Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-278/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.3; 41 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. Z., V. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. A. K. ieškinį atsakovams V. Z., V. Z., dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei Pranei Jaskovikaitei, dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. balandžio 17 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį kaip sudarytą savo veiksmų negalėjusio suprasti fizinio asmens - mirusiojo A. K., ir taikyti restituciją.

Ieškovė nurodė, kad A. K., ieškovės senelis, 2002 m. balandžio 17 d. sudarė su atsakovais V. Z. ir V. Z. (A. K. seserimi ir jos vyru) sutartį, pagal kurią perdavė atsakovams dviejų kambarių butą su rūsiu, o šie įsipareigojo A. K. išlaikyti iki jo gyvos galvos. Ieškovės teigimu, A. K., sudarydamas sutartį, negalėjo tinkamai suprasti savo veiksmų reikšmės ir įvertinti šio sandorio pasekmių, nes buvo senyvo amžiaus - 75 metų, sirgo įvairiomis somatinėmis ligomis, lėtine galvos smegenų išemija-encefalopatija, pasireiškiančia neigiamu poveikiu mąstymui, lemiančia atminties praradimą ir silpnaprotystės išsivystymą. Minėtomis ligomis A. K. sirgo nuo 1981 metų po sunkios galvos smegenų traumos. A. K. 2006 m. vasario 8 d. mirė ir ieškovė sužinojo apie sudarytą sandorį, kai kreipėsi dėl paveldėjimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2002 m. balandžio 17 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, sudarytą savo veiksmų negalėjusio suprasti fizinio asmens – mirusiojo A. K. ir V. Z. ir V. Z., taikė restituciją. Teismas nurodė, kad, atlikus pomirtinę A. K. psichiatrinę ekspertizę, 2007 m. balandžio 5 d.-gegužės 5 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu konstatuota, kad A. K. nuo 1981 metų yra nustatytas ūmai išsivystęs lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – demencija po galvos smegenų traumos, todėl 2002 m. balandžio 17 d. A. K. sudarydamas sutartį negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ekspertams nekilo abejonių, kad po patirtos 1981 metais galvos smegenų traumos A. K. išsivystė ir progresavo iki pat mirties silpnaprotystės sindromas. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas patvirtino, kad aplinkiniams žmonėms, tarp jų ir sutartį tvirtinusiai notarei, galėjo būti sunku nustatyti, ar A. K. iš tikrųjų sirgo psichine liga. Ekspertas nurodė, kad buitiniu lygmeniu A. K. galėjo atrodyti kaip visai sveikas žmogus, netgi pakylėtos emocinės būsenos, tačiau iš tikrųjų jo liga buvo progresuojanti iki pat jo mirties. Teismas kritiškai vertino atsakovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, kad A. K. psichikos sutrikimų nepastebėjo, jo elgesys ir bendravimo būdas nekėlė abejonių dėl jo veiksnumo. Šie parodymai, teismo nuomone, tik patvirtina ekspertų išvadas, kad buitiniu lygmeniu A. K. galėjo normaliai bendrauti ir aplinkiniams žmonėms nekėlė abejonių jo psichikos būklė. Teismas sprendė, kad įrodyta, jog 2002 m. balandžio 17 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo metu A. K. negalėjo suprasti savo veiksmų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovų apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ar asmuo iš tikrųjų yra tokios būsenos sandorio sudarymo metu, turi būti nustatyta ne vien medicininiais duomenimis, bet atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą: asmens sveikatą, psichikos būklę, sudaromo sandorio pobūdį ir reikšmę, asmens konkretų elgesį, rodantį, kad atliekamų veiksmų jis nesupranta. Medicininiai duomenys ir teismo psichiatrijos ekspertizės išvada nėra teismui privaloma, bet turi būti patikrinta ir įvertinta kartu su visais bylos duomenimis apie asmens sveikatos būklę ir jo atliekamus veiksmus. Teismas sprendžia, ar ekspertizės išvados yra logiškos, išplaukiančios iš tyrimo metu gautų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-1022/2003; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-993/2002). Taigi teismai negalėjo remtis vien ekspertų išvada, o turėjo įvertinti ir kitus įrodymus.

Ekspertų išvada vertintina kritiškai, nes: 1) išvada pagrįsta ir laikotarpiu po sutarties sudarymo, nepaisant to, kad praėjus pusei metų po sutarties sudarymo A. K. buvo stipriai sumuštas, tai lėmė esminį jo sveikatos pablogėjimą; 2) neatsižvelgta į tai, kad 1983–1988 m., 1988–1999 m. A. K. nesigydė ir nebuvo jokių psichikos sveikatos sutrikimų, o 1999 metų medicininiai įrašai susiję su žmonos mirtimi; 3) paskutiniai įrašai iki sutarties sudarymo yra pusės metų senumo; 4) A. K. diagnozuota liga pasižymi laipsnišku sugebėjimų nykimu ir ekspertizės aktu nenustatyta, kokio sunkumo buvo jo būsena; 5) ekspertizės išvada prieštarauja kitiems įrodymams - A. K. gydžiusios gydytojos, sandorį tvirtinusios notarės parodymams.

2. Sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita), taip pat į asmens elgesio nuoseklumą, ar sandorio sudarymas nulemtas objektyvių aplinkybių, ar ketinimai susiformavo spontaniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005). Tokių aplinkybių nustatymas būtinas sprendžiant, ar sandoriu buvo išreikšta tikroji sandorio šalies valia, ar tam tikra liga paveikė šalies valią. Vien tik ligos buvimas nėra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį. Nagrinėjamu atveju sandoris savo turiniu buvo naudingas perleidėjui, jam buvo teikiama priežiūra, parama iki jo mirties, ypač reikalinga po sumušimo 2002 m. lapkričio mėn. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė paramos neteikė, toks sandoris buvo logiškas ir naudingas A. K. A. K. valia susiformavo iš anksto, nebuvo momentinė, jis apie tai ne kartą pasakojo aplinkiniams (tai patvirtino liudytojai), ne kartą lankėsi vienas pas notarę, nurodė sutarties sudarymo priežastis ir teiravosi, koks sandoris šioje situacijoje tinkamiausias.

3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 125 772 Lt vertės turto, todėl pagal CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą nagrinėtinas pirmąja instancija apygardos teisme. Rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

4. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ji yra gavusi. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008). Ginčo sutarčiai esant atlygintinei (pagal sutartį A. K. gavo išlaikymą ir priežiūrą beveik ketverius metus, buvo apmokėtos laidojimo išlaidos) teismas turėjo išspręsti restitucijos klausimą, nurodyti, kokiu būdu atliekama restitucija (CK 6.146 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad taiko restituciją, tačiau nekonkretizavo nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse, to nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį, restitucijos taikymą, rūšinį teismingumą, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį

Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2003 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-1022/2003; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-993/2002). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes nenagrinėjo sandorio turinio naudingumo, pagrįstumo aspektu, be to, apie asmens būseną sprendė remdamiesi tik ekspertų išvada, kurios pagrindu atmetė kitus įrodymus.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį kaip sudaryto savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – dvišalė restitucija (CK 1.89 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis), kai kiekviena sandorio šalis grąžina visa tai, ką gavo pagal tokį sandorį, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009, yra nurodžiusi, kad bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuojančios CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos sistemiškai taikytinos su CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ III dalies „Kitais pagrindais atsirandančios prievolės“ XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ normomis (CK 6.237 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs CK 1.89 straipsnyje nurodytą sandorio negaliojimo pagrindą, konstatavo, kad sandoris pripažintinas negaliojančiu ir taikytina restitucija. Tiek motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje dalyse teismas tik nurodė,,taikyti restituciją“. Teismas, nustatęs, kad restitucija taikytina, turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrąją CK 6.146 straipsnyje įtvirtintą taisyklę restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, kurio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Taigi taikydamas restituciją, teismas turi nustatyti, ką kiekviena šalis gavo pagal sandorį, kuris pripažintinas negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje pripažinta negaliojančia išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią A. K. perdavė atsakovams nekilnojamąjį turtą, o atsakovai įsipareigojo A. K. išlaikyti iki gyvos galvos, slaugyti sergantį, aprūpinti maistu, drabužiais bei kitokia apranga, higienos reikmenimis, kartą per savaitę skalbti drabužius ir patalynę, prireikus padėti nusimaudyti, tvarkyti, prižiūrėti butą, daryti buto einamąjį remontą, leisti naudotis neatlygintinai butu su rūsiu, užtikrinti medicininę pagalbą namuose ir medicinos įstaigose, A. K. mirus, apmokėti laidojimo išlaidas. Teismai, nustatę, kad viena šalis gavo nekilnojamąjį turtą, o kita sandorio šalis gavo išlaikymą (buvo aprūpinta gyvenamąja patalpa, drabužiais, maistu, priežiūra, apmokėtos laidojimo išlaidos ir kt.), pripažinę sandorį negaliojančiu ir taikydami restituciją, turėjo grąžinti sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Jeigu išlikęs nekilnojamasis turtas gali būti grąžinamas natūra, tai nagrinėjamu atveju teiktas išlaikymas negali būti grąžintas natūra, todėl spręstina, ar restitucijos dalis dėl išlaikymo neturėtų būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Tam turi būti nustatyta, koks išlaikymas buvo teikiamas, jo ekvivalentas pinigais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nenustatė šių normų taikymui būtinų faktinių aplinkybių.

Dėl teismingumo ir žyminio mokesčio

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, paduodama ieškinį, nenurodė ieškinio sumos ir sumokėjo žyminį mokestį kaip už neturtinį ginčą, taip pat ir atsakovai paduodami apeliacinį skundą. Kai ieškiniu prašoma pripažinti sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją ir grąžinti iš atsakovų turtą, ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal ieškinio sumą turtiniuose ginčuose apskaičiuojamas žyminio mokesčio dydis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžiamas teismingumo klausimas (CPK 26 straipsnis, 27 straipsnio 1 punktas). Tik nustačius ieškinio sumą, gali būti tinkamai išspręstas tiek žyminio mokesčio, tiek teismingumo klausimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimai naikinti ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į tai, kad padaryta esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys