D. L. pagal BK 24 str. 4 d., 187 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-307-689/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01901-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6;

2.1.15.3.3.2; 2.3.4.6.1; 2.3.4.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajam E. Š., jo gynėjui advokatui Žilvinui Astrauskui,

nuteistajam J. Š., jo gynėjui advokatui Mindaugui Šatui,

nuteistajam K. M. (vaizdo konferencijos būdu), jo gynėjui advokatui Viktorui Muravskiui,

nuteistojo D. L. gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui,

nuteistojo M. B. gynėjui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui,

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Š., J. Š., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. ir jo atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžiu E. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau? BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį 170 MGL (6402,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. liepos 7 d. (23 d.), laikant, kad E. Š. atliko dalį bausmės – sumokėjo 46 MGL (1732,36 Eur) dydžio baudą. Likusią 124 MGL (4669,84 Eur) dydžio baudą E. Š. įpareigotas sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

J. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteisti K. M., M. B., D. L., pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – L. L.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: jam solidariai iš nuteistųjų E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B. ir D. L. priteista 20 397,51 Eur turtinės žalos ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. Š. priteista iš E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B., D. L. po 208 Eur išlaidoms, patirtoms advokato pagalbai apmokėti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendis pakeistas: nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. Š. iš E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B. ir D. L. priteistos turtinės žalos dydis sumažintas iki 6090 Eur; nuteistųjų K. M. ir J. Š. apeliaciniai skundai atmesti; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo kasacinį skundą atmesti, o nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo bei nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B., D. L. nuteisti už tai, kad, jiems veikiant bendrininkų grupe, 2014 m. gruodžio mėn., tiksli data ir laikas nenustatyti, E. Š., veikdamas kaip organizatorius, nurodė padėjėjui L. L. už nenustatytą atlygį sunaikinti svetimą turtą, t. y. padegti R. Š. automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), bei pateikė jam nusikaltimo padarymo priemonę? 10 litrų benzino; 2015 m. sausio mėnesio pradžioje, tiksli data ir laikas nenustatyti, E. Š. kartu su J. Š., veikiančiu kaip padėjėju, nurodė L. L. ir L. L. surastam nusikalstamos veikos vykdytojui K. M. nusikaltimo padarymo vietą – namo kiemą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ir objektą – automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. sausio mėn. pradžioje, tiksli data ir laikas nenustatyti, padėjėjas J. Š. atskirai nurodė padėjėjui L. L. patikslintą nusikaltimo padarymo terminą – per tris dienas ir objektą – automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pastarasis šią informaciją perdavė K. M.; po to K. M. bei jo pasitelkti į pagalbą nusikalstamai veikai daryti M. B. ir D. L., veikdami kaip bendravykdytojai, tyčia visuotinai pavojingu būdu 2015 m. sausio 11 d. apie 20.00 val. Šiauliuose, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, padegė ir taip sunaikino nukentėjusiajam R. Š. priklausantį 17 124,20 Eur vertės automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); po to L. L. 2015 m. sausio mėn., tiksli data ir laikas nenustatyti, tačiau ne anksčiau nei sausio 11 d., per E. Š. dukterėčią N. O. Šiauliuose, prekybos centre „Akropolis“, esančiame Aido g. 8, iš nusikaltimo organizatoriaus E. Š. gavo kaip atlygį už nusikalstamos veikos padarymą, t. y. automobilio „Mercedes Benz Sprinter 413“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) sunaikinimą, 500 Eur, juos L. L. bei nusikalstamą veiką įvykdę asmenys K. M., M. B. ir D. L. pasidalijo.

II. Kasacinių skundų argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį: pritaikius BK 40 straipsnį, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; civilinį ieškinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka; pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutartį, nurodant, kad jo apeliacinis skundas visiškai patenkinamas. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnis). Teismai per plačiai aiškino BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas dėl visiško kaltės pripažinimo. Priešingai nei konstatavo teismai, kasatorius visiškai pripažino savo kaltę. Reikalavimas duoti parodymus prieš sūnų J. Š. pažeidžia konstitucinius principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, t. y. kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, bei 31 straipsnyje, nustatančiame, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Pripažindamas tai, ką padarė pats, kasatorius įvykdė įstatymo reikalavimą. Neteisingi ir teismų teiginiai, kad jis tik iš dalies pripažino savo kaltę ir dėl to, kad nesutiko su teiginiu, jog sudegintas automobilis priklausė nukentėjusiajam. Kasatoriaus ir nukentėjusiojo paskolos teisiniai santykiai nebuvo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir šių santykių įvardijimas negali būti laikomas neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką. Be to, tai tik teismo spėjimas dėl veikos subjektyviųjų požymių. Kasatorius plačiau paaiškino aplinkybes, nurodydamas, kad jo ir nukentėjusiojo santykiai anksčiau buvo gana artimi ir grįsti pasitikėjimu, kurį jis prarado.

2.2. Teismai per plačiai aiškino ir BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatytus laiduotojui keliamus reikalavimus, nepagrįstai pripažindami, kad laiduotojas negalės daryti teigiamos įtakos, nes su kasatoriumi negyvena. Tokia sąlyga nenustatyta BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse ir jos nebuvimas nepaneigia galimybės asmenį pripažinti tinkamu laiduotoju, juolab kad esant šiuolaikinėms technologijoms ir ryšio priemonėms tradicinės įtakos darymo asmeniui ribos bei galimybės yra kur kas didesnės.

2.3. BK 187 straipsnyje nustatytos dvi žalos turtui padarymo alternatyvos – jo sunaikinimas ir sužalojimas. Turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės bei jo negalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sugadinimas – toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudotis pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios savybės gali būti atkurtos. Nuteistiesiems inkriminuotas svetimo turto sunaikinimas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad automobilis po įvykio buvo suremontuotas ir dalyvavo viešajame eisme. Taigi nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota kaip svetimo turto sunaikinimas, nes turėjo būti kvalifikuota kaip svetimo turto sugadinimas.

2.4. Civilinio ieškinio dydis, kaip ir asmens kaltė padarius nusikaltimą, turi būti neginčytinai įrodytas bylos medžiaga. Nesant pakankamai įrodymų, ieškinys atmetamas arba civiliniam ieškovui pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnis). Svetimo turto sunaikinimo ir sugadinimo požymiai glaudžiai siejasi su išnagrinėto civilinio ieškinio įrodytumu ir jo dydžiu. Nors apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš nuteistųjų priteistos turtinės žalos dydis buvo sumažintas iki 6090 Eur, tačiau, VšĮ „Emprekis“ duomenimis, tai sudaro visą automobilio kainą, o jis buvo tik apgadintas, nukentėjusysis, kaip pats teigė, savo noru automobilio atsisakė, atiduodamas nepažįstamam asmeniui, po to jis buvo suremontuotas ir dalyvavo viešajame eisme. Taigi realiai padarytos žalos dydis nenustatytas, teismo sprendimu nukentėjusysis nepagrįstai praturtėjo nuteistųjų sąskaita.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, ir jį dėl to išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); civilinį ieškinį atmesti; panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutartį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismai neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą – bylos duomenis vertino selektyviai, tendencingai, t. y. palaikydami kaltinimo pusę, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, draudžiančio grįsti nuosprendį abejonėmis, nepašalino byloje esančių prieštaravimų bei nepatikrino įrodymų patikimumo, leistinumo. Kasatoriaus kaltė pagrįsta prielaidomis, kad, būdamas automobilyje kartu su E. Š., L. L. ir K. M., jis turėjo girdėti jų tarpusavio pokalbį ir suprasti, jog ruošiamasi daryti nusikalstamą veiką. Teismai nepagrįstai prioritetą teikė nuteistųjų L. L. ir K. M. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu (iš jų ir ikiteisminio tyrimo teisėjui), o ne teisminio nagrinėjimo metu duotiems šių asmenų parodymams, kurie, be kita ko, patvirtina ir kasatoriaus parodymus, kad važiuojant automobiliu į nusikaltimo vietą jis buvo su ausinėmis ir pokalbio negirdėjo. Be to, teisminio nagrinėjimo metu L. L. paaiškino, kad kasatorių kaltinančius parodymus davė siekdamas atkeršyti jo tėvui E. Š.. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nuosprendis turi būti pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir patikrintų įrodymų visuma. Būtent teisiamajame posėdyje duoti asmens parodymai tampa įrodymais baudžiamajame procese. Tuo tarpu net ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti įtariamojo parodymai yra tik duomenys byloje, kurie turi būti tikrinami teisiamajame posėdyje. Be to, įtariamasis ir kaltinamasis nėra suvaržyti reikalavimo duoti teisingus parodymus, skirtingai nei liudytojas. Toks parodymų traktavimas neprieštarauja apeliacinės instancijos teismo nurodytai kasacinei nutarčiai baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-376/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-376/2012">2K-376/2012</a>. Išskyrus nuteistųjų L. L. ir K. M. parodymus, jokių kitų įrodymų dėl kasatoriaus dalyvavimo jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje nėra.

3.2. Taip pat šiame kasaciniame skunde išdėstyti analogiški kaip ir nuteistojo E. Š. kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neteisingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kaip svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu (turėjo būti kvalifikuota kaip svetimo turto sugadinimas) bei tokie patys argumentai dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo. Papildomai nurodoma tai, kad apeliacinės instancijos teismas faktiškai iš dalies tenkino nuteistojo apeliacinį skundą dėl civilinio ieškinio, tačiau nurodė, jog jo apeliacinį skundą atmeta. Taigi, jei apeliacinės instancijos teismas nesprendė jo apeliaciniame skunde iškelto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimo, tai nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo tik iš dalies.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. Š. bei jo atstovas advokatas R. Dobrovolskis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutarties dalį, kuria, pakeitus Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį, nukentėjusiajam R. Š. priteistos turtinės žalos dydis iš nuteistųjų E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B. ir D. L. sumažintas iki 6090 Eur, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; priteisti išlaidas už teisines paslaugas. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnyje nurodytų duomenų (ne)pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus bei netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 3 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimo sumažinimą atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo kaltę, ir tai lėmė neproporcingą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos turtinės žalos (už automobilio sunaikinimą jį padegant) atlyginimo nukentėjusiajam sumažinimą.

4.2. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sunaikinto turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorio kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas; daikto vertė (didmeninė, rinkos, komiso kaina) nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-697/2016, 2K-693/2007).

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas sunaikinto automobilio vertę, neišdėstydamas tinkamų teisinių argumentų ir pažeisdamas duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimus, nepagrįstai atmetė 2016 m. kovo 13 d. įmonės „M.“ vadovo raštą, kuriuo nukentėjusysis, neturėdamas galimybių pateikti automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, grindė sunaikinto automobilio vertę. Šis dokumentas atitinka visus BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nustatytus įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimus, t. y. juo grindžiamas baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika jam padarytos turtinės žalos dydžio, jis gautas įstatymų nustatyta tvarka – nukentėjusiojo atstovui naudojantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme nustatytomis teisėmis, dokumentą išdavė asmuo, iš kurio kasatorius įsigijo automobilį (pardavėjas), dokumentas pardavėjo pasirašytas ir patvirtintas įmonės antspaudu, jame nurodyta automobilio vertė, taip pat tai, kad už automobilį, mokant dalimis, buvo visiškai atsiskaityta (iki nusikalstamos veikos padarymo). Be to, dokumente užfiksuoti duomenys buvo patikrinti BPK nustatyta tvarka apklausus nukentėjusįjį pirmosios instancijos teismo posėdyje. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įrodymu nepripažino BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus atitinkančio 2016 m. kovo 13 d. įmonės „M.“ vadovo rašto ir taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą.

4.4. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas minėtą įmonės „M.“ vadovo raštą, apsiribojo teiginiu, kad šis raštas negali būti prilygintas pirkimo–pardavimo sandoriui ir nepatvirtina, jog nukentėjusysis už automobilį pardavėjui sumokėjo 160 000 Norvegijos kronų (17 513,31 Eur). Taigi teismas automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir joje nurodytą sandorio kainą laikė įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią nustatant sunaikinto turto vertę, tačiau tai prieštarauja tiek BPK 20 straipsniui, pagal kurio prasmę jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl negalima vienos rūšies įrodymų laikyti pranašesniais už kitus, tiek teismų praktikai, pagal kurią nei įstatymas, nei teismų praktika pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytai sandorio kainai nesuteikia didesnės įrodomosios reikšmės nustatant sunaikinto turto vertę. VšĮ „Emprekis“ pažymoje, kuria vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, užfiksuoti duomenys apie orientacinę vidutinę atitinkamos markės, modelio ir gamybos metų transporto priemonės kainą Lietuvoje 2016 m. gegužės mėnesį, tačiau ne apie nukentėjusiajam priklausiusio Norvegijoje įsigyto automobilio vertę nusikalstamos veikos padarymo metu, 2015 m. sausio 11 d., taigi neatspindi individualios transporto priemonės kainos. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl VšĮ „Emprekis“ nurodytą skelbiamą vidutinę transporto priemonės kainą Lietuvoje laikė tinkamu įrodymu nustatant nukentėjusiajam priklausiusio automobilio vertę, ir tinkamai nepagrindė išvados, kodėl atmetė įmonės „M.“ vadovo raštą, kurį pirmosios instancijos teismas laikė patikimu įrodymu ir juo rėmėsi nustatydamas sunaikinto automobilio vertę, taigi, neišdėstęs teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusiojo elgesys prieštaravo bonus pater familias (apdairaus ir atidaus žmogaus) elgesio standartui, ir tuo pagrindu sumažino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už automobilio sunaikinimą priteistos turtinės žalos dydį. Teismo išvada dėl žalą patyrusio asmens elgesio neatitikties protingo, apdairaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standartui iš esmės reiškia nukentėjusiojo kaltės dėl jam atsiradusių nuostolių konstatavimą (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Deliktinės civilinės atsakomybės, kaip nagrinėjamoje byloje, atveju teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes pagrindas mažinti žalą padariusio asmens atsakomybę yra didelis nukentėjusiojo neatsargumas (didesnio laipsnio atidumo ir rūpestingumo neužtikrinimas) (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, jeigu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad dėl nuostolių, atsiradusių dėl automobilio sunaikinimo, yra ir paties nukentėjusiojo kaltės, tuomet privalėjo svarstyti, kokia forma kaltė pasireiškė (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), nes, mažinant turtinės žalos dydį dėl to, jog pats nukentėjusysis pažeidė atidaus ir rūpestingo elgesio reikalavimus, ši aplinkybė (nukentėjusiojo kaltės forma) pirmiausia ir turėjo būti konstatuota, tačiau to skundžiamoje nutartyje nepadaryta. Sumažindamas nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteistos žalos už automobilio sunaikinimą dydį, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo kaltės formos nevertino, neanalizavo jo veiksmų ir kilusių padarinių (nuostolių, atsiradusių dėl automobilio sunaikinimo) santykio ir nenustatė nukentėjusiojo kaltės apimties, t. y. kokia dalimi dėl žalos atsiradimo jis yra kaltas, pernelyg sureikšmino nukentėjusiojo veiksmus kaip susijusius priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Net ir pripažinęs, jog nukentėjusiojo veiksmai pasižymėjo dideliu neatsargumu, apeliacinės instancijos teismas pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalies reikalavimus nuteistųjų pareigą atlyginti dėl automobilio sunaikinimo padarytą žalą galėjo sumažinti tik tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas nukentėjusysis. Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas beveik tris kartus (nuo 17 513,31 Eur iki 6090 Eur) sumažino dėl automobilio sunaikinimo padarytos žalos dydį, o tai reiškia, kad nusikaltimą padariusių nuteistųjų veiksmų įtaka turtinės žalos dydžiui yra du kartus mažesnė nei nukentėjusiojo. Tai pažeidžia BPK 44 straipsnio 10 dalies nuostatą, garantuojančią nukentėjusiajam teisę gauti teisingą dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, neadekvačiai sumažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteistos žalos už automobilio sunaikinimą dydį tuo pagrindu, jog paties žalą patyrusio asmens elgesys neatitiko protingo, apdairaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standarto, tinkamai neįvertino aptartų aplinkybių ir taip netinkamai pritaikė įstatymą – CK 6.248 straipsnio 3 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tai laikytina BPK 369 straipsnyje nustatytu esminiu BPK reikalavimų pažeidimu, sukliudžiusiu teismui teisingai išspręsti civilinį ieškinį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistųjų E. Š. ir J. Š. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. ir jo atstovo advokato R. Dobrovolskio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Iš nuteistojo J. Š. kasacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir byloje nustatytomis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, faktinėmis aplinkybėmis, neigia padaręs šį nusikaltimą bei prašo jį išteisinti.

7. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Dėl to nuteistojo J. Š. kasacinio skundo argumentai tiek, kiek jie susiję su nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių neigimu, savaip interpretuojant bylos duomenis, taip pat argumentai, kad teismai jo kaltę grindė prielaidomis, įvykio aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, bylos duomenis vertino selektyviai, šališkai, palaikydami kaltinimo pusę, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kurie nepagrįsti jokiais konkrečiais teisiniais argumentais, taigi yra deklaratyvūs, paliekami nenagrinėti.

8. Nuteistųjų E. Š. ir J. Š. kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad teismai nusikalstamą veiką netinkamai kvalifikavo kaip svetimo turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes veika turėjo būti kvalifikuota kaip svetimo turto sugadinimas visuotinai pavojingu būdu. Pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistųjų E. Š. ir J. Š. apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad nuteistieji veikos kvalifikavimo klausimo apeliaciniuose skunduose nekėlė ir apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumo tuo aspektu, kuris aptariamas kasaciniuose skunduose, nenagrinėjo, todėl šie kasatorių E. Š. ir J. Š. kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai paliekami nenagrinėti (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo J. Š. kasacinio skundo argumentų, susijusių su duomenų pripažinimu įrodymais ir įrodymų vertinimu

9. Nuteistojo J. Š. kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas bylos duomenų – ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų kaltinamojo parodymų – pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo, t. y. BPK 276 straipsnio 1, 4 dalių ir 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių taikymo, klausimas.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

11. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas, be kita ko, duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.

12. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustatęs BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2013">2K-451/2013</a>, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xLTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-1-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-1-693/2017">2K-7-1-693/2017</a>, 2K-73-689/2018, 2K-243-689/2019).

13. Nuteistąjį L. L. ikiteisminio tyrimo metu apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas, jis ir nuteistasis K. M. taip pat buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną. Apklausų metu L. L. ir K. M. parodė apie J. Š. dalyvavimą padarant BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Jie parodė, kad J. Š. vežė juos iki nusikalstamos veikos padarymo vietos, abu Špakovai parodė tą vietą ir objektą (automobilį), vėliau J. Š. patikslino terminą, per kurį konkretus automobilis turėjo būti padegtas. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistieji L. L. ir K. M. savo parodymus apie nuteistojo J. Š. vaidmenį padarant nusikalstamą veiką pakeitė, t. y. nurodė, kad J. Š. negirdėjo jų ir E. Š. pokalbio automobilyje apie planuojamą nusikaltimą (buvo su ausinėmis ir tik vairavo automobilį). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo perskaityti pirmiau ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nuteistųjų L. L. ir K. M. parodymai jų parodymams ir kitiems bylos duomenims patikrinti. Taip pat buvo apklausta tyrėja A. L., atlikusi jų apklausas ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, palyginęs nuteistųjų parodymus, pirmiau duotus ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisminio nagrinėjimo metu, įvertinęs tai, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nuoseklūs, atitinka ir papildo kitą bylos medžiagą, tai, kad apklausiant nuteistuosius dalyvavo jų gynėjai (apklausų protokolų teisingumas patvirtintas jų ir įtariamųjų parašais) ir joks neteisėtas poveikis jiems nebuvo daromas, pagrįstai pripažino, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistųjų L. L. ir K. M. parodymai yra teisingi. Šie parodymai ištirti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir šio straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų, įvertinti kartu su kitais įrodymais ir tinkamai panaudoti darant išvadą, kad J. Š. padėjo padaryti BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas patikrino ginčijamų bylos duomenų teisėtumą, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrįstumą, nustatytų faktų teisingumą ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.

14. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad panaudojant kaltinamųjų L. L., K. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui), BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 4 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti ir šiuo aspektu bylos duomenų vertinimas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

15. Nuteistasis E. Š. kasaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir neatleisdamas jo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, netinkamai aiškino atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, būtent BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėl visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, bei reikalavimus, keliamus laiduotojui (BK 40 straipsnio 3 dalis), todėl nepagrįstai netaikė šio baudžiamojo įstatymo.

16. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg1LTQ4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-185-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-185-489/2018">2K-185-489/2018</a>).

17. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas svarstė galimybę atleisti E. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nuosprendyje bei nutartyje išdėstė motyvus, dėl kurių tokio sprendimo nepriėmė. Nuosprendyje konstatuota, kad nėra BK 40 straipsnyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų: kaltinamasis E. Š. kaltę pripažino tik iš dalies, atlygino tik mažą dalį nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos (2000 Norvegijos kronų), nepripažįsta padaręs nukentėjusiajam turtinę žalą, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje žalą atlygins; be to, E. Š. gyvena Norvegijoje, laiduotoja R. O. gyvena Lietuvoje, ir nors ji nėra nei teista, nei bausta administracine tvarka, yra artima kaltinamojo giminaitė, nėra pagrindo manyti, kad ji kaltinamajam galėtų daryti teigiamą įtaką. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad E. Š. savo kaltę pripažino iš dalies, jis ne tik neigė savo sūnaus dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, bet ir nesutiko su išvada, kad sudegintas automobilis priklauso nukentėjusiajam, teigdamas, kad šiam jis paskolino didžiąją dalį automobiliui įsigyti reikiamų lėšų, todėl „praktiškai automobilis yra jo“, o su jam priklausančiu turtu gali elgtis, kaip nori, tačiau teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius. Be to, nutartyje konstatuota, byloje nėra duomenų, jog nuteistasis krimstųsi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, neigiamai vertintų savo veiksmus, priešingai, po nusikalstamos veikos E. Š. norėjo padegti ir kitą nukentėjusiajam priklausantį automobilį, malkinę, dėl kito karto tarėsi su L. L., stengėsi daryti poveikį L. L., kad šis neliudytų prieš jo sūnų J. Š., o tai rodo, kad nuteistasis nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, todėl jis neatitinka BK 40 straipsnio taikymo sąlygos – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

18. Aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjg1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-685/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-685/2012">2K-685/2012</a>, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą.

19. Nuteistasis E. Š. kasaciniame skunde ginčija teismų išvadas, kad savo kaltę jis pripažino tik iš dalies, teigia, jog jis visiškai pripažino savo kaltę, kad reikalavimas duoti parodymus prieš sūnų J. Š. pažeidžia draudimą versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, o kasatoriaus ir nukentėjusiojo paskolos teisiniai santykiai nebuvo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir šių santykių įvardijimas negali būti laikomas neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis E. Š. davė parodymus, kuriais patvirtino savo padarytos veikos faktą, teisingai nurodė svarbiausius šios veikos bruožus ir padarymo aplinkybes, tačiau besąlygiškai nepripažino teismo nustatytų esminių faktų. Galima sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad šeimos nario – sūnaus – dalyvavimo padarant nusikaltimą neigimas nereiškia, jog E. Š. nepripažino savo kaltės, tačiau pabrėžtina, kad visiškas savo kaltės pripažinimas yra tik viena BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų. Kita būtina sąlyga – gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką. Įvertinus nuteistojo E. Š. elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (E. Š. norėjo padegti kitą nukentėjusiajam priklausantį automobilį, malkinę, dėl kito karto tarėsi su L. L., stengėsi daryti poveikį L. L., kad šis neliudytų prieš jo sūnų J. Š.), jo parodymus ikiteisminio tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, jog nuteistasis E. Š. nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, yra pagrįsta ir teisinga. Taigi nenustatyta būtina BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga – asmuo gailisi padaręs nusikalstamą veiką – todėl E. Š. negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina ir tai, jog kasaciniame skunde nuteistasis E. Š. ginčija tik teismų išvados, kad jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teisingumą ir nepateikia argumentų dėl kitos teismų išvados – kad jis nesigali padaręs nusikalstamą veiką – neteisingumo.

20. Minėta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde nurodyti argumentai susiję su BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų laiduotojui, aiškinimu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų atleisti E. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, dėl to pripažino, kad nėra sąlygų visumos, ir toliau klausimo dėl laiduotojo tinkamumo nenagrinėjo, minėti kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti (BPK 367 straipsnio 3 dalis, 372 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

21. Tiek nuteistieji E. Š., J. Š., tiek nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. atstovas kasaciniais skundais skundžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, kuriuo išspręstas turtinės žalos, nukentėjusiojo patirtos dėl automobilio sunaikinimo, klausimas, – nuteistieji teigia, kad apeliacinės instancijos teismo iki 6090 Eur sumažintas turtinės žalos dydis yra netikslus, nes teismas iš nuteistųjų nukentėjusiajam priteisė visą automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, nors automobilis po įvykio kito asmens buvo suremontuotas, taigi reali žala mažesnė, tuo tarpu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino dėl automobilio padegimo patirtos turtinės žalos dydį atsižvelgdamas į nukentėjusiojo kaltę (kurios formos ir turinio nevertino) ir be pagrindo rėmėsi vienais įrodymais (VšĮ „Emprekis“ pažyma) bei atmetė kitus (įmonės „M.“ vadovo raštą), nenurodydamas tinkamų teisinių argumentų, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1, 3–5 dalių įtvirtintus reikalavimus, bei netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 3 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies normas.

22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

23. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-117/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-117/2010">2K-117/2010</a>, 168-211/2018). Žalos dydis – fakto klausimas. Šis klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar spręsdami šį klausimą teismai teisingai taikė įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-117/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-117/2010">2K-117/2010</a>).

24. Iš bylos duomenų matyti, kad padegtas automobilis priklausė nukentėjusiajam R. Š., tačiau, pagal nukentėjusiojo parodymus, automobilio pirkimo–pardavimo sutartis neišliko – sudegė gaisro metu. Pirmosios instancijos teismas dėl automobilio padegimo nukentėjusiajam padarytą žalą nustatė remdamasis įmonės „M.“ vadovo raštu, kuriame nurodyta, kad R. Š. automobilį perėmė 2014 m., tuo metu jo vertė buvo apie 160 000 Norvegijos kronų (17 513,31 Eur), už automobilį mokėjo dalimis. Apeliacinės instancijos teismas R. Š. priteistos turtinės žalos dydį sumažino iki 6090 Eur, tokią sunaikinto automobilio vertę nustatęs atsižvelgdamas į 2016 m. gegužės 16 d. VšĮ „Emprekis“ pažymą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad teismas detaliai analizavo ir apskaičiavo nukentėjusiojo R. Š. patirtų nuostolių dydį bei pagrįstai sumažino iš nuteistųjų E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B. ir D. L. nukentėjusiajam priteistiną turtinę žalą iki 6090 Eur.

25. Bylos proceso metu nukentėjusysis R. Š. nurodė skirtingą patirtos turtinės žalos dėl neteisėtų nuteistųjų E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B. ir D. L. veiksmų sudeginus jam priklausantį automobilį dydį. Antai 2015 m. sausio 11 d. protokole-pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad jam padaryta 10 000 Eur turtinė žala, vėliau bylos proceso metu pareiškė civilinį ieškinį, kurio reikalavimus kelis kartus tikslino. Kaip minėta, automobilio pirkimo–pardavimo sutartis neišliko, todėl civiliniu ieškiniu reikalaujamai turtinei žalai pagrįsti buvo pateiktas įmonės „M.“ raštas, patvirtinantis nukentėjusiojo R. Š. įsigyto automobilio kainą 2014 m. Kita vertus, taip pat buvo gauti duomenys iš VšĮ „Emprekis“ apie tokios pačios markės, modelio ir pagaminimo metų automobilio vertę 2016 m. Apeliacinės instancijos teismas įvertino abu įrodymų šaltinius ir pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienu iš jų remiasi ir atmeta kitą. Priešingai nei teigiama nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde, teismas, nors ir nurodė, kad neišsaugodamas automobilio nukentėjusysis elgėsi neatsakingai, tuo pagrindu nuostolių dydžio dėl nukentėjusiojo kaltės nesumažino, t. y. CK 6.248 straipsnio 3 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies normų netaikė.

26. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintas E. Š. pateiktas dokumentas, kuriame nurodoma, kad nukentėjusiajam priklausęs automobilis buvo eksploatuojamas ir po to, kai nukentėjusysis 2015 m. sausio 28 d. jį išregistravo, ir išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl šiame rašte išdėstytais duomenimis nuosprendis negrindžiamas: šis raštas neįrodo, kad nukentėjusysis nepatyrė žalos; nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad jis automobilio likučius atidavė asmeniui, kuris po gaisro sutvarkė kiemą, jokio atlygio už tai negavo; šį aiškinimą paneigiančių įrodymų byloje nėra; iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog nukentėjusiojo R. Š. automobilis yra sugadintas – išdegęs variklio skyrius, kapotas, salonas; tai, jog asmenys, kuriems nukentėjusysis perdavė po gaisro automobilį, galimai jį suremontavo, nepaneigia nukentėjusiajam padarytos žalos fakto, juo labiau, kad automobilis Norvegijoje iš naujo buvo užregistruotas tik 2015 m. lapkričio mėnesį ir registruotas jis buvo kito asmens vardu; nors įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad automobilis paliekamas saugoti nukentėjusiajam R. Š., tačiau to protokolo nukentėjusysis nepasirašė, todėl tikėtina, kad jis nežinojo apie pareigą saugoti automobilį. Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, aiškinosi automobilio sunaikinimo mastą, jo perdavimo nenustatytam asmeniui aplinkybes ir patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Vertindami dokumentą, kuriame nurodoma, kad nukentėjusiajam priklausęs automobilis buvo eksploatuojamas ir po to, kai nukentėjusysis jį išregistravo, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų teismai nepažeidė.

27. Nuteistasis J. Š. apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti ir civilinį ieškinį jo atžvilgiu atmesti, todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą dėl civilinio ieškinio tenkino iš dalies, todėl nepagrįstai nurodė, kad jo skundą atmeta, yra teisingas, tačiau tai nereiškia, kad teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas į visus nuteistojo J. Š. apeliacinio skundo esminius argumentus atsakė ir patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

28. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 109, 115 straipsniais, tinkamai nustatė nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį. Konstatuotina, kad pagal byloje paduotų kasacinių skundų argumentus nėra teisinio pagrindo, dėl kurio reikėtų naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl turtinės žalos dydžio (BPK 369 straipsnis).

Dėl advokato darbo apmokėjimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis)

29. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. atstovas advokatas R. Dobrovolskis kasaciniu skundu prašo priteisti iš nuteistųjų jo atstovaujamajam patirtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Kartu su kasaciniu skundu pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis apie nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. advokatui sumokėtus 600 Eur.

30. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-452/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-452/2009">2K-452/2009</a>, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-268-693/2019 ir kt.).

31. Ši baudžiamoji byla kasacine tvarka nagrinėta pagal nuteistųjų E. Š., J. Š. kasacinius skundus bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. atstovo advokato R. Dobrovolskio kasacinį skundą, paduotą nuteistųjų padėtį bloginančiais pagrindais. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo kasacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu ir netenkinamas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų E. Š., J. Š., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. ir jo atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Pranas Kuconis