F. S. pagal BK 183 str., 184 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-376-932/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56032-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1.;

1.2.14.7.1.; 1.2.29.1.1.; 2.4.6.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei ir Živilei Osipovai,

dalyvaujant prokurorui Alvydui Valiukevičiui,

nuteistajam F. S. ir jo gynėjui advokatui Arvydui Montrimui,

nuteistajam M. Š. ir jo gynėjui advokatui Giriui Ivoškai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. S. ir nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

F. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (iš viso dėl 5 nusikalstamų veikų) ir jam skirtos šios bausmės:

pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 9 mėnesiams;

pagal BK 184 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 9 mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika dėl kasos išlaidų orderio Nr. 21 suklastojimo) – laisvės atėmimas 6 mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika dėl kasos išlaidų orderio Nr. 7 suklastojimo) – laisvės atėmimas 6 mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika dėl 2013 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 52 K suklastojimo) – laisvės atėmimas 6 mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika dėl 2012 m. gegužės 21 d. darbo sutarties Nr. 522 suklastojimo) – laisvės atėmimas 6 mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika dėl 2012 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 79 K suklastojimo) – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir F. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant F. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

M. Š.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant M. Š. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu laisvės atėmimo vykdymo bausmės vykdymo pradžia nurodytina skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

F. S. ir M. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pradėjus vykdyti nuosprendį, panaikintina.

Iš F. S. ir M. Š. solidariai priteista BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4 446,38 eurų turtinei žalai atlyginti.

Iš F. S. priteista BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 6 572,18 eurų turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. F. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog išvaistė svetimą turtą, o būtent:

1.1. jis laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), generalinio direktoriaus pavaduotoju, vieninteliu akcininku bei kasininku, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatų 5.22.1 straipsnį, turėdamas teisę disponuoti bendrovės turtu bei piniginėmis lėšomis, žinodamas, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis sunki, bendrovė neatsiskaito su kreditoriais ir jai gresia bankrotas, taip pat iš anksto žinodamas, kad G. Š. (buvusi pavardė V.) bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirbs ir jokių darbinių funkcijų bendrovės naudai neatliks, siekdamas jai padidinti atlyginimą už darbą atliekamą bendrovėse „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, kuriose jis buvo vieninteliu akcininku, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 19 straipsnio 8 punktą, nurodantį, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, jis tyčia pasirašė 2012 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. 79 K, kuriuo G. Š. dėl akių (fiktyviai) įdarbino bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ į Krovinių skyriaus pardavimų vadybininkės pareigas, po ko, G. Š. faktiškai neatliekant jokių darbinių pareigų bendrovėje, iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai pervedė: 2012 m. lapkričio 6 d. – 600,00 Lt sumą (173,77 Eur), 2013 m. vasario 5 d. – 1 026,00 Lt sumą (297,15 Eur), 2013 m. vasario 22 d. – 1 026,00 Lt sumą (297,15 Eur), 2013 m. kovo 8 d. – 1 026,00 Lt sumą (297,15 Eur), 2013 m. balandžio 10 d. – 500,00 Lt sumą (1 44,81 Eur), 2013 m. gegužės 27 d. – 526,00 Lt sumą (1 52,34 Eur), iš viso 4 704,00 Lt sumą (1 362,37 Eur) į G. Š. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant mokėjimo paskirtį „darbo užmokestis“;

1.2. F. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš anksto žinodamas, kad A. S. (A. S.) bendrovėje realiai nedirbs ir jokių darbinių funkcijų neatliks, turėdamas tikslą bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ piniginėmis lėšomis atsiskaityti su A. S. už jam asmeniškai suteikiamus statybos darbus, jis tyčia pasirašė 2013 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. 52 K, kuriuo A. S. dėl akių (fiktyviai) įdarbino bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ į Ūkio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, po ko, A. S. faktiškai neatliekant jokių darbinių pareigų bendrovėje, iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai pervedė: 2013 m. rugsėjo 27 d. – 438,44 Lt sumą (126,98 Eur), 2013 m. gruodžio 20 d. – 1 500,00 Lt sumą (434,43 Eur), viso 1 938,44 Lt sumą (561,41 Eur) į A. S. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant mokėjimo paskirtį „darbo užmokestis“, tokiu būdu neteisėtai iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 6 642,44 Lt sumą (1 923,78 Eur), tuo padarydamas bendrovei turtinę žalą.

1.3. Šie F. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

2. Be to, F. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog, veikdamas bendrininkų grupe, pasisavino svetimą turtą, o būtent:

2.1. jis, laikotarpyje nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), generalinio direktoriaus pavaduotoju, vieninteliu akcininku bei kasininku, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatų 5.22.1 straipsnį, turėdamas teisę disponuoti bendrovės turtu bei piniginėmis lėšomis, veikdamas bendrininkų grupe su M. Š., kuris buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, žinodamas, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis sunki, bendrovė neatsiskaito su kreditoriais ir jai gresia bankrotas, siekdamas tiek asmeninės naudos, tiek dalį bendrovės piniginių lėšų neteisėtai perduoti generaliniam direktoriui M. Š., pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 19 straipsnio 8 punktą, nurodantį, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, jis pagal bendrą susitarimą su M. Š., tyčia su M. Š. motina M. Š. sudarė 2012 m. gegužės 21 d. darbo sutartį Nr. 522, kuria fiktyviai M. Š. įdarbino į UAB „(duomenys neskelbtini)“ Krovinių skyriaus vadybininkės pareigas ir, M. Š. bendrovėje faktiškai neatliekant jokių darbinių pareigų, M. Š. į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai buvo pervesta: 2012 m. spalio 5 d. – 1 292,00 Lt, 2012 m. lapkričio 5 d. – 1 292,00 Lt, 2012 m. gruodžio 21 d. – 2 584,00 Lt, 2013 m. kovo 5 d. – 1 292,00 Lt, 2013 m. balandžio 8 d. – 1 292,00 Lt, 2013 m. balandžio 26 d. – 1 292,00 Lt, 2013 m. birželio 5 d. – 1 292,00 Lt, 2013 m. liepos 15 d. – 1 292,00 Lt, 2013 m. rugsėjo 4 d. – 1 292,00 Lt, 2013 m. gruodžio 5 d. – 1 140,46 Lt, 2014 m. sausio 14 d. – 1 292,00 Lt, iš viso 15 352,46 Lt suma (4 446,38 Eur), nurodant mokėjimo paskirtį „M. Š. darbo užmokestis“, po ko gautas pinigines lėšas M. Š. panaudojo savo asmeninėms reikmėms, tokiu būdu neteisėtai padėjo M. Š. pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 15 352, 46 Lt (4 446,38 Eur);

2.2. po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką ir iš anksto žinodamas, kad M. Š. bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai nedirba, su ja yra sudaryta dėl akių (fiktyviai) darbo sutartis, taip pat žinodamas, kad M. Š. ir M. Š. iš bendrovės kasos grynieji pinigai realiai nebus išmokėti, jis tyčia, neteisėtai 2014 m. vasario 25 d. išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 7, kuriuo neva M. Š. išmokėjo grynuosius pinigus – 5 574,00 Lt sumą (1 614,34 Eur), 2014 m. gegužės 19 d. išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 21, kuriuo neva M. Š. išmokėjo grynuosius pinigus – 3 476,00 Lt sumą (1 006,72 Eur), 2014 m. gegužės 30 d. išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 25, kuriuo neva M. Š. išmokėjo grynuosius pinigus – 7 000 Lt sumą (2 027,34 Eur), ir kasos išlaidų orderiuose pasirašė kaip pinigus išmokėjęs asmuo, tačiau faktiškai nurodytas pinigines lėšas pasiimdamas sau, tokiu būdu jis neteisėtai pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 31 402,46 litų sumą (9 094,78 Eur), tuo padarydamas bendrovei 46 754,92 Lt dydžio (13 541,16 Eur) turtinę žalą.

2.3. Šie F. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

2. Be to, F. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog suklastojo tikrą dokumentą, o būtent:

3.1. jis, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. gegužės 19 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), generalinio direktoriaus pavaduotojo ir kasininko pareigose, tyčia suklastojo tikrą dokumentą, tai yra iš anksto žinodamas, kad M. Š. nėra teisinio pagrindo išmokėti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3 476,00 Lt sumą, ir jis nurodytos sumos realiai jai neišmokės, o pinigines lėšas pasiims sau, 2014 m. gegužės 19 d. įrašė į kasos išlaidų orderį Nr. 21 neteisingus duomenis apie tai, kad M. Š. sumokėtas darbo užmokestis už 2013 metus grynaisiais pinigais – 3 476,00 Lt suma (1 006,72 Eur), ir paminėtą kasos išlaidų orderį pasirašė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininkas.

3.2. Šie F. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

3. Be to, F. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog suklastojo tikrą dokumentą, o būtent:

4.1. jis, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), generalinio direktoriaus pavaduotojo ir kasininko pareigose, tyčia suklastojo tikrą dokumentą, tai yra iš anksto žinodamas, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ generaliniam direktoriui M. Š. nėra teisinio pagrindo išmokėti iš UAB „(duomenys neskelbtini)” 5 574 Lt sumą, ir jis nurodytos sumos realiai jam neišmokės, o pinigines lėšas pasiims sau, 2014 m. vasario 25 d. įrašė į kasos išlaidų orderį Nr. 7 neteisingus duomenis apie tai, kad M. Š. sumokėtas darbo užmokestis už 2013 m. spalio mėnesį, lapkričio mėnesį, grynaisiais pinigais – 5 574,00 Lt suma (1 614,34 Eur), ir paminėtą kasos išlaidų orderį pasirašė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininkas.

4.2. Šie F. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

4. Be to, F. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog suklastojo tikrą dokumentą, o būtent:

5.1. jis, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. rugpjūčio 13 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), patalpose, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigose, tyčia suklastojo tikrą dokumentą, tai yra iš anksto žinodamas, kad A. S. faktiškai nedirbs bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrovės naudai neatliks jokių darbų, pasirašė 2013 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. 52 K, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad, remdamasis 2013 m. rugpjūčio 13 d. prašymu, priima A. S. į darbą bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ Ūkio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigoms, mokant 1 000,00 Lt atlyginimą, ir, įrašęs šiuos žinomai melagingus duomenis į šį įsakymą, pasirašė.

5.2. Šie F. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

5. Be to, F. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog suklastojo tikrą dokumentą, o būtent:

6.1. jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012-05-21, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), patalpose, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigose, tyčia suklastojo tikrą dokumentą, tai yra iš anksto žinodamas, kad M. Š. faktiškai nedirbs bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrovės naudai neatliks jokių darbų, 2012-05-21 su ja sudarė darbo sutartį Nr. 522, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad M. Š. pagal neterminuotą darbo sutartį priimama į darbą bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ Krovinių skyriaus vadybininkės pareigoms, mokant 1 700,00 litų atlyginimą, ir, įrašęs šiuos žinomai melagingus duomenis, šią sutartį pasirašė.

6.2. Šie F. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

6. Be to, F. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog suklastojo tikrą dokumentą, o būtent:

7.1. jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012-08-16, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), patalpose, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigose, tyčia suklastojo tikrą dokumentą, tai yra iš anksto žinodamas, kad G. Š. (buvusi pavardė V.) faktiškai nedirbs bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrovės naudai neatliks jokių darbų, pasirašė 2012-08-16 įsakymą Nr. 79 K, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad, remdamasis 2012-08-13 prašymu, priima G. Š. (buvusi pavardė V.) į darbą bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ Krovinių skyriaus pardavimų vadybininkės pareigoms, mokant 1 350,00 litų atlyginimą, ir, įrašęs šiuos žinomai melagingus duomenis į šį įsakymą, pasirašė.

7.2. Šie F. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

7. M. Š. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, pasisavino svetimą turtą, o būtent jis laikotarpiu nuo 2012-09-03 iki 2014-03-03, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatų 5.22 straipsnio 1 punkto nuostatas turėdamas teisę disponuoti bendrovės turtu bei piniginėmis lėšomis, veikdamas bendrininkų grupe su F. S., kuris buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoju ir vieninteliu akcininku, žinodamas, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis sunki, bendrovė neatsiskaito su kreditoriais ir jai gresia bankrotas, siekdamas asmeninės naudos, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 19 straipsnio 8 punktą, nurodantį, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, jis F. S. pasiūlius sutiko, kad bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ dėl akių (fiktyviai) būtų įdarbinta jo motina M. Š., nors iš anksto žinojo, kad ji bendrovėje realiai nedirbs ir jokių darbinių funkcijų neatliks, po ko, tęsiant bendrą nusikalstamą susitarimą ir F. S. su M. Š. sudarius 2012-05-21 darbo sutartį Nr. 522, ją fiktyviai įdarbino į UAB „(duomenys neskelbtini)“ krovinių skyriaus vadybininkės pareigas ir, M. Š. bendrovėje faktiškai neatliekant jokių darbinių pareigų, jam – M. Š. į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai buvo pervesta : 2012-10-05 – 1 292,00 Lt, 2012-1-05 – 1 292,00 Lt, 2012-12-21 – 2 584,00 Lt, 2013-03-05 – 1 292,00 Lt, 2013-04-08 – 1 292,00 Lt, 2013-04-26 – 1 292,00 Lt, 2013-06-05 – 1 292,00 Lt, 2013-07-15 – 1 292,00 Lt, 2013-09-04 – 1 292,00 Lt, 2013-12-05 – 1 140,46 Lt, 2014-01-14 – 1 292,00 Lt, viso 15 352,46 Lt sumą (4 446,38 Eur), nurodant mokėjimo paskirtį „M. Š. darbo užmokestis“, po ko gautas pinigines lėšas jis panaudojo savo asmeninėms reikmėms, tokiu būdu neteisėtai pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą - 15 352, 46 Lt (4 446,38 EUR), tuo padarydamas bendrovei turtinę žalą.

8.1. Šie M. Š. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

8. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistojo M. Š. gynėjas advokatas G. Ivoška pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašoma: 1) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. Š. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti kaip nepadariusį nurodytos nusikalstamos veikos; 2) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista solidariai iš F. S. ir M. Š. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 4 446,38 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) atnaujinti įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje ir papildomai apklausti F. S., M. Š. (dėl teisės disponuoti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis), R. J. (dėl turtinės žalos padarymo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“).

9.1. Nesutinkant su teismo nuosprendžio dalimi, kuria M. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas M. Š. BK 183 straipsnyje apibrėžtą veiką – turto pasisavinimą, nepagrįstai ir neteisėtai prilygino neteisėtą lėšų išmokėjimą (F. S. veiksmus) neteisėtam gavimui (F. S. veiksmų rezultatui), sutapatindamas priežastį (lėšų pervedimą į M. Š. banko sąskaitą) su pasekmėmis (pervestų pinigų gavimu į M. Š. sąskaitą), neatskleidžiant, kuo lėšų gavimo neteisėtumo turinys ir pobūdis šiuo atveju lėmė sprendimą lėšų gavimą vertinti ne kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kreditorių interesų pažeidimą ar Akcinių bendrovių įstatymo pažeidimą, o kaip nusikalstamą veiką. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neįrodė M. Š. veiksmų atitikties objektyviesiems turto pasisavinimo požymiams, t. y. ne tik neatskleidė aplinkybių, ar M. Š. šiuo atveju „teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, kylančius iš pareigų, specialių pavedimų, sutarčių“ vienas ar kartu su F. S. priimti sprendimą dėl įmonės lėšų pervedimo į savo sąskaitą, vienas ar kartu su F. S. priimti įsakymą dėl M. Š. priėmimo į darbą.

9.2. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas J. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad, jo žiniomis, M. Š. „notariškai buvo pasirašęs, kad jis jokių finansinių veiksmų negali daryti, nes F. S. jam yra uždraudęs“, tačiau šiuo atveju teismas nesiaiškino, ar šio liudytojo parodymai yra pagrįsti rašytiniais įrodymais, t. y. ar egzistuoja dokumentai, patvirtinantys ar paneigiantys, kad tik F. S. turėjo teisę įmonės vardu priimti ir vykdyti sprendimus dėl darbo užmokesčio pervedimo darbuotojams; F. S. apklausos teisme metu taip pat nesiaiškinta dėl liudytojo J. V. parodymų pagrįstumo, nors ne tik J. V., bet ir kiti liudytojai patvirtino, kad įmonės faktiniu vadovu buvo F. S.

9.3. Pasak apelianto, iš pateikto kaltinimo akivaizdu, kad M. Š. gavo naudą ne savo atliktais veiksmais ir savo priimtais sprendimais, o F. S. veiksmais ir priimtais sprendimais, todėl šiuo atveju teismas, spręsdamas M. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį klausimą, turėjo nustatyti, ar įmonei, kurios lėšos buvo pervestos M. Š., M. Š., kurios pavardė buvo nurodyta įmonės mokėjimo pavedimų paskirtyje, kitiems įmonės darbuotojams ar įmonės kreditoriams, buvo padaryta turtinė žala. Šiuo atveju teismas neanalizavo, ar tuo, kad įmonės generalinio direktoriaus pavaduotojas F. S. neteisėtai pervedė į įmonės generalinio direktoriaus M. Š. sąskaitą įmonės lėšas, buvo padaryta turtinė žala.

9.4. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad įmonės lėšų pervedimas M. Š. nebuvo apskaitytas įmonės buhalterijoje, nuo įmonės lėšų, kurių paskirtis – darbo užmokestis – nebuvo sumokėti visi mokesčiai ir įmokos, kurios mokėtinos išmokant darbuotojui darbo užmokestį, t. y. teismas neįrodė, kad šiuo atveju turtinę žalą patyrė valstybė ir dėl šio pavedimo nebuvo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatai, turtas ir įsipareigojimai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, ar šiuo atveju turtinę žalą patyrė M. Š., nes tikroji įmonės, kurios vardu F. S. priėmė sprendimą pervesti lėšas į M. Š. banko sąskaitą, valia buvo padidinti įmonės vadovui M. Š. darbo užmokestį – tą patvirtina F. S. ir M. Š. parodymai, kurie nėra paneigti jokiais byloje esančiais įrodymais ir teismo argumentais, be to, teismas nenustatė, kad šiuo atveju M. Š., kuris buvo įmonės vadovas, neturėjo teisės gauti didesnio darbo užmokesčio už kitus darbuotojus.

9.5. Skunde teigiama, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nusprendė priteisti solidariai iš F. S. ir M. Š. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 4 446,38 Eur turtinei žalai atlyginti, bet iš nuosprendžio nėra aišku, ar BUAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu veikusios bankroto administratorės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės R. J. 2018-10-19 pareikštas civilinis ieškinys dėl 11 018, 56 eurų iš kaltų asmenų priteisimo apima reikalavimą solidariai iš F. S. ir M. Š. priteisti 4 446,38 Eur dydžio turtinę žalą. BPK 113 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas, tačiau iš nuosprendžio neaišku, kad pirmosios instancijos teismas būtų nagrinėjęs 2018-10-19 pareikštą civilinį ieškinį ar kitokį ieškinį, kuriame būtų reiškiamas reikalavimas dėl 4 446,38 Eur dydžio turtinės žalos: nuosprendyje nėra jokių duomenų, ar teismas vertino ieškinio pagrįstumą, ar ieškinį tenkino iš dalies, ar visa apimtimi, ar ieškinys buvo pareikštas įrodinėjant solidariąją M. Š. atsakomybę su F. S., kokiais argumentais ir kokiomis civilinės teisės normomis yra grindžiamas žalos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ padarymo faktas. Specialisto išvada, jog nuo 2012-06-01 iki 2014-05-30 iš bendrovės sąskaitos į sūnaus M. Š. asmeninę sąskaitą buvo pervesta 15 352,46 Lt (ekvivalentas eurais – 4 446,38 Eur), nurodžius mokėjimo paskirtį „M. Š. darbo užmokestis“, negali būti grindžiamas turtinės žalos padarymas ir priteisimas, nes specialistas nustato tik ūkinių operacijų dydį, pobūdį ir laikotarpį, o ne įrodinėja civilinio atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

9.6. Tolesnėje skundo dalyje dėstomi argumentai dėl apsimestinio sandorio kaip nusikalstamos veikos kvalifikavimo nepagrįstumo. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas F. S. veiksmus, kuriais pastarasis pasirašė įsakymą dėl M. Š. fiktyvaus įdarbinimo ir pervedė į jos banko sąskaitą lėšas, skirtas M. Š. kaip darbo užmokestį įmonės vadovui, pagal BK 184 straipsnį šiuo atveju nenustatė, kad M. Š. darbo užmokestį gavo nepagrįstai, t. y. jis savo darbu įmonei už darbo užmokestį neatsilygino ar tai, kad jo atlikto darbo pobūdis ir trukmė aiškiai buvo neproporcingai maža lyginant su suma, kurią jis gavo kaip padidintą darbo užmokestį. Teismas tenurodė, kad viršvalandžiai M. Š. nebuvo oficialiai forminami, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ir F. S. pastarojo apklausos metu patvirtino, jog M. Š. dirbo ir tą darbą, kuris jam, kaip įmonės vadovui, nepriklauso, patikslindamas, kad M. Š. dirbo kaip profesionalus suvirintojas. Liudytojas J. S. apklausos metu patvirtino, kad M. Š. įmonėje atlikdavo remonto darbus, liudytojas A. N. parodė M. Š. dirbus visokį darbą, kurį net ir apskaityti būtų sunku.

9.7. Apeliantui abejonių kelia ir tai, kad nurodytu atveju F. S. veika buvo kvalifikuota kaip turto iššvaistymas, kadangi lėšos buvo pervestos asmeniui, kuris buvo įmonės darbuotojas, t. y. šiuo atveju nebuvo jokio trečiojo asmens, kuriam F. S. neturėjo teisės pervesti lėšų. Skunde teigiama, kad susiklosčiusi situacija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiamą apsimestinio sandorio sampratą: CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Šiuo atveju buvo sudarytos dvi darbo sutartys: formalioji – tarp įmonės ir M. Š., kuri nebuvo vykdoma, ir tikroji – tarp įmonės ir M. Š., kuri buvo vykdoma, todėl šiuo atveju šių dviejų sutarčių – juridinės ir faktinės – sudarymo aplinkybės vertintinos kaip apsimestinis sandoris. Nagrinėjamu atveju teismas nesiaiškino tikrųjų sandorio šalių ketinimų, o tiksliau, juos ignoravo, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad F. S. su M. Š. sprendė klausimą, kaip įgyvendinti teisėtą tikslą – padidinti įmonės vadovo pareigas ėjusio M. Š. darbo užmokestį, tai, kad būtent F. S. turėjo diskrecijos teisę pasirinkti tikslo įgyvendinimo priemones, o M. Š. juo, kaip seniai pažįstamu kaimynu, pilnai pasitikėjo.

9.8. Apelianto įsitikinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teismas civilinės teisės reguliuojamai sričiai priklausančius santykius tarp įmonės ir jos vadovo nepagrįstai perkėlė į baudžiamosios teisės sritį, t. y. nepagrįstai kvalifikavo piniginių lėšų pervedimą M. Š. kaip iššvaistymą, o M. Š. pinigų gavimą – kaip turto pasisavinimą ir nepagrįstai iš M. Š. priteisė turtinę žalą įmonės naudai.

9. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistasis F. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį atmesti.

10.1. Pirmiausia skunde nurodoma, kad nuteistasis F. S. savo veiksmais nepadarė jokios žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“. G. Š. (V.) buvo priimta į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkės pareigoms 2012-08-16 įsakymu Nr. 79 K. Teismas nepagrįstai pasisakė, kad G. Š. (V.) faktiškai nevykdė jokių darbinių pareigų bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Minėtos bendrovės veikla vyko adresu (duomenys neskelbtini), patalpose ir teritorijoje, kurias nuomavosi pradžioje iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o, šiai bankrutavus, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri perėmė patalpas ir teritoriją. Apelianto (F. S.) darbo vieta buvo ir adresu (duomenys neskelbtini), vėliau buvo persikelta į (duomenys neskelbtini). Šiose patalpose buvo įsikūrusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurių vieninteliu akcininku buvo F. S. Šiose įmonėse dirbo ir G. Š. (V.). Kadangi patalpos (duomenys neskelbtini) buvo toli nuo miesto centro, o didelė veiklos dalis vyko būtent ten, G. Š. buvo įdarbinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jai buvo mokamas atlyginimas už atliktą darbą. Tai, kad G. Š. (V.) atliko darbines funkcijas šioje bendrovėje, patvirtina ir teismui pateiktas įgaliojimas, kuriuo G. Š. (V.) įgaliota atlikti pinigų lėšų įnešimus – paėmimus banke UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. G. Š. (V.) parodymai, duoti teisme, neatitinka tikrovės, apeliantas negali paaiškinti, kodėl pastaroji davė būtent tokius parodymus.

10.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas, darydamas išvadą, jog G. Š. (V.) realiai nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, rėmėsi liudytojų R. M., J. S., R. Š., G. K., A. N. parodymais, kurių esmė ta, kad liudytojai negalėjo nurodyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo G. Š. (V.). Pati G. Š. (V.) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad pradėjus dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ F. S. ją nuvežė į šios įmonės ofisą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ten supažindino su R. M., kuri buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore bei dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ personalo vadove, buvo atsakinga už darbuotojų priėmimą ir atleidimą iš darbo. Taip pat ją supažindino su A. N., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kiek žino, pastarasis ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus F. S. pavaduotojo pareigas.“ Taip pat iš G. Š. parodymų matyti, kad ji pažinojo R. Š., kuri tikrai turėjo žinoti, kad ji dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi darytina išvada, kad visi pinigai, išmokėti G. Š., buvo atlygis už pastarosios atliktą darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Išmokant tuos pinigus, žala UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta nebuvo.

10.3. Skunde ginčijama ir nuosprendyje padaryta išvada, kad A. S. faktiškai nevykdė jokių darbinių pareigų UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantas tvirtina, kad pastarasis buvo priimtas į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ Ūkio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas 2013-08-13 įsakymu Nr. 52 K. Apeliantas (F. S.) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad A. S. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis (F. S.) norėjo įsteigti įmonę, kuri turėjo užsiimti atsparios, poliuretaninės grindų dangos, skirtos pramoninėms patalpoms, klojimu. Kol kas įmonės neįsteigė, darbus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tą patvirtino ir pats A. S. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis parodė, kad F. S. jam pasakė, jog nori įsteigti statybinę įmonę, kuri užsiimtų poliuretaninės grindų dangos klojimu, kas tuo metu Lietuvoje buvo naujovė. F. S. gavo šios grindų dangos pavyzdžius, kuriuos jie veždavo demonstruoti įvairioms bendrovėms, taip pat (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kitose įmonėse. Keletą kartų su jais demonstruojant dangą dalyvavo ir nuteistasis M. Š., kuris taip pat padėdavo dažyti grindis. Taip pat A. S. dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėliuose (3 t., b. l. 148-149). Teigti, kad A. S. nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo ten tik fiktyviai įdarbintas, negalima. Apeliantas daro išvadą, kad išmokant atlygį A. S. turtinė žala UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta nebuvo.

10.4. Toliau nurodoma, kad F. S., kaip vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, priėmė sprendimą įdarbinti įmonėje M. Š., žinodamas, kad ji nedirbs, o visus darbus atliks M. Š.. Pastarasis nuo 2012-09-03, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)” generaliniu direktoriumi, atliko darbus, susijusius su technikos priežiūra, remontu, ūkio priežiūra ir remontu, t. y darbus, neįeinančius į jo, kaip generalinio direktoriaus, pareigybes. Pažymi, kad apeliantas (F. S.), pervesdamas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos pinigus į M. Š. asmeninę sąskaitą nusikalstomos veikos nepadarė. Taip pat jos nepadarė ir išmokėdamas grynais pinigais M. Š. ir M. Š.. Formaliai šie F. S. veiksmai atitinka požymius veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, tačiau šiuo atveju nenustatytas būtinasis požymis – žala, padaryta turto savininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“.

10.5. Apeliaciniu skundu nesutinkama su F. S. nuteisimu padarius penkias nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, kas grindžiama toliau dėstomais argumentais. Tuo tikslu teigiama, kad nuteistasis F. S., pasirašydamas 2013-08-13 įsakymą Nr. 52 K, įrašydamas duomenis apie tai, kad, remdamasis 2013-08-13 prašymu, priima A. S. į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)” Ūkio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigoms, mokant 1 000,00 Lt atlyginimą, jokių neteisingų duomenų neįrašė. Kaip nurodyta anksčiau, A. S. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)”, atlygis jam buvo mokamas už atliktą darbą. F. S., sukurdamas ir pasirašydamas šį dokumentą, nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, kadangi šiuo dokumentu nebuvo padaryta turtinė žala UAB „(duomenys neskelbtini)“.

10.6. Be to, F. S., pasirašydamas 2012-08-16 įsakymą Nr. 79 K, įrašydamas duomenis apie tai, kad, remdamasis 2012-08-13 prašymu, priima G. Š. (buvusi pavardė V.) Krovinių skyriaus pardavimų vadybininkės pareigoms, mokant 1 350,00 litų atlyginimą, jokių neteisingų duomenų neįrašė. Kaip nurodyta anksčiau, G. Š. (V.) dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atlygis jai buvo mokamas už atliktą darbą. F. S., sukurdamas ir pasirašydamas šį dokumentą, nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nes šiuo dokumentu nebuvo padaryta žala UAB „(duomenys neskelbtini)“.

10.7. Be to, F. S., 2012-05-21 sudarydamas darbo sutartį Nr. 522, su M. Š., priimant ją į darbą bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ Krovinių skyriaus vadybininkės pareigoms, mokant 1 700,00 Lt atlyginimą, faktiškai įrašė žinomai neteisingus duomenis ir šią sutartį pasirašė, tačiau, apelianto teigimu, sudarius šią darbo sutartį turtinė žala UAB „(duomenys neskelbtini)” padaryta nebuvo.

10.8. Taip pat F. S., 2012-05-21 sudarydamas darbo sutartį Nr. 522 ir duomenis apie tai, kad M. Š. pagal neterminuotą darbo sutartį priimama į darbą bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ Krovinių skyriaus vadybininkės pareigoms, mokant jai 1 700,00 litų atlyginimą, nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nes šiuo dokumentu nebuvo padaryta žala UAB „(duomenys neskelbtini)”.

10.9. Taip pat F. S. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, išrašydamas M. Š. 2014-05-19 ir pasirašydamas kasos išlaidų orderį Nr. 21 – 3 476,00 Lt sumai (1 006,72 Eur), išrašydamas ir pasirašydamas M. Š. 2014-02-25 kasos išlaidų orderį Nr. 7 – 5 574,00 Lt sumai (1 614,34 Eur), nes nebuvo padaryta žala UAB „(duomenys neskelbtini)”.

10.10. Galiausiai skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas nevertino liudytojos R. J. parodymų apie tai kad ji, veikdama kaip bankroto administratoriaus - UAB „(duomenys neskelbtini)” atstovė, visą UAB „(duomenys neskelbtini)” dokumentaciją perėmė ne iš F. S. ar kito įmonės administracijos atstovo, o pasiėmė ją iš UAB „(duomenys neskelbtini)”, iš kurios UAB „(duomenys neskelbtini)” nuomavosi patalpas adresu (duomenys neskelbtini), vadovo J. V.; dokumentų pasiėmimas nebuvo užfiksuotas jokiu priėmimo – perdavimo aktu, todėl neatmestina tikimybė, kad nebuvo paimti ir ištirti visi dokumentai, turintys reikšmės įrodant F. S. kaltę ar nekaltumą kaltinant jį padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis šioje byloje buvo nuteistas.

10.11. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi liudytojo J. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas miręs, todėl nebuvo jokios galimybės apklausti jį teisme, taip pat ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Būtent pastarojo liudytojo parodymuose atskleidžiamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentacijos perdavimo bankroto administratoriui - UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybės.

10. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti. Apeliantas M. Š. ir jo gynėjas advokatas G. Ivoška prašė jų apeliacinį skundą tenkinti. Apeliantas F. S. ir jo gynėjas advokatas A. Montrimas taip pat prašė jų apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliaciniai skundai atmetami

Dėl nuteistojo M. Š. gynėjo apeliacinio skundo

11. Nuteistojo M. Š. gynėjas skundu prašo jo ginamąjį išteisinti. Apeliantas kategoriškai nesutinka su M. Š. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, gynyba neginčija, kad M. Š. gavo kaltinime nurodytas lėšas, tačiau pabrėžia, kad vien lėšų gavimo faktas nereiškia, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Esminiai argumentai, kuriais ginčijamos apkaltinančios išvados dėl turto pasisavinimo, yra koncentruoti į tai, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo padaryta jokia turtinė žala. Neatskleidus ir neišsiaiškinus aplinkybių, kodėl įmonės generalinio direktoriaus pavaduotojas F. S. neteisėtai pervedė į generalinio direktoriaus M. Š. sąskaitą pinigus (4 446,38 Eur), buvo padaryta klaidinga išvada dėl turtinės žalos padarymo bendrovei. Atitinkamai tolesniais argumentais yra akcentuojama, kad tikrasis pinigų pervedimo tikslas buvo padidinti įmonės vadovui M. Š. darbo užmokestį, ką patvirtina abiejų nuteistųjų parodymai, kurie byloje esančiais įrodymais liko nepaneigti, be to, teismas nenustatė, kad M. Š. neturėjo teisės gauti didesnio darbo užmokesčio už kitus darbuotojus.

12. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. Š. pasisavinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4 446,38 Eur vertės turtą, o F. S. padėjus M. Š. šį turtą pasisavinti, nurodė, kad tokią išvadą leidžia daryti nuosprendyje aptarti finansiniai dokumentai, iš kurių matyti, jog kaltinime nurodytos pinigų sumos buvo išmokėtos F. S. suklastojus įsakymą dėl M. Š. priėmimo dirbti į įmonę „(duomenys neskelbtini)“, po ko, esant tokiai faktinei ir teisinei situacijai, M. Š. gavo kaltinamajame akte nurodytas pinigų sumas, kurių gauti pagal galiojančius teisės aktus ar lokalinius įmonės dokumentus neturėjo teisinio pagrindo. Tuo pačiu teismas konstatavo, kad tokias lėšas M. Š. gavo iš anksto susitaręs su F. S. Nors pirmosios instancijos teismas detaliai neaptarė ir nevertino M. Š. ir F. S. parodymų dėl to, kad pinigai, kurie mokėjimo pavedimais buvo pervedami į M. Š. asmeninę sąskaitą, kaip mokėjimo paskirtį nurodant „M. Š. darbo užmokestis“, neva buvo skirti apmokėjimui už M. Š. realiai atliktą papildomą darbą, tačiau padaryta galutinė išvada, jog tokios lėšos buvo pasisavintos, yra teisinga.

13. Analizuojant, ar M. Š., o taip pat ir F. S. aptariamais veiksmais buvo padaryta BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, pirmiausia pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo, kad M. Š. realiai įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Pati M. Š. viso proceso metu parodė, kad įmonėje buvo įdarbinta fiktyviai, tą ji suprato. Darbo sutartį pasirašė, tačiau realiai jokių funkcijų neatliko, pinigų negavo, nė karto nėra buvusi įmonės biure. Pati vadybininkės darbo neišmano, pagal profesiją yra akušerė (3 t., b. l. 184-189; 12 t., b. l. 121-123). Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų M. Š. dirbančios įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nėra matęs, patys nuteistieji taip pat pripažįsta, kad M. Š. realiai nebuvo įdarbinta. Nepaisant to, kad M. Š. įmonėje nedirbo ir Krovinių skyriaus vadybininkės pareigų neatliko, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už jos tariamą darbą buvo mokomos lėšos, t. y. vienuolikoje mokėjimo pavedimų, kaip mokėjimo paskirtį nurodžius „M. Š. darbo užmokestis“, iš viso buvo išmokėta 4 446,38 Eur suma, ją pervedant į nuteistojo M. Š. asmeninę banko sąskaitą. Neneigdami aplinkybės, kad M. Š. bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ niekada nedirbo, abu nuteistieji tvirtina, kad pačios piniginės lėšos visgi buvo pervestos ne be pagrindo, o už realiai įmonei suteiktas paslaugas, t. y. M. Š. atliktą papildomą darbą. Tokios pozicijos laikomasi ir pateiktuose apeliaciniuose skunduose. Antai, nuteistojo M. Š. gynėjas pabrėžia, kad tiek jo ginamasis M. Š., tiek F. S. nuosekliai parodė, kad M. Š. dirbo ne tik kaip įmonės vadovas, bet atliko ir tokias funkcijas, kurios pastarajam, kaip įmonės vadovui, nepriklausė (dirbo ir kaip profesionalus suvirintojas). Apklausiamas M. Š. teigė be einamų generalinio direktoriaus pareigų dirbęs įvairius papildomus ūkinius darbus. Kokie konkrečiai tai buvo darbai, parodymuose nėra aiškiai įvardinta. Iš teisiamojo posėdžio, vykusio pirmosios instancijos teisme, protokolo matyti, kad M. Š. parodė: „aš ėjau direktoriaus pareigas ir dirbau dar daug papildomų darbų, susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkiu, tai atvažiuodavau pirmas ir išvažiuodavau paskutinis iš ten?...? aš dirbau ir tuos pinigus tikrai uždirbau?...? aš tą įmonę per dvejus metus padariau pelningą, palikau pelningą“ (12 t., b. l. 159-162). Ikiteisminio tyrimo metu M. Š. tvirtino be pagrindinių pareigų dirbęs viršvalandžius, papildomą darbą, t. y. vienas sutvarkęs veterinarinį sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), remontavęs tiltinius kranus, kuriuos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ naudojo vagonams iškrauti/pakrauti, atliko tiekėjo funkcijas bei kitus darbus (11 t., b. l. 104-105, 137-139, 145). Duodamas parodymus dėl M. Š. darbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, F. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad „M. Š. tikrai daug dirbo ir dirbo tą darbą, kuris jam nepriklauso. Prireikia profesionalaus suvirintojo, už kurį sumokėsi masę pinigų, o M. drąsiai tai daro?...? atliko kitus darbus, nesusijusius su direktoriaus pareigomis“ (12 t., b. l.164-168). Ikiteisminio tyrimo metu dėl įrodinėjamų M. Š. atliktų darbų, F. S. parodė, kad pastarasis „pirko kanceliarines prekes, kitas prekes, atliko ūkio darbus, jei reikėdavo, virindavo vagonus ir pan.“ (11 t., b. l. 111-114).

14. Taigi matyti, kad neneigiant fiktyvaus M. Š. įdarbinimo, yra kategoriškai nesutinkama su išvada, kad įmonės pinigai buvo išmokėti nusikalstamai, t. y. M. Š. juos pasisavinant, o F. S. – savo veiksmais padedant M. Š. pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4 446,38 Eur vertės turtą. Atsižvelgiant į anksčiau aptartus apeliantų parodymus bei apeliacinių skundų argumentus, būtina analizuoti, ar bylos medžiagoje yra objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistųjų teiginius, kad M. Š. atliko papildomą darbą, kuris buvo apmokėtas kaltinime nurodytais mokėjimo pavedimais. Tuo tikslu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, kad vien tai, jog kaltininkas nurodo, kad bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms (nagrinėjamu atveju – pinigus išmokėjus už realiai atliktą darbą), to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą kaltininko padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko teiginiai dėl turto panaudojimo įmonės reikmėms (nagrinėjamu atveju – pinigų išmokėjimo už realiai įmonei suteiktas paslaugas) turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti įmonės turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamas įmonės turtas, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208/2008">2K-208/2008</a>, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-197/2012, 2K-271-719/2019). Šios aptartos nuostatos yra aktualios ir nagrinėjamai bylai. Įrodinėjimui, kad įmonės pinigai buvo išmokėti ne be pagrindo, o už atliktą darbą, keliami analogiški reikalavimai, t. y. nuteistųjų parodymai, jog fiktyvios darbo sutarties su M. Š. pagrindu išmokėta 4 446,38 Eur suma buvo pervesta neva už realiai įmonei suteiktas paslaugas (M. Š. papildomą darbą), turi būti pagrįsta konkrečiais duomenimis, kuriuos būtų galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais.

15. Būtent tokių duomenų šioje byloje ir nėra. Nuteistųjų parodymų iš esmės nepagrindžia atitinkami objektyvūs įrodymai. Nuteistojo M. Š. gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja neva tai, kad M. Š. dirbo kaip profesionalus suvirintojas, patvirtino liudytojas J. S., nurodęs, kad M. Š. atlikdavo remonto darbus, ir liudytojas A. N., teigęs, kad M. Š. dirbo visokį darbą, kurį netgi apskaityti būtų sunku. Teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi nurodytų liudytojų viso proceso metu duotus parodymus, neturi pagrindo spręsti, kad J. S. ir A. N. būtų nurodę reikšmingų duomenų, patvirtinančių apeliantų versiją apie tai, kad M. Š. be savo pagrindinių pareigų dar dirbo papildomai, jei taip, kokia apimtimi, kokius konkrečiai darbus, kiek jie truko ir pan. Pastebėtina, kad A. N. ikiteisminiame tyrime nurodė tik žinojęs, kad M. Š. dirbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nė negalėjo įvardinti kokiose pareigose (11 t., b. l. 80-82). Liudytojas J. S. apie M. Š. nurodė tai, kad „vėliau direktoriaus pareigas ėjo M. Š., kuris iki tol bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo, tačiau kokiose pareigose, negaliu pasakyti, nes nežinau“ (3 t., b. l. 89-91). Analizuojant teisme duotų liudytojų parodymus, matyti, kad J. S. apie M. Š. funkcijas parodė tik tiek, kad pastarasis „neilgai dirbo direktoriumi“, apie jokį papildomą darbą neminėjo ir tik, atsakydamas į tiesiogiai M. Š. užduotą klausimą, nurodė atsimenantis, kad M. Š. po darbo atlikdavo remonto darbus (12 t., b. l. 105-108). Toks liudytojo lakoniškas teiginys niekaip neleidžia spręsti apie tai, kad M. Š. išties būtų dirbęs su einamomis pareigomis nesusijusius darbus. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas nurodytą aplinkybę iš esmės nurodė net ne pats, o viso labo atkartojo kaltinamojo klausime pateiktą atsakymą. Nors pirmosios instancijos teismas tuo metu kaltinamojo procesinį statusą turėjusio M. Š. klausimo nepašalino kaip aiškiai netinkamo (menamo), tačiau išklausius 2019 m. gegužės 28 d. teisiamojo posėdžio garso įrašą akivaizdu, kad tai ne liudytojas J. S., o M. Š. nurodė aplinkybes dėl pastarojo darbo prie vagonų, o liudytojas tik formaliai jas patvirtino. Antai, minimo garso įraše užfiksuotas toks sudėtinis M. Š. klausimas „J., ar Jūs atsimenate, kai aš irgi rūpindavausi vagonais, virindavau juos, tvarkydavau, paruošdavau juos ten remontui, kai jie atvažiuodavo išsižergę, lygindavom tuos vagonus? Ar Jūs matydavote, kai aš atlikdavau tuos darbus? Kai aš organizuodavau ir pats juos atlikdavau? Čia kai aš buvau direktorius, kai po darbo pasilikdavau“ (garso įrašas nuo 25.41 min. iki 26.20 min.). Taigi ir be didesnės analizės aišku, kad toks klausimas nebuvo tinkamas, o liudytojo atsakymas „taip taip, atsimenu“ nepripažintinas įrodymu, patvirtinančiu M. Š. parodymus dėl papildomo darbo bendrovėje.

16. Analogiška situacija ir dėl liudytojo A. N. parodymų teisme. 2019 m. birželio 19 d. teisiamojo posėdžio protokole (12 t., b. l. 121-123) užfiksuotų liudytojo parodymų turinys niekaip neleidžia spręsti, kad M. Š. be generalinio direktoriaus pareigų būtų atlikęs įmonėje kitas funkcijas, juo labiau, koks galėjo būti tų funkcijų turinys, apimtis ir pan. Apklausiamas liudytojas teismui parodė tik tai, kad jis su M. Š. darbo reikalais nebendraudavo, pažymėjo, kad M. Š. dirbo daug, buvo prie darbštesnių. Liudytojo išsakyta frazė, kad įmonėje buvo „visokio darbo, kurį net sunku apskaityti“ niekaip nepatvirtina apeliantų įrodinėjamos versijos, kad M. Š. bendrovėje dirbo papildomai, nesuteikia jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, koks konkrečiai buvo papildomų funkcijų turinys, kiek papildomo darbo suteikta.

17. Be gynėjo nurodytų liudytojų parodymų kitų duomenų, patvirtinančių M. Š. ir F. S. parodymus, nenurodo netgi patys apeliantai. Tiesa, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo teikiama kasos knygos lapo kopija, kaip neva įrodanti, kad M. Š. be generalinio direktoriaus pareigų atlikdavo ir kitas funkcijas, tačiau, teismo vertinimu, nurodyto dokumento turinys vis dėlto niekaip neleidžia daryti išvados, kad M. Š. būtų atlikęs suvirinimo ar kokius kitokius darbus. Grynųjų pinigų išmokėjimas už prekes neįrodo papildomai atliktų darbų. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistojo M. Š. gynėjas, tvirtindamas, kad nuteistasis savo jėgomis remontavo ir įrengė (duomenys neskelbtini) esantį muitinės sandėlį, paversdamas jį tinkamu maistui sandėliuoti, jokių objektyvių duomenų nepateikė. Gynėjas užsiminė, kad tai M. Š. pasirūpino leidimų gavimu iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, nurodydamas juos pateikti iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka pradžios. Vis dėlto nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nei nurodyti, nei kiti dokumentai nebuvo teikiami, kas tik patvirtina išvadą, kad nuteistųjų keliama versija yra deklaratyvi ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis (kita vertus, ir gynėjo minimų leidimų pateikimas neleistų spręsti, kad M. Š. būtų faktiškai atlikęs remonto darbus).

18. Tad nagrinėjamoje byloje nesant įrodymų dėl to, kad nuteistasis M. Š. be generalinio direktoriaus pareigų vykdė dar ir papildomus darbus, pagrįstai konstatuota, jog apeliantai M. Š. ir F. S., veikdami bendrininkų grupe, atliko nusikalstamus veiksmus, kuriais vienas jų (M. Š.) pasisavino įmonės turtą, o kitas (F. S.) – padėjo šį svetimą turtą pasisavinti. Pastebėtina, kad apeliantų parodymuose taip ir nebuvo pateiktas logiškas paaiškinimas, kodėl tuo atveju, jeigu M. Š. be tiesioginių pareigų atliko ir kitus darbus (tokia situacija praktikoje yra pilnai galima), buvo priimtas sprendimas už minimą papildomą darbą apmokėti fiktyviai įdarbinant M. Š., o ne nustatyta tvarka įforminti papildomų funkcijų atlikimą ir apskaičiuoti užmokestį. Kritiškai vertintini parodymai dėl to, kad nebuvo galimybės M. Š. mokėti didesnį atlyginimą, kadangi visų atlyginimai buvo fiksuoti, o, padidinus vienam, ir kiti būtų paprašę didesnio užmokesčio. Matyti, kad tokiu būdu išsakoma viso labo prielaida, kuria bandoma pateisinti nusikalstamą elgesį, taip ir nepagrindžiant, kodėl asmuo, kuris įmonėje neva atliko visą eilę papildomų darbų, apie kuriuos, beje, esą buvo žinoma kitiems įmonės darbuotojams, negalėjo teisėtu būdu gauti už tai atlyginimą.

19. Iš nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo galima suprasti, kad M. Š., siekdamas išvengti atsakomybės arba bent jau sumenkinti savo veiksmus, įrodinėja, kad ne jis, o F. S. buvo faktinis įmonės vadovas (tuo tikslu remiasi liudytojo J. V. parodymais), pastarasis priiminėjo sprendimus ir būtent jo, t. y. F. S., veiksmais bei priimtais sprendimais, M. Š. gavo naudą. Tokie teiginiai nevertintini nei kaip pagrįsti, nei reikalauja platesnio aptarimo. Šioje vietoje nurodytina tai, kad iš byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumos aiškiai nustatyta, kad būtent abiejų nuteistųjų veiksmais buvo padaryta BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Pabrėžtina, kad M. Š., įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ėjo generalinio direktoriaus pareigas, ir, vadovaujantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatų 5.20 – 5.24 punktais (1 t., b. l. 128-138), turėjo teisę, be kita ko, savarankiškai spręsti finansinius klausimus, tvarkyti įmonės turtą, įskaitant pinigines lėšas, todėl kaip nepagrįstos atmetamos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl to, ar M. Š. turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus vienas ar kartu su F. S. priimti sprendimą dėl įmonės lėšų pervedimo į savo sąskaitą, taip pat priimti įsakymą dėl M. Š. įdarbinimo.

20. Taigi nepasitvirtinus F. S. ir M. Š. parodymams pritartina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad nuteistieji pasisavino 4 446,38 Eur vertės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Laikytina, kad ši nusikalstama veika padaryta bendrais abiejų kaltininkų veiksmais – F. S. pateikė pasiūlymą dėl fiktyvaus M. Š. įdarbinimo, pasirašė tikrovės neatitinkančią sutartį su ja, abu nuteistieji įkalbėjo M. Š., dėl ko kaltinime pagrįstai inkriminuota nuteistuosius veikus bendrininkų grupe. Dėl nurodytos kaltinimo dalies F. S. neteisėtai pervestų pinigų negavo, visa 4 446,38 Eur suma buvo pervesta į asmeninę M. Š. banko sąskaitą, po ko šis gautus pinigus panaudojo asmeninėms reikmėms, t. y. konstatuotina, kad M. Š. pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, o F. S. – padėjo pastarajam neteisėtai pasisavinti anksčiau nurodytos vertės svetimą įmonės turtą. Tokiais nuteistųjų veiksmais bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ neabejotinai buvo padaryta žala, iš įmonės be jokio teisėto pagrindo buvo išmokėta 4 446,38 Eur suma. Taigi, priešingai nei įrodinėjama M. Š., o taip pat ir F. S. apeliaciniuose skunduose, turtinės žalos padarymo požymis, kaip būtinasis aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymis yra įrodytas ir nekelia abejonių.

21. Apeliacinės instancijos teismui kaip teisingas patvirtinus nuosprendžio išvadas, jog M. Š. 4 446,38 Eur buvo išmokėti nesant teisinio pagrindo, nėra pagrindo plačiau analizuoti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais įrodinėjamas apsimestinio sandorio buvimas ir atitinkamai ginčijamas BK 183 straipsnyje (skunde klaidingai nurodomas BK 184 straipsnis) numatyto nusikaltimo padarymas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. Š. buvo sudarytas fiktyvus sandoris. Pabrėžtina, kad M. Š. nei sutartyje nurodytų Krovinių skyriaus vadybininkės, nei jokių kitų pareigų įmonėje nėjo, t. y. ji nebuvo įdarbinta. Objektyvių duomenų, kad M. Š. būtų atlikęs papildomą darbą, už kurį siekta atsiskaityti pasinaudojant M. Š. įdarbinimu, nėra. Fiktyvios darbo sutarties sudarymas buvo nukreiptas į siekį pasisavinti įmonės lėšas. Taigi aptariamu nebuvo sukurti jokie civiliniai teisiniai santykiai, pagrindo M. Š. ir F. S. veiksmus vertinti kaip apsimestinį sandorį aiškiai nėra.

Dėl nuteistojo F. S. apeliacinio skundo

22. Apeliaciniu skundu nuteistasis F. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti dėl visų nusikalstamų veikų, kurių padarymu buvo pripažintas kaltu. Skunde dėstomais argumentais nuteistasis pirmiausia ginčija jo nuteisimą iššvaisčius UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Analogiška pozicija buvo išsakyta ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, F. S. veiksmai iššvaisčius įmonės turtą pasireiškė tuo, kad pastarasis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pavaduotoju, vieninteliu akcininku bei kasininku, turėdamas teisę disponuoti bendrovės turtu bei piniginėmis lėšomis, žinodamas, kad įmonės finansinė padėtis sunki, bendrovė neatsiskaito su kreditoriaus ir jai gresia bankrotas, fiktyviai įdarbino į UAB „(duomenys neskelbtini)“ Krovinių skyriaus pardavimų vadybininkės pareigas G. Š. (ankstesnė pavardė V.), po ko pastarajai faktiškai neatliekant jokių darbinių pareigų bendrovėje, iš įmonės sąskaitos per šešis kartus neteisėtai pervedė į G. Š. asmeninę sąskaitą iš viso 1 362,37 Eur. Be to, svetimo (įmonės „(duomenys neskelbtini)“) turto iššvaistymo veiksmai pasireiškė ir fiktyviai bendrovėje įdarbinant A. S. (į Ūkio skyriaus viršininko pareigas), nors šis faktiškai jokių darbinių pareigų bendrovėje neatliko, nepaisant ko, į A. S. asmeninę sąskaitą iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos per du kartus buvo pervesta bendra 561,41 Eur suma.

23. Neigdamas savo kaltę, nuteistasis F. S. tvirtina, kad abu anksčiau nurodyti asmenys – G. Š. ir A. S. – realiai dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Proceso metu buvo įrodinėjama, kad G. Š. bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo antraeilėse pareigose, atliko administracines funkcijas, taip pat tvarkė bankinius reikalus (pildydavo pavedimus, nešdavo juos į banką). Tai, kad G. Š. išties dirbo įmonėje, anot apelianto, patvirtina įgaliojimas, be to, ir apklausti liudytojai įvardino kai kurias pastarosios atliktas funkcijas. Taip pat įrodinėjama, kad realias darbo funkcijas atliko ir A. S., kuris, apelianto teigimu, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėliuose, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei kitose įmonėse.

24. Vertinant tokius apelianto teiginius, pastebėtina, kad analogiška pozicija buvo išsakoma iš esmės viso proceso metu. Apeliaciniame skunde naujų argumentų nei tie, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nenurodyta. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų, teismas tokiais nuteistojo F. S. parodymais nepatikėjo. Nors nuteistojo parodymai bei argumentai detaliai ir nebuvo analizuojami, tačiau teismas, įvertinęs G. Š., A. S., nuosprendyje aptartų liudytojų parodymus, taip pat tai, kad byloje nėra jokių darbo apskaitos žiniaraščių, patvirtinančių G. Š. ir A. S. darbo funkcijų atlikimą įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, konstatavo, kad abu minėti asmenys buvo įdarbinti fiktyviai, iš bendrovės sąskaitos lėšos jiems buvo pervedamos neteisėtai, dėl ko padaryta išvada, kad F. S. kaltinime nurodytais veiksmais iššvaistė svetimą, t. y. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, turtą.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis apeliantą F. S. kaltinančiomis išvadomis. Byloje surinktų, ištirtų ir teisme įvertintų įrodymų visuma patvirtina kaltinimo aplinkybes, o F. S. parodymus leidžia atmesti kaip objektyviai neįrodytus ir nepagrįstus. Pažymėtina, kad apklausti G. Š. ir A. S. viso proceso metu paneigė atlikę bent kokias realiais funkcijas bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Iš G. Š. parodymų matyti, kad ji visąlaik tvirtino, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo priimta tik formaliai ir realiai minėtoje bendrovėje nedirbo. Liudytoja neneigė rašiusi prašymą dėl įdarbinimo, darbo sutarties sudarymo, tačiau ji realiai nedirbo, viskas buvo daroma tik dėl to, kad ji galėtų gauti didesnį atlyginimą iš kitų darboviečių, priklausiusių tam pačiam F. S. Tokią galimybę padidinti darbo užmokestį per įmonę „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlė būtent F. S., ji tam neprieštaravo (3 t., b. l. 93-94, 96-97; 11 t., 204-206; 12 t., b. l. 112-115). Tai, kad tokie G. Š. parodymai yra pagrįsti, spręstina iš to, kad tyrimo metu nebuvo pateikti jokie objektyvūs dokumentai, patvirtinantys, kad pastaroji atliko darbo sutartyje nurodytas funkcijas. Apeliantas akcentuoja vieną dokumentą, kuris neva įrodo, kad tarp G. Š. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo faktiniai darbo santykiai. Tuo tikslu pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2012 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimas, kuriame nurodyta, kad F. S., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojas, įgalioja, be kita ko, G. Š. atstovauti bendrovei, pateikiant AB „Swedbank“ mokėjimo pavedimus, debeto pavedimus bei kitus rašytinius įrodymus atlikti operacijas sąskaitoje (numeris nurodytas) ir atliekant kitus įgaliojime nurodytus veiksmus. Dokumente, be kita ko, yra įgalioto asmens, t. y. G. Š., parašas (12 t., b. l. 120). Atsižvelgiant į minėto įgaliojimo buvimą, nuteistasis ir jo gynėjas kaip tik ir bandė įrodinėti pastarąją vykdžius su įmonės veikla susijusius pavedimus, vykdavus į banką, aiškino neva ji dirbo antraeilėse pareigose administratorės funkcijoms atlikti.

26. Byloje surinktų įrodymų kontekste teisėjų kolegija vis dėlto neturi pagrindo laikyti, kad šis dokumentas patvirtina G. Š. realiai dirbus įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Akivaizdu, kad įgaliojimo atlikti nurodyto pobūdžio veiksmus faktas savaime nerodo, kad įgaliotasis asmuo yra įmonės darbuotojas. F. S., būdamas generalinio direktoriaus pavaduotojas, vienintelis akcininkas bei kasininkas, turėjo teisę įgalioti bet kurį asmenį (nebūtinai bendrovės darbuotoją) atstovauti įmonei banke, pateikiant mokėjimų pavedimus, pavedant bankui atlikti operacijas sąskaitoje, įnešti grynuosius pinigus ir pan. Apklausiama G. Š. neneigė, kad, vykdydama F. S. pavedimus, eidavo į banką. Pastaroji dirbo bent keliose F. S. įmonėse, šis, duodamas jai užduotis, neišskirdavo, kokios įmonės vardu jos yra atliktinos; pagal F. S. nurodymus ji eidavo į banką, nešdavo pavedimus ir pan. (12 t., b. l. 112-115). Taigi pilnai tikėtina, kad G. Š. galėjo atstovauti ir įmonei „(duomenys neskelbtini)“ banke, kaip ir nurodyta 2012 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojime, tačiau šis dokumentas, anaiptol, neleidžia daryti išvados, kad G. Š. dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Atkreiptinas dėmesys, kad G. Š. pagal darbo sutartį buvo įdarbinta į Krovinių skyriaus pardavimų vadybininkės pareigas, tačiau jokių duomenų, kad ji tokias pareigas (ar kitas realias darbines funkcijas) atliko, nėra. Pastebėtina, kad net pats apeliantas nepateikia jokių argumentų, kuriais būtų įrodinėjęs, kad G. Š. dirbo vadybininke, būtų atlikusi bent kokias vadybinių žinių ir įgūdžių reikalaujančias funkcijas.

27. Analogiška situacija yra ir dėl A. S. Šiuo atveju apeliantas tikino neva A. S., kuris atliko jo (F. S.) namuose remontą, dirbo ir įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Anot nuteistojo, bendrovė ėmėsi naujos verslo krypties, susijusios su grindų dangos dengimu specialiais mišiniais. Ši veiklos sritis nebuvo didelė, pasiūlė užsiimti A. S. Pastarasis turėjo ieškoti klientų, naujų užsakymų. Įmonė buvo pasirašiusi sutartį su „Ryanair“, jiems reikėjo grindų, pristatė savo gaminį. A. S. važiavo pats, tiesiogiai bendravo, viską pristatė, pateikė pavyzdžius, sutvarkė atitinkamus grindų plotus angaruose, veikė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir naudai. Tas pats buvo ir su „(duomenys neskelbtini)“, kur sandėlyje tvarkė didelių plotų grindis ir pan. (12 t., b. l. 164-168). Nuteistojo parodymus apie realų įdarbinimą įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ kategoriškai paneigė liudytojas A. S., kuris viso proceso metu analogiškai tvirtino, kad jokių funkcijų minėtoje įmonėje neatliko. A. S. patvirtino, kad formalus įdarbinimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo, tą jam pasiūlė F. S., tačiau realiai jis jokių pareigų bendrovėje neatliko, juo labiau, Ūkio skyriaus viršininko, kaip nurodyta darbo sutartyje. Apklausiamas liudytojas parodė, kad faktiškai jis atliko darbus prie F. S. namo ir pačiame name (klijavo plyteles), darbas priklausė nuo oro sąlygų. Vienu momentu F. S. pasiūlė įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo pasirašyta sutartis, tačiau realiai jis toje įmonėje nedirbo ir savęs darbuotoju nelaikė. Kai dėl blogo oro negalėjo klijuoti plytelių, vieną kartą važiavo su F. S. į įmonės sandėlį, kur padėjo iškrauti krovinį, bei apie 2013 m. gruodžio mėn. F. S. pasakius, kad jis nori steigti statybinę įmonę, kuri užsiimtų poliuretaninės grindų dangos klojimu, kas tuo metu Lietuvoje buvo naujovė, vyko kartu su pastaruoju (F. S.) į bendroves, tarp jų „(duomenys neskelbtini)“ bazę, (duomenys neskelbtini), kur buvo demonstruojami grindų pavyzdžiai. Realiai pats A. S. jokių klientų neieškojo, nesitarė su įmonėmis, kad galėtų parodyti grindų pavyzdžius. Taigi liudytojas A. S. akcentavo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirbęs, jam nebuvo nustatytas joks darbo grafikas, neturėjo jokių pavestų funkcijų toje bendrovėje (3 t., b. l. 142-143, 145, 148-149; 12 t., b. l. 114-115). Tokie liudytojo parodymai atitinka bylos medžiagą, kurioje be F. S. parodymų nėra daugiau jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie tai, kad A. S. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas realių funkcijų atlikimui. Tai, kad pastarasis yra vykęs su F. S. demonstruoti grindų pavyzdžių, ko liudytojas ir neneigia, nerodo, kad A. S. dirbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, jam buvo pavestos konkrečios darbo funkcijos, kurios buvo vykdomos ir būtent už jas atsiskaityta kaltinime nurodytų pavedimų pagrindu pervestomis pinigų sumomis. Jeigu asmuo išties būtų dirbęs įmonėje, matyt, toks faktas gana paprastai atsispindėtų bendrovės dokumentuose (pavyzdžiui, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose) ir nekiltų didesnių problemų tokią aplinkybę pagrįsti objektyviais duomenimis. Šiuo atveju apelianto teiginių dėl A. S. darbo įmonėje rašytinė medžiaga nepatvirtina, apie konkretų minimo asmens darbą bendrovėje nenurodė ir byloje apklausti liudytojai.

28. Nepasitvirtinus nuteistojo F. S. parodymams dėl G. Š. ir A. S., nesurinkus įrodymų, kad pastarieji realiai dirbo ir atliko darbines funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, apeliantas atitinkamai neturėjo pagrindo bendrovės piniginės lėšas pervesti nurodytiems asmenims (į G. Š. ir A. S. asmenines sąskaitas pervedus bendrai 1 923,78 Eur). Nustatyta, kad fiktyvus darbo santykių sukūrimas buvo inicijuotas būtent paties apelianto, pastarasis pasirašė įsakymus dėl G. Š. ir A. S. įdarbinimo, bendrovės lėšų pervedimas tariamiems darbuotojams taip pat vyko F. S. sprendimu (šiam, kaip generalinio direktoriaus pavaduotojui, vieninteliam akcininkui ir kasininkui, pagal įmonės įstatų 5.22.1 straipsnį turint teisę disponuoti bendrovės turtu ir piniginėmis lėšomis). Akivaizdu, kad dėl tokių F. S. veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė turtinę žalą, kadangi įmonės pinigai buvo panaudoti ne pagal paskirtį, ne bendrovės naudai ir jos interesais. Tokiu būdu darytina išvada, kad F. S. veiksmuose yra visi BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, apelianto kaltė yra įrodyta, apkaltinamasis nuosprendis priimtas pagrįstai.

29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu F. S. buvo nuteistas ir dėl to, jog, veikdamas bendrininkų grupe su M. Š., pasisavino įmonės „(duomenys neskelbtini)“ turtą, o būtent padėjo M. Š. pasisavinti 4 446,38 Eur dydžio įmonės turtą bei pats pasisavino 9 094,78 Eur bendrovės piniginių lėšų. Teisėjų kolegija ankstesniais argumentais dėl nuteistojo M. Š. apeliacinio skundo jau pasisakė, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos, M. Š. kaltė pasisavinus, o F. S. kaltė – padėjus bendrininkui pasisavinti 4 446,38 Eur dydžio bendrovės turtą yra teisingos, dėl ko F. S. apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas pastarojo nuteisimas dėl minėtų nusikalstamų veiksmų, iš naujo neanalizuotini. Be to, F. S. kaltė padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo konstatuota nustačius jo tolesnius tęstinius nusikalstamus veiksmus, t. y. pastarasis, žinodamas, kad M. Š. bendrovėje faktiškai nedirba ir darbo sutartis su ja yra sudaryta tik dėl akių (fiktyvi), jis (F. S.) žinodamas, kad M. Š. ir M. Š. iš įmonės kasos grynieji pinigai realiai nebus išmokėti, tyčia išrašė tris kasos išlaidų orderius (bendrai 9 094,78 Eur sumai), juose pasirašė kaip pinigus išmokėjęs asmuo, tačiau realiai tų pinigų neišmokėjo, o pasiėmė sau, taip pasisavindamas anksčiau nurodyto dydžio bendrovės turtą.

30. Tenka pastebėti, kad dėl šios nuosprendžio dalies apeliantas F. S. iš esmės konkrečių nesutikimo argumentų nepateikė. Jeigu dėl 4 446,38 Eur sumos, dėl kurios jis pripažintas kaltu kaip padėjęs M. Š. šias pinigines lėšas pasisavinti, buvo įrodinėjama, kad vietoje fiktyviai įdarbintos M. Š. realiai bendrovėje papildomus darbus atliko M. Š. ir piniginės lėšos į pastarojo asmeninę sąskaitą buvo pervestos ne be pagrindo, o už realiai įmonei suteiktas paslaugas, tai šioje dalyje dėl tęstinių F. S. veiksmų pasisavinant įmonės turtą apeliantas jokių aiškių motyvų, paneigiančių jo kaltę, nenurodo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad F. S. išmokėjo grynuosius pinigus pagal išrašytus kasos išlaidų orderius. Tokia išvada nors ir yra lakoniška, tačiau savo esme teisinga. Teisėjų kolegija papildomai nurodo tai, kad apklaustas M. Š. visų apklausų, taip pat ir apklausiant teisme, metu paneigė gavęs grynuosius pinigus pagal orderį Nr. 7 (atkreiptinas dėmesys, kad minėtame dokumente net nėra M. Š. parašo; dokumentas patvirtintas tik kasininko, kurio funkcijas 2014 m. vykdė F. S., parašu), taip pat jam nežinomos kituose dviejuose orderiuose (Nr. 21 ir Nr. 25) nurodytų sumų išmokėjimo aplinkybės. Liudytoja M. Š. apklausiama taip pat paneigė gavusi bent kokias grynųjų pinigų sumas iš F. S., pagal pateiktą orderį parašas panašus į jos, tačiau tiksliai parašo tikrumo patvirtinti negalėjo, neatmetė galimybės, jog dokumentas galėjo būti jai pateiktas nebent tik pasirašymui, tačiau liudytojos pozicija dėl pinigų išmokėjimo buvo kategoriška – pinigų iš F. S. negavo (3 t., b. l. 180-181, 189; 12 t., b. l. 121-123). Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad įmonės piniginės lėšos visgi buvo išmokėtos M. Š. ar M. Š., nėra, nurodytas sumas išmokėti įvardintiems asmenims pagrindo nebuvo (M. Š. įmonėje įdarbinta fiktyviai, o M. Š. papildomas darbas neįrodytas), todėl darytina išvada, kad kasos išlaidų orderiuose Nr. 7, Nr. 21 ir Nr. 25 (atliekant įmonės ūkinės – finansinės veiklos tyrimą, pastarasis dokumentas rastas apskaitytas kasos knygoje ir buhalterinėje apskaitoje, tačiau fiziškai šis orderis tarp kasos dokumentų neišsaugotas) pinigines lėšas pasisavino būtent F. S. (pastarasis nė negalėjo paaiškinti, kodėl orderiuose nurodytas sumas jis neva mokėjo grynais, kai tuo tarpu ankstesniais atvejais pinigai buvo pervedami į bankinę sąskaitą). Tokiu būdu ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl F. S. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį yra pagrįsta ir teisėta.

31. Tolesniais nuteistojo F. S. apeliacinio skundo argumentais yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti jį kaltu padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (iš viso penkias). Kaip matyti iš išdėstytų argumentų turinio, apelianto pozicija dėl nesutikimo pripažinti jį kaltu suklastojus tikrus dokumentus iš esmės grindžiama jau anksčiau aptartais aspektais dėl to, kad G. Š. ir A. S. neva realiai dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, o su M. Š. darbo sutartis buvo sudaryta, tik siekiant atsiskaityti su M. Š. už šio bendrovės naudai esą atliktą papildomą darbą, kas, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, taip pat ir šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, buvo įvertinta kaip nepasitvirtinusi gynybinė pozicija. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nurodytų argumentų jau yra pasisakyta, pakartotinai ši skundo dalis neanalizuotina. Dėl apelianto argumentų esą bendrovei nebuvo padaryta jokia žala, kas, nuteistojo F. S. įsitikinimu, reiškia BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo nebuvimą, su tokia pozicija taip pat niekaip nesutiktina. Pažymėtina, kad nurodyta baudžiamojo įstatymo norma (BK 300 straipsnis) saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, taip siekiant užtikrinti normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai, todėl dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma popieriuje, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį.

32. Priešingai nei įrodinėjama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju F. S., sudarydamas fiktyvias sutartis su G. Š., A. S., taip pat ir M. Š., įtvirtino teisinę reikšmę turinčius faktus, t. y. tariamus darbo santykius su nurodytais asmenimis, taip pat kasos išlaidų orderių surašymo aplinkybes. Visų konstatuotų veikų pavojingumą rodo, kad veikos sudarytos per ilgesnį laikotarpį, vertintinas nusikalstamų veikų skaičius, į nusikalstamą sumanymą buvo įtrauktas ne vienas, o keletas asmenų. Dokumentų suklastojimas nulėmė tai, kad buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, kurių pagrindu iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ į G. Š., A. S. bei M. Š. (vietoje dokumentiškai įformintos M. Š.) buvo pervestos nurodytos pinigų sumos, o M. Š. atveju tariamai sumokėta dar ir grynais. Įvertinus piniginių lėšų išmokėjimo faktą su tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nė vienas iš nurodytų asmenų nedirbo, konstatuotina, jog dėl tokių veiksmų bendrovė patyrė aiškią finansinę žalą.

33. Taigi apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su F. S. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Nei šioms, nei anksčiau padarytoms išvadoms neturi reikšmės apelianto minimas neva netinkamas liudytojų R. J. ar J. V. parodymų vertinimas. Pabrėžtina, kad nei vieno, nei kito asmens parodymai neleidžia daryti išvadų, kad liko neištirti nagrinėjamai bylai reikšmingi dokumentai, taip pat abejoti, kad nuteistojo F. S. veiksmais buvo sukeltos konkrečios pasekmės – dėl įvykdytų svetimo turto pasisavinimo bei iššvaistymo veiksmų, o taip pat suklastotų tikrų dokumentų (kasos išlaidų orderių bei įsakymų dėl asmenų priėmimo į darbą) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ padaryta žala. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto teiginio neva teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo J. M., kuris mirė ir kurio nebuvo galimybės apklausti teisme, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kolegija pasisako, jog nors minėto asmens parodymai ir buvo aprašyti nuosprendyje, tačiau iš aprašomosios dalies, kurioje dėstomi teismo motyvai, matyti, kad jais F. S. kaltė nebuvo grindžiama, jokios išvados, remiantis minėto asmens parodymais, nebuvo daromos. Be to, ir pats J. M. apklausos protokolo turinys rodo, kad apklausiamas liudytojas nenurodė iš esmės jokių reikšmingų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendžiant F. S. kaltės klausimą.

34. Šių anksčiau aptartų argumentų visumos pagrindu konstatuotina, kad nuteistojo F. S. kaltė padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje ir penkias nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta ir nekelia abejonių.

Dėl civilinio ieškinio

35. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. Š. gynėjas dėsto argumentus ir dėl nuosprendžio dalies, susijusios su civilinio ieškinio išsprendimu. Gynėjui neaišku, ar BUAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu veikusios bankroto administratorės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės pareikštas civilinis ieškinys dėl 11 018,56 eurų priteisimo apima reikalavimą solidariai iš jo ginamojo, t. y. M. Š., ir kito nuteistojo, t. y. F. S., priteisti 4 446,38 Eur dydžio turtinę žalą. Dar daugiau, nors nuosprendžiu ir buvo solidariai priteista iš nuteistųjų atlyginti nurodytam civiliniam ieškovui 4 446,38 Eur dydžio turtinę žalą, tačiau, anot gynėjo, iš skundžiamo sprendimo (nuosprendžio) neaišku, ar civilinis ieškinys apskritai buvo nagrinėjamas, kadangi minimame procesiniame sprendime nėra duomenų, ar buvo vertinamas ieškinio pagrįstumas, ar ieškinys tenkintas iš dalies, ar visa apimtimi, ar ieškinys buvo pareikštas įrodinėjant solidariąją M. Š. atsakomybę su F. S., kokiais argumentais ir kokiomis civilinės teisės normomis yra grindžiamas žalos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ padarymo faktas. Tuo pačiu apeliantas atkreipia dėmesį, kad specialisto išvada nėra pagrindas grįsti turtinės žalos padarymą ir jos priteisimą, kadangi tokia išvada neįrodo civilinio atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

36. Tuo tarpu apeliantas F. S. atskirai argumentų dėl skundžiamu nuosprendžiu išspręsto civilinio ieškinio neišsako, tačiau prašo civilinį ieškinį atmesti, kas pilnai atitinka pateiktame skunde reiškiamą poziciją dėl kaltės nebuvimo ir prašymo išteisinti.

37. Pasisakant dėl anksčiau nurodytų nuteistojo M. Š. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, primintina, kad skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko, solidariai priteista iš M. Š. ir F. S. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4 446,38 Eur turtinei žalai atlyginti. Nors nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliantas (nuteistojo M. Š. gynėjas) tvirtina esant neaišku, ar pareikštas civilinis ieškinys apėmė reikalavimą atlyginti nurodytą žalą, taip pat, kokiomis įstatymo normomis vadovaujantis nagrinėtas civilinis ieškinys (jei tai apskritai buvo daryta) bei kokiais įrodymais konstatuotas žalos padarymo faktas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog civilinio ieškinio klausimas išspręstas padarant esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Galima sutikti nebent su tuo, kad nuosprendžio dalis, kurioje buvo nagrinėjamas civilinis ieškinys, yra pakankamai lakoniška, visgi iš atitinkamų teismo motyvų matyti, kad pareiga atlyginti žalą buvo konstatuota, vadovaujantis BPK 109 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismui pripažinus M. Š. bei F. S. kaltais pasisavinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, pastariesiems pripažinta pareiga atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad civilinis ieškinys nagrinėtas pagal BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą civilinį ieškinį dėl 11 018,56 Eur žalos atlyginimo (3 t., b. l. 11), šį ieškinį civilinio ieškovo atstovė R. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė palaikanti ir prašė jį tenkinti (12 t., b. l. 159-162). Nuosprendžio motyvuose nurodyta, kad prašomas atlyginti žalos dydis iš kaltininkų priteistinas, atsižvelgiant į kiekvieno jų bendrovei realiai padarytą žalą, taip pat ir pastarųjų bendrus veiksmus. Nors motyvuose teismas detaliai ir neaptarė prašomos atlyginti žalos dydžio paskirstymo, tačiau iš anksčiau nurodytų argumentų aišku, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisus M. Š. ir F. S. dėl to, kad pastarieji, veikdami bendrininkų grupe, pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, t. y. 4 446,38 Eur (M. Š. šias lėšas pasisavino, panaudodamas jas savo asmeninėms reikmėms, o F. S. nuosprendyje nurodytais veiksmais padėjo M. Š. pasisavinti nurodyto dydžio pinigines lėšas), atitinkamai pareikšto civilinio ieškinio dalis buvo priteista atlyginti iš abiejų kaltininkų, t. y. iš M. Š. ir F. S., solidariai priteisiant atlyginti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4 446,38 Eur turtinę žalą.

38. Nors apeliantas bando kelti klausimą, ar civilinio ieškinio reikalavimas apima ir reikalavimą solidariai priteisti iš nuteistųjų nurodyto dydžio turtinę žalą, akivaizdu, kad keliamos abejonės yra nepagrįstos. Civiliniu ieškiniu buvo prašoma iš kaltų asmenų atlyginti bendrą įmonei padarytą žalą. Ne civilinis ieškovas, o teismas, remdamasis byloje surinktais, ištirtais bei įvertintais įrodymais, nustatė kiekvieno iš nuteistųjų konkrečius nusikalstamus veiksmus ir tais veiksmais padarytą žalą. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas bendrais veiksmais padarytai žalai atlyginti taikė solidariąją atsakomybę. Nors nuosprendyje nebuvo aptartos šią atsakomybės rūšį reglamentuojančios nuostatos, tačiau 4 446,38 Eur dydžio žalos, padarytos bendrais nuteistųjų veiksmais, atlyginimas išspręstas teisingai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų. Pažymėtina, kad CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, be kita ko, ir tais atvejais, kai prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Ši norma pakartota ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys. Taigi bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai), nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai. Lietuvos Respublikos CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Bendrininkaujant nusikaltimu padaryta žala solidariai priteisiama iš visų nuteistųjų, dėl kurių bendrų neteisėtų veiksmų nukentėjusysis patyrė žalą. Bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (Lietuvos Respublikos CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu kaip tik ir buvo nustatyta, kad 4 446,38 žala įmonei padaryta bendrais nuteistųjų M. Š. ir F. S. veiksmais, dėl ko abiem pritaikyta solidari atsakomybė atlyginti nurodyto dydžio žalą.

39. Tai, kad nuteistieji M. Š. ir F. S. bendrais veiksmais padarė 4 446,38 Eur, o F. S., veikdamas vienas, pasisavino dar 4 648,40 Eur bei iššvaistė 1 923,78 Eur, šiais bendrais nusikalstamais veiksmais padarydamas 6 572,18 Eur dydžio turtinę žalą įmonei, yra įrodyta ne tik specialisto išvada, bet ir liudytojų G. Š., A. S., M. Š., iš dalies R. M., J. S., R. Š., G. K., A. N., o dalyje dėl BK 183 straipsnio 1 dalies padarymo, iš dalies ir pačių nuteistųjų M. Š. ir F. S. parodymais, finansiniais dokumentais. Taigi ikiteisminio tyrimo metu pareikštas civilinis ieškinys skundžiamu nuosprendžiu tenkintas pagrįstai, pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismą padarius klaidų sprendžiant civilinio ieškinio klausimą nėra. Tiesa, nuteistojo M. Š. gynėjas skunde atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje nenurodyta, kokia apimtimi buvo tenkintas civilinis ieškinys. Tokia aplinkybė nors formaliai ir yra teisinga, tačiau iš nuosprendžio rezoliucinėje dalyje priteistinų sumų turtinei žalai atlyginti, akivaizdu, kad civiliniam ieškovui buvo priteista visa prašoma atlyginti suma, t. y. 11 018,56 Eur, kurių atlyginimas paskirstytas atitinkamomis anksčiau nurodytomis dalimis, priklausomai nuo nusikalstamų veiksmų apimties. Visgi tai nebuvo vienintelis civilinio ieškinio reikalavimas. Iš ieškinio turinio matyti, kad civilinis ieškovas prašė priteisti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios civilinio ieškinio dalies teismas dėl neaišku kokių priežasčių nesprendė, nurodytas reikalavimas liko neišnagrinėtas, dėl ko laikytina, kad civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Visgi civilinis ieškovas apeliacinio skundo dėl to neteikė, atsižvelgiant į tai klausimas dėl palūkanų priteisimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nespręstinas.

40. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles, nuteistųjų M. Š. ir F. S. nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai, tinkamai išsprendė bausmės skyrimo bei civilinio ieškinio klausimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Giriaus Ivoškos bei nuteistojo F. S. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Arūnas Bartkus

Julita Dabulskytė-Raizgienė

Nijolė Žimkienė