Civilinė byla Nr. 3K-3-324/2011 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-08000-2009-7
Procesinio sprendimo kategorija 30.6
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. L. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas teisės privatizuoti butą lengvatine tvarka klausimas.
Ieškovė 2009 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), įpareigoti atsakovą sudaryti su ja buto privatizavimo sutartį Valstybinės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ji teigė, kad šiame bute apsigyveno kartu su šeima Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos Spalio rajono vykdomojo komiteto 1976 m. gruodžio 9 d. išduoto orderio Nr. 013464 pagrindu. Ieškovės vyras V. L. kreipėsi į Naujininkų seniūniją dėl buto privatizavimo, tačiau privatizavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog nebuvo visų šiame bute registruotų asmenų sutikimo. Ieškovė paaiškino, kad tuo metu žentas buvo išvykęs iš Lietuvos ir negalėjo pasirašyti privatizavimo sutarties; butų privatizavimo metu ieškovės vyras susirgo nepagydoma liga, jam buvo būtina priežiūra, taip pat ilgai sirgo ir ji pati, be to, nemokėjo lietuvių kalbos, neišmanė besikeičiančių įstatymų, todėl nesugebėjo laiku privatizuoti buto. Šiuo metu bute ieškovė gyvena nuomos sutarties pagrindu. Ieškovės nuomone, atsakovas, teigdamas, kad neranda ieškovės vyro pateikto prašymo privatizuoti butą, nepagrįstai atsisako sudaryti privatizavimo sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu tenkino ieškinį, pripažino ieškovei teisę privatizuoti jos nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, įpareigojo atsakovą sudaryti su ja buto privatizavimo sandorį. Teismas nurodė, kad ieškovė pagal Butų privatizavimo įstatymą laikytina tinkamu privatizavimo subjektu, o nuomotas butas – tinkamu privatizavimo objektu. Pagal bylos duomenis teismas pripažino, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovės šeima siekė privatizuoti butą šio įstatymo sąlygomis. Įvertinęs ieškovės paaiškinimus, byloje apklaustų liudytojų R. M., Ž. P. parodymus, teismas nustatė, kad ieškovės sutuoktinis V. L. 1991 m. lapkričio mėnesį buvo nuvykęs į Naujininkų seniūniją prašymui privatizuoti butą pateikti. Dėl to teismas manė, kad ieškovės šeima Butų privatizavimo įstatymo nustatytu terminu išreiškė valią butui privatizuoti. Teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu taip pat padarė išvadą, kad prašymas privatizuoti butą nustatyta tvarka liko nepaduotas, nes kartu nebuvo pateiktas bute gyvenusių asmenų susitarimas dėl buto pirkimo. Susitarimas nebuvo sudarytas dėl to, kad ieškovės duktė faktiškai gyveno atskirai su sutuoktiniu G. V., kuris dėl komercinės veiklos dažnai būdavo išvykęs iš Lietuvos; Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1993 m. lapkričio 22 d. sprendimu nutraukta ieškovės dukters ir jos sutuoktinio G. V. santuoka. Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįgyvendino jai pagal Butų privatizavimo įstatymą priklausiusios teisės šio įstatymo nustatytomis lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą gyvenamąjį būstą, tačiau nenustatė nė vienos šalies kaltės dėl šios teisės neįgyvendinimo. Teismas laikė, kad daugiau dėl objektyvių, nei dėl subjektyvių priežasčių ieškovė negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 17 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Kolegija pripažino šias byloje nustatytas aplinkybes: 1976 m. gruodžio 9 d. išduotas V. L. ir jo šeimos nariams orderis ginčo bute apgyvendinti; šiame bute ieškovės gyvenamoji vieta deklaruota nuo 1977 m. sausio 11 d., dukters –L. V. – nuo 1982 m. kovo 2 d., žento G. V. – nuo 1990 m. sausio 30 d. iki 1998 m. vasario 3 d.; 1994 m. balandžio 5 d. buvo įregistruota G. V. ir L. V. ištuoka; butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei; 2006 m. lapkričio 13 d. mirė ieškovės vyras V. L.; 2007 m. sausio 4 d. sudaryta ginčo buto nuomos sutartis su ieškove. Kolegija nurodė, kad butas yra privatizavimo objektas, ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymu buvo suteikta teisė privatizuoti butą, tačiau Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė subjektinės teisės privatizuoti butą neįgijo, nes byloje nėra duomenų dėl to, jog ji įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl buto privatizavimo; be to, nebuvo sudarytas ir notarine forma patvirtintas šeimos narių susitarimas dėl buto privatizavimo. Kadangi nėra trijų būtinų juridinių faktų subjektinei teisei konstatuoti, tai kolegija padarė išvadą, kad neatsirado privatizavimo teisinių santykių ir nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovei teisę privatizuoti jas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog ji 2008 – 2009 m. (t. y. pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui) kreipėsi su prašymu privatizuoti butą; 1997 m. turėjo sveikatos problemų, negali sukurti teisinių padarinių, nes buto privatizavimo procesas nebuvo prasidėjęs Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu. Ieškovės paaiškinimus, liudytojų R. M., Ž. P., G. V. parodymus kolegija vertino kritiškai, nes aplinkybė, kad ieškovės sutuoktinis V. L. 1991 m. lapkričio mėnesį buvo nuvykęs į Naujininkų seniūniją prašymui privatizuoti butą pateikti, nepagrindžia to, jog ieškovė įstatymo nustatytu terminu išreiškė savo valią dėl buto privatizavimo. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad šeimos nariai nesudarė susitarimo, kieno vardu bus sudaroma buto pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendraturčiu), patvirtina, jog ji neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, todėl ši teisė ir negalėjo būti pažeista.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 13d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl teisės privatizuoti butą. Butų privatizavimo įstatymu asmenims buvo suteikta teisė apsirūpinti nuosavu būstu, privatizuojant nuomojamą būstą. Kasatorės nuomone, net ir formali įstatymo galiojimo pabaiga negali varžyti teisės į nuosavybę, kuri yra užsitarnauta uoliai prižiūrint privatizuotiną butą. Teisinės ir demokratinės valstybės teisės normos negali riboti galimybės įsigyti nuosavybę į privatizuotiną butą. Gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinė svarba, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumas yra nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėj e byloje Nr. 3K-3-278/2008. Kasatorės teigimu, atsižvelgiant į socialinę Butų privatizavimo įstatymo paskirtį, turi būti suteikta teisė įgyti nuosavybės teisę lengvatine tvarka. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus ir nustatė, kad ji įgijo teisę privatizuoti patalpas, t. y. suteikdamas kasatorei teisę privatizuoti butą lengvatine tvarka, įvykdė socialinį teisingumą.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, taip pažeisdamas CPK 183, 185 straipsnio nuostatas ir nukrypdamas nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų netinkamumo, tiesiog nurodydamas, jog juose nėra duomenų, sudarančių pagrindą tenkinti ieškinį. Kasatorė nesutinka su apeliacinio teismo argumentu, kad,,faktas, jog V. L. 1991 m. lapkričio mėn. buvo nuvykęs į seniūniją privatizavimo pareiškimui pateikti, neįrodo, kad pati kasatorė išreiškė valią pasinaudoti teise privatizuoti butą“, nes Butų privatizavimo įstatymu teisė kreiptis dėl privatizavimo sandorio sudarymo buvo suteikta visiems šeimos nariams. Tai, kad dėl tokio sandorio sudarymo kreipėsi kasatorės sutuoktinis, nereiškia, jog kasatorė nepalaikė siekio privatizuoti butą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl teisės privatizuoti butą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad asmens teisė privatizuoti nuomojamą butą nėra prigimtinė. Tokia teisė atsirado Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Pasibaigus įstatymo galiojimo terminui, pasibaigė ir galimybė įgyvendinti tuo įstatymu nustatytas teises. Jei asmuo įstatymo galiojimo metu įgijo teises, tai ir pasibaigus įstatymo galiojimo terminui šias teises galima įgyvendinti. Tam, kad kasatorei būtų pripažinta teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas, būtina nustatyti visas buto privatizavimo įstatyme nurodytas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti esant visas sąlygas butui privatizuoti. Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta, kad šeimos nariai turi pateikti notarine tvarka patvirtintą susitarimą; nesant tokio susitarimo, nėra vienos iš būtinų buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygų, taigi – ir subjektinės teisės privatizuoti butą. Iš bylos duomenų matyti, kad nebuvo sudarytas toks šeimos narių susitarimas, todėl kasatorė įstatymo galiojimo metu negalėjo įgyti teisės privatizuoti butą. Be to, iki 1998 m. liepos 1 d. kasatorė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į instituciją, įpareigotą spręsti buto privatizavimo klausimus. Kadangi nebuvo įvykdytos būtinos buto privatizavimo sąlygos, tai laikytina, kad įstatymo nustatytu terminu nesusiklostė privatizavimo teisiniai santykiai ir kasatorė neįgijo teisės privatizuoti butą.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi CPK 176–185 straipsniuose suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Kasaciniame skunde nepateikta įtikinamų argumentų, kurie pagrįstų nurodomą įrodymų vertinimo pažeidimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasatorės teisės privatizuoti butą lengvatine tvarka
Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė Butų privatizavimo įstatymo nuostatas ir suvaržė kasatorės teisę įsigyti nuosavą būstą. Kasatorė ypač pažymi socialinę Gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymo svarbą ir mano, kad net ir pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminui negali būti varžoma jos teisė į nuosavybę, t. y. negali būti ribojama teisė vieną kartą gyvenime privatizuoti gyvenamąjį būstą.
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas. Tam, kad įgytų subjektinę teisę privatizuoti butą, asmenys ir jų nuomojamos gyvenamosios patalpos turėjo atitikti įstatyme nustatytas sąlygas: asmuo yra subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., M. Š. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-554/2005; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; ir kt.).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-189/2006, kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ch. v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB,,Bendruva“, bylos Nr. 3K-3-663/2006; kt.).
Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra akcentavęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką, teismo pareigą, sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, o atsižvelgiant į butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-254/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008).Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu.
Sprendžiant, ar kasatorė įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, pirmiausia įvertintina, ar yra nustatytos visos šiame įstatyme nustatytos tokio privatizavimo sąlygos. Byloje nėra ginčo dėl kasatorės nuomojamo buto atitikties privatizavimo objektui keliamiems reikalavimams, taip pat dėl to, kad kasatorė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas.
Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes, kad kasatorės vyras vyko į gyvenamosios vietos seniūniją su prašymu privatizuoti butą, vertino kaip aiškiai išreikštą kasatorės šeimos siekį privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Nors pripažinęs, kad prašymas privatizuoti butą įstatyme nustatyta tvarka liko nepaduotas, nes kartu nebuvo pateiktas jame gyvenusių asmenų susitarimas dėl buto pirkimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad butas liko neprivatizuotas dėl objektyvių aplinkybių (dėl to, kad kasatorės dukters vyras buvo išvykęs į užsienį, kasatorės sutuoktinio ir jos pačios ligos, privatizavimo proceso neišmanymo), kurios, teismo nuomone, netrukto baigti privatizavimo proceso. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė priešingą išvadą, kad kasatorė butų privatizavimo galiojimo metu neįgijo subjektinės teisės. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad byloje nėra įrodymų, jog kasatorė (ar jos sutuoktinis – pagrindinis buto nuomininkas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl buto privatizavimo; be to, nebuvo sudarytas ir notarine tvarka patvirtintas šeimos narių susitarimas, kieno vardu bus sudaromas buto pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka ir nurodo, kad vien noras (siekis) privatizuoti butą dar nesukuria subjektinių teisių – kasatorė, kaip buto nuomininkė, norėjusi privatizuoti gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminais pateikti pareiškimą. Nors kasatorė teigia, kad aplinkybė, jog jos dukters sutuoktinis buvo išvykęs į užsienį, leidžia netaikyti Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyto formalaus reikalavimo pateikti susitarimą privatizavimą vykdančiai institucijai, tačiau teisėjų kolegija su tokiu teisės normos interpretavimu nesutinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Taigi, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pasiekiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002). Aplinkybė, kad kasatorės šeimos nariai nesudarė susitarimo privatizuoti butą, reiškia, jog nebuvo esminės privatizavimo sąlygos. Be to, pažymėtina, kad teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, yra reikalinga juridinių faktų sudėtis. Nors kasatorė visos bylos nagrinėjimo metu aiškino, kad toks susitarimas nebuvo sudarytas dėl to, jog dukters vyras buvo išvykęs, vėliau susirgo pagrindinis buto nuomininkas, taip pat ir ji pati, tačiau susitarimo nesudarymą nulėmusios aplinkybės neturi teisinės reikšmės privatizavimo juridinių faktų sudėčiai, nes subjektinei teisei atsirasti svarbi juridinių faktų sudėtis, todėl nesant vieno juridinio fakto – šeimos narių susitarimo – negalima pripažinti, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui kasatorė įgijo subjektinę teisę. Kasatorės nurodytos aplinkybės, kad jos sutuoktinis vyko į seniūniją dėl privatizavimo, nėra teisiškai reikšmingos asmens valios privatizuoti butą išraiškai pagrįsti, be to, ir kitos bylos aplinkybės (daugiau kaip 15 m. nesirūpino dėl subjektinės teisės įgijimo ir tolesnio jos įgyvendinimo, sudarė buto nuomos sutartį) nepatvirtina buto nuomininko ir jo šeimos narių valios privatizuoti butą pareiškimo (įgyvendinimo). Nesant byloje duomenų, kad pagrindinis buto nuomininkas (kasatorės sutuoktinis) tinkama forma ir įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo siekį privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir kad buto nuomininkas bei jo šeimos nariai būtų sudarę susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad kasatorė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ir kad tarp kasatorės ir atsakovo susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo. Dėl to neįgyta kasatorės subjektinė teisė negali būti realizuojama.
Remdamasi nurodytomis teisės normomis ir teismų nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kasatorė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą, ši teisė nebuvo ir negalėjo būti pažeista, todėl nebuvo teisinio pagrindo taikyti šioje byloje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 23,55 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės N. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 23,55 Lt (dvidešimt tris litus 55 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
