G. L. pagal BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-300-697/2019

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00039-2007-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.1; 1.2.14.6.2.1; 2.1.7.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. L., D. Pl., G. V., V. Č., nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Virbicko, nuteistojo G. P. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo Č. N. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu:

1) G. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „I.“ 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 216 straipsnio 1 dalį (dėl 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) legalizavimo) laisvės atėmimu dvejiems metams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „I.“ 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 216 straipsnio 1 dalį (dėl 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) legalizavimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti UAB „I.“ 29 166,45 Eur (100 705,92 Lt) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „R.“ 40 999,94 Eur (141 564,6 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl Lenkijos įmonės „DK“ 29 184 Eur (100 766,52 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 216 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamu būdu gautų lėšų legalizavimo UAB „D.“ sąskaitoje) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį – 3 veikos ir už kiekvieną – laisvės atėmimu dešimt mėnesių; 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (dėl 31 992 vnt. falsifikuotų prekių) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (dėl 25 600 vnt. falsifikuotų prekių) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams.

2) D. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „I.“ 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (dėl 26 400 vnt. falsifikuotų prekių) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; 216 straipsnio 1 dalį (dėl 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) legalizavimo) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš D. P. konfiskuoti pinigai ir daiktai, nurodyti šiame nuosprendyje.

3) D. Pl. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „I.“ 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu trejiems metams; 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „I.“ 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu trejiems metams; 216 straipsnio 1 dalį (dėl 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) legalizavimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti UAB „I.“ 29 166,92 Eur (100 705,92 Lt) laisvės atėmimu trejiems metams; 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį – 3 veikos ir už kiekvieną – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš D. Pl. konfiskuoti pinigai ir daiktai, nurodyti šiame nuosprendyje.

4) A. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl įmonės „DK“ 29 184 Eur (100 766,52 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (dėl 25 600 vnt. falsifikuotų prekių) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamu būdu gautų lėšų legalizavimo UAB „D.“ sąskaitoje) laisvės atėmimu vieneriems metams; 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „B.“ didelės vertės turto iššvaistymo) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, į jos laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas ir bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, 72 straipsniu, atidėtas dvejiems metams bei paskirtos atitinkamos pareiga ir baudžiamojo poveikio priemonė.

5) G. V. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „R.“ 40 999,94 Eur (141 564,6 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (dėl 31 992 vnt. falsifikuotų prekių) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „B.“ didelės vertės turto pasisavinimo) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams.

6) Č. N. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „R.“ 40 999,94 Eur (141 564,6 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl įmonės „DK“ 29 184 Eur (100 766,52 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį – dvi veikos ir už kiekvieną iš jų – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš Č. N. konfiskuoti pinigai, nurodyti šiame nuosprendyje.

7) G. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl įmonės „DK.“ 29 184 Eur (100 766,52 Lt) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (dėl 25 600 vnt. falsifikuotų prekių) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „B.“ didelės vertės turto pasisavinimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dešimčiai mėnesių.

8) V. Č. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamu būdu gautų lėšų legalizavimo UAB „D.“ sąskaitoje) laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Baudžiamoji byla G. L. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), G. V. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), 222 straipsnio 1 dalį, D. P. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, D. Pl. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, A. S. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, V. Č. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau dėl to kasacinių skundų negauta.

Iš nuteistųjų G. L., D. P., D. Pl., juridinių asmenų UAB „G.“ ir UAB „J.“ solidariai priteista civilinei ieškovei UAB „I.“ 87 159,78 Eur (300 945,28 Lt) turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų G. L., Č. N., G. P., A. S., V. Č., juridinių asmenų UAB „B.“ ir UAB „D.“ solidariai priteista civilinei ieškovei įmonei „DK“ 29 184 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų G. L., G. V., Č. N. ir juridinio asmens UAB „B.“ solidariai priteista civilinei ieškovei UAB „R.“ 18 187,41 Eur (62 797,50 Lt) turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendis pakeistas:

1) nuosprendžio dalis, kuria G. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (3 veikos); pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (2 veikos), panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Nuteistojo G. L. nusikalstama veika iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies (dėl UAB „I.“ 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) įgijimo apgaule) perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams šešiems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė ir bausmė, paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2 veikos); 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (3 veikos); 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį; 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir paskirta atitinkama pareiga;

2) nuosprendžio dalis, kuria D. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės, paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, šios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta atitinkama pareiga;

3) nuosprendžio dalis, kuria D. Pl. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (3 veikos), panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės, paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2 veikos), 216 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir paskirta atitinkama pareiga;

4) nuosprendžio dalis, kuria G. V. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės, paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta atitinkama pareiga;

5) nuosprendžio dalis, kuria Č. N. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (2 veikos), panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės, paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2 veikos), subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta atitinkama pareiga.

6) nuosprendžio dalis, kuria G. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės, paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, šios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta atitinkama pareiga;

7) vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, nuteistajam V. Č. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo vieneriems metams aštuoniems mėnesiams bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta atitinkama pareiga.

Nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta proceso išlaidas – 26 845,81 Eur solidariai priteisti iš nuteistųjų G. L., D. P., D. Pl., G. V., G. P., Č. N., A. S. ir V. Č., pakeista ir proceso išlaidos ­– 26 845,81 Eur valstybei išieškotinos lygiomis dalimis iš nuteistųjų G. L., D. P., D. Pl., G. V., G. P. ir Č. N..

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti juridiniai asmenys UAB „B.“, „G.“ ir „Rt.“, tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteisto juridinio asmens UAB „J.“ ir nuteistojo A. S., kasacine tvarka neskundžiama.

Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, G. V. ir Č. N. – pagal 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe, apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą, t. y. G. L. 2006 m. balandžio mėn. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties, vykdytojų G. V. ir Č. N., sunkiam nusikaltimui daryti – svetimam didelės vertės turtui įgyti apgaule, realizuojant didelį nenustatytos kilmės falsifikuotų prekių kiekį Lietuvos Respublikos ūkio subjektams kaip tikrų, ir, vadovaudamas šiai organizuotai grupei, susitarė su UAB „B.“ direktoriumi G. V. bei UAB „B.“ akcininku Č. N. UAB „B.“ vardu parduoti UAB „R.“ falsifikuotas prekes – šampūną „X“, taip apgaule įgyjant svetimą didelės vertės turtą. G. V., būdamas G. L. suburtos ir vadovaujamos organizuotos grupės narys – vykdytojas, nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2007 m. vasario 5 d. būdamas UAB „B.“ direktorius, žinodamas, kad jo vadovaujama UAB „B.“ disponuoja dideliu nenustatytos kilmės falsifikuotų prekių kiekiu – šampūnu „X“, sutiko su G. L. ir Č. N. pasiūlymu UAB „B.“ vardu parduoti šias prekes UAB „R.“, nutylint esminę šios bendrovės atstovų apsisprendimui įsigyti šias prekes turėjusią aplinkybę, kad minėtas šampūnas yra falsifikuotas. G. V. sutikus, G. L. su Č. N. atliko parengiamuosius nusikalstamos veikos veiksmus: G. L. susitarė su UAB „R.“ atstovais dėl 31 992 vnt. minėto šampūno pardavimo šiai bendrovei, o Č. N. suorganizavo šių prekių pristatymą į UAB „R.“ sandėlius (duomenys neskelbtini) G. V., atstovaudamas UAB „B.“, 2006 m. balandžio 7 d. sudarė su UAB „R.“ prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 06/2006-103, nepasakydamas šių bendrovių atstovams apie esminę jų apsisprendimui įsigyti prekes turėjusią aplinkybę, kad ketinama parduoti prekė yra falsifikuota. G. V., žinodamas, kad UAB „R.“ parduodamos prekės yra falsifikuotos ir kad jų įsigijimas UAB „B.“ vardu yra pagrįstas jo paties ir tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai veikusio UAB „L.“ vardu, suklastotu dokumentu – 2006 m. liepos 28 d. PVM sąskaita faktūra (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose), pagal savo paties (G. L.) išrašytą ir pasirašytą 2006 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) UAB „R.“ pardavė falsifikuotas nenustatytos kilmės prekes – 31 992 vnt. trijų rūšių šampūno „X“ už 40 999,94 Eur (141 564,6 Lt). Pristačius 2006 m. rugpjūčio 30 d. šias prekes į UAB „R.“ sandėlius (duomenys neskelbtini), UAB „R.“ atstovai, nežinodami apie tai, kad įsigytos prekės yra falsifikuotos, vykdydami įsipareigojimą atsiskaityti su UAB „B.“ pagal 2006 m. balandžio 7 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 06/2006-103 ir 2006 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose), 2006 m. rugsėjo 22 d., 2006 m. lapkričio 3 d. ir 2006 m. lapkričio 17 d. mokėjimo pavedimais pervedė 40 999,94 Eur (141 564,6 Lt) į UAB „B.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose), kurioje esančiomis lėšomis disponavo G. V.. Taip G. L., subūręs organizuotą grupę ir jai vadovaudamas, kartu su šios grupės nariais vykdytojais G. V. ir Č. N., piktnaudžiaudami UAB „R.“ atstovų pasitikėjimu, nutylėdami esminę reikšmę jų apsisprendimui įsigyti prekes turėjusią aplinkybę, kad įsigyjamos prekės yra falsifikuotos, apgaule UAB „B.“ naudai įgijo UAB „R.“ priklausantį didelės vertės turtą ir šiai bendrovei padarė 40 999,94 Eur (141 564,6 Lt) turtinę žalą.

2. G. L. ir D. P. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, D. Pl. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe, apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą, t. y.: D. Pl. 2006 m. rugsėjo mėn. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties, grupės narių – vykdytojų D. P. ir G. L., sunkiam nusikaltimui – svetimam didelės vertės turtui įgyti apgaule, realizuojant didelį nenustatytos kilmės falsifikuotų prekių kiekį, ir, vadovaudamas šiai grupei, pasiūlė UAB „G.“ direktoriui D. P. ir UAB „Rt.“ direktoriui G. L. dalyvauti nusikalstamoje veikoje parduodant ūkio subjektams falsifikuotas prekes – vandens minkštiklį „Y“, kuriuo disponavo priedangos įmonė UAB „Rt.“, turint tikslą apsunkinti sąžiningo prekių įgijėjo galimybes ginti savo teises ir imituojant sąžiningą tokių prekių apyvartą per tarpinę priedangos įmonę UAB „G.“. D. P. ir G. L. 2006 m. rugsėjo mėn. sutiko su D. Pl. pasiūlymu dalyvauti nusikalstamoje veikoje. Vykdydami šį sumanymą, G. L. ir D. Pl., pasiskirstę vaidmenimis, atliko parengiamuosius nusikalstamos veikos veiksmus: D. Pl., nuslėpdamas faktą, kad minėtas minkštiklis yra falsifikuotas, pasiūlė šias prekes įsigyti UAB „I.“ atstovams, o G. L. užsakė transportą šioms prekėms pristatyti iš sandėlių (duomenys neskelbtini), kuriais naudojosi UAB „Rt.“, į UAB „I.“ naudojamus sandėlius (duomenys neskelbtini). Atlikus šiuos veiksmus, D. Pl. nurodė D. P. ir G. L. UAB „G.“ vardu įforminti fiktyvius sandorius, žinodami, kad tikrosios sandorio šalys yra UAB „Rt.“ ir „I.“, o UAB „G.“ sandoryje dalyvaus kaip priedanga turint tikslą gauti iš UAB „I.“ lėšas ir tikslą nuslėpti dalį šių lėšų, pervesti jas į UAB „Rt.“ sąskaitą, imituojant atsiskaitymą už jas. G. L., vykdydamas D. Pl. nurodymą, UAB „Rt.“ vardu pagal 2006 m. spalio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) įformino minėtų prekių pardavimą UAB „G.“. D. P., vykdydamas D. Pl. nurodymą, 2006 m. spalio 24 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) įformino 26 400 vnt. vandens minkštiklio „Y“ pardavimą UAB „I.“. D. Pl., veikdamas apgaule, žinodamas, kad tiekiamos prekės yra falsifikuotos, nutylėdamas šią esminę aplinkybę nuo UAB „I.“ atstovų, piktnaudžiaudamas jų pasitikėjimu, 2006 m. spalio 25 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) apmokėti už pateiktas prekes UAB „I.“ atstovams, kurie į UAB „G.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose) mokėjimo pavedimais nuo 2006 m. spalio 26 d. iki 2006 m. spalio 31 d. pervedė 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt). Taip D. Pl., subūręs organizuotą grupę ir jai vadovaudamas, kartu su grupės nariais D. P. ir G. L., piktnaudžiaudami UAB „I.“ atstovų pasitikėjimu, apgaule UAB „G.“ naudai įgijo UAB „I.“ priklausantį turtą ir padarė bendrovei 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) turtinę žalą.

3. G. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, D. Pl. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe, apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą, t. y.: D. Pl. 2007 m. sausio mėn. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties ir vykdytojo G. L., sunkiems nusikaltimams daryti – svetimam didelės vertės turtui įgyti apgaule, realizuojant didelį falsifikuotų prekių kiekį ūkio subjektams kaip tikrų, ir, vadovaudamas šiai organizuotai grupei, pasiūlė UAB „Rt.“ direktoriui G. L. dalyvauti nusikalstamoje veikloje parduodant ūkio subjektams falsifikuotas prekes – šampūną „X“, kuriuo disponavo priedangos įmonė UAB „Rt.“, turint tikslą apsunkinti sąžiningo prekių įgijėjo galimybes ginti savo teises, ir imituojant sąžiningą prekių apyvartą per tarpinę D. Pl. vadovaujamą priedangos įmonę UAB „J.“. G. L. sutikus su pasiūlymu ir vykdant jį, G. L. ir D. Pl., pasiskirstę vaidmenimis, atliko parengiamuosius nusikalstamos veikos veiksmus: D. Pl., nuslėpdamas faktą, kad minėtas šampūnas yra falsifikuotas, pasiūlė jį įsigyti UAB „I.“ atstovams, o G. L. užsakė transportą prekėms pristatyti iš sandėlių (duomenys neskelbtini), kuriais naudojosi UAB „Rt.“, į UAB „I.“ naudojamus sandėlius (duomenys neskelbtini). Atlikus šiuos veiksmus, D. Pl. nurodė G. L. UAB „J.“ vardu įforminti fiktyvius sandorius, pagal kuriuos UAB „J.“ iš UAB „Rt.“ tariamai įsigis prekes – minėtą falsifikuotą šampūną ir jį parduos UAB „I.“, žinodami, kad tikrosios sandorio šalys yra UAB „Rt.“ ir „I.“, o UAB „J.“ sandoryje dalyvaus kaip priedanga turint tikslą gauti iš UAB „I.“ lėšas ir nuslėpti dalį šių lėšų, pervesti jas į UAB „Rt.“ sąskaitą, imituojant atsiskaitymą už jas. D. Pl., veikdamas apgaule, žinodamas, kad prekės yra falsifikuotos, nutylėdamas šią esminę aplinkybę nuo UAB „I.“ atstovų, piktnaudžiaudamas jų pasitikėjimu, įformino 32 340 vnt. minėto šampūno pardavimą UAB „I.“ ir 2007 m. sausio 15 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) apmokėti UAB „I.“, kurios atstovai į UAB „J.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose) mokėjimo pavedimais nuo 2007 m. sausio 2 d. iki 2007 m. sausio 17 d. pervedė 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt). Taip D. Pl., subūręs organizuotą grupę ir jai vadovaudamas, kartu su vykdytoju G. L., piktnaudžiaudami UAB „I.“ atstovų pasitikėjimu, apgaule UAB „J.“ naudai įgijo UAB „I.“ priklausantį didelės vertės turtą ir padarė 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) turtinę žalą.

4. G. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, D. Pl. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe, pasikėsino apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą, t. y.: D. Pl. 2007 m. sausio mėn. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties ir vykdytojo G. L., sunkiems nusikaltimams daryti – svetimam didelės vertės turtui įgyti apgaule, realizuojant didelį falsifikuotų prekių kiekį ūkio subjektams kaip tikrų, ir, vadovaudamas šiai organizuotai grupei, pasiūlė UAB „Rt.“ direktoriui G. L. dalyvauti nusikalstamoje veikloje parduodant falsifikuotas prekes – vandens minkštiklį „Y“, kuriuo disponavo priedangos įmonė UAB „Rt.“, turint tikslą apsunkinti sąžiningo prekių įgijėjo galimybes ginti savo teises, ir imituojant sąžiningą prekių apyvartą per tarpinę priedangos įmonę UAB „J.“. G. L. sutikus su D. Pl. pasiūlymu ir vykdant jį, G. L. ir D. Pl., pasiskirstę vaidmenimis, atliko parengiamuosius nusikalstamos veikos veiksmus: D. Pl., nuslėpdamas faktą, kad minėtas minkštiklis yra falsifikuotas, pasiūlė prekes įsigyti UAB „I.“ atstovams, o G. L. užsakė transportą prekėms pristatyti iš sandėlių (duomenys neskelbtini), kuriais naudojosi UAB „Rt.“, į UAB „I.“ naudojamus sandėlius (duomenys neskelbtini). Atlikus šiuos veiksmus, D. Pl. nurodė G. L. UAB „J.“ vardu įforminti fiktyvius sandorius, pagal kuriuos UAB „J.“ iš UAB „Rt.“ tariamai įsigis minėtas prekes ir jas parduos UAB „I.“, žinodami, kad tikrosios sandorio šalys yra UAB „Rt.“ ir „I.“, o UAB „J.“ sandoryje dalyvaus kaip priedanga turint tikslą gauti iš UAB „I.“ lėšas ir nuslėpti dalį šių lėšų, pervesti jas į UAB „Rt.“ sąskaitą, imituojant atsiskaitymą už jas. D. Pl., žinodamas, kad tiekiamos prekės yra falsifikuotos, nutylėdamas šią esminę aplinkybę nuo UAB „I.“ atstovų, piktnaudžiaudamas jų pasitikėjimu, 2007 m. sausio 23 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) įformino 16 800 vnt. minėto minkštiklio pardavimą UAB „I.“ ir 2007 m. sausio 23 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) UAB „I.“ apmokėti. Taip jis pasikėsino apgaule įgyti 29 166,45 Eur (100 705,92 Lt) UAB „I.“ priklausančio didelės vertės turto, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes UAB „I.“ atstovai, kilus įtarimui dėl prekių autentiškumo, minėtos sumos pinigų nesumokėjo.

5. G. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, G. P. ir Č. N. – pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe, apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą, t. y.: G. L. 2006 m. rudenį subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties, G. P. ir Č. N., sunkiam nusikaltimui daryti – svetimam didelės vertės turtui įgyti apgaule, realizuojant didelį nenustatytos kilmės falsifikuotų prekių kiekį užsienio valstybių ūkio subjektams kaip tikrų, ir, vadovaudamas šiai organizuotai grupei, susitarė su UAB „B.“ akcininkais Č. N. ir G. P. UAB „B.“ vardu parduoti įmonei „DK“ falsifikuotas prekes – vandens minkštiklį „Y“, taip apgaule įgyjant svetimą didelės vertės turtą. G. L. su Č. N. atliko parengiamuosius šios nusikalstamos veikos veiksmus: G. L. ir Č. N., 2006 m. rudenį (duomenys neskelbtini) susitikę su įmonės „DK“ įgaliotuoju atstovu, susitarė dėl buitinės paskirties prekių, tarp jų ir vandens minkštiklio „Y“, tiekimo pastarojo atstovaujamai įmonei, nutylėdami esminę jo apsisprendimui įsigyti šias prekes turėjusią aplinkybę, kad ketinamos parduoti prekės yra falsifikuotos. Vykdydamas G. L. nurodymą, A. S. 2007 m. kovo 1 d. UAB „B.“ vardu pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. PN200703/01 iš UAB „T.“ išsinuomojo patalpas (duomenys neskelbtini). Vykdydami žodinį susitarimą su G. L. ir Č. N. dėl buitinės paskirties prekių įsigijimo, įmonės „DK“ atstovai 2007 m. gegužės 25 d. elektroniniu laišku, adresuotu G. L., pranešė, kad užsako vieną automobilį vandens minkštiklio „Y“. G. L. 2007 m. gegužės 25 d. atspausdino ir išsiuntė elektroniniu paštu įmonės „DK“ atstovams 2007 m. sausio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose), kurioje nurodė, kad UAB „B.“ už 29 184 Eur įmonei „DK“ parduoda 25 600 vnt. pakuočių vandens minkštiklio „Y“, bei atspausdinęs šią sąskaitą faktūrą pateikė ją pasirašyti A. S., o šis ją pasirašė. G. L. organizavo šių prekių transportavimą iš (duomenys neskelbtini), esančių sandėlių į įmonės „DK“ atstovų nurodytą paskirties vietą – (duomenys neskelbtini), užsakydamas transportavimo paslaugas Š. M. įmonėje „A“, o ši, vykdydama G. L. užsakymą, 2007 m. gegužės 30 d. pateikė D. D. vairuojamą vilkiką „Iveco“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). G. L. nurodymu G. P. ir Č. N., žinodami, kad UAB „B.“ vardu prekiaujama falsifikuotomis prekėmis, dalyvavo pakraunant vandens minkštiklį sandėliuose (duomenys neskelbtini) į minėtą transporto priemonę. G. P. ir Č. N. krovimo darbams pasamdė E. G. bei D. K., nežinančius apie daromą nusikalstamą veiką, ir jie už G. P. pažadėtą ir sumokėtą piniginį atlygį 2007 m. gegužės 30 d. pakrovė 32 paletes vandens minkštiklio „Y“ į minėtą puspriekabę. A. S. (duomenys neskelbtini), 2007 m. gegužės 30 d. apie 16 val. priėmęs iš vilkiko vairuotojo D. D. tris tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščio CMR Nr. (duomenys neskelbtini) egzempliorius, pasirašė jų grafoje „Siuntėjo parašas ir spaudas“ ir, pažymėjęs UAB „B.“ antspaudu, kartu su 2007 m. sausio 26 d. PVM sąskaitos faktūros (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) dviem egzemplioriais perdavė D. D.. 2007 m. gegužės 30 d. įmonės „DK“ atstovai, vykdydami įsipareigojimą atsiskaityti už minėtas prekes pagal G. L. išrašytą ir elektroniniu paštu išsiųstą 2007 m. sausio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose), mokėjimo pavedimu į UAB „B.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose), kurioje esančiomis lėšomis disponavo G. P. (ir A. S.), pervedė 29 184 Eur (100 766,52 Lt). Taip G. L., subūręs organizuotą grupę ir jai vadovaudamas, kartu su organizuotos grupės nariais vykdytojais G. P. ir Č. N., piktnaudžiaudamas įmonės „DK“ atstovų pasitikėjimu, apgaule UAB „B.“ naudai įgijo svetimą įmonei „DK“ priklausantį didelės vertės turtą ir padarė šiai įmonei 29 184 Eur (100 766,52 Lt) turtinę žalą.

6. G. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, V. Č. – pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe, legalizavo nusikalstamu būdu įgytus pinigus, t. y.: G. L. 2007 m. gegužės mėn. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties ir vykdytojo V. Č., keliems nusikaltimams – nusikalstamu būdu įgytiems pinigams legalizuoti bei dokumentui suklastoti ir, vadovaudamas šiai organizuotai grupei, susitarė su V. Č., žinančiu, kad UAB „B.“ disponuoja sukčiavimo būdu gautais pinigais – 29 184 Eur (100 766,52 Lt), kuriuos 2007 m. gegužės 30 d. į UAB „B.“ atsiskaitomąją sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose) pervedė įmonės „DK“ atstovai, nežinodami, kad prekės yra falsifikuotos, atsiskaitydami už jas pagal G. L. išrašytą 2007 m. sausio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose), nuslėpti ir įteisinti nusikalstamu sukčiavimo būdu UAB „B.“ vardu gautus 29 184 Eur (100 766,52 Lt), atliekant su šiais pinigais finansines operacijas ir imituojant atsiskaitymą su V. Č. vadovaujama UAB „D.“ pagal apsimestinį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį. Įgyvendinant šį sumanymą, G. L., organizuodamas žinomai netikro dokumento pagaminimą, atliko parengiamuosius šios veikos veiksmus: 2007 m. gegužės mėn. nenustatytoje vietoje kompiuterine technika pagamino (paruošė ir atspausdino) žinomai netikrą dokumentą – 2007 m. gegužės 22 d. preliminariąją nekilnojamojo turto sutartį tarp UAB „B.“ (Pardavėjo) ir UAB „D.“ (Pirkėjo) dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) (automobilių saugojimo aikštelės, sargo namelio bei žemės sklypo), priklausančio UAB „Rd.“, pardavimo už 5 213 160,33 Eur (18 000 000 Lt), sutartyje nurodant 52 131,60 Eur (180 000 Lt) baudą, mokėtiną pirkėjui, jei pardavėjas nutrauks šią sutartį arba atsisakys sudaryti pagrindinę minėto nekilnojamojo turto sutartį, iš anksto žinant, kad ši sutartis nebus ir negali būti įgyvendinta, o bus sudaryta siekiant nuslėpti ir įteisinti UAB „B.“ nusikalstamu būdu gautas lėšas imituojant sumokėjimą baudos UAB „D.“ už sutarties nevykdymą. Paruoštą tokio turinio netikrą 2007 m. gegužės 22 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį G. L. laikė ir panaudojo, 2007 m. gegužės mėn. tyrimo metu nenustatytoje vietoje pateikdamas pasirašyti V. Č. (ir A. S.). 2007 m. gegužės mėn. nenustatytą dieną V. Č. pasirašius šią sutartį ir pažymėjus ją UAB „D.“ antspaudu (ir A. S. pasirašius šią sutartį ir pažymėjus UAB „B.“ antspaudu), G. L. (ir A. S.), vykdydamas menamą pareigą sumokėti baudą UAB „D.“ už suklastotos 2007 m. gegužės 22 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymą, 2007 m. gegužės 31 d. atliko finansinę operaciją su nusikalstamu sukčiavimo būdu gautais iš įmonės „DK“ pinigais: konvertavo 29 184 Eur į 100 766,52 Lt ir iš UAB „B.“ sąskaitos (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose) į UAB „D.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose) elektroniniu būdu pervedė 44 891,10 Eur (155 000 Lt) su nuoroda „Už įsipareigojimų nevykdymą“. Taip G. L., subūręs organizuotą grupę ir jai vadovaudamas, kartu su vykdytoju V. Č., žinodami, kad priedangos įmonė UAB „B.“ gavo pinigų iš nusikalstamos veikos – sukčiavimo, siekdamas nuslėpti ir įteisinti juos, atliko su jais finansinę operaciją, nuslėpdamas juos priedangos įmonės UAB „D.“ sąskaitoje.

7. G. L. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas nuslėpti ir įteisinti pinigus, įgytus nusikalstamu būdu, atliko su jais susijusias finansines operacijas bei panaudojo juos ūkinėje komercinėje veikloje, t. y.: jis, nuo 2006 m. rugsėjo mėn. būdamas D. Pl. vadovaujamos organizuotos grupės, susidedančios iš jo paties, D. Pl. ir D. P., suburtos sunkiam nusikaltimui daryti – svetimam didelės vertės turtui įgyti apgaule, realizuojant didelį nenustatytos kilmės falsifikuotų prekių kiekį, narys – vykdytojas, nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. būdamas UAB „Rt.“ akcininkas ir direktorius, veikdamas organizuotos grupės bei UAB „Rt.“ naudai, siekdamas nuslėpti pinigus, įgytus nusikalstamu būdu, atliko su jų dalimi finansines operacijas, o dalį jų panaudojo ūkinėje komercinėje veikloje, būtent: organizuotos grupės nariams D. Pl., D. P. ir jam (G. L.) žinant, kad prekės – vandens minkštiklis „Y“ – yra falsifikuotos, nutylint šią esminę aplinkybę nuo UAB „I.“ atstovų, 2006 m. spalio 24 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose), pardavus UAB „I.“ 26 400 vnt. falsifikuotų prekių kaip tikrų, UAB „G.“ iš šios nusikalstamos veikos gavo 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt), kuriuos UAB „I.“, atsiskaitydama už minėtas prekes nuo 2006 m. spalio 26 d. iki 2006 m. spalio 31 d., pervedė mokėjimo pavedimais į UAB „G.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose). D. P., žinodamas, kad UAB „G.“ 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) gavo iš nusikalstamos veikos – sukčiavimo, siekdamas nuslėpti šiuos žinomai nusikalstamu būdu įgytus pinigus priedangos įmonės UAB „Rt.“ sąskaitoje bei įteisinti juos, imituodamas atsiskaitymą su UAB „Rt.“ už prekes, atliko finansinę operaciją su dalimi šių lėšų: 2006 m. spalio 26 d. mokėjimo pavedimu pervedė 28 962 Eur (100 000 Lt) į UAB „Rt.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose) tariamai atsiskaitydamas pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) už minėtą minkštiklį. G. L., disponuodamas šiomis žinomai iš nusikalstamos veikos – sukčiavimo gautomis lėšomis, siekdamas dalį jų nuslėpti, išimant iš UAB „Rt.“ sąskaitos, o dalį panaudoti ūkinėje komercinėje veikloje, nuo 2006 m. spalio 26 d. iki 2006 m. lapkričio 9 d. atliko su jais finansines operacijas: pagal 2006 m. spalio 26 d. ir 2006 m. spalio 31 d. banko čekius išgrynino 26 500,23 ur (91 499,99 Lt), o likusius 2461,77 Eur (8500,01 Lt) paliko banko sąskaitoje ir įteisino, panaudodamas tolesnėje UAB „Rt.“ ūkinėje komercinėje veikloje.

8. G. L. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas nuslėpti ir įteisinti pinigus, įgytus nusikalstamu būdu, atliko su jais susijusias finansines operacijas bei panaudojo juos ūkinėje komercinėje veikloje, t. y.: jis nuo 2007 m. sausio mėn. būdamas D. Pl. vadovaujamos organizuotos grupės, susidedančios iš jo paties ir D. Pl., suburtos sunkiems nusikaltimams daryti – svetimam didelės vertės turtui įgyti apgaule, realizuojant didelį nenustatytos kilmės falsifikuotų prekių kiekį, narys – vykdytojas, nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. būdamas UAB „Rt.“ akcininkas ir direktorius, veikdamas organizuotos grupės bei šio juridinio asmens naudai, siekdamas nuslėpti pinigus, įgytus nusikalstamu būdu, atliko su jų dalimi finansines operacijas, o dalį jų panaudojo ūkinėje komercinėje veikloje, būtent: organizuotos grupės nariams D. Pl. ir G. L. žinant, kad tiekiamos prekės – šampūnas „X“ – yra falsifikuotos, nutylint šią esminę aplinkybę nuo UAB „I.“ atstovų, 2007 m. sausio 15 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) pardavus UAB „I.“ 32 340 vnt. falsifikuotų prekių kaip tikrų, UAB „J.“ iš šios nusikalstamos veikos gavo 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt), kuriuos UAB „I.“, atsiskaitydama už minėtas prekes nuo 2007 m. sausio 2 d. iki 2007 m. sausio 17 d., pervedė mokėjimo pavedimais į UAB „J.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų sprendimuose). D. Pl., žinodamas, kad UAB „J.“ 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) gavo iš nusikalstamos veikos, siekdamas nuslėpti dalį šių žinomai nusikalstamu būdu įgytų pinigų priedangos įmonės UAB „Rt.“ sąskaitoje bei įteisinti juos, imituodamas atsiskaitymą su UAB „Rt.“ už prekes, atliko finansines operacijas su dalimi šių lėšų: 2007 m. sausio 16 d. mokėjimo pavedimu pervedė 63 389,56 Eur (218 871,46 Lt), 2007 m. sausio 16 d. mokėjimo pavedimu pervedė 136,70 Eur (472 Lt) į priedangos įmonės – UAB „Rt.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose) tariamai atsiskaitydamas pagal PVM sąskaitas faktūras (jų serijos ir numeriai nurodyti teismų nuosprendžiuose) už šampūną „X“ ir transporto paslaugas. G. L., disponuodamas šiomis žinomai iš nusikalstamos veikos – sukčiavimo gautomis lėšomis, siekdamas dalį jų nuslėpti, išimant iš UAB „Rt.“ sąskaitos, o dalį panaudoti ūkinėje komercinėje veikloje, atliko su šiais pinigais finansinę operaciją – 2007 m. sausio 16 d. čekiu išgrynino 62 268,30 Eur (215 000 Lt), o likusius 1121,25 Eur (3871,46 Lt) paliko UAB „Rt.“ banko sąskaitoje ir įteisino, panaudodamas tolesnėje UAB „Rt.“ ūkinėje komercinėje veikloje.

9. D. P. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas nuslėpti ir įteisinti pinigus, įgytus nusikalstamu būdu, atliko su jais susijusias finansines operacijas ir panaudojo juos ūkinėje komercinėje veikloje, t. y. nuo 2006 m. rugsėjo mėn. būdamas D. Pl. vadovaujamos organizuotos grupės, suburtos sunkiam nusikaltimui daryti, narys – vykdytojas ir būdamas UAB „G.“ akcininkas ir direktorius, veikdamas organizuotos grupės tikslu – apgaule įgyti UAB „G.“ naudai UAB „I.“ didelės vertės turtą, 2006 m. rugsėjo mėn. sutiko su D. Pl. pasiūlymu dalyvauti nusikalstamoje veikoje parduodant ūkio subjektams falsifikuotas prekes, kuriomis disponavo priedangos įmonė UAB „Rt.“. D. P., vykdydamas D. Pl. nurodymą, žinodamas, kad tiekiamos prekės – vandens minkštiklis „Y“ – yra falsifikuotos, nutylėdamas šią esminę aplinkybę nuo UAB „I.“ atstovų, 2006 m. spalio 24 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) pardavė UAB „I.“ 26 400 vnt. falsifikuoto minėto minkštiklio kaip tikro. UAB „G.“ iš šios nusikalstamos veikos gavo 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt), kuriuos UAB „I.“ nuo 2006 m. spalio 26 d. iki 2006 m. spalio 31 d. pervedė mokėjimo pavedimais į UAB „G.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose). D. P., žinodamas, kad UAB „G.“ 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) gavo iš nusikalstamos veikos – sukčiavimo, siekdamas nuslėpti šiuos žinomai nusikalstamu būdu įgytus pinigus priedangos įmonės UAB „Rt.“ sąskaitoje ir įteisinti juos, imituodamas atsiskaitymą su UAB „Rt.“ už prekes, 2006 m. spalio 26 d. mokėjimo pavedimu pervedė 28 962 Eur (100 000 Lt) į UAB „Rt.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose), tariamai atsiskaitydamas pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) už vandens minkštiklį „Y“. Disponuodamas likusiomis lėšomis – 16 870,99 Eur (58 252,16 Lt), gautais iš UAB „I.“, D. P., žinodamas, kad šios lėšos buvo gautos į UAB „G.“ banko sąskaitą iš nusikalstamos veikos – sukčiavimo, nuo 2006 m. spalio 26 d. iki 2006 m. lapkričio 3 d. išgrynino jas AB banko „Hansabankas“ (dabar – „Swedbank“) bankomatuose, įnešė jas pagal kasos pajamų orderius į UAB „G.“ kasą ir įteisino jas, panaudodamas UAB „G.“ ūkinėje komercinėje veikloje.

10. D. Pl. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad siekdamas nuslėpti ir įteisinti pinigus, įgytus nusikalstamu būdu, atliko su jais susijusias finansines operacijas bei panaudojo juos ūkinėje komercinėje veikloje: jis 2007 m. sausio mėn. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties ir G. L., sunkiems nusikaltimams daryti – svetimam didelės vertės turtui įgyti apgaule, realizuojant didelį falsifikuotų prekių kiekį kaip tikrų, ir, vadovaudamas šiai grupei, pasiūlė UAB „Rt.“ direktoriui G. L. dalyvauti nusikalstamoje veikloje parduodant falsifikuotas prekes – šampūną „X“, kuriuo disponavo priedangos įmonė UAB „Rt.“, turint tikslą apsunkinti sąžiningo prekių įgijėjo galimybes ginti savo teises bei imituojant sąžiningą minėtų prekių apyvartą per tarpinę priedangos įmonę UAB „J.“. D. Pl., žinodamas, kad tiekiamos prekės yra falsifikuotos, nutylėdamas šią esminę aplinkybę nuo UAB „I.“ atstovų, 2007 m. sausio 15 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) pardavė UAB „I.“ 32 340 vnt. minėto falsifikuoto šampūno kaip tikro. UAB „J.“ iš šios nusikalstamos veikos gavo 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt), kuriuos UAB „I.“, atsiskaitydama už minėtas prekes nuo 2007 m. sausio 2 d. iki 2007 m. sausio 17 d., mokėjimo pavedimais pervedė į UAB „J.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose). D. Pl., žinodamas, kad UAB „J.“ 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) gavo iš sukčiavimo, siekdamas nuslėpti dalį šių žinomai nusikalstamu būdu įgytų pinigų priedangos įmonės UAB „Rt.“ sąskaitoje ir įteisinti juos, imituojant atsiskaitymą su UAB „Rt.“ už prekes, atliko finansinę operaciją su dalimi šių lėšų: 2007 m. sausio 16 d. mokėjimo pavedimais pervedė 63 389,56 Eur (218 871,46 Lt) ir 136,7 Eur (472 Lt) į UAB „Rt.“ sąskaitą (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose), tariamai atsiskaitydamas pagal PVM sąskaitas faktūras (jų serijos ir numeriai nurodyti teismų nuosprendžiuose) už minėtą šampūną ir transporto paslaugas. Disponuodamas likusiomis lėšomis, gautomis iš UAB „I.“ į UAB „J.“ banko sąskaitą, – 50 006,5 Eur (172 662,45 Lt), žinodamas, kad šios lėšos gautos iš sukčiavimo, D. Pl. įteisino jas, nuo 2007 m. sausio mėn. panaudodamas UAB „J.“ ūkinėje komercinėje veikloje.

11. G. V. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą, t. y.: būdamas UAB „B.“ direktorius, siekdamas perimti šios bendrovės banko sąskaitos (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose) ir joje esančių lėšų valdymo, naudojimo ir disponavimo teises iš buvusio bendrovės vadovo, 2005 m. rugsėjo 1 d. pateikė AB „Parex“ banko Kauno filialo Kaune, K. Donelaičio g. 24, darbuotojams 2005 m. birželio 14 d. UAB „B.“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 06/01, kuriuo patvirtinama, kad G. V. nuo 2005 m. birželio 14 d. UAB „B.“ visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo išrinktas šios bendrovės vadovu, 2005 m. rugsėjo 1 d. pasirašė parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelėje pirmuoju ir vieninteliu parašu bei kortelę pažymėjo UAB „B.“ anstpaudu, informuodamas banką, kad pateikiami parašo ir antspaudo pavyzdžiai, taip tapdamas vieninteliu asmeniu, nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. įgijusiu ir iki 2007 m. balandžio 16 d. turėjusiu teisę valdyti, naudoti jam patikėtą, svetimą UAB „B.“ turtą – lėšas, esančias AB „Parex“ banko sąskaitoje (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose), ir jomis disponuoti. Turėdamas šias teises ir jomis neteisėtai pasinaudodamas, G. V. iš minėtos UAB „B.“ banko sąskaitos nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 21 d. išėmė 43 790,55 Eur (151 200 Lt), kurių neįnešė į šios bendrovės kasą, minėtų finansinių operacijų tyčia neįtraukė į jos buhalterinę apskaitą ir dalį šių lėšų, priklausančių UAB „B.“, – 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt) neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį didelės vertės turtą ir padarė šiai bendrovei 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt) turtinę žalą. Siekdamas nuslėpti šią nusikalstamą veiką ir imituoti lėšų panaudojimą neva atsiskaitant už prekes su UAB „L.“, G. V. kartu su nenustatytu asmeniu, neteisėtai veikiančiu UAB „L.“ vardu ir disponuojančiu šios bendrovės direktoriaus R. R. parašo antspaudu, suklastojo UAB „L.“ 2009 m. rugsėjo 25 d. kasos pajamų orderį, (duomenys neskelbtini), šio orderio kvitą bei 2006 m. gruodžio 4 d. kasos pajamų orderį, (duomenys neskelbtini), savo parašu patvirtindamas šiuose dokumentuose žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad UAB „B.“ atsiskaitė su UAB „L.“ pagal PVM sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose), neva sumokėdamas UAB „L.“ direktoriui R. R. 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt). Taip G. V. pasisavino 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt) svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį didelės vertės turtą ir padarė 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt) turtinę žalą.

12. G. P. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą, t. y.: jis, būdamas nesusijęs darbo santykiais su UAB „B.“, žinodamas, kad jo dukters E. S. sutuoktinis A. S., kaip UAB „B.“ direktorius ir vienintelis UAB „B.“ akcijų savininkas, nuo 2007 m. vasario 5 d. tapo vieninteliu asmeniu, turėjusiu teisę valdyti, naudoti ir disponuoti jam patikėtą, svetimą UAB „B.“ turtą – lėšas, esančias AB „Parex“ banko sąskaitoje (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose), siekdamas įgyti teises valdyti minėtos UAB „B.“ banko sąskaitos lėšas, jomis naudotis ir disponuoti, 2007 m. balandžio 16 d. kartu su A. S. atvykę į AB „Parex“ banko Kauno filialą, esantį K. Donelaičio g. 24, Kaune, pateikė banko darbuotojams G. P. asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, kartu su A. S. pasirašė Parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelėje pirmuoju parašu bei kortelę pažymėjo UAB „B.“ antspaudu, informuodami banką, kad pateikiami parašų ir antspaudo pavyzdžiai, taip kartu su A. S. tapdami asmenimis, turėjusiais teisę valdyti, naudoti jiems patikėtą, svetimą UAB „B.“ turtą – lėšas, esančias AB „Parex“ banko sąskaitoje (jos numeris nurodytas teismų nuosprendžiuose), ir jomis disponuoti. Turėdamas šias teises ir jomis neteisėtai pasinaudodamas, gavęs iš A. S. čekių knygelę grynųjų pinigų operacijoms atlikti, G. P.: 1) įmonei „DK.“ 2007 m. kovo 2 d. mokėjimo pavedimu Nr. 702 pervedus 25 164 Eur (86 886,26 Lt) už prekes pagal sąskaitas faktūras (jų serija ir numeriai nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavęs juos į 86 896,62 Lt, 2007 m. kovo 2 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 24 907,32 Eur (86 000 Lt), neįnešė jų į UAB „B.“ kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį didelės vertės turtą; 2) tęsdamas nusikalstamą veiką, jis (G. P.), įmonei „DK.“ 2007 m. kovo 7 d. mokėjimo pavedimu Nr. 703 pervedus 2176 Eur (7513,29 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, 2007 m. kovo 16 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 1000 Eur (3452,80 Lt), neįnešė jų į šios bendrovės kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas, priklausančias UAB „B.“, neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį turtą; 3) tęsdamas nusikalstamą veiką, UAB „Sanitex“ 2007 m. kovo 13 d. mokėjimo pavedimu Nr. 316058 pervedus 3936,98 Eur (13 593,60 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, 2007 m. kovo 16 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 3475,44 Eur (12 000 Lt), neįnešė jų į bendrovės kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį turtą; 4) tęsdamas nusikalstamą veiką, Lenkijos Respublikos įmonei „W. “ 2007 m. kovo 28 d. mokėjimo pavedimu Nr. 502 pervedus 54 246 Eur (187 300,59 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavo juos į 187 300,59 Lt bei įmonei „DK“ 2007 m. balandžio 2 d. mokėjimo pavedimu Nr. 703 pervedus 3114 Eur (10 752,02 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavo juos į 10 752,02 Lt ir 2007 m. balandžio 3 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 5213,16 Eur (18 000 Lt), neįnešė jų į kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį turtą; 5) tęsdamas nusikalstamą veiką, įmonei „DK“ 2007 m. balandžio 16 d. mokėjimo pavedimu Nr. 704 pervedus 20 000 Eur (69 056 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavo juos į 69 056 Lt, 2007 m. balandžio 16 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 18 825,30 Eur (65 000 Lt), 2007 m. balandžio 19 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį minėtų lėšų – 1071,59 Eur (3700 Lt), neįnešė jų į kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį didelės vertės turtą; 6) tęsdamas nusikalstamą veiką, įmonei „DK“ 2007 m. balandžio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. 704 pervedus 800 Eur (2762,24 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavo juos į 2762,24 Lt, 2007 m. balandžio 23 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 781,97 Eur (2700 Lt), neįnešė jų į kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį turtą; 7) tęsdamas nusikalstamą veiką, Latvijos Respublikos įmonei „D.l.“ 2007 m. balandžio 24 d. mokėjimo pavedimu Nr. 360 pervedus 8971,20 Eur (30 975,76 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavo juos į 30 975,76 Lt, Latvijos Respublikos įmonei „D.l.“ 2007 m. balandžio 26 d. mokėjimo pavedimu Nr. 743 pervedus 42 292,80 Eur (146 028,58 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavo juos į 146 029,27 Lt bei, UAB „S.“ 2007 m. balandžio 27 d. mokėjimo pavedimu Nr. 319484 pervedus 11 037,21 Eur (38 109,28 Lt) už prekes, 2007 m. balandžio 27 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 14 481 Eur (50 000 Lt), 2007 m. gegužės 3 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė 289,62 Eur (1000 Lt), neįnešė jų į kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį turtą; 8) tęsdamas nusikalstamą veiką, IĮ „Ls.“ 2007 m. gegužės 4 d. mokėjimo pavedimu Nr. 306 pervedus 20 273,40 Eur (70 000 Lt) už prekes į UAB „B.“ banko sąskaitą, 2007 m. gegužės 4 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 19 694,16 Eur (68 000 Lt), neįnešė jų į kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį turtą; 9) tęsdamas nusikalstamą veiką, Latvijos Respublikos įmonei „D.l.“ 2007 m. gegužės 8 d. mokėjimo pavedimu Nr. 755 pervedus 42 292,80 Eur (146 028,58 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavo juos į 146 025,82 Lt, 2007 m. gegužės 8 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 3330,63 Eur (11 500 Lt), neįnešė jų į kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą UAB „B.“ priklausantį turtą; 10) tęsdamas nusikalstamą veiką, Latvijos Respublikos įmonei „D.l.“ 2007 m. gegužės 14 d. mokėjimo pavedimu Nr. 039 pervedus 51 264 Eur (177 004,34 Lt) už prekes pagal sąskaitą faktūrą (jos serija ir numeris nurodyti teismų nuosprendžiuose) į UAB „B.“ banko sąskaitą, konvertavo juos į 177 004,34 Lt, 2007 m. gegužės 14 d. pagal banko čekį Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė dalį šių lėšų – 6516,45 Eur (22 500 Lt), neįnešė jų į kasą ir šias jam patikėtas svetimas lėšas neteisėtai pavertė savo turtu, taip pasisavino svetimą, jam patikėtą šiai bendrovei priklausantį turtą. Šiais tęstiniais veiksmais G. P. nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. gegužės 14 d. pasisavino jam patikėtą svetimą, UAB „B.“ priklausantį didelės vertės turtą ir bendrai padarė šiai bendrovei 99 586,65 Eur (343 852,80 Lt) turtinę žalą.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

13. Kasaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

13.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, nes jo (kasatoriaus) veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų sudėties ir teismai nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų naujausių teisės taikymo ir aiškinimo nuostatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYyLTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-362-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-362-693/2017">2K-362-693/2017</a>, 2K-81-648/2018).

13.2. Kasatorius aptaria BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalių dispozicijos nuostatas, objektyviuosius sukčiavimo požymius ir pažymi, kad sukčiavimo sudėties būtinasis požymis yra šios veikos padarymo būdas, t. y. apgaulės panaudojimas. Teismų praktikoje yra nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti; c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAxLTEwNzMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-201-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-201-1073/2018">2K-201-1073/2018</a>). Tačiau nagrinėjamoje byloje minėti apgaulės kriterijai nebuvo nustatyti, abiejų instancijų teismai tinkamai neanalizavo apgaulės panaudojimo ir nenustatė visų būtinų apgaulės kriterijų. Dėl to kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties.

13.3. Kasatorius nesutinka su vienu iš apeliacinės instancijos teismo motyvų, kad nagrinėjamoje byloje apgaulė dėl prekių originalumo buvo naudojama kaip nukentėjusių įmonių turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Šios instancijos teismas, nurodydamas, kad pirkėjai buvo įtikinti, jog UAB „G.“, „B.“ ir „J.“ atstovų – kasatoriaus, D. P. ir D. Pl. parduodamos prekės yra originalios, nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius neva žinojo prekiaujantis ne originaliomis prekėmis, t. y. jo veiksmuose yra BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo iškreipta objektyvi tiesa, nes perparduodant prekes jų kokybė ar pakuotės nebuvo keičiamos; pirkėjai nebuvo klaidinami objektyvios tiesos neatitinkančia informacija; jiems buvo pateikti visi prekių įsigijimo dokumentai, patvirtinantys, kaip ir iš ko buvo įsigytos minėtos prekės; visos PVM sąskaitos faktūros buvo deklaruotos Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI). Taip pat jis neturėjo tikslo suklaidinti pirkėjų, nes prekės buvo pateikiamos perparduoti tokios, kokios buvo turimos, t. y. tokios kokybės, kokios buvo gautos iš tiekėjų. Tiek UAB „I.“, tiek kitų įmonių atstovai žinojo apie galimai suklastotas prekes tik gavę prekes į sandėlį, tačiau prisiimdami riziką nutarė jomis prekiauti. Kitiems ūkio subjektams įsigyjant prekes iš UAB „Rt.“ ir „B.“ nekilo jokių abejonių dėl prekių patikimumo, t. y. nei dėl įsigijimo kainos, nei dėl prekių apipavidalinimo, nei dėl jų turinio. UAB „I.“ ir „R.“ bei įmonė „DK“ veikė laisva valia ir prisiėmė riziką dėl galimų neigiamų tokių savo veiksmų padarinių, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo iškraipyta objektyvi tiesa.

13.4. Teismai nenustatė kasatoriaus suvokimo, kad jis pateikė objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Tokio suvokimo neturėjo ir patys prekes pirkę asmenys, nors jie yra savo srities specialistai, turi kvalifikuotus darbuotojus, ilgą laiką užsiima šiuo verslu. Tai, kad kasatorius nėra šios srities specialistas, patvirtina, jog ir jis nesuvokė, kad dalis parduodamos produkcijos yra galimai falsifikuota, ir, pasirašydamas minėtų prekių pirkimo–pardavimo sutartis, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad realizuojamos galimai falsifikuotos prekės. Kasatorius nesiekė realizuoti falsifikuotų prekių ir išnaudojo visas tuo metu galimas protingas priemones, kad įsitikintų, ar prekių pardavimas atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas pardavimo sąlygas. Kasatorius nurodo, kad 2007 m. sausio mėn. pabaigoje ar vasario mėn., sužinojęs iš D. Pl., kad vienas pirkėjų turi nusiskundimų dėl minėto šampūno kokybės, nedelsdamas kreipėsi į chemijos bandymų laboratoriją UAB „Ar.“, kad būtų nustatyta, ar iš UAB „L.“ pirktas šampūnas su lenkiškais užrašais ir paimtas iš UAB „Rt.“ sandėlių yra toks pats, kuriuo prekiauja UAB „S.“ (oficiali įmonės „P.“ prekių platintoja Lietuvoje). Minėta chemijos bandymų laboratorija pateikė atsakymą, kad kasatoriaus parduodamo šampūno ir oficialios prekių platintojos parduodamo šampūno kokybė sutampa. Kasatoriaus teigimu, tokie duomenys patvirtina, kad jis nesuvokė, kad jo perparduodama produkcija yra nekokybiška. Tai, kad kasatorius neturėjo suvokimo apie savo perparduodamų prekių (ne)kokybę, patvirtina ir specialisto išvada bei specialisto K. S. teisme duoti paaiškinimai, jog jam pateikti tirti minėtų šampūno ir vandens minkštiklio pavyzdžiai yra sunkiai atskiriami nuo originalių prekių. Kasatorius pažymi ir tai, kad kai buvo gauta pretenzija dėl šampūno kokybės, UAB „Rt.“ daugiau šampūnais neprekiavo, o pretenzijų dėl vandens minkštiklio net nebuvo pateikta. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai nustatė apgaulės elementą ir nepagrįstai konstatavo nusikalstamą veikų pobūdį bei nukentėjusiųjų įtraukimą į sutartinius santykius apgaulės būdu.

13.5. Kartu tai reiškia, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzYtNDg5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-136-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-136-489/2017">2K-7-136-489/2017</a>). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „I.“ gynė savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis: Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje UAB „I.“ ieškinys UAB „J.“ buvo patenkintas ir priteista 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) skola dėl originalaus „P.“ produkto sudėties neatitinkančių prekių; Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimu civilinėje byloje nutraukta pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „G.“ ir UAB „I.“ ir priteista iš UAB „G.“ 40 704,56 Eur (140 544,7 Lt) dėl nekokybiškų prekių pateikimo. Kartu tai reiškia, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o nukentėjusioms įmonėms nebuvo užkirstas ar apsunkintas kelias savo procesines teise ginti civilinio proceso tvarka. Be to, tai, kad šioje byloje nukentėjusiųjų teisės ginamos lygiagrečiai dviejų – civilinio ir baudžiamojo – procesų tvarka, patvirtina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius ir teisės principų ultima ratio (paskutinė priemonė) ir non bis in idem (negalima du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą) pažeidimą.

13.6. Kasatorius nesutinka su skundžiamų nuosprendžių argumentais, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai turi būti kriminalizuojami, nes nuteistieji, realizavę falsifikuotas prekes ir gavę už jas pinigus, skubiai ėmėsi priemonių jiems išgryninti iš įmonių bankų sąskaitų; imituodavo įmonių akcijų perleidimą, siekdami atsiriboti nuo nusikalstamoms veikoms panaudotų juridinių asmenų ir taip išvengti teisinių pretenzijų ir iš esmės apsunkindami falsifikuotas prekes įsigijusių įmonių galimybes pažeistus interesus ir teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Be to, civilinės ir baudžiamosios teisės atribojimą patvirtina bylos aplinkybė, kad baudžiamoji atsakomybė nebuvo taikoma UAB „R.“ ir „I.“ už realizuotą dalį prekių, gautų iš UAB „Rt.“ ir „B.“, ir jų lėšos, gautos už šias parduotas neva falsifikuotas prekes, nebuvo pripažintos gautomis BK 182 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nė vienas iš nukentėjusiųjų viešai neinformavo savo pirkėjų, kad jų tinkluose yra prekiaujama falsifikuotomis prekėmis; pateiktos realizuoti falsifikuotos prekės turi būti grąžintos atgal į prekybos tinklus; lėšos, gautos pardavus falsifikuotas prekes, yra perduotos į valstybės biudžetą, ir pan. Kasatoriui akivaizdu, kad didelė dalis gautų pajamų už menamai falsifikuotų prekių pardavimą liko nukentėjusių asmenų dispozicijoje. Byloje yra pateikti ir visi minėtų prekių įsigijimo dokumentai, jie patvirtina, kaip ir iš kokių asmenų šios prekės buvo įsigytos, tačiau šie asmenys, pardavę kasatoriaus įmonėms prekes, nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kasatoriaus teigimu, taip vieni asmenys buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kitų veiksmai buvo pripažinti kaip civiliniai teisiniai santykiai, o kitiems išvis nekilo atsakomybė. Tokia aplinkybė dar kartą patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai ir jie nepagrįstai kriminalizuoti. Dėl to kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra nustatytas būtinasis BK 182 straipsnio 2 dalies sudėties požymis – apgaulės panaudojimas, nes tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

13.7. Aptardamas BK 216 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 29 d. įstatymo redakcija) (skunde nurodoma – BK 186 straipsnio 1, 2 dalių) dispoziciją, kasatorius teigia, kad jis pagal šį straipsnį nuteistas nepagrįstai, nes teismai nenustatė jo veiksmuose esančių šios nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių – tiesioginės tyčios ir tikslo nuslėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-222-489/2018). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius siekė kaip nors legalizuoti pinigus, o veiksmų, turinčių BK 216 straipsnio objektyviuosius požymius, atlikimas galimas ir kituose BK straipsniuose, kai lėšos gaunamos neteisėtai, tačiau ne visais atvejais asmenys turi tikslą nuslėpti šių pinigų kilmę. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju negalima sumaišyti tikslo atsiskaityti su kažkuo už paslaugas arba išsigryninti pinigus su tikslu nuslėpti ir įteisinti pinigus, nes tai yra visiškai skirtingi tikslai, lydimi skirtingo suvokimo. Juolab kad nagrinėjamoje byloje buvo įrodinėjamas tik tikslas apgaule įgyti lėšas parduodant falsifikuotas prekes, bet nebuvo nustatytas tikslas legalizuoti nusikalstamu būdu įgytus pinigus. Teismai, aptardami BK 216 straipsnio subjektyviuosius požymius, nesirėmė jokiais bylos įrodymais, tik pateikė samprotavimus bei prielaidas ir taip nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-511/2017">2K-319-511/2017</a>, 2K-57-697/2018). Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išteisino A. S. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, konstatuodamas, jog šio veiksmuose nėra visų būtinųjų BK 216 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių. Kasatorius teigia, kad ir jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos požymių, todėl teismai nepagrįstai jį pripažino kaltu, taip nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir padarė teisės taikymo klaidą.

13.8. Teismai nepagrįstai pripažino, kad kasatorius padarė jam inkriminuotas veikas su organizuota grupe, nes byloje nėra nustatyta, jog tarp kasatoriaus ir kitų nuteistųjų buvo susitarimas daryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. buvo susitarimas bendrai veikti, suvokimas kėsintis į tą patį objektą bei kiti bendrininkavimo požymiai; kad kasatorius ir kiti nuteistieji bendrais veiksmais realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos. Kasatorius teigia, kad jis niekada jokia forma nesudarinėjo susitarimo dalyvauti padarant nusikaltimą, neatliko jokių tyčinių bendrų veiksmų su kitais asmenimis, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tarp kasatoriaus ir kitų nuteistųjų kokia nors forma būtų buvęs sudarytas susitarimas bendrai daryti nusikalstamas veikas. Teismai nenustatė kiekvieno bendrininko suvokimo, kad kėsinasi į tą patį objektą, veikia siekdami bendro tikslo, taip pat jų pastangų bendrumo daryti nusikalstamas veikas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik suvokimo atliekant nusikalstamus veiksmus nepakanka norint pripažinti, jog nusikalstama veika buvo padaryta veikiant su organizuota grupe, ir būtina konstatuoti bendrininkavimo požymį – bendrininkų tarpusavio susitarimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75-689/2018">2K-75-689/2018</a>).

13.9. Kasatorius teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai netinkamai vertino bylos įrodymus ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatų pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 56 punkte nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistųjų gynėjai prašė ištirti prie bylos pridėtų daiktų (šampūno ir vandens minkštiklio) pakuotes bei jų turinį, kreiptis į užsienio valstybes ir ieškoti galimybės tyrimą pavesti atlikti užsienio ekspertams. Tačiau šios instancijos teismas nusprendė papildomai ištirti tik minėtų prekių pakuotes bei jų ženklinimą ir, nenustačius BPK 84 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, nušalinti specialistą K. S., 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi paskyrė prekių ženklų ekspertizę, jos ekspertu paskyrė specialistą K. S.. Kasatorius pažymi, kad byloje buvo tiriamos tik pakuotės, o ne minėtų prekių turinys, ir tai patvirtina, jog prekių kokybė iš esmės nebuvo ištirta ir skundžiami nuosprendžiai pagrįsti tik prielaidomis. Be to, ir apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kelerius metus besitęsiančio proceso metu buvo išnaudotos galimybės rasti kompetentingus užsienio valstybės ekspertus, kuriems būtų galima pavesti atlikti seniai pagamintos buitinės chemijos gaminių sudėties tyrimą, todėl teismas nusprendė papildomai ištirti tik minėtų prekių pakuotes ir jų ženklinimą. Tačiau šiuo atveju, kai byloje nėra galimybės pašalinti esančių prieštaravimų dėl minėtų prekių kokybės, teismas turėjo vadovautis in dubio pro reo (visos nepašalintos abejonės ir neaiškumai aiškinami kaltininko naudai) principu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93-788/2017">2K-93-788/2017</a>). Be to, nagrinėjamoje byloje visos minėto specialisto K. S. išvados (2007 m. spalio 12 d. ir 2010 m. lapkričio 30 d. išvados bei 2018 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės aktas) negali būti pripažintos įrodymais. Teismas, pripažindamas šias išvadas vienu iš pagrindinių bylos įrodymų, padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų pažeidimus. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje minėtas specialistas privačiai konsultavo UAB „I.“, todėl pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (privatus teismo ekspertas, sutartiniais pagrindais konsultavęs proceso šalis, negali toje pačioje byloje atlikti teismo ekspertizės) negalėjo atlikti teismo ekspertizės ar pateikti specialisto išvados. Kasatorius nurodo, kad jis pripažintas kaltu dėl UAB „R.“ didelės vertės turto – 40 999,94 Eur (141 564,6 Lt) įgijimo apgaule, per UAB „B.“ realizavus 31 992 vnt. falsifikuoto šampūno. Tačiau nagrinėjamoje byloje šis UAB „R.“ parduotas šampūnas, aiškinantis, ar galėjo būti falsifikuota prekė, baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka visiškai nebuvo tirtas, ikiteisminio tyrimo metu pagal BPK 207 straipsnio reikalavimus nebuvo apžiūrėtas, aprašytas ir nenurodyti jo individualūs požymiai. Nors kaip daiktinis įrodymas jis turėjo būti ištirtas, tokį tyrimą turėjo atlikti reikiamą kvalifikaciją turintis specialistas pagal raštišką teismo ar ikiteisminio tyrimo institucijos pateiktą užduotį (BPK 92 straipsnio 2 dalis, 205 straipsnio 3 dalis). Dėl to kasatorius teigia, kad neištyrus minėto šampūno negalima teigti, jog jis (šampūnas), kurio 31 992 vnt. UAB „B.“ 2006 m. rugpjūčio 30 d. pardavė UAB „R.“, yra tapatus šampūnui, kuriuo buvo prekiaujama vėliau, t. y. kurį UAB „Rt.“ pardavė UAB „J.“, o ši bendrovė vėliau pardavė UAB „I.“. Kasatorius nurodo, kad minėtas šampūnas buvo įsigytas 2006 m. balandžio–liepos mėn. iš UAB „L.“, o kitas šampūnas įsigytas iš UAB „Z.“, ir sandoris vyko beveik po pusės metų. Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad šis šampūnas galėjo būti visai kitoks, kito gamintojo ir iš kitos prekių partijos. Tačiau palyginti šių prekių brūkšninius kodus ir numerius nėra galimybės, nes jų niekas nefiksavo, o prekės jau yra sunaikintos (tai atliko UAB „R.“, vykdydama taikos sutartį su bendrove „P.“). Tai, kad ištirti šį šampūną pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus šiuo metu nebėra galimybės, reiškia, jog teismai dėl šios nusikalstamos veikos, vertindami pateiktus įrodymus, turėjo įvertinti tokią nurodytą aplinkybę, tačiau to nepadarė ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

14. Kasaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti arba perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

14.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį) ir padarė esminius baudžiamojo proceso (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimus. Kasatorius teigia, kad teismai nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, paviršutiniškai, skundžiamų nuosprendžių dalis dėl kasatoriaus pripažinimo kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį grindė iš esmės kaltinamuoju aktu ir prielaidomis, taip pažeidė in dubio pro reo principą, liko neatskleista sukčiavimo organizuota grupe sudėtis ir nenustatyti kasatoriaus veikoje esminiai bendrininkavimo požymiai. Be to, teismai neanalizavo tikrosios faktinės situacijos ir nepagrįstai priteisė 26 845,81 Eur proceso išlaidų, kurias sudaro daiktinių įrodymų saugojimo išlaidos, iš kasatoriaus ir kitų nuteistųjų lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino kasatoriaus apeliaciniame skunde iškeltų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir nepaneigė kasatorių teisinančių ir jo atsakomybę švelninančių aplinkybių, taip šis teismas iš esmės neatliko savo funkcijų, nes neatsakė į visus apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir priėmė abejonėmis pagrįstą sprendimą, taip kasatoriui sukėlė itin neigiamas ir jo teises pažeidžiančias pasekmes. Skundžiamuose nuosprendžiuose teismai išdėstė poziciją, neatitinkančią faktinių byloje nustatytų aplinkybių, ir, vadovaudamiesi tik kaltinimui palankiais suinteresuotų asmenų parodymais, pažeisdami šalių lygiateisiškumo, baudžiamojo proceso rungimosi, nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, nesant teisinio pagrindo, konstatavo kasatoriaus kaltę, neatsižvelgė į jo atsakomybę švelninančias aplinkybes ir paskyrė nepagrįstai griežtą bausmę, neatitinkančią baudžiamojo proceso tikslų, nepagrįstai priteisė daiktinių įrodymų saugojimo išlaidas.

14.2. Teismai nepagrįstai ir itin formaliai atmetė kasatoriaus parodymus, duotus teismo posėdžio metu, ir vadovavosi valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro parengtu kaltinamuoju aktu, nesigilino į faktinę bylos ir kasatoriaus situaciją, kitų nuteistųjų paaiškinimus, dokumentus bei duomenis, esančius byloje, iš esmės suponuojančius kitą išvadą, kurią turėjo padaryti abiejų instancijų teismai. Kasatorius neginčija, kad teismo įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tačiau jis mano, kad nagrinėjamoje byloje esančius duomenis teismai įvertino pažeisdami jų pripažinimo įrodymais bei įrodymų vertinimo taisykles ir taip padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių reikia skundžiamas nuosprendžio dalis analizuoti iš naujo ir kasatorių išteisinti dėl veikų, nurodytų BK 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje. Teismas negali formaliai atmesti kaltinamąjį teisinančių duomenų tik dėl to, kad būtų lengviau pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Asmens teisė į rungtynišką ir lygiateisį procesą suponuoja ir jo teisę, kad bylos duomenys būtų įvertinti visapusiškai, būtų atsižvelgiama ir į byloje kylančias abejones, kurios nagrinėjamoje byloje taip ir liko nepaneigtos. Abiejų instancijų teismai kasatoriaus kaltės ir tyčios turinio apskritai neanalizavo, nors visų nuteistųjų bendri veiksmai buvo atliekami iš esmės neturint tyčios sukčiauti organizuota grupe.

14.3. Kasatorius, aptardamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teigia, kad abiejų instancijų teismai iš esmės vadovavosi tik valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro kaltinamuoju aktu, kuriame išdėstytas kaltinimas grindžiamas nukentėjusiųjų ir kitų nuteistųjų parodymais, todėl jo (kasatoriaus) kaltė grindžiama kitų proceso dalyvių parodymais ir rašytiniais įrodymais. Tačiau teismai neatliko nuoseklaus įrodymų vertinimo ir baigiamuosiuose aktuose neindividualizavo konkrečių įrodymų ar jų elementų, kuriais būtų galima grįsti nuteistajam inkriminuojamas aplinkybes. Nuosprendžiuose kaltės klausimas sprendžiamas tik deklaratyviai konstatuojant, kad kasatorius yra kaltas ir jo kaltę įrodo byloje surinktų įrodymų visuma. Tačiau kasatorius teigia, kad skundžiamuose nuosprendžiuose realiai nenurodoma, kokios įrodomosios informacijos pagrindu sudaroma loginė seka iš tikrųjų pagrindžia jo kaltę. Teismai net nesigilino į kasatoriaus paaiškinimus ir nurodomas faktines aplinkybes, kad jis nežinojo apie tai, jog produkcija buvo falsifikuota, ir byloje nėra nė vieno įrodymo, paneigiančio tokius kasatoriaus teiginius. Dėl to kasatorius mano, kad teismai jo kaltę pagrindė tik prielaidomis, nes jo veiksmuose nebuvo jokių sukčiavimo požymių, jis savo veiksmais siekė ir tikėjosi gauti pajamų bei plėtoti verslą. Taip teismai pažeidė BPK nustatytą įrodymų pakankamumo reikalavimą. Nors teismo išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo atskleista tikroji bylos esmė bei įrodymų visuma, ir skundžiami nuosprendžiai priimti tik formaliai įvertinus situaciją. Teismai nepagrįstai neanalizavo faktinių aplinkybių, nuteistojo paaiškinimų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, ir nepašalino abejonių, taip pažeidė kasatoriaus teisę į teisingą teismą. Teismai neatliko savo pareigos išsamiai ir nešališkai įvertinti bei išanalizuoti byloje surinktus įrodymus, iki galo neištyrė visų bylos įrodymų ir nevertino tarp byloje esančių duomenų ir faktinių aplinkybių loginės sekos, dėl to liko neišanalizuotas įrodymų tarpusavio ryšys, jų sąsajos, skundžiamuose nuosprendžiuose teismai nepateikė vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės, įrodymus vertino selektyviai ir pirmenybė suteikta kasatorių kaltinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmesti kiti byloje esantys ir jo kaltę paneigiantys ar abejonių keliantys įrodymai. Kasatorius teigia ir tai, kad baudžiamojo proceso metu negali būti keliamas tikslas bet kokiomis priemonėmis ir būdais apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme nurodyta sankcija. Įstatymas turi būti pritaikytas taip, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Ikiteisminis tyrimas ir asmens kaltę konstatuojantys baigiamieji teismų aktai negali būti grindžiami prielaidų, spėjimų patvirtinimo ar paneigimo pagrindu. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose ir pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Tik įsitikinus, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltininko kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, galima asmenį pripažinti kaltu padarius teisei priešingą veiksmą. Dėl to kasatorius teigia, kad skundžiamuose nuosprendžiuose deklaruojama teismų pozicija ir požiūris į baudžiamojo proceso paskirtį, įrodinėjimo proceso esmę bei nusikalstama veika padarytos žalos nustatymą tiesiogiai prieštarauja BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3, 5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 305 straipsnio l dalies 2 punkto, 332 straipsnio 5 dalies nuostatoms, todėl abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus, paneigė kasatoriaus teisę į teisingą teismą ir sąžiningą baudžiamąjį procesą. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai skundžiamuose nuosprendžiuose tik išvardijo įrodymus, tačiau tinkamai jų neįvertino, neatliko išsamios įrodymų analizės, nuteistųjų ir liudytojų parodymų pakankamai neišanalizavo, jų nepalygino su kitais bylos duomenimis, nevertino jų patikimumo.

14.4. Aptardamas BK 182 straipsnio dispoziciją, šios veikos būtinąjį požymį – apgaulę ir jos kriterijus, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas ir įrodytas šis požymis, kuris net neegzistavo (kasacinė byla baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2010">2K-335/2010</a>). Taip pat nenustatyta ir neįrodyta tiesioginė tyčia. Kasatorius pažymi, kad viso proceso metu jis nepripažino savo kaltės, nes apie tai, kad prekės buvo falsifikuotos, nežinojo ir pats šių prekių neklastojo, paaiškėjus, kad prekės falsifikuotos, pats aiškinosi falsifikuoto šampūno pirkimo ir pardavimo aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nėra nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, patvirtinančio kasatoriaus galimybę žinoti tokią prekių kilmę. Kasatoriaus nuomone, kartu tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo išaiškintos ir atskleistos visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (pvz., kas ir kur gamino falsifikuotą šampūną), tačiau tik formaliai ir deklaratyviai konstatuotas faktas, jog prekės buvo falsifikuotos, ir kasatorius pripažintas kaltu, pardavus jam žinomai falsifikuotą šampūną. Tačiau taip pažeisti nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimai, nes kasatoriaus veiksmuose nėra nustatyti neteisėto veikimo ir esminės apgaulės požymiai ir abiejų instancijų teismų išvada yra neteisėta ir prieštaraujanti BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 182 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

14.5. Kasatorius plačiai aptaria organizuotos grupės pagal BK 25 straipsnio 3 dalį požymius, nurodytus ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-35/2013, 2K-70/2014, 2K-7-29-942/2016, 2K-109-746/2017 ir kt.), ir teigia, kad jo (G. V.) su neva nustatytos organizuotos grupės nariais nesiejo ilgesni ir glaudesni ryšiai, pastovumas, ilgalaikiškumas ir jokio susitarimo daryti nusikaltimus tarp jų nebuvo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius būtų apgalvojęs nusikalstamos veiklos mechanizmą, savo veiksmų padarymo intensyvumą, tarpusavio vaidmenų pasiskirstymą, jam suteikto vaidmens ar konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro nusikalstamo tikslo. Kasatoriaus teigimu, net ir konstatavus asmenų kaltę, negalima teigti, jog jis (kasatorius) būtų galėjęs suvokti priklausantis asmenų grupei, atitinkančiai organizuotos grupės pobūdį. Be to, nagrinėjamoje byloje nuteistų asmenų grupė nebuvo tokio organizuotumo lygio, kad būtų galima ją pripažinti organizuota grupe, nėra nustatytas kasatoriaus susitarimas su kitais asmenimis daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar keletą nusikaltimų, kasatoriaus (taip pat ir kitų nuteistųjų) supratimas, kad jis kaip bendrininkas priklauso tokiai organizuotai grupei.

14.6. Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino teisinga pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, pagal kurią pagal BPK 103, 105 straipsnius daiktinių įrodymų saugojimo išlaidos, kurių dydis nurodytas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus rašte „Dėl saugojimo išlaidų“, pripažintos procesinėmis išlaidomis ir jos buvo priteistos atlyginti solidariai iš visų nuteistųjų. Kasatorius pažymi, kad jam baudžiamosios bylos dalis pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnio 1 dalį dėl UAB „B.“ vardu pateikto realizuoti UAB „R.“ 31 992 vnt. falsifikuoto šampūno yra nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir jis yra nuteistas dėl UAB „R.“ didelės vertės turto įgijimo apgaule per UAB „B.“ realizavus 31 992 vnt. falsifikuoto šampūno ir dėl šios bendrovės didelės vertės turto pasisavinimo. Tačiau minėtas falsifikuotas šampūnas buvo sunaikintas 2007 m. lapkričio 13 d. ir tai patvirtinantis aktas yra pateiktas byloje, kurioje kitų duomenų, patvirtinančių tokio dydžio saugojimo išlaidas, nėra. Dėl to kasatorius teigia, kad nuosprendžiuose nurodytos išlaidos iš jo neturi būti priteisiamos, nes jos yra nepagrįstos ir jų dydis yra akivaizdžiai per didelis.

15. Kasaciniame skunde nuteistojo G. P. gynėjas advokatas D. Svirinavičius išdėsto alternatyvius prašymus: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalį dėl G. P. nuteisimo ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba 2) šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba 3) šią bylos dalį nutraukti, panaikinti G. P. taikomas procesines prievartos priemones, jam pareikštą civilinį ieškinį ir nepriteisti iš jo atlyginti procesines išlaidas, arba 4) panaikinti nuosprendžių dalis, pagal kurias pagal BPK 103, 105 straipsnius daiktinių įrodymų saugojimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis, jas priteisiant iš G. P.. Kasatorius skunde nurodo:

15.1. Abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalys dėl nuteistojo G. P. nuteisimo yra nepagrįstos ir neteisėtos. Kasatorius plačiai aptaria savo ginamojo G. P. parodymus ir teigia, kad teismai nepaneigė šių nuoseklių, logiškų ir įtikinamų parodymų, jog jis jokių jam inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė: jokių UAB „B.“ lėšų nepasisavino, nes visi G. P. paimti iš banko sąskaitos pinigai buvo panaudoti atsiskaitymams UAB „B.“ vardu arba perduoti šiai bendrovei, visa tai įforminant atitinkamuose dokumentuose; ši bendrovė niekada nekėlė ir nekelia G. P. jokių turtinių pretenzijų. Be to, jis nebuvo ir nėra chemikas, technologas ar pan., aptariamos prekės jam nekėlė nė mažiausio įtarimo dėl jų autentiškumo, originalumo; jis nei vienas, nei su kokiais nors kitais asmenimis (tarp jų ir su kitais nuteistaisiais) jokių nusikalstamų veikų nepadarė.

15.2. Be to, šią bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, kuris nepagrįstai atmetė nuteistojo gynybos (taip pat ir kitų nuteistųjų) prašymus dėl specialisto K. S. nušalinimo, daiktinių įrodymų apžiūros ir ekspertizės, kurią atliktų užsienio valstybių ekspertai, paskyrimo. Taip teismas pažeidė G. P. teisę į nešališką teismo procesą, nes atmesdamas esminius jo gynybos prašymus išreikalauti įrodymus, turinčius esminę reikšmę šiai bylai teisingai išnagrinėti ir teisingam sprendimui priimti, kurių nei jis, nei jo gynėjas pagal tų įrodymų pobūdį ir prigimtį patys negalėjo gauti, nepagrįstai apribojo G. P. teisės į gynybą realizavimą, išreiškė aiškų šališkumą kaltinančios šalies naudai. Kasatoriaus nuomone, tai, kad iki šiol yra pagrindas daryti išvadą, jog teismas buvo linkęs tikėti kaltinančios šalies pateiktais įrodymais, iki galo netikrindamas tų įrodymų patikimumo, reiškia, kad teismas buvo šališkas kaltinančios šalies naudai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, paskyrė minėtą ekspertizę, tik patvirtina gynybos prašymo dėl ekspertizės paskyrimo pagrįstumą. Be to, nuteistasis ir jo gynėjas, vadovaudamiesi BPK 22, 48 straipsniais, 57 straipsnio 1 dalimi, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 59 straipsniu, pareiškė pirmosios instancijos teismui nušalinimą, tačiau šis teismas tokio raštiško prašymo, pateikto 2015 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdyje iš karto, kai atsirado faktinis pagrindas, net nepriėmė, nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino, tokio klausimo iš viso net nesprendė, bylos nagrinėjimą tęsė toliau ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

15.3. Apeliacinės instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo nuteistojo G. P. gynėjo apeliacinį skundą, nepagrįstai ir neteisėtai atmetė šio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo ir nepripažindamas, kad šią bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismo teismas, nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, 2K-243/2009, 2K-198/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98) (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 3–5 dalių pažeidimus. Be to, šis teismas pažeidė ir rungtyniškumo principą, nes nepagrįstai atsisakė atlikti nuteistojo G. P. gynybos prašomus įrodymų tyrimo veiksmus (paimti daiktinių įrodymų pavyzdžius ir paskirti produktų tyrimo ekspertizę, ją pavedant atlikti užsienio šalių ekspertams). Kasatorius teigia, kad šis teismas nepagrįstai netenkino gynybos prašymo nušalinti specialistą K. S., kuris tyrė tik pačias byloje nurodytų produktų pakuotes, bet netyrė jų atitikties jų gamintojų originalioms prekėms. Dėl to kasatorius teigia, kad byloje nagrinėjamų daiktinių įrodymų turinio ekspertinis tyrimas nebuvo atliktas, o rašytiniai duomenys apie tariamą tų produktų neatitiktį jų originalui buvo gauti pažeidžiant įstatymų reikalavimus – ne ekspertinių tyrimų būdu ir BPK nenustatytu būdu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paskyrė ekspertizę tam pačiam ekspertui ir pateikė jam klausimus, vėl susijusius tik su pačių prekių pakuočių ištyrimu. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo ir komplikuotų galimybų paskirti didesnės apimties ekspertinį tyrimą bei pan. nesudarė pagrindo atmesti teisėtus ir pagrįstus nuteistojo gynybos prašymus išreikalauti ir ištirti visus įrodymus. Kasatorius aptaria specialisto K. S. paaiškinimus ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nenušalindamas jo BPK 57, 58 straipsniuose nustatytais pagrindais ir paskirdamas ekspertizę tais pačiais klausimais, kaip ir buvo gautos specialisto išvados ikiteisminio tyrimo metu (tik dėl prekių pakuočių ir taros), nepilnai ir neteisingai išnagrinėjo G. P. gynėjo apeliacinį skundą, neatsakė į jo esminius argumentus ir taip dar padarė esminį BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą.

15.4. Aptardamas G. P. intensyvią komercinę veiklą UAB „B.“ (iki 2007 m. gegužės 30 d. prekiavo daugybe įvairaus asortimento prekių su daug atskirų kontrahentų), kasatorius teigia, kad byloje nė vienas nuteistasis ar liudytojas neparodė aplinkybių, patvirtinančių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, o specialisto išvados ir paaiškinimai yra nepatikimi. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo apžiūrėtas itin didelis kiekis vandens minkštiklio „Y“ galėjo būti pagamintas tik pramoniniu būdu, tačiau per itin ilgą šios bylos tyrimo ir nagrinėjimo laiką pareigūnai tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva taip ir nenustatė šių prekių pagaminimo šaltinio. Kasatoriaus nuomone, ši reikšminga aplinkybė turi būti vertinama dar ir kontekste aplinkybių, kad Vakarų valstybių gamintojai prekes Rytų valstybių rinkai gamina tam tikru mastu prastesnės kokybės, ir pats specialistas K. S. patvirtino, kad tirtos prekės, kurių pakuotės nors ir nevisiškai atitinka oficialius reikalavimus, yra itin geros kokybės. Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje liko nenustatyta, ar prekės iš viso yra sufalsifikuotos, todėl iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turėtų būti atlikta daug įrodymų tyrimo veiksmų (specialistas K. S. nušalintinas nuo šios bylos; paskirta nauja ekspertizė, ją atlikti pavestina kitam specialistui – ekspertui, esančiam užsienio valstybėje, kurioje yra byloje nagrinėjamų produktų gamintojai). Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas naują nuosprendį abejotinomis, šališkomis specialisto eksperto K. S. išvadomis, kuriose pateikti ne visi atsakymai į esminius aktualius klausimus, iš esmės pažeidė ir BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus.

15.5. Kasatorius teigia ir tai, kad liko pilnai neišnagrinėti jo ginamojo apeliacinio skundo argumentai ir dėl netinkamo BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo ir nepagrįsto jo (G. P.) nuteisimo. Kaltinamasis aktas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo yra nepagrįsti, nes UAB „B.“ nekėlė ir nekelia jokių pretenzijų kasatoriaus ginamajam dėl šios bendrovės didelės vertės turto pasisavinimo ir byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių G. P. kaltę padarius tokį nusikaltimą; nė vienas byloje nuteistasis ir (ar) liudytojas (tarp jų ir šios bendrovės buvusi buhalterė M. D.) nepatvirtino, kad G. P. būtų pasisavinęs kokį nors šios bendrovės turtą. Tačiau byloje nustatyta, kad jam inkriminuojamus pinigus G. P. paėmė iš sąskaitos banke, veikdamas pagal jam buvusius suteiktus oficialius įgaliojimus. Be to, šis kaltinimas grindžiamas tik specialisto išvada dėl UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos ir paaiškinimais, kurie nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad G. P. būtų pasisavinęs bent dalį jo paimtų iš UAB „B.“ sąskaitos pinigų, nors kiti nuteistieji G. L. ir Č. N. parodė, kad tai jie apmokėjo UAB „B.“ vardu įsigytas prekes pinigais, kuriuos G. P. paėmė iš bendrovės sąskaitos banke. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai nepaneigė bylos aplinkybių, kad visi G. P. iš UAB „B.“ banko sąskaitos paimti pinigai buvo panaudoti atsiskaitymams šios bendrovės vardu arba perduoti bendrovei pagal atitinkamus oficialius dokumentus. Be to, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai yra neįtikinantys, paremti prielaidomis ir abejonėmis, taip šis teismas pažeidė in dubio pro reo principą, nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad visiems nuteistiesiems tariamai falsifikuotos prekės kainavo pinigus, – jie nebuvo kaltinami šių prekių pagaminimu. Taip šios instancijos teismas, nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo G. P. gynėjo apeliaciniame skunde, savo išvadų tinkamai nemotyvavęs, padarė esminius BPK reikalavimų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (skunde nurodoma – kaltinamosios) teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

15.6. Kasatorius teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra perrašyti kaltinamojo akto nepagrįsti teiginiai; šis teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimus, nes nepagrįstai ir neteisėtai laikė įrodymais šališko ir nekompetentingo specialisto K. S. išvadas bei paaiškinimus, todėl padarė visiškai nepagrįstas išvadas dėl kasatoriaus ginamojo G. P. kaltės; nukrypo nuo teismų praktikos, savo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo G. P. pagrindė prielaidomis. Kadangi apeliacinės instancijos teismas padarė analogiškus sprendimus bei pažeidimus, kasatoriaus teigimu, bylos dalis jo ginamajam turi būti nutraukta pagal BK 2 straipsnio reikalavimus.

15.7. Jo ginamasis G. P. šioje byloje nebuvo pripažintas civiliniu atsakovu ir byloje esantys duomenys apie daiktinių įrodymų saugojimo išlaidas yra nepakankami tam, kad šios išlaidos būtų priteistos būtent iš G. P.. Teismas iš esmės pažeidė BPK 103 straipsnio ir kitų straipsnių normas, taip pat pagrindines Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, nustatančias nuosavybės teisių apsaugą. Kadangi šias proceso išlaidas sudaro daiktinių įrodymų saugojimo valstybės įmonėje tariamos išlaidos, kasatoriaus teigimu, turi būti priteisiamos ir proceso išlaidos už per visą šios bylos proceso laiką išmokėtą darbo užmokestį proporcingai sugaištam laikui ir kitiems proceso dalyviams (prokurorui, bylą nagrinėjusiam teisėjui, teismo posėdžio sekretorėms ir pan.). Kartu kasatorius nurodo G. P. asmenybę apibūdinančius duomenis bei šeimines aplinkybes ir teigia, kad jo ginamasis nusipelnė ir nusipelno išsamaus bei teisingo šios bylos išnagrinėjimo ir galutinio išsprendimo.

16. Kasaciniu skundu nuteistojo Č. N. gynėjas advokatas D. Svirinavičius išdėsto alternatyvius prašymus: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalį dėl Č. N. nuteisimo ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, arba 2) šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba 3) šią bylos dalį nutraukti, panaikinti Č. N. taikomas procesines prievartos priemones, jam pareikštą civilinį ieškinį ir nepriteisti iš jo atlyginti procesines išlaidas, arba 4) panaikinti nuosprendžių dalis, kuriose pagal BPK 103, 105 straipsnius daiktinių įrodymų saugojimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis, jas priteisiant iš Č. N.. Kasatoriaus skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nepagrįstai atmestų gynybos prašymų dėl specialisto K. S., daiktinių įrodymų apžiūros, naujos ekspertizės paskyrimo; nepilnai išnagrinėto nuteistojo Č. N. gynėjo apeliacinio skundo ir šios instancijos teismo padarytų esminių BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų; netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 2 straipsnis) taikymo; nepagrįstai priteistų civilinio ieškinio ir proceso išlaidų yra analogiški nuteistojo G. P. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinio skundo argumentams, todėl jie dar kartą nekartojami.

17. Kasaciniu skundu nuteistasis D. Pl. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

17.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnis) ir jį (kasatorių) neteisėtai nuteisė nesant jo veiksmuose nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), sukčiavimo objektyviuosius požymius, kurie BK 182 straipsnyje suformuluoti kaip alternatyvūs, ir nurodo, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent vienas iš nurodytų požymių. Taip pat nurodo ir šios veikos subjektyviuosius požymius, suformuotus teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAxLTEwNzMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-201-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-201-1073/2018">2K-201-1073/2018</a>).

17.2. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apgaulė dėl prekių originalumo buvo naudojama kaip nukentėjusių įmonių turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, kad pirkėjai buvo įtikinti, jog UAB „G.“, „B.“ ir „J.“ atstovų D. P., D. Pl., G. L. parduodamos prekės yra originalai, t. y. teismas konstatavo, kad kasatorius (ir kiti nuteistieji) neva žinojo prekiaujantys ne originaliomis prekėmis (nuosprendžio 60–79 punktai). Tačiau teismai tinkamai neanalizavo apgaulės panaudojimo ir nenustatė visų būtinų apgaulės kriterijų. Parduodant prekes jų kokybė ar pakuotė nebuvo keičiamos, pirkėjai nebuvo klaidinami objektyvios tiesos neatitinkančia informacija, jiems buvo pateikti visi prekių įsigijimo dokumentai, patvirtinantys, iš ko buvo įsigytos prekės, PVM sąskaitos faktūros buvo deklaruotos VMI. Prekės buvo pateiktos perparduoti tokios, kokios buvo gautos iš tiekėjų. UAB „I.“ ir kitų įmonių atstovai žinojo apie galimai klastotas prekes tik gavę jas į sandėlį, tačiau prisiimdami riziką nutarė jomis prekiauti. Ūkio subjektams įsigyjant prekes iš UAB „Rt.“ ir „B.“ nekilo abejonių dėl prekių patikimumo (įsigijimo kainos, prekių apipavidalinimo ir turinio). UAB „I.“, „R.“ ir įmonė „DK“ veikė laisva valia ir prisiėmė galimus neigiamus savo veiksmų padarinius, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo iškraipyta objektyvi tiesa.

17.3. Priešingai nei produkciją pirkę asmenys, esantys savo srities specialistai, ilgą laiką užsiimantys šiuo verslu, kasatorius, pasirašydamas minėtų prekių pirkimo–pardavimo sutartis, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad realizuojamos galimai falsifikuotos prekės, nes jis nėra tos srities specialistas. Be to, 2007 m. sausio–vasario mėn., esant pirkėjo nusiskundimui dėl minėto šampūno kokybės, jis (kasatorius) nupirko iš UAB „S.“, oficialios „P.“ platintojos, keletą šampūno buteliukų ir iš UAB „Rt.“ sandėlių paėmęs keletą tokio šampūno buteliukų su lenkiškais užrašais kreipėsi į laboratoriją UAB „Ar.“, kad būtų nustatyta, ar iš UAB „L.“ pirktas šampūnas yra toks pat, kokiu prekiauja UAB „S.“. Laboratorija pateikė išvadą, kad abiejų šampūnų kokybė vienoda. Be to, specialistas teismo posėdžio metu paaiškino, kad minėtų prekių pavyzdžiai, kurie jam buvo pateikti tirti, yra sunkiai atskiriami nuo originalių prekių. Tai rodo, kad kasatorius nesuvokė, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo perparduodama produkcija yra nekokybiška, todėl jis nepateikė objektyvios tikrovės neatitinkančios informacijos. Teismai nepagrįstai konstatavo nusikalstamą veikų pobūdį ir nukentėjusiųjų įtraukimą į sutartinius santykius apgaulės būdu.

17.4. Teismai be pagrindo kriminalizavo tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Kasatorius išsamiai aptaria teismų praktikos nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzYtNDg5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-136-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-136-489/2017">2K-7-136-489/2017</a>) ir pažymi, kad nukentėjusioji UAB „I.“ gynė savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis: Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje UAB „I.“ ieškinys UAB „J.“ visiškai patenkintas, priteisiant iš atsakovės 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) skolos dėl atsakovės pristatytų originalaus „P.“ produkto sudėties neatitinkančių prekių; Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimu civilinėje byloje nutraukta didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „G.“ ir „I.“, priteisiant iš UAB „G.“ 40 704,56 Eur (140 544,7 Lt) dėl nekokybiškų prekių pateikimo. Nukentėjusioms įmonėms nebuvo užkirstas ar apsunkintas kelias savo procesines teises ginti civilinio proceso tvarka. Susiklosčiusi situacija, kai nukentėjusiųjų teisės ginamos lygiagrečiai dviejų (civilinio ir baudžiamojo) procesų tvarka, patvirtina ne tik esant civilinius teisinius santykius, bet ir teisės principų ultima ratio (paskutinė priemonė) ir non bis in idem pažeidimą.

17.5. Kasatorius nesutinka su teismų vertinimu, kad nuteistieji, realizavę falsifikuotas prekes ir gavę už jas pinigus, skubiai ėmėsi priemonių jiems išgryninti iš įmonių bankų sąskaitų, po to imituodavo įmonių akcijų perleidimą, siekdami atsiriboti nuo nusikalstamoms veikoms panaudotų juridinių asmenų ir taip išvengti teisinių pretenzijų, taip iš esmės apsunkindami falsifikuotas prekes įsigijusių įmonių galimybes pažeistus interesus ir teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Nors UAB „R.“ realizavo dalį iš UAB „Rt.“ ir „B.“ gautų prekių, tačiau baudžiamoji atsakomybė už tai nebuvo taikoma ir lėšos, gautos už parduotas prekes, nebuvo pripažintos gautomis sukčiaujant. Nė vienas nukentėjęs subjektas viešai neinformavo savo pirkėjų, kad jų tinkluose yra prekiaujama falsifikuotomis prekėmis, kad tokios prekės turi būti grąžintos atgal į prekybos tinklus ir pan. Nors byloje buvo pateikti visi minėtų prekių įsigijimo dokumentai, tačiau pardavę G. L. įmonėms prekes ūkio subjektai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi vieni asmenys buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kitų veiksmai buvo pripažinti civiliniais teisiniais santykiais, o kitiems iš viso nekilo atsakomybė. Kadangi tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl kasatoriui byla dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, nutrauktina.

17.6. Kasatorius nurodo BK 216 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos alternatyvius objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-222-486/2018) ir teigia, kad jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamieji būtų siekę kaip nors legalizuoti pinigus. Kasatoriaus nuomone, negalima sumaišyti tikslo atsiskaityti su kažkuo už paslaugas su pinigų išsigryninimu turint tikslą nuslėpti ir įteisinti pinigus. Byloje buvo įrodinėjamas tikslas apgaule įgyti lėšas parduodant falsifikuotas prekes, bet nebuvo nustatytas tikslas legalizuoti nusikalstamu būdu įgytus pinigus. Teismas, aprašydamas subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 216 straipsnyje, požymius, pateikė tik samprotavimus, nors apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-511/2017">2K-319-511/2017</a>, 2K-57-697/2018).

17.7. Pagrindžiant bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nustatyta BK 24, 25 straipsniuose. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ4LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-248-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-248-697/2017">2K-248-697/2017</a>). Teismai nenustatė, kad tarp kasatoriaus ir kitų nuteistųjų buvo susitarimas daryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. nebuvo susitarimo bendrai veikti, suvokimo kėsintis į tą patį objektą ir kitų bendrininkavimo požymių, taip pat kad kiekvienas bendrininkas būtų suvokęs, jog kėsinasi į tą patį objektą ir veikia bei siekia bendro tikslo, pastangų bendrumo daryti nusikalstamas veikas. Be to, nenustatyta, kad kasatorius ir kiti nuteistieji bendrais veiksmais realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos.

17.8. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistųjų gynėjai prašė ištirti prie bylos pridėtų šampūno ir vandens minkštiklio turinį, ieškant galimybės tyrimą pavesti užsienio ekspertams, tačiau apeliacinės instancijos teismas nusprendė papildomai ištirti tik šių prekių pakuotes ir jų ženklinimą (nuosprendžio 56 punktas). Taigi prekių kokybė iš esmės nebuvo ištirta, o nuosprendžiai pagrįsti prielaidomis. Tuo atveju, kai byloje nėra galimybės pašalinti esančių prieštaravimų (šiuo atveju – dėl prekių kokybės), buvo būtina vadovautis in dubio pro reo principu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93-788/2017">2K-93-788/2017</a>). Byloje nepagrįstai remtasi specialisto K. S. pateiktomis 2007 m. spalio 12 d. ir 2010 m. lapkričio 30 d. išvadomis bei 2018 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės aktu, nes jie (ekspertizės aktas ir specialisto išvados) negalėjo būti pripažinti įrodymais. Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad privatus teismo ekspertas, sutartiniais pagrindais konsultavęs proceso šalis, negali toje pačioje byloje atlikti teismo ekspertizės. Kasatorius pažymi, kad K. S. konsultavo UAB „I.“, todėl negalėjo atlikti teismo ekspertizės ir specialisto išvadų. Teismas, pripažindamas minėtus duomenis tinkamais įrodymais ir jais grįsdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.

17.9. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, netinkamai vertindami įrodymus. UAB „J.“ parduotas šampūnas nebuvo pateiktas tirti specialistui (BPK 92 straipsnio 2 dalis, 205 straipsnio 3 dalis), nes atliekant ikiteisminį tyrimą šis šampūnas nebuvo apžiūrėtas, aprašytas, nenurodyti jo individualūs požymiai (BPK 207 straipsnis). Neištyrus negalima teigti, kad šampūnas (31 992 vnt.), kurį 2006 m. rugpjūčio 30 d. UAB „B.“ pardavė UAB „R.“, yra tapatus šampūnams, kuriais buvo prekiaujama vėliau, t. y. kuriuos UAB „Rt.“ pardavė UAB „J.“, o ši – UAB „I.“. Minėtas šampūnas buvo įsigytas 2006 m. balandžio–liepos mėn. iš UAB „L.“, o kitas šampūnas – iš UAB „Z.“, sandoris vyko beveik po pusės metų. Palyginti brūkšninius kodus ir prekių numerius nėra galimybės, nes jų niekas nefiksavo, o prekės jau sunaikintos (tai atliko UAB „R.“, vykdydama taikos sutartį su bendrove „P.“). Teismai šios aplinkybės nevertino.

18. Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. ir jo gynėjas advokatas K. Virbickas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė bylos įrodymų, juos vertino selektyviai, neišnagrinėjo D. P. apeliacinio skundo argumentų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. D. P. apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino D. Pl. ir D. P. pokalbių garso įrašus (apie pinigų paėmimą iš UAB „G.“ sąskaitų), nevertino UAB „G.“, „I.“ ir „Rt.“ atsiskaitymų, D. P. pinigų išgryninimo aplinkybių ir nepagrįstai UAB „G.“ pripažino priedangos įmone, ir kt. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė išvadų dėl visų D. P. esminių apeliacinio skundo argumentų (įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo, D. P. veiksmų kvalifikavimo), be to, BPK nustatyta tvarka nepašalino skunde nurodytų prieštaravimų ir neatitikimų tarp bylos įrodymų, taip bylą dėl D. P. išnagrinėjo formaliai.

18.2. Apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 76 punkte) nepagrįstai konstatavo, kad ištirti įrodymai patvirtina D. P. neteisėtus veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kadangi nenurodė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio tokius kasatoriaus veiksmus. Kasatorius nurodo sukčiavimo kriterijus ir subjektyviuosius požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2010">2K-335/2010</a>, 2K-346/2012, 2K-589/2013, 2K-161/2013 ir kt.) ir teigia, kad šios instancijos teismo nuosprendžio 69 punkte pateikti argumentai ir specialisto išvada Nr. 140-(8223)-ISI-3187 patvirtina, kad byloje nėra įrodymų (susirašinėjimų), patvirtinančių, jog D. P. žinojo ar turėjo žinoti, kad per UAB „G.“ siūlė parduoti falsifikuotas „Y“ prekes. Šio teismo nuosprendžio 70 punktas patvirtina, kad byloje nėra įrodymų (garso įrašų) apie tai, jog D. P. žinojo, kad yra prekiaujama ne originaliomis „Y“ prekėmis, o 73 punktas – kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad D. P. žinojo, jog šios prekės yra falsifikuotos. Taigi byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris kaip nors patvirtintų aplinkybę, kad D. P. žinojo ar turėjo žinoti, jog minėtos prekės yra suklastotos, ir tai žinodamas jis per UAB „G.“ atliko veiksmus, siekdamas užvaldyti didelės vertės svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė įrodymų, patvirtinančių, kad D. P. padarė veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

18.3. Kasatorius pažymi, kad dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 65 punkte nurodomų argumentų dėl tariamo „skubaus“ išgryninimo iš įmonių bankų sąskaitų byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog UAB „G.“ prekes „Y“ įsigijo iš bendrovės UAB „Rt.“ už 39 098,70 Eur (135 000 Lt), už kurias sumokėjo 2006 m. rugsėjo 27 d., ir 2006 m. spalio 26 d. UAB „G.“ už parduotas prekes iš UAB „I.“ gavo 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt). UAB „G.“ pelnas sudarė 5707,02 Eur (19 705,22 Lt). Tai, kad D. P. bankomatuose per kelis kartus nuo 2006 m. spalio 26 d. iki 2006 m. lapkričio 3 d. išgrynino 6082,02 Eur (21 000 Lt) ir 8891,33 Eur (30 700 Lt), nepatvirtina, jog jis atliko nusikalstamus veiksmus. Teisės aktai direktoriui nedraudžia iš savo įmonės banko sąskaitos pasiimti grynųjų pinigų ir juos naudoti įmonės ūkinėje komercinėje veikloje, tai patvirtino kaip liudytojas apklaustas banko atstovas R. K.. Tai, kad pinigų paėmimas iš sąskaitos nebuvo susijęs su inkriminuota veika, patvirtina banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad tai vyko nuolat, nes su dalimi tiekėjų atsiskaityti buvo naudinga, tai užtikrino operatyvesnį perkamų prekių (medžiagų) pristatymą.

18.4. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir aplinkybės, kad D. P. nuo 2003 m. buvo vienintelis UAB „G.“ akcininkas ir direktorius, ši bendrovė iki 2006 m. spalio mėn. vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos 2006 m. finansinė atskaitomybė patvirtina, kad bendrovės apyvarta viršijo 202 734,01 Eur (700 000 Lt); bendrovė turėjo paskolų, buvo sudariusi lizingo sutartį. Taigi D. P. ketverius metus valdė UAB „G.“, šios faktinės aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad bendrovė buvo vienam sandoriui įsteigta priedangos įmonė. Tai taip pat patvirtina, kad nuo 2006 m. rudens iki 2007 m. vasario mėn. UAB „I.“ neturėjo pretenzijų, D. P. neįtarė, jog prekės „Y“ gali būti falsifikuotos. Teismai nevertino, kad ir specialistai M. P. bei K. S. patvirtino, jog vizualiai pirkėjas negalėjo atskirti, ar prekės originalios. Byloje nustatyta, kad D. P. iš D. Pl. buvo gavęs prekių kokybę patvirtinantį sertifikatą, o vizualiai prekių sandėliuose net nebuvo matęs, nes viską pagal UAB „G.“ įgaliojimą atliko D. Pl.. Teismas ignoravo įrodymais nustatytą aplinkybę, kad pagal 2006–2007 m. buvusią prekybos buities cheminėmis ir higienos priemonėmis verslo praktiką tuo besiverčiančios įmonės ir verslininkai nereikalaudavo vienas iš kito jokių prekių kokybės sertifikatų; neįvertino, kad UAB „G.“ buvo vedama buhalterinė apskaita, visos ūkinės operacijos įforminamos apskaitos dokumentais, atsiskaitymai vykdomi per banko sąskaitas. D. P. atliktas pinigų paėmimas iš UAB „G.“ banko sąskaitos nepatvirtina aplinkybės, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, jog bendrovės parduodamos prekės „Y“ yra falsifikuotos, ir tai žinodamas tyčia bei sąmoningai atliko veiksmus, siekdamas įgyti didelės vertės svetimą turtą.

18.5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad siekį sukčiauti neva patvirtina D. Pl. ir D. P. pokalbiai, iš kurių išplaukia, jog kaltinamieji, sužinoję apie UAB „I.“ pretenzijas dėl „Y“ prekių, skubiai ėmėsi veiksmų, kad išgrynintų pinigus. Tačiau 2007 m. vasario 20 d. pokalbis, kuriuo D. P. informuoja apie gautą UAB „I.“ ieškinį, nepatvirtina, kad jis žinojo (turėjo žinoti), jog UAB „I.“ 2016 m. spalio mėn. parduotos prekės yra falsifikuotos. Be to, sutartis tarp UAB „G.“ ir „I.“ dėl „Y“ prekių pirkimo ir pardavimo buvo sudaryta 2006 m. spalio 26 d.; UAB „G.“ banko išrašai patvirtina, kad 2007 m. sausio 1 d. bendrovės banko sąskaitoje buvo tik 30,70 Eur (106 Lt), todėl nebuvo ir poreikio tuštinti sąskaitas. 2007 m. vasario 20 d. UAB „G.“ veiklos nevykdė ir negalėjo vykdyti, nes VMI darbuotojai buvo paėmę bendrovės dokumentus (įrodymai pateikti byloje). Taigi D. P. veiksmuose nebuvo nustatyti visi būtinieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai.

18.6. Kasatoriai nurodo BK 216 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius ir kokiais alternatyviais veiksmais pasireiškia objektyvieji požymiai, kurie suponuoja būtinumą nustatyti pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę; aplinkybę, kad kaltininkas, įteisindamas pinigus ar turtą, žino, kad jie gauti nusikalstamu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-330/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-330/2011">2K-7-330/2011</a>, 2K-135/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje (108 punkte) nepagrįstai konstatavo, kad ištirti įrodymai patvirtina D. P. neteisėtus veiksmus, nustatytus BK 216 straipsnio 1 dalyje. Teismai nustatė, kad D. P. sukčiavimo būdu iš UAB „I.“ gautus 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt) legalizavo UAB „G.“ veikloje, juos vėliau G. L. legalizavo UAB „Rt.“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. P. atliko BK 216 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, remdamasis vienintele aplinkybe, kad jis žinojo, jog prekės yra falsifikuotos. Byloje nėra įrodymų, neginčytinai pagrindžiančių, kad D. P. žinojo minėtą aplinkybę. Nesant patikimų įrodymų, kad D. P. žinojo, jog prekės yra falsifikuotas, paneigtina aplinkybė, kad D. P. tyčia ir sąmoningai legalizavo nusikalstamu būdu gautus pinigus UAB „G.“ (BPK 20 straipsnis). Teismai nenustatė visų būtinųjų BK 216 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų (nusikalstamo tikslo ir kaltės) požymių.

19. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:

19.1. Teismų praktikoje dėl BK 216 straipsnio taikymo būtina nustatyti pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę (tokia kilmė negali būti preziumuojama aplinkybė), kad kaltininkas, įteisindamas pinigus ar turtą, žinojo, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, byloje turi būti nustatyta ir įrodyta. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad kasatorius atliko BK 216 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, remdamiesi vienintele aplinkybe, kad jis žinojo, jog pinigai iš UAB „B.“ į UAB „D.“, pervesti pagal nekilnojamojo turto sandorį už „įsipareigojimų nevykdymą“, yra įgyti nusikalstamu būdu. Tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, kad jis (V. Č.) žinojo, jog šiuos pinigus UAB „B.“ įgijo nusikalstamu būdu. Byloje nėra duomenų, kad buvo tikslas legalizuoti nusikalstamu būdu įgytus pinigus. Teismai šias aplinkybes nustatė remdamiesi ne įrodymais, o prielaidomis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčytinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-511/2017">2K-319-511/2017</a>, 2K-57-697/2018).

19.2. Kasatoriaus veiksmuose nebuvo nustatyta tiesioginė tyčia. Byloje nėra duomenų, kad buvo susitarimas tarp kasatoriaus ir G. L. bendrai veikti ir daryti nusikaltimus, taigi jo veiksmuose nebuvo ir bendrininkavimo. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios spendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcijos principas teismą įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-476/2013).

20. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Kančauskienė atsiliepimu į G. L., D. Pl., G. V., V. Č., nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato K. Virbicko, nuteistojo G. P. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus ir nuteistojo Č. N. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinius skundus prašo šiuos skundus atmesti. Prokurorė nurodo:

20.1. Nuteistojo G. L. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminius BPK pažeidimus. Šis nuteistojo kasacinis skundas yra grindžiamas teiginiais, susijusiais su įrodymų vertinimu ir jų pakankamumo aspektu, o procesiniai pažeidimai siejami su tuo, kad teismai išvadas grindė prielaidomis bei neleistinais įrodymais (specialisto ir eksperto išvadomis bei paaiškinimais). Kasatoriaus argumentai dėl apgaulės požymio jo veikoje, kvalifikuotoje pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bei dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo yra analogiški jo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir į juos tinkamai atsakė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. L., veikdamas skirtingų sudėčių organizuotomis grupėmis, kartu su bendrininkais disponuodami falsifikuota produkcija, žinodami apie tai, kad ši produkcija yra falsifikuota, siekdami suklaidinti šių prekių įgijėjus, penkiomis prekių pardavimo operacijomis realizavo jas Lietuvos įmonėms UAB „I.“ ir „R.“ bei įmonei „DK“, apgaule įgydami didelės vertės turtą – lėšas. Abiejų instancijų teismai pagrįstai nustatė, kad G. L. veikoje apgaulė pasireiškė didelio kiekio klastotų prekių pardavimu Lietuvos ir Lenkijos įmonėms, nutylint esminę jų apsisprendimui sudaryti sandorį turėjusią aplinkybę, kad prekės yra suklastotos, ir piktnaudžiaujant šių prekių įgijėjų pasitikėjimu, melagingai pateikiant šias prekes kaip originalias. Prokurorė pažymi vieną iš tiesioginių G. L. kaltę patvirtinančių įrodymų – telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo 2007 m. birželio 22 d. protokole užfiksuotus duomenis apie tai, kad 2007 m. balandžio 17 d. G. L., skambindamas telefonu ir laukdamas, kol abonentas atsilieps, kalbasi su kitu asmeniu ir sako, kad „pridėjus dėžutę prie dėžutės jis vis vien atskiria, vis vien yra „nedadelkų“; tačiau šiaip pažiūrėjus tai negalima atskirti, nebent įsižiūrėti stipriai; šampūnus blogai padarė“. Teismai, remdamiesi šio pokalbio turiniu, pagrįstai konstatavo, kad G. L. suprato, jog prekiauja ne originaliomis prekėmis, rūpinosi, kad falsifikatai būtų kuo artimesni originalui, t. y. veikė apgaule sąmoningai ir tyčia. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 71–72 ir kt. punktuose išanalizavo ir kitus nuteistojo G. L. kaltę pagrindžiančius įrodymus.

20.2. Dėl UAB „J.“ ir „G.“ vardu (veikiant skirtingų sudėčių organizuotomis grupėmis: UAB „G.“ epizode – organizuotai grupei, vadovaujamai D. Pl., susidėjusiai iš D. Pl., D. P. ir G. L.; UAB „J.“ epizode – D. Pl. vadovaujamai organizuotai grupei, susidėjusiai iš D. Pl. ir G. L.) parduotų prekių (šampūno ir vandens minkštiklio) nukentėjusiai UAB „I.“ nuteistojo G. L. apgaulė pasireiškė žinomai klastotų prekių pardavimu šiai nukentėjusiai bendrovei, nutylint nuo jos atstovų apie suklastotas prekes ir piktnaudžiaujant šių atstovų pasitikėjimu. Apgaulės esmingumą ir kasatoriaus (bei kitų nuteistųjų) piktnaudžiavimą nukentėjusių įmonių atstovų pasitikėjimu patvirtina byloje surinkti ir teismų tinkamai ištirti įrodymai (UAB „I.“ pareiškimai, liudytojų D. U., R. Š., A. R. parodymai).

20.3. Dėl UAB „B.“ vardu (veikiant organizuota grupe, vadovaujama G. L., susidedančia iš Č. N. ir G. P.) parduoto įmonei „DK“ minkštiklio „Y“ nuteistojo G. L. (bei kitų nuteistųjų Č. N. ir G. P.) apgaulė pasireiškė žinomai suklastotų prekių pardavimu minėtai Lenkijos įmonei, nutylint nuo jos atstovų informaciją apie suklastotas prekes ir piktnaudžiaujant šių atstovų pasitikėjimu. Apgaulės esmingumą ir visų nuteistųjų piktnaudžiavimą prekių įgijėjos atstovų pasitikėjimu patvirtina teismų tinkamai ištirti liudytojo J. M. K. parodymai, iš kurių išplaukia, kad apgaulės panaudojimas prieš įmonę „DK“ pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu, bet ir aktyviu būdu pateikiant melagingą informaciją ir tyčia klaidinant pirkėją dėl prekių kilmės ir originalumo: G. L. pateikė prekių originalų pavyzdžius; suteikė melagingą informaciją, kad prekės pagamintos teisėto gamintojo atstovo; paaiškino, kad skalbinių minkštiklį „Y“ perka iš oficialaus „Y“ gamintojo „Bn.“. Tokius šio liudytojo parodymus dėl jam pateiktų prekių originalių pavyzdžių patvirtina UAB „B.“ sandėlio (duomenys neskelbtini), 2007 m. gegužės 30 d. apžiūros metu rastos ir paimtos 8 pakuotės „Y“, kurias ištyrus nustatyta, kad tai originalios teisėtų gamintojų pagamintos prekės. Tačiau šalia sandėlio stovinčiame sulaikytame vilkike, į kurį 2007 m. gegužės 30 d. buvo pakrautos 32 paletės „Y“, skirtos įmonei „DK“, rasti gaminiai yra klastotės. Prokurorė teigia, kad šie teismų ištirti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusios įmonės „DK“ atstovas buvo klaidinamas aktyviais nuteistojo G. L. veiksmais: siekiant įtikinti sudaryti sandorį su UAB „B.“, nukentėjusios įmonės atstovui buvo pateikti originalūs prekių pavyzdžiai, tačiau į vilkiką buvo pakrautos 32 paletės suklastotų prekių. Dėl UAB „B.“ vardu (veikiant organizuota grupe, vadovaujama G. L., susidedančia iš G. V. ir Č. N.) parduoto nukentėjusiai UAB „R.“ šampūno „X“ nuteistojo G. L. (ir kitų nuteistųjų G. V., Č. N.) apgaulė pasireiškė žinomai suklastotų prekių pardavimu nukentėjusiai bendrovei, nutylint nuo jos atstovų tai, kad prekės yra klastotos, ir piktnaudžiaujant jos atstovų pasitikėjimu.

20.4. Nuteistųjų naudotos apgaulės esmingumą ir piktnaudžiavimą prekių įgijėjų pasitikėjimu patvirtina teismų ištirti įrodymai: liudytojų J. K.-G., G. R. parodymai ir su UAB „B.“ sudarytos sutarties sąlygos (buvo nurodyta, kad prekės turi būti kokybiškos ir turėti sertifikatus). Be to, apgaulės panaudojimą prieš UAB „R.“ patvirtina civilinėje byloje priimta Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis dėl civilinio ieškovo JAV juridinio asmens „P.“ ieškinio atsakovams UAB „B.“ ir „R.“ dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo ir nesąžiningos konkurencijos; teismo patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovės bendrovės „P.“, atsakovės UAB „R.“ ir trečiojo asmens UAB „N.“; šioje civilinėje byloje UAB „B.“ teismui teiktame atsiliepime nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, kad UAB „B.“ šampūną „X“, kurį pardavė įmonei „R.“, buvo įsigijusi iš UAB „L.“, ir pridėti suklastoti dokumentai. Abiejų instancijų teismai skundžiamuose nuosprendžiuose tinkamai įvertino ir išsamiai aptarė šiuos įrodymus, kurie patvirtina, kad nuteistieji G. L., G. V., Č. N., G. P., D. P., D. Pl. jiems inkriminuotuose epizoduose, sudarydami sandorius dėl prekių pardavimo UAB „I.“, „R.“ ir įmonei „DK.“, naudojo apgaulę (pateikdami suklastotas prekes kaip originalias, žodžiais bei veiksmais klaidindami dėl prekių kilmės ir originalumo); nutylėjo esminę šių įmonių pirkėjų atstovų apsisprendimui sudaryti sandorius turėjusią aplinkybę – kad prekės yra suklastotos (nes, žinodami apie tokią aplinkybę, nukentėjusių įmonių atstovai nebūtų sudarę pirkimo–pardavimo sandorių – prekių originalumas buvo būtina sandorių sudarymo sąlyga); piktnaudžiavo suklastotas prekes įsigijusių juridinių asmenų atstovų pasitikėjimu. Dėl šių apgaulingų veiksmų, nutylėtų esminių aplinkybių bei piktnaudžiavimo pasitikėjimu nuteistieji įgijo didelės vertės turtą – lėšas, kurias sumokėjo prekes įsigijusios apgautos įmonės. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė ir kreditoriaus padėties pasunkinimo požymį, kuris papildomai patvirtina išvadas dėl sukčiavimo veikos ir paneigia kasatoriaus teiginius dėl netinkamo civilinių teisinių santykių atribojimo nuo baudžiamųjų. Šių įrodymų, išanalizuotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose, nepaneigia kasaciniame skunde išdėstyta nuteistojo G. L. subjektyvi nuomonė ir versijos.

20.5. Kasatoriaus argumentai, kuriais neigiama organizuota grupė, taip pat nepagrįsti. Abiejų instancijų teismai išsamiai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius būtent šios bendrininkavimo formos požymius. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis G. L. organizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje (taip pat ir BK 204 straipsnio 1 dalyje) nurodytos nusikalstamos veikos padarymą ir kartu su bendrininkais įgyvendino nusikalstamą sumanymą dėl didelės vertės turto įgijimo apgaule iš UAB „R.“ ir įmonės „DK“ savo, kitų organizuotų grupių narių ir UAB „B.“ naudai, t. y. UAB „B.“ vardu G. L. vadovavo bendrininkams nusikaltimo epizoduose dėl falsifikuotų prekių tiekimo UAB „R.“ ir įmonei „DK“. Kasatorius, atlikdamas vykdytojo vaidmenį D. Pl. vadovaujamose organizuotose grupėse, apgaule savo, kitų organizuotos grupės narių bei UAB „G.“ ir „J.“ naudai įgijo bei pasikėsino apgaule įgyti UAB „I.“ didelės vertės turtą, t. y. jis atliko vykdytojo vaidmenį prekių tiekimo UAB „I.“ epizoduose (prekių gavimą įforminus iš UAB „Rt.“ ir per UAB „J.“ ir „G.“ pardavus jas UAB „I.“).

20.6. Be to, kasatoriaus (G. L.) tyčią sukčiauti organizuotomis grupėmis ir vadovavimą joms konkrečiose veikose patvirtina ir objektyvieji jo veikos požymiai: jis organizavo falsifikuotų prekių pardavimo įforminimą UAB „Rt.“ vardu (jo vardu pasirašytos nuteistojo D. Pl. parengtos sąskaitos faktūros dėl falsifikuotų prekių tiekimo UAB „G.“ ir „J.“; jo vardu užsakytas transportas falsifikuotoms prekėms atgabenti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini); jis disponavo UAB „Rt.“ banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, gautomis iš prekybos falsifikuotomis prekėmis; su bendrininku D. Pl. aptarinėjo lėšų išgryninimą ir pasidalijimą. Be to, jis atliko parengiamuosius organizacinius veiksmus ir, falsifikuotas prekes parduodant UAB „B.“ vardu UAB „R.“, šio sandorio sudarymo metu nebūdamas UAB „B.“ direktorius, kartu su G. P. vyko į derybas su UAB „R.“ atstovais, derino prekių pristatymą (J. K. el. laiškas, aptiktas G. L. bute rastame kompiuteryje; sandorio su „DK“ metu kartu su nuteistuoju Č. N. vedė derybas ir aptarinėjo prekių pristatymą, atsiskaitymą už jas (telefono pokalbiai, liudytojo J. M. K. parodymai, teikė šiam liudytojui prekių pavyzdžius ir klaidino dėl jų kilmės; organizavo originalių prekių pavyzdžių, skirtų nukentėjusių įmonių atstovams klaidinti, pristatymą (pokalbiai su D. Pl.; D. Pl. namuose kratos metu rasti 15 falsifikuoto šampūno „X“ buteliukų; UAB „B.“ patalpų apžiūros metu paimti originalūs „Y“ ir šampūno „X“ buteliukai, kuriuos kasatorius (ir kiti nuteistieji) naudojo kaip pavyzdžius prekes ketinančių įsigyti įmonių atstovams klaidinti, 19 dangtelių, skirtų šampūnui „X“; valdė įmonių, dalyvavusių nusikaltimuose, finansus (lėšų gryninimas iš UAB „Rt.“ kartu su nuteistuoju Č. N., jo (G. L.) nurodymu G. P. bei A. S. vykdomas pinigų gryninimas iš UAB „B.“ sąskaitų) ir sprendė dėl lėšų panaudojimo; disponavo UAB „Rt.“ buhalterinės apskaitos dokumentais ir juos paslėpė, fiktyviai perleidęs akcijas statytiniam akcininkui ir direktoriui R. Rk.; disponavo UAB „B.“ apskaitos dokumentais (M. D. parodymai); nebūdamas nei UAB „B.“ direktorius, akcininkas, nei darbuotojas, faktiškai atliko vadovaujantį vaidmenį, duodamas nurodymus Č. N., G. P., A. S., o šiuos pastarieji vykdė. Šie objektyvūs G. L. atlikti veiksmai, kuriuos patvirtina teismo ištirti įrodymai, neabejotinai patvirtina, kad kasatorius atliko vadovaujantį vaidmenį ir sąmoningai bei tyčia dalyvavo nusikaltimuose prekiaujant falsifikuotomis prekėmis, suvokė savo veiksmų esmę ir norėjo taip veikti. Prokurorė nurodo laikotarpius, kuriais truko šio nuteistojo veika (nuo 2006 m. balandžio 7 d. iki 2007 m. gegužės 30 d.), ir pažymi, kad, nukentėjusių įmonių atstovams išsiaiškinus apie iš UAB „B.“ ir „Rt.“ (per UAB „G.“ ir „J.“) įsigytas falsifikuotas prekes bei pareiškus pretenzijas UAB „B.“ ir D. Pl., kasatorius (G. L.) skubiai ėmėsi neteisėtų veiksmų, turėdamas tikslą atsikratyti UAB „Rt.“ ir oficialių sąsajų su šia bendrove. Atlikęs šiuos veiksmus ir jau žinodamas apie falsifikuotas prekes įsigijusių įmonių teisines pretenzijas, ne tik nenutraukė neteisėtos veikos, bet ir ją tęsė, sudarydamas sandorį su įmone „DK“ ir pateikdamas šiai įmonei 32 paletes falsifikuoto minkštiklio „Y“ vilkike, kuris buvo sulaikytas 2007 m. gegužės 30 d. prie UAB „B.“ sandėlių. Tą pačią dieną atlikus apžiūrą nuteistojo G. L. automobilyje rasti dokumentai: 2007 m. gegužės 15 d. UAB „B.“ atsiliepimas į ieškovės bendrovės „P.“ ieškinį be A. S. parašo; suklastotos UAB „L.“ PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią UAB „B.“ tariamai parduotas minėtas šampūnas, kopija; 2006 m. balandžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties tarp UAB „B.“ ir „R.“ kopija. Šie objektyviai atlikti veiksmai, jų chronologija ir koordinuotas intensyvumas atskleidžia G. L. vadovaujamą vaidmenį organizuotose grupėse. G. L. tyčią sukčiauti patvirtina ir jo veiksmai, atlikti turint tikslą atsikratyti UAB „Rt.“, fiktyviai perleisti jos akcijas asocialiam asmeniui R. Rk. ir paslėpti apskaitos dokumentus: G. L. 2007 m. sausio 29 d. nutraukė buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartį su UAB „Dg.“; iš šios įmonės perėmė visus UAB „Rt.“ apskaitos dokumentus; netikra 2007 m. vasario 6 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi perleido akcijas R. Rk.; suklastojo apskaitos dokumentų perdavimo R. Rk. aktą; prieš atliekant šiuos imitacinius įmonės valdymo perleidimo kitam asmeniui veiksmus, G. L. kartu su Č. N. intensyviai grynino jos lėšas, tarp jų ir gautas iš UAB „J.“ ir „G.“. Šie G. L. veiksmai ne tik sudaro savarankiškų nusikaltimų sudėtis (tačiau dėl jų suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė), bet kartu patvirtina subjektyvųjį sukčiavimo požymį nutraukti teisinius ryšius su UAB „Rt.“, tyčia apsunkinti nukentėjusių, falsifikuotas prekes įsigijusių įmonių galimybes pažeistas teises atkurti civilinės teisės priemonėmis. Teismų ištirti įrodymai patvirtina G. L. objektyviai atliktus minėtus veiksmus ir jo tyčią bei vadovaujantį vaidmenį organizuotose grupėse UAB „B.“ pardavus žinomai falsifikuotas prekes UAB „R.“ bei įmonei „DK.“ ir tyčia pardavus falsifikuotas prekes UAB „Rt.“ vardu (per bendrininkų D. Pl. ir D. P. vadovautus juridinius asmenis UAB „J.“ ir „G.“) UAB „I.“. Šių išvadų kasacinio skundo teiginiai nepaneigia.

20.7. Prokurorės teigimu, kasacinio skundo argumentai dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 216 straipsnį taip pat yra nepagrįsti. Teismų išvados dėl nuteistojo veikoje esančių šios veikos visų požymių yra pagrįstos išsamia byloje surinktų, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančių įrodymų analize (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 100–108 punktai). Priešingai nei teigia kasatorius, įrodymų analizė paremta motyvuotomis išvadomis, o ne prielaidomis.

20.8. Kasatoriaus argumentai dėl BPK pažeidimų taip pat nepagrįsti ir neatitinka bylos faktų. Nagrinėjamoje byloje paimtų falsifikuotų gaminių ekspertinis tyrimas buvo atliktas keletą kartų, apeliacinio proceso metu apeliantų prašymu buvo paskirta ir atlikta ekspertizė, teisme apklaustas ekspertas patvirtino išvadas, atsakė į visus proceso dalyvių klausimus, pažymėdamas, kad kreipėsi į originalių prekių gamintojus, šie patvirtino, kad ištirti paimti pavyzdžiai nėra pagaminti oficialaus gamintojo ir kad originalus gaminys negali būti supilstytas į falsifikuotas pakuotes. Dėl to kasatoriaus teiginys dėl proceso metu nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos jo naudai, yra nepagrįstas, nes abejonių dėl prekių suklastojimo fakto nėra, jos buvo pašalintos atlikus daugelį procesinių veiksmų (specialisto išvados ir jo apklausa, daiktinių įrodymų apžiūra, ekspertizės aktas ir eksperto apklausa). Į kasatoriaus argumentus dėl specialisto bei eksperto šališkumo, kurie yra analogiški apeliacinio skundo argumentams, išsamiai ir argumentuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, o kasatoriaus nuoroda į Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus niekaip nesusijusi su nagrinėjamoje byloje pateiktomis specialisto išvadomis ir ekspertizės aktu. Prokurorė teigia, kad byloje dalyvavęs specialistas ir ekspertas šioje byloje neturėjo jokių sutartinių santykių su kitomis proceso šalimis, be to, byloje jis dalyvavo ne kaip privatus teismo ekspertas, o buvo paskirtas ekspertu vadovaujantis BPK 84 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Abiejų instancijų teismai, remdamiesi byloje surinktų įrodymų (tarp jų ir liudytojų J. K.-G., G. R. parodymais, civilinės bylos Nr. 2-1786-51/2007 medžiaga, įrodymais apie UAB „L.“ ir „Z.“ veiklos pobūdį, UAB „L.“ vardu klastojamus dokumentus) visuma, pagrįstai nustatė, kad ir epizode dėl UAB „R.“ buvo prekiaujama falsifikuota produkcija. Todėl kasatoriaus argumentai dėl neištirtų UAB „R.“ pateiktų prekių atmestini ir nėra jokio pagrindo teigti apie BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatų pažeidimus.

20.9. Prokurorė teigia, kad nuteistojo D. Pl. kasacinio skundo argumentai dėl teismų netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 2 dalies, 216 straipsnio 1 dalies) ir padarytų esminių BPK reikalavimų pažeidimų yra nepagrįsti. Kasatorius dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nurodo teiginius, susijusius su įrodymų vertinimu ir jų pakankamumu, o dėl procesinių pažeidimų – kad teismų išvados grindžiamos prielaidomis ir neleistinais įrodymais (specialisto bei eksperto išvadomis ir paaiškinimais).

20.10. Priešingai nei teigiama nuteistojo D. Pl. kasaciniame skunde, jo veiksmuose nustatyti visi BK 182 straipsnio 2 dalies būtini apgaulės požymiai – tyčinis, sąmoningas ir esminis nukentėjusiųjų apsisprendimui suklaidinimas, skundžiamuose nuosprendžiuose jie išsamiai atskleisti bei pagrįsti išsamia ištirtų įrodymų analize. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusios įmonės buvo esmingai suklaidintos dėl įsigyjamų prekių ir kad buvo piktnaudžiaujama jų pasitikėjimu, – nuo jų nutylėta esminė jų apsisprendimui įsigyti šias prekes turėjusi aplinkybė, kad prekės yra falsifikuotos. Dėl UAB „J.“ ir „G.“ vardu (veikiant skirtingų sudėčių organizuotomis grupėmis: UAB „G.“ organizuota grupe, vadovaujama kasatoriaus (D. Pl.), susidėjusia iš jo paties, D. P. ir G. L.; UAB „J.“ – kasatoriaus (D. Pl.) vadovaujama organizuota grupe, susidėjusia iš jo paties ir G. L.) parduotų UAB „I.“ prekių (šampūno ir minkštiklio) kasatoriaus (D. Pl.) (kaip ir kitų nuteistųjų) apgaulė pasireiškė žinomai suklastotų prekių pardavimu UAB „I.“, nutylint nuo šios bendrovės atstovų tai, kad prekės yra suklastotos, ir piktnaudžiaujant jos atstovų pasitikėjimu. Apgaulės esmingumą ir kasatoriaus (taip pat ir kitų nuteistųjų) piktnaudžiavimą nukentėjusių įmonių atstovų pasitikėjimu patvirtina bylos rašytiniai įrodymai (UAB „I.“ pareiškimai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl UAB „J.“ ir „G.“ pateiktų suklastotų prekių, neatitinkančių originalo; UAB „I.“ atstovų D. U., R. Š., A. R. parodymai). Teismų ištirti bei įvertinti bylos įrodymai patvirtina, kad kasatorius bei kiti nuteistieji, sudarydami sandorius dėl prekių pardavimo UAB „I.“, naudojo apgaulę (pateikdami suklastotas prekes kaip originalias), nutylėjo esminę įmonės pirkėjos atstovų apsisprendimui sudaryti sandorius turėjusią aplinkybę – kad prekės yra suklastotos (žinodami apie šią aplinkybę UAB „I.“ atstovai nebūtų sudarę pirkimo–pardavimo sandorių, nes prekių originalumas buvo būtina sandorių sudarymo sąlyga); piktnaudžiavo suklastotas prekes įsigijusių juridinių asmenų atstovų pasitikėjimu; dėl apgaulingų veiksmų, nutylėtų esminių aplinkybių bei piktnaudžiavimo pasitikėjimu pasikėsino įgyti ir įgijo didelės vertės turtą – UAB „I.“ lėšas. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai, vertindami įrodymus, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad D. Pl. veikė tiesiogine tyčia: jam buvo žinoma, kad prekės buvo įgytos ne iš teisėtų jų gamintojų, kad prekiauja ne originaliomis, o falsifikuotomis prekėmis, jis suprato, kad, kartu su bendrininkais apgaule suklaidinę pirkėjus, gauna atsiskaitymą už falsifikuotas prekes kaip už tikras, taip apgaulės būdu užvaldo didelės vertės svetimą turtą, ir to norėjo. Prokurorė pažymi, kad tokia išvada grindžiama tiek tiesioginiais įrodymais – paties D. Pl. kompiuteryje rasto jo ištrinto elektroninio laiško fragmentu („Tai yra aukščiausio lygio padielkos, jos nei vidumi nei išore nesiskiria nuo originalų, bet jei tyrimus darytų gamintojų atstovai, tai surastų labai mažus nukrypimus sudėtyje. Visi šias prekes stumdo kaip originalo už gerą kainą, bet Tavęs nenoriu apgaudinėti. Kaip matai ant prekių yra ir rusų kalba Y gamintojo kaina yra 2,85 euro“), tiek ir kitų byloje surinktų ir teismų posėdžiuose ištirtų įrodymų visuma (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 69, 70 ir kt. punktai). Kasatoriaus keliamos versijos bei interpretacijos nepaneigia skundžiamuose nuosprendžiuose išdėstytų motyvuotų ir įrodymų analize pagrįstų išvadų. Be to, teismai nagrinėjamas bylos aplinkybes pagrįstai vertino kaip baudžiamuosius teisinius santykius, nuo teismų praktikos nenukrypo ir apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo (skundžiamo nuosprendžio 62–69 punktai) kasatoriaus argumentai nepaneigia.

20.11. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad kasatorius (ir kiti nuteistieji), prekiaudamas falsifikuotomis prekėmis ir iš šios neteisėtos veikos gaudamas lėšų, veikė tiesiogine tyčia, t. y. jo veiksmuose yra visi BK 216 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymiai, tarp jų ir tikslas nuslėpti bei įteisinti nusikalstamu būdu gautas lėšas. Byloje neginčijamai įrodyta, kad buvo atliktos finansinės operacijos su nusikalstamu būdu gautomis lėšomis – šias pervedant per tarpines įmones ir įtraukiant į veikose dalyvavusių juridinių asmenų apskaitą. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (100–108 punktai) išsamiai išanalizuotas kasatoriaus (ir kitų nuteistųjų) veikų turinys ir teismas pagrįstai pripažino, kad jų veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 216 straipsnį. Kartu prokurorė pažymi, kad nuteistieji veikė pagal iš anksto nustatytą schemą, kurioje į sandorių grandinę buvo įtraukiamos tarpinės įmonės – UAB „J.“ ir „G.“. Taip įtraukiant į prekybą falsifikuotomis prekėmis tarpines įmones ir per šias įmones pervedant nusikalstamu būdu įgytus pinigus iš nukentėjusios UAB „I.“, buvo siekiama užmaskuoti falsifikuotų prekių kilmę, tikrąjį sukčiavimo naudos gavėją, apsunkinti galimybes jį nustatyti ir tai rodo išankstinį kasatoriaus (kaip ir kitų nuteistųjų) tikslą nuslėpti nusikalstamu būdu gautas lėšas. Minėtu būdu gautų lėšų įtraukimas į įmonių buhalterinę apskaitą nurodant, kad jos gautos iš teisėtos veiklos, rodo kasatoriaus (ir kitų nuteistųjų) tikslą įteisinti tokias lėšas, t. y. leisti joms toliau cirkuliuoti apyvartoje.

20.12. Kasatoriaus teiginiai dėl nepilnai ištirtų prekių, šališkų specialisto ir eksperto pateiktų išvadų pripažinimo įrodymais ir neištirto šampūno, kuris buvo pateiktas nukentėjusiai UAB „R.“, taip padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų yra analogiški nuteistojo G. L. kasacinio skundo argumentams, dėl to prokurorė nebekartoja atsiliepimo argumentų. Be to, kasaciniame skunde yra nurodyta tikrovės neatitinkanti aplinkybė, neva UAB „J.“ parduotas šampūnas visiškai nebuvo ištirtas. Proceso metu UAB „J.“ parduotas UAB „I.“ šampūnas buvo tiriamas keletą kartų (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 43–45, 58 ir kt. punktai), vieną iš jų apeliacinio proceso metu buvo paskirta ekspertizė, jos metu atsitiktinės atrankos būdu buvo ištirta 15 paimtų buteliukų šampūno iš tų prekių, kurias UAB „I.“ įsigijo iš UAB „J.“ pagal 2007 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą.

20.13. Nuteistųjų Č. N. bei G. P. gynėjo kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti nepilnai, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BPK pažeidimus ir nepagrįstai priteisė civilinį ieškinį bei proceso išlaidas. Kasatoriaus teiginiai dėl teismo nešališkumo reikalavimų pažeidimo yra deklaratyvūs, neparemti teisiniais argumentais, nesusieti su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (136–141 punktuose) išsamiai išanalizuotos visos procesinės aplinkybės, kurias nuteistųjų gynėjas vertina kaip pirmosios instancijos teismo šališkumo požymius. Šis teismas, vadovaudamasis BPK 59 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, ir EŽTT jurisprudencija, motyvuotai paneigė visas abejones, kurias proceso dalyviai iškėlė dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo ginamųjų apeliaciniai skundai neva nebuvo išnagrinėti iki galo ir kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Prokurorė teigia, kad nuteistųjų Č. N. ir G. P. bei jų gynėjų apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti visapusiškai ir pilnai, skundžiamame nuosprendyje (42–59 ir kt. punktuose) išdėstyti išsamūs argumentai dėl ekspertinio prekių tyrimo, specialisto bei eksperto nešališkumo, pateiktos išvados dėl įrodymų leistinumo ir patikimumo bei atsakyta į visus kitus apeliantų argumentus. Be to, kasatorius klaidingai sieja teisingą bylos išnagrinėjimą su proceso dalyvių prašymų patenkinimu. Nors baudžiamojo proceso įstatymas suteikia proceso dalyviams teisę prieš priimant nutartį dėl ekspertizės paskyrimo pateikti teismui siūlomus užduoti klausimus, siūlyti savo ekspertus ir kt., tačiau nagrinėjamu atveju nė vienas iš proceso dalyvių nepasinaudojo šia teise ir teismui nepateikė siūlomų užduoti ekspertui klausimų bei alternatyvių ekspertų kandidatūrų. Teismai pagrįstai atmetė ekspertui pareikštą nušalinimą ir išdėstė išsamius tokio sprendimo motyvus. Dėl to kasatoriaus argumentai, kad teismas, nenušalindamas eksperto, užduodamas ekspertui kasatoriaus netenkinančius klausimus, skundžiamą nuosprendį grįsdamas šio eksperto išvadomis, nepilnai išnagrinėjo kasatoriaus ginamųjų apeliacinius skundus ir pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsti.

20.14. Kasatoriaus argumentai dėl nuteistojo G. P. vienos iš veikų kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį grindžiami tik faktų analize bei interpretavimu, tačiau tai nėra kasacijos dalykas. Kasatoriaus argumentai dėl BK 2 straipsnio pažeidimų yra tik deklaratyvūs, jie nepaneigia motyvuotų teismų išvadų, nėra susieti su juose pateikta įrodymų analize ir taip pat nesudaro kasacijos dalyko. Be to, kasatorius klaidingai tapatina nuteistiesiems nepalankias teismo išvadas su tariamai apeliacinių skundų neišnagrinėjimu iki galo. Nepalankios nuteistiesiems teismo išvados nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ne pilnai buvo išnagrinėti jų apeliaciniai skundai. Priešingai nei teigia kasatorius, teismų išvados dėl G. P. veikos kvalifikavimo ir pripažinimo kaltu pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą pagrįstos išsamia leistinų, patikimų ir teisėtais būdais gautų bei teismo patikrintų įrodymų analize ir jokių BPK pažeidimų nepadaryta. Nepagrįsti yra ir šio kasatoriaus argumentai dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo bei proceso išlaidų. Abiejų instancijų teismai teisingai vadovavosi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2016">2K-7-124-648/2016</a>, ir pagrįstai tenkino byloje pareikštus civilinius ieškinius, nukreipdami jų išieškojimą į nuteistųjų turtą. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 103, 105 straipsniais, pagrįstai pripažino daiktinių įrodymų saugojimo išlaidas (26 845,81 Eur) proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistųjų, juolab kad ir jie patys buvo suinteresuoti jų saugojimu (abiejų instancijų teismuose prašė atlikti jų apžiūrą, pavyzdžių paėmimą bei papildomus tyrimus).

20.15. Atsiliepime teigiama, kad ir nuteistojo G. V. kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo yra nepagrįsti. Priešingai nei teigiama šio nuteistojo kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismų išvados dėl G. V. veikų vertinimo yra pagrįstos įrodymais, o kasaciniame skunde išdėstyti paviršutiniški bendro pobūdžio teiginiai nepaneigia argumentuotų teismų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyti ir įrodyti nuteistojo G. V. objektyviai atlikti veiksmai patvirtina, kad jis, veikdamas G. L. vadovaujama organizuota grupe kartu su Č. N., tyčia, piktnaudžiaudamas UAB „R.“ atstovų pasitikėjimu, nutylėdamas esminę reikšmę jų apsisprendimui įsigyti prekes turėjusią aplinkybę, kad įsigyjamos prekės yra falsifikuotos, apgaule savo ir bendrininkų bei UAB „B.“ naudai įgijo svetimą UAB „R.“ priklausantį didelės vertės turtą – 40 999,94 Eur (141 564,6 Lt). Be to, jis, būdamas UAB „B.“ direktorius, kartu su nenustatytu asmeniu, disponuojančiu UAB „L.“ statytinio direktoriaus R. R. parašo antspaudu, pagamino netikrą dokumentą (2006 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurios kopija rasta G. L. kompiuteryje, pagal kurią UAB „B.“ tariamai įsigijo iš UAB „L.“ 31 992 vnt. minėto šampūno už 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt). Liudytojo R. R. parodymais, VMI dokumentais, patvirtinančiais nusikalstamą UAB „L.“ veikos pobūdį, civilinės bylos pagal ieškovės bendrovės „P.“ ieškinį UAB „R.i“ medžiaga nustatyta, kad UAB „L.“ nepardavė ir negalėjo parduoti minėto šampūno, kad minėtas dokumentas (sąskaita faktūra) surašytas tik turint tikslą imituoti, jog UAB „B.“ įsigijo minėtas prekes komerciniu sandoriu, siekiant suklaidinti UAB „R.“ atstovus dėl prekių kilmės, nuslėpti jų falsifikavimo faktą ir išvengti teisinės atsakomybės. Prokurorė dar kartą pažymi, kad minėta sąskaita faktūra rasta G. L. automobilyje 2007 m. gegužės 30 d. kartu su UAB „B.“ atsiliepimu į minėtą ieškinį bei 2006 m. balandžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi tarp UAB „B.“, atstovaujamos G. V., ir UAB „R.“, kurios (sutarties) ruošinys rastas G. L. kompiuteryje. Prokurorės teigimu, šie duomenys papildomai patvirtina, kad kasatorius veikė su G. L. suburta organizuota grupe. Byloje nustatyta, kad kasatorius (G. V.) išrašė PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią UAB „B.“ pardavė UAB „R.“ šampūną „X“, tariamai įsigytą iš UAB „L.“; suklastoti kasos pajamų orderiai, kuriais įforminta, kad UAB „B.“ atsiskaitė su UAB „L.“ už tariamai įsigytą šampūną; šie kasos pajamų orderiai patvirtinti R. R. parašo antspaudu (R. R. parodymai, dokumentų apžiūros protokolas) ir yra įtraukti į UAB „B.“ buhalterinę apskaitą (specialisto išvada dėl UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos) turint tikslą melagingai pagrįsti iš UAB „B.“ G. V. paimtų lėšų – 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt) panaudojimą. Be to, bylos įrodymai neginčijamai patvirtina, kad kasatorius intensyviai grynino UAB „R.“ už prekes sumokėtas lėšas iš UAB „B.“ sąskaitos, į šios bendrovės apskaitą šios operacijos nebuvo įtrauktos, pinigų panaudojimas neatspindėtas; nebuvo vedamos minėto šampūno sandėlio apskaitos kortelės, todėl specialistė neturėjo galimybės nustatyti šių prekių judėjimo bei likučio. Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad kasatorius kartu su kitais nuteistaisiais G. L. ir Č. N., nukentėjusiai UAB „R.“ pareiškus teisines pretenzijas dėl įsigyto šampūno, fiktyviomis dovanojimo sutartimis perleido UAB „B.“ akcijas nuteistojo G. P. įkalbėtam statytiniam asmeniui A. S. (kratos metu UAB „B.“ patalpose rastos akcijų dovanojimo sutartys; G. P. įkalbėjus A. S. buvo paskirtas UAB „B.“ direktoriumi; nuteistųjų A. S., G. P. parodymai). Visų šių įrodymų, papildančių vienas kitą, visuma sudaro loginę seką ir todėl yra pagrindas padaryti pagrįstą išvadą, kurią ir padarė teismai, kad G. V. veikoje yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 80–84, 90, 92 punktuose išsamiai aptarė įrodymus, kurie patvirtina, kad kasatorius (kartu su kitais nuteistaisiais) sukčiaudamas veikė skirtingų sudėčių organizuotomis grupėmis. Nuteistojo G. V. kasacinio skundo abstraktūs teiginiai nepaneigia šios išsamios ir bylos duomenimis pagrįstos teismo atliktos įrodymų analizės bei motyvuotų išvadų.

20.16. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 113–118 punktuose išsamiai atsakė į šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, taip pat ir dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo, šio teismo išvados grindžiamos ne prielaidomis, kaip teigia kasatorius, bet tyrimo metu surinktais ir teismo ištirtais bei patikrintais įrodymais (specialisto išvada dėl UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos, Kauno apskrities VMI pateikta informacija, dokumentų apžiūros protokole užfiksuota specialisto išvada, G. V. kompiuterio apžiūros rezultatais, liudytojo R. R. parodymais ir kt.). Šis teismas išsamiai išanalizavo BK 183 straipsnio 2 dalies požymius ir pagrįstai juos nustatė kasatoriaus veiksmuose, teisingai rėmėsi teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-314-693/2018. Tai, kad šis teismas, išanalizavęs G. V. parodymus, juos palyginęs su byloje surinktais įrodymais, motyvuotai atmetė šio nuteistojo versijas, patvirtina, kad šio kasatoriaus skundo argumentai dėl ydingai atlikto įrodymų vertinimo yra visiškai nepagrįsti.

20.17. Šioje byloje netenkintini ir kasatoriaus skundo argumentai dėl daiktinių įrodymų saugojimo išlaidų priteisimo. Nuteistasis G. V. pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo organizuota grupe kartu su G. L. ir Č. N., todėl teismo sprendimas priteisti šias procesines išlaidas iš visų organizuotomis grupėmis veikusių nuteistųjų (kurių veika pasireiškė falsifikuotų prekių pardavimu) yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, šių daiktinių įrodymų saugojimo išlaidų dydį patvirtina bylos dokumentai (Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus raštas „Dėl saugojimo išlaidų“), todėl jį sumažinti nėra jokio pagrindo.

20.18. Prokurorės teigimu, nuteistojo V. Č. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 216 straipsnio 1 dalies) taikymo taip pat yra nepagrįsti. Teismų išvados dėl kasatoriaus dalyvavimo legalizuojant nusikalstamu būdu gautas lėšas organizuota grupe, vadovaujama G. L., yra pagrįstos išsamia bylos aplinkybių analize, kurią teismai atliko vadovaudamiesi ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais. Priešingai nei teigia šis kasatorius, nagrinėjamoje byloje nustatyti jo veikos subjektyvieji požymiai – tyčia (žinojimas apie nusikalstamą lėšų kilmę) ir tikslas legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus, taip pat ir susitarimas su kitu nuteistuoju G. L. bendrai daryti nusikaltimus. Kasatoriaus (ir kartu su juo veikusio nuteistojo G. L.) veikos objektyviųjų požymių analizė leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad jie, veikdami organizuota grupe, imituodami nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, legalizavo nusikalstamu būdu gautas lėšas, suvokė savo veikos esmę ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, turėdami tikslą įteisinti ir nuslėpti UAB „B.“ nusikalstamu būdu iš įmonės „DK.“ gautas lėšas į kasatoriaus vadovaujamos UAB „D.“ banko sąskaitą. Abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino nuteistojo V. Č. veiksmus ir jo vaidmenį nusikalstamu būdu gautų pinigų legalizavimo schemoje, detaliai išanalizavo įrodymais patvirtintą nuteistojo V. Č. ir jo bendrininko G. L. veiksmų chronologiją (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 104–108 ir kt. punktai). Teismai, remdamiesi bylos įrodymų visuma, pagrįstai nustatė pinigų legalizavimo schemą (G. L. organizavus, UAB „B.“ vardu buvo sudarytas brangaus nekilnojamojo turto pirkimo preliminarusis sandoris, neturint realių galimybių ir realiai neketinant to turto įsigyti, jame nustatant baudą už sandorio neįvykdymą, imituojant nekilnojamojo turto įsigijimą iš UAB „Rd.“ per UAB „B.“ ir „D.“). Už tokio tariamo sandorio neįvykdymą į UAB „D.“ sąskaitą buvo pervesti menamos baudos pinigai ir sukčiavimo būdu iš įmonės „DK.“ gauti pinigai už pateiktas realizuoti falsifikuotas prekes, taip šiuos pinigus legalizuojant kaip tariamai sumokėtą baudą už sutarties nevykdymą. Prokurorė pažymi, kad nuteistojo V. Č. subjektyvieji veikos požymiai atskleisti per objektyviuosius – jis pasirašė netikrą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį vieninteliu tikslu – pateisinti pinigų iš UAB „B.“ pervedimą į UAB „D.“ banko sąskaitą, taip juos nuslepiant ir įteisinant kaip neva gautus kaip sutartyje aptartą baudą. Aptariamos sutarties fiktyvumas patvirtintas tiek įrodymais, rodančiais, jog šalys neketino ir net negalėjo realiai įgyvendinti tokio sandorio (UAB „B.“ ir „D.“ neturėjo lėšų sudarytam pirkimo–pardavimo sandoriui įgyvendinti; turtas, kurio pardavimas aptartas sutartyje, nepriklausė UAB „B.“, t. y. net negalėjo juo disponuoti; UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių šį sandorį ir jo pagrindu atliktas finansines operacijas), tiek nuteistojo A. S. parodymais ir nuteistojo G. V. baigiamojoje kalboje nurodytais teiginiais.

20.19. Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo D. P. ir jo gynėjo kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kaip ir kitų kasatorių teiginiai, taip pat yra nepagrįsti. Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų, netinkamai įvertintų įrodymų, pripažinus D. P. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, iš esmės grindžiami įrodymų vertinimo, jų pakankamumo aspektu ir dėl nepilnai išnagrinėto nuteistojo D. P. apeliacinio skundo. Priešingai nei teigiama šiame kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai analizuotos aplinkybės, susijusios su nuteistojo D. P. ir kitų nuteistųjų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių nustatymu. Prokurorė pažymi, kad iš skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos įrodymų analizės matyti, jog šis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo D. P. (ir kitų nuteistųjų) veikų vertinimo bei jas patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat išdėstė argumentuotas, įstatymo reikalavimus atitinkančias išvadas dėl D. P. veikos vertinimo, išanalizavo ir nurodė įrodymus, kurie pagrindžia nuteistojo kaltę. Kasatorių nesutikimas su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo nesudaro pagrindo konstatuoti procesinius pažeidimus ar pažeidimus, susijusius su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

20.20. Abiejų instancijų teismai D. P. veikoje pagrįstai nustatė visus jam inkriminuotų nusikaltimų, nurodytų BK 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, požymius; skundžiami nuosprendžiai pagrįsti leistinais ir patikimais įrodymais, kurių turinys teisingai nustatytas, padaryta pagrįsta išvada, kad kasatorius (nuteistasis D. P.) sąmoningai ir tyčia dalyvavo nusikaltimuose įforminant žinomai falsifikuotų prekių pardavimą UAB „I.“ ir legalizuojant nusikalstamu būdu gautas lėšas. Bylos duomenimis nustatyta ir neginčijamai įrodyta, kad, nuteistiesiems G. L. ir D. Pl. atlikus parengiamuosius nusikalstamos veikos veiksmus (D. Pl. sutarus su UAB „I.“ ir G. L. užsakius transportą minkštikliui „Y“ pristatyti iš sandėlių, kuriais naudojosi G. L. vadovaujama UAB „Rt.“, į UAB „I.“ naudojamus sandėlius), kasatorius (D. P.) sutiko su D. Pl. pasiūlymu už piniginį atlygį įforminti fiktyvius sandorius, pagal kuriuos D. P. vadovaujama UAB „G.“ iš G. L. vadovaujamos UAB „Rt.“ tariamai įsigis vandens minkštiklį „Y“ ir parduos šias prekes UAB „I.“, žinodamas, kad tikrosios šio sandorio šalys yra UAB „Rt.“ ir UAB „I.“. Tai, kad UAB „G.“ nebuvo tikroji šio sandorio šalis, ir tai, kad ši įmonė į sandorių grandinę įtraukta kaip priedanga imituojant sąžiningą prekybą, turint tikslą iš UAB „I.“ gautas lėšas nuslėpti pervedant jas į UAB „Rt.“ sąskaitą, patvirtina bylos duomenys: G. L. vadovaujama UAB „Rt.“ negalėjo pagrįsti teisėtos minėto minkštiklio kilmės, todėl nusikaltimo bendrininkams buvo reikalinga įmonė tarpininkė falsifikuotoms prekėms parduoti, ja D. Pl. pasiūlius tapo D. P. vadovaujama UAB „G.“. Šią išvadą patvirtina lėšų kilmė (tai, kad UAB „G.“ neturėjo lėšų minėtam minkštikliui įsigyti iš UAB „Rt.“, patvirtina 2006 m. rugsėjo 21 d. paskolos sutartis, pagal kurią D. Pl. paskolino UAB „G.“ 17 377,20 Eur (60 000 Lt), ir sandorių bei atsiskaitymo už šį minkštiklį chronologija (D. P. iš UAB „G.“ sąskaitos pervedė lėšas už tariamai įsigytą „Y“ tik po to, kai gavo D. Pl. paskolintas lėšas (2006 m. rugsėjo 27 d. 10 136,7 Eur (35 000 Lt) avansą) ir kai su UAB „G.“ atsiskaitė UAB „I.“ (specialisto išvada dėl UAB „G.“ ūkinės komercinės veiklos). Be to, nuteistojo D. P. kaltę patvirtina ir skubiai atliktos finansinės operacijos gryninant sukčiavimo būdu už minėtą minkštiklį į UAB „G.“ sąskaitą iš UAB „I.“ gautas lėšas – UAB „I.“ mokėjimo pavedimais pervestus pinigus D. P. per kelis kartus išsigrynino bankomatuose. Tokie nuteistojo D. P. veiksmai ne tik sudaro savarankiško nusikaltimo (pinigų plovimo) sudėtį, bet ir rodo neteisėtą veikos pobūdį, nustatytą ir kituose nagrinėjamos bylos epizoduose, kai apgaule gautos lėšos skubiai gryninamos iš sąskaitų, taip paverčiant atstovaujamus juridinius asmenis beturčiais ir žymiai sumenkinant nukentėjusių įmonių galimybes apginti pažeistus interesus civilinės teisės priemonėmis. Prokurorė nurodo, kad tokius nuteistojo ketinimus patvirtina ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertintas bylos įrodymas – D. Pl. telefono pokalbis su D. P.: 2007 m. vasario 20 d. 14.08 val. D. Pl. skambino D. P. ir pranešė, kad UAB „I.“ jį padavė į teismą, ir D. Pl. liepė greičiau tuštinti sąskaitą, t. y. paimti pinigus iš sąskaitos. Nuteistojo D. P. bendrininkavimą su kitais nuteistaisiais D. Pl. ir G. L. sukčiaujant atskleidžia ir įrodymais patvirtinti iš nusikalstamos veikos gautų lėšų pasidalijimo tarp bendrininkų faktai: paties D. P. parodymai, kad pagal D. Pl. pasiūlymą nuo sandorio UAB „G.“ turėjo gauti 10 procentų pardavimo skirtumo, t. y. sąlyginio pelno, atėmus bendrovės sąnaudas; D. P. kompiuteryje rastas elektroninis laiškas pavadinimu „Čia kad nepamirštum kiek šiai dienai skolingas“, išsiųstas 2007 m. kovo 18 d. D. Pl., su pridėtu failu „G. skola“, kuriame nurodyta ta pati prekė („Y“ 500 g, 26 400 vnt. kaina – 45 832,99 Eur (158 252,16 Lt), datos ir pinigų sumos, atitinkančios datas ir sumas, kuriomis ir kurias iš UAB „G.“ sąskaitos išsigrynino D. P.; 2007 m. kovo 7 d. 17.04 val. užfiksuotas telefono pokalbis, kai D. Pl. skambino D. P. ir jie aiškinosi, kiek D. P. išsigrynino pinigų, kiek turėjo likti sąskaitoje, o D. P. aiškino, kada ir kiek pinigų padavė D. Pl.; 2007 m. gegužės 24 d. 18.03 val. užfiksuotas telefono pokalbis, kai D. Pl. skambino D. P. ir pasakė, kad sutinka dirbti už 14–15 procentų, bet D. Pl. nesutiko ir atsakė, kad dabar dirba už 8 procentus, o D. P. priminė, kad anksčiau D. Pl. jam duodavo 13 procentų; nuteistojo G. L. kompiuterio tyrimo metu rastas D. Pl. laiškas G. L., juo pranešama, kad D. Pl. „nuo ano karto liko 512,05 Eur (1768 Lt), dar skolingas už UAB „G.“ 234,01 Eur (808 Lt), penktadienį nori pasiimti 278,04 Eur (960 Lt)“. Prokurorės teigimu, šie įrodymai patvirtina ne tik D. P. suvokimą, kad jis už su bendrininkais aptartą užmokestį dalyvauja nusikalstamoje veikoje organizuota grupe parduodant falsifikuotas prekes UAB „I.“, bet ir glaudžius santykius tarp organizuota grupe veikusių bendrininkų G. L., D. Pl. ir jo paties (D. P.), taip pat tarp jų buvusį pasitikėjimą, neteisėtų veiksmų eigos, lėšų pasidalijimo aptarimą bei vaidmenų pasiskirstymą. Tai, kad D. P. vaidmuo nusikaltimuose buvo menkesnis nei D. Pl., organizavusio šias veikas, ir G. L., atlikusio vykdytojo vaidmenį, nešalina jo (D. P.) atsakomybės ir nepaneigia teismų išvadų dėl jo tyčinio dalyvavimo organizuotos grupės padarytuose nusikaltimuose – sukčiaujant bei legalizuojant nusikalstamu būdu gautas lėšas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

21. Nuteistųjų G. L., D. Pl., G. V., V. Č., nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato K. Virbicko, nuteistųjų G. P. ir Č. N. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinės instancijos teismo ribų ir kasacinių skundų argumentų, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas

22. Kasaciniais skundais visi kasatoriai prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nuteistiesiems nutraukti arba ją perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba, kaip prašoma nuteistųjų G. P. ir Č. N. gynėjo advokato vienu iš alternatyvių prašymų, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Visi kasatoriai teigia, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių nuostatų pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus iš dalies, dar pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, dėl to teismai netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir bendrininkavimo institutą reglamentuojančias BK bendrosios dalies normas (BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, 25 straipsnio 3 dalį). Taip pat skunduose nurodoma, kad teismų priimti nuosprendžiai neatitinka jų turiniui keliamų įstatymo, t. y. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, reikalavimų. Šie nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinių skundų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

23. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuoseklioje teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-329-976/2017 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl visų kasacinių skundų argumentai, kuriais kasatoriai nesutinka su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir neigia visų nuteistųjų kaltę bei prašo atsižvelgiant tik į atskirus įrodymus (nuteistųjų parodymus, prekių ženklų ekspertizės akto išvadas, daiktinių įrodymų apžiūras, specialistų išvadas dėl atitinkamų uždarųjų akcinių bendrovių ūkinės finansinės veiklos rezultatų, civilinės bylos Nr. 2-1786-51/2007 medžiagą, byloje užfiksuotus nuteistųjų pokalbius telefonu ir pan.) daryti kitokias išvadas, nei padarė abiejų instancijų teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir paliekami nenagrinėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, liudytojų į posėdį nekviečia, jų iš naujo neapklausia, ekspertizių neskiria, neatlieka kitų baudžiamojo proceso veiksmų, kuriais galėtų surinkti naujus įrodymus ir tuo pagrindu kitaip vertinti žemesnių instancijų teismų pripažintus įrodymus. Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teisėjų kolegija minėtus kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

24. Kasatorių G. L., G. V., V. Č., D. Pl., nuteistųjų G. P. ir Č. N. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus teiginiai dėl in dubio pro reo principo, taip pat nuteistųjų G. L. ir D. Pl. teiginiai dėl ultima ratio bei non bis in idem principų ir nuteistojo G. V. teiginiai dėl BPK 1, 3, 6, 7 ir 44 straipsnių atitinkamų dalių bei punktų pažeidimų yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostata, todėl taip pat negali būti nagrinėjami (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

25. Kasatorių nuteistojo G. V., nuteistųjų G. P. ir Č. N. gynėjo D. Svirinavičiaus, nuteistojo D. P. gynėjo K. Virbicko teiginys dėl nagrinėjamoje byloje priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neatitikties BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatoms yra nesusijęs su nagrinėjama byla, nes minėtos baudžiamojo proceso įstatymo normos yra taikomos kitokios rūšies teismo sprendimo – teismo nutarties – turiniui, todėl šis teiginys taip pat paliekamas nenagrinėtas.

Dėl nuteistųjų G. P. ir Č. N. gynėjo D. Svirinavičiaus kasacinių skundų teiginių dėl teismų nešališkumo (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 59 straipsnio 1 dalis)

26. Kasatoriaus nuteistųjų G. P. ir Č. N. gynėjo D. Svirinavičiaus teigimu, bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes netenkino gynybos prašymų nušalinti specialistą, paskirti naują ekspertizę bei, netenkinus šių prašymų, nusišalinti pačiam teismui, ir apeliacinės instancijos teismas, kuris atmetė apeliacinių skundų analogiškus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo bei specialisto šališkumo ir posėdyje netenkino prašymo nušalinti specialistą, taip pat parodė šališkumą. Kasatorius teigia, kad taip buvo pažeisti BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 59 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimai.

27. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011 ir kt.). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-137/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-137/2008">2K-7-137/2008</a>). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-425/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-425/2012">2K-425/2012</a>, 2K-486/2014 ir kt.).

28. Nušalinimo pagrindai yra nustatyti BPK 58 straipsnyje, kuriame yra išvardyta, kokiais konkrečiais atvejais BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys negali dalyvauti procese. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taigi, šis punktas nustato galimybę pareikšti nušalinimą ir remiantis kitomis aplinkybėmis, tačiau tokias aplinkybes motyvuotai turi nurodyti proceso dalyviai. Nušalinimo instituto esmė yra ta, kad procese turi būti akivaizdu, jog nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, 2K-446/2009, 2K-106/2010, 2K-165-648/2015 ir kt.).

29. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama subjektyviuosius ir objektyviuosius nešališkumo aspektus, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją sudarančių teisėjų asmeninį tendencingumą, kad jie turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališki. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje, vykusiame 2015 m. rugsėjo 9 d. ir kuriame buvo baigtas įrodymų tyrimas, priimtoje nutartyje tinkamai ir motyvuotai išsprendė kasatoriaus prašymą dėl specialisto K. S. nušalinimo ir naujos ekspertizės skyrimo (61 t., b. l. 38–41). Kitame teismo posėdyje, vykusiame 2015 m. rugsėjo 14 d. ir kuriame buvo pradėtos proceso dalyvių baigiamosios kalbos, teismas tinkamai išsprendė ir kitą kasatoriaus naujai pateiktą prašymą dėl teismo sudėties nušalinimo (61 t., b. l. 44). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai bei išsamiai išnagrinėjo tuos pačius kasatoriaus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir 2017 m. balandžio 12 d., 2017 m. gegužės 5 d. bei 2018 m. lapkričio 26 d. nutartimis išsprendė kasatoriaus šios instancijos teismo posėdžiuose pareikštus analogiškus prašymus dėl naujos ekspertizės paskyrimo ir minėto specialisto nušalinimo (64 t., b. l. 35–41, 42–47, 54–61; 65 t., b. l. 124–130). Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad minėtas gynybos prašymas buvo tenkintas iš dalies (paskirta nauja ekspertizė ir atmestas prašymas nušalinti specialistą), kuri pakartota kasatoriaus kasaciniuose skunduose, nesuteikia jokio pagrindo teigti apie pažeistas BPK 58 straipsnio nuostatas. Tai, kad abiejų instancijų teismai padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistieji ir (ar) jų gynyba, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališki teismai, kurie padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir (ar) neteisėtus sprendimus. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tinkamai vadovautasi teismų praktikos nuostatomis, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas. Taigi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti žemesnės instancijos teismų nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme ir daro išvadą, kad nuteistųjų G. P. ir Č. N. gynėjo D. Svirinavičiaus kasacinių skundų argumentai dėl pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų šališkumo ir pažeistų BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 59 straipsnio 1 dalies nuostatų nepagrįsti.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl teismų sprendimų turiniui keliamų BPK reikalavimų laikymosi, įrodymų vertinimo ir apeliacinio proceso

30. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą – ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Taigi įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, o juos vertinti – pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalyje (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalyje (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Nuoseklioje teismų praktikoje, beje, kuri teisingai cituojama bei ja tinkamai vadovautasi ir skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, yra ne kartą konstatuota, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-87-942/2017 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

31. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, teismo baigiamajame akte išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų. Kartu pažymėtina, kad šio baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo (teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje privaloma išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės) nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-572-139/2015, 2K-180-976/2017 ir kt.). BPK 328 straipsnio 3, 4 punktuose nustatyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo pagrindai, o BPK 329 straipsnio 1, 3 punktuose – pagrindai, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų; šios instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus; pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeičiant nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo (BPK 331 straipsnis).

32. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), išanalizavusi skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinį ir kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė kasaciniuose skunduose nurodytų esminių BPK 20 straipsnio 1–5 dalių ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų, skundžiamuose teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių vertinant byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismų nuosprendžiai neatitinka jiems keliamų baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 304, 305, 307 ir 331 straipsnių atitinkamų dalių) reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas dar padarė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies ar kitus baudžiamojo proceso įstatymo esminius pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių reikėtų naikinti šios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nuteistiesiems nutraukti.

33. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų G. L., G. V., D. Pl., V. Č., D. P., G. P. ir Č. N. ir jų gynėjų (taip pat ir kitų apeliantų) apeliacinius skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai specialisto K. S. parodymus, duotus šio teismo posėdžiuose, vertino kaip patikimus. Šis specialistas (beje, kuris buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimo metu) buvo itin išsamiai apklaustas (59 t., b. l. 169–181; 64 t., b. l. 35–40; 65 t., b. l. 132–142), šių apklausų metu jis kategoriškai patvirtino savo išvadas, nurodė duomenis, patvirtinančius jo turimas reikiamas specialiąsias žinias, bei išsamiai atsakė į visus proceso dalyvių, tarp jų ir į nuteistųjų bei jų gynėjų, klausimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai ir pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis ir juos kartu su kitų ekspertinių tyrimų išvadomis bei juos atlikusios vienos iš eksperčių (M. P.) paaiškinimais pagrįstai pripažino vienais iš įrodymų, pagrindžiančių nuteistųjų tyčinę kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir atitinkančių įrodymams keliamus liečiamumo, leistinumo, patikimumo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys).

34. Nuteistųjų G. L., D. Pl., nuteistųjų Č. N. ir G. P. gynėjo kasaciniuose skunduose neteisingai nurodoma, kad byloje nebuvo atlikta daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, t. y. šampūno „X“ ir vandens minkštiklio „Y“, apžiūra. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šiuos skundų argumentus ir pagrįstai konstatavo, kad, priešingai nei teigiama šiuose kasaciniuose skunduose, byloje nėra jokių duomenų, kad atliekant šį procesinį veiksmą būtų buvusios pažeistos BPK 92, 179, 205 ir (ar) 207 straipsniuose nustatytos taisyklės, todėl nėra pagrindo abejoti ir šio veiksmo, kaip vieno iš įrodymų nagrinėjamoje byloje, rezultatų patikimumu ir teisėtumu. Ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjami objektai – šampūnas „X“ ir vandens minkštiklis „Y“ – vadovaujantis minėtomis BPK taisyklėmis, ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo tinkamai apžiūrėti (2 t., b. l. 98–107; 19 t., b. l. 57–58) ir pagal šių pareigūnų paskirtas užduotis atlikti objektų tyrimą (vėlesnio proceso metu – ir pagal atitinkamų instancijų teismų nutartis) jie buvo ištirti (2 t., b. l. 116–117, 120–123, 134–161; 19 t., b. l. 6–8, 60–66; 65 t., b. l. 14–48). Be to, apeliacinės instancijos teismas tenkino nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus skirti naują prekių ženklų ekspertizę, kuri, vadovaujantis BPK 84 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 7 dalies, 286 straipsnio 1 dalies tvarka, buvo paskirta bei atlikta, ir dar kartą buvo apklaustas specialistas (64 t., b. l. 35–40, 54–61). Nuteistieji D. Pl., G. V. ir G. L. realizavo savo teises, nurodytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje (jų gynėjai – BPK 48 straipsnio 1 dalyje), ir apeliacinio proceso metu, patenkinus jų prašymus dėl minėtos ekspertizės paskyrimo, nuteistieji dalyvavo atliekant šį procesinį veiksmą – šiai ekspertizei atlikti tiriamųjų pavyzdžių atsitiktinės atrankos būdu poėmyje – bei pateikė savo pastabas (64 t., b. l. 71–85). Kartu konstatuotina ir tai, kad nuteistųjų G. L. ir D. Pl. kasaciniuose skunduose nurodomos BPK 84 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (beje, kaip ir kitų šio įstatymo straipsnių, nurodytų prokurorės surašytame teisių ir pareigų išaiškinimo asmeniui, paskirtam ekspertui (neįrašytam į ekspertų sąrašą), protokole (64 t., b. l. 67–69)) nuostatos nepažeistos.

35. Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į esminius nuteistųjų G. L., G. V., D. Pl., V. Č., D. P., G. P. ir Č. N. bei jų gynėjų apeliacinių skundų argumentus (kurių didžioji dalis yra analogiški kasacinių skundų argumentams – analizuojami specialistų ir ekspertizių aktų išvados, specialistų paaiškinimai, nuteistųjų ir liudytojų parodymai, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, apžiūros ir kita rašytinė bylos medžiaga; pateikiamos subjektyvios nuomonės ir išvados dėl šių įrodymų vertinimo bei nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo) yra išsamiai atsakyta ir nurodyti itin motyvuoti argumentai dėl jų įvertinimo. Nesutikti su tokiomis bylos medžiaga pagrįstomis ir teisiškai tinkamai motyvuotomis apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis bei konstatuoti BPK 320 straipsnio 3 dalies esminį pažeidimą teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Tai, kad abiejų instancijų teismai, pasinaudoję savo prerogatyva įvertinti bylos įrodymų visumą, padarė išvadas, nepalankias nuteistiesiems ir jų gynėjams, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nuteistųjų G. L., G. V., D. Pl., V. Č., D. P., G. P. ir Č. N. kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad skundžiamuose nuosprendžiuose padarytos teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ar kad jos tinkamai nemotyvuotos.

36. Kolegijos vertinimu, visi byloje surinkti įrodymai – tiek nuteistuosius teisinantys, tiek juos kaltinantys, išdėstyti skundžiamuose abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose, buvo itin išsamiai tiriami, tikrinami atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus, analizuojami bei vertinami, o vertinant kasatorių nurodomus prekių ženklų ekspertizių aktus ir specialistų išvadas bei paaiškinimus buvo tiriamos visos faktinės bylos aplinkybės. Be to, iš abiejų instancijų teismų posėdžių protokolų turinio matyti, kad tiek nuteistieji ir jų gynyba, tiek ir kiti proceso dalyviai uždavė procese dalyvavusiems specialistams (ekspertams) klausimus ir aktyviai aiškinosi jiems svarbias įvykių (nusikalstamų veikų) aplinkybes. Taigi visi byloje surinkti įrodymai, kuriais abiejų instancijų teismai grindė savo išvadas, atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, šių įrodymų visuma labai išsamiai išanalizuota skundžiamuose teismų nuosprendžiuose, juose padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės yra aiškios, pagrįstos ir motyvuotos, jos kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių. Kartu darytina bendra išvada, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų D. P., D. Pl., A. S., G. V., G. L., V. Č., Č. N. ir nuteistojo Č. N. gynėjos, nuteistojo G. P. gynėjo, UAB „J.“ atstovo advokato G. Skaisčio apeliacinius skundus ir šiuos skundus tenkindamas iš dalies, kasaciniuose skunduose nurodomų BPK reikalavimų esminių pažeidimų ir (ar) baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį

37. Nuteistųjų D. Pl., G. L., G. V., D. P. gynėjo K. Virbicko, Č. N. ir G. P. gynėjo D. Svirinavičiaus kasaciniuose skunduose reiškiami prieštaravimai dėl BK 182 straipsnio sudėties požymių, teigiant, jog parduodant šampūną „X“ ir vandens minkštiklį „Y“ nebuvo nustatyta apgaulės panaudojimo požymio, nes nuteistieji nežinojo apie suklastotas prekes ir, kasatorių manymu, bylos proceso metu neįrodyta, kad jie tyčia suklaidino įmones dėl prekių kokybės ir originalumo, įsigyjant minėtas prekes.

38. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tam, kas tokiu būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi veika sukčiavimo sudėtyje apibrėžiama keturiais alternatyviais požymiais: 1) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą; 2) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtinę teisę; 3) savo ar kitų naudai išvengė turtinės prievolės; 4) savo ar kitų naudai turtinę prievolę panaikino. Per daugelį metų suformuota teismų praktika apibrėžia, jog esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>). Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535/2011, 2K-48-696/2017). Teismų praktika taip pat nurodo, jog, atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, kaip papildomas taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos). Baudžiamajai atsakomybei kilti reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus (pvz., sutartį, kuri nebuvo sudaryta) arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę, suklastodamas parašą), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-514/2014, 2K-32/2015, 2K-304-895/2018, 2K-7-152-895-2019). Apgaulė gali pasireikšti aktyvia arba pasyvia forma, išoriškai ji panaši į civilinės teisės nustatytą turto ar turtinės teisės įgijimą, tačiau esmė yra apgaulė, kuri gali pasireikšti žodine dezinformacija, rašytine forma, pateikiant suklastotus dokumentus, konkliudentiniais veiksmais, pakeičiant daiktų turinį, išorės savybes ar formas.

39. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo, pagrįstai nurodė, jog nuteistųjų apgaulingas veikimas pasireiškė nutylėjimu esminę reikšmę įmonių atstovų apsisprendimui įsigyti prekes turinčios aplinkybės, kad įsigyjamos prekės yra falsifikuotos, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, tokiu būdu juos apgaunant dėl prekės turinio. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė išsamius argumentus dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų teiginių, kuriuose buvo ginčijamas apgaulės panaudojimo veiksnys vykdant derybas dėl šampūno „X“ bei vandens minkštiklio „Y“ pardavimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusių įmonių atstovų parodymais pripažindamas, jog apgaulė dėl prekių originalumo šioje byloje buvo naudojama kaip nukentėjusių įmonių turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Remdamasis šių asmenų parodymais, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad esminę reikšmę jų apsisprendimui įsigyti tolimesniam pardavimui vandens minkštiklį „Y“ ir šampūną „X“ turėjo aplinkybė, jog pirkėjai buvo įtikinti, kad UAB „G.“, „B.“ ir „J.“ atstovų parduodamos prekės yra originalai. Skundo teiginys, jog nuteistųjų tyčios suklaidinti nukentėjusias įmones nebuvimą patvirtina UAB „Rt.“ kreipimasis į UAB „Ar.“ cheminę laboratoriją, yra paneigtas teismų išdėstytais motyvais. Ši aplinkybė (kreipimasis į UAB „Ar.“ cheminę laboratoriją) kaip tik patvirtina, kad G. L. buvo žinoma, jog jis prekiauja suklastota produkcija. Laboratorija UAB „Rt.“ dėl kreipimosi pateikė atsakymą 2007 m. sausio 25 d. Šioje nutartyje minėta, kad teismai pagrįstai rėmėsi UAB „Ar.“ laboratorijos vadovės ekspertės M. P. paaiškinimais, duotais teisiamojo posėdžio metu, kad į jų laboratoriją išties kreipėsi UAB „Rt.“ su prašymu ištirti du šampūno indelius, o juos ištyrus nustatyti skirtumai tarp originalo ir ne originalo pagal kelis kriterijus. Todėl, priešingai negu teigiama G. L. skunde, jam buvo žinomi šie skirtumai ir tai, kad jis prekiauja ne originalia produkcija. Tai, kad nustatyti skirtumai nebuvo dideli, o vizualiai apžiūrint nebuvo galima įtarti, kad gaminiai yra suklastoti, tik rodo, kad falsifikuotos prekės buvo gana geros kokybės, tačiau nepaneigia G. L. tyčios realizuoti jam žinomai falsifikuotą produkciją. Žinodamas šias aplinkybes G. L. ir toliau organizavo suklastotų prekių pardavimus – 2007 m. balandžio–gegužės mėn. kartu su Č. N. ir G. P. UAB „B.“ vardu organizavo parduoti įmonei „DK“. Atmesdamas nuteistųjų apeliacinius skundus ir pripažindamas apgaulės požymį įrodytu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir kitais bylos duomenimis, kurie patvirtino šią aplinkybę. Byloje buvo nustatyti faktai apie šampūno „X“ bei vandens minkštiklio „Y“ originalių pavyzdžių naudojimą siekiant šių prekių įgijėjus įtikinti jų kokybe ir tokiu būdu klaidinti. Paminėtos aplinkybės ir bylos įrodymai paneigia kasacinių skundų teiginius, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo tarp pardavėjų UAB „G.“, „B.“, „J.“ ir pirkėjų UAB,,I.“ bei „R.“ susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Sutarčių dėl prekių tiekimo sudarymas bei jų tam tikrų formos reikalavimų vykdymas nešalina apgaulės elemento ir jo esminės reikšmės pirkėjų apsisprendimui sudaryti sutartis. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovės, įsigijusios „X“ bei vandens minkštiklį „Y“, žinojo, jog šios prekės yra suklastotos, šį kasatorių teiginį paneigia ir civilinių bylų teismo procesai dėl nekokybiškų prekių pateikimo. Nesutiktina su kasacinių skundų teiginiais, kad civilinių bylų procesai dėl prekių kokybės bei prekių ženklų panaudojimo rodo, jog tai reikėtų laikyti civiliniu teisiniu ginču. Tai, kad bendrovės siekė apginti savo interesus civilinio proceso tvarka, nešalina pagrindų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Su nukentėjusių bendrovių turtiniais ir neturtiniais interesais dėl suklastotų prekių įsigijimo bei prekių ženklo panaudojimo yra susijęs ir viešasis interesas dėl pirkėjų apgaulės. Nors kaltinimas šiuo pagrindu ir nebuvo suformuluotas, tačiau veikos pavojingumui tai turi reikšmės, nes nekokybiškos nesertifikuotos prekės, kurių poveikis vartotojams nėra ištirtas, pateko į vartojimo sferą ir buvo plačiai naudojamos, todėl civilinio proceso taikomos priemonės nebuvo pakankamos atsižvelgiant į žalą ir veikų pavojingumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nuteistųjų veiksmais, realizavus falsifikuotas prekes ir gavus už jas pinigus, skubiai imantis priemonių pinigams išgryninti iš įmonių bankų sąskaitų, po to imituojant įmonių akcijų perleidimą, buvo siekiama atsiriboti nuo nusikalstamoms veikoms panaudotų juridinių asmenų ir tokiu būdu išvengti teisinių pretenzijų, taip iš esmės apsunkinant falsifikuotas prekes įsigijusių įmonių galimybes pažeistus interesus ir teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Pripažindami, jog įrodyta nuteistųjų tyčia prekiauti suklastotais produktais, teismai pagrįstai rėmėsi G. L. automobilio apžiūros metu surastais dokumentais. Tai, kad nuteistieji žinojo prekiaujantys ne originaliomis prekėmis, kad jie neturi prekių kilmę patvirtinančių dokumentų, rodo ir tai, kad nerasti (nepateikti) jokie dokumentai, patvirtinantys vandens minkštiklio „Y“ ir šampūno „X“ įvežimą į Lietuvos Respubliką; nėra šių prekių įsigijimą patvirtinančių dokumentų, išskyrus suklastotus dokumentus dėl šampūno „X“ įgijimo iš UAB „L.“. G. V., būdamas UAB „B.“ direktorius, kartu su nenustatytu asmeniu, disponuojančiu UAB „L.“ statytinio direktoriaus R. R. parašo antspaudu, pagamino netikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, viena iš jų kopija, pagal kurią UAB „B.“ tariamai įsigijo iš UAB „L.“, rasta G. L. kompiuteryje. Remtasi ir liudytojo R. R. parodymais, VMI dokumentais, patvirtinančiais nusikalstamą UAB „L.“ veikos pobūdį. Kaip teisingai pažymėta teismų nuosprendžiuose, minėtas netikras dokumentas buvo surašytas ne siekiant sukurti teisėtą teisinį sandorį, o tik turint tikslą imituoti, jog UAB „B.“ įsigijo minėtas prekes sudariusi komercinį sandorį, siekiant suklaidinti UAB „R.“ atstovus dėl prekių kilmės, nuslėpti jų falsifikavimo faktą ir išvengti teisinės atsakomybės. Nuteistųjų nusikalstamos veikos ir tyčios tęstinumą patvirtina tai, kad G. L. jau 2007 m. gegužės 15 d. buvo žinoma, kad UAB „B.“ pareikštas įmonės „P.“ ieškinys dėl šampūnų, tiektų UAB „R.“, neatitikties gamintojo keliamiems reikalavimams, tačiau G. L. vis tiek 2007 m. gegužės 30 d. UAB „B.“ vardu pateikė realizuoti Lenkijos įmonei vandens minkštiklį „Y“, neįspėjo apie susiklosčiusią situaciją, nereiškė pretenzijų UAB „L.“, tai rodo, jog G. L. ir kiti nuteistieji siekė nuslėpti šią informaciją nuo Lenkijos įmonės „DK“.

40. Atmestini kasacinių skundų teiginiai, kad įmonės „DK.“ atstovas žinojo apie tai, jog prekės neoriginalios. Šią aplinkybę paneigė liudytojas J. M. K., atstovaujantis Lenkijos įmonei „DK“, kuris parodė, kad nuo jo buvo nuslėptas faktas, kad prekės yra suklastotos, ir kad jis tikėjo, jog prekės yra kokybiškos, t. y. originalios. Teismai pagrįstai rėmėsi liudytojo J. M. K. parodymais, kad jis buvo patikintas, kad prekės yra iš oficialaus gamintojo ir pateikti originalūs pavyzdžiai. Tai patvirtina 2007 m. gegužės 30 d. UAB „B.“ sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), atliktos apžiūros rezultatai – apžiūros metu sandėlyje, be kitų daiktų, buvo rastos ir paimtos 8 pakuotės „Y“, kaip nustatyta – originalios, teisėtų gamintojų pagamintos prekės. Tačiau šalia sandėlio stovinčiame sulaikytame vilkike, į kurį 2007 m. gegužės 30 d. buvo pakrautos 32 paletės „Y“, skirtos įmonei „DK“, rasti gaminiai yra klastotės (tai patvirtina specialisto, dalyvavusio apžiūroje, išvada, jo paaiškinimai teismui bei apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės išvados). Šie teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusios įmonės „DK“ atstovas buvo klaidinamas aktyviais nuteistojo G. L. veiksmais – siekiant įtikinti sudaryti sandorį su UAB „B.“. Tai prieštarauja kasaciniuose skunduose dėstomai pozicijai, kad nuteistieji nežinojo, jog prekės yra suklastotos. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad apgaulės panaudojimas prieš įmonę „DK“ pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu, bet ir aktyviu būdu pateikiant melagingą informaciją ir tyčia klaidinant pirkėją dėl prekių kilmės ir originalumo. Tokiu būdu nuteistieji ne tik pasyviai nutylėjo apie tikrąją prekių kilmę, bet ir ėmėsi aktyvių veiksmų, kad būtų pateikta apgaulinga, melaginga informacija apie prekes ir taip tyčia būtų klaidinamas pirkėjas dėl prekių kilmės ir originalumo. Apgaulingi veiksmai buvo naudojami sistemiškai ir kompleksiškai su kitais įprastais sandorio teisėtumą ir prekių originalumą patvirtinančiais veiksmais, nes, pristatant prekes, kartu buvo pateikiami visi įprasti dokumentai (prekių deklaracijos, PVM sąskaitos faktūros).

41. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė D. P. teiginius apie tai, kad jis nežino apie suklastotas prekes ir kad jo įmonė nebuvo įmonių, realizuojančių falsifikuotas prekes, priedanga. Bylos proceso metu surinktais ir teismo posėdžio metu išnagrinėtais duomenimis buvo rekonstruota nusikalstamos veikos schema, pagal kurią nustatyta ir įrodyta, kad nuteistiesiems G. L. ir D. Pl. atlikus parengiamuosius nusikalstamos veikos veiksmus, užsakius transportą bei D. Pl. ir D. P. susitarus įforminti fiktyvius sandorius, pagal kuriuos D. P. vadovaujama UAB „G.“ iš G. L. vadovaujamos UAB „Rt.“ tariamai įsigis vandens minkštiklį „Y“ ir parduos šias prekes UAB „I.“, D. P. suprato, kad UAB „G.“ nebuvo tikroji šio sandorio šalis, taip pat tai, kad ši įmonė į sandorių grandinę įtraukta kaip priedanga, imituojant sąžiningą prekybą, turint tikslą nuslėpti iš UAB „I.“ gautas lėšas, jas pervedant į UAB „Rt.“ sąskaitą. Šią išvadą teismai pagrindė ne tik lėšų kilme – 2006 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią D. Pl. paskolino UAB „G.“ 17 377,20 Eur (60 000 Lt), bet ir sandorių bei atsiskaitymo už šį minkštiklį chronologija (D. P. iš UAB „G.“ sąskaitos pervedė lėšas už tariamai įsigytą „Y“ tik po to, kai gavo D. Pl. paskolintas lėšas (2006 m. rugsėjo 27 d. 10 136,7 Eur (35 000 Lt) avansą) ir kai su UAB „G.“ atsiskaitė UAB „I.“ (specialisto išvada dėl UAB „G.“ ūkinės komercinės veiklos)), taip pat ir D. Pl. pokalbio telefonu su D. P. 2007 m. vasario 20 d. dėl skubaus sąskaitos ištuštinimo bei D. Pl. išsiųsto elektroninio laiško, kuriame D. P. primenama apie skolą, turiniu, taip pat ir kitais duomenimis, sudarančiais įrodomąjį pagrindą dėl nusikalstamos veikos padarymo.

42. Kolegija atskirai nori pažymėti, kad nuteistųjų padarytos sukčiavimo veikos atvejis yra ypatingas tuo, kad tam tikrais išoriniais požymiais yra panašus į BK 204 straipsnyje nustatytą svetimo prekių ar paslaugų ženklo naudojimo nusikalstamą veiką, kadangi apgaulė pasireiškė svetimo prekių ženklo panaudojimu neteisėtai įgyjant svetimą turtą. Nusikalstama veika, nurodyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, už kurią nuteisti D. Pl., G. L., G. V., D. P., Č. N. ir G. P., buvo ne tik pažeidžiama teisės aktais nustatyta ekonomikos ir verslo tvarka, bet ir kėsinamasi bei siekiama užvaldyti ir užvaldytas svetimas turtas pasinaudojant kaip apgaulės būdu suklastotomis trijų rūšių šampūno „X“ ir vandens minkštiklio „Y“ prekėmis. Teismai teisingai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus, tinkamai atskleisdami visus būtinuosius sukčiavimo nusikalstamos veikos požymius, pagrįsdami bylos proceso metu išsamiai išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis bei įvertintais bylos įrodymais.

43. Teismai, pagrįstai remdamiesi bylos proceso metu ištirtais įrodymais, konstatavo ir tai, jog nuteistieji, apgaule įgydami svetimą turtą, veikė organizuota grupe. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Taigi organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. Toks išankstinis susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos suformuoja tarp bendrininkų tvirtus, netrumpalaikius ryšius. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-453/2012, 2K-35/2013, 2K-103-976/2016, 2K-109-746/2017), be to, nurodyta, kad organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienalaikiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-304-942/2015, 2K-545-489/2015, 2K-103-976/2016, 2K-109-746/2017). Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra organizuotumo lygis ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus, t. y. svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2014, 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-109-746/2017, 2K-60-942/2019).

44. Bylos proceso metu išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad visais atvejais šioje byloje apgaule pasisavinant (ar pasikėsinant pasisavinti) svetimą didelės vertės turtą nuteistieji atliko daug pastangų reikalaujančius paruošiamuosius veiksmus. Nusikalstamos veikos mechanizmas ir jos mastas, kai į nusikalstamos veikos darymą buvo įsitraukęs didelis tiek fizinių, tiek ir juridinių asmenų skaičius, organizuojamas falsifikuotų prekių pristatymas, logistika, marketingas (rinkodara), klastojami dokumentai, kuriamos priedangos įmonės siekiant nuslėpti prekių kilmės nustatymo galimybes, įmonių perleidimas pašaliniams su įmonės veikla nesusijusiems asmenims bei atliekamos nusikalstamu būdu gautų pinigų išgryninimo operacijos rodo, jog tokiems nusikalstamiems veiksmams atlikti buvo reikalingas funkcijų pasidalijimas organizuojant ir vykdant nusikalstamos veiklos planą. Tai buvo ilgalaikė struktūra, veikianti suderintai, kurioje kiekvienas asmuo suprato dalyvaująs gerai organizuotame nusikalstamos veiklos mechanizme. Tai yra sudėtingesnė ir pavojingesnė nei paprastas bendrininkavimas bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką forma. Pripažindami nusikalstamoje veikoje organizuotos grupės požymį ir jį kvalifikuodami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teismai pagrįstai rėmėsi bylos proceso metu nustatytomis nusikalstamos veikos darymo aplinkybėmis. G. L. vadovaujama ir kartu su bendraakcininkiais Č. N. bei G. P. valdoma UAB „Rt.“ buvo panaudota kaip priedangos įmonė neteisėtai veiklai vykdyti, šios įmonės ir kitų tarpinių priedangos įmonių – UAB „G.“ (kuriai vadovavo D. P.), UAB „J.“ (kuriai vadovavo D. Pl.), UAB „B.“ (kuriai vadovavo G. V., o vėliau – A. S.) – išrašytais dokumentais buvo įteisinti iš anksto suplanuoti apgaulės būdu sudaryti sandoriai dėl prekių pirkimo ir pardavimo, kuriais buvo siekiama ne ūkinės veiklos rezultatų, o nusikalstamų, visuomenei priešiškų interesų. Tai, kad nusikalstamų veikų mechanizmas buvo gerai apgalvotas, rodo ir tai, kad iš anksto buvo rūpinamasi suklastotais dokumentais, kuriais galima būtų patvirtinti jų prekiaujamų falsifikuotų prekių kilmę. Dokumentai buvo surašyti tokių įmonių, kaip UAB „Z.“ ir „L.“ vardu, kurios nuosprendžiuose nurodytais Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, tokios veiklos nevykdė arba buvo naudojamos nusikalstamoms veikoms daryti. Ne tik bendrą susitarimą vykdyti sukčiavimą, bet ir aukštą organizuotumo lygį kiekvienu atveju patvirtina intensyvus skirtingų sudėčių organizuotų grupių narių bendravimas tarpusavyje ir dažni susitikimai, derinant falsifikuotų prekių realizavimą, informuojant vieniems kitus apie nepalankiai jiems besiklostančią situaciją, derinant tolesnius veiksmus, koordinuotai tvarkantis su pirkėjų pervedamais pinigais už įgytas falsifikuotas prekes, bendraujant koduotais išsireiškimais (frazėmis). Tai, kad nusikalstamos veiklos planas buvo apgalvotas ir iš anksto suderintas veikos mechanizmas, patvirtina ir bylos įrodymais nustatyti bendri suderinti nuteistųjų veiksmai fiktyviai perleidžiant valdytų įmonių, kurių vardu sudaryti fiktyvūs sandoriai, akcijas statytiniams asmenims. Teismai pagrįstai rėmėsi bylos įrodymais, kuriais nustatyta, kad UAB „Rt.“ pardavė falsifikuotą vandens minkštiklį „Y“ ir šampūną „X“ įmonėms „G.“ ir „J.“, o šios – nukentėjusiai įmonei „I.“, po šių sandorių su UAB „G.“ ir „J.“ buvo fiktyviai perleista R. Rk., prieš tai G. L. vienam bei kartu su Č. N. išgryninus pinigus iš UAB „Rt.“ banko sąskaitos. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad G. L., G. V., Č. N., G. P. savo turėtas UAB „B.“ po sandorio su UAB „R.“ akcijas perleido A. S. ir paskyrė jį statytiniu UAB „B.“ direktoriumi, tokiu būdu G. L., G. V., Č. N., G. P. užsitikrino galimybę veikti priedangoje, vystyti prekybą falsifikuotomis prekėmis, nekontroliuojamai disponuoti į UAB „B.“ banko sąskaitą gaunamomis lėšomis ir kartu išvengti oficialių sąsajų su UAB „B.“ bei prekių įgijėjų pretenzijų dėl parduotų falsifikuotų prekių.

45. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo argumentus dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo, savo išvadas pagrindė baudžiamojo proceso įstatymą atitinkančiais bylos duomenimis, išsamiai atskleidė visus šios nusikalstamos veikos požymius ir tinkamai pritaikė įstatymą.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį

46. Nuteistieji G. L., D. P., D. Pl. ir V. Č. pateiktuose kasaciniuose skunduose teigia, jog jie be pagrindo buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo, nes jokių veiksmų, kurie nustatyti BK 216 straipsnio 1 dalyje, jie neatliko.

47. BK 216 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992 redakcija) nustatė atsakomybę tam, kas, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įsigyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje komercinėje veikloje, ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos. Minėta BK norma saugo valstybės finansų sistemą nuo pastangų įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir kitokį turtą legalioje apyvartoje. BK 216 straipsnyje (minėta 2004 m. sausio 29 d. įstatymo redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai suponuoja būtinumą nustatyti: 1) pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę (tokia kilmė negali būti preziumuojama); 2) bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą (finansinę operaciją, kitokį sandorį, naudojimą ūkinėje, komercinėje veikloje, melagingą nurodymą, kad tai gauta iš teisėtos veiklos). Kalbant apie subjektyviuosius požymius, pažymėtina, kad nagrinėjamai nusikalstamai veikai būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-330/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-330/2011">2K-7-330/2011</a>, 2K-135/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-467/2012, 2K-251/2014, 2K-384-648/2016, 2K-196-788/2017).

48. Atskleisdami šios nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, remdamiesi bylos proceso metu gautais duomenimis, teismai pagrįstai pažymėjo, kad nuteistieji veikė pagal iš anksto nustatytą schemą, kurioje į sandorių grandinę buvo įtraukiama tarpinė įmonė. Tarpinės įmonės (UAB „J.“ ir „G.“) įtraukimas į prekybą falsifikuotomis prekėmis ir nusikalstamu būdu gautų pinigų kelias šioje grandinėje iš nukentėjusios įmonės (UAB „I.“') per tarpinę įmonę, kuri tik pagal dokumentus įtraukta į sandorį, siekiant užmaskuoti falsifikuotų prekių kilmę, tikrąjį sukčiavimo naudos gavėją ir apsunkinti galimybes jį nustatyti, kartu rodo išankstinį nuteistųjų tikslą nuslėpti nusikalstamu būdu gautas lėšas. Nusikalstamu būdu gautų lėšų įtraukimas į įmonių buhalterinę apskaitą nurodant, kad jos gautos iš teisėtos veiklos, sumokant mokesčius, rodo nuteistųjų tikslą per apsimestinį sandorį įteisinti tokias lėšas, paleidžiant jas cirkuliuoti teisėtoje fiskalinėje apyvartoje. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad: 1) D. P. sukčiavimo būdu iš UAB „I.“ gautus pinigus – 158 252,16 Lt (45 832,99 Eur) legalizavo UAB „G.“ veikloje, kuriuos vėliau G. L. legalizavo UAB „Rt.“; 2) D. Pl. sukčiavimo būdu iš UAB „I.“ gautus pinigus – 113 396,06 Eur (391 533,91 Lt) legalizavo UAB „J.“ veikloje, kurie vėliau G. L. buvo legalizuoti UAB „Rt.“; 3) G. L. organizuota grupe su V. Č. legalizavo nusikalstamu sukčiavimo būdu gautas UAB „B.“ lėšas nuslėpdami jas UAB „D.“ sąskaitoje. Atlikus minėtas finansines operacijas sąskaitose esančios lėšos buvo skubiai išgryninamos ir jau kaip teisėtai gautomis lėšomis nuteistieji disponuodavo pinigais pagal savo nuožiūrą. Sudėtinga schema buvo panaudota G. L. ir V. Č. nusikalstamoje veikoje legalizuojant UAB „B.“ vardu gautus pinigus per V. Č. vadovaujamos UAB „D.“ sąskaitą. Teismai tinkamai įvertino nuteistojo V. Č. veiksmus ir jo vaidmenį nusikalstamu būdu gautų pinigų legalizavimo schemoje, detaliai išanalizavę įrodymais patvirtintą nuteistojo V. Č. ir G. L. veiksmų chronologiją, atskleisdami tikruosius apsimestinio brangaus nekilnojamojo turto pirkimo preliminariojo sandorio tikslus. Teismai, remdamiesi bylos įrodymų visuma, pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju pinigų legalizavimas vyko tokiu būdu – G. L. organizavus, UAB „B.“ vardu buvo sudarytas, neturint realių galimybių ir realiai neketinant to turto įsigyti, apsimestinis sandoris, jame (sandoryje) nurodyta bauda už sandorio neįvykdymą, imituojant nekilnojamojo turto įsigijimą iš UAB „Rd.“ per UAB „B.“ ir V. Č. vadovaujamą UAB „D.“. Už šio apsimestinio sandorio neįvykdymą į V. Č. vadovaujamos UAB „D.“ sąskaitą buvo pervesti menamos baudos pinigai, kurie buvo sukčiavimo būdu iš Lenkijos įmonės „DK.“ gauti pinigai už pateiktas realizuoti falsifikuotas prekes, tokiu būdu jie legalizuoti kaip tariamai sumokėta bauda už sutarties nevykdymą.

49. Nuteistųjų subjektyvieji veikos požymiai teismų teisingai atskleisti per objektyviuosius – buvo pasirašyta netikra preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios vienintelis tikslas – pateisinti pinigų iš UAB „B.“ pervedimą į UAB „D.“ banko sąskaitą, taip juos nuslepiant ir įteisinant kaip neva gautus kaip sutartyje aptartą baudą. Šios sutarties fiktyvumas patvirtintas ne tik įrodymais, patvirtinančiais, jog šalys ne tik neketino, bet ir negalėjo realiai įgyvendinti šio sandorio (kaip nustatyta bylos proceso metu, nei UAB „B.“, nei UAB „D.“ neturėjo lėšų sudarytam pirkimo–pardavimo sandoriui įgyvendinti, bet ir turtas, kurio pardavimas aptartas sutartyje, nepriklausė UAB „B.“, tad ši negalėjo juo disponuoti, be to, pagal UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadą, nebuvo jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių šį sandorį bei jo pagrindu atliktas finansines operacijas), bet ir kitų proceso dalyvių parodymais: A. S., papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad G. L. sakė, kad šis sandoris realiai neįvyks, bet iš jo UAB „B.“ uždirbs didelius pinigus, taip pat A. S. už šios fiktyvios sutarties dėl sklypo pasirašymą buvo pažadėtas atlyginimas. Nuteistasis G. V. baigiamojoje kalboje taip pat pripažino buvus G. L. pasiūlymą dalyvauti šioje pinigų plovimo schemoje.

50. Teismai pagrįstai pripažino, kad nustatytos aplinkybės (priedangos įmonių tarpininkavimas, sandorių ir finansinių operacijų su nusikalstamu būdu gautais pinigais atlikimas, skubus jų išgryninimas iš įmonių sąskaitų) patvirtina ne tik objektyviųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių buvimą nuteistųjų veiksmuose. Šios aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad atliekant finansines operacijas su nusikalstamu būdu gautais pinigais, sudarant apsimestinius sandorius su tokiais pinigais buvo sąmoningai siekiama legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus, t. y. kad nuteistųjų veiksmuose yra ir subjektyvieji BK 216 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl D. P., D. Pl., G. L. ir V. Č. pagrįstai pripažinti kaltais dėl BK 216 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pinigų įgijimas sukčiavimo būdu sukūrus legaliai veikiančios įmonės įvaizdį bei gautų pinigų legalizavimo schemos per tarpines įmones, statytinius asmenis, sudarant apsimestinius sandorius, buvo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintų organizuotų bendrininkų grupių nusikalstamos veikos formos. Nuteistųjų nusikalstamo bendrininkavimo veikimo schemų sudėtingumas, pasidalijimas funkcijomis, darnus komunikavimas, glaudus ir ilgalaikis ryšys rodo, jog legalizuojant nusikalstamu būdu gautas lėšas buvo naudojama pavojingesnė ir organizaciniu požiūriu sudėtingesnė bendrininkavimo forma – organizuota grupė.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį

51. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a>, 2K-19-697/2015, 2K-89-303/2017 ir kt.).

52. Taigi įstatymo dispozicija ir teismų praktika kaip esminį turto pasisavinimo požymį, skiriantį šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, išskiria tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu ir tai padaro tyčiniais veiksmais. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog, kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-314-693/2018).

53. G. V. ir G. P. nuteisti už tai, kad G. V. nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2007 m. vasario 5 d., būdamas UAB „B.“ direktorius ir vienintelis asmuo, turintis teisę valdyti, naudoti ir disponuoti jam patikėtą, svetimą UAB „B.“ turtą – lėšas, esančias AB „Parex“ banko sąskaitoje, jomis neteisėtai pasinaudojo, t. y. 2006 m. per kelis kartus iš banko sąskaitos išėmė iš viso 43 790,55 Eur (151 200 Lt), kurių neįnešė į UAB „B.“ kasą, minėtų finansinių operacijų tyčia neįtraukė į UAB „B.“ buhalterinę apskaitą, o G. P. už svetimo turto pasisavinimą, t. y. už tai, kad, būdamas nesusijęs darbo santykiais su UAB „B.“, kartu su A. S. turėję teisę valdyti, naudoti jiems patikėtą, svetimą UAB „B.“ turtą – lėšas, esančias AB „Parex“ banko sąskaitoje, ir jomis disponuoti, neteisėtai pasinaudodamas šiomis teisėmis, gavęs iš A. S. čekių knygelę grynųjų pinigų operacijoms atlikti, nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. gegužės 14 d. pasisavino jam patikėtą svetimą, UAB „B.“ priklausantį didelės vertės turtą – 99 586,65 Eur (343 852,80 Lt).

54. Nesutiktina su kasacinių skundų argumentais, kad teismai išvadas dėl G. V. ir G. P. kaltės padarius BK 183 straipsnyje nustatytą veiką grindė iš esmės kaltinamuoju aktu ir prielaidomis. Teismai rėmėsi bylos proceso metu išnagrinėtais įrodymais, nustatydami G. V. nusikalstamus veiksmus, ir pagrįstai pripažino, kad, siekdamas nuslėpti šią nusikalstamą veiką ir imituoti lėšų panaudojimą neva atsiskaitant už prekes su UAB „L.“, G. V. kartu su nenustatytu asmeniu, neteisėtai veikiančiu UAB „L.“ vardu ir disponuojančiu šios bendrovės direktoriaus R. R. parašo antspaudu, suklastojo UAB „L.“ kasos pajamų orderius, savo parašu patvirtindamas šiuose dokumentuose žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad UAB „B.“ atsiskaitė su UAB „L.“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, neva sumokėdama UAB „L.“ direktoriui R. R. 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt). Tokia išvada yra pagrįsta bylos proceso metu ištirtomis aplinkybėmis ir išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais, jog G. V. įmonės turtas buvo patikėtas pagal einamas pareigas, kad per penkias banko operacijas iš banko sąskaitos G. V. išėmė nurodytą sumą grynaisiais, tačiau šios operacijos nebuvo įtrauktos į apskaitą. Bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „L.“ 2006 m. rugsėjį įtraukta į MOKSI duomenų bazę ir išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Teismai pagrįstai pripažino, jog šias lėšas, priklausančias UAB „B.“, – 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt) G. V. neteisėtai pavertė savo turtu. Remdamiesi bylos proceso metu ištirtais dokumentais, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad yra nustatyta, jog G. V. suklastotais dokumentais tik imitavo, kad UAB „B.“ atsiskaitė su UAB „L.“, sumokėdama UAB „L.“ direktoriui R. R. 40 781,28 Eur (140 809,59 Lt). Jokiais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais G. V. atliktos finansinės operacijos nėra patvirtintos. Teismai teisingai nustatė pasisavinimo veikos požymius pripažindami, kad G. V. veiksmai klastojant atsiskaitymo dokumentus patvirtina, kad jis veikė suprasdamas, jog neteisėtai (viršydamas savo įgalinimus) ir neatlygintinai pasisavina jam patikėtą svetimą, UAB „B.“ priklausantį turtą, numatė, kad dėl tokių jo neteisėtų veiksmų teisėta turto turėtoja UAB „B.“ jo neteks, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

55. Nesutiktina su G. P. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad aplinkybė, kad UAB „B.“ nekėlė ir nekelia jokių pretenzijų G. P. dėl šios bendrovės didelės vertės turto pasisavinimo, šalina atsakomybę dėl turto pasisavinimo. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl, inkriminuojant šią nusikalstamą veiką, būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui, tačiau žalai konstatuoti neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad fiziniam asmeniui, nepriklausomai nuo jo teisinio ryšio su bendrove (darbuotojas, vadovas, akcininkas), bendrovės turtas yra svetimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2007, 2K-78/2009, 2K-235/2014, 2K-236-696/2017). Bylos duomenimis teismų nustatyta, kad nors G. P. pats tiesiogiai nebuvo susijęs darbo santykiais su UAB „B.“, tačiau laikotarpiu, kai šiai įmonei vadovavo A. S. (2007 m. vasario 5 d. – 2007 m. rugsėjo 24 d.), buvo gavęs iš pastarojo čekių knygelę grynųjų pinigų operacijoms atlikti ir veikė kaip UAB „B.“ atstovas. Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo teismai, G. P. svetimam – UAB „B.“ turtui turėjo ne iš pareigų, o iš specialaus leidimo kylančius įgaliojimus, kurių pagrindu jis turėjo teisę valdyti, naudoti jam patikėtą svetimą turtą ir juo disponuoti. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, G. P. taip pat atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjekto būtinuosius požymius. Bylos įrodymais nustatyta, kad nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. gegužės 14 d. G. P. atliko dešimt grynųjų pinigų išėmimo iš UAB „B.“ banko sąskaitos operacijų (iš viso 99 586,65 Eur (343 852,80 Lt). To neginčija ir pats nuteistasis G. P., tačiau jo gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad visos išimtos bendrovės lėšos buvo ne pasisavintos, o panaudotos UAB „B.“ reikmėms, – dalis buvo perduota įmonės direktoriui (A. S.), dalimi atsiskaityta su tiekėjais.

56. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus (gynėjo D. Svirinavičiaus) teiginius dėl netinkamo BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo ir nepagrįsto vieno iš jo ginamųjų (G. P.) nuteisimo, nes, kaip teigiama kasaciniame skunde, nė vienas byloje nuteistasis ir (ar) liudytojas (tarp jų ir šios bendrovės buvusi buhalterė M. D.) nepatvirtino, kad G. P. būtų pasisavinęs kokį nors šios bendrovės turtą, o nuteistieji G. L. ir Č. N. parodė, kad tai jie apmokėjo UAB „B.“ vardu įsigytas prekes pinigais, kuriuos G. P. paėmė iš bendrovės sąskaitos banke. Turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai pinigai iš įmonės sąskaitos paimami be teisėto pagrindo panaudoti juos įmonės reikmėms, t. y. neįtraukiant tos operacijos į įmonės buhalterinę apskaitą. Tais atvejais, kai yra pateikiami įrodymai, jog visi paimti pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje (atlyginimams išmokėti, mokesčiams sumokėti, įmonės funkcijoms reikalingam turtui įsigyti, įsiskolinimams padengti ir pan.), tai toks turto paėmimas gali būti nepripažįstamas turto pasisavinimu. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms. Teismai pagrįstai rėmėsi byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtina, jog bendrovėje nustatytas lėšų trūkumas atitinka sumas, kurias G. P. ir G. V. išėmė iš bendrovės sąskaitos. Veika pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai.

Dėl daiktų laikymo proceso išlaidų atlyginimo (BPK 103, 105 straipsnių taikymo)

57. Kasatoriai skunduose ginčija ir teismų sprendimą daiktinių įrodymų saugojimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis, priteisiant jas atlyginti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų nuteistųjų.

58. BPK 103 straipsnio 5 punktas nustato, jog proceso išlaidas sudaro daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno (BPK 105 straipsnio 3 dalis).

59. Pirmosios instancijos teismas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, saugojimo išlaidas pripažino proceso išlaidomis, kurių dydis nurodytas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus pažymoje (61 t., b. l. 10–11), ir nusprendė jas priteisti solidariai iš nuteistųjų G. L., G. V., D. Pl., V. Č., A. S., D. P., G. P. ir Č. N.. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šių nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus ir dėl šio klausimo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino minėtas daiktų saugojimo išlaidas proceso išlaidomis, tačiau nepagrįstai jas priteisė solidariai iš visų minėtų nuteistųjų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šios išlaidos turi būti išieškomos dalimis (nes tai nėra žalos atlyginimas) ir tik iš nuteistųjų G. L., G. V., D. Pl., D. P., G. P. ir Č. N., nes nuteistieji A. S. ir V. Č. nedalyvavo padarant nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių tyrimo bei nagrinėjimo ir buvo saugomi šie daiktai. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismai pagrįstai nusprendė minėtų daiktų laikymo išlaidas priteisti už visą jų laikymo laiką iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nes nuteistieji viso bylos proceso metu kėlė klausimą dėl šių daiktų papildomo ištyrimo, t. y. nuteistųjų bei jų gynėjų iniciatyva buvo pateikti prašymai dėl ekspertizės skyrimo prašant ištirti prie bylos pridėtų daiktų (šampūno ir vandens minkštiklio) pakuotes ir jų turinį. Nauja ekspertizė buvo paskirta bei atlikta ir bylos apeliacinio nagrinėjimo metu, todėl šie daiktai buvo laikomi pridėtais prie bylos ir saugomi tam naudojant nustatytas valstybės lėšas, siekiant užtikrinti nuteistųjų galimybę įgyvendinti savo procesines teises. Nors ikiteisminio tyrimo metu pateiktose pažymose jau buvo nurodytas minėtų daiktų saugojimo išlaidų numatomas dydis (19 t., b. l. 69, 75), tačiau ši informacija viso proceso metu nebuvo ginčijama, kasaciniuose skunduose taip pat nepateikti argumentai ir nekeliamas klausimas dėl tokių (daiktų laikymo) išlaidų dydžio pagrįstumo, todėl šis klausimas nenagrinėjamas. Teisės taikymo aspektu minėtų daiktų laikymo išlaidos buvo priteistos nepažeidžiant proceso reikalavimų. Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, pritaikius subsidiariąją atsakomybę, priteisti iš nuteistųjų G. L., G. V., D. P., D. Pl., G. P. ir Č. N. valstybei atlyginti turėtas daiktų, turinčių reikšmės nusikaltimų tyrimui bei nagrinėjimui, saugojimo išlaidas yra priimtas vadovaujantis minėtomis BPK normomis, paremtas bylos duomenimis, todėl yra teisėtas bei pagrįstas.?????

60. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistųjų ir jų gynėjų kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų G. L., D. Pl., G. V., V. Č., nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Virbicko, nuteistojo G. P. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo Č. N. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Pranas Kuconis

Alvydas Pikelis