti duomenys yra nekonkretūs, neišsamūs, juose yra prieštaravimų, todėl pagrįstai konstatavo, jog kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo deklaruojamo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir buvimo sąlygų ir dėl galimos nelegalios migracijos.

Įvertinus, tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjo skundžiamą Sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą. Ambasada, pagrįstai priimdama ginčijamą Sprendimą vertino pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir jame pateiktą informaciją apie pareiškėjo vykimo tikslus ir sąlygas, su prašymu pateiktus dokumentus, valstybės institucijų pateiktą informaciją. Taigi, teismas daro išvadą, jog konsului kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, dėl buvimo sąlygų, dėl to, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgia į nustatytas aplinkybes, kad vizą išduodantis subjektas ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai nagrinėjo pareiškėjo prašymą, taigi, Ambasada priimdama ginčijamą Sprendimą vadovavosi nustatytų aplinkybių visuma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Ambasada objektyviai įvertino visas nustatytas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Teismas nenustatė kitų ginčijamo Spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2022 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. TR-2022-214,,Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“ yra nepagrįstas ir atmestinas. Antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas – iš naujo peržiūrėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą su leidimu dirbti – laikytinas išvestiniu skundo reikalavimu iš reikalavimo panaikinti Sprendimą. Teismui konstatavus ginčijamo Ambasados Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jovita Einikienė

Agnė Stankevičienė

Indrė Žvaigždinienė