Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-320/2011

Proceso Nr. 2-59-3-00569-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Panevėžio statybos trestas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Panevėžio statybos trestas“ ieškinį atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl pagal statybos rangos sutartį atliktų papildomų darbų apmokėjimo. Nustatyta, kad ieškovas Panevėžio rajono savivaldybės administracija 2007 m. spalio 3 d. paskelbė supaprastintą atvirą konkursą dėl 3 450 100 Lt vertės Šv. Juozapo globos namų remonto darbų pirkimo, kurį laimėjo ieškovas AB „Panevėžio statybos trestas“. Perkančioji organizacija su juo 2007 m. lapkričio 10 d. sudarė statybos rangos sutartį. Paaiškėjus, kad reikia atlikti papildomus darbus, atsakovo administracijos direktorius 2008 m. birželio 6 d. raštu prašė ieškovo atlikti papildomus darbus ir įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. sumokėti už juos, tačiau nesumokėjo. Dėl to ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovo 570 722 Lt už atliktus papildomus statybos rangos darbus, 20 546 Lt delspinigių, 15,27 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 570 722 Lt už atliktus papildomus statybos rangos darbus ir 15,27 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo atmetė.

Teismas nurodė, kad rašytinės sutarties dėl ginčijamų darbų šalys nesudarė, tačiau, kai iš šalių elgesio matyti, kad buvo jų sutartiniai santykiai, tačiau jie įstatymo nustatyta tvarka neįforminti, o CK šeštosios knygos XXXIII skyriuje įsakmiai nenurodyta, kad toks rašytine forma nesudarytas statybos rangos sandoris yra negaliojantis, būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendė, kad jie patvirtina šalių susitarimą atlikti papildomus statybos rangos darbus, t. y. buvo susiklostę šalių teisiniai santykiai, pagal pradmenis ir esmę atitinkantys statybos rangos teisinius santykius. Atsakovas neginčijo papildomų darbų atlikimo fakto, tačiau atsisakė už juos sumokėti, motyvuodamas, kad tokiems darbams pirkti turėjo būti įvykdyta darbų viešojo pirkimo procedūra iš to paties tiekėjo bei sudaryta sutartis dėl papildomų darbų atlikimo. Teismas su šiais argumentais nesutiko, nurodydamas, kad šalių sudarytos rangos sutarties 2.3 punkte numatyta, jog, jeigu siekiant laiku ir tinkamai įvykdyti sutartį reikia atlikti papildomus darbus, kurių rangovas nenumatė sudarant sutartį ir pastarieji nebuvo nurodyti pirkimo dokumentuose, tačiau yra būtini šiai sutarčiai tinkamai įvykdyti, šiuos darbus rangovas atlieka papildomo finansavimo sąskaita. Sutarties 2.4 punkte nustatyta papildomų darbų kainos apskaičiavimo tvarka. Teismas sprendė, kad esant tokiems sutartiniams įsipareigojimams atsakovas privalo apmokėti papildomo finansavimo sąskaita už faktiškai atliktus papildomus sutartyje nenumatytus darbus, kurie buvo būtini siekiant laiku ir tinkamai įvykdyti rangos sutartį ir nustatyta tvarka priduoti statybos objektą, o kito viešo konkurso skelbti nebuvo būtina. Jei dėl papildomų darbų turėjo būti įvykdyta viešojo pirkimo procedūra, tai buvo ne ieškovo, bet atsakovo – perkančiosios organizacijos – pareiga. Teismas netenkino ieškinio reikalavimo priteisti delspinigius, nurodęs, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Tokio susitarimo dėl delspinigių mokėjimo laiku neatlikus papildomų darbų šalys nesudarė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 7 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.705 straipsnį statybos darbai valstybės ar savivaldybės reikmėms, kurie finansuojami iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, vykdomi pagal rangos sutartis, sudaromas konkurso tvarka. Tokioms rangos sutartims atitinkamai taikomos Civilinio kodekso normos, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita. Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 straipsnyje nustatyta sutarčių su konkursą laimėjusiu tiekėju sudarymo tvarka ir turinys. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, sudarant pirkimo sutartį, negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos. Pirkimo sutartyje turi būti nuostata, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos (VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punktas). Teismas padarė išvadą, kad rangos sutarties 2.3 ir 2.4 punktuose nustatytos sąlygos prieštarauja nurodytoms imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinės bei nagrinėjant šį ginčą negali būti taikomos. Dėl nurodytų argumentų ieškovo ieškinio tenkinimo pagrindu negali būti ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus raštas, įpareigojantis atsakovą iki 2008 m. birželio baigti globos namų rekonstrukciją ir įsipareigojimas iki 2008 m. gruodžio 31 d. sumokėti už papildomai atliktus darbus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu perkančioji organizacija ar tiekėjas neįvykdo VPĮ ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdo netinkamai, arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti šis įstatymas, nukentėjusi šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sisteminis CK 6.705, 6.706 straipsnių ir VPĮ 18 straipsnio nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos negali būti keičiamos sudarant sutartį ir ją vykdant. Ginčo rangos sutartis buvo pirkimo dokumentų sudėtinė dalis, ji nebuvo keičiama ją pasirašant ir vykdant, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, nepagrįstai konstatavo, kad sutarties vykdymo metu buvo pakeistos sutarties sąlygos, bei nenurodydamas pažeistų materialiosios teisės normų padarė išvadą, kad sutarties 2.3 ir 2.4 punktai yra niekiniai.

2. Pagal VPĮ 7 straipsnio 3 dalį pirkimas pasibaigia sudarius pirkimo sutartį. Taigi, vykdydamos sutartį, šalys privalo vadovautis ne VPĮ nuostatomis, taikomomis tik konkurso metu vykdomiems veiksmams, bet Civilinio kodekso, Statybos įstatymo nuostatomis, nes ginčo objektas yra reikalavimai ne iš konkurso rezultatų, bet iš rangos sutarties įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo rangos sutarties vykdymą ir jų padarinius reglamentuojančiomis Civilinio kodekso normomis.

3. Pagal VPĮ 2 straipsnio 32 dalį viešąjį pirkimą atlieka perkančioji organizacija, todėl ji, o ne tiekėjas turi užtikrinti, kad būtų laikomasi VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl galimų VPĮ pažeidimų atsako tiekėjas.

4. Pagal CK 6.684 straipsnio 4 ir 5 dalis rangovas įgyja teisę reikalauti už papildomai atliktus darbus, jei rangovas dėl jų atlikimo įspėjo užsakovą ir gavo sutikimą didinti konkrečią darbų kainą. Kasatorius įspėjo atsakovą apie būtinumą atlikti papildomus darbus ir atitinkamai didinti kainas, atsakovas 2008 m. birželio 6 d. raštu su tuo sutiko ir įsipareigojo už darbus sumokėti, todėl dabar nepagrįstai atsisako vykdyti prievolę.

5. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad sutarties 2.3 ir 2.4 punktai yra niekiniai, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatas, peržengė apeliacinio skundo ribas, nes atsakovas apeliaciniame skunde neprašė šių sąlygų pripažinti niekinėmis. Be to, ieškinio dalykas ir pagrindas buvo kildinamas ne iš konkurso rezultatų, bet iš rangos sutarties įvykdymo atsiradusių reikalavimų. Pažymėtina, kad teismas, pripažinęs sutarties sąlygas niekinėmis, privalėjo ex officio spręsti dėl restitucijos taikymo, tačiau to nepadarė, taip sudaręs prielaidas atsakovui nepagrįstai praturtėti.

6. Kadangi atsakovas yra valstybinio administravimo subjektas, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 6 d. rašto teisėtumo, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, nes byla šiuo klausimu teisminga administraciniam teismui.

7. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nebuvo analizuojami apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, teismo motyvai yra neišsamūs, bylos medžiaga nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kokiais teisiniais argumentais vadovavosi teismas, patenkindamas apeliacinį skundą. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

8. Atsakovui apeliaciniame skunde nesuformulavus reikalavimo atmesti ieškinį, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo jį atmesti.

9. Teismų praktika dėl šioje byloje aktualių materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo jau suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2005 ir 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008, tačiau apeliacinės instancijos teismas ja nesivadovavo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo šiuos argumentus:

1. Atsakovui patenkinus kasatoriaus reikalavimą sumokėti už papildomus darbus, būtų pažeisti VPĮ 3 straipsnyje įtvirtinti viešųjų pirkimų principai. Toks pažeidimas prilygsta imperatyviųjų normų pažeidimui ir lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą. Jei perkančioji organizacija netinkamai vykdo Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytas pareigas, nukentėjusi šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

2. VPĮ – lex specialis. CK 6.382 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad viešojo pirkimo-pardavimo sutartims Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai argumentavo, kad Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios rangos santykius, kai jie finansuojami iš biudžeto, taikomos tuo atveju, kai jų nereglamentuoja specialusis įstatymas, šios bylos atveju – VPĮ.

3. VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkte nustatyta, kad pirkimo sutartyje turi būti nuostata, jog pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. Viešojo pirkimo sutartis turi būti vykdoma laikantis joje nustatytų sąlygų, neprieštaraujančių Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms. Savivaldybės administracijos direktorius privalėjo vadovautis šio įstatymo nuostatomis ir papildomus sutartyje nenumatytus darbus galėjo pirkti tik atliekant viešojo pirkimo procedūras.

4. Pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jei jis, vadovaujantis įstatymu, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas jį pripažinti negaliojančiu. Teismas, nustatęs, kad rangos sutarties 2.3 ir 2.4 punktuose įtvirtintos sąlygos prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį yra niekinės, turėjo teisę, atsižvelgdamas į viešąjį interesą, ex officio išeiti už apeliacinio skundo ribų ir pasisakyti dėl šių sąlygų negaliojimo.

5. Kadangi rangos sutartis būtų sudaryta ir be jos 2.3 ir 2.4 punktų, šiuos punktus teismui pripažinus negaliojančiais, pagal CK 1.96 straipsnį likusi sutarties dalis lieka galioti, tai nėra teisinio pagrindo taikyti restituciją.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje nustatyta, kad perkančioji organizacija, atstovaujama administracijos direktoriaus, 2008 m. birželio 6 d. raštu kreipėsi į AB „Panevėžio statybos trestas“, jos prašydama atlikti visus rekonstrukcijos darbus ir įsipareigodama už papildomai atliktus darbus sumokėti. 2008 m. birželio 30 d. rangovas užsakovui pateikė dalies atliktų papildomų darbų pažymą ir PVM sąskaitą faktūrą. Taigi šios aplinkybės pripažintinos svarbiomis šalių ginčo santykiams (papildomų darbų atlikimo ir apmokėjimo už juos), nes leidžia apibrėžti jų pradžią. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių teisinių santykių kvalifikavimui ir jų ginčo sprendimui taikytina VPĮ 2007 m. spalio 18 d. redakcija (kita įstatymo redakcija priimta 2008 m. liepos 3 d., įsigaliojo 2008 m. rugsėjo 15 d.). Pagal viešojo darbų pirkimo ir papildomai atliktų rangos darbų vertę šalių teisiniai santykiai patenka į supaprastintų pirkimų teisinio reguliavimo sritį (VPĮ 9 straipsnis), todėl perkančiosios organizacijos veiksmai vertintini pagal VPĮ nuostatas dėl supaprastintų pirkimų.

Šioje byloje teisėjų kolegija teisės aiškinimo ir taikymo aspektais sprendžia dėl šių klausimų: perkančiosios organizacijos pareigų pagal VPĮ įsigyjant papildomus darbus, kai jų atlikimo ir apmokėjimo galimybė įtvirtinta viešojo pirkimo sutartyje; užsakovo pareigos apmokėti už rangovo papildomai atliktus darbus, kai pažeidžiama specialiame įstatyme įtvirtinta papildomų darbų pirkimo tvarka.

Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų įsigyjant papildomus darbus teisėtumo

Perkančiosios organizacijos (atsakovo) ir tiekėjo (ieškovo) 2007 m. lapkričio 10 d. sudarytoje viešojo darbų pirkimo sutarties 2.3, 2.4 punktuose įtvirtinta, kad jeigu, siekiant laiku ir tinkamai įvykdyti sutartį, reikia atlikti papildomus darbus, kurių rangovas nenumatė sudarant šią sutartį ir pastarieji nebuvo nurodyti pirkimo dokumentuose, tačiau jie yra būtini šiai sutarčiai tinkamai įvykdyti, šiuos darbus rangovas atlieka papildomo finansavimo sąskaita; apskaičiuojant papildomų darbų kainą, šalys vadovausis UAB „Sistela“ parengtais statybos resursų sąnaudų ir skaičiuojamųjų kainų rodiklių rinkiniais. Iš šių viešojo pirkimo sutarties nuostatų matyti, kad šalys numatė papildomų darbų atlikimo galimybę, susitarė dėl šių darbų vykdymo tvarkos: rangovo, apmokėjimo už papildomus darbus, kainos skaičiavimo klausimų.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai vertino viešojo pirkimo sutarties 2.3, 2.4 punktų svarbą kvalifikuojant perkančiosios organizacijos veiksmus ir vertinant jų teisėtumą bei aptariamų sutarties nuostatų santykį su ginčui reikšmingomis VPĮ normomis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, kvalifikuojant šalių veiksmus, nurodytos viešojo pirkimo sutarties sąlygos (2.3, 2.4 punktai) iš esmės reiškia jos vykdymą, todėl nebuvo būtina iš naujo atlikti viešojo pirkimo procedūrų. Apeliacinės instancijos teismas nurodytus viešojo pirkimo sutarties punktus pripažino prieštaraujančiais imperatyviosioms VPĮ normoms, draudžiančioms keisti sudarytas viešojo pirkimo sutartis (VPĮ 18 straipsnis), todėl juos kvalifikavo niekiniais ir negalimais taikyti nagrinėjant ginčą. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų bei VPĮ nuostatų, reguliuojančių papildomų darbų atlikimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo sutarties 2.3, 2.4 punktų turinio aiškinimo ir šių nuostatų taikymo sprendžiant šalių ginčą, perkančioji organizacija, norėdama įsigyti papildomų statybos darbų, tai padaryti privalėjo laikydamasi VPĮ. Perkančiajai organizacijai reikalingi papildomi darbai – viešųjų pirkimų teisinių santykių objektas, todėl perkančioji organizacija privalėjo laikytis specialiajame įstatyme nustatyto reguliavimo, pagal kurį papildomiems atlygintiniems darbams įsigyti reikia vykdyti viešojo pirkimo procedūras, net jei jų (papildomų darbų) atlikimo prielaidos nustatytos viešojo pirkimo sutartyje. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasatoriaus (ieškovo) argumentą, kad šalių ginčo santykiams netaikytinas VPĮ, nes jie kyla ne iš konkurso rezultatų, o viešojo pirkimo sutarties vykdymo. Kasacinis teismas konstatuoja, kad nors pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia (VPĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010). Be to, pagal nuosekliai formuojamą kasacinę praktiką viešųjų pirkimų principų – pamatinių nuostatų, perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinimo pagrindų – taikymas apima visas viešojo pirkimo procedūras nuo viešojo pirkimo pradžios iki pabaigos, tačiau jų reikšmė nesumenksta ir viešajam pirkimui pasibaigus, nes tam tikrais atvejais, pvz., kai viešojo pirkimo sutartis sudaroma iš anksto nepaskelbus apie viešąjį pirkimą (tais atvejais, kai tai draudžia VPĮ) ar netinkamai vykdoma viešojo pirkimo sutartis, gali reikšti viešųjų pirkimų principų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IDT Biologika GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinei maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009).

Nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgdama į viešojo darbų pirkimo sutarties 2.3, 2.4 punktus, perkančioji organizacija, siekdama įsigyti papildomų darbų, pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalį galėjo vykdyti viešojo pirkimo procedūras. Šioje VPĮ normoje įtvirtinta, kad neskelbiamų supaprastintų derybų būdu gali būti perkami darbai, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, kad yra reikalingi papildomi darbai, kurie nebuvo įrašyti į sudarytą pirkimo sutartį, tačiau be kurių negalima užbaigti sutarties vykdymo; tokia pirkimo sutartis gali būti sudaroma tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta pradinė pirkimo sutartis, o jos ir visų kitų papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina neturi viršyti 15 procentų pradinės pirkimo sutarties kainos. Jei perkančiajai organizacijai su tiekėju nepavyktų suderėti dėl papildomų darbų atlikimo, jų kainos, dėl kitų aspektų arba jei ji tai daryti būtų suvaržyta (pvz., papildomų darbų vertė viršytų didžiausią VPĮ leistiną jų ribą), turi būti vykdomos viešojo pirkimo procedūros pagal kitą pirkimo būdą, atveriančios konkurenciją ir kitiems tiekėjams (pvz., supaprastintas atviras konkursas).

Taigi kasacinis teismas nesutinka su Panevėžio apygardos teismo pozicija, kad papildomų darbų atlikimas – pradinės viešojo pirkimo sutarties nuostatų vykdymas, nereikalaujantis viešojo pirkimo procedūrų atlikimo. Sudarant ir vykdant viešojo pirkimo sutartį, jos šalis – perkančiąją organizaciją ir tiekėją – saisto ne tik jų sudarytos sutarties nuostatos, bet ir jas riboja imperatyviosios specialiojo įstatymo, VPĮ, normos, dėl kurių netaikymo negalima susitarti (pvz., VPĮ draudimas keisti viešojo pirkimo sutartį negalimas paneigti atitinkamu leidimu viešojo pirkimo sutartyje). Taigi viešojo pirkimo sutarties 2.3, 2.4 punktai negali būti aiškinami ir taikomi taip, kad perkančioji organizacija neturėtų vykdyti pareigų pagal VPĮ. Papildomų darbų pirkimo galimybė yra įtvirtinta įstatymo. Perkančioji organizacija gali pasirinkti papildomus darbus įsigyti vienu iš kelių įstatymo leistinų būdu: vykdyti įprastines viešojo pirkimo procedūras (pvz., supaprastintą atvirą konkursą) arba pasinaudoti įstatyme nustatyta išimtimi ir šiuos darbus pirkti iš konkretaus tiekėjo, nepaisant aplinkybės, kad ir kiti tiekėjai yra pajėgūs tinkamai juos įvykdyti. Atsižvelgiant į išimtinį papildomų darbų pirkimo neskelbiamų derybų būdu pobūdį, šio pirkimo būdo procedūros nuostatos aiškintinos ir taikytinos siaurai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“, bylos Nr. 3K-3-505/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, bylos Nr. 3K-3-150/2010).

Teisėjų kolegija nesutinka ir su Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, kad nagrinėjamos viešojo pirkimo sutarties sąlygos prieštarauja VPĮ, todėl niekinės ir netaikytinos. Teisėtai atliktos viešojo pirkimo procedūros neskelbiamų derybų būdu, siekiant iš konkretaus tiekėjo įsigyti papildomų iš anksto nenumatytų darbų, reikalingų sėkmingai užbaigti pradinės viešojo pirkimo sutarties vykdymą, nekvalifikuotinos jos keitimu, draudžiamu VPĮ 18 straipsnio nuostatomis. Nors papildomi darbai suponuoja pirkimo objekto ir jo kainos pakeitimus, palyginus su pradinio pirkimo rezultatais, tačiau VPĮ nuostatų prasme teisėtai įsigyjami papildomi darbai – atskiras, nors su pradiniu pirkimu susijęs, pirkimo objektas, todėl tai – nauji viešojo pirkimo teisiniai santykiai, o ne senųjų modifikavimas. Dėl papildomų darbų atlikimo perkančioji organizacija ir tiekėjas (vykdantis darbus pagal pagrindinę viešojo pirkimo sutartį) sudaro atskirą, t. y. naują, viešojo darbų pirkimo sutartį, o ne keičia pradinę.

Viešojo pirkimo sutarties 2.3, 2.4 punktuose įtvirtinta papildomų darbų atlikimo tvarka esmingai nesiskiria nuo nustatytos VPĮ 86 straipsnio 11 dalyje. Tiek pagal viešojo pirkimo sutartį, tiek pagal VPĮ (86 straipsnio 11 dalis) papildomus darbus vykdo pradinės viešojo pirkimo sutarties rangovas (ieškovas), sąlygos atlikti papildomus darbus, kurios įtvirtintos viešojo pirkimo sutartyje, panašios į nustatytas VPĮ (atitinkami papildomi darbai nenumatyti sudarant pradinę viešojo pirkimo sutartį, šie darbai reikalingi užbaigti sutarties vykdymą). Vis dėlto aptariamos sutarties sąlygos, jas vertinant pagal VPĮ nustatytą reguliavimą, įtvirtina tik papildomų darbų atlikimo galimybę ir prielaidas (juolab kad šios nuostatos abstrakčios, jose nenustatyta konkrečios darbų pirkimo tvarkos, kaip šalys bendradarbiaus dėl papildomų darbų pirkimo ir vykdymo), tačiau nepakeičia atitinkamų VPĮ nuostatų taikymo. Šias sutarties nuostatas reikia aiškinti ir taikyti taip, kad nebūtų pažeistos imperatyviosios VPĮ normos, t. y. viešojo pirkimo sutarties šalys laisvos susitarti dėl papildomų darbų galimybės, tačiau šių darbų įgyvendinimas privalo atitikti VPĮ nuostatas – turi būti vykdomos viešojo pirkimo procedūros pagal VPĮ nustatytą tvarką (pvz., neviršyta didžiausia leistina papildomų darbų vertė).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo pirkimo procedūros neskelbiamų derybų būdu suponuoja kitokius nei susiklosčiusius šalių santykius: perkančioji organizacija kviečia tiekėją–kontrahentą pateikti pasiūlymą, šis tiekėjas jį pateikia, šalys derasi dėl papildomų darbų (vykdymo sąlygų, kainos, kt.), sudaroma nauja viešojo darbų pirkimo sutartis dėl papildomų darbų. Ši papildomų darbų atlikimo tvarka inter alia prisideda prie racionalaus lėšų panaudojimo. Pavyzdžiui, derybų metu šalys, nors pagal viešojo pirkimo sutarties 2.4 punktą buvo sutarusios, kad apskaičiuojant papildomų darbų kainą, vadovausis UAB „Sistela“ parengtais statybos resursų sąnaudų ir skaičiuojamųjų kainų rodiklių rinkiniais, galėjo derėtis dėl mažesnės papildomų darbų kainos, t. y. dėl nuolaidos, taikomos nuo iš anksto šalių suderėtos kainos apskaičiavimo tvarkos.

Kasacinis teismas konstatuoja, kad nors viešojo pirkimo sutarties 2.3, 2.4 punktai esmingai nesiskiria nuo VPĮ įtvirtintos tvarkos, nustatytos papildomiems darbams įsigyti, tačiau perkančiosios organizacijos veiksmai, kuriais ji kreipėsi į ieškovą, prašydama atlikti papildomus darbus ir už juos sumokėti, neinicijuojant neskelbiamų supaprastintų derybų procedūros, nukrypsta nuo VPĮ 86 straipsnio 11 dalies nuostatose įtvirtintos tvarkos inter alia didžiausios leistinos papildomų darbų vertės (15 proc. nuo 3 450 100 Lt), pažeidžia viešųjų pirkimų skaidrumo principą. Dėl šios išvados teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama ne tik į VPĮ nuostatų aiškinimą, bet ir faktines aplinkybes, kurios, nors ir nėra tiesiogiai susijusios su šalių ginču, tačiau reikšmingos jį sprendžiant. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad papildomi statybos darbai Šv. Juozapo globos namuose buvo atliekami ir anksčiau, tiekėjas–kontrahentas 2007 m. lapkričio 5 d. perkančiajai organizacijai pateikė pasiūlymą už 49 900 Lt dėl papildomų darbų (vėdinimo darbų) pirkimo supaprastintų neskelbiamų derybų būdu, 2007 m. gruodžio 29 d. šalys dėl šių papildomų darbų pakeitė sutarties nuostatas dėl remonto darbų įvykdymo termino bei kainos (b. l. 15, 49, 50).

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad šis neteisėtas perkančiosios organizacijos neveikimas ne tik pažeidė VPĮ nustatytą tvarką, bet ir neprisidėjo prie viešojo pirkimo tikslo – siekio racionaliai panaudoti pirkimui skirtas lėšas. Dėl papildomų darbų nesiderėjus šalims, neaišku, ar kaina, už kurią AB „Panevėžio statybos trestas“ atliko papildomus darbus, iš tiesų ekonomiškai pagrįsta, ne per didelė. Be to, kaip nurodyta, papildomų darbų kaina viršija didžiausią pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalį leistiną papildomų darbų kainą, todėl papildomų darbų kaina neracionali viešojo pirkimo tikslo prasme de minimis tiek, kiek ji šią ribą viršija.

Dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų ir jų padarinių tenkinant ieškovo reikalavimą

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nors ir neteisingai bei skirtingai sprendė dėl VPĮ nuostatų, reguliuojančių papildomų darbų pirkimą, aiškinimo ir taikymo, tačiau Panevėžio apygardos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su papildomų darbų poreikiu, jų atlikimu, kainos nustatymu ir pan., Lietuvos apeliacinio teismo nepaneigtos, šalys teismo proceso metu jų neginčijo. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės – papildomi darbai buvo būtini užbaigti Šv. Juozapo globos namų remonto darbus, abi viešojo pirkimo sutarties šalys apie šį poreikį žinojo, AB „Panevėžio statybos trestas“ šiuos papildomus darbus vykdė, šie atlikti tinkamai (buvo pasirašytas statinio pripažinimo tinkamu aktas), papildomi statybos darbai vykdyti ne rangovo rizika, o abiejų šalių suderinta valia – fakto klausimas, iš naujo nepersvarstytinas kasacine tvarka, o tik galimas remtis pateikiant ginčui aktualių teisės normų aiškinimą bei jas taikant tenkinant ar atmetant ieškinio reikalavimus.

Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, ar, atsižvelgiant į VPĮ 86 straipsnio 11 dalies pažeidimą, yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą atsakovui sumokėti už atliktus papildomus darbus. Atsakovas, remdamasis VPĮ nuostatų pažeidimu bei tuo, kad šalių nebuvo sudarytas joks rašytinis susitarimas dėl papildomų darbų, laikosi pozicijos, jog nėra teisinio pagrindo mokėti už jų įvykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės šiai pozicijai pritarė, nurodydamas, kad VPĮ pažeidimas ieškovui nesuteikia teisės remtis viešojo pirkimo sutarties nuostatomis (2.3, 2.4 punktai), perkančiosios organizacijos kreipimasis į tiekėją atlikti darbus ir už juos sumokėti dėl VPĮ pažeidimo negali būti ieškinio tenkinimo pagrindas, bei pažymėdamas, jog ieškovas turi teisę inicijuoti procesą dėl žalos, kurią sukėlė perkančioji organizacija nevykdydama ar netinkamai vykdydama pareigas, įtvirtintas VPĮ.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su nurodyta atsakovo pozicija nesutinka, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, pažeidžia ieškovo teisę į teisminę gynybą, neužtikrina proceso koncentruotumo dėl šių argumentų.

Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį pareigų, išplaukiančių iš VPĮ nuostatų, netinkamu vykdymu. Už VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija. Jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai. Jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas lemia tai, kad perkančiajai organizacijai, pažeidusiai VPĮ, nekyla pareigos sumokėti už papildomus darbus, kuriuos pati užsakė, o vėliau priėmė. Tai suponuoja perkančiosios organizacijos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir ta prasme, kad tiekėjas, norėdamas, jog perkančioji organizacija įvykdytų piniginę prievolę, verčiamas inicijuoti žalos atlyginimo procesą, nors žala jam kyla ne dėl VPĮ pažeidimo, o dėl perkančiosios organizacijos prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Perkančioji organizacija procese neįrodė, koks būtų jos sutartinių įsipareigojimų ieškovui turinys, jei jos veiksmai ne pažeistų, o atitiktų VPĮ, šalys būtų sudariusios atskirą viešojo pirkimo sutartį, o ne tarpusavio sutartinius santykius grįstų informaciniais raštais. Be to, neaišku, kuo reikalavimas atlyginti žalą iš esmės skirtųsi nuo reikalavimo priteisti skolą, juolab kad, kaip pirmiau nurodyta, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos faktinių aplinkybių – papildomų darbų poreikio, jų įvykdymo bei priėmimo, darbų kainos – neginčija. Taigi jos turėtų prejudicinę reikšmę kitame procese.

Kita vertus, VPĮ nuostatų taikymas, sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus (bei kitais atvejais), kvalifikuoja šalių santykius, leidžia įvertinti viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektų veiksmų teisėtumą, t. y. įpareigoja teismą spręsti šalių ginčą teisėtumo prasme, tačiau negali pakeisti faktinės realybės. Šalių teisiniai santykiai, kurie dėl tam tikrų aspektų pripažintini pasibaigę, pvz., pirkimo objektas sukurtas, priimtas ir naudojamas, galimi tik vertinti, bet ne pakeisti. Modifikuoti teisinius santykius galima, jei jie dar nėra visai ar iki galo nutrūkę, pasibaigę: pvz., galima šalis grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį, jei viešojo pirkimo sutartis nesudaryta ar nebaigta vykdyti; be to, teismai spręsdami dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, pripažindami ginčijamą sandorį niekiniu (t. y. neegzistuojančiu de jure), privalo pasisakyti dėl neteisėtų veiksmų padarinių, inter alia restitucijos, taikymo; kai tiekėjas visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal neteisėtai sudarytą viešojo darbų ar paslaugų pirkimo sutartį, restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negalima, nes perkančioji organizacija negali tiekėjui grąžinti priimtų darbų ar paslaugų. Išimtimi laikytini ginčai dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, UAB „KIA AUTO, bylos Nr. 3K-3-339/2010)

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad perkančiajai organizacijai kyla piniginė prievolė ieškovui dėl papildomų darbų atlikimo. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jo atstovo, administracijos direktoriaus, 2008 m. birželio 6 d. raštas ieškovui niekinis, šalims nesukeliantis teisių ir pareigų, nes pažeidžia VPĮ, todėl kartu su viešojo pirkimo sutarties 2.3, 2.4 punktais sprendžiamam ginčui netaikytinas. Jau nurodyta, kad aptariamos sutarties nuostatos, taip pat perkančiosios organizacijos veiksmai dėl papildomų darbų pirkimo de facto atitinka su tam tikromis išlygomis (dėl derybų vedimo, atskiros viešojo darbų pirkimo sutarties pasirašymo, jos kainos ribojimo) VPĮ 86 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą reguliavimą. Perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumas – viešojo pirkimo procedūrų vykdymas – iš esmės lemtų tapačius ieškovo ir atsakovo teisinius santykius. Nesiderėjimas dėl darbų vykdymo bei kainos nepaneigia pačių papildomų darbų atlikimo, kuris, kaip pirmiau nurodyta, nelaikytinas viešojo pirkimo sutarties draudžiamu pakeitimu. Perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas kyla ne dėl papildomų darbų pirkimo apskritai, o dėl netinkamai įvykdytų viešojo pirkimo procedūrų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad juridinio asmens atstovai savo veiksmais jam sukuria teisinius padarinius prieš kitus sąžiningus asmenis (CK 2.81 straipsnis). Jei kyla abejonių dėl šių veiksmų teisėtumo, iš juos priėmusių asmenų galima reikalauti prisiimti teisinę atsakomybę.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl perkančiosios organizacijos piniginės prievolės apimties, iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti visą ieškovo reikalaujamą sumą, t. y. 570 722 Lt. Tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo. Šie lūkesčiai teismo ginami tiek, kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas. Net ir nustačius VPĮ nuostatų pažeidimą, tiekėjo teisės ginamos tokia apimtimi, kiek VPĮ tiekėjui jų suteikia, t. y. vertinama, kokias teises tiekėjas įgytų, jei perkančioji organizacija laikytųsi įstatymo nustatytos tvarkos. Tiekėjai (kaip ir perkančiosios organizacijos) – profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektai (žr., pvz., dėl VPĮ 27 straipsnio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011). Dėl to, nors atsakomybė už VPĮ vykdymą tenka perkančiajai organizacijai, tiekėjai, žinodami ar turėdami žinoti apie atitinkamą VPĮ reguliavimą (pvz., VPĮ 86 straipsnio 11 dalį), už VPĮ laikymąsi taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės, juolab kad jų teisės, kylančios iš šio įstatymo, atitinka perkančiųjų organizacijų pareigas. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo sutarties nuostatų ir faktinių šalių santykių, tiekėjo teisėti, teismo ginami lūkesčiai dėl perkančiosios organizacijos prievolių įvykdymo negali išeiti už VPĮ reguliavimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalį visų viešojo pirkimo sutarties šalių susitarimų dėl papildomų darbų kaina neturi viršyti 15 procentų pradinės pirkimo sutarties kainos. Šia įstatymo leidėjo valia apriboti papildomų susitarimų sudarymą siekiama kuo plačiau atverti varžymąsi tarp lygiaverčių tiekėjų bei apriboti galimą piktnaudžiavimą sudaryti neribotą skaičių sutarčių dėl papildomų darbų. Kasacinis teismas konstatuoja, kad VPĮ nuostata dėl didžiausios leistinos papildomų darbų vertės – įsakmaus pobūdžio įstatymo nuostata, šalių negalima pakeisti de jure (sutartimis) ir (ar) de facto (darbų atlikimu be rašytinio susitarimo). Apie šią įstatymo nuostatą žino arba turi žinoti tiek perkančioji organizacija, tiek tiekėjas. Pastarasis, atliekantis papildomus darbus, viršijančius šią kainos ribą, prisiima tokių darbų atlikimo riziką, neginamą teismo, dėl šią ribą viršijančių darbų apmokėjimo kylantys lūkesčiai nelaikytini teisėtais, nes prieštarautų imperatyviosioms teisės normoms.

Pagrindinėje viešojo pirkimo sutartyje nustatyta, kad darbų kaina – 3 450 100 Lt. Taigi perkančioji organizacija papildomų darbų tik iš ieškovo, neskelbdama apie pirkimą, galėjo pirkti už ne didesnę kaip 517 515 Lt sumą. Jau nurodyta, kad šalys jau buvo sutarusios dėl vėdinimo darbų už 49 900 Lt. Vadinasi, perkančioji organizacija kitus papildomus darbus be konkurso iš ieškovo galėjo pirkti už 467 615 Lt ((3450100*0,15)-49900). Taigi būtent ši suma galėjo būti išleista ginčo papildomiems darbams VPĮ 86 straipsnio 11 dalies pagrindu, ji šiuo kasacinio teismo sprendimu priteisiama ieškovui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Iš dalies tenkinant kasacinį skundą, ieškovui priteistina bylinėjimosi išlaidų dalis, proporcinga teismo tenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinama 79 proc. šiame teisme pareikšto ieškinio reikalavimo ir 82 proc. kasacinio skundo reikalavimo. Taigi ieškovui iš atsakovo priteistina 79 proc. nuo 9913 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme (7831,27 Lt), 82 proc. nuo 9707,22 Lt žyminio mokesčio, sumokėto kasaciniame teisme (7959,92 Lt). Taigi iš viso ieškovui iš atsakovo priteistina 15 791,21 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį.

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo dalį dėl ieškovei AB „Panevėžio statybos trestas“ iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos priteistinos skolos ir žyminio mokesčio pakeisti ir išdėstyti taip: vietoj 570 722 (penkių šimtų septyniasdešimties tūkstančių septynių šimtų dvidešimt dvejų) Lt skolos už atliktus papildomus statybos darbus priteisti 467 615 (keturis šimtus šešiasdešimt septynis tūkstančius šešis šimtus penkiolika) Lt, taip pat atitinkamai keičiant sumą, nuo kurios skaičiuojamos 15,27 proc. procesinės palūkanos; vietoj 9707 (devynių tūkstančių septynių šimtų septynių) Lt žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme priteisti 15 791,21 (penkiolika tūkstančių septynis šimtus devyniasdešimt vieną, 21 ct) Lt žyminio mokesčio pirmosios ir kasacinės instancijos teismuose.

Kitas Panevėžio apygardos teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė