Dėl teisės normų, reglamentuojančių krovinio pervežimo sutarties sudarymą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-43-1075/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13101-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5; 2.6.26; 3.2.4.4; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Latvijos įmonės „SIA Haduko“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Latvijos įmonės „SIA Haduko“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vykom“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių krovinio pervežimo sutarties sudarymą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 18 084,72 Eur nuostolių atlyginimo, 741,91 Eur palūkanų, 6 proc. procesines palūkanas.

3. Ieškovė nurodė, kad ji (krovinio siuntėja) ir atsakovė (krovinio vežėja) užsakymo Nr. UZAS-029104/VR pagrindu susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo. Vykdant šį susitarimą, faktinės vežėjos UAB „Bieltransa“ autovežis 2016 m. rugpjūčio 2 d. pateko į avariją, jos metu buvo apgadintas perduotas vežti automobilis. Įvykio kaltininkas – vilkiko vairuotojas. Teisėtas automobilio savininkas „J. R. Automobilservice“ pateikė pretenziją UAB „Bieltransa“, reikalaudamas jam atlyginti 28 775,19 Eur tiesioginius nuostolius. UAB „Bieltransa“ draudiko sprendimu automobilio savininkui „J. R. Automobilservice“ buvo išmokėta 15 535,76 Eur dydžio draudimo išmoka. Kitą patirtų nuostolių dalį – 13 239,43 Eur krovinio gavėjui ir savininkui atlygino ieškovė, taip pat papildomai sumokėjo 2189,60 Eur patirtoms teisinėms išlaidoms atlyginti bei 2655,69 Eur palūkanas, iš viso 18 084,72 Eur. Atsakovė, kaip sutartinė ieškovės vežėja, yra atsakinga už faktinio vežėjo padarytą žalą kroviniui, faktinis vežėjas, veikdamas didelio neatsargumo sąlygomis (vairavimas pavargus), sukėlė eismo įvykį. Šalių susitarimą dėl ginčo automobilio pervežimo įrodo susirašinėjimas žinutėmis tarp ieškovės vadovo A. v. B. ir atsakovės darbuotojų (V. R.) derinant ginčo krovinio vežimo paslaugos suteikimą ir vežimo sąlygas, taip pat vėlesnis atsakovės darbuotojų (L. M., G. B., V. R.) ir ieškovės vadovo susirašinėjimas el. paštu, iš kurio, be kita ko, matyti, jog atsakovė prisiima atsakomybę už sugadintą ginčo krovinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nuosekliai nepripažino ieškovės nurodomų aplinkybių, jog šalys užsakymo Nr. UZAS-029104/VR pagrindu susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo tokiomis sąlygomis: pakrovimo data – 2016 m. rugpjūčio 1 d., iškrovimo data – 2016 m. rugpjūčio 3 d.; maršrutas – Kėdainiai (Lietuva)–Noiburgas prie Dunojaus (Vokietija); krovinys – automobilis „Volkswagen Tiguan“, VIN kodas WVGZZZ5NZHW310849; taip pat kad atsakovė susitarė su šiuo metu pasibaigusia UAB „Bieltransa“ dėl paminėto krovinio pervežimo. Todėl ieškovė privalėjo įrodyti pirmiau nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė savo reikalavimus, tačiau jų byloje neįrodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).

6. Iš atsakovės nurodytų aplinkybių ir bylos medžiagos teismas nustatė, kad su UAB „Bieltransa“ prekių gabenimo užsakymą 2016 m. liepos 28 d. sudarė šiuo metu likviduota Nyderlandų Karalystės įmonė „Kaydo B. V.“ Pagal šį užsakymą UAB „Bieltransa“ įsipareigojo 2016 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje, Kėdainiuose, pasikrauti vieną automobilį ir jį 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervežti į Vokietiją, Noiburgą prie Dunojaus. Įmonė „Kaydo B. V.“ 2016 rugpjūčio 3 d. perleido atsakovei reikalavimo teisę į ieškovės skolą (300 Eur), reikalavimo pagrindas – užsakymas Nr. UZAS-029104/VR tarp „Kaydo B. V.“ ir ieškovės dėl krovinio pervežimo. Kaip nurodė atsakovė, ši reikalavimo perleidimo sutartis tarp jos ir įmonės „Kaydo B. V.“ buvo viena iš daugelio, kurios buvo sudaromos siekiant sumažinti įmonės „Kaydo B. V.“ skolą atsakovei. Atsakovė, perėmusi iš krovinio vežėjos „Kaydo B. V.“ reikalavimo teisę į ieškovę, 2016 m. rugsėjo 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą.

7. Teismas taip pat nustatė, kad būtent įmonė „Kaydo B. V.“, o ne atsakovė, 2016 m. rugpjūčio 26 d. išsiuntė UAB „Bieltransa“ pretenziją dėl krovinio apgadinimo. Teismo vertinimu, atsakovės rašytinis patvirtinimas, kad ginčo automobilį pristatys į jo iškrovimo vietą faktinė vežėja UAB „Bieltransa“, atsižvelgiant į atsakovės į civilinę bylą pateiktus rašytinius įrodymus dėl reikalavimo teisės į ieškovę perleidimo, nepatvirtina, kad atsakovė buvo susitariančioji vežėja Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) prasme, o ne vežėjos „Kaydo B. V.“ reikalavimo teisės į ieškovę perėmėja. Ieškovė iš esmės neginčijo atsakovės nurodytų aplinkybių, jog tiek įmonė „Kaydo B. V.“, tiek atsakovė dirbo su tais pačiais subrangovais (vežėjais) vykdydamos krovinių pervežimus, įskaitant ir UAB „Bieltransa“, jų abiejų savininkas (vienintelis akcininkas) ir vadovas buvo tas pats asmuo, jos bendradarbiavo su tais pačiais vežėjais, įskaitant UAB „Bieltransa“, esminis skirtumas tarp šių įmonių buvo tas, kad atsakovė krovinius perveždavo nuosavais autovežiais, ir tik tuos krovinius, kurių negalėdavo pervežti pati, perduodavo vežti kitiems vežėjams, o įmonė „Kaydo B. V.“ veikė išimtinai kaip ekspeditorė, nes neturėjo nuosavų autovežių; kai įmonei „Kaydo B. V.“ nepakakdavo žmogiškųjų resursų, situacijai išspręsti būdavo pasitelkiami ir atsakovės darbuotojai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovės nurodoma įvykių seka, jog jos susitarimas buvo sudarytas su atsakove, o ši užsakymą vykdyti perdavė įmonei „Kaydo B. V.“, o pastaroji sudarė susitarimą su UAB „Bieltransa“, yra visiškai nelogiška.

8. Teismas taip pat nurodė, kad į bylą pateiktas ieškovės ir atsakovės darbuotojos V. R. susirašinėjimas negali patvirtinti ginčo susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės aplinkybės, nes šiuo atveju nesutampa nei automobilių pakrovimo datos (susirašinėjime nurodyta 2016 m. liepos 22 d., PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta 2016 m. rugpjūčio 1 d., važtaraštyje nurodyta 2016 m. liepos 29 d.), nei automobilius pervežusių autovežių valstybiniai numeriai (susirašinėjime nurodytas GFF144/EV795, PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas CGJ610B/B410, važtaraštyje nurodytas EOT443/EP803), nei automobilių pakrovimo vietos (susirašinėjime nurodyti Kėdainiai, o važtaraštyje nurodytas Vilnius). Atsakovės išrašytoje PVM nurodytoje sąskaitoje faktūroje nurodyta, jog automobilio pervežimas buvo įvykdytas 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d., o ieškovės ir atsakovės darbuotojų L. M. bei G. B. susirašinėjimas dėl nenustatyto automobilio pristatymo prasidėjo tiktai 2016 m. rugpjūčio 10 d.

9. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė esminių aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus atsakovei (CPK 185 straipsnis).

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė taip pat neįrodė, jog būtent jos reikalaujamą pinigų sumą ir būtent ieškovė turėjo pareigą sumokėti krovinio gavėjui. Ieškovė nenurodė, nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, kad krovinio gavėjas, nesutikdamas su UAB „Bieltransa“ draudiko apskaičiuota išmokos suma, šią sumą ginčijo, savo reikalavimų tokiomis aplinkybėmis ieškovė iš viso negrindė. Ieškovė savo reikalavimo taip pat negrindė aplinkybėmis ir įrodymais, kad pagal jos su krovinio gavėju sudarytą susitarimą ieškovė turėjo teisinę pareigą atlyginti krovinio gavėjui tą pastarojo patirtų nuostolių dalį, kurios neatlygino UAB „Bieltransa“ draudikas. Ieškovei byloje neįrodžius, kad nagrinėjamu atveju ji iš viso turėjo teisinę pareigą be išlygų atlyginti krovinio gavėjui ginčo sumą, ir teigiant, kad ginčo suma buvo atlyginta dėl tarp ieškovės vadovo ir krovinio gavėjo anksčiau susiklosčiusių draugiškų asmeninių verslo santykių, atsakovei nekyla pareiga šią ieškovės vadovo vien tik dėl draugiškų asmeninių verslo santykių krovinio gavėjui išmokėtą sumą atlyginti ieškovei.

11. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. balandžio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą; argumentuotai nurodė, kokių įrodymų pagrindu padarė išvadą, jog ieškovė civilinėje byloje neįrodė esminių aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus atsakovei. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad 2016 m. liepos 27 d. susirašinėjimas tarp jos ir atsakovės darbuotojos V. R. patvirtina, jog ieškovė pateikė ofertą dėl ginčo automobilio transportavimo, o atsakovė ją akceptavo ir įsipareigojo automobilį transportuoti, nes ieškovė nepaaiškino, kodėl nesutampa ginčo automobilį pervežusių autovežių valstybiniai numeriai, automobilio pakrovimo vietos, automobilio pristatymo laikas ir kt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 6 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė krovinio pervežimo sutarties sudarymo momentą ir būtinosiomis krovinio pervežimo sutarties sąlygomis laikė sąlygas, kurios neturi įtakos sutarties galiojimui. Tokiu būdu teismai netinkamai taikė ir aiškino CMR konvencijos 4 straipsnį, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.808 straipsnį, pagal kurį pervežimo sutartis yra konsensualinė ir susitarimui dėl krovinio pervežimo pakanka i) vežėjo įsipareigojimo paimti ir pristatyti krovinį bei ii) siuntėjo įsipareigojimo atsiskaityti už pervežimą. Platus minėtos normos aiškinimas taip pat lėmė netinkamą įrodinėjimo naštos paskirstymą byloje. Tais atvejais, kai kyla ginčas dėl to, tarp kokių asmenų yra sudaryta krovinio pervežimo sutartis, teismai turi vertinti, ar šalys yra pasiekusios susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų: i) vežėjo įsipareigojimo nuvežti krovinį ir perduoti jį gavėjui; ii) siuntėjo įsipareigojimo atsiskaityti už pervežimą su vežėju. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar buvo šios esminės susitarimo sąlygos, o vertino visai kitus įrodymus ir aplinkybes. Krovinio pakrovimo vieta ir autovežio numeriai nėra būtinoji krovinio pervežimo sutarties sąlyga. CMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta siuntėjo (ieškovės) teisė disponuoti kroviniu. Ši teisė apima galimybę pakeisti krovinio pakrovimo, pristatymo vietą, nutraukti vežimą, perduoti krovinį kitam gavėjui ir pan. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatydamas krovinio pervežimo sutarties sudarymo momentą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovei pateikus įrodymus, kad buvo susitarta dėl esminių krovinio pervežimo sutarties sąlygų su atsakove, aplinkybė, kad pasiektas susitarimas dėl krovinio pervežimo, turėjo būti laikoma įrodyta. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas, ignoruodamas byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad, atsakovei neigiant sutarties sudarymo faktą, ieškovei teko pareiga papildomai jį įrodyti.

13.2. Teismai konstatavo buvus ieškovės sutartinius santykius su įmone „Kaydo B. V.“, nors ieškovė nėra turėjusi jokių kontaktų su šia įmone ir tokių santykių egzistavimo nepatvirtino nė vienas įrodymas. Kadangi CMR važtaraštis nepatvirtino teisinių santykių tarp ieškovės ir įmonės „Kaydo B. V.“ egzistavimo, rašytinė sutartis neegzistavo, teismas turėjo nustatyti ginčo santykiams taikytiną teisę ir jos turinį, nes sprendžiama dėl sutartinių santykių egzistavimo tarp Latvijos ir Nyderlandų Karalystės bendrovių. Teismai netaikė ir tokiu būdu pažeidė CK 1.10, 1.12 straipsnius, CPK 306 straipsnio 3 dalį, 808 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

13.3. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, pasisakė dėl šalių santykių egzistavimo, vadovaudamiesi netiesioginiais įrodymais, kurie neturėjo įrodomosios galios byloje. Spręsdami klausimą, tarp kokių juridinių asmenų buvo sudaryta ginčo krovinio pervežimo sutartis, teismai vadovavosi susitarimais, sudarytais atsakovės ir kitų juridinių asmenų, ir kurių šalimi nebuvo ieškovė – pvz., tik įmonės „Kaydo B. V.“ pasirašytu 2016 m. liepos 28 d. prekių gabenimo užsakymu, 2016 m. rugpjūčio 3 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi, sudaryta įmonės „Kaydo B. V.“ ir atsakovės. Esminė perleidimo sutarties sąlyga nebuvo įvykdyta – reikalavimo perleidimą patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti atsakovei, nes jie neegzistavo. Taigi bylą nagrinėję teismai negalėjo spręsti, kad perleidimas įvyko ir buvo perleistas kreditoriaus reikalavimas būtent į ieškovę. Teismai bylą nagrinėjo ne vertindami kiekvieną byloje esantį įrodymą ir jų pagrindu darydami išvadas, o priešingai – pirmiausia teismai suformavo išvadas ir vėliau ieškojo įrodymų joms pagrįsti, atmesdami jų išvadoms netinkančius įrodymus ar net netinkamus įrodymų fragmentus. Toks įrodymų vertinimas neatitinka suformuotos teismų praktikos ir neturėtų būti toleruojamas.

14. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Ieškovė buvo krovinio siuntėja, o ginčo automobilio nuosavybės teisė jo pervežimo metu priklausė įmonei „Autohaus J. R.“. CMR konvencijoje nėra nustatyta, kad, krovinio pervežimo metu išimtinai dėl vežėjo kaltės apgadinus krovinį, krovinio gavėjas turėtų teisę teikti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo krovinio siuntėjui, o pastarasis turėtų prievolę atlyginti tokius nuostolius krovinio gavėjui. Taigi, įmonei „Autohaus J. R.“ pateikus ieškovei pretenziją dėl papildomų nuostolių atlyginimo, ji galėjo vien tik remdamasi nurodytu pagrindu tokią pretenziją atmesti, tačiau to nepadarė. Ieškovė, neturėdama teisinės prievolės ir nesant jos kaltės, savanoriškai atlygino papildomus nuostolius. Esant nurodytai faktinei situacijai, CMR konvencija nesuteikia ieškovei regreso teisės į faktinį vežėją ar tuo labiau susitariantįjį vežėją. Ieškovės veiksmai yra itin nerūpestingi, nelogiški, teisiškai ir ekonomiškai nepagrįsti, todėl ji turi pati prisiimti tokių veiksmų neigiamas pasekmes. Dvi pervežime dalyvavusios vežėjos – bankrutavusi UAB „Bieltransa“ ir likviduota įmonė „Kaydo B. V.“ – yra nemokios. Todėl net tuo atveju, jeigu ieškovė būtų pripažinta susitariančiąja vežėja, pagal CMR konvencijos 38 straipsnį nesumokėta nuostolių atlyginimo dalis, kurios reikalauja ieškovė, būtų paskirstoma visiems kitiems vežėjams, proporcingai nuo jiems priklausančių atlygių už vežimą, t. y. ieškovei tektų proporcinga reikalaujamų nuostolių dalis nuo jai tekusio atlygio už vežimą.

14.2. Ieškovė savo reikalavimus grindė aplinkybėmis, kad šalys dėl tarptautinio krovinio pervežimo susitarė užsakymo Nr. UZAS-029104 pagrindu, tačiau kasaciniame skunde teigiama, kad šalys dėl automobilio pervežimo susitarė SMS žinutėmis, taigi ieškovė iš esmės keičia ieškinio pagrindą, o tai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra galima (CPK 141 straipsnis).

14.3. Ieškovė pirmosios instancijos teismo nustatytus nesutapimus įrodinėja aplinkybe, kad, šalims susitarus, vėliau automobilio pervežimo sąlygos buvo pakeistos, bet ieškovė nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, šie teiginiai apsiriboja tik CMR konvencijos nuostatų citavimu.

14.4. Atsakovės vertinimu, ieškovė neigia dirbusi su įmone „Kaydo B.V.“ vien dėl to, kad ji likviduota ir nėra galimybių į ją nukreipti išieškojimą, todėl nepagrįstai bando su atsakove sukurti sutartinius santykius dėl ginčo automobilio pervežimo ir taip išsiieškoti nepagrįstų nuostolių atlyginimą. Ieškovė, neigdama, kad įmonė „Kaydo B. V.“ ir UAB „Bieltransa“ sudarė prekių gabenimo užsakymą, nesugeba skunde paaiškinti, kokiu tuomet pagrindu įmonė „Kaydo B. V.“ teikė pretenziją UAB „Bieltransa“. Skundo argumentai dėl reikalavimo perleidimo sutarties irgi nepagrįsti, nes sutartis nėra nuginčyta ir galiojanti, o vien tik ieškovės nuomonė, kad sutartis negalioja, nėra pagrindas nesivadovauti šiuo įrodymu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pervežimo sutarties sudarymo fakto nustatymo

15. Nagrinėjamoje byloje ieškovei pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutarties vykdymo, tarp šalių kilo ginčas dėl paties pervežimo sutarties sudarymo fakto.

16. Nagrinėjamoje byloje pervežimo santykiai, dėl kurių kilo ginčas, patenka į CMR konvencijos taikymo sritį, tačiau CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzYtNDIxLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-276-421/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-276-421/2020">3K-3-276-421/2020</a>, 31 punktas).

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-159/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-159/2013">3K-7-159/2013</a>). CMR konvencijos 4 straipsnio nuostatos suteikia didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, kad, šalims nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzYtNDIxLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-276-421/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-276-421/2020">3K-3-276-421/2020</a>, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

18. Nagrinėjamoje byloje važtaraštis nepatvirtina krovinio vežimo sutartinių teisinių santykių tarp ieškovės (krovinio siuntėjos) ir atsakovės (krovinio vežėjos). Atsižvelgiant į ieškovės įrodinėjamą teisinį santykį tarp ieškovės ir atsakovės, į tai, kad atsakovės buveinės ir registracijos vieta yra Lietuvoje, krovinio pakrovimo vieta taip pat yra Lietuvoje, vadovaujantis CK 1.37 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatomis, ginčo santykiui subsidiariai ir tiek, kiek neprieštarauja CMR konvencijai, taikytinos Lietuvos teisės, konkrečiai CK, nuostatos. Šalys neginčija subsidiaraus Lietuvos teisės taikymo šiam ginčui.

19. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).

20. Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi, sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

21. Vežimo sutartinius santykius reglamentuojantis CK šeštosios knygos IV dalies XL skyrius nenustato specialių taisyklių vežimo sutarties formai. Tai reiškia, kad šiai sutarčiai sudaryti pakanka veiksnių šalių susitarimo ir valios išreiškimo. Tokią valią šalys gali išreikšti ir sudarydamos rašytinės formos sutartį, ir žodžiu, ir konkliudentiniais veiksmais.

22. CK 6.162–6.187 straipsniuose reglamentuojama sutarties sudarymo procedūra. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), taip pat kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisinių padarinių nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota, jog sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Nors galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.162 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020 41 punktą).

23. Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu (CK 6.808 straipsnio 1 dalis).

24. CK pateiktas krovinio vežimo sutarties apibrėžimas suponuoja, kad krovinio vežimo sutartis bus laikoma sudaryta, kai šalys susitars dėl esminių šios sutarties sąlygų, t. y. tai konsensualinė, o ne realinė sutartis. Tokios pozicijos – kad krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis yra konsensualinė – nuosekliai savo praktikoje laikosi kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2012">3K-3-449/2012</a>; 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015; 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzc3LTYxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-377-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-377-611/2019">e3K-3-377-611/2019</a>, 25 punktas;).

25. Esminė krovinio vežimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. siuntėjo perduoto krovinio nugabenimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti, kokį konkrečiai krovinį šalis įsipareigoja nugabenti į paskirties punktą. Šių sutarčių specifika lemia, kad krovinio perdavimas vežėjui nugabenti į paskirties punktą neabejotinai patvirtina šalių valią dėl krovinio vežimo sutarties sudarymo. Atlygintinumas yra vienas vežimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos vežimo sutartį, išreikštų valią – susitartų ir dėl paties siuntėjo (gavėjo) įsipareigojimo atlyginti už suteiktą paslaugą.

26. Kasaciniu skundu ieškovė teigia, kad teismai, tyrę ir vertinę aplinkybes, susijusias su krovinio pakrovimo vieta ir autovežio (krovinį transportuojančio sunkvežimio) valstybiniais numeriais, netinkamai taikė vežimo sutarties sudarymo momentą reglamentuojančias nuostatas, o konkrečiai netinkamai taikė CK 6.808 straipsnio 1 dalį. Ieškovės teigimu, kai kyla ginčas dėl to, ar tarp kelių asmenų yra sudaryta krovinio vežimo sutartis, teismas turi vertinti, ar šalys yra pasiekusios susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų: i) vežėjo įsipareigojimo nuvežti krovinį ir perduoti gavėjui; ii) siuntėjo įsipareigojimo atsiskaityti už pervežimą su vežėju. Krovinio pakrovimo vieta ir krovinį transportuojančio sunkvežimio numeriai, ieškovės įsitikinimu, nėra būtinoji krovinio vežimo sutarties sąlyga.

27. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais dėl esminių krovinio vežimo sutarties sąlygų, tačiau nesutinka, kad bylą nagrinėję teismai krovinio pakrovimo vietą ir krovinį transportuojančio sunkvežimio numerius laikė esmine krovinio pervežimo sutarties sąlyga. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriam vėliau pritarė apeliacinės instancijos teismas, turinio, teismas šias aplinkybes vertino siekdamas nustatyti, ar egzistavo atsakovės įsipareigojimas ieškovei pervežti konkretų krovinį. Akivaizdu, kad šalis gali sieti įvairūs sutartiniai santykiai ir taip pat sutartiniai santykiai, kylantys iš atskirų krovinio pervežimo sutarčių, kurių objektai gali būti skirtingi kroviniai. Todėl sutarties sudarymo aplinkybių ištyrimas ir vertinimas tampa reikšmingas siekiant nustatyti krovinio vežimo sutarties sudarymo faktą. Atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, krovinio pakrovimo ir krovinį transportuojančio sunkvežimio numeriai yra vienos iš aplinkybių, kurias tiriant ir vertinant visų aplinkybių kontekste gali būti patvirtintas ar paneigtas krovinio vežimo sutarties sudarymo faktas konkrečioje byloje.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad ieškovės argumentai nepagrindžia netinkamo CK 6.808 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo.

Dėl ieškovės pareigos įrodyti krovinio vežimo sutarties sudarymo faktą ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

29. Remiantis dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis) ir bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 178 straipsnis), sutarties sudarymo faktą turi įrodyti šalis, kuri šiuo faktu grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, darytina išvada, kad ieškovė, kuri remiasi faktu, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta krovinių pervežimo sutartis, dėl kurios netinkamo įvykdymo ji teigia patyrusi žalos, privalėjo įrodyti tokios sutarties su atsakove sudarymo faktą.

30. Priešingai nei teigia ieškovė kasaciniame skunde, vien ta aplinkybė, kad ieškovė pateikė atitinkamus įrodymus, nereiškia, kad ji jau įrodė krovinio vežimo sutarties sudarymo faktą ir pareiga įrodyti tokį faktą pasibaigia.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDgtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-608-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-608-701/2015">3K-3-608-701/2015</a>). Savo ruožtu ieškovui, įrodinėjančiam ieškinio pagrįstumą, kyla pareiga paneigti atsakovo atsikirtimus į jį.

32. Teisėjų kolegija padaro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą pagal pirmiau išdėstytas bendrąsias įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias nuostatas.

33. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, važtaraštis nepatvirtino krovinio vežimo sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės fakto egzistavimo; ginčo šalys nebuvo pasirašiusios vienos rašytinės formos vežimo sutarties. Todėl dėl šalių valios sudaryti krovinio pervežimo sutartį fakto turėjo būti sprendžiama remiantis ne vien važtaraščiu, bet ir kitais įrodymais bei šių įrodymų visuma.

34. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2011">3K-3-415/2011</a>; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTktNzAxLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219-701/2021">3K-3-219-701/2021</a>, 80 punktas). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-372/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-372/2014">3K-3-372/2014</a>; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDYtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-146-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-146-701/2016">3K-3-146-701/2016</a> 22 punktą ir šiose nutartyse nurodytą kasacinio teismo praktiką; kt.).

35. Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti krovinio vežimo sutarties sudarymo tarp ieškovės ir atsakovės faktą, iš esmės tyrė ir vertino tik aplinkybes, buvusias iki krovinio pakrovimo, tačiau, kaip pagrįstai nurodyta ieškovės kasaciniame skunde, teismas iš esmės netyrė ir nevertino įrodymų, netyrė ir nevertino byloje esančių duomenų apie atsakovės elgesį po eismo įvykio, dėl kurio atsirado žala krovinio siuntėjui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ištirtos ir įvertintos tokios reikšmingos šalių santykiams nustatyti aplinkybės, kad po eismo įvykio Lenkijoje atsakovė pateikė patvirtinimą, jog ji nugabens krovinį iki galutinės iškrovimo vietos (ieškovės 2019 m. lapkričio 7 d. dubliko priedas Nr. 1), atsakovės darbuotojai patvirtino, jog jie yra atsakingi už tai, kad žalos atlyginimo klausimas būtų tinkamai ir visiškai išspręstas (ieškovės 2020 m. balandžio 2 d. prašymo dėl įrodymų pridėjimo priedas Nr. 3) ir kt. Šių aplinkybių, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, netyrė ir nevertino ir apeliacinės instancijos teismas.

36. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad savo išvadas dėl krovinio pervežimo sutarties šalių bylą nagrinėję teismai grindė iš esmės atsakovės vadovo, kuris tuo pat metu buvo ir įmonės „Kaydo B. V.“ vienintelis akcininkas ir vadovas, pateiktais jo paties pasirašytais dokumentais – 2016 m. liepos 28 d. prekių gabenimo užsakymu, 2016 m. rugpjūčio 3 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi. Kadangi atsakovės vadovas yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, jo vienašališkai sudaryti dokumentai nėra objektyvi įrodinėjimo priemonė ir turi būti vertinami bei analizuojami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant ir į tai, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, tiesiogiai patvirtinančio ieškovės santykių ar kontaktų su įmone „Kaydo B. V.“ faktą.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nebuvo visapusiškai ir objektyviai išnagrinėtos visos reikšmingos bylos aplinkybės sutarties sudarymo faktui nustatyti ir iš įrodymų visumos nebuvo sprendžiama dėl šio fakto (ne)buvimo. Dėl to yra pagrindas daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės.

Dėl kitų argumentų, bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

38. Teisėjų kolegija pripažįsta neturinčiais teisinės reikšmės ieškovės kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismas, nuspręsdamas, jog egzistuoja sutartiniai santykiai tarp ieškovės, Latvijos bendrovės, ir „Kaydo B. V.“, Nyderlandų bendrovės, turėjo nustatyti ginčo santykiams taikytiną teisę ir jos turinį, nes sprendžiama dėl sutartinių santykių tarp Latvijos ir Nyderlandų bendrovių egzistavimo.

39. Pirmiausia, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriam vėliau pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, turinio, teismas netyrė ir nevertino sutartinių santykių, galimai atsiradusių tarp ieškovės ir įmonės „Kaydo B. V.“. Šių sutartinių santykių tyrimas ir vertinimas neįėjo į nagrinėjamos bylos ribas. Teismas tyrė ir vertino faktą, kuris ir buvo ginčo dalykas: ar egzistavo krovinio vežimo sutartiniai santykiai konkrečiai tarp ieškovės ir atsakovės. Teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad tokie santykiai neegzistavo, galimai sutartis buvo sudaryta ieškovės ir įmonės „Kaydo B. V.“, o ne ieškovės ir atsakovės. Tokia teismo išvada nereiškia fakto dėl sutartinių santykių tarp ieškovės ir įmonės „Kaydo B. V.“ nustatymo. Atsižvelgiant į tai, teismai nagrinėjamoje byloje neturėjo pareigos nustatyti taikytiną teisę ir jos turinį santykių tarp ieškovės ir įmonės „Kaydo B. V.“ atžvilgiu.

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė šios nutarties 34 punkte nurodytas įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų ir būtent jų viseto pagrindu nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad teismų procesiniai sprendimai yra pagrįsti. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti proceso teisės normų pažeidimai gali būti pašalinti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka. Dėl to kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas privalo visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu (CPK 185 straipsnis).

41. Kasaciniam teismui nusprendus bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas), šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Andžej Maciejevski