S. V. pagal BK 163 str., 138 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-196-303/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09711-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.3;

1.2.9.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės, Gražinos Davidonienės, Sigitos Jokimaitės, Egidijos Tamošiūnienės, Algimanto Valantino ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistiesiems D. K., S. V., jų gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K., nuteistosios S. V. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, taip pat Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžiu:

S. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 163 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams; 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant S. V. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti R. V. ir visą bausmės vykdymo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti.

D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 163 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams; 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant D. K. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti R. V. ir visą bausmės vykdymo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje, išklausant visą vieną programos ciklą.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu nuteistosios S. V. apeliacinis skundas atmestas. Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies:

panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis, kuria D. K. nuteistas pagal BK 163 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria taikyta BK 63 straipsnio 1 dalis, 5 dalies 1 punktas ir paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu; D. K. išteisintas pagal BK 163 straipsnį, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Kita Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. V. pagal BK 163 straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad piktnaudžiavo motinos (tėvo) teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką ir panašiai žiauriai elgdamasi su vaiku, taip nesunkiai susargdino šį savo šeimos narį:

1.1. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne anksčiau kaip nuo 2010 m. iki 2019 m. vasario 20 d., buto patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., veikdama bendrai su sugyventiniu D. K., būdama nepilnamečio R. V., gim. (duomenys neskelbtini), motina ir turėdama teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, atsižvelgdama į jo fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), sistemingai piktnaudžiavo šiomis teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką ir panašiai žiauriai elgdamasi su vaiku, t. y. supykusi mušdavo ranka, diržu per įvairias kūno vietas, versdavo ilgą laiką klūpėti ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis ir kitaip smurtaudavo prieš R. V., taip sukėlė vaikui fizinį skausmą;

1.2. taip pat 2010–2011 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laikotarpiu, namuose ne mažiau kaip tris kartus liepė padėti vaikui abu delnus ant stalo, po to ne mažiau kaip po du kartus trenkė R. V. per rankų pirštus diržu ir taip sukėlė jam fizinį skausmą;

1.3. 2017 m., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose tyčia vieną kartą ranka trenkė R. V. per veidą, dėl to jis parkrito ant žemės, ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

2. Be to, S. V. nuolat psichiškai gniuždė savo vaiką ir žiauriai elgėsi su vaiku, t. y. nuolat rėkdavo ir šiurkščiai bendraudavo su vaiku, nepagrįstai kaltindavo jį įvairiais prasižengimais, sistemingai žemino, tyčiojosi ir užgauliojo, vadindama nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiamais žodžiais, grasindavo jį išvaryti iš namų, neduodavo jam valgyti, neleisdavo lankyti neformalaus ugdymo būrelių, bendrauti su bendraamžiais, laisvalaikiu drausdavo išeiti iš namų, gąsdino vaiką, prie degančios ugnies kišdama jo pirštus, kad nukentėjusysis daugiau nevagiliautų, ir neapsaugodavo R. V. nuo nuolat patiriamo D. K. fizinio, psichologinio smurto ir žiauraus elgesio su vaiku, tokio pobūdžio D. K. elgesiui pritardavo, taip bendrais veiksmais fiziškai ir psichiškai gniuždė R. V. ir žiauriai elgėsi su vaiku; šiais savo veiksmais padarė žalą savo šeimos nario psichikos sveikatai – ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu 2019 m. rugpjūčio 27 d. R. V. konstatuoti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), kurie atsirado dėl S. V. ir D. K. veiksmų; tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą.

3. D. K. pagal BK 163 straipsnį išteisintas, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai bei psichiškai gniuždydamas vaiką ir žiauriai su juo elgdamasis, taip nesunkiai susargdino šį savo šeimos narį:

3.1. Tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne anksčiau kaip nuo 2010 m. iki 2019 m. vasario 20 d., buto patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., būdamas R. V. motinos S. V. sugyventinis ir R. V. šeimos narys, faktiškai įgyvendindamas ir vykdydamas tėvo teisę ir pareigą auklėti ir prižiūrėti R. V., rūpintis jo sveikata, atsižvelgdamas į jo fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis), veikdamas kartu su vaiko motina S. V., sistemingai piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždė šį vaiką ir panašiai žiauriai su juo elgėsi: supykęs mušdavo laidu, rykšte, gumine žarna, diržu, rankomis per įvairias kūno vietas, versdavo ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis ir kitaip smurtaudavo prieš R. V., taip sukėlė vaikui fizinį skausmą;

3.2. 2011–2012 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, namuose, tyčia garsiai šaukdamas ir priekaištaudamas R. V. dėl durų staktos sukapojimo, liepė jam nusimauti kelnes ir su diržu ne mažiau kaip po vieną kartą sudavė vaikui per sėdmenis ir nugarą, taip sukėlė jam fizinį skausmą;

3.3. 2015–2016 m., gruodžio mėn., laikotarpiu nuo 24 iki 26 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau data ir laikas nenustatyti, namuose, priekaištaudamas dėl neva sulaužyto žaislo, jėga parvertė R. V. šonu ant grindų, laikė jį prispaudęs rankomis prie žemės ir taip gulinčiam ne mažiau kaip 15 kartų kumščiu trenkė per rankas, taip sukėlė jam fizinį skausmą;

3.4. 2016–2017 m., žiemą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau data ir laikas nenustatyti, namuose D. K., priekaištaudamas dėl neva dingusio mobiliojo ryšio telefono kroviklio, liepė R. V. klauptis ant kelių, o jam klūpint ne mažiau kaip tris kartus sudavė gumine žarna per šlaunis ir sėdmenis, nenustatytą skaičių kartų trankė ranka nukentėjusiajam galvą, po to rankomis lenkė (laužė) vaikui abiejų rankų pirštus į delno vidų, juos suko ir taip sukėlė jam fizinį skausmą;

3.5. 2019 m. vasario mėn., laikotarpiu nuo 15 iki 20 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose priekaištaudamas, kad R. V. nelanko pamokų, tyčia rėkė, žemino nepilnametį, vadindamas jį įvairiais necenzūriniais žodžiais, po to jėga parvertė jį ant grindų, dėl to R. V., krisdamas nugara, atsitrenkė į lovą ir taip patyrė fizinį skausmą.

4. Be to, D. K. nuolat rėkdavo ir šiurkščiai bendraudavo su R. V., sistemingai jį žemino, tyčiojosi ir užgauliojo, vadindamas nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiamais žodžiais, nepagrįstai kaltindavo jį įvairiais prasižengimais, už juos taikydavo fizines bausmes, grasindavo R. V. išvaryti iš namų, išvežti į psichiatrijos ligoninę, vaikų namus, į mišką ir paklaidinti, taip pat 2016–2017 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu data ir laikas nenustatyti, sutemus už tai, kad R. V. nepadarė namų darbų, tyčia, įsisodinęs vaiką į automobilį, nuvežė jį į mišką už (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., ir grasino nukentėjusįjį jame palikti, taip bendrais veiksmais su S. V. fiziškai ir psichiškai gniuždė R. V. ir žiauriai elgėsi su vaiku, šiais savo veiksmais padarė žalą savo šeimos nario psichikos sveikatai – ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu 2019 m. rugpjūčio 27 d. R. V. konstatuoti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), kurie atsirado dėl S. V. ir D. K. veiksmų; tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad D. K. negali būti BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes jis nėra biologinis vaiko tėvas, nebuvo įsivaikinęs R. V., taip pat nebuvo jo oficialiu globėju, rūpintoju ar teisėtu atstovu, t. y. neatitinka BK 163 straipsnyje nustatytų specialiojo šio nusikaltimo subjekto požymių. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kad pagal baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo, nėra bausmės be įstatymo) baudžiamoji teisė neturi būti aiškinama plečiamai kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

6. Kasaciniame skunde nuteistoji S. V. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 163 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Taip pat kasatorė prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 59 straipsnio 3 dalis pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir 109 straipsnio 2 daliai, o baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas. Kasatorė skunde nurodo:

6.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir proceso teisės normas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai nulėmė BPK 305 straipsnio reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio priėmimą.

6.2. Remiantis kasacinės instancijos teismo formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LTEwNzMvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149-1073/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149-1073/2021">2K-149-1073/2021</a>), galima pagrįstai teigti, kad nuosprendyje dėl S. V. nuteisimo pagal BK 163 straipsnį yra stokojama konkretumo ir aiškumo, nes jame nenurodyta, kada buvo padaryti veiksmai, dėl kurių ji yra pripažinta kalta. Konkrečių duomenų apie S. V. prieš R. V. neva vartotą fizinį smurtą byloje iš viso nėra. O nuteistosios prieš nukentėjusįjį vartotas psichologinis smurtas tebuvo vienintelis įmanomas būdas jai, kaip daugiavaikei motinai, reaguoti į paauglio sūnaus nevaldomą, dažnai netgi neteisėtą elgesį visuomenėje ir jos šeimoje. Abstrakčiai suformuotas kaltinimas, o vėliau ir nuteisimas lėmė S. V. teisės į gynybą suvaržymą. Teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes kiekvienas nukentėjusiojo R. V. abstraktus teiginys buvo įvertintas kaip palankus ir pakankamas kaltinimui byloje pagrįsti.

6.3. Nuosprendyje S. V. veiksmai aprašyti pernelyg abstrakčiai ir deklaratyviai, nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodomi veiksmai niekaip nepatikrinti ir daugeliu atvejų jų net neįmanoma nei pagrįsti, nei paneigti, t. y. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neišanalizuota, ar minėti veiksmai (nukentėjusiojo vertimas ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo; vertimas klūpėti iškeltomis rankomis; mušimas ranka, diržu ir kt.) iš viso buvo atlikti. Byloje nėra duomenų apie dėl šių neva nuteistosios atliktų veiksmų kilusius padarinius (nukentėjusiajam nustatytas poodines kraujosruvas, užfiksuotus nudegimus ir (ar) pan.), nebuvo nustatytos nei detalios jų padarymo aplinkybės (nebuvo apžiūrėtos įvykių vietos, apklausti liudytojai ir pan.), nei tikslus padarymo laikas (atskirais atvejais nuteistajai inkriminuojamas net kelerių metų smurtinių veiksmų padarymo laikotarpis).

6.4. Nuosprendžio teiginiais, kad S. V. nuolat psichiškai gniuždė savo vaiką ir žiauriai elgėsi su juo, t. y. nuolat rėkdavo ir grubiai bendraudavo su vaiku, nepagrįstai kaltindavo jį įvairiais nusižengimais, sistemingai žemino, tyčiojosi, užgauliojo ir t. t., taip pat nepasakoma nieko konkretaus. Grubaus bendravimo su vaiku samprata taip pat nėra apibrėžta nei įstatymų, nei teismų praktikos, tačiau nuosprendyje ir ši abstrakti sąvoka vartojama pripažįstant S. V. kalta dėl dviejų nusikaltimų padarymo.

6.5. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad nuteistoji neduodavo R. V. valgyti, neleisdavo lankyti neformalaus ugdymo būrelių, bendrauti su bendraamžiais. Byloje tokių duomenų nėra. Priešingai, pats nukentėjusysis yra nurodęs, kad lankė šaulių būrelį, taip pat byloje nustatyta, kad R. V. turėjo draugų.

6.6. Teismas nuosprendžiu nors ir pašalino iš kaltinimo S. V. vieną iš aplinkybių, t. y. kad ji „nesudarydavo sąlygų turėti laisvo laiko, nuolat versdama dirbti įvairius namų ruošos darbus“, tačiau nelogiškai, nieko nedetalizuodamas, paliko nuosprendyje kitą su tuo susijusią aplinkybę. Taigi, lieka visiškai neaiškiai formuojamos pareigos ir atsakomybė motinai, nes, viena vertus, teismas sutinka, kad vaikas turi prisidėti prie namų ruošos darbų, tačiau S. V. vis tiek pripažinta kalta dėl to, kad kažkuriuo metu, kažkurią dieną, R. V. laisvalaikio metu, draudė jam (net kelis kartus) išeiti iš namų. Tokios nuosprendžio formuluotės yra deklaratyvios ir visiškai nepagrįstos. Remiantis šioje byloje sukurtu precedentu, galima išvada, kad bet kuris tėvas gali būti teisiamas pagal BK 163 straipsnį, jei tik nepilnametis vaikas, galimų įvairių (taip pat ir neteisėtų) motyvų vedamas, konflikto su tėvais metu kreiptųsi į teisėsaugos institucijas, nurodydamas, kad jam laisvalaikiu buvo draudžiama išeiti iš namų. Pažymėtina, kad nepilnametis negali gyventi savarankiškai, juo turi rūpintis tėvai, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio, kyla pavojus, kad dėl tendencingų teisėsaugos institucijų (taip pat ir teismo) interpretacijų asmuo, auginantis vaiką ir jį auklėjantis, gali būti nepagrįstai nuteistas dėl nusikaltimo padarymo.

6.7. Visos aplinkybės, kurias teismas nuosprendyje nurodė kaip nustatytas, tėra R. V. nenuoseklių ir prieštaringų parodymų perteikimas į apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Neturint jokių konkrečių duomenų ir abstrakčiai aprašant nuosprendyje kaip neva nustatytus įvairius S. V. veiksmus, pažeidžiamas bendras baudžiamosios teisės principas – nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) ir BK 2 straipsnio 2 punktas. Nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus dėl BK 163 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157-495/2021, 2K-227-788/2017) apsiribojant deklaratyviu šios teismų praktikos citavimu ir netaikant jos S. V., kaip R. V. motinos, atžvilgiu.

6.8. Toks jokiais konkrečiais bylos duomenimis nepagrįstas nuosprendis suponuoja išvadą, kad S. V. buvo nuteista dėl baudžiamosios teisės politikoje susiklosčiusios situacijos, kai kiekvieno nukentėjusiojo, juo labiau nepilnamečio, parodymai vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis byloje. Taip, kišantis į privatų šeimos gyvenimą valstybiniu lygmeniu, nepagrįstai bandoma nustatyti tam tikras vaiko ugdymo instrukcijas. Šią išvadą patvirtina teismo nuosprendžio motyvas apie tokio pobūdžio bylose apkaltinamajam teismo nuosprendžiui tariamai keliamus ne tokius aukštus įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus. Toks dirbtinis privačių ir labai jautrių šeimos, būtent vaiko ir motinos, teisinių santykių kriminalizavimas yra nepagrįstas. Skundžiamas nuosprendis netgi prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio (teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) nuostatoms, kadangi S. V. buvo dirbtinai atskirta nuo savo sūnaus, nors byloje taip ir nebuvo įrodytas fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį.

6.9. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik nuteistąją kaltinančiais liudytojų parodymais, kuriuos vertino skirtingai nei S. V. teisinančius liudytojų parodymus. Visiškai neaišku, kodėl nė vienas liudytojas, kuris davė abstrakčius, tačiau S. V. kaltinančius parodymus, iš karto nepranešė teisėsaugos institucijoms apie tariamą smurtą prieš nukentėjusįjį. Teismai, nuteisdami kasatorę, rėmėsi abstrakčiais T. C. parodymais, išvestiniais iš nukentėjusiojo neva jai papasakotų aplinkybių; T. G., D. K., G. U., J. S. parodymais; bylos baigtimi suinteresuotos R. B. parodymais, tačiau nepagrįstai nesivadovavo kasatorę teisinančiais J. N., K. B., V. B., K. P., K. K., N. O. G., J. A., A. R., S. Ž., D. Š. parodymais.

6.10. Be to, teismai visiškai nepagrįstai atmetė nepilnametės V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nepilnametis vaikas, augantis kasatorės ir nukentėjusiojo šeimoje, galėjo geriausiai atskleisti tai, koks buvo tikrasis motinos S. V. ir sūnaus R. V. santykis. Šie parodymai, kurie yra labai svarbūs apibūdinant R. V. ir jo turėtą tikslą apkalbėti S. V. bei D. K., negalėjo būti ignoruojami. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, atmetė nepilnametės V. V. parodymus, motyvuodamas tokį sprendimą ekspertų teismo psichiatrijos ir psichologijos akte išdėstytais argumentais. Tokia motyvacija yra visiškai nepagrįsta, nes ekspertai neturėjo teisės vertinti V. V. parodymų, jiems to nebuvo pavesta užduotimi. Apskritai jokiam ekspertui nėra suteikta išimtinė teisė vertinti liudytojo parodymus, o šioje byloje formuojama praktika, kai kaltinimui palankios ekspertų, atlikusių teismo psichiatrijos ir psichologijos tyrimą, išvados yra pakankamas pagrindas vienus asmenų parodymus atmesti (kaip V. V.), o kitais nepagrįstai vadovautis (kaip nukentėjusiojo R. V.). Taigi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šioje byloje nebuvo objektyvūs, o nuteisdami S. V. rėmėsi subjektyviais liudytojų parodymais ir visiškai nekritiškai vertino R. V. parodymų realumą.

6.11. Teismai šioje byloje nepagrįstai vienu iš įrodymų šaltinių pripažino nukentėjusiojo R. V. parodymus, kurie net nebuvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu. Gynybai nebuvo suteikta teisė užduoti klausimų nukentėjusiajam, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikiami argumentai, kad gynėjas nenurodė, kokius klausimus norėtų užduoti nukentėjusiajam, yra pažeidžiantys tiek rungimosi principą (BPK 7 straipsnis), tiek teisę į teisingą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą. Nė iš vieno proceso dalyvio negali būti reikalaujama iš anksto pateikti klausimus vienam iš apklaustinų asmenų, nes taip kiltų grėsmė objektyviam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui, kad bus suderinti liudytojų parodymai, iš anksto pasiruošta į užduotinus klausimus. Nukentėjusysis R. V., būdamas nuteistosios sūnus, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo pareiškęs, kad apie motiną nepasakos. BPK 82 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ši teisė buvo ignoruota teismų, nors nukentėjusysis R. V. išreiškė savo poziciją nurodydamas, kad neduos parodymų apie savo motiną, ir tai padarė net kelis kartus. Teismai, tiek tiesiogiai (vertindami nukentėjusiojo R. V. parodymus), tiek netiesiogiai (vertindami R. V. neva išsakytus teiginius apie S. V. kitiems asmenims) vertindami nukentėjusiojo parodymus apie jo motiną S. V., padarė esminį BPK 82 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą. Taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse nustatytais proceso veiksmais.

6.12. Teismai šioje byloje formaliai, vien nepalankiai kasatorei, vertino byloje jos duotus parodymus, kuriuos ji davė būdama suklaidinta. Nors apeliacinės instancijos teismas priėmė kasatorės asmeniškai teiktus į bylą dokumentus (Lietuvos advokatūros pranešimą dėl Drausmės komiteto posėdžio, kuriame buvo svarstomas S. V. skundas dėl advokatės A. Z. elgesio, kuris lėmė kasatorės suklaidinimą) ir leido jai duoti papildomus paaiškinimus atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad minėti nuteistosios parodymai teismo visiškai nebuvo vertinami (teismas nei vadovavosi jais, nei juos atmetė).

6.13. Analizuojant S. V. parodymus, matyti, kad ji savo kaltės teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu ji iš dalies pripažino savo kaltę, rodo tik tai, kad S. V. buvo galimai suklaidinta kitų asmenų dėl galimo susitaikymo su savo sūnumi ir greitesnio bylos užbaigimo. Apklausiama teisme S. V. patvirtino, kad ikiteisminiame tyrime buvo pripažinusi savo kaltę, nes norėjo, kad viskas greičiau baigtųsi, kad vaikui būtų geriau. Padarė tai vaiko labui. S. V. prisipažino ne dėl to, kad buvo iš tikrųjų padariusi nusikalstamą veiką, o dėl to, kad prasidėjęs ir ilgai trunkantis baudžiamasis procesas išvargino ją kaip motiną ir kėlė grėsmę jos bendravimui ir santykiams su sūnumi R. V.. Teismai, visiškai formaliai vertindami šiuos nuteistosios parodymus, pažeidė įrodymams ir jų vertinimui įstatymo keliamus reikalavimus. Teismas net neapklausė S. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausinėjusio pareigūno, nesidomėjo nei S. V. apklausos eiga, nei jos dalinio prisipažinimo aplinkybėmis, nei tuo, kas jai už tai buvo siūloma, taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iš esmės analogiškoje baudžiamojoje byloje suformuota teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LTEwNzMvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149-1073/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149-1073/2021">2K-149-1073/2021</a>).

6.14. Nagrinėjamoje byloje teismai turėjo įvertinti, kad nebuvo surinkta jokių konkrečių duomenų dėl S. V. nusikalstamų veiksmų, o tai, kad asmuo iš dalies pripažino jau ir taip abstraktų įtarimą, vedamas visiškai žmogiškų motyvų, dar savaime nereiškia, kad byloje surinkta pakankamai šio asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Kita vertus, tai, kad kasatorė pripažino, jog bandė griežtai auklėti R. V., neturėtų būti ištraukiama iš viso jos parodymų konteksto, nes liko nepaneigta tai, ką nurodė S. V., – kad R. V. vartojo narkotines medžiagas, vogdavo, mušdavo savo seserį.

6.15. Atmesdamas S. V. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė selektyviam kaltinančių ir teisinančių liudytojų parodymų vertinimui byloje, prieštaringus, abstrakčius parodymus vertino kaip įrodančius kasatorės kaltę, o liudytojų, kurie teigė niekada nematę kasatorės smurtaujant prieš nukentėjusįjį, parodymus atmetė. Taip apeliacinės instancijos teismas nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

6.16. Teismai nevertino ir to, kad šioje byloje nesurinkta absoliučiai jokių duomenų, jog S. V. kada nors būtų taikyta administracinio nusižengimo teisena dėl vaiko teisių pažeidimo ar kito administracinio nusižengimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) IX skyriuje. Todėl lieka neaišku, kodėl šiuo atveju buvo pasitelkiamos kraštutinės baudžiamojo persekiojimo priemonės ir tai daroma abstrakčiai aprašant laikotarpį, apimantį kone dešimtmetį. Teismai nepagrįstai kritiškai nevertino aplinkybių, kad nė viena vaikų teises ginanti institucija ir joje dirbantys specialistai (socialinės darbuotojos, psichologai, mokytojai) visu S. V. inkriminuotu laikotarpiu neturėjo jokių duomenų apie tai, jog prieš nukentėjusįjį R. V. būtų vykdomos nusikalstamos veikos, o tai netiesiogiai taip pat įrodo, kad nusikalstamos veikos buvo išsigalvotos nukentėjusiojo. Teismų priimtuose sprendimuose visiškai neatsižvelgta ir į tai, kad nei S. V., nei D. K. niekada nebuvo kaltinti dėl konkretaus fizinio smurto panaudojimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam R. V.. Jau vien tai rodo, kad nuosprendžiuose nekonkrečiai aprašyta dešimtmetį besitęsusi kasatorės tariamai padaryta nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 163 straipsnį, yra neįrodyta. Taip formuojama ydinga praktika, kai, neturint jokių konkrečių duomenų kaltinimui dėl BK 140 straipsnio pateikti, asmenys yra nepagrįstai nuteisiami pagal BK 163 straipsnį.

6.17. Nepritartina tokiai praktikai, kai nusikalstami veiksmai papildomai kvalifikuojami dar ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nors visiškai aišku, kad pastarosios įstatymo nuostatos saugoma vertybė yra analogiška BK 163 straipsnio saugomai vertybei (t. y. vaiko sveikatai). Toks dirbtinis kasatorės veiksmų kriminalizavimas ir nubaudimas pagal dvi baudžiamojo įstatymo normas yra negalimas ir pažeidžia non bis in idem (dvigubo nubaudimo draudimo) principą. Be to, taip pažeidžiamas ir kitas teisės principas, tiesiogiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio nuostata, – lex specialis derogat legi generali (specialioji norma nugali bendrąją). BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra specialioji norma BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto atžvilgiu ir kasatorės veiksmai negali būti papildomai kvalifikuojami ir pagal šią teisės normą. Juo labiau kad nusikalstama veika, už kurią kasatorė buvo nuteista pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, iš esmės aprašyta remiantis vieninteliu įrodymu – ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, t. y. tariamai dėl kasatorės veiksmų pablogėjusia psichine, o ne fizine nukentėjusiojo R. V. sveikata.

6.18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) net nėra aprašyti kiti mišraus elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8). Taisyklių 12 punkte nurodyta, kad kai medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl sužalojimo arba susargdinimo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo ar susargdinimo pobūdžio, sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis turimais sužalojimo ar susargdinimo objektyviais duomenimis, neatsižvelgiant į medicinos dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kiek laiko R. V. buvo gydytas dėl ligos, įvardytos kaip kiti mišraus elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), kur jis šią ligą gydėsi. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų apie šios ligos gydymą. Ekspertės net nepasakė, ar ši liga iš viso yra pagydoma, neatskleistas ir galimai įgimtas šios ligos pobūdis. Tokiomis išvestinėmis, vien tik eksperčių subjektyviais vertinimais paremtomis, išvadomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis.

6.19. Remiantis teismų praktikoje pateikiamais principo nullum crimen sine lege certa (nusikalstama veika ir dėl jos padarymo kylantys padariniai privalo būti maksimaliai aiškiai ir tiksliai aprašyti įstatyme) turinio išaiškinimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020), kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatorei nusikalstama veika, nustatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, inkriminuota nesivadovaujant BK ir Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių nuostatomis, todėl kasatorė nepagrįstai buvo pripažinta kalta pagal šią normą, plečiamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas ir pažeidžiant dvigubo nubaudimo principą (non bis in idem).

6.20. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, jog „specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA5LTY5OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-309-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-309-699/2018">2K-309-699/2018</a>). Eksperčių parodymai byloje prieštaringi ir jais nėra nekvestionuotinai nustatytas priežastinis ryšys tarp R. V. konstatuotos ligos – kitų mišraus elgesio ir emocijų sutrikimų (F92.8) – ir tariamai atliktų kasatorės veiksmų. Nei ekspertizės akte, nei teismų nuosprendžiuose visiškai neatskleista ir nepaneigta versija, kad R. V. konstatuota liga yra visiškai kitų jo gyvenime patirtų (galbūt net įgimtų) įvykių, kurie iš dalies yra nulemti ir jo socialiai nepriimtino elgesio, pasekmė. Be to, byloje paaiškėjo, kad, atlikdamos tyrimą, ekspertės nevertino kitų vaiko psichinės sveikatos raidai reikšmės turinčių aplinkybių – biologinio R. V. tėvo buvusių problemų dėl alkoholio vartojimo, išgyventų tėvų skyrybų.

6.21. Cituojant eksperčių ir specialisčių duotus paaiškinimus, kasaciniame skunde pažymimas jų prieštaringumas, nurodant, kad tai patvirtina pirmiau nurodytą kasatorės versiją ir tą aplinkybę, kad nukentėjusysis yra linkęs meluoti ir, duodamas parodymus, ją apkalbėjo.

6.22. Ekspertės R. Drazdauskienės parodymų teismas net negalėjo vertinti, nes ji jokio tyrimo byloje neatliko. Apeliacinės instancijos teismas argumentuose nurodė, kad nesant konkrečios užduoties ištirti ir nustatyti, ar nukentėjusysis meluoja (linkęs meluoti), ekspertizės metu šiuo aspektu R. V. nebuvo tirtas ir išvada dėl šios aplinkybės nepateikta. Taigi, teismai vertino R. V. kitiems asmenims pateiktą informaciją, taip pat ir paties R. V. parodymus, nors net nėra gauta jokių duomenų, ar nepilnametis nėra linkęs meluoti ir prisigalvoti nebūtų istorijų.

6.23. Byloje nėra aišku, remiantis kokiais kriterijais buvo vertinami nukentėjusiojo R. V. parodymai ir dėl jam nustatyto elgesio sutrikimo (diagnozė F92.8) kilusios pasekmės. Byloje nebuvo paneigta versija, kad būtent visi šie reiškiniai (pvz., narkotinių medžiagų vartojimas, alkoholizmas) ir buvo priežastis, dėl kurios jam buvo nustatyta diagnozė (F92.8). Akivaizdu, kad tiek narkotinių medžiagų vartojimas, tiek alkoholizmas lemia asmens, juo labiau nepilnamečio, elgesio sutrikimus.

6.24. Nenustačius konkrečių objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos (nei atskirų konkrečių epizodų), negali būti daroma abstrakti išvada, kad S. V. padarė tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą savo sūnui R. V.. Visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013, 2K-529/2103).

6.25. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino jos gynėjo prašymo pridėti prie bylos nukentėjusiojo susirašinėjimo „Messenger“ programoje išrašus bei vaizdo įrašus ir juos ištirti teismo posėdžio metu. Nevertindamas šios informacijos kasatorei inkriminuotų veikų kontekste, teismas šį prašymą nemotyvuotai atmetė. Teikti duomenys, kasatorės teigimu, patvirtino reikšmingas aplinkybes apie nukentėjusiojo socialiai nepriimtiną gyvenimo būdą, siekį nebūti globojamam ir prižiūrimam suaugusių asmenų, taip pat ir nuteistųjų, nekontroliuojamai tenkinti savo žalingus įpročius. Teikiami vaizdo įrašai patvirtino reikšmingas aplinkybes, kad nukentėjusysis nepaklūsta visuomenėje socialiai priimtinoms elgesio taisyklėms, elgiasi maištingai, demonstruoja agresyvumą, sistemingai svaiginasi. Tad egzistavo faktinis ir teisinis pagrindas pridėti visus šiuos duomenis prie baudžiamosios bylos, nes jie patvirtina kasatorės palaikomą poziciją dėl nukentėjusiojo maištingumo ir neprognozuojamo elgesio, nukentėjusiojo siekio apkalbėti ją įvairioms institucijoms. Teismų motyvai nepridėti šios svarbios medžiagos buvo siejami su neva įrodymams keliamų reikalavimų nesilaikymu, traktuojama, kad kasatorė neturėjo netgi teisės stebėti nukentėjusiojo susirašinėjimo. Tokia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvacija buvo pernelyg formali ir varžanti kasatorės teisę į gynybą.

6.26. Kiekvienas asmuo turi teisę gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, teikti į bylą teisinančius įrodymus, tačiau teismai šią kasatorės teisę ignoravo. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad S. V. yra nepilnamečio R. V. motina ir dėl to turi teisę domėtis jo elgesiu. Visi teikti susirašinėjimai ir vaizdo įrašai apėmė laikotarpį, kai R. V. buvo nepilnametis. Dalis susirašinėjimų buvo pridėta prie bylos (pateikti dar ikiteisminio tyrimo metu), nes prokurorė, vadovavusi ikiteisminiam tyrimui, sutiko, kad tokia informacija būtų pridėta prie bylos, todėl, abiejų instancijų teismuose atsisakius pridėti prie bylos kasatorės ir jos gynėjo pateiktus papildomus nepilnamečio R. V. susirašinėjimus ir vaizdo įrašus, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių ir teisės į gynybą principai. Šiuo atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino netgi jų nepridėję prie bylos ir neištyrę, o toks įrodymų vertinimas (t. y. pasisakant apie tariamą įrodymų neteisėtumą) negali būti laikomas atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atmetęs kasatorės gynėjo prašymą, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Visa tai nulėmė BPK 320 straipsnio 3 dalies, BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimą.

6.27. Nepriėmęs kasatorės ir gynėjo teiktos informacijos į bylą, apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino nukentėjusiojo elgesį, konstatuodamas, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog, jam išvykus iš nuteistųjų namų, būtų kilę kokių nors problemų dėl netinkamo R. V. elgesio. Šis teiginys taip pat patvirtina, kad teismas nevertino net ir gynybos pateiktų ir prie bylos pridėtų duomenų, iš kurių matyti, kad šiuo metu nukentėjusiajam R. V. yra pareikšti kaltinimai teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

6.28. Kasatorei 2019 m. birželio 18 d. Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu buvo pakeistos kardomosios priemonės sąlygos, įpareigojant kasatorę nebendrauti su R. V. ir neieškoti su juo ryšių. Taigi, iš esmės S. V. buvo paskirta BPK 132¹ straipsnyje nustatyta kardomoji priemonė. BPK 132¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši kardomoji priemonė gali būti paskirta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, tačiau šioje byloje S. V. taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ši priemonė savo turiniu ir esme atitiko BPK 132¹ straipsnio nuostatas, buvo neteisėtai paskirta ikiteisminio tyrimo pareigūnės. Toks kardomosios priemonės paskyrimas S. V. iš esmės suvaržė jos teises į teisingą baudžiamąjį procesą šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje teismai nevertino S. V. taikomų kardomųjų priemonių nepagrįstumo, neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu šios paskirtos kardomosios priemonės galiojimą pratęsė. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas šį šiurkštų kasatorės teisių pažeidimą ignoravo, nors tai ir buvo apeliacinio skundo dalykas, ir dėl šio pažeidimo net nepasisakė galutiniame procesiniame sprendime.

6.29. Apeliacinės instancijos teismas formaliai išnagrinėjo kasatorės apeliacinį skundą ir dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo pastaba apie tai, jog „šioje byloje pastebimas akivaizdus gimdytojų vengimas duoti teisingus parodymus ir neleidimas liudyti teisme savo vaikams, kurie galėjo būti ką nors matę ir girdėję ir duoti apie tai parodymus, galinčius sukelti jų tėvams nemalonumų aiškinantis su tame pačiame kaime gyvenančiais kaltinamaisiais, iš dalies gali būti laikoma ir subjektyviu teismo požiūriu“. Tačiau visiškai nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas to nevertino kaip duomenų, įrodančių pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą ne tik nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, bet ir vertinant byloje esančius įrodymus. Tokie pirmosios instancijos teismo teiginiai rodo, kad teismo vidinis įsitikinimas nebuvo nulemtas visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Nuosprendžio motyvai leidžia abejoti teisėjos nešališkumu šioje byloje.

6.30. Teisėjos Jurgitos Grigonienės nusistatymas buvo matomas ir teisėjai vadovaujant baudžiamosios bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Esant šališkumo požymių ir vadovaujantis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjai buvo reiškiamas nušalinimas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Ir nors teisėja, pati spręsdama jai pareikšto nušalinimo klausimą, baudžiamojoje byloje priėmė nutartį nenusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, tai suponuoja aukštesnės kompetencijos teismo pareigą įvertinti teisėjos elgesį, vadovavimą baudžiamosios bylos nagrinėjimui galimai jai esant subjektyviai ir šališkai. Priėmusi prielaidomis, atskirų liudytojų subjektyvia nuomone pagrįstą nuosprendį ir proceso metu rodydama tendencingą nusistatymą prieš S. V., teisėja pažeidė nešališkumo principą, keliamą objektyviam ir teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismo atsakymai į S. V. apeliaciniame skunde dėstytus argumentus dėl šališkumo yra formalūs ir daugeliu atvejų deklaratyvūs, nurodant, kad „byloje nenustatytas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklių pažeidimas“. Taigi teismas tik fragmentiškai pasisakė dėl apeliacinio skundo ir šiuo klausimu.

6.31. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo kasatorės argumentą, kad šioje baudžiamojoje byloje reikia spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar nuostata, kai pats teisėjas baudžiamosiose bylose sprendžia jam pareikšto nušalinimo klausimą, atitinka Konstitucijos nuostatas ir teisinės valstybės principą. BPK 59 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats. Jis turi teisę padaryti pareiškimą dėl šio nušalinimo. Nėra jokios logikos, kad sudėtingiausias teisines pasekmes sukeliančiose baudžiamosiose bylose (priešingai nei civilinėse bylose) pareiškimą dėl nušalinimo svarsto pats teisėjas, kuris pagal BPK nuostatas įpareigotas vertinti savo paties veiksmus ir elgesį baudžiamajame procese.

6.32. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Tai, aiškindamas šį principą, yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas (pavyzdžiui, 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimuose). Teismas, vykdydamas teisingumą, privalo užtikrinti pakankamas garantijas, kad niekas nesuabejotų teisėjo nešališkumu ir objektyviu baudžiamosios bylos išnagrinėjimu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka, turėjo išankstinį nusistatymą rinkti tik S. V. kaltinančius duomenis. Netgi jos pateikti argumentai nuosprendyje rodo, kad teisėja turėjo išankstinį nusistatymą prieš S. V..

6.33. Taigi, esant susiklosčiusiai situacijai, kai pati teisėja pagal BPK 59 straipsnio 3 dalies reikalavimus sprendė jai pareikštą motyvuotą nušalinimą, buvo pažeistas teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnis. Vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsniu, Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktu, yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 59 straipsnio 3 dalis pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai bei 109 straipsnio 2 daliai, baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.

7. Kasaciniame skunde nuteistasis D. K. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir baudžiamąją bylą D. K. nutraukti arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar BPK 59 straipsnio 3 dalis pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai bei 109 straipsnio 2 daliai; baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.

8. D. K. kasaciniame skunde nurodomi argumentai apie tai, kad teismai netinkamai ir selektyviai vertino įrodymus (liudytojų, eksperčių, nukentėjusiojo R. V., paties nuteistojo parodymus, ekspertizės akto išvadas ir kt.); kad nuosprendžiai pagrįsti tik nepatikimais nukentėjusiojo R. V. parodymais; nesurinkta jokių objektyvių D. K. kaltės įrodymų; kad nenustatytos tikrosios R. V. diagnozuoto sutrikimo (F92.8) priežastys, o toks sveikatos sutrikdymas apskritai nenurodytas Taisyklėse; kad buvo pažeista jo teisė gintis, teismui atsisakius priimti jo gynėjo teiktus duomenis; kad teismai neatsižvelgė į tai, jog D. K. niekada nebuvo pareikšti kaltinimai dėl BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat jam niekada nebuvo taikyta administracinė atsakomybė dėl ANK IX skyriuje nurodytų nusižengimų, susijusių su vaiko teisių pažeidimu; taip pat kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo šališka teisėja, yra analogiški S. V. skunde pateiktiems argumentams. Taip pat D. K. pateikia analogišką prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 59 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai vertinimo. Papildomai D. K. skunde nurodo:

8.1. Teismai, plečiamai taikydami baudžiamąjį įstatymą, D. K. veiksmus pripažino atitinkančiais kvalifikuotos nusikalstamos veikos sudėtį (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą). Esminis kvalifikuojantis šios veikos požymis yra pavojingų veiksmų atlikimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Nors iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų, kuriais kasatorius buvo išteisintas pagal BK 163 straipsnį, matyti, jog nebuvo pritarta plečiamam įstatymo aiškinimui, to paties teismo motyvai kitoje nuosprendžio dalyje liko prieštaringi, nes nėra pagrindo pripažinti kasatorių kaltu padarius veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

8.2. Kasatorius niekada nebuvo įsivaikinęs R. V., nebuvo jo oficialiu globėju ar rūpintoju, todėl negali būti pripažinta, kad jis padarė nusikalstamą veiką prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Baudžiamajame kodekse yra aiškiai išskirtos sąvokos „artimasis giminaitis“, „šeimos narys“ ir „kartu gyvenantis asmuo“ (pavyzdžiui, BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Kasatorius gali būti pripažintas kartu su R. V. gyvenusiu asmeniu, tačiau akivaizdu, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas nenustato griežtesnės (kvalifikuotos sudėties) baudžiamosios atsakomybės kartu gyvenančiam asmeniui.

8.3. Teismai šioje byloje formaliai, vien nepalankiai kasatoriui, vertino jo paties duotus byloje parodymus, kuriuos jis davė dėl suklaidinimo. Nors apeliacinės instancijos teismas priėmė kasatoriaus asmeniškai teiktus į bylą dokumentus (Lietuvos advokatūros pranešimą dėl Drausmės komiteto posėdžio, kuriame buvo svarstomas D. K. skundas dėl advokato R. P. elgesio, kuriuo buvo suklaidintas kasatorius) ir leido kasatoriui duoti papildomus paaiškinimus atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šių jo parodymų teismas visiškai nevertino (nei vadovavosi jais, nei juos atmetė).

8.4. Analizuojant D. K. parodymus, matyti, kad jis savo kaltės teisminio nagrinėjimo metu nepripažino. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis iš dalies pripažino savo kaltę, rodo, kad D. K. buvo suklaidintas kitų asmenų dėl galimo susitaikymo su R. V. ir greitesnio bylos užbaigimo. D. K. savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažino ne dėl to, kad jis būtų padaręs nusikalstamą veiką, o tam, kad prasidėjęs ir ilgai trunkantis baudžiamasis procesas kuo greičiau baigtųsi ir visa šeima galėtų vėl grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Tokią išvadą patvirtina ir D. K. parodymų turinys, jo parodymai, kaip ir S. V. iš esmės analogiško turinio parodymai, kuriuose nuteistoji pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo, turėjo būti vertinami atsižvelgiant į jau minėtą teismų praktiką, suformuotą panašaus pobūdžio byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LTEwNzMvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149-1073/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149-1073/2021">2K-149-1073/2021</a>).

8.5. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad kasatoriaus parodymų ir pozicijos kaita esminės teisinės reikšmės neturi, yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas kasatorių kaltu pripažino ir remdamasis jo paties parodymais. Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiog nevertino apeliacinės instancijos teisme duotų nuteistojo parodymų, kur jis paaiškino, kas lėmė jo dalinį prisipažinimą, ir nurodė, kad jokių jam inkriminuotų smurtinių veiksmų niekada nedarė. Tai leidžia teigti, kad kasatoriaus apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas išsamiai.

9. Kasaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. Sykas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

9.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. K. nuteisimo pagal BK 163 straipsnį ir dėl šios dalies priimdamas naują – išteisinamąjį – nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. taikė formalius baudžiamosios atsakomybės už šį straipsnį kriterijus pro hac vice (šiam atvejui, šiai bylai ar situacijai), pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai įvertino BK 163 straipsnio subjektyvųjį požymį, pasisakydamas dėl šios nusikalstamos veikos sudėties subjekto, aiškino jį pernelyg siaurai.

9.2. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, valstybė nėra griežtai sureguliavusi sugyventinių (šiuo atveju – tokių kaip S. V. ir D. K.) ir jų bendrų bei susilauktų su kitais partneriais vaikų statuso, teisių bei pareigų vienų kitiems ir iš to kylančios atsakomybės, todėl, formaliai vertinant, D. K. negalėtų būti šios nusikalstamos veikos subjektas. Tačiau D. K. jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus prieš vaiką padarė faktiškai įgyvendindamas tėvo teises ir pareigas, todėl jis gali būti baudžiamas pagal BK 163 straipsnį.

9.3. BK 163 straipsnis suformuluotas ganėtinai abstrakčiai. Šio straipsnio sudėtis nėra aiškiai suprantama, ir tai turi įtakos galimam netinkamam atsakomybės taikymui ir aiškinimui. Nors paprastai tėvais laikomi asmenys, kurie yra įrašyti vaiko gimimo liudijime, tačiau BK 163 straipsnyje subjekto samprata privalo neapsiriboti de jure (teisiškai) tėvystės santykiais ir gali apimti kitus de facto (faktiškai) santykius. Baudžiamojoje teisėje tėvais turi būti laikomi ne tik asmenys, kurie yra įrašyti vaiko gimimo liudijime, bet ir tie asmenys, kurie de facto ir (ar) de jure įgyvendina ir vykdo tėvų teisę ir pareigą auklėti vaiką. Asmens statusą baudžiamojoje teisėje lemia ne jo pavadinimas, bet ryšiai, santykiai su vaiku, faktinė jo veikla, įgyvendinant tėvų teises ir pareigas vaikui. Norint nustatyti, ar asmeniui vaiko gyvenime tenka tėvo teisės ir pareigos, būtina atsižvelgti į tokias aplinkybes kaip bendras gyvenimas, susiklostę santykiai, santykių trukmė, įpareigojimų buvimas, asmens atliekamas vaidmuo, atlikti veiksmai ir kita, t. y. veiksnius, kuriuos apibrėžia socialinės tėvystės sąvoka. Akivaizdu, kad biologinės motinos sugyventinis, gyvenantis su vaiku, gali daryti ir daro įtaką vaiko asmenybės formavimuisi, jo vystymuisi, taip pat neteisėtai gali ir pažeidinėti vaiko teises bei interesus. Patėvis (pamotė) konkrečioje situacijoje gali užimti tėvo (motinos) valdžios, pasitikėjimo ir įtakos vaikui padėtį. Vaikas gali būti priklausomas nuo šio asmens valios.

9.4. Pareigos auklėti vaiką ir juo rūpintis pagrindas gali būti paties asmens elgesys, sukuriantis jam tokią pareigą. Civilinė ir baudžiamoji teisė daugeliu atvejų siekia visiškai skirtingų tikslų, todėl nereiškia, kad teisių ir pareigų atsiradimas vaiko atžvilgiu turi būti sprendžiamas taip, kaip ir civilinėje teisėje. Vaikas yra priklausomas nuo jį tiesiogiai supančios aplinkos, o toks padėties priklausomumas apsunkina jo galimybę priešintis (net jei suvokia, kad jo teisės yra pažeidžiamos) net ir šiurkščiausiems vaiko interesų pažeidimams. Vaikas dėl savo specifiškumo yra fiziškai, psichiškai, materialiai priklausomas nuo jį prižiūrinčių asmenų. Galima preziumuoti, kad vaikas visada laikytinas priklausomu nuo jį prižiūrinčio asmens. Ši priežiūra gali būti tiek teisėta, tiek neteisėta. Svarbiausia tokiu atveju yra ne civiliniai teisiniai įsipareigojimai, o faktiškai prisiimamos pareigos vaikui. Asmens viršenybė prieš vaiką, vaiko pavaldumas, priklausomumas gali atsirasti ne tik teisės aktų pagrindu. Baudžiamojoje teisėje nuo seno susiformavusi nuostata, kad faktiniai santykiai teisių ir pareigų atsiradimo pagrindu būti negali (čia nekalbama apie bendras teisines pareigas, kurias vykdyti privalo kiekvienas asmuo). Ši nuostata nėra absoliuti. Faktiniai santykiai gali virsti teisine pareiga. Teisinę pareigą asmuo gali laisvai prisiimti siekdamas prižiūrėti vaiką. Kaip minėta, nustatant specialiojo subjekto požymius svarbu, kokie konkretūs santykiai sieja vaiką ir asmenį ir ar dėl to yra atsiradusi pasitikėjimo, valdžios ir įtakos vaikui padėtis ar asmuo pažeidė savo pareigą globoti (rūpintis), prižiūrėti ar auklėti vaiką.

9.5. Taigi specialiojo subjekto teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, sandoris, anksčiau padaryti veiksmai ir faktiškai prisiimamos pareigos vaikui. Pripažįstant asmenį šios nusikalstamos veikos vykdytoju kiekvienu atveju nustatoma, kokie santykiai yra tarp kaltininko ir vaiko, kokias teises, pareigas asmuo įgyvendino, ar turėjo autoritetą vaikui, todėl kaltininko veikos vertinimas pagal BK 163 straipsnį turi būti logiškai susietas ne tik su asmens de jure, bet ir de facto statusu.

9.6. Šią nuostatą suponuoja ir Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateiktas išsamus šeimos sampratos išaiškinimas, kad, atsižvelgiant į šiuo metu egzistuojančias šeiminių ir tėvystės santykių formas, konstitucinė šeimos samprata grindžiama ne formalia santykių išraiškos forma, o šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

9.7. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą, taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-487/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-487/2013">2K-487/2013</a>). Be to, kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, įrodinėjant BK 163 straipsnyje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>, 2K-227-788/2017).

9.8. Minėtu Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Šiame nuosprendyje jis pagrįstai konstatavo, kad „jeigu tokios lanksčios nuostatos yra taikomos apibrėžiant sugyventinių – suaugusių asmenų, galinčių pasirinkti savo santykių formą, ją pakeisti ar juos išvis nutraukti, teises ir pareigas vienas kitam, tas pat santykių esmės atskleidimo, o ne formalaus įvardijimo principas turi būti taikomas ir tokiuose santykiuose augantiems vaikams; priešingu atveju jų padėtis, nepriklausomai nuo jų pačių valios, netgi teisiškai būtų blogesnė už vaikų, gyvenančių tik su savo biologiniais tėvais, padėtį, taip sakant, net valstybė jų negintų nuo BK 163 straipsnyje įvardintų nusikalstamų veikų vaikui ir šeimai“.

9.9. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje nustatė faktines aplinkybes, kad D. K. su S. V. ir jos sūnumi R. V., gimusiu (duomenys neskelbtini), kartu gyveno maždaug nuo 2010 m. iki pat R. V. pasitraukimo iš šios faktinės šeimos 2019 m., ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai konstatavo, kad nors šiuo atveju R. V. nebuvo D. K. įvaikintas įstatymų nustatyta tvarka, kaltinamasis, atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus būtent šiuo laikotarpiu bute, kuriame visa ši faktinė šeima gyveno, dėl priežasčių, susijusių su bendrais šeimos reikalais ir paties R. V. elgesiu, ir taip savo įsivaizdavimu padėdamas savo faktinei sutuoktinei (sugyventinei) S. V. būtent auklėti šį nuo jų abiejų priklausantį vaiką, faktiškai įgyvendino tėvo teises ir pareigas, neleistinai jas viršydamas ir iškreipdamas. R. V., nors ir tvirtino nelaikąs D. K. savo tėvu, visad vadino jį dėde, bijodamas jo jėgos, kurią kaltinamasis galėjo demonstruoti uždaroje šeimos aplinkoje, buvo priverstas su tuo taikstytis lygiai taip pat, kaip ir biologinių tėvų skriaudžiami vaikai, dėl tų pačių priežasčių, lemiančių BK 163 straipsnyje nustatytos veikos pavojingumą. Tai, kad nelaikė savęs R. V. tėvu ir D. K., kaip pats nurodė, kišęsis į jo auklėjimą tik tiek, kiek pagalbos reikėjo S. V., nepanaikina D. K. veiksmų, nurodytų jam pareikštame kaltinime, neteisėtumo ir fakto, kad visi šie veiksmai buvo atlikti faktiškai įgyvendinant sau prisiimtas šio vaiko tėvo ar kito teisėto atstovo teises ir pareigas.

9.10. Iš šių faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir logišką išvadą, kad nors R. V. nebuvo D. K. įvaikintas įstatymų nustatyta tvarka, santykių turinys leidžia spręsti, kad juodu siejo faktiniai šeiminiai tėvo ir sūnaus santykiai. Tai patvirtino pirmosios instancijos teisme ir pats D. K., parodydamas, kad jis rūpinosi S. V. ir jos vaikais, per iki šiol tebesitęsiančius bendro gyvenimo metus tiek morališkai, tiek visomis kitomis išgalėmis siekė padėti sugyventinei ir padėjo jai auginti vaikus, tik tuo tikslu bendravo su R. V., auklėjo jį ir kt. Teismui nustačius, kad visus kaltinime nurodytus veiksmus D. K. atliko iš savo suvokiamo lojalumo S. V., t. y. savo suprantamomis priemonėmis norėdamas padėti jai auginti ir auklėti jos sūnų, jis buvo pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu bendrai su S. V. padaręs prieš R. V. BK 163 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką.

9.11. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio (subjekto) buvimo ar nebuvimo, neįvertino D. K. faktinio (de facto) statuso šeimoje ir aplinkybės, kad D. K. faktiškai perėmė R. V. tėvo valdžią ir pareigas ir jas aktyviai, pagal savo suvokimą, įgyvendino. Tai įrodo baudžiamojoje byloje nustatytas jo atliktų nusikalstamų smurtinių, psichologinių veiksmų, t. y. vaiką žalojančio elgesio, tikslingumas: D. K. buvo nustatęs savas taisykles šeimoje, jų neišvengiamai turėjo laikytis ir R. V.; nehumaniškos, teisėto elgesio ribas peržengiančios bausmės taikytos auklėjimo tikslais; D. K. suvokė, kad realiai, faktiškai įgyvendina tėvo valdžią R. V., ir norėjo taip elgtis.

9.12. Nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į nustatytas aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį ir BK 163 straipsnio dispoziciją: D. K. savanoriškai, savavališkai, ne teisės aktų pagrindu faktiškai perėmė ir įgyvendino R. V. tėvo teises ir pareigas, šią aplinkybę, būdamas suaugęs ir už savo veiksmus atsakingas asmuo, suvokė ir norėjo taip elgtis. Taip faktiškai šeimoje susiklosčius tėvo ir sūnaus santykiams, jis kartu su R. V. motina nuolat, dešimt metų, psichologiškai ir fiziškai gniuždė vaiką, įžeidinėdami, vartodami fizinį smurtą ir sukeldami fizinį skausmą, nuolat menkindami jo savivertę, žiauriai su juo elgėsi, taikydami neproporcingas ir teisėtas ribas peržengiančias auklėjimo priemones. R. V. visą šį laikotarpį buvo priverstas taikytis prie D. K. nustatytų gyvenimo šeimoje taisyklių, jam taikomų neadekvačių auklėjimo būdų ir priemonių, nuolat patirti jį gniuždančias nuoskaudas, nesugebėdamas rasti atsakymo, kodėl taip su juo elgiasi jam artimiausi šeimos nariai – motina ir vaikui tėvą atstojantis jos sugyventinis. Šios aplinkybės byloje neginčijamai nustatytos. Šiuo atveju šių D. K. nusikalstamų veiksmų pasmerkimas valstybės vardu, taikant BK 163 straipsnio nuostatas, geriausiai įgyvendintų teisingumo, žmogiškumo principus, „įjungtų“ saugiklius, nustatytus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, nustatančius valstybei pareigą ginti vaiką šeimoje nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens.

9.13. BK 163 straipsnio dispozicijoje apibrėžti nusikalstami veiksmai ir (ar) neveikimas nėra nurodyti daugiau jokiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje ir joks kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis, nustatantis baudžiamąją atsakomybę pagal galimas kilusias nusikalstamas pasekmes (pvz., BK 138, 140, 145 straipsniai), nebus kaltininko pasmerkimas valstybės vardu už Baudžiamojo kodekso XXIII skyriuje nurodytą nusikaltimą vaikui ir šeimai, t. y. institutą, teisinį gėrį, kuris valstybės ypač saugomas ir ginamas.

9.14. Taigi, įvertinus specifines aplinkybes šioje byloje, BK 163 straipsnio specialiojo subjekto statuso sampratos konkretus išaiškinimas, apimant ir de facto tėvystės formą, nesivadovaujant iki šiol taikoma vien formalia, teisiškai apibrėžta de jure tėvystės samprata, būtų pravartus teisės taikymo procesui, teismų praktikos vystymuisi esant šių dienų šeiminiams santykiams ir aiškiau apibrėžtų šio straipsnio sudėtį, tai padėtų užtikrinti vaikų teises bei teisėtus interesus ir stiprinti gynybą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, šių dienų aktualijas, konstitucinę šeimos sampratą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 163 straipsnį, netinkamai įvertino šiame straipsnyje nurodytą subjektyvųjį požymį – nusikalstamos veikos subjektą, aiškino jį pernelyg siaurai ir formaliai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. Syko, nuteistojo D. K. ir nuteistosios S. V. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

12. Kaip matyti iš nuteistųjų D. K. ir S. V. kasacinių skundų turinio, pagrindinė dalis kasatorių dėstomų argumentų yra skirta įrodymų (nukentėjusiojo parodymų, ekspertizės akto, eksperčių paaiškinimų ir pan.) vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą, ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to kasacinių skundų teiginiai ir argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, paliekami nenagrinėti.

13. Kartu išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to tie kasacinių skundų argumentai, kurie nebuvo pateikti apeliaciniuose skunduose ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme (pavyzdžiui, dėl nuteistojo D. K. kasacinio skundo argumentų, susijusių su veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kvalifikuojančiu šeimos nario požymiu; dėl nuteistosios S. V. kasaciniame skunde keliamo subjekto, skyrusio jai kardomąją priemonę, kompetencijos klausimo, paskirtos kardomosios priemonės suvaržymo esmės ir kt.), taip pat paliktini nenagrinėti, be kita ko, atkreipiant dėmesį į tai, kad kasacine tvarka skundžiamos tik BPK 318 straipsnio 1 dalyje ir 326 straipsnio 1, 5 dalyse išvardytos nutartys.

14. Taigi, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų nuteistųjų D. K. ir S. V. kasacinių skundų argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl teismo nešališkumo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą

15. Nuteistieji S. V. ir D. K. kasaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o apeliacinės instancijos teismas formaliai išnagrinėjo ir atmetė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

16. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“ Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas (pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Teisė į nešališką teismą įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58 straipsnyje ir kitose šio kodekso nuostatose.

17. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Pirmiau nurodytuose teisės aktuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Teismo procesas turi būti organizuojamas, proceso veiksmai atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba kad teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Netgi tai, kaip situacija atrodo, gali turėti tam tikros svarbos, teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas. Tačiau nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik kurio nors proceso dalyvio nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šiame straipsnyje pateiktas teisėjo nušalinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis, jo 1 dalies 4 punktas leidžia grįsti nušalinimą ir kitomis šiame straipsnyje konkrečiai neįvardytomis aplinkybėmis, tačiau keliančiomis pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, patvirtinančios teismo suinteresuotumą priimti kuriai nors vienai proceso šaliai palankų sprendimą ar tendencingą proceso organizavimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg1LTk3Ni8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-185-976/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-185-976/2021">2K-185-976/2021</a>, 2K-228-976/2021, 2K-7-76-719/2022, 2K-169-976/2022, 2K-125-648/2022).

18. Nuteistieji pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo nuosprendyje išdėstyta motyvacija vertinant įrodymus, kartu išreikšdami kritiką ir dėl apeliacinės instancijos teismo šiuo klausimu išdėstytų argumentų.

19. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl teismo nešališkumo svarbu įvertinti tikslų teismo atliktų veiksmų turinį ir jų kontekstą. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertino (ne)šališkumo aspektu, buvo išdėstyti aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismui pagal savo vidinį įsitikinimą vertinant įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNjUtNjQ4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-165-648/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-165-648/2021">2K-7-165-648/2021</a>).

20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, kasaciniuose skunduose aptariami pirmosios instancijos teismo argumentai yra pateikti platesniame kontekste; nurodomi teismo motyvai nebuvo vien subjektyvi pirmosios instancijos teismo nuomonė; teismas rėmėsi byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, liudytojos K. B. parodymais). Todėl įvertinus, kad apkaltinamasis nuosprendis motyvuotai grindžiamas įrodymų visuma, darytina išvada, jog aptariami teismo nuosprendžio argumentai nesudaro pagrindo manyti, kad šis teismas subjektyviai turėjo išankstinį nusistatymą arba objektyviai pagrįstai galėjo sudaryti įspūdį, kad buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, esminio BPK pažeidimo nepadarė.

21. Nuteistieji kasaciniais skundais teisės į nešališką teismą pažeidimą argumentuoja ir tuo, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja pagal BPK 59 straipsnio 3 dalies reikalavimus pati sprendė jai pareikštą motyvuotą nušalinimą. Šioje dalyje nustatyta, kad jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats. Kasatorių nuomone ši BPK nuostata prieštarauja Konstitucijai, bet apeliacinės instancijos teismas ignoravo jų prašymą kreiptis šiuo klausimu į Konstitucinį Teismą.

22. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas pasisakė ir dėl šio nuteistųjų prašymo, tačiau jo išsamiai nenagrinėjo. Tai argumentuota tuo, kad nuteistųjų prašymas nebuvo motyvuotas, išreikštas tik svarstymas dėl tokios galimybės ir nebuvo suformuluotas apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pakankamo teisinio pagrindo šį prašymą vertinti kaip pagrįstą ir atsižvelgdamas į tai, kad teisės aktuose yra įtvirtinta galimybė kiekvienam suinteresuotam asmeniui, išnaudojus visas teisinės gynybos priemones, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves, plačiau šiuo klausimu nepasisakė.

23. Teismui nėra privalomi proceso dalyvių prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zOS0xMDczLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-39-1073/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-39-1073/2022">2K-7-39-1073/2022</a>). Teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik nustatęs, kad prašymas yra pagrįstas. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia pats savarankiškai (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kai teismui pateikiamas prašymas nėra motyvuotas, teismas, netenkindamas tokio prašymo, neprivalo savo sprendimo papildomai argumentuoti. Todėl apeliacinės instancijos teismas, išsamiau neargumentuodamas sprendimo nesikreipti į Konstitucinį Teismą, šioje byloje BPK nuostatų nepažeidė.

24. Nuteistieji šioje byloje prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minėta BPK 59 straipsnio 3 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai. Kartu nurodo, kad taikant minėtą BPK nuostatą buvo pažeistos pirmiau nurodytos Konstitucijos nuostatos ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnis. Prašymas šiuo atveju motyvuojamas tuo, kad nepagrįsta, jog sudėtingiausias teisines pasekmes sukeliančiose baudžiamosiose bylose (priešingai nei civilinėse bylose) pareiškimą dėl nušalinimo svarsto pats teisėjas, kuris pagal BPK nuostatas įpareigotas vertinti savo paties veiksmus ir elgesį baudžiamajame procese.

25. Byloje nustatyta, kad nuteistųjų ir jų gynėjo pareikštą nušalinimą pirmosios instancijos teismo teisėjai BPK 59 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka 2021 m. kovo 18 d. nutartimi išsprendė pati bylą nagrinėjusi teisėja, motyvuotai atmesdama pareikštą nušalinimą. BPK suteikia teisę proceso dalyviams apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, be kitų klausimų, apeliaciniame skunde keliant ir teismo nešališkumo stokos klausimą (312 straipsnio 1 dalis). BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Nuteistieji šioje byloje turėjo galimybę ir pasinaudojo teise į apeliacinį procesą, taip pat teisės į nešališką teismą užtikrinimo klausimais. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą fakto ir teisės klausimais apeliacine tvarka, priimtame nuosprendyje išnagrinėjo ir nuteistųjų skundus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, įvertino teisėjo nušalinimo pagrindus, kurie buvo reiškiami pirmosios instancijos teisme, ir nuteistųjų skundus dėl šio teismo šališkumo motyvuotai atmetė. Taip apeliacinės instancijos teisme buvo veiksmingai užtikrinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į nešališką teismą. Be to, nuteistųjų kasaciniuose skunduose nurodytais aspektais teisės į nešališką teismą užtikrinimo klausimas patikrintas ir kasaciniame teisme. Dėl to darytina išvada, kad byloje nepažeista teisė į nešališką teismą.

26. Teismas turi įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą tik nustatęs visas būtinas kreipimosi į Konstitucinį Teismą sąlygas (Konstitucijos 110 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnis).

27. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Savitikslis prašymas ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai, 2013 m. rugpjūčio 27 d., 2016 m. gegužės 9 d. sprendimai). Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonių, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (pvz., 2003 m. gruodžio 30 d., 2013 m. sausio 25 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

28. Konstitucijoje, Konvencijoje ir BPK įtvirtintas greito baudžiamojo proceso, bylos nagrinėjimo principas (pvz., Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis). Todėl procese turi būti atliekami tik tie proceso veiksmai, kurie būtini bylai išspręsti teisingai. Šioje byloje BPK 59 straipsnio 3 dalies nuostata, kad bylą nagrinėjantis vienas teisėjas pats sprendžia teisėjui pareikšto nušalinimo klausimą, taikyta pirmosios instancijos teisme. Minėta, kad teisė į nešališką teismą šioje byloje užtikrinta apeliacinės instancijos teisme ir papildomai jos tinkamas įgyvendinimas patikrintas kasacinės instancijos teisme. Tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą šioje byloje nepateisinamai užtęstų bylos nagrinėjimą, neatitiktų tokio kreipimosi konstitucinio instituto paskirties, būtų savitikslis ir nežinybingas Konstituciniam Teismui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 2 punktas).

29. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistųjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat kiti kasacinių skundų argumentai, susiję su teisės į nešališką teismą užtikrinimu, yra nepagrįsti.

Dėl BPK 82 straipsnio 2 dalies

30. Nuteistieji S. V. ir D. K. kasaciniuose skunduose ginčija ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų nukentėjusiojo R. V. parodymų leistinumą, teigdami, kad apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo pažeisti BPK 82 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) reikalavimai, t. y., viena vertus, nukentėjusiajam R. V. nebuvo išaiškinta jo teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus prieš savo šeimos narį D. K.; kita vertus, S. V. kaltę teismai grindė remdamiesi nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, nors apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu šis duoti parodymus prieš savo motiną S. V. atsisakė.

31. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis draudžia versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Ši konstitucinė nuostata įtvirtinta ir BPK 82 straipsnio 2 dalyje. Pagal šiame straipsnyje nustatytus liudijimo ypatumus asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Ši teisė turi būti išaiškinama prieš kiekvieną tokių asmenų apklausą.

32. Šeimos nario sąvoka pateikta BPK 38 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai (2010 m. rugsėjo 21 d. įstatymo redakcija). Pagal šiuo metu galiojančią BPK 38 straipsnio redakciją, be pirmiau nurodytų asmenų, asmens šeimos nariais laikomi ir jo išlaikytiniai (2020 m. gegužes 21 d. įstatymo redakcija).

33. Kasacinės instancijos teismo praktikoje bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAxLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-301-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-301-139/2016">2K-301-139/2016</a>, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Tai suponuoja išvadą, kad šeimos teisine apsauga, kylančia iš Konstitucijos, gali naudotis nebūtinai kraujo ryšiais susiję asmenys, tarp kurių egzistuoja jau minėti supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba grindžiami ilgalaikiai santykiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTUtNjQ4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-95-648/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-95-648/2021">2K-95-648/2021</a>).

34. Sprendžiant klausimą, ar veikos žmogaus sveikatai kaltininko šeimos nariu pripažintinas jo neįvaikintas sutuoktinio (sugyventinės) vaikas, kuriam dar nesuėjo aštuoniolika metų, pirmiau išdėstyti principai dėl asmenų tarpusavio šeimos santykių taikytini su atitinkamais pakeitimais ta prasme, kad, vaiko motinai sukūrus su kaltininku šeimos santykius ir vaikui gyvenant kartu su jais, t. y. šioje šeimoje, vaikas, atsižvelgiant ir į kitų šeimos santykių požymių visumos buvimą, paprastai faktiškai tampa tokios šeimos nariu, nepriklausomai nuo savo tiesioginio apsisprendimo ir formalaus teisinio statuso kaltininko atžvilgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTUtNjQ4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-95-648/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-95-648/2021">2K-95-648/2021</a>).

35. Pagal byloje nustatytas aplinkybes (D. K. gyvenimo su S. V. ir jos vaikais trukmę, tarp jo, S. V. ir jos vaikų susiklosčiusius santykius ir kt.) nekyla abejonių, kad D. K. ir nepilnametis R. V. buvo šeimos nariai. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėja, prieš pradėdama nukentėjusiojo R. V. apklausą, jo teisę, nustatytą BPK 82 straipsnio 2 dalyje, t. y. teisę neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos klausimus prieš savo šeimos narį – įtariamąjį D. K., turėjo išaiškinti. Dėl to, darytina išvada, kad apklausiant nepilnametį R. V. dėl D. K. prieš jį padarytų nusikalstamų veiksmų, buvo pažeisti BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimai.

36. Šiame kontekste išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymai. Tuo atveju, kai nustatoma, jog duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo (kaltinamojo) teisės, duomenys pripažįstami įrodymais. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-976/2017">2K-265-976/2017</a>, 2K-21-788/2018 išaiškinta, kad aplinkybė, jog vaikui nebuvo paaiškinta BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta jo teisė, savaime nepanaikina vaiko parodymų įrodomosios reikšmės ir nereiškia, kad padarytas esminis BPK pažeidimas. Tokio pažeidimo teisinė reikšmė vertintina bendrame sąžiningo proceso, nusikalstamos veikos įrodinėjimo, nukentėjusiojo ir kaltinamojo teisių užtikrinimo kontekste.

37. Taip formuojama kasacinės instancijos teismo praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją. Pavyzdžiui, byloje R. B. prieš Estiją (2021 m. birželio 22 d. sprendimas, peticijos Nr. 22597/16) konstatuota, kad vien dėl procesinių pažeidimų (prieš apklausą mažametei nukentėjusiajai nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus ir pareiga sakyti tiesą) nepripažinus mažametės nukentėjusiosios parodymų įrodymu ir dėl to išteisinus asmenį dėl seksualinės prievartos prieš minėtą nukentėjusiąją buvo padaryti Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimai.

38. Pagal byloje esančius duomenis nepilnametis R. V. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos BPK 173, 184–186 straipsniuose nustatyta tvarka. Šioje jo apklausoje, be kita ko, dalyvavo ir įtariamasis D. K., vadinasi, betarpiškai pats girdėjo nukentėjusiojo duodamus parodymus. Visiems proceso dalyviams, taip pat ir D. K., buvo suteikta teisė užduoti nepilnamečiui R. V. klausimus, į juos šis davė atsakymus. Dėl nukentėjusiojo apklausos pastabų ir (ar) prašymų nebuvo pareikšta. Pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, R. V. apklausos protokolas buvo ištirtas teisiamajame posėdyje, taip pat buvo peržiūrėtas šio procesinio veiksmo atlikimo metu darytas vaizdo įrašas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, be šiame nukentėjusiojo apklausos protokole (vaizdo įraše) užfiksuotų duomenų apie nuteistojo D. K. nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, byloje yra ir kiti įrodymai, vienu ar kitu aspektu pagrindžiantys nukentėjusiojo duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai parodymus (t. y. paties nepilnamečio raštu išdėstyti duomenys apie prieš jį vartoto smurto aplinkybes, liudytojų parodymai, ekspertizės akto išvada, kiti rašytiniai įrodymai), iš kurių, be kita ko, matyti ir nedviprasmiška nukentėjusiojo valia pateikti valstybės institucijoms informaciją apie jo patiriamą, taip pat ir iš nuteistojo D. K., fizinį ir psichinį smurtą.

39. Taigi, nors duomenų rinkimo metu nebuvo išvengta nepilnamečio R. V. apklausos apie šeimos nario galimai prieš jį padarytas nusikalstamas veikas tvarkos pažeidimo (BPK 82 straipsnio 2 dalis), išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis pažeidimas nėra esminis, ir konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami nukentėjusiojo parodymus patikimais ir leistinais įrodymais, BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

40. Nuteistosios S. V. kasacinio skundo teiginiai dėl neva neleistinų įrodymų, kuriais buvo grindžiama jos kaltė, taip pat atmestini. Sprendžiant S. V. kaltės klausimą, buvo tiriami ir vertinami ne nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, o kiti, nukentėjusiojo R. V. laisva valia raštu (mokyklos psichologei) ir žodžiu (pasakojant byloje apklaustiems liudytojams, ekspertėms apie prieš jį D. K. ir S. V. vartotą smurtą) teikti duomenys, kuriuos teismai pagrįstai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų, pripažino įrodymais. Todėl vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. V., pasinaudodamas BPK 82 straipsnio 2 dalyje jam suteikta teise, nedavė parodymų prieš savo motiną, negali būti priežastis kitus, reikšmingus bylai duomenis nepripažinti leistinais įrodymais.

Dėl įrodymų vertinimo ir kitų BPK nuostatų taikymo

41. Kasaciniuose skunduose nuteistieji S. V. ir D. K. nurodo, kad abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymus vertino selektyviai, nepalankiai kasatoriams, t. y. tuos įrodymus, kurie buvo palankūs nuteistiesiems, nemotyvuotai įvertino kaip nepatikimus, o jiems nepalankius įrodymus pripažino patikimais ir pakankamais jų kaltei pagrįsti.

42. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas, kaip jau minėta, yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016 ir kt.).

43. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys).

44. Priešingai nei teigia kasatoriai, abiejų instancijų teismai tyrė (išskyrus kaip įtariamųjų apklaustų D. K. ir S. V. parodymus) ir analizavo iš esmės visus, t. y. tiek S. V. ir D. K. teisinančius, tiek juos kaltinančius, įrodymus (t. y. kaltinamųjų, nukentėjusiojo R. V., liudytojų G. U., J. S., V. V., A. S., D. B.-K., K. P., T. C., S. B., N. O. G., K. K. ir kt. parodymus, R. V. teiktus duomenis raštu, ekspertizės aktą, eksperčių paaiškinimus, taip pat kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, kasacine tvarka skundžiamų sprendimų aprašomosiose dalyse išdėstė įrodyta pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, tiek, kiek jos buvo nustatytos bylos medžiaga, įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų S. V. ir D. K. kaltę, argumentuotai aptarė tiek nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes, tiek ir kaltinamųjų gynybos versiją (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 331 straipsnio 2 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

45. Kartu išplėstinė septynių teisėjų kolegija ex officio (iš pareigos) pažymi, kad teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, nagrinėjamu atveju negalėjo grįsti kasatorių kaltės jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnui (tyrėjui). Pagal teismų formuojamą praktiką kaltinamojo parodymai, pirmiau duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tačiau kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), teismas turi teisę juos perskaityti, t. y. ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Tokių parodymų perskaitymas gali būti reikšmingas tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, 2K-7-136-489/2017, 2K-48-788/2018, 2K-292-693/2018, 2K-118-458/2021).

46. Nagrinėjamoje byloje, teismai įtariamųjų apklausos protokoluose užfiksuotų duomenų įstatymo nustatyta tvarka netyrė, t. y. teisiamajame posėdyje jų neperskaitė, todėl, kaip pagrįstai teigia kasatoriai, nors ir ne jų nurodytu aspektu, ikiteisminio tyrimo metu duotais jų parodymais remtis, grindžiant nuteistųjų kaltę, nebuvo galima. Kita vertus, pašalinusi šiuos neleistinai panaudotus įrodymus – įtariamųjų parodymus, išdėstytus skundžiamų teismų sprendimų aprašomosiose dalyse (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 4, 5, 22 lapai; apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 20, 24, 85 punktai), išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistųjų kaltei pagrįsti pakanka kitų įstatymo nustatyta tvarka gautų, tinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų. Dėl to, nustatytas pažeidimas nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio reikėtų naikinti skundžiamus teismų sprendimus.

47. Kasatorių skundų argumentai, kad teismai, nustatydami jų kaltę dėl nesunkaus R. V. sveikatos sutrikdymo, nepagrįstai rėmėsi subjektyvia, niekuo nepagrįsta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-150/2019 išvada, prieštaringais eksperčių paaiškinimais, taip pat atmetami.

48. Ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo vertinamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-437/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-437/2008">2K-7-437/2008</a>, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-3698-489/2018 ir kt.). Ekspertizės aktą teismai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Kai teisme apklausiamas byloje ekspertizės aktą pateikęs ekspertas, jo paaiškinimai vertinami su ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>), kartu atsižvelgiant ir į šio įrodymo vertinimo specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialiųjų žinių.

49. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę ekspertizės aktą Nr. 103MS-150/2019 kartu su teismo eksperčių paaiškinimais, nerado rimto pagrindo abejoti nei šio ekspertizės akto išvadų išsamumu, aiškumu ir pagrįstumu, nei ją atlikusių teismo eksperčių kompetencija. Nesutikti su tokia teismų pozicija išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad buvo tiriamas ne tik ekspertizės aktas, bet ir apklausta šį specialų tyrimą (kartu su eksperte E. Karobliene) atlikusi teismo ekspertė A. Šiaulytė, taip pat teismo ekspertė R. Drazdauskienė; ekspertės davė išsamius paaiškinimus, atsakė į proceso dalyvių klausimus. Teismai išsamiai ištyrė ekspertizės aktą ir eksperčių paaiškinimus bei įvertino juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Toks atlikto specialaus tyrimo rezultatų tikrinimas ir vertinimas abiejų instancijų teismuose atitinka teismų praktiką ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidžia.

50. Negalima sutikti su kasacinių skundų argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

51. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016).

52. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino apeliacine tvarka apskųsto teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą; atlikęs dalies įrodymų tyrimą (pagal apelianto prašymą pakartotinai apklausė nuteistuosius D. K. ir S. V., ištyrė pateiktus duomenis dėl nuteistųjų gynėjų elgesio procese, taip pat duomenis dėl R. V. pradėto baudžiamojo proceso) ir dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės; skundžiamame nuosprendyje išdėstė išvadas dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų, nurodė motyvus, kodėl nuteistosios S. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami, o nuteistojo D. K. gynėjo iš dalies tenkinami, t. y. nuteistasis D. K. išteisinamas pagal BK 163 straipsnį. Nesutikti su šio teismo nuosprendžio išvadomis ir pripažinti, kad buvo iš esmės pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimai, išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo.

53. Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinių skundų teiginiais, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, netenkinant dalies gynybos prašymų dėl tam tikrų nukentėjusįjį charakterizuojančių duomenų (jo susirašinėjimo išrašų per programą „Messenger“, vaizdo įrašų) pridėjimo prie bylos medžiagos; gynybos prašymai išspręsti BPK 270 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Teismų praktikoje nurodoma, kad proceso dalyvių prašymai privalo būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškinamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2004, 2K-173-976/2016).

54. Nuteistoji S. V. kasaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nukentėjusiojo R. V., kaip vieno iš įrodymų šaltinio, parodymai nebuvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu, taip pažeidžiant gynybos teisę užduoti jam klausimų. Dėl to, anot kasatorės, buvo pažeistas rungimosi principas, teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą.

55. Visų pirma išplėstinė septynių teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie kasatorės argumentai nepagrįsti, nes nukentėjusysis R. V., pasinaudodamas jam, kaip šeimos nariui, suteikta konstitucine teise, duoti parodymus prieš savo motiną S. V. atsisakė.

56. Kartu išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nustatyta kaltinamojo teisė užduoti kaltinimo liudytojams klausimus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos neturi pažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus ir pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (pvz., 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02; Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06).

57. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kuriam kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų ir nebuvo galimybės apklausti jį ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10, 106 punktas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYtNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-36-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-36-693/2015">2K-36-693/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-539-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-539-976/2015">2K-539-976/2015</a>, 2K-7-136-489/2017). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo užduoti jam klausimų, laikantis atitinkamų reikalavimų (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-539-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-539-976/2015">2K-539-976/2015</a>, 2K-7-136-489/2017). Tačiau kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kuriam kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų ir nebuvo galimybės apklausti jį ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus ir tinkamai bei teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, 147 punktas).

58. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Svarbia nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teisme priežastimi gali būti pripažįstama situacija, kai dėl apklausos teisme nukentėjusiajam gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių (BPK 283 straipsnio 3 dalis), kurių buvimas arba reali grėsmė paprastai patvirtinama medicininio pobūdžio duomenimis (2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08; 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10; 2014 m. vasario 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gonz?lez N?jera prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61047/13; 2018 m. birželio 12 d. sprendimas byloje T. K. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14000/12).

59. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismai nukentėjusiojo R. V. nedalyvavimo teismo procese priežastį pagrįstai pripažino svarbia. Nukentėjusysis nebuvo apklaustas teismo posėdyje dėl psichikos būklės, t. y. jam nustatyto mišraus emocijų ir elgesio sutrikimo (F92.8). Dėl išliekančio byloje nagrinėjamų įvykių psichotraumuojančio poveikio teismo ekspertai nerekomendavo jam dalyvauti teisminio tyrimo veiksmuose (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-150/2019 išvada).

60. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad, siekiant įgyvendinti BPK 186 straipsnyje nustatytus jaunesnių kaip 18 metų nukentėjusiųjų apklausos reikalavimus (būtent dėl jų apsaugos nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio) ir išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk0LTY3Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-494-677/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-494-677/2015">2K-494-677/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-539-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-539-976/2015">2K-539-976/2015</a>).

61. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, svarbią priežastį, dėl kurios nukentėjusysis R. V. nebuvo apklaustas teisme, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad gynybos teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam šioje byloje turėjo būti garantuojama ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje. Abiem nuteistiesiems buvo užtikrinta svarbi jų gynybos teisių apsaugos garantija – galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu, ir jie šia galimybe pasinaudojo.

62. Minėta, kad nepilnametis nukentėjusysis R. V. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos BPK 173, 184–186 straipsniuose nustatyta tvarka. Apklausoje dalyvavo prokurorė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė, psichologė, įtariamieji S. V. ir D. K.. S. V. buvo aktyvi ir savo teisę užduoti R. V. klausimus realizavo, nors šis, kaip minėta, pasinaudodamas jam suteikta konstitucine teise, duoti parodymus prieš savo motiną atsisakė (BPK 82 straipsnio 2 dalis). Supažindinta su nukentėjusiojo apklausos protokolu, jokių pastabų ir (ar) prašymų S. V. nepareiškė, protokolą pasirašė. Ir nors, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis R. V. nebuvo apklaustas, kaip nustatyta, dėl svarbių priežasčių, jo parodymai, priešingai nei mano kasatorė, buvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu, t. y. įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme metu buvo perskaitytas ikiteisminio tyrimo teisėjos atliktos nukentėjusiojo apklausos protokolas ir, tenkinus nuteistosios gynėjo prašymą, peržiūrėtas šios apklausos vaizdo įrašas (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuris, be kita ko, yra papildoma garantija tikrinant tokio asmens apklausos ir jo parodymų patikimumą.

63. Reikia pažymėti, kad, be pirmiau minėtos nuteistiesiems suteiktos galimybės dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjamoje byloje pakako ir kitų procesinių garantijų, leidusių teismams tinkamai patikrinti nukentėjusiojo R. V. parodymų patikimumą. Šiuo aspektu išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nepilnamečio apklausą ikiteisminio tyrimo metu atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovei bei psichologei. Nešališko teisminio pareigūno – ikiteisminio tyrimo teisėjo – dalyvavimas taip pat yra svarbi tokios apklausos patikimumo garantija (pvz., 2016 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Przydział prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15487/08, 56 punktas). Apklausos kokybei užtikrinti, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką (dėl tam tikrų nukentėjusiojo psichikos ypatumų), reikšmingas ir kvalifikuoto specialisto – psichologo dalyvavimas apklausoje.

64. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasatorės S. V., taip pat ir nuteistojo D. K. teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam, kaip ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nebuvo pažeista; bylos proceso metu rungimosi principo laikytasi.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo

65. S. V. ir D. K. kasaciniuose skunduose nurodo ir tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. kad jų veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sudėties. Nuteistieji teigia, kad jiems aptariamas straipsnis inkriminuotas nesilaikant BK ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nustatytų reikalavimų bei plečiamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas – minėtose taisyklėse nėra minima tokia liga kaip kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai.

66. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Sveikatos sutrikdymo objektas yra kito žmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas ir neveikimu, jeigu kaltininkas, turėdamas pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, to nepadaro ir dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

67. Byloje nustatyta, kad nuteistieji, ilgą laiko tarpą (devynerius metus) vartodami prieš nukentėjusįjį fizinį ir psichologinį smurtą (mušdami diržu per įvairias kūno vietas, versdami ilgą laiką klūpėti keliais ant žirnių, pupelių, kieto pagrindo, klūpėti iškeltomis rankomis, rėkdami, šiurkščiai bendraudami su vaiku ir kt.), veikdami tiesiogine tyčia, t. y. suvokdami savo veiksmų pavojingumą ir norėdami taip veikti, nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario R. V. psichikos sveikatą. Nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai konstatavo, kad S. V. ir D. K. veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto nusikaltimo sudėties požymius.

68. Nuteistųjų neteisėtų veiksmų padariniai nustatyti ekspertinio tyrimo metu (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-150/2019); nukentėjusiajam R. V. konstatuotas susargdinimas? kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), dėl kurio jo sveikata sutriko ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui.

69. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad atlikto tyrimo metu teismo ekspertės nevertino kitų veiksnių, kurie galėjo lemti nukentėjusiajam R. V. nustatytų žalingų padarinių atsiradimą, t. y. jo biologinio tėvo polinkio į alkoholizmą, nukentėjusiojo alkoholinių gėrimų vartojimo, rūkymo, bandymo vartoti narkotines medžiagas. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios kasatorių nurodomos aplinkybės ekspertinio tyrimo metu teismo ekspertėms buvo žinomos ir įvertintos, nurodant, kad jų sieti su nustatyta R. V. būsena nėra jokio pagrindo. Ekspertizės akte, kurio išvadą teisiamajame posėdyje patvirtino viena iš šį tyrimą atlikusių eksperčių, vienareikšmiškai konstatuota, kad R. V. nustatyti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8) tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl nuteistųjų D. K. ir S. V. veiksmų.

70. Negalima sutikti su kasatorių teiginiu, kad, pripažindami juos kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismai plečiamai aiškino baudžiamąjį įstatymą, nes nei BK, nei Taisyklėse nėra nustatytas toks susirgimas, kaip kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8) – R. V. nustatyta diagnozė. Atsakydamas į analogiško turinio kasatorių argumentą, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastas byloje nustatytas teismo ekspertų vadovaujantis šį klausimą reglamentuojančiais teisės aktais.

71. Antai, pagal Taisyklių 7, 7.1 punktų nuostatas, nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių Taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis)“ nustatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui. To paties poįstatyminio teisės akto 5 punkte susargdinimas apibrėžiamas kaip organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinos medicinos pagalbos. Taigi, sistemiškai aiškinant šias nuostatas, darytina išvada, kad asmens sveikata, be kita ko, gali būti sutrikdyta ir fiziniu ir psichiniu poveikiu, kaip ir yra nustatyta nagrinėjamoje byloje. Tai, kad R. V. nustatytas susargdinimas nėra konkrečiai įvardijamas Taisyklėse, nepaneigia šios išvados pagrįstumo. Pažymėtina, kad konkretūs sužalojimai yra minimi tik Taisyklių priede – dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelėje, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl R. V. darbingumo nustatymo, be to, jam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas pasireiškė ne sužalojimu, o susargdinimu.

72. Ilgalaikiai psichikos sutrikimai kaip reakcijos į stresą, elgesio ir emocijų sutrikimai ir pan. paprastai teismo ekspertų vertinami kaip nesunkūs sveikatos sutrikdymai, o kaltininkų veiksmai, dėl kurių sutriko nukentėjusiųjų sveikata, teismų kvalifikuojami pagal atitinkamą BK 138 straipsnio dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157-495/2021, 2K-40-628/2022, 2K-174-719/2021 ir kt.).

73. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami S. V. ir D. K. kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 163 straipsnio taikymo

74. Kasaciniame skunde nuteistoji S. V. teigia, kad teismai, pripažindami ją kalta pagal BK 163 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad konkrečių duomenų, jog ji neva vartojo prieš sūnų R. V. fizinį smurtą, byloje nėra, o prieš nukentėjusįjį vartotas psichologinis smurtas buvo vienintelis įmanomas būdas jai, kaip motinai, reaguoti į paauglio sūnaus nevaldomą, dažnai netgi neteisėtą elgesį visuomenėje ir jos šeimoje.

75. Pagal Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnį valstybė privalo užtikrinti, kad „nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Minimo tarptautinio teisės akto 19 straipsnis papildo šį įsipareigojimą, nustatydamas, kad „valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“. Nurodymas „įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto“ nepalieka jokių galimybių legalizuoti smurtą prieš vaikus. Fizinės bausmės ir kitos žiaurios ar žeminančios baudimo formos yra smurto formos, kurios yra draudžiamos ir negali būti pateisinamos jokiais siekiamais tikslais, o tokio pobūdžio tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų neteisėti veiksmai, priklausomai nuo jais sukeltų padarinių, užtraukia civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę.

76. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Vaiko teisių deklaracija (VTAPĮ 1 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad vaiko teisę būti apsaugotam nuo smurto, be kita ko, turi užtikrinti tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką (VTAPĮ 20 straipsnio 1 dalis). Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas, taip pat nepriežiūra (VTAPĮ 2 straipsnio 10 dalis). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

77. Pagal BK 163 straipsnį kaltininkas baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas nustačius, kad jis piktnaudžiavo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis. Šios nusikaltimo sudėties apsaugos objektas? vaikas ir šeima; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-157-495/2021). Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Įrodinėjant šioje specialiojoje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti ir į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

78. Byloje nustatyta, kad S. V., būdama nukentėjusiojo R. V. motina, privalėdama rūpintis jo sveikata, ugdymu, sudaryti jam palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiaudama savo, kaip motinos, teisėmis ir pareigomis, sistemingai, ilgą laiko tarpą (devynerius metus) trukusiais neteisėtais veiksmais, veikdama tiesiogine tyčia, t. y. suvokdama pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėdama taip veikti, fiziškai ir psichiškai gniuždė nukentėjusįjį R. V. (supykusi mušdavo ranka, diržu per įvairias kūno vietas, nuolat rėkdavo ir šiurkščiai bendraudavo su vaiku, nepagrįstai kaltindavo jį įvairiais prasižengimais, sistemingai žemino, tyčiojosi ir užgauliojo, vadindama nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiamais žodžiais ir kt.).

79. Nesutikdama su teismų nustatytomis aplinkybėmis ir išvada dėl jos kaltės, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 163 straipsnyje, kasatorė nurodo, kad, būdama motina, privalėjo imtis griežtesnių priemonių, nes įtarė, jog sūnus vartoja narkotines medžiagas; žinodama, kad jis rūko, vartoja alkoholinius gėrimus, negalėjo į tai nereaguoti. Savo argumentus kasatorė grindžia ir kasacinės instancijos teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LTEwNzMvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149-1073/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149-1073/2021">2K-149-1073/2021</a>.

80. Tačiau kasatorės nurodyta nutartis neturi precedento galios nagrinėjamoje byloje, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų šioje byloje. Kasatorės minėtoje byloje, priešingai nei nagrinėjamu atveju, nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų be pagrįstų abejonių spręsti apie sistemingą fizinių auklėjimo priemonių naudojimą, psichologinį gniuždymą ar pan.

81. Taigi, nors kasatorė iš dalies ir yra teisi teigdama, kad teismų praktikoje pasisakyta, jog tam tikrais atvejais tėvai privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kartu teismai ne kartą yra nurodę, jog tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LTEwNzMvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149-1073/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149-1073/2021">2K-149-1073/2021</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>). Šioje nutartyje minėta, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai draudžia tėvams naudoti auklėjimo metodus, kuriais padaroma žala vaikų fizinei ir (ar) psichikos sveikatai (pvz., fizines bausmes, įvairius žeminančius tikrų ar įsivaizduojamų vaiko pareigų vykdymo ir gerovės užtikrinimo būdus ir pan.).

82. Įvertinę byloje nustatytus nuteistosios neteisėtus veiksmus, jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį bei dėl jų kilusius padarinius, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji S. V. savo elgesiu, sistemingai piktnaudžiaudama savo, kaip motinos, teisėmis ir pareigomis, padarė jai inkriminuojamą nusikaltimą.

83. Be kita ko, nuteistoji S. V. kasaciniame skunde kelia klausimą ir dėl dirbtinio jos veiksmų kriminalizavimo ir nubaudimo pagal dvi baudžiamojo įstatymo normas (BK 163 straipsnis, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas), kuriomis, anot kasatorės, saugomos vertybės yra tos pačios (vaiko sveikata). Dėl to buvo pažeistas non bis in idem principas ir neatsižvelgta į tai, kad BK 163 straipsnis ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas tarpusavyje konkuruoja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Šie kasatorės argumentai taip pat yra nepagrįsti.

84. Teismų praktikoje pažymėta, kad BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo apsaugos objektas yra vaikas ir šeima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017); o visų sveikatos sutrikdymų objektas – kito žmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento. Skiriasi ir šių nusikaltimų objektyviosios pusės požymiai. Antai BK 163 straipsnyje nustatytas nusikaltimas pasireiškia kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku, o už nesunkų nekvalifikuotą sveikatos sutrikdymą baudžiamas tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

85. Baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios normų konkurencija galima tik tuomet, kai specialiojoje normoje yra visi bendrosios normos požymiai ir specialiosios normos visiškai pakanka veikai kvalifikuoti. O nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau aptartus nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis sudėčių objektyviuosius požymius, tokios išvados daryti negalima. Ši norma neapima dėl specialiojo BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo subjekto neteisėtų veiksmų kilusių pavojingų padarinių. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad, nustačius visus būtinus BK 163 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuotini atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>). Vadinasi, teismai, nustatę, kad nukentėjusiojo motinos S. V. veiksmai atitinka BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius ir kad jos neteisėtais veiksmais R. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nenukrypdami nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, pagrįstai kvalifikavo S. V. veiksmus kaip idealiąją nusikalstamų veikų, nustatytų BK 163 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sutaptį.

86. Nėra pagrindo pritarti kasatorės argumentui ir dėl non bis in idem principo pažeidimo. Tiek iš EŽTT, tiek iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, jog spręsdami, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismai nagrinėja tokius klausimus: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-719/2022). Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistajai anksčiau nebuvo pradėtas procesas ir (ar) skiriama baudžiamojo pobūdžio sankcija dėl šioje byloje tiriamų įvykių, todėl kalbėti apie dvigubo baudimo draudimą šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

87. Kasaciniu skundu prokuroras kelia klausimą dėl netinkamo BK 163 straipsnio taikymo nuteistajam D. K.. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas D. K. naują išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 163 straipsnyje, padarymo, taikė formalius baudžiamosios atsakomybės už šį straipsnį kriterijus pro hac vice (šiam atvejui, šiai bylai ar situacijai), t. y., pasisakydamas dėl šios nusikalstamos veikos sudėties subjekto, jį aiškino pernelyg siaurai.

88. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjamoje byloje aiškinant BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymį – šios veikos subjekto sąvoką, visų pirma, būtina atsižvelgti į nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) principo reikalavimus.

89. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Taigi šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nulla poena sine lege (nėra bausmės be įstatymo) reiškia, kad įstatyme turi būti aiškiai apibrėžta, už kokias veikas ir kas gali būti baudžiamas. Šiuos reikalavimus atitinkančios nuostatos įtvirtintos BK 2 straipsnyje. Šiame straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis).

90. Nustatyti (išplėsti) nusikalstamos veikos požymius yra įstatymų leidėjo pareiga, nes pagal Konstituciją konkrečių veikų kriminalizavimas ir baudžiamosios atsakomybės už ją diferencijavimas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas, naudodamasis turima diskrecija ir atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra nurodyta įstatyme (nullum crimen sine lege) (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).

91. EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą, peticijų Nr. 74357/01, 26764/02 ir 27434/02; Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35343/05), be kita ko, taip pat konstatuota, kad Konvencijos 7 straipsnis, įtvirtinantis nullum crimen sine lege principą, turėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų užtikrinta veiksminga apsauga nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir nubaudimo. Taigi tik įstatymas gali apibrėžti nusikalstamą veiką ir nustatyti bausmę, baudžiamasis įstatymas negali būti plečiamai aiškinamas kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, taikant analogiją.

92. Minėta, kad BK 163 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Taigi, atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialusis subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

93. Nagrinėjamoje byloje dėl D. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 163 straipsnį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad D. K. jam inkriminuotus veiksmus prieš vaiką padarė faktiškai įgyvendindamas tėvo teises ir pareigas, pripažino jį tinkamu BK 163 straipsnio subjektu ir nuteisė; apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad D. K. nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 163 straipsnyje, subjektas, išteisino jį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad asmenys, nesantys teisėtais vaiko atstovais, pagal šį straipsnį baudžiamojon atsakomybėn netraukiami.

94. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi prokuroro kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl D. K. išteisinimo pagal BK 163 straipsnį, konstatuoja, kad šis teismas, padaręs išvadą, kad D. K. nėra BK 163 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektas, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs to, kad atsakyti už šią veiką gali tik specialusis subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, t. y. asmuo, turėjęs ir galimybę, ir specialią pareigą rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus, plečiamai aiškino šio įstatymo nuostatas ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

95. Pagal CK 3.155 straipsnio 1 dalį vaikams iki pilnametystės ar emancipacijos galioja tėvų valdžia. Tėvų valdžia – tai visuma teisių ir pareigų, kurias įtvirtina teisės aktai. Konstitucijoje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 straipsnio 6 dalis). Tėvų valdžios turinys detalizuotas CK 3.155 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį taip pat sudaro jų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus, jie yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). Tėvų teises ir pareigas įtvirtina ir kiti CK straipsniai, taip pat kiti įstatymai (pavyzdžiui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Švietimo įstatymas ir kt.).

96. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji taisyklė yra ta, jog tėvų teises ir pareigas turi asmenys, kurių tėvystė ir motinystė yra nustatyta įstatymo nurodyta tvarka (CK 3.137 straipsnio 2 dalis). CK 3.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas. Taigi teisinis tėvystės atsiradimo pagrindas, t. y. teisinis santykių atsiradimas tarp vaiko ir tėvų, yra vaiko iš tėvų kilmės patvirtinimas. Remiantis šia įtvirtinta nuostata, biologinės tėvystės sąvoka suprantama taip, kad vaiko tėvas yra asmuo, su kuriuo vaikas susijęs krauju (genetiškai). Biologinės tėvystės pagrindas yra kraujo ryšys, kuris sieja tėvą ir jo vaiką. Vienintelė išimtis yra įvaikinimas, kai tarp įtėvių ir įvaikių susiklosto tokie patys teisiniai motinystės ir tėvystės santykiai kaip ir kraujo giminystės atveju, nors jų nesieja kraujo ryšys.

97. Vaiko atstovai pagal įstatymą yra jo tėvai (CK 3.157 straipsnio 1 dalis), tačiau tais atvejais, kai vaikui yra nustatyta globa, nepriklausomai nuo jos rūšies – laikinoji ar nuolatinė, vaiko atstovu pagal įstatymą tampa vaiko globėjas (rūpintojas), kuris yra įpareigotas ginti vaiko teises ir teisėtus interesus (CK 3.272 straipsnio 1 dalis). Vaiko globos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis, tobulėti (CK 3.248 straipsnio 1 dalis). Spręsti likusio be tėvų globos vaiko tiek laikinosios, tiek ir nuolatinės globos klausimus teisės aktai įgalioja ir įpareigoja valstybės vaiko teisių apsaugos instituciją, savivaldybės administraciją bei teismus (CK 3.262–3.264, 3.266 straipsniai). Vaiko globėju gali būti skiriamas tik teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkantis asmuo (CK 3.268–3.269 straipsniai), kuris yra tinkamai pasirengęs rūpintis vaiku ir vykdyti įstatymo nustatytas pareigas.

98. Vaiko globėjo (rūpintojo) teisės ir pareigos taip pat yra teisiškai apibrėžtos. Pavyzdžiui, CK 3.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko globėjas (rūpintojas) yra vaiko atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir interesus.

99. Kitas teisėtas vaiko atstovas BK 163 straipsnio prasme yra asmuo, turintis teisinę pareigą rūpintis vaiku, atsirandančią dėl įstatymo ar kitų norminių teisės aktų.

100. Byloje nustatyta, kad D. K. ir S. V. bylai aktualiu laikotarpiu bendrai gyveno neįregistravę santuokos (t. y. buvo sugyventiniai). Laikotarpiu maždaug nuo 2010 m. iki 2019 m. kartu su jais gyveno ir S. V. sūnus R. V., gimęs (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo biologinis tėvas gyveno skyrium, tėvo valdžia apribota jam nebuvo, globa R. V. nenustatyta. Taigi, pagal CK 3.156 straipsnio nuostatas, abu R. V. tėvai ne tik turėjo lygias teises ir pareigas savo sūnui, bet ir už savo vaiko auklėjimą ir priežiūrą, pagal CK 3.159 straipsnį, atsakė bendrai ir vienodai, atkreipiant dėmesį į tai, kad tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja (CK 3.159 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, D. K. dėl artimos su S. V. ir jos sūnumi R. V. aplinkos (t. y. bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo) netapo ir esamomis aplinkybėmis negalėjo tapti teisėtu šio vaiko atstovu. O asmenys, nesantys teisėtais vaiko atstovais, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pagal BK 163 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn netraukiami.

101. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad vaiko motinos sugyventinis, ilgą laiką gyvenantis kartu su vaiku, gali daryti (daro) vienokią ar kitokią įtaką to vaiko asmenybės formavimuisi, jo vystymuisi, taip pat ir pažeidinėti vaiko teises bei interesus.

102. Nors susiklostęs santykių turinys tarp D. K. ir nukentėjusiojo R. V. leidžia spręsti apie juos siejusius faktinius šeimos santykius, tai nereiškia, kad D. K. turėjo teisėto vaiko atstovo teises ir (ar) pareigas. Kaip minėta įstatyme (BK 163 straipsnis) specialiojo subjekto sąvoka yra susieta su formaliaisiais požymiais, t. y. nukentėjęs vaikas ir prieš jį nusikalstamus veiksmus atlikę asmenys turi būti susiję biologiniais tėvystės, motinystės ryšiais (taip pat ir įvaikinimo atveju), globos (rūpybos) santykiais arba jų ryšys turi būti kitaip formalizuotas (asmenys, pripažįstami teisėtais vaiko atstovais). Priešingai nei mano prokuroras, sąvokos „faktinė šeima“ ir „teisėtas vaiko atstovas“ savo turiniu nėra tapačios, t. y. ne visi suaugę asmenys, kuriuos su vienu iš vaiko tėvų sieja faktiniai šeimos santykiai, traktuotini kaip tokio vaiko teisėti atstovai (būtent tik pastariesiems, minėta, nustatytos konkrečios reikšmingos teisės ir pareigos vaiko atžvilgiu).

103. Kita vertus, tokie asmenys dėl nusikalstamų veiksmų prieš vaiką, be kita ko, ir dėl fizinio ir (ar) psichinio smurto artimoje aplinkoje, taip pat yra baudžiami. Taigi, net ir nenustačius BK 163 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, kaip kad šiuo konkrečiu atveju, specialiojo subjekto (tėvo, įtėvio, globėjo, rūpintojo, kito teisėto atstovo), galima svarstyti klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo pagal bendras normas, pavyzdžiui, už fizinio skausmo sukėlimą, įvairius kėsinimusis į asmens gyvybę, sveikatą (BK 129, 135, 138, 140 straipsniai), žmogaus terorizavimą (sistemingą bauginimą) (BK 145 straipsnis) ir pan. Kvalifikuojant tokias nusikalstamas veikas turi būti paisoma ir normų konkurencijos įveikimo taisyklių (bendrosios ir specialiosios, visumos ir dalies) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>, 2K-227-788/2017). Vadinasi, jeigu, nepriklausomai nuo formalaus teisinio statuso, kaltininkas ir nukentėjusysis, atsižvelgiant į šeimos santykių požymių visumos buvimą, yra šeimos nariai, kaltininkui taikomos kvalifikuotos atitinkamų veikų sudėtys (pvz., nagrinėjamai baudžiamajai bylai aktualus BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę teisiškai įvertinama ir tai, kad nusikalstama veika padaryta prieš savo šeimos narį, o šeimos nario sąvoka, jau buvo minėta, aiškinama remiantis ir konstitucine jurisprudencija (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTUtNjQ4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-95-648/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-95-648/2021">2K-95-648/2021</a>, 28–32 punktai ir juose nurodyta teismų praktika). Įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, siekdamas, be kita ko, apsaugoti šeimą kaip konstitucinę vertybę, išskiria kaip pavojingesnes ir nustato už jų padarymą griežtesnę baudžiamąją atsakomybę.

104. Toks teisinis reguliavimas atliepia ir tarptautinius standartus dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje, vadovaudamasi kuriais dėl smurto artimoje aplinkoje valstybė paprastai turi priimti baudžiamąsias teisinės gynybos priemones, kurios apima smurto šeimoje veikų kriminalizavimą nustatant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas, ir traukti kaltininkus atsakomybėn, netoleruodama nebaudžiamumo, kita vertus, pripažįstama, kad ši pareiga gali būti įvykdyta taikant įvairius įstatymo leidybos sprendimus baudžiamosios teisės srityje, su sąlyga, kad apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje išlieka veiksminga (pvz., 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Tunikova ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 55974/16, 86 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

105. Taigi, išplėstinė septynių teisėjų kolegija, įvertinusi šioje nutartyje pirmiau išdėstytą BK 163 straipsnio normos turinį, kitus, atskleidžiant joje nurodytos nusikalstamos veikos subjekto sąvoką, reikšmingus teisės aktus Konstitucijoje, baudžiamajame įstatyme ir EŽTT praktikoje įtvirtintų nullum crimen sine lege principo reikalavimų kontekste, konstatuoja, kad plečiamasis teisėto vaiko atstovo sąvokos teisminis aiškinimas neatitiktų BK 163 straipsnio nurodytos nusikalstamos veikos esmės; toks aiškinimas, prieštaraujantis ir paties kasatoriaus nurodomai ankstesnei teismų praktikai, nebūtų numatomas ir reikštų ne tik netinkamą baudžiamojo įstatymo aiškinimą bei taikymą, bet ir minėto esminio baudžiamosios teisės principo pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui išteisinus D. K. pagal BK 163 straipsnį, jis už visą jam inkriminuojamą netinkamą (žiaurų) elgesį su nukentėjusiuoju, kaip jau minėta, yra nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Taigi, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamoji atsakomybė už smurtą šeimoje pritaikyta veiksmingai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko, nuteistojo D. K. ir nuteistosios S. V. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai

Artūras Pažarskis

Rima Ažubalytė

Gražina Davidonienė

Sigita Jokimaitė

Egidija Tamošiūnienė

Algimantas Valantinas

Audronė Kartanienė