Civilinė byla Nr. 3K-3-228/2014
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02268-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 52.2; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Gedimino Sagačio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo mažosios bendrijos „GDG“ (uždarosios akcinės bendrovės „GDG“ teisių perėmėjas) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo mažosios bendrijos „GDG“ ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už atliktus rangos darbus, t. y. ar į sutarties kainą įtrauktas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM).
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 27 152,52 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Jis nurodė, kad šalys 2007 m. lapkričio 12 d. sudarė rangos sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo sumontuoti orinio šildymo (vėdinimo) sistemas adresu: (duomenys neskelbtini), o atsakovas – priimti darbus ir už juos atsiskaityti. Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad bendra darbų kaina – 72 000 Lt be PVM. Ieškovas sutartyje nurodytus darbus atliko (sumontavo įrenginius), atsakovas juos priėmė ir nereiškė pretenzijų dėl atliktų darbų kiekybės ar kokybės. Atlikęs darbus, ieškovas pateikė atsakovui dvi PVM sąskaitas faktūras: GDG 0107 – 61 710 Lt ir GDG 0113 – 19 360 Lt, iš viso atlikta darbų už 81 070 Lt. Pateiktos PVM sąskaitos faktūros turėjo būti apmokėtos per dešimt dienų nuo jų priėmimo dienos (Sutarties 2.2 punktas), tačiau atsakovas per nustatytą terminą ne visiškai su ieškovu atsiskaitė ir liko skolingas 27 152,52 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 7000 Lt skolos ir 5 proc. dydžio palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas pagal šalių sudarytą Sutartį turi sumokėti darbų kainą su PVM, ar šio mokesčio sumokėjimo pareiga tenka ieškovui; atsižvelgdamas į tai, jog Sutartis sudaryta įmonės ir fizinio asmens, sprendė, kad šalis sieja vartojimo rangos teisiniai santykiai (CK 6.672 straipsnis), todėl Sutarties nuostatos aiškintinos vartojo (atsakovo) naudai. Teismas pažymėjo, kad iš Sutarties nuostatų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog šalys susitarė dėl darbų kainos su PVM. Sutartyje nurodyta bendra kaina be PVM bei nurodytos konkrečių darbų kainos be PVM. Atsakovo pateikti įrodymai dėl atsiskaitymo už atliktus darbus patvirtina, kad atsakovas 2007–2008 metais atsiskaitydavo su ieškovu pagal Sutartį, nemokėdamas PVM, ir ieškovas iki 2010 metų jokių pretenzijų dėl to atsakovui nereiškė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas neturi prievolės mokėti ieškovui PVM.
Teismas nustatė, kad atsakovas sumokėjo ieškovui iš viso 60 000 Lt be PVM, o pagal sutartį turėjo sumokėti 67 000 Lt. Pasisakydamas dėl atsakovo atsikirtimo, kad 7000 Lt jis pervedė į asmeninę L. D., kuris yra ieškovo vadovas, banko sąskaitą, teismas nurodė, jog lėšų fiziniam asmeniui pervedimas nevertintinas kaip atsiskaitymas su įmone už atliktus darbus; ieškovas patvirtino, kad atsakovas taip grąžino savo skolą L. D., ne įmonei. Nesant kitų įrodymų byloje, paneigiančių nurodytas aplinkybes, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 7000 Lt už atliktus darbus. Aiškindamas sutarties 4.3 punktą, kuriame aptariama delspinigių skaičiavimo tvarka, teismas nurodė, kad ji neaiški, t. y. neaišku, ar delspinigiai skaičiuotini atlikus visus darbus, ar už kiekvieno įrenginio sumontavimą, todėl jų nepriteisė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovo 180 Lt delspinigių.
Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad Sutarties 2.1 punkto formuluotė lingvistine prasme nereiškia, jog atsakovas, pasirašydamas Sutartį, neprisiėmė pareigos už ieškovo suteiktas paslaugas sumokėti įstatyme nustatyto dydžio PVM. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad ieškovo buvo įtikintas, jog Sutartyje nurodyta kaina yra galutinė ir prie jos PVM nebus pridedamas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-484/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-484/2009">3K-3-484/2009</a>). Sutarties 2.2 punkte nustatyta, kad patalpų orinio šildymo (vėdinimo) sistemos rangos darbai turėjo būti atliekami etapais, kuriuos užbaigus, atsakovas įsipareigojo už juos laiku atsiskaityti. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas už atliktus darbus atsiskaitydavo su ieškovo darbuotojais, ieškovas jam PVM sąskaitų faktūrų nepateikdavo bei neįtraukdavo PVM į darbų kainą. Įvertinusi tokią ginčo šalių santykių teikiant paslaugas ir atsiskaitant už jas praktiką ir atsižvelgusi į Sutarties sąlygos dėl kainos formuluotę, teisėjų kolegija sprendė, kad labiau tikėtina, jog šalys susitarė, kad PVM už atliktus darbus sumokės ieškovas (CPK 185 straipsnis, CK 6.193 straipsnis), ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 14 070 Lt PVM.
Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sutarties 4.3 punkto nuostatos, reglamentuojančios delspinigių skaičiavimo tvarką, neaiškios. Nurodytame Sutarties punkte įtvirtinta, kad jeigu užsakovas (atsakovas) laiku neatsiskaito už atliktus darbus, jis moka vykdytojui (ieškovui) 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sutarties kainos už kiekvieną vėlavimo dieną. Kadangi šalys buvo susitarusios dėl atsiskaitymo už darbus etapais, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, delspinigiai turėjo būti skaičiuojami vėluojant atsiskaityti už konkrečius atliktus ir atsakovo priimtus darbus. Po ieškovo kreipimosi į teismą atsakovas sumokėjo ieškovui likusią skolos dalį – 5000 Lt, t. y. pripažino, kad turėjo vykdytiną prievolę ieškovui ir kad jos neįvykdė nustatytais terminais. Atsižvelgdama šią aplinkybę, taip pat į tai, kad reikalavimams priteisti delspinigius taikytinas sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), teisėjų kolegija priteisė ieškovui iš atsakovo 180 Lt delspinigių.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas atsiskaitė už suteiktas paslaugas, pervesdamas 7000 Lt į ieškovo vadovo asmeninę sąskaitą, pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad tai nebuvo atsiskaitymas už atliktus darbus, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus; nurodė, jog atsakovas su ieškovu už atliktus pagal Sutartį darbus atsiskaitydavo mokėdamas tiesiogiai ieškovo darbuotojams arba į ieškovo kasą, arba mokėjimo pavedimais, t. y. atsiskaitymai buvo atliekami įvairiais būdais. Atsakovas byloje pateikė mokėjimo pavedimų, kuriais 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. lapkričio 2 d. atsakovas ieškovo vadovui pervedė 7000 Lt, išrašus; įrodymų, kad ieškovo vadovą L. D. ir atsakovą siejo paskolos teisiniai santykiai, byloje nepateikta; ieškovo pateiktos 2010 m. sausio 10 d. skolos rašto kopijos teisėjų kolegija nepripažino tinkamu įrodymu; lėšos buvo pervestos ieškovo vadovui po to, kai ieškovas pateikė pretenziją atsakovui dėl vėlavimo atsiskaityti. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo ieškovo vadovui pervesti 7000 Lt buvo skirti atsiskaityti pagal Sutartį, todėl pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo reikalavimą priteisti skolą atmetė visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog į atsakovo ieškovo darbuotojams sumokėtas sumas nebuvo įtrauktas PVM, sudaro pagrindą spręsti, kad šalys susitarė, jog PVM už atliktus darbus sumokės kasatorius; tokios išvados padarytos netinkamai pritaikius avansinių sumų apmokestinimą PVM reglamentuojančias teisės normas ir nevisapusiškai bei neobjektyviai ištyrus reikšmingas bylos aplinkybes. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai už paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš suteikiant paslaugas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis (toliau – avansas), jeigu pagal sandorio sąlygas visos paslaugos bus suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. Jeigu avansas gaunamas, kai pagal sandorio sąlygas visos paslaugos bus suteiktos anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos, apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti prekių tiekimo arba paslaugų teikimo apmokestinamuoju momentu laikyti avanso gavimo momentą ir nuo gauto avanso skaičiuoti PVM įstatyme nustatyta tvarka. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad šalių sulygtus rangos darbus ieškovas pradėjo vykdyti nepraėjus 12 mėnesių nuo sutarties sudarymo (2008 m. vasario 29 d. ir 2008 m. kovo 19 d. ieškovas atsiskaitė už dalį darbų), o baigė tik 2010 m. (2010 m. kovo 2 d. sudarytas dalies darbų perdavimo aktas, 2010 m. sausio 12 d. ir bei 2010 m. kovo 4 d. atsakovui išrašytos ir pateiktos PVM sąskaitos faktūros). Tai, kasatoriaus teigimu, reiškia, kad ne visos paslaugos (darbai) pagal Sutartį buvo suteiktos po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo, dalis jų suteikta anksčiau, todėl, remiantis PVM įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, ieškovui nekilo prievolės apskaičiuoti PVM nuo atsakovo pagal sutartį 2007 m. lapkričio 12 d., 2008 m. vasario 29 d. ir 2008 m. kovo 19 d. sumokėtų avansinių sumų, kartu pateikti ieškovui PVM sąskaitas faktūras. Kasatorius teisėtai ir pagrįstai PVM nuo paslaugos (darbų) kainos apskaičiavo tik tada, kai paslaugos buvo atsakovui visiškai suteiktos (darbai perduoti). Sutartyje neįtvirtinta, kad atsakovas neturi pareigos sumokėti PVM. Išvada, kad kasatorius prisiėmė tokią pareigą, nelogiška, nes taip kasatorius, būdamas pelno siekiantis asmuo, mažintų uždirbamas pajamas; pareiga sumokėti PVM tenka pirkėjui, ne paslaugos tiekėjui.
2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo į ieškovo vadovo asmeninę sąskaitą sumokėti 7000 Lt yra atsakovo atsiskaitymo už ieškovo atliktus rangos darbus dalis; darydamas tokią išvadą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pinigai ieškovo darbuotojams nebuvo mokami asmeniškai, t. y. apie pinigų gavimą visada būdavo pažymima atsakovo sutarties egzemplioriuje ir apskaitoma įmonės buhalterijoje (avansinėje apyskaitoje) (priešingai, nei atlikus mokėjimą į L. D. sąskaitą); taip pat į tai, jog 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. lapkričio 2 d. mokėjimai įvykdyti, pervedant lėšas ne į ieškovo (įmonės) banko sąskaitą, kuri atsakovui buvo žinoma, o į asmeninę ieškovo vadovo banko sąskaitą; nenustatyta, kaip atsakovas sužinojo ieškovo vadovo asmeninės sąskaitos duomenis, nes jie nenurodyti šalių sudarytoje sutartyje ar kituose šalių dokumentuose; mokėjimų paskirtyje nenurodyta, jog lėšos skirtos atsiskaityti už atliktus darbus pagal Sutartį; pretenzijoje, kurioje reikalaujama iš atsakovo sumokėti skolą, pateikti ieškovo, ne jo vadovo banko sąskaitos duomenys; byloje pateikta atsakovo ir L. D. 2010 m. sausio 10 d. sudaryto skolos rašto kopija. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, nors, kasatoriaus nuomone, jos yra reikšmingos, sprendžiant, ar atsakovo pervesti ieškovo vadovui 7000 Lt gali būti vertinami kaip atsiskaitymas už atliktus darbus pagal Sutartį.
3. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ieškovui iš atsakovo priteistinų delspinigių dydį. Kasatorius, kreipdamasis į teismą, pirminiu prašymu reikalavo priteisti iš atsakovo 30 070 Lt skolos ir nuo šios sumos pagal Sutartį apskaičiuotus delspinigius – 1082,52 Lt. Pripažinus, kad atsakovas privalėjo sumokėti Sutartyje nurodytą kainą kartu su PVM, nurodyta delspinigių suma ieškovui iš atsakovo priteistina. Kita vertus, net ir nepripažinus, kad atsakovas turi mokėti PVM, apeliacinės instancijos teismo priteista delspinigių suma nepagrįsta. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad darbus pagal Sutartį kasatorius atsakovui perdavė, pateikdamas 2010 m. sausio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą 51 000 Lt ir 2010 m. kovo 4 d. PVM sąskaitą 16 000 Lt. Atsakovas Sutarties vykdymo laikotarpiu atliko tokius mokėjimus: 2007 m. lapkričio 12 d. – 5000 Lt, 2008 m. vasario 29 d. – 20 000 Lt; 2008 m. kovo 19 – 26 000 Lt; 2010 m. birželio 22 d. – 3000 Lt (į L. D. sąskaitą); 2010 m. lapkričio 2 d. – 4000 Lt (į L. D. sąskaitą); 2012 m. birželio 9 d. – 4000 Lt; 2012 m. rugsėjo 6 d. – 5000 Lt. Taigi, atsakovas vėlavo atsiskaityti pagal 2010 m. kovo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą. Laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2010 m. birželio 22 d. delspinigių suma skaičiuotina nuo visos vėluojamos sumokėti sumos ir yra 348,80 Lt; laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 2 d. delspinigių suma skaičiuotina nuo nesumokėtų 13 000 Lt ir yra 345,80 Lt; nuo 2010 m. lapkričio 2 d. delspinigiai skaičiuotini nuo 9000 Lt ir yra 324 Lt. Iš viso atsakovo ieškovui mokėtinų delspinigių suma yra 1018,60 Lt.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartojimo rangos sutarties kainos
CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus, kuriame reglamentuojami rangos teisiniai santykiai, antrajame skirsnyje išskiriamas vartojimo rangos institutas (tik vartojimo rangos sutartiniams santykiams taikytinų teisės normų grupė) (CK 6.672–6.680 straipsniai). Šiame skirsnyje pateikiamoje vartojimo rangos sutarties apibrėžtyje įtvirtinta, kad pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti (CK 6.672 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, kad vartojimo rangos teisės normomis (CK 6.672–6.680 straipsniai) reglamentuojami tie vartojimo rangos santykių ypatumai, kurie susiję su šių santykių, kaip vartojimo, pobūdžiu, t. y. vartotojo ir verslininko padėties nelygiavertiškumu. Vartojimo sutartinių santykių reglamentavimas visų pirma grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, doktrina; specialiu vartojimo sutartinių santykių reglamentavimu siekiama atkurti sutarties šalių interesų pusiausvyrą, suteikiant vartotojui papildomas teisių apsaugos garantijas, kompensuojančias jo padėties esant sutartiniams santykiams nelygiavertiškumą. Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo ranga iš kitų rangos sutarčių išskiriama pagal specifinę sutarties šalių padėtį, vartojimo rangos sutarčiai, be specialiųjų normų, mutatis mutandis taikomas nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų institutas (CK 6.188 straipsnis) bei vartojimo pirkimo–pardavimo taisyklės (CK 6.350–6.370 straipsniai) (CK 6.672 straipsnio 2 dalis). Vartojimo rangos santykiams taikomos ir kitos bendrosios CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių (CK 1.39 straipsnis), sutarties aiškinimo vartotojo naudai (contra proferentem) taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) ir kt., taip pat kiti įstatymai, susiję su vartotojų teisių apsauga (CK 6.672 straipsnio 3 dalis), kurių svarbiausias – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas.
Byloje neginčijama, kad sutartis, kurios sąlygos ir jų vykdymas vertinami šioje byloje, – vartojimo rangos, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų taisyklių, kokių požymių visetą būtina konstatuoti, kad rangos sutartis būtų kvalifikuojama kaip vartojimo rangos.
