Civilinė byla Nr. 3K-7-259/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.1.3; 126.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gražinos Davidonienės, Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administratoriaus prašymą dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2004 m. balandžio 16 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Kauno savivaldybės įmonei „Namų priežiūra“ (toliau – įmonė) iškelta bankroto byla, 2007 m. balandžio 19 d. įmonė pripažinta bankrutavusia. Kreditoriaus susirinkimo įpareigotas įmonės bankroto administratorius, remdamasis CK 2.50 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, CPK 668 straipsnio 4 dalimi ir 674 straipsniu, prašė teismo patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių 2 452 505,72 Lt reikalavimus iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšų, nes įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, taigi Kauno miesto savivaldybė turėtų atsakyti pagal įmonės skolas įmonės patikėjimo teise valdomo turto verte. Byloje kilo ginčas dėl įmonės valdomo turto (butų, kambarių, gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų bendrabučiuose) teisinio statuso. Ginčo turtas apskaitomas įmonės balanse, į kurį jis įtrauktas 1993–1995 metais perdavimo-priėmimo aktais, vykdant Vyriausybės 1991 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 410 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“ pagrindu išleistą Kauno miesto mero 1992 m. spalio 20 d. potvarkį Nr. 1906, kuriuo Kauno savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ buvo įpareigota perimti valstybei nuosavybės teise priklausančius bendrabučius, esančius įmonių, įstaigų, organizacijų balansuose. 1995 m. kovo 16 d., 1998 m. gruodžio 23 d. bei 2002–2004 metais sudarytais valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo aktais Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn butus, kambarius, gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, kurie buvo apskaitomi Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ balanse.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavęs, kad neatskleista bylos esmė – nenustatyta, koks konkretus turtas įmonės buvo valdomas patikėjimo teise, o kokia turto dalis perduota tik administruoti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 16 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė administracinio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybė savo turtą perdavė įmonei valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėjimo teise, todėl sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės turtas buvo perduotas tik administruoti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartimi tenkino Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ atskirąjį skundą: pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir administratoriaus prašymą tenkino. Apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, sprendžiant dėl savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, netinkamai aiškino bei taikė patikėjimo teisės atsiradimą reglamentuojančias materialines teisės normas, todėl neteisingai išsprendė bankroto byloje kilusį klausimą (CPK 176, 185 straipsniai, CK 4.108 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 1964 m. CK 149 straipsnio 1 dalimi bei 150 straipsnio 1 dalimi, kuriose nustatyta, kad patikėjimo teisės atsiradimo momentas siejamas su daikto perdavimu turto įgijėjui pagal sutartį, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis,o daikto perdavimu laikomas daiktų įteikimas įgijėjui. 1998 – 2002 m. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad su savivaldybės turtą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir juo disponuoti įgaliotais asmenimis savivaldybė pasirašo savivaldybės turto perdavimo-priėmimo aktus. Nuo 2002 m. birželio 19 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad patikėjimo teisė į perduodamą savivaldybės turtą atsiranda nuo turto perdavimo patikėjimo teisės subjektui (patikėtiniui) ir turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo. Apibendrinęs savivaldybės įmonės patikėjimo teisių į savivaldybei priklausantį turtą atsiradimo teisinį reglamentavimą nuo 1994 m., kai prasidėjo ginčo turto perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn procesas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas patikėjimo teisių į savivaldybės turtą atsiradimą siejo su įmonės, kuriai perduotas turtas, teisiniu statusu ir su savivaldybei priklausančio turto perdavimo savivaldybės įmonei faktu, todėl savivaldybės turto perdavimas savivaldybės įmonei ex lege lemia būtent patikėjimo teisių šiai įmonei atsiradimą. Dėl šitų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės ir Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ ginčo turto perdavimą objektyvizuojančio perdavimo-priėmimo akto pasirašymas šioje byloje neturi lemiamos reikšmės patikėjimo teisės atsiradimui, nes iš kitų įrodymų galima nustatyti turto perdavimo momentą ir konkretų perduotą turtą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendė, kad bendrabučių perdavimą Kauno savivaldybės įmonei „Namų priežiūra“ liudija jų apskaitymas šios įmonės balanse tuo metu, kai jie dar priklausė valstybei, todėl turto pakartotinis perdavimas šiai įmonei nebuvo būtinas tam, kad atsirastų jos patikėjimo teisės į šį turtą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo turto valdymo patikėjimo teise faktas konstatuotas ir prejudicinę galią šioje byloje turinčia Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-308/2005, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo turtą Kauno savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ valdė patikėjimo teise.
Spręsdamas dėl įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo iš savivaldybės biudžeto lėšų sąlygų buvimo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ debitorinio įsiskolinimo struktūrą, jo išieškojimo galimybes bei kaštus, taip pat į bankroto proceso tikslus, nusprendė, kad įmonės debitorinis įsiskolinimas CPK 674 straipsnio prasme negali būti pripažintas realiu įmonės turtu, kuris užtikrintų bankrutavusios įmonės kreditorių dalies finansinių reikalavimų patenkinimą, todėl savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas iš savivaldybės biudžeto geriausiai užtikrintų kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimas iš savivaldybės biudžeto, nesant padengto įmonės debitorinio įsiskolinimo, nepaneigia savivaldybės teisių ir teisėtų interesų, nes, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius privalo grąžinti savivaldybės įmonės steigėjui (savivaldybei) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais.
Spręsdamas dėl savivaldybės atsakomybės už savivaldybės įmonės skolas ribų, teismas, remdamasis CPK 674 straipsnio 1 dalimi, taikė savivaldybei priklausančio ir savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto rinkos vertės kriterijų ir, nesant ginčo dėl turto rinkos vertės bei šiai vertei gerokai viršijant patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus, pripažino pagrįstu administratoriaus prašymą dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu Kauno miesto savivaldybė prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartį. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Dėl patikėjimo teisės atsiradimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 149 straipsnio 1 dalį bei CK 4.108 straipsnį, nustatančius reikalavimą, kad turto savininkas aiškiai išreikštų savo valią dėl jam priklausančio turto perdavimo būtent patikėjimo, o ne kokia nors kita teise. Teigdamas, kad savivaldybės įmonė turtą gali valdyti tik patikėjimo teise, apeliacinės instancijos teismas prieštaravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutarčiai šioje byloje, kurioje nurodyta, kad savivaldybės įmonės turtą gali valdyti ir administravimo, o ne tik patikėjimo teise. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo normas, konstatavęs, kad savivaldybės įmonės patikėjimo teisės atsiradimo momentas sietinas su savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo turtą atsiradimu. Kasatorius nurodo, kad dalis ginčo turto iki perdavimo nuosavybėn buvo jo paties valdoma patikėjimo teise, o dviguba patikėjimo teisė neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes netyrė ir nevertino Biznio etikos auditorių išvados, kurioje nurodoma, kad ginčo turto apskaitymas įmonės balanse nepagrįstas jokiais apskaitos duomenimis. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo bei sprendimo išdėstymo tvarkos, pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes nevykdė nurodymo aiškintis, kuris turtas savivaldybės įmonei buvo perduotas tik administruoti, nutartyje padarė prieštaringas išvadas.
2. Dėl savivaldybės subsidiariosios atsakomybės taikymo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 674 straipsnį bei subsidiariąją atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nustatydamas, kad įmonė negali būti pripažinta turinčia realaus turto, nes išieškojimo procesas tebevyksta, kreditorių sprendimo nurašyti turtą kaip neturintį rinkos vertės (Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalis) byloje nėra. Teismas pažeidė CK 6.245 straipsnio 5 dalį ir subsidiarumo principą kaip tokį, nes nenustatė, kuri kreditorių reikalavimų dalis bus patenkinta iš įmonės turto.
3. Dėl savivaldybės turto vertės nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad, remiantis CPK 674 straipsnio 1 dalimi, byloje taikytinas savivaldybei priklausančio ir savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto rinkos vertės kriterijus, nes ginčo turtas nėra rinkos objektas, jis privatizuojamas už daug mažesnes, nei rinkos vertė, kainas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą bankrutavusi Kauno savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ prašo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad ginčas dėl Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ balanse esančio turto teisinio statuso yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-308/2005, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006, ir teismų nustatytas faktas, kad ginčo turtas valdomas patikėjimo teise, turi prejudicinę galią. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes tiek teoriniu-istoriniu, tiek faktiniu aspektais, tinkamai aiškino ir taikė materialines ir proceso teisės normas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bankrutuojančios savivaldybės įmonės atsakomybės patikėjimo teise valdomu turtu
Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (toliau VSĮĮ) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad savivaldybė neatsako pagal savivaldybės įmonės prievoles. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti tik įstatymai (pvz., CK 2.50 straipsnio 3 dalis). CK 2.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Ši norma taikytina ir savivaldybės įmonei, jai perduotą ir įgytą turtą valdančiai, naudojančiai ir disponuojančiai juo patikėjimo teise (VSĮĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi savivaldybės įmonė atsako pagal savo prievoles jai patikėjimo teise priklausančiu turtu.
Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su įmonės valdomo turto teisiniu statusu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi buvo pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi nustatytas faktas, kad Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ kapitalas buvo suformuotas iš nekilnojamojo turto, kurį įmonė valdė patikėjimo teise. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Šią prejudicinę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutarčių reikšmę pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės taikymo pažeidimų nustatant turto valdymo patikėjimo teise faktą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesaistoma šioje byloje priimtos kasacinės instancijos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutarties, nes joje buvo nagrinėtas CPK 674 straipsnio aiškinimo ir taikymo, bet ne teisės klausimai, reikšmingi nustatant Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ turto valdymo patikėjimo teise faktą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kauno miesto savivaldybės turtas buvo perduotas įmonei tik administruoti, yra nepagrįsta. Minėta, savivaldybės įmonė atsako pagal savo prievoles jai patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis, VSĮĮ 2 straipsnio 2 dalis).
Dėl savivaldybės atsakomybės pagal savivaldybės įmonės prievoles bankroto procese
Apeliacinės instancijos teismas tenkino bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administratoriaus prašymą tenkinti įmonės kreditorių 2 452 505,72 Lt finansinius reikalavimus iš Kauno savivaldybės biudžeto remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 674 straipsnio 1 dalimi. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka.
CPK 674 straipsnis yra vykdymo procesą reglamentuojančioje CPK VI dalyje. Pagal šioje dalyje nustatytas taisykles vykdomi teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ, 1 straipsnio 1 dalis), kurio 2 straipsnio 2 dalyje bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei–skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje AB,,Turto bankas” v. AB,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje VSDFV Vilniaus m. skyrius v. UAB,,Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007). Įmonei bankroