Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-16-511/2022
Teisminio proceso Nr. 4-23-3-00027-2021-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. G. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimu R. G. nubaustas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį 800 Eur bauda už tai, kad 2020 m. gruodžio 31 d. 17.15 val. nesilaikė paskelbtų karantino sąlygų, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 2.1.8.3 punkto reikalavimus, nesant būtinybės, iš savivaldybės, kurioje yra registruotas ir gyvena, teritorijos išvyko į kitą savivaldybę – išsinuomojo kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini), esančios Kelmės r., (duomenys neskelbtini) gyvenamąją patalpą, taip sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.
2. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas, R. G. skundas netenkintas.
3. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartimi R. G. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis pakeista, pakeičiant Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje, ir R. G. už administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, paskirta 800 Eur dydžio bauda sumažinta iki 500 Eur. Kitos nutarties ir nutarimo dalys paliktos nepakeistos.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto R. G. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Pareiškėjas R. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo nutartį, Šiaulių apygardos teismo nutartį ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato nutarimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatui. Prašyme nurodoma:
5.1. Apylinkės ir apygardos teismai padarė esminius materialiosios ir proceso teisės (ANK 45 straipsnio 4 dalies, 567 straipsnio 3 dalies, 569 straipsnio 4 dalies) pažeidimus, turėjusius įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui, be to, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, neatsakė į dalį jo argumentų, taip iš esmės pažeisdamas ir (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies nuostatas.
5.2. Asmens veikai kvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį nepakanka vien tik nustatyti faktą, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, būtina įrodyti, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika sukėlė realų pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. To patikimais įrodymais nenustačius, administracinė atsakomybė pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negalima, tokiu atveju veika perkvalifikuotina pagal ANK 45 straipsnio 1 dalį. Tyrimą atlikęs policijos komisariatas šio būtinojo administracinio nusižengimo požymio R. G. veiksmuose neįrodė.
5.3. Atsižvelgiant į visuotinai žinomą faktą, kad COVID-19 ligą sukeliantis SARS-CoV-2 virusas nuo žmogaus žmogui yra perduodamas tik sąlyčio su sergančiu asmeniu metu, nėra pagrindo pripažinti, kad konkretaus asmens padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas sukėlė realų pavojų šiai užkrečiamajai ligai išplisti, jeigu byloje nėra įrodyta, kad: 1) priešingą teisei veiką padaręs asmuo pažeidimo padarymo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojas; 2) su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu pažeidimo vietoje buvę kiti asmenys pažeidimo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojais. Tai, be kita ko, pagrindžia Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir ŽULPKĮ) 9 straipsnio nuostatos, jose įtvirtinta, kad asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenims, nes nuo jų negali užsikrėsti kiti asmenys. Taigi tas asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, ir nėra pripažintas turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalantis izoliuotis), minėto įstatymo kontekste nėra laikomas pavojingu asmeniu, objektyviai galinčiu kelti pavojų užkrečiamajai ligai išplisti.
5.4. Be to, kvalifikuojant veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, būtina patikimais įrodymais nustatyti, kad jeigu pažeidimas nebūtų padarytas, t. y. pareiškėjas nebūtų kirtęs savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijos ribų ir visą laiką būtų judėjęs tik savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijoje, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Kita vertus, toks teiginys būtų tolygus argumentum ad absurdum, nes iš esmės jis reikštų, kad asmuo, kuris ŽULPKĮ prasme ir taip nėra laikomas pavojingu asmeniu, tampa pavojingas, t. y. keliantis pavojų išplisti ligai, kai nuvyksta į kitos savivaldybės teritoriją, ir tampa nebepavojingas iškart po to, kai sugrįžta į savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritoriją.
5.5. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas yra kaltinamas pažeidęs tuo metu galiojusios Vyriausybės nutarimo redakcijos 2.1.8.3 punktą, nustatantį draudimą asmenims palikti gyvenamąją vietą, išskyrus atvejus, kai vykstama į darbą (darbo reikalais), prekybos vietą, kai vykstama į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų, į nekilnojamojo turto objektą, valdomą nuosavybės teise, laidotuves, dėl sveikatos priežiūros ir kitų būtinųjų paslaugų ar objektyviai pagrįstų priežasčių, kai vykimas neišvengiamai būtinas, kai ne daugiau kaip vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio nariai vyksta pasivaikščioti atvirose vietose, taip pat kai vykstama prižiūrėti sergančių ar negalinčių savimi pasirūpinti asmenų, todėl policija, atlikusi tyrimą, turėjo patikimai ir įtikinamai įrodyti, kad R. G., kaip administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, neturėjo teisinio pagrindo palikti savo gyvenamąją vietą nė dėl vienos iš pirmiau nurodytų priežasčių. Tačiau teismai laikėsi pozicijos, kad pats pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti, jog jis turėjo teisėtą pagrindą būti kitos (ne savo gyvenamosios) savivaldybės teritorijoje.
5.6. Kita vertus, Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkte buvo nustatytas draudimas asmenims palikti savo gyvenamąją vietą, o ne draudimas išvykti iš savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijos. Teisės norma, nustatanti judėjimo tarp atskirų savivaldybių teritorijų ribojimą, įtvirtinta Vyriausybės nutarimo 2.1.7 punkte, ji nebuvo nukreipta į asmenis.
5.7. Apygardos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkto inkriminavimu, taip pat neatsakė į argumentą – jei yra tvirtinama, kad pareiškėjas, išvykdamas iš savo gyvenamosios savivaldybės teritorijos, sukėlė pavojų išplisti ligai, ar tai reiškia, jog, būdamas savo gyvenamosios savivaldybės teritorijoje, pareiškėjas tokio pavojaus nekėlė.
5.8. Apygardos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Kaune, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš tikrųjų pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kita vertus, Kaunas (kaip pareiškė apeliacinės instancijos teismas) arba Kauno miesto savivaldybės teritorija yra ne pareiškėjo gyvenamoji vieta, o pareiškėjo gyvenamosios vietos savivaldybė. Remdamasis šia akivaizdžiai klaidingai nustatyta (interpretuojama) faktine aplinkybe, teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkte nustatytą draudimą palikti savo gyvenamąją vietą (o ne draudimą išvykti už gyvenamosios vietos savivaldybės ribų). Vyriausybės nutarime draudimas asmenims kirsti gyvenamosios vietos savivaldybės teritoriją apskritai nenustatytas, o Vyriausybės nutarimo 2.1.7 punkte (kurio pažeidimu pareiškėjas net nėra kaltinamas) nustatytas asmenų judėjimo tarp savivaldybių ribojimas yra nukreiptas ne į asmenis, nes šioje deklaratyvioje teisės normoje jokia privaloma elgesio taisyklė asmenims (pareiškėjui) nėra nustatyta.
5.9. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas privalėjo turėti ir pateikti dokumentus, įrodančius jo teisę judėti tarp savivaldybių, prieštarauja materialiosios teisės normoms, juolab kad nei Vyriausybės nutarime, nei jokiame kitame teisės akte nebuvo nustatyta, jog asmenys, norintys judėti tarp savivaldybių, privalo turėti ir (ar) policijos ar kitų įstaigų pareigūnams pateikti vykimo priežastį į kitos savivaldybės teritoriją patvirtinančius dokumentus. Toks ydingas teisinis reguliavimas, kuriuo nebuvo nustatyta tiksli ir aiški asmenų judėjimo tarp savivaldybių tvarka, negali būti pateisinamas, ypač tuo atveju, kai asmenį siekiama pripažinti kaltu padarius teisei priešingą veiką.
5.10. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi pareigą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
6. Atsiliepimu Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Dalius Prakuraitis prašo pareiškėjo R. G. prašymo netenkinti, Šiaulių apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:
6.1. Paskelbto karantino Lietuvos Respublikoje metu nevykdydamas Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ reikalavimų ir nesant būtinybės išvykdamas iš savivaldybės, kurioje registruotas ir gyvena, į Kelmės rajono savivaldybėje esančią kaimo turizmo sodybą su šeima, R. G. atliko veiksmus, kurie kėlė pavojų išplisti pavojingai ar ypač užkrečiamai ligai. R. G. buvimas Kelmės r., (duomenys neskelbtini), nebuvo susijęs su jo darbo santykiais, todėl jis padarė ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
7. Administracinėn atsakomybėn patraukto R. G. prašymas netenkintinas.
Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalies taikymo
8. ANK 45 straipsnyje nustatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą.
9. Atsakomybė už šių norminių aktų pažeidimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla tuomet, kai tokia veika: 1) sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms; 2) jos padarytos karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.
10. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.
11. Nagrinėjamai byla aktualiu laiku, vadovaujantis ŽULPKĮ 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 (toliau – Vyriausybės nutarimas) buvo paskelbtas karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir patvirtintas karantino režimas. Šio nutarimo 2.1.7 punkte buvo nustatyta, kad nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 0.00 val. iki 2021 m. vasario 28 d. 24.00 val. Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojamas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, išskyrus atvejus, kai vykstama: į savo gyvenamosios vietos savivaldybę; į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę dėl artimųjų giminaičių mirties; į darbą (darbo reikalais), kai darbo vieta yra kitoje savivaldybėje; į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų; dėl sveikatos priežiūros paslaugų; dėl kitų objektyviai pagrįstų neatidėliotinų priežasčių, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę yra neišvengiamai būtinas. Šis ribojimas netaikomas asmenims – vienos šeimos ar vieno namų ūkio nariams, vykstantiems į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę, kurioje turi nekilnojamojo turto, priklausančio vienam iš šeimos ar namų ūkio narių nuosavybės teise.
12. Pagal minėto Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkto nuostatas buvo draudžiama palikti gyvenamąją vietą, išskyrus atvejus, kai vykstama į darbą (darbo reikalais), prekybos vietą, kai vykstama į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų, į nekilnojamojo turto objektą, valdomą nuosavybės teise, laidotuves, dėl sveikatos priežiūros ir kitų būtinųjų paslaugų ar objektyviai pagrįstų priežasčių, kai vykimas neišvengiamai būtinas, kai ne daugiau kaip vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio nariai vyksta pasivaikščioti atvirose vietose, taip pat kai vykstama prižiūrėti sergančių ar negalinčių savimi pasirūpinti asmenų (2020 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1418 redakcija, galiojusi nagrinėjamo nusižengimo padarymo metu).
13. Iš bylos matyti, kad policijoje buvo gauti duomenys, jog poilsiavietėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), 2020 m. gruodžio 31 d. buvo nesilaikoma karantino sąlygų, poilsiavietėje buvo poilsiautojai. Tarp jų buvo ir pareiškėjas R. G., kurio gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Išvykdamas iš savo gyvenamosios vietos į kitos savivaldybės teritoriją, kartu jis paliko ir savo gyvenamąją vietą, nesant nustatytų svarbių priežasčių, dėl kurių taikomos minėto Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkte nustatyto draudimo palikti savo gyvenamąją vietą išimtys. Taigi, pareiškėjas pažeidė šio punkto reikalavimus, tai pagrįstai ir motyvuotai konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pažymėtina, kad apie tokių svarbių priežasčių buvimą nėra nurodoma ir pareiškime dėl bylos atnaujinimo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo šį klausimą svarstyti.
14. Pareiškėjas teigia, kad ŽULPKĮ 9 straipsnio nuostatose įtvirtinta, jog asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenimis, objektyviai galinčiais kelti pavojų užkrečiamajai ligai išplisti; pareiškėjo veika negali būti vertinama kaip ANK 45 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimas.
15. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad ANK 45 straipsnio 4 dalies prasme pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms gali sukelti asmens nesilaikymas teisės aktų, priimtų šių ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Pagal teismų praktiką šis požymis, kai veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, gali būti inkriminuotas ne tik tada, kai asmenys pažeidžia Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nustatytas jiems pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau ir kitais atvejais, pvz., kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Tai yra vertinamasis požymis, kurio buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (jos įgaliotas pareigūnas). Sprendžiant dėl šio požymio buvimo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į konkrečią situaciją, įvertinant turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal tai konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan. Pažymėtina ir tai, kad jei pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 1 dalį; realių pasekmių sukėlimo atveju, t. y. jeigu dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės taisyklių pažeidimo išplito liga ar kilo epidemija, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-29-511/2021).
16. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai motyvavo, kodėl pareiškėjo veika atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą nusižengimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad COVID-19 virusinė infekcija tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie šios ligos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmuo gali užsikrėsti šia infekcija ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas. Nagrinėjamu atveju pažeidimas padarytas 2020 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, esant paskelbtam karantinui, tai reiškia, kad buvo įvestas specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, siekiant nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, kai registruojamas nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimas arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, protrūkiai ar epidemijos. Vertinant nagrinėjamos veikos pavojingumą ANK 45 straipsnio 4 dalies nuostatų kontekste, svarbu ir tai, kad šios veikos padarymo metu buvo kilusi didelė COVID-19 susirgimo banga; tą mėnesį pagal oficialiai paskelbtus duomenis Lietuvoje augo ir buvo fiksuotas didžiausias žmonių mirčių nuo COVID-19 skaičius nuo pat šios pandemijos pradžios. Asmenų vakcinacija, leidžianti sumažinanti šios infekcijos plitimą bei jos pavojingas pasekmes, buvo vos tik pradėta ir imunizuotų nuo šios ligos asmenų skaičius buvo santykinai mažas. Esant tokiai situacijai, teisės aktuose nustatytas asmenų kontaktų ribojimas buvo svarbi priemonė infekcijos plitimui suvaldyti. Tokiu atveju pareiškėjo išvykimas iš savo gyvenamosios vietos į kaimo turizmo sodybą, kurioje tiek pareiškėjui, tiek kitiems asmenims buvo teikiamos poilsiavimo paslaugos, neabejotinai lėmė kontaktų tarp skirtingiems namų ūkiams priklausančių asmenų buvimą ir toks pareiškėjo padarytas minėto Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas vertintinas kaip sukėlęs pavojų ypač pavojingai užkrečiamajai ligai išplisti. Todėl pareiškėjo veika atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeidimą.
17. Pareiškėjas pareiškime teigia, kad teismas turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau konkrečiai nenurodo, dėl kurio teisės akto atitikties Konstitucijai pareiškėjas abejoja; toks pareiškėjo manymas deklaratyvus ir nepagrįstas argumentais. Teisėjų kolegija kreiptis į Konstitucinį Teismą nemato pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį, kuria pakeista Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimas.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Tomas Šeškauskas
Eligijus Gladutis