Byloje kilęs ginčas dėl sutartyje sulygtos rangos darbų kainos sudėtinių dalių. Vadovaujantis CK 6.676 straipsnio 1 dalimi, darbų kaina nustatoma rangos šalių susitarimu. Ši vartojimo rangai taikoma darbų kainos nustatymo taisyklė yra abstraktaus pobūdžio ir sutarties šalių neįpareigoja detalizuoti sutartyje rangos darbų kainos sudėtinių dalių. Kartu vartojimo rangos teisinių santykių specifika lemia, kad šalys, sudarydamos rangos sutartį, nėra visiškai laisvos apibrėžti jos kainą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į kituose įstatymuose įtvirtintą vartotojų teisių apsaugai skirtą reglamentavimą. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pardavimo kaina apibrėžiama kaip galutinė prekės, paslaugos kaina, nustatoma pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais mokesčiais. Šioje dalyje nurodyta paslaugos sąvoka aprėpia ir darbus. Pažymėtina, kad nei CK, nei kituose vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose neįtvirtinta reikalavimo išskirti vartojimo sutartyse PVM ir kitų mokesčių, kaip paslaugos kainos sudėtinių dalių, tik reikalaujama, jog paslaugos kaina turi būti nustatoma pinigais ir apskaičiuota su PVM ir visais kitais mokesčiais. Pareigą išskirti PVM nustato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuriame įtvirtinta, kad PVM sąskaitoje faktūroje turi būti nurodoma tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė, PVM tarifas (tarifai), PVM suma nacionaline valiuta (PVM įstatymo 80 straipsnis).
Vertinant atsakovo poziciją (bylos nagrinėjimo metu jis teigė, kad kasatoriaus buvo įtikintas, jog sutartyje nurodyta kaina yra galutinė ir prie jos PVM nebus pridedamas), sutarties vykdymo ir atsiskaitymo už atliktus darbus praktiką (Sutarties 2.2 punkte nustatyta, jog patalpų orinio šildymo (vėdinimo) sistemos rangos darbai atliekami etapais, kuriuos užbaigus, atsakovas įsipareigoja už juos laiku atsiskaityti; atsakovas už atliktus darbus atsiskaitydavo su ieškovo darbuotojais, ieškovas jam PVM sąskaitų faktūrų nepateikdavo bei PVM iš darbų kainos neišskirdavo), taip pat pirmiau nurodytas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, CK 6.188 straipsnio 6 dalies nuostatas bei remiantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, jeigu kyla abejonių dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos vartotojų naudai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog šalys susitarė, kad PVM už atliktus darbus sumokės kasatorius. Dėl to pagrįstai netenkintas kasatoriaus reikalavimas priteisti iš atsakovo 14 070 Lt PVM.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad į atsakovo kasatoriaus darbuotojams sumokėtas sumas neįtrauktas PVM, vertintina kaip įrodymas, jog šalys susitarė, kad PVM už atliktus darbus sumokės kasatorius, be pagrindo remiasi PVM įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 2009 m. gruodžio 3 d. redakcija, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai už paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš suteikiant paslaugas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis (toliau – avansas), jeigu pagal sandorio sąlygas visos paslaugos bus suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. Jeigu avansas gaunamas, kai pagal sandorio sąlygas visos paslaugos bus suteiktos anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos, apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti prekių tiekimo arba paslaugų teikimo apmokestinamuoju momentu laikyti avanso gavimo momentą ir nuo gauto avanso skaičiuoti PVM įstatyme nustatyta tvarka.
Atsakovo mokėjimai kasatoriaus darbuotojams atlikti 2007 m. lapkričio 12 d., 2008 m. vasario 29 d. ir 2008 m. kovo 19 d. Šių mokėjimų metu galiojo PVM įstatymo 14 straipsnio 4 dalies redakcija, kurioje buvo nustatyta, kad, neatsižvelgiant į šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, tais atvejais, kai už prekes arba paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš prekių perdavimą ar paslaugų suteikimą, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis, jeigu pagal sandorio sąlygas šios prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. To paties straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas buvo numatytas tik vienas avansinis mokėjimas – 5000 Lt, kurio apmokestinimui, atsižvelgiant į tai, kad visos paslaugos atsakovui suteiktos (rangos darbai atlikti) vėliau nei po 12 mėnesių, buvo pagrindas taikyti PVM įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatą. Pagal Sutartį darbai turėjo būti atliekami etapais ir atsakovas turėjo atskirai atsiskaityti po kiekvieno jų. Taigi, atsakovas mokėdavo kasatoriui po to, kai darbai būdavo atlikti (b. l. 81), ne avansu, todėl kasatorius, priimdamas mokėjimus, turėjo vykdyti prievolę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir apskaičiuoti PVM už suteiktas paslaugas, vadovaudamasis PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi. Minėta, kad kasatorius to nedarė, todėl atsiskaitymų neišrašius PVM sąskaitų faktūrų, kuriose išskiriama PVM suma, priėmimas pagrįstai apeliacinės instancijos teismo įvertintas kaip vienas įrodymų, patvirtinančių, jog šalys susitarė, kad PVM už atliktus darbus sumokės kasatorius.
Dėl dalies skolos įmonei į jos vadovo sąskaitą pervedimo vertinimo
Apeliacinės instancijos teismas pripažindamas, kad atsakovas, pervesdamas 7000 Lt į kasatoriaus vadovo asmeninę sąskaitą, iš dalies atsiskaitė už suteiktas paslaugas pagal 2007 m. lapkričio 12 d. sutartį, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Būtent jų tinkamo taikymo aspektai, o ne faktinės aplinkybės (CPK 353 straipsnio 1 dalis), yra teisės klausimai kaip kasacijos dalykas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsiskaitymų pagal 2007 m. lapkričio 12 d. sutartį praktikos įvairovę vertino kaip patvirtinančią, kad 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. lapkričio 2 d. mokėjimo pavedimais atsakovas kasatoriaus vadovui pervedė 7000 Lt tai pačiai sutarčiai vykdyti. 2010 m. sausio 10 d. skolos rašto kopija pagrįstai nepripažinta įrodymu, kad kasatoriaus vadovą ir atsakovą siejo paskolos teisiniai santykiai. Svarbi įrodymų vertinimo aspektu aplinkybė, kad lėšos buvo pervestos kasatoriaus vadovui būtent po to, kai kasatorius pateikė pretenziją atsakovui dėl vėlavimo atsiskaityti. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.
Dėl delspinigių apskaičiavimo tvarkos ir dydžio
Kasaciniame skunde, be kita ko, ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl delspinigių už atsakovo pavėluotus atsiskaitymus už atliktus darbus priteisimo. Sutarties 4.3 punkte įtvirtinta, kad jeigu užsakovas (atsakovas) laiku neatsiskaito už atliktus darbus, jis moka vykdytojui (ieškovui) 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sutarties kainos už kiekvieną vėlavimo dieną. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad šalys buvo susitarusios atsiskaityti už atliktus darbus etapais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pagrindas kasatoriui skaičiuoti Sutarties 4.3 punkte nustatyto dydžio delspinigius atsirasdavo atlikus konkretaus etapo darbus ir atsakovui už juos neatsiskaičius. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose nepateikta reikalavimo taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti (CPK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas kasatoriui iš atsakovo priteistinų delspinigių dydį, nepagrįstai taikė nurodytą terminą savo iniciatyva (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus reikalavimas priteisti delspinigius bylą nagrinėjusių teismų turėjo būti svarstomas visa apimtimi.
Remiantis kasacinio skundo argumentais ir juos pagrindžiančiais bylos duomenimis, šalys 2010 m. kovo 3 d. pasirašė darbų priėmimo–perdavimo aktą, kuriame nurodyti atlikti darbai ir jų kaina – 16 000 Lt. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą šalių atsiskaitymo už atliktus darbus tvarką, darytina išvada, kad, atsakovui pasirašius darbų priėmimo–perdavimo aktą, kilo pareiga atliktus darbus apmokėti. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, atsakovas, 2010 m. kovo 3 d. priėmęs atliktus darbus, už juos su kasatoriumi neatsiskaitė, skolą pradėjo mokėti tik 2010 m. birželio 22 d. ir mokėjo ją įvairiais laikotarpiais dalimis (2010 m. birželio 22 d. – 3000 Lt, 2010 m. lapkričio 2 d.– 4000 Lt, 2012 m. birželio 9 d. (po kasatoriaus kreipimosi į teismą) – 4000 Lt, 2012 m. rugsėjo 6 d. – 5000 Lt). Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Sutarties 4.3 punkto nuostatą dėl delspinigių skaičiavimo, nuo 2010 m. kovo 4 d. kasatoriui atsirado pagrindas reikalauti iš atsakovo delspinigių už pradelstą atsiskaitymą.
Kaip pagrįstai nurodyta kasaciniame skunde, delspinigiai nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2010 m. birželio 22 d. (pirmojo atsiskaitymo) apskaičiuotini, atsižvelgiant į visą skolos sumą – 16 000 Lt, kitais laikotarpiais – nuo likusios nesumokėtos sumos. Kasaciniame skunde pateiktas toks delspinigių apskaičiavimas: už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2010 m. birželio 22 d. – 348,80 Lt; nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 2 d. – 345,80 Lt; nuo 2010 m. lapkričio 2 d. – 324 Lt. Nors iš kasacinio skundo argumentų neaišku, kodėl nuo 2010 m. lapkričio 2 d. kasatorius delspinigius skaičiuoja tik už 180 dienų, nors į teismą kreipėsi 2012 m. gegužės 14 d., tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą ir draudimą, nesant viešojo intereso, peržengti kasacinio skundo reikalavimų ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), vadovaujasi kasaciniame skunde pateiktu delspinigių apskaičiavimu ir sprendžia, kad yra pagrindas priteisti kasatoriui iš atsakovo iš viso 1018,60 Lt delspinigių.
Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasatorius, be kitų reikalavimų, prašė priteisti procesines palūkanas nuo atsakovo nesumokėtos skolos, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors ir tenkindamas dalį ieškinio, dėl šio reikalavimo nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius kreipėsi į teismą 2012 m. gegužės 14 d., ir į byloje konstatuotas išvadas, jog tuo metu atsakovas jam buvo skolingas 7000 Lt, o dalį skolos atsakovas grąžino 2012 m. birželio 9 d., tai už šį laikotarpį kasatoriui priteistina 5 proc. dydžio metinių palūkanų – 24,93 Lt; likusią skolos dalį atsakovas sumokėjo 2012 m. rugsėjo 6 d., tai už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. priteistina kasatoriui iš atsakovo 48,22 Lt procesinių palūkanų. Iš viso nuo nesumokėtos skolos kasatoriui priteistina iš atsakovo 73,15 Lt procesinių palūkanų. Nuo nesumokėtos delspinigių sumos (1018,60 Lt) šios palūkanos kasatoriui iš atsakovo priteistinos nuo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. gegužės 14-osios) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Atsižvelgiant į kasatoriaus kasaciniame teisme reikštų ir patenkintų reikalavimų dalį, kasatoriui priteistina iš atsakovo 30,58 Lt žyminio mokesčio už pateiktą kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Prašymas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą netenkintinas, nes nepateikta tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas turėjo 15,93 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, atsižvelgiant į kasatoriaus reikštų ir patenkintų reikalavimų dalį, paskirstytinas tokia tvarka: iš kasatoriaus priteistina 15,20 Lt, o iš atsakovo likusi išlaidų atlyginimo dalis nepriteistina (teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutarties dalį, kuria priteista ieškovui UAB „GDG“ (j. a. k. 135866120) iš atsakovo S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 180 (vienas šimtas aštuoniasdešimt) Lt delspinigių, pakeisti ir priteisti ieškovui UAB „GDG“ (j. a. k. 135866120) iš atsakovo S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1018,60 Lt (vieną tūkstantį aštuoniolika litų 60 ct) delspinigių ir 5 proc. dydžio palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2012 m. gegužės 14-osios) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 73,15 Lt (septyniasdešimt tris litus 15 ct) palūkanų.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB „GDG“ (j. a. k. 135866120) iš atsakovo S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 30,58 Lt (trisdešimt litų 58 ct) žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą.
Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „GDG“ 15,20 Lt (penkiolika litų 20 ct) su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
