Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-318/2011

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01469-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 54.1

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Utenos melioracija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Creditum Vilnius“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Utenos melioracija“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos sutarties turinio aiškinimo, teisių ir pareigų pagal sutartį nustatymo bei sutarties vykdymo.

Ieškovas prašė teismą priteisti iš atsakovo 189 552,91 Lt atlyginimą už atliktas skolos išieškojimo paslaugas pagal debitorinio įsiskolinimo išieškojimo 2009 m. balandžio 22 d. sudarytą sutartį (toliau – Sutartis).

Ieškovas nurodė, kad pagal Sutartį ir atsakovo išduotą pavedimą Sutartyje nurodytiems įsipareigojimams vykdyti ieškovas įsipareigojo vykdyti ikiteisminį 461 330,40 euro skolos išieškojimą iš atsakovo skolininko Vokietijos bendrovės NUKEM Technologies GmbH (toliau – skolininkas). Ieškovas pavedimą išieškoti skolą 2009 m. balandžio 23 d. perdavė SIA „Incurance Inkasso Latvia“, o ši – Vokietijos įmonei Domnowski Inkasso GmbH, kuri 2009 m. gegužės 4 d. raštu paragino skolininką sumokėti 461 330,40 euro skolą. 2009 m. gegužės 5 d. atsakovas ir skolininkas sudarė taikų susitarimą, pagal kurį skolininkas įsipareigojo sumokėti atsakovui 354 000 eurų ir šalys atsisakė bet kokių tarpusavio pretenzijų. Skolininkas, 2009 m. gegužės 8 d. raštu atsakydamas į ieškovo partnerio siųstą 2009 m. gegužės 4 d. raginimą sumokėti skolą, nurodė, kad atsiskaitymo su kreditoriumi AB „Utenos melioracija“ klausimas jau išspręstas, o 2009 m. gegužės 11 d. sumokėjo atsakovui sutartą skolos dalį. Atsakovas 2009 m. gegužės 15 d. raštu pranešė ieškovui apie pavedimo atlikti Sutartyje numatytus veiksmus panaikinimą. Kadangi ieškovas išieškojimą vykdė viso pavedimo galiojimo metu, jo atliki veiksmai lėmė dalies skolos atsakovui sumokėjimą, tai atsakovas privalo sumokėti ieškovui pagal Sutartį priklausantį atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad Sutartis turi būti laikoma pavedimo sutartimi, nes ja atsakovas pavedė ieškovui atsakovo vardu atlikti teisinius veiksmus – išieškoti skolą, be to, atlyginimas ieškovui turėjo būti mokamas už galutinio tikslo pasiekimą, t. y. už skolos išieškojimą (CK 6.756 straipsnis). Teismas taip pat sprendė, kad atsakovo ir skolininko ginčas išspręstas ne dėl ieškovo veiksmų vykdant Sutartį, todėl ieškovas neturi pagrindo reikalauti Sutartyje numatyto „sėkmės mokesčio“. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, kad neįrodyta, jog ieškovo veiksmai vykdant Sutartį lėmė skolos grąžinimą, o pagal Sutartį atsakovo pareiga mokėti „sėkmės mokestį“ atsirastų tik tuo atveju, jei skolininkas grąžintų atsakovui skolą ar jos dalį dėl ieškovo veiksmų. Prieš pasirašant Sutartį ieškovas buvo informuotas, kad atsakovas derasi su skolininku dėl taikaus ginčo sprendimo, šalys nesusitarė, kad atsakovas Sutarties galiojimo metu sustabdys derybas, todėl, teismo teigimu, ieškovas prisiėmė riziką, kad atsakovo ginčas su skolininku gali būti išspręstas ne dėl ieškovo paslaugų pagal Sutartį, o tiesiogiai šalių derybose, dėl ko ieškovas neturės pagrindo reikalauti sumokėti Sutartyje nurodyto atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį iš dalies patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 145 452,65 Lt skolos, 10 631 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 12,70 proc. dydžio metines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius teisinius santykius, nes Sutartis savo esme yra atlygintinų paslaugų teikimo, o ne pavedimo sutartis (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, 6.757 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad teismas netinkamai aiškino sutartinius šalių santykius ir neatsižvelgė į tai, kad Sutartimi tam tikrą riziką prisiėmė abi šalys. Ieškovas prisiėmė riziką, kad, skolininkui nesumokėjus skolos ar jos dalies, jo patirtos išlaidos ir įdėtos pastangos vykdant Sutartį nebus atlygintos (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), t. y. Sutartimi ieškovas įsipareigojo vykdyti ikiteisminį skolos išieškojimą, tačiau šalys nenumatė ir nedetalizavo, kokiu būdu ir priemonėmis šis įsipareigojimas bus atliktas (Sutarties 1-2 punktai), atlygio mokėjimą susiejo tik su realiai išieškota suma (Sutarties 4.2 punktas, Sutarties 4 punktas). Tuo tarpu atsakovui tenka rizika, kad, gavus pinigus iš skolininko, ieškovas gali pretenduoti į „sėkmės mokestį“. Sutartyje neaptarta tiesioginių atsakovo ir skolininko derybų įtaka Sutarties vykdymui ir atsiskaitymui su ieškovu, atlyginimo ieškovui mokėjimas nesusietas su skolininko neginčijama skolos suma. Be to, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Sutartis nedetalizavo ieškovo atliktinų veiksmų vykdant Sutartį, o jo įsipareigojimai yra orientuoti į rezultato – realaus pinigų gavimo – pasiekimą. Dėl šios priežasties, kolegijos nuomone, esminę reikšmę turi tai, kad išieškojimo veiksmai buvo vykdomi, o atsakovas iš tiesų atgavo dalį skolos, ir nėra pagrindo svarstyti, kiek ir kokio turinio raginimų turėjo būti siųsta skolininkui, kokių kitokių veiksmų turėjo būti imtasi. Pinigai atsakovui buvo pervesti ne taikaus susitarimo su skolininku sudarymo metu, o po ieškovo nurodyto raginimo gavimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas tiek tiesiogiai vedė derybas su skolininku, tiek pasitelkė ieškovą įsiskolinimui išieškoti, neleidžia objektyviai ir vienareikšmiškai spręsti, dėl kurios šalies ir kokių veiksmų buvo realiai atgauta skolos dalis. Tačiau atsakovas prisiėmė visą riziką dėl tokios situacijos, todėl aptariama aplinkybė negali turėti įtakos ieškovo teisei gauti sutartą atlygį. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti „sėkmės mokestį“ nuo realiai skolininko atsakovui sumokėtos sumos – 145 452,65 Lt (Sutarties 2.7 punktas, Sutarties priedo 4 punktas).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos sutarčių aiškinimo praktikos, todėl, netinkamai aiškindamas ginčo sutartį, priėmė suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai prieštaraujantį sprendimą, kuriuo priteisė ieškovui atlygį už faktiškai nesuteiktas paslaugas. Šiuos teiginius kasatorius grindžia tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Sutartyje nebuvo numatyti konkretūs ieškovo atliktini skolos išieškojimo veiksmai, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių, pagal kurias prioritetas turi būti teikiamas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atitinkančiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, o sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Priešingai teismo motyvams, akivaizdu, kad šalys aiškiai susitarė dėl konkrečių ieškovo atliktinų skolos išieškojimo paslaugų (ieškovo ar pastarojo pasirinktų trečiųjų asmenų kontaktavimo su skolininku, siekiant išieškoti skolą, pačiu optimaliausiu kasatoriui būdu), kurių ieškovas nesuteikė.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Sutartyje nustatyta ieškovo teisė į,,sėkmės mokestį“ nepriklauso nuo to, ieškovas atliko Sutartyje numatytus skolos išieškojimo veiksmus ar ne. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, šalys aiškiai susitarė, kad ieškovo teisė į atlygį priklauso nuo jo atliekamų skolos išieškojimo veiksmų (Sutarties 4.3, 2.7 punktai), o atlygis ieškovui mokamas už faktiškai suteiktas paslaugas ir skaičiuojamas nuo būtent dėl ieškovo veiksmų išieškotos skolos sumos. Spręsdamas priešingai, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo pareigos sutarties sąlygas aiškinti taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, nes teismo pateiktas sutarties aiškinimas leidžia ieškovui pretenduoti į atlygį nepriklausomai nuo to, ar ieškovas tinkamai įvykdė savo sutartines prievoles. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tinkamas informacijos apie teiktiną atlygintinę paslaugą ir jos kainą (atlygį už ją) pateikimas yra paslaugų teikėjo pareiga (CK 6.719 straipsnis), todėl teismo nurodomas sutarties sąlygų, susijusių su ieškovo teise į atlygį, nedetalizavimas yra ieškovo, kaip paslaugos tiekėjo, atsakomybė ir rizika.

3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų suformuluotos taisyklės, kad jei paslauga nesuteikta, neatsiranda ir pareigos už ją mokėti. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovas tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, delsė vykdyti Sutartį. Net ir tie veiksmai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino Sutarties sąlygas atitinkančiais skolos išieškojimo veiksmais, neturėjo ir negalėjo turėti įtakos skolos išieškojimui, t. y. rezultatui, kuriam esant ieškovas įgytų teisę į atlygį pagal Sutartį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, o ieškovas, reikšdamas reikalavimą priteisti atlygį pagal Sutartį, piktnaudžiauja teise (CK 1.137 straipsnio 4 dalis). Ieškovui nesuteikus sutartų skolos išieškojimo paslaugų (t. y. neatlikus sutartų veiksmų, turinčių įtakos skolos dalies atgavimui), kasatoriui neatsirado pareigos mokėti atlygį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad kasatorius manipuliuoja faktinėmis aplinkybėmis, sau palankiai, tačiau objektyviai nepagrįsdamas, aiškina iš esmės nedviprasmiškas Sutarties nuostatas. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad abu subjektai yra verslininkai, turi derybinių įgūdžių, naudojasi profesionalių teisininkų pagalba, turi galimybę rinktis, su kuo sudaryti sutartis, geba įvertinti prisiimamą riziką ir gautiną naudą, turėjo pakankamai laiko įvertinti Sutarties projektą. Sutartis orientuojama į tikslą, rezultatą, o Sutarties 2.1 punktas numato nebaigtinį paslaugos vykdymo priemonių ir būdų sąrašą. Ieškovas ėmėsi vykdyti Sutartį ir sistemiškai taikė konkrečias priemones skolos išieškojimo paslaugai suteikti: sudarė sutartis su partneriais, kurie atliko skolos išieškojimo parengiamuosius patikrinimus ir veiksmus, būtinus įvertinti visos skolos išieškojimo galimybes, išsiuntė pretenziją, el. paštu susisiekė dėl jos vykdymo. Sutartyje kaip atlyginimo dydžio orientyras pasirenkamas išieškotos skolos suma, o ne konkretūs, apibrėžti veiksmai. Dėl to apskritai nėra pagrindo svarstyti ir skaičiuoti, kiek ir kokių konkrečiai veiksmų imtasi išieškojimo tikslais; svarbu tai, kad ieškovas faktiškai pradėjo išieškojimo veiksmus, o skolininkas iš dalies įvykdė savo prievolę. Šalys sutartyje numatė,,sėkmės mokestį“, t. y. kasatoriaus pareigą sumokėti atlyginimą, jei skolininkas grąžina kasatoriui skolą. Toks mokestis yra priimtina ir praktikoje taikoma atsiskaitymo rūšis, kuri orientuoja ir motyvuoja paslaugos teikėją veikti geriausiai kliento interesų naudai, siekti sutarto rezultato, kartu užtikrinant klientui, kad pareiga atsiskaityti atsiras tik pasiekus rezultatą. Kartu tai lemia paslaugos teikėjo riziką nesant rezultato negauti jokio atlyginimo. Toks verslo rizikos paskirstymas šalims laikytinas priimtinu ir nepažeidžia nė vienos iš jų teisių bei teisėtų interesų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje keliami sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Kasacinis teismas dėl jų aiškinimo pasisako ta apimtimi, kuri turi reikšmės šioje byloje.

Dėl šalių sudarytos sutarties aiškinimo

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos sutarčių aiškinimo praktikos, t. y. nepagrįstai nesuteikė prioriteto pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, neaiškino sutarties sąlygų jas pasiūliusios šalies nenaudai, neteisingai nustatė šalių teises ir pareigas pagal sutartį, todėl nepagrįstai priteisė ieškovui atlyginimą už nesuteiktas paslaugas.

Kilus tokio pobūdžio ginčui, pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja kasaciniame skunde dėstomų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su konkrečių ginčo sutarties sąlygų turiniu (t. y. dėl kokių konkrečių veiksmų atlikimo šalys buvo susitarusios, kokius veiksmus ieškovas atliko, nuo ko pagal sutartį turėjo priklausyti ieškovui mokamas atlyginimas ir pan.), o pasisako dėl to, ar teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB “Libra Vitalis” v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“, UAB „Hansa lizingas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. K., bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, BAB „BSA Construction“, bylos Nr. 3K-3-349/2010; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl debitorinio įsiskolinimo išieškojimo sutarties turinio ginčijamais klausimais, nenukrypo nuo minėtų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų.

Pirma, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ginčo sutarties turinį, rėmėsi lingvistiniu sutarties sąlygų aiškinimu, t. y. remdamasis ginčo sutarties 1-2, 4, 4.2 punktais, konstatavo, kad ieškovas įsipareigojo vykdyti ikiteisminį skolos išieškojimą, šalys nenumatė ir nedetalizavo, kokiu būdu ir priemonėmis ieškovas vykdys šiuos savo sutartinius įsipareigojimus, o atlygio mokėjimą susiejo tik su realiai išieškota suma.

Antra, apeliacinės instancijos teismas, taikydamas sisteminio sutarties aiškinimo metodą, nustatė, kad ginčo sutartimi tam tikrą riziką prisiėmė abi šalys: ieškovas – kad, skolininkui nesumokėjus skolos ar jos dalies, jo patirtos išlaidos ir įdėtos pastangos vykdant sutartį nebus atlygintos, atsakovas – kad, gavus pinigus iš skolininko, nepriklausomai nuo ieškovo atliktų veiksmų, ieškovas gali pretenduoti į „sėkmės mokestį“.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į sutarties šalių tikslą, t. y. įvertino, kad ieškovo įsipareigojimai pagal sutartį yra orientuoti į rezultato pasiekimą – realų skolos atsakovui grąžinimą, o priemonės šiam rezultatui pasiekti nėra detalizuojamos; ieškovo atlyginimas taip pat priklauso nuo rezultato – skolos ar jos dalies išreikalavimo iš skolininko.

Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas įvertino šalių elgesį. Teismas nustatė, kad, sudarant sutartį, šalims buvo žinoma apie tiesiogines atsakovo ir skolininko derybas, tačiau sutartyje šalys neaptarė šių derybų rezultato ir sutarties vykdymo santykio. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas, pasirašydamas tokią sutartį, kuria atlyginimo ieškovui mokėjimas siejamas su skolos ar jos dalies grąžinimo faktu, prisiėmė atitinkamą riziką. Taip pat teismas įvertino, jog skolininkas pinigus atsakovui sumokėjo ne taikaus susitarimo sudarymo metu, o po to, kai gavo ieškovo raginimą grąžinti skolą. Tokiomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad nėra įmanoma nustatyti, dėl kokių priežasčių skolininkas grąžino skolą, todėl, esant pirmiau nurodytoms ginčo sutarties sąlygoms, atsakovui prisiėmus riziką dėl tokios situacijos, teismas priteisė ieškovui sutartyje nustatytą atlygį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama naujų sutarčių teisę ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų, turinčių reikšmės teismų praktikai. Kasatorius, nesutikdamas su teismo pateiktu ginčo sutarties turinio išaiškinimu, iš esmės tik kitaip aiškina ir vertina tas pačias teismo aiškintas sutarties sąlygas ir siekia, kad šių sąlygų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados dėl sutarties turinio, sutartyje įtvirtintų ieškovo atliktinų veiksmų (suteiktinų paslaugų) sąrašo konkretumo, sąlygų, kurioms esant ieškovui turėtų būti mokamas,,sėkmės mokestis“, buvimo ir pan. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius nepagrindė savo teiginių, jog teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ar priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą.

Šios išvados nepaneigia kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktas sutarties aiškinimas reiškia nesąžiningumą kasatoriaus atžvilgiu, nes pagal tokį aiškinimą kasatoriui atsirado pareiga mokėti už nesuteiktas paslaugas; kad teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, o ieškinio reikalavimai reiškiami piktnaudžiaujant teise. Vertinant šiuos kasatoriaus argumentus, būtina turėti omenyje sutarčių laisvės principą. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarčių laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Esant šalių sutartiniams santykiams šalių sutartis turi būti taikoma, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiems klausimams, dėl kurių šalys nesusitarė. Net jei sutarties sąlyga neatitinka tai sutarties rūšiai įstatymais nustatyto teisinio reglamentavimo, svarbu, kad ši sąlyga neprieštarautų imperatyviajai įstatymo normai (CK 6.156 straipsnis), nes sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalys sudarė sutartį dėl paslaugų teikimo. Kasaciniame skunde atsakovas neneigia tokios rūšies sutarties buvimo. Paslaugų teikimo atlygintinos sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu (audito, konsultacinės, informacijos, mokymo, kt.); dėl to CK 6.716 straipsnyje nurodytos paslaugos vadinamos intelektinėmis; šalys paprastai tariasi dėl paslaugų teikimo, tačiau gali susitarti ir dėl tam tikro rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sutartimi šalys susitarė dėl tam tikro rezultato, t. y. jog ieškovo pagal sutartį gaunamas atlyginimas priklausys nuo skolininko atsakovui sumokėtos skolos. Sutartyje nustatytos sąlygos, susijusios su ieškovo suteiktinomis paslaugomis, su ieškovui pagal sutartį priklausančio atlyginimo skaičiavimu ir ieškovo teisės į šį atlyginimą susiejimas su konkrečiu faktu – skolos ar jos dalies grąžinimu atsakovui, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, kad atsakovas, būdamas verslininkas, suvokė ar turėjo suvokti pasirašomos sutarties sąlygų prasmę ir padarinius. Byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad skolininkas grąžino pinigus atsakovui, t. y. įvyko sutartyje aptartas faktas; sutartimi nustatytas rezultatas pasiektas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys dėl sutarties sąlygų susitarė laisva valia, situacija nuo sutarties sudarymo momento iš esmės nepasikeitė ir nėra kitų įstatyme nustatytų aplinkybių, leidžiančių sutarties sąlygas laikyti prieštaraujančiomis įstatymų nuostatoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, įvykus sutartyje nustatytam faktui, su kuriuo siejama ieškovo teisė gauti atlyginimą pagal sutartį, sutartyje nustatytas atlyginimas turi būti sumokėtas paslaugos teikėjui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jį nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme ieškovas sumokėjo advokatui 1800 Lt (T. 2, b. l. 26, 33). Ši suma iš kasatoriaus priteistina ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Creditum Vilnius“ (CPK 98 straipsnis). Iš kasatoriaus taip pat priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Creditum Vilnius“ (juridinio asmens kodas 301001567) iš atsakovo akcinės bendrovės „Utenos melioracija“ (juridinio asmens kodas 183605665) 1800 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės „Utenos melioracija“ (juridinio asmens kodas 183605665) 24,55 Lt (dvidešimt keturis litus 55 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis