Civilinė byla Nr. 3K-3-229/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03989-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija: 42.8.; 73.2.5.1.1.; 73.2.5.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami klausimai dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto draudimo sutarčių nuostatų, reglamentuojančių draudimo išmokos dydį, jos nustatymo tvarką, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 34 370 Lt nesumokėtos draudimo išmokos pagal 2009 m. gruodžio 4 d. nekilnojamojo turto draudimo liudijimą (serija PZULT Nr. 1136679), 56 101,33 Lt – pagal 2009 m. gruodžio 14 d. kilnojamojo turto draudimo liudijimą (serija PZULT Nr. 1139524), 2449,47 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. gruodžio 4 d. Gyventojų turto draudimo sutartimi (draudimo poliso serija PZULT Nr. 1136679) apdraudė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Išduoto draudimo liudijimo priede Nr. 1 Apdrausto nekilnojamojo turto sąraše nurodyta, kad apdrausto gyvenamojo namo likutinė vertė – 88 000 Lt, nustatoma draudimo suma atitinka šią vertę. 2009 m. gruodžio 14 d. Gyventojų turto draudimo sutartimi (draudimo polisas, serija PZULT Nr. 1139524) ieškovas apdraudė kilnojamąjį turtą, esantį pirmiau nurodytame name; kilnojamojo turto draudimo suma – 64 000 Lt. 2010 m. gegužės 16 d. gyvenamajame name kilo gaisras, kurio metu visiškai sudegė šis namas ir jame buvę daiktai. Atsakovas apskaičiavo draudimo išmoką dėl kilnojamojo turto praradimo – 2308,67 Lt (atėmus 200 Lt besąlyginę išskaitą), dėl gaisro metu sunaikinto gyvenamojo namo – 10 660 Lt. Ieškovas nesutiko su šiais draudimo išmokų dydžiais, nurodė, kad jos nepagrįstai mažos, neatitinka draudimo sutarčių sąlygų. Ieškovo nuomone, praradus apdraustą turtą, draudimo išmoka yra lygi draudimo sumai, todėl, visiškai sudegus ieškovo apdraustam namui, draudimo išmoka turi būti 88 000 Lt. Atsakovo nesutikimas atlyginti visą jo paties įvertinto turto vertę reikštų, kad jis ginčija draudimo sumos dydį. Draudimo polisą dėl kilnojamojo turto gyvenamajame name draudimo ir šio turto vertę, vadovaudamasis UAB PZU Lietuva Gyventojų turto draudimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.6.5 punktu, nustatė pats atsakovas, o išduoto draudimo liudijimo priede nurodyta, kad name buvusio kilnojamojo turto draudimo suma – 64 000 Lt. Ieškovo nuomone, atsakovo reikalavimas pateikti dokumentus, pagrindžiančius ieškovo informaciją apie sudegusius daiktus, yra nesąžiningas. Ieškovas šių dokumentų neturi, nes jie sudegė gaisro metu. Ieškovas pateikė atsakovui per gaisrą sudegusių daiktų sąrašą ir vertes, iš viso už 58 610 Lt, todėl, išskaičius 200 Lt išskaitą, draudimo išmoka – 58 410 Lt. Ieškovas teigė, kad draudimo teisinės prigimties analizėje, draudimo teisės doktrinoje, teismų praktikoje galioja prezumpcija, kad, praradus apdraustą daiktą, draudimo išmoka lygi draudimo sumai. Atsakovas sumokėjo 2308,67 Lt, taigi pagal sutartį nesumokėta draudimo išmokos dalis – 56 101,33 Lt. Atsakovas draudimo išmoką delsė mokėti 134 dienas, todėl ieškinio padavimo dieną buvo skolingas ieškovui 2449,47 Lt palūkanų. 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu atsakovas ieškovui sumokėjo 42 970 Lt papildomą draudimo išmoką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui V. Š. iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 200 Lt draudimo išmoką ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovo 70 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad, apskaičiuojant draudimo išmoką, turto draudimo vertė nustatoma draudžiamojo įvykio dieną. Įvertinęs šalių draudimo santykių teisinį reglamentavimą ir vadovaudamasis Gyventojų turto draudimo taisyklių 7.5.3 punktu bei CK 6.997 straipsnio 2 dalimi, teismas laikė įrodytu, kad atsakovas draudimo išmoką pagrįstai apskaičiavo ieškovui pagal turto rinkos, o ne draudimo sumos vertę, bei pažymėjo, kad neturi pagrindo remtis ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais bylose Nr. 3K-3-760/2000 ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-12/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-12/2009">3K-3-12/2009</a>, nes šių bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos ieškovo ir atsakovo ginčui. Teismas vadovavosi atsakovo pateikta UAB „Delfa“ Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita (Nr. 11-57), kurioje konstatuota, kad turto rinkos vertė – 53 830 Lt, tačiau laikė, kad atsakovas nepagrįstai du kartus išskaičiavo iš ieškovui mokėtinos draudimo išmokos 200 Lt besąlyginę išskaitą, t. y. 2010 m. spalio 22 d., išmokėdamas 10 660 Lt draudimo išmoką, ir 2011 m. gruodžio 9 d., išmokėdamas 42 970 Lt draudimo papildomą išmoką, todėl šią ieškovo reikalavimo dalį tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 200 Lt draudimo išmoką, vadovaudamasis draudimo sutartimi (poliso Nr. PZULT Nr. 1136679; CK 6.987 straipsnis, 6.997 straipsnio 2 dalis, 6.1001 straipsnis). Teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, liudytojų L. R. ir E. A., kaip nesuinteresuotų bylos baigtimi asmenų, parodymus dėl daiktų buvimo fakto ir vadovaudamasis tikimybių teorijos principu, laikė, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė 58 610 Lt nuostolių dėl name buvusių kilnojamųjų daiktų praradimo. Ieškovas savo reikalavimo nepagrindė įrodymais, o atsakovo apskaičiuota draudimo išmoka dėl kilnojamųjų daiktų yra teisinga ir įrodyta. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau, kaip per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, padarinius ir draudimo išmokos dydį. Informaciją iš Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valdybos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atsakovas gavo 2010 m. gegužės 24 d., iš Tauragės apskrities vyr. policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato – 2010 m. liepos 13 d., raštas iš Šilalės rajono apylinkės teismo gautas 2010 m. rugsėjo 27 d., ieškovo prašymas pervesti žalos atlyginimą – 2010 m. spalio 18 d. Šie duomenys buvo reikšmingi siekiant išmokėti draudimo išmoką. Sprendimas dėl draudimo išmokos priimtas 2010 m. spalio 18 d. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad draudikas visą reikšmingą informaciją draudžiamajam įvykiui nustatyti gavo 2010 m. rugsėjo 27 d., todėl įstatyme nustatyta pareiga išmokėti draudimo išmoką jam atsirado ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 27 d. ir ieškovo reikalavimą išieškoti 2449,47 Lt palūkanų atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo V. Š. ir atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus, 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimą, panaikino šio sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui buvo priteista 200 Lt draudimo išmoka, 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 70 Lt žyminio mokesčio, ir šią ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti procesines palūkanas, iš dalies panaikino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 200,26 Lt procesinių palūkanų nuo 42 970 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d.
Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Ieškovo ir atsakovo pasirašytame gyventojų turto draudimo polise PZULT Nr. 1136679 nurodyta, kad draudimo sutartį sudaro Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060, draudimo polisas PZULT Nr. 1136679, Priedas Nr. 1 (Apdrausto nekilnojamojo turto sąrašas), Priedas Nr. 3 (Papildomos draudimo sąlygos). Priede Nr. 1 nustatyta, kad gyvenamojo namo draudimo vertės tipas – likutinė vertė, o pagal Papildomas sutarties sąlygas šalys susitarė, jog, apskaičiuojant draudimo išmoką, turto draudimo vertė nustatoma draudžiamojo įvykio dieną; turto, nusidėvėjusio daugiau nei 50 procentų, draudimo vertė yra lygi jo likutinei vertei. Vadovaujantis Taisyklių 7.2.2.1. punktu, kai turtas apdraustas likutine verte ir dėl draudžiamojo įvykio yra sunaikintas ar prarastas, nuostolio suma yra analogiško turto atkūrimas likutine verte iki likutinės vertės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį. Pagal Taisyklių 7.5.3 punktą, įvykus draudžiamajam įvykiui, pirmiausia išmokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis likutine ar rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių. UAB „Delfa“ Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje (Nr. 11-57) nustatyta, kad sudegusio gyvenamojo namo rinkos vertė 2010 m. gegužės 16 d. buvo 53 830 Lt, o likutinė vertė – 55 360 Lt. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3. punktu, pirmiausia išmokėjo rinkos vertės dydžio išmoką – 53 630 Lt, atėmęs besąlyginę išskaitą. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą, kokio dydžio ieškovui turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, vadovaujantis draudimo sutartyje sulygtomis sąlygomis, aktuali yra turto vertė ne sutarties sudarymo dieną, o prieš pat draudžiamąjį įvykį. Ieškovas gyvenamojo namo rinkos vertės neginčijo, aplinkybių, kad turtas netinkamai įvertintas, nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vadovaujantis Taisyklių 7.4. punktu, apskaičiuotos išmokos sumos ir sumos, išmokėtos pagal Taisyklių 7.5.3 punktą, skirtumas mokamas, jeigu dvejų metų laikotarpiu tos pačios rūšies, paskirties ir savybių pastatas atkuriamas arba suremontuojamas toje pačioje vietoje, o jeigu tai yra neįmanoma, atkuriamas arba įgyjamas kitoje vietoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, draudikui raštu pritarus, įgyjamas kitos rūšies ar kokybės turtas vietoje sugadinto ar sunaikinto. Apie galimybę gauti papildomą išmoką ieškovą atsakovas informavo 2011 m. gruodžio 2 d. pranešimu dėl nuostolių atlyginimo. Kadangi byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų atstatęs gyvenamąjį namą nustatytais terminais ir jam atsirado teisė reikalauti papildomos išmokos, tai teisėjų kolegija dėl likutinės gyvenamojo namo vertės prieš pat draudžiamąjį įvykį nepasisakė. Teisėjų kolegija sutiko argumentu, kad besąlyginė išskaita buvo išskaičiuota vieną kartą, ir nutarė, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs faktines aplinkybes dėl išskaitos atskaičiavimo, nepagrįstai nutarė priteisti 200 Lt.
Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą teisėjų kolegija nurodė, kad, vadovaujantis Draudimo įstatymo 76 straipsnio 4 dalimi (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija), turto draudimo sutartis priskiriama prie nuostolių draudimo sutarčių, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams, todėl, siekiant nustatyti, kokia draudimo išmoka ieškovui priklauso, būtina išsiaiškinti, kokio dydžio nuostoliai buvo patirti. Pagal Taisyklių 6.6.8.2 punktą, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra nustatoma draudimo suma, jeigu draudimo sutartyje nėra numatyta kitaip, laikoma, kad kilnojamasis turtas apdraudžiamas: nauja verte, jeigu jis nusidėvėjęs mažiau nei 50 proc., likutine verte, jeigu jis nusidėvėjęs 50 proc. ir daugiau. Likutinė vertė – tai išlaidos tokios pat paskirties, rūšies, kokybės galingumo, amžiaus ir kitų parametrų nenaujam turtui įsigyti arba išlaidos tokios pat paskirties, rūšies, kokybės, galingumo ir kitų parametrų naujam turtui įsigyti, atskaičius nusidėvėjimą pagal Taisyklių 6.6.8.3 punkte nustatytas nusidėvėjimo normas, arba jį suremontuoti, naudojant nenaujas detales arba pagal nustatytas nusidėvėjimo normas įvertinus naujų detalių nusidėvėjimą. Atsakovas aplinkybes, kad ieškovo sudegusiame name prieš draudžiamąjį įvykį nebuvo ieškovo nurodytos vertės kilnojamojo turto, įrodinėjo liudytojų, kurie 2010 m. balandžio mėnesį atliko kratą, parodymais. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nurodyti liudytojai nesuinteresuoti bylos baigtimi, todėl pagrįstai vadovavosi jų paaiškinimais dėl name buvusio kilnojamojo turto. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad name buvo 58 610 Lt vertės kilnojamojo turto, atsižvelgdama į tai, kad draudimo išmokos dydis negali viršyti dėl draudžiamojo įvykio patirtų nuostolių, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad priskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka dėl kilnojamųjų daiktų yra teisinga ir atmesdamas reikalavimą priteisti iš atsakovo 56 101, 33 Lt nesumokėtos draudimo išmokos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Pasisakydama dėl palūkanų teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas nepraleido Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje nustatyto trisdešimties dienų termino draudimo išmokai išmokėti ir atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 2449,47 Lt palūkanų.
Dėl procesinių palūkanų teisėjų kolegija pažymėjo, kad papildoma 42 970 Lt draudimo išmoka ieškovui buvo sumokėta bylos nagrinėjimo metu 2011 m. gruodžio 6 d. Atsakovas UAB „Delfa“ Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, kurioje nustatyta, kad gyvenamojo namo rinkos vertė 2010 m. gegužės 16 d. buvo 53 830 Lt, gavo 2011 m. spalio 3 d. Draudimo išmoka pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalį privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per trisdešimties dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, padarinius ir draudimo išmokos dydį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas informaciją apie pareigą sumokėti papildomą išmoką gavo 2011 m. spalio 3 d., todėl jam kilo pareiga sumokėti papildomą draudimo išmoką iki 2011 m. lapkričio 2 d. Atsakovas ieškovui papildomą 42 970,00 Lt draudimo išmoką sumokėjo 2011 m. gruodžio 6 d., todėl, vadovaudamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija ieškovui iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 42 970 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d., iš viso 200,26 Lt.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Dėl draudimo sutarčių nuostatų aiškinimo. Teismai neteisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais ir sutarties sąlygas aiškinti vartotojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-911/2002, 2004 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-250/2004); be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-406/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-406/2005">3K-3-406/2005</a>; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>). Kasatorius taip pat cituoja išaiškinimus, pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kamštinis namas“ v. UAB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74/2007">3K-3-74/2007</a>, kad draudikas pagal draudžiamo daikto vertę apskaičiuoja draudimo sumą, kuria apribojamas draudiko įsipareigojimų kompensuoti draudėjo galimus nuostolius dydis. Draudiko teisė įvertinti apdrausto daikto vertę ir pagal ją apskaičiuoti draudimo sumą reiškia tai, kad aiškia draudimo suma sutarties šalys teisiškai apibrėžia apdraustų turtinių interesų apimtį. Atsižvelgiant į šalių sulygtas sutarties sąlygas, taip pat dėl teisinio apibrėžtumo ir nuspėjamumo draudžiamojo įvykio atveju draudimo išmoka turi būti apskaičiuojama laikantis sutartyje įrašytos draudimo sumos ir kitų sutarties sąlygų dėl draudimo išmokos dydžio. Draudikas, kaip pasiūliusi draudimo sutarties sąlygas draudėjui šalis, turi atsakingai apskaičiuoti draudimo sumą, kuri neviršytų draudžiamų turtinių interesų vertės. Jeigu draudikas nepagrįstai apskaičiuoja didesnę draudimo sumą dėl netinkamos draudžiamų turtinių interesų įvertinimo metodikos, vien tai nereiškia pagrindo ginčyti draudimo sumą ar atsisakyti vykdyti sutartį. Pagal CK 6.998 straipsnį draudimo suma po sutarties sudarymo gali būti ginčijama tik tuo atveju, jeigu draudikas, nepasinaudojęs savo teise įvertinti draudimo riziką, buvo apgautas dėl to, kad buvo nurodyta žinomai melaginga draudimo vertė arba buvo padaryta aritmetinė ar rašybos klaida. Kasatorius teigia, kad doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad, praradus apdraustą turtą, draudimo išmoka yra lygi draudimo sumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-760/2002; 2002 m. birželio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-911/2002; 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-746/2003, 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1150/2003; 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74/2007">3K-3-74/2007</a>; J. Č., D. R., R. S., A. Č.. Draudimas. Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. Kaunas. 1999. p. 347; T. K.. Draudimo sutarčių teisė. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Justicija. Vilnius, 2007. p. 179). Kasatoriaus teigimu, galioja prezumpcija, kad draudimo sutartyje numatyta draudimo suma yra lygi apdrausto daikto vertei, todėl, daiktą praradus, draudimo išmokos dydį sudaro draudimo sutartyje nustatyta draudimo suma. Teismai draudimo sutarties sąlygų neaiškumus dėl turto draudimo vertės aiškino tik atsakovo (draudiko) naudai, kurio pasiūlytomis draudimo sutarties sąlygomis ieškovas sudarė sutartį, o ne ieškovo naudai, kuris yra vartotojas (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), todėl pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus, o ypač sąžiningumo principą (CK 6.193 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis; Vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga: Teismų praktika 30, p. 350). Pagal CK 6.997 straipsnio 1 dalį ir Taisyklių 1.16 punktą Draudimo sutarties draudimo suma (88 000 Lt) yra ieškovo turtinių interesų suma, kurios dydžio draudimo išmoką atsakovas įsipareigojo išmokėti. Teismų išaiškinimas, kad gyvenamojo namo draudimo vertė (draudimo suma) yra jo rinkos vertė įvykio dieną, kasatoriaus teigimu, yra nelogiškas, nes netenka prasmės individualiai aptartos sutarties sąlygos, nustatytos 2009 m. gruodžio 4 d. Gyventojų turto draudimo polise (liudijime), serija JPZULT Nr. 1136679, o tai neatitinka CK 6.193 straipsnio 1 dalies reikalavimo sutartis aiškinti sąžiningai. Teismai draudimo išmokos visiškai nesiejo su draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma, o vadovavosi turto rinkos verte draudžiamojo įvykio metu, kuri niekaip šalių nebuvo aptarta. Kasatorius papildomai pažymėjo, kad atsakovas nukrypo nuo jo paties padiktuotų sutarties sąlygų, vienašališkai keitė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus sau naudinga linkme, o tai prieštarauja civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principams.
Be to, teismai Draudimo sutarties sąlygas aiškino neatsižvelgę į jų tarpusavio ryšį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Pagal Taisyklių 6.5.5 punktą, nekilnojamojo turto vertę, sudarant draudimo sutartį, nustato draudikas, o tuo atveju, kai draudimo sutartis yra tęstinė arba sudaryta ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, keičiantis turto vertėms dėl kainų augimo ir (arba) nusidėvėjimo, prievolė peržiūrėti draudimo sumas, kad būtų išvengta nevisiško (proporcinio) draudimo ar draudimo padidinta verte, tenka draudėjui. Nagrinėjamu atveju draudimo sutartys buvo fiksuoto termino, sudarytos vienerių metų draudimo laikotarpiui, todėl proporcinio draudimo sąlygos netaikytinos, nes tai neatitinka Taisyklių 6.5.5 punkto nuostatų (CK 6.999 straipsnio 1 dalis). Taip buvo pažeisti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principai. Taisyklių sąlygos, kad pirmiausia mokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis turto likutine arba rinkos verte, taikant mažesniąja iš verčių, o visa draudimo išmoka – po to, kai bus atstatytas namas (Taisyklių 7.5.3 ir 7.5.4 punktai) ieškovui buvo siurprizinė, nes jis tikėjosi, kad už mokamą draudimo įmoką turės visišką turtinių interesų apsaugą, o įvykus įvykiui iš išmokėtos draudimo išmokos galės atkurti prarastą turtą. Išaiškinimas, kad kasatorius gali gauti visišką nuostolių atlyginimą tik tuo atveju, kai atstatys sudegusį namą, neteisingas bei prieštarauja CK 6.997 straipsnio 1 daliai, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 daliai, kurioje nustatyta, kad draudimo sutartimi apsaugomi draudėjo turtiniai interesai, t. y. nuostoliai patirti draudžiamojo įvykio metu bus atlyginti išmokant draudimo išmoką. Turto draudimo tikslas – apsaugoti draudėjo interesus, greitai ir efektyviai grąžinant jį į iki draudžiamojo įvykio buvusią padėtį, kompensuojant jo praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-12/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-12/2009">3K-3-12/2009</a>). Kol negauna draudimo išmokos, draudėjas gali neturėti lėšų dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, taigi tokiais atvejais, tik gavęs draudimo išmoką, gali realiai pradėti sugadinto turto remonto darbus. Kita vertus, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama draudėjui nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą ar ne. Be to, draudimo išmoką draudėjas gali naudoti savo nuožiūra, t. y. draudėjas gali draudimą išmoką panaudoti dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, tačiau taip pat turi teisę panaudoti gautus pinigus ir kitoms reikmėms.
Dėl turto vertės nustatymo po draudžiamojo įvykio. Teismai neteisingai taikė CK 6.987, CK 6.997, 6.998 straipsnių, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija), Taisyklių 1.16 punkto nuostatas, nes draudimo išmoką skaičiavo ne nuo draudimo sumos, o nuo po draudžiamojo įvykio apskaičiuotos rinkos sumos, kuri šalių nebuvo sutarta. Taip teismai nukrypo nuo teisės doktrinos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-760/2000; 2002 m. birželio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-911/2002; 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-746/2003, 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1150/2003; 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74/2007">3K-3-74/2007</a>). Teismai visiškai nevertino aplinkybės, kodėl, praėjus penkiems mėnesiams nuo 2009 m. gruodžio 4 d. draudimo sutarties sudarymo iki 2010 m. gegužės 16 d. gaisro, gyvenamojo namo likutinė vertė, atsakovo skaičiavimais, sumažėjo 32 640 Lt. Atsakovas, remdamasis savo paties metodikomis, individualiai vertino draudžiamo nekilnojamojo vertę (CK 6.994 straipsnio 1 dalis), sudarydamas draudimo sutartį turėjo visą jam reikalingą informaciją apie esmines aplinkybes šiai sutarčiai sudaryti, todėl po draudžiamojo įvykio negalėjo ginčyti jo nustatytos draudimo sumos. UAB „Delfa“ gyvenamojo namo likutinę vertę nustatinėjo iš dokumentinės informacijos, o ne iš individualaus namo vertinimo, ko vertintojas negalėjo padaryti, nes namas buvo sudegęs, todėl teismai, nustatydami draudimo išmoką, turėjo vadovautis draudimo sutarties sudarymo metu atsakovo darbuotojų nustatyta (88 000 Lt) gyvenamojo namo likutine verte (draudimo suma). Kasatorius ginčijo UAB „Delfa“ Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, kuri kasatoriaus pateiktame Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2011 m. gruodžio 14 d. rašte apibūdinama kaip atlikta nesilaikant imperatyviųjų Turto vertinimo metodikos nuostatų ir yra negaliojanti, tačiau teismai dėl šio įrodymo vertinimo nepasisakė.
Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą. Teismai nepagrįstai laikė atsakovo apskaičiuotą ieškovo nuostolį už sudegusį kilnojamąjį turtą ir išmokėtą 2308,67 Lt draudimo išmoką teisingais. Kasatorius pasirinko atsakovo siūlomą, jo įvertintą, nekilnojamojo turto draudimo sumą, todėl kasatoriaus kilnojamasis turtas buvo apdraustas visa verte, t. y. 64 000 Lt. Teismų išvada, kad kasatorius neįrodė, jog name buvo 58 610 Lt vertės kilnojamojo turto, nelogiška ir neteisinga, nes daiktų įsigijimą patvirtinantys dokumentai sudegė gaisro metu, kartu sudegė asmeninės ieškovo nuotraukos iš ieškovo sūnaus kompiuterio, kuriame buvo skaitmeninės nuotraukos. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje (redakcija galiojusi iki 2011 m. gruodžio 31 d.) nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka nei CPK. Draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2006">3K-3-516/2006</a>). Teismai taip pat nepagrįstai atsisakė priimti kasatoriaus pateiktas nuotraukas, parodančias apie daiktų buvimą name, kurias jis gavo iš giminaičių. Kasatoriaus teigimu, nesąžiningas buvo atsakovo reikalavimas kasatoriui įrodyti, kad prieš gaisrą name buvo tokios vertės daiktai. Kasatoriaus ir atsakovo santykiai buvo vartotojiški, tačiau teismai šios aplinkybės neįvertino ir visą įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui – silpnesniajai sutarties šaliai.
Dėl palūkanų. Teismai neteisingai nurodė, kad prievolė mokėti draudimo išmoką atsakovui atsirado 2010 m. spalio 27 d., t. y. praėjus trisdešimt dienų nuo tada, kai atsakovas 2010 m. rugsėjo 27 d. gavo Šilalės rajono apylinkes teismo raštą. Kasatoriaus nuomone, šiame rašte pateikta informacija yra visiškai nereikšminga ir neturi ryšio su draudžiamojo įvykio faktu, jo aplinkybėmis ir padariniais, draudimo išmokos dydžiu (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis). Draudimo įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad teisę į draudimo išmoką turi draudėjas, o šiame įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytais atvejais – naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo. Kitų teisėtų asmenų į draudimo išmoką įstatymuose ir sutartyje nebuvo nustatyta, todėl, kasatoriaus nuomone, jis pagrįstai prašė priteisti palūkanas nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. spalio 29 d. (ieškinio padavimo) ir rėmėsi kasacinio teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-12/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-12/2009">3K-3-12/2009</a>, suformuotais išaiškinimais dėl to, kada draudikas laikomas pažeidusiu prievolę išmokėti draudimo išmoką, jeigu neteisingai nustato jos dydį.
Atsiliepimu atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl draudimo sutarčių aiškinimo. Atsakovas nesutinka su kasaciniu skundu ir pažymi, kad draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, o suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtose draudimo rūšies taisyklėse, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad draudimo taisyklės yra standartinės, o draudimo liudijime nurodomi konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-315/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-315/2006">3K-3-315/2006</a>, 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2009">3K-3-257/2009</a>). Papildomose draudimo sąlygose, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, šalys individualiai susitarė, kad, apskaičiuojant draudimo išmoką, turto vertė nustatoma draudžiamojo įvykio dieną bei turto, nusidėvėjusio daugiau kaip 50 proc., draudimo vertė lygi jo likutinei vertei. Draudimo sutarties sąlygos kasatoriui buvo žinomos. Draudimo sutarties tikslas – apsaugoti asmens turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, o turto draudimo sutartis savo prigimtimi yra kompensacinio pobūdžio – už vieną draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo išmokos negu faktiškai jo patirti nuostoliai. Tai – kongruencijos (atitikties) principo esmė (CK 6.997 straipsnio 2 dalis, 6.1000 ir 6.1001 straipsniai, Draudimo įstatymo 88 straipsnis, Galginaitis, J., Stankevičius, R. Draudimo teisė. Teisės institutas. Vilnius, 2005, p. 72.).
2. Dėl draudimo išmokos už gyvenamąjį namą. Atsižvelgiant į tai, kad sudegė 1925 metais statytas namas, nusidėvėjęs daugiau negu 50 proc., atitinkamai draudimo vertė draudžiamojo įvykio dieną yra lygi jo likutinei vertei (pagal Taisyklių 7.2.2.1 punktą dėl nuostolių apskaičiavimo, kai turtas apdraustas likutine verte ir dėl draudžiamojo įvykio yra sunaikintas ar prarastas, nuostolio suma yra analogiško turto atstatymas likutine verte iki likutinės vertės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį). Remiantis Taisyklių 7.3 punktu, abi draudimo sutarties šalys turi teisę kreiptis dėl nuostolio dydžio nustatymo, eksperto išvados yra privalomos abiem šalims, jeigu neįrodyta, kad jos aiškiai skiriasi nuo tikrosios padėties, todėl kasatorius privalėjo įrodyti, kad UAB „Delfa“ pažymoje nustatyta rinkos bei likutinės vertės įvykio dieną neatitinka tikrosios padėties (CPK 12 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai). Turto vertės kitimas nėra šio ginčo objektas. Tuo atveju, kai turto vertė mažėja, galimi atvejai, kai draudimo suma tampa didesnė už draudimo vertę, todėl, atsižvelgiant į CK 6.997 ir 6.1001 straipsnių nuostatas, draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę. Draudžiamojo turto vertę draudiminio įvykio dieną ir tai, kad ji yra mažesnė už draudimo sumą, nustatė turto vertintojai. Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2011 m. gruodžio 14 d. rašte, priešingai nei teigia kasatorius, nenurodyta, kad vertinimas atliktas nesilaikant imperatyviųjų Turto vertinimo metodikos nuostatų ir yra negaliojantis; jame nurodoma, kad turto vertinimo ataskaita yra teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
3. Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą. Kasatorius neįrodė nuostolių, patirtų dėl kilnojamųjų daiktų, buvusių sudegusiame name. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės institucijų patvirtinti dokumentai turi didesnę įrodomąją galią, todėl nėra pagrindo abejoti 2010 m. balandžio 23 d. (prieš gaisrą) Šilalės rajono policijos komisariato atliktos sankcionuotos kratos metu surinktais ir 2010 m. liepos 10 d. raštu patvirtintais duomenimis, kad kasatoriaus gyvenamajame name nebuvo naujų baldų, kaip jis teigė.
4. Dėl palūkanų. Draudimo išmoka išmokėta nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų, nes paskutinis ieškovo dokumentas gautas 2010 m. spalio 18 d., juo kasatorius patikslino sąskaitą, į kurią turi būti pervesta draudimo išmoka už nekilnojamąjį turtą. Pats kasatorius nebuvo atviras ir neatskleidė informacijos apie vykusį teisminį ginčą bei gyvenamojo namo, kuris sudegė, turto areštą, o draudimo kompanija, neįsitikinusi, kas yra teisėtas draudimo išmokos gavėjas, neturėjo teisės išmokėti draudimo išmoką.
5. Dėl kasacinio teismo nutarčių, kuriomis remiasi kasatorius. Kasatorius vadovaujasi kasacinio teismo nutartimis, kuriose nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo visiškai skirtingos. Jose buvo pasisakyta dėl transporto priemonių draudimo, todėl pateikti išaiškinimai neturi precedentinės galios nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-12/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-12/2009">3K-3-12/2009</a>, kuria taip pat remiasi kasatorius, ginčas kilo dėl draudimo išmokos už gaisro metu sugadintą pastatą, apdraustą atkuriamąja verte, kai buvo vykdomi atstatymo darbai, o šioje byloje namas buvo draustas likutine verte.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegijos procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais.
Dėl draudimo sutarčių nuostatų aiškinimo, išmokos dydžio ir jos nustatymo tvarkos
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinančios draudimo sutartis. Kasatoriaus teigimu, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais bei sutarties sąlygas aiškinti vartotojo naudai. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, siekiant tinkamai taikyti draudimo sutarties sąlygas, kyla jų aiškinimo būtinumas. Aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Aiškinant draudimo sutartį svarbu įvertinti, ar ji sudaryta derybų ar prisijungimo būdu, ar draudimo paslauga skirta vartotojui ar verslininkui (įmonei). Paprastai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles. Aiškinant tokią sutartį, taikoma contra proferentem taisyklė t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant draudimo sutarties šalių ginčui dėl atskirų sutarties sąlygų įpareigojamojo pobūdžio buvimo bei nevienodam sutarties sąlygų aiškinimui, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į šalių tikrąją išreikštą valią joms susitariant dėl visų sutarties sąlygų, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Be kita ko, šios sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos kartu su sutarties teksto (sąlygų) lingvistinės analizės metodu ir paprastai negali paneigti vienareikšmių ir šalių aiškiai patvirtintų sąlygų buvimo, jų privalomos galios šalims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. D. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1150/2003).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos dydžio. Jį nustato draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudžiamojo įvykio atsiradusius nuostolius, nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nustatydamas draudimo išmokos dydį, draudikas vadovaujasi draudėjo pateiktais, savo paties surinktais duomenimis bei ekspertų, įskaitant ir nepriklausomus, išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš turto draudimo sutarčių ypatumų yra draudimo vertės kategorija, kuri yra svarbi nustatant draudimo sumą, draudimo įmoką ir draudimo išmoką. Draudimo vertės kategorija yra susijusi su draudimo interesu. Draudimo intereso, kurį draudžia draudėjas, vertė vadinama draudimo verte. Draudimo interesas apibrėžtas Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. gruodžio 31 d.), nustatyta, kad draudimo interesas yra nuostolis, kurį gali patirti draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas įvykus draudžiamajam įvykiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo vertės nustatymo kriterijai paprastai yra nurodomi draudimo taisyklėse. Draudimo vertė gali būti nustatoma pagal įvairius kriterijus: pastatai gali būti draudžiami atkuriamąja verte (pinigų suma, kurios reikėtų tokiam pačiam objektui atkurti), likutine verte (daikto atkuriamoji vertė, atėmus nusidėvėjimo sumą), likvidacine verte (nebenaudotinų pagal tiesioginę paskirtį daiktų pardavimo vertė); statybos darbai – sąmatine verte (visos išlaidos, reikalingos statiniams sukurti); daiktai taip pat gali būti draudžiami šalių susitarimu nustatyta verte ir pan. Pažymėtina, kad ir šalių susitarimu nustatyta vertė negali būti pernelyg nutolusi nuo tikrosios draudimo intereso vertės. Tuo atveju, kai draudimo taisyklėse ir (ar) sutartyje jos šalys nenurodė kriterijaus draudimo vertei nustatyti, tai draudimo vertė yra daikto rinkos kaina sutarties sudarymo metu (Draudimo įstatymo 87 straipsnis); kai nėra materialaus draudimo intereso objekto, draudimo vertė yra nuostolio, kurį gali patirti draudėjas, vertė. Pagal Draudimo įstatymo 88 straipsnį, reglamentuojantį draudimo išmoką turto draudimo atveju, draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jeigu šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).
CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo apsauga nustatoma draudiko parengtose draudimo rūšies taisyklėse, o draudimo liudijime nustatomos individualios sąlygos. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad draudimo taisyklės yra standartinės, o draudimo liudijime nurodomi konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-315/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-315/2006">3K-3-315/2006</a>, 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2009">3K-3-257/2009</a>). Papildomose draudimo sąlygose, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, šalys individualiai gali susitarti kaip bus apskaičiuojama draudimo išmoka. UAB „PZU Lietuva“ Gyventojų turto draudimo taisyklių (patvirtintų Valdybos 2008 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 2; įsigaliojusių 2009 m. sausio 1 d.) 6.6.7.1 punkte nustatyta, kad kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas gali būti draudžiamas nauja verte, likutine verte, o 6.6.7.2 punkte reglamentuojama, kad draudimo sutartyje (draudimo liudijime ar jo prieduose) nurodoma, kokia verte – nauja ar likutine yra apdraudžiamas turtas. Kai nekilnojamojo turto nusidėvėjimas prieš pat draudžiamąjį įvykį yra 50 ir daugiau procentų, tai laikoma, kad to turto draudimo vertė yra likutinė vertė (Taisyklių 6.6.7.3 punktas).
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad šalių pasirašytame gyventojų turto draudimo polise PZULT Nr. 1136679 numatyta, jog draudimo sutartį sudaro Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060, draudimo polisas PZULT Nr. 1136679, Priedas Nr. 1 (Apdrausto nekilnojamojo turto sąrašas), Priedas Nr. 3 (Papildomos draudimo sąlygos). Priede Nr. 1 nustatyta, kad gyvenamojo namo draudimo vertės tipas yra likutinė vertė, o pagal Papildomas sutarties sąlygas šalys susitarė, kad, apskaičiuojant draudimo išmoką, turto draudimo vertė nustatoma draudžiamojo įvykio dieną; turto, nusidėvėjusio daugiau nei 50 procentų, draudimo vertė yra lygi jo likutinei vertei. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pirmiau nurodytos draudimo sutarties sąlygos kasatoriui buvo žinomos, todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai draudimo išmokos nesiejo su draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma, o vadovavosi turto rinkos verte draudžiamojo įvykio metu, kuri niekaip šalių nebuvo aptarta.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vadovaujantis Taisyklių 7.2.2.1 punktu, kai turtas apdraustas likutine verte ir dėl draudžiamojo įvykio yra sunaikintas ar prarastas – nuostolio suma yra analogiško turto atkūrimas likutine verte iki likutinės vertės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį. Vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3 punktu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad įvykus draudžiamajam įvykiui pirmiausia išmokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis likutine ar rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos (Nr. 11-57; vertinimo užsakovas – atsakovas) duomenimis, atsižvelgę į tai, kad nustatyta turto rinkos vertė buvo mažesnė už likutinę vertę, sprendė, kad atsakovas pagrįstai vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3 punktu išmokėjo rinkos vertės dydžio išmoką, atėmęs besąlyginę išskaitą (sudegusio gyvenamojo namo rinkos vertė 2010 m. gegužės 16 d. buvo 53 830 Lt, o likutinė vertė – 55 360 Lt). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad, remiantis Taisyklių 7.3 punktu, abi draudimo sutarties šalys turi teisę kreiptis į ekspertą dėl nuostolio dydžio nustatymo, eksperto išvados yra privalomos abiem šalims, jeigu neįrodyta, kad jos aiškiai skiriasi nuo tikrosios padėties. Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad turto vertės kitimas nėra šio ginčo objektas. Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuota, kad draudžiamojo turto vertė draudžiamojo įvykio dieną yra mažesnė už draudimo vertę, tai patvirtina pirmiau nurodyta turto vertinimo ataskaita, joje nustatytos rinkos bei likutinė vertės draudžiamojo įvykio dieną. Jos įstatymo nustatyta tvarka nėra paneigtos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad draudimo išmokos dydžio nustatymo tvarka dėl draudžiamojo įvykio atitinka draudimo sutarties, jos priedų ir Taisyklių nuostatas. Kartu atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad Taisyklių nuostatos (konkrečiai – 7.5.3 ir 7.5.4 punktai) jam buvo siurprizinės. Minėta, kad Taisyklės yra sudedamoji 2009 m. gruodžio 4 d. Nekilnojamojo turto draudimo sutarties dalis. Pasirašydamas draudimo polisą PZULT Nr. 1136679, kasatorius, be kita ko, patvirtino, jog buvo supažindintas su Taisyklėmis, jokių pastabų neturėjo, Taisyklių kopija jam įteikta. Kasatorius neįrodinėjo, kad šių sąlygų nesuprato. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo sutarties tikslas – apsaugoti asmens turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, o turto draudimo sutartis savo prigimtimi yra kompensuojamojo pobūdžio – už vieną draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo išmokos negu faktiškai jo patirti nuostoliai; draudimo sutartimi suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, o suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje.
Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą
Pagal Taisyklių 6.6.8.2 punktą nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra nustatoma draudimo suma, jeigu draudimo sutartyje nėra numatyta kitaip, laikoma, kad kilnojamasis turtas apdraudžiamas: nauja verte, jeigu jis nusidėvėjęs mažiau nei 50 procentų; likutine verte, jeigu jis nusidėvėjęs 50 procentų ir daugiau. Likutinė vertė – tai išlaidos tokios pat paskirties, rūšies, kokybės galingumo, amžiaus ir kitų parametrų nenaujam turtui įsigyti arba išlaidos tokios pat paskirties, rūšies, kokybės, galingumo ir kitų parametrų naujam turtui įsigyti, atskaičius nusidėvėjimą pagal 6.6.8.3 punktą nustatytas nusidėvėjimo normas, arba jį suremontuoti, naudojant nenaujas detales arba pagal nustatytas nusidėvėjimo normas įvertinus naujų detalių nusidėvėjimą. Taisyklių 6.6.8.1 punkto a papunktyje reglamentuojama, kad kilnojamojo turto draudimo suma gali būti nustatoma pagal draudėjo užpildytą kilnojamojo namų turto sąrašą, kuriame nurodomos apdraudžiamų daiktų draudimo sumos, kurios negali viršyti tų daiktų įsigijimo vertės; draudimo apsauga galioja tik sąraše nurodytiems daiktams. Bylą nagrinėję teismai nekonstatavo, kad kasatoriaus kilnojamojo turto draudimo suma būtų buvusi nustatyta pirmiau nurodytu būdu. Iš 2009 m. gruodžio 14 d. gyventojų turto draudimo sudedamosios dalies - Gyventojų turto draudimo poliso (serija PZULT Nr. 1139524) Priedo Nr. 2 (Gyventojų turto draudimas) matyti, kad draudimo suma nustatyta pagal bendrąjį plotą, t. y. vadovaujantis Taisyklių 6.6.8.1 punkto b papunkčiu. Dėl to nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad atsakovo reikalavimas kasatoriui įrodyti, jog prieš gaisrą name buvo draudimo liudijime nurodytos vertės daiktai, yra nesąžiningas. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kadangi bylą nagrinėję teismai nenustatė pirmiau nurodytos aplinkybės, t. y. kad draudėjas, sudarydamas kilnojamojo turto draudimo sutartį, būtų užpildęs kilnojamojo namų turto sąrašą bei nurodęs daiktų įsigijimo vertę, tai pagrįstai dėl draudiko nustatyto dydžio draudimo išmokos teisingumo sprendė įvertinę byloje pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų visumą dėl name iki gaisro buvusio turto, jo kiekio, vertės, nusidėvėjimo, vadovaudamiesi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2009">3K-3-588/2009</a>; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; kt.). Teismai pagrįstai laikė, kad kasatorius neįrodė kitokios, nei nustatė atsakovas, kilnojamųjų daiktų vertės, nuostolių sumos; kilnojamojo turto draudimo išmokos dydžiui nustatyti vadovavosi Taisyklių nuostatomis dėl atkuriamosios vertės kriterijaus (6.6.8.2, 6.6.8.2 punktai), CK 6.997 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės, CK 6.1001 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad, draudimo sumai viršijant draudimo vertę, draudimo sutartis negalioja dėl tos dalies draudimo sumos, kuri viršija draudimo vertę. Teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, įrodinėjant teisiškai reikšmingus faktus aktyviai dalyvavo atsakovas, todėl kasacinio skundo argumentas, kad visa įrodinėjimo našta dėl namų turto nusidėvėjimo, jo vertės, kiekio buvo perkelta kasatoriui – silpnesniajai sutarties šaliai, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismai nepagrįstai atsisakė priimti jo pateiktas nuotraukas, neva įrodančias kilnojamųjų daiktų buvimą name iki gaisro. Iš 2011 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad kasatorius prašė teismo pridėti pirmiau nurodytus įrodymus, tačiau teismas, naudodamasis CPK 181 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta diskrecijos teise, atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, jog nuotraukos nepatvirtina ieškinyje nurodytų aplinkybių, be to, jos galėjo būti pateiktos pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje, o vėlesnis jų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą.
Dėl palūkanų mokėjmo
Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalį (galiojusią iki 2011 m. gruodžio 31 d.) draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, padarinius ir draudimo išmokos dydį. Be to, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir padarinius, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Draudiko reikalavimu minėti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir padarinius, kuriuos jie turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Bylą nagrinėję teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl pirmiau nurodytų įstatymo nuostatų taikymo nagrinėjamojoje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nepagrįstai kvestionuoja teismų padarytą išvadą, jog prievolė atsakovui mokėti draudimo išmoką kasatoriui atsirado ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 27 d. Teismai nustatė, kad visą reikšmingą informaciją draudžiamajam įvykiui nustatyti atsakovas gavo 2010 m. rugsėjo 27 d. Šilalės rajono apylinkės teismo raštas teismų pripažintas reikšmingu pagrįstai, nes juo atsakyta į atsakovo, atliekant gaisro metu atsiradusios žalos bylos administravimą, pateiktą užklausą, siekiant nustatyti teisėtą draudimo išmokos gavėją. Konstatavus, kad įstatyme nustatyta pareiga išmokėti draudimo išmoką atsakovui atsirado ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 27 d., kasatoriaus reikalavimas priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. spalio 29 d. teismų netenkintas pagrįstai.
Dėl kasacinio teismo nutarčių, kuriomis remiasi kasatorius
Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. S., R. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-175/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-175/2014">3K-3-175/2014</a>). Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą teisingai pastebi, kad kasatorius vadovaujasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais bylose, kuriose faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-12/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-12/2009">3K-3-12/2009</a> turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte, nagrinėjamoje byloje – likutine verte; civilinėse bylose Nr. 3K-3-760/2000, 3K-3-911/2002, 3K-3-746/2003, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74/2007">3K-3-74/2007</a> nagrinėta dėl transporto priemonių draudimo. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasatoriaus argumentą dėl bylą nagrinėjusių teismų nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl kitų kasacinio skundo argumentų kasaciniam teismui nėra teisinio pagrindo pasisakyti, nes kasacinio nagrinėjimo dalykas nesuformuluotas išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl jie atmestini.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Kasaciniame teisme patirta 12,14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12,14 Lt (dvylika litų keturiolika ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
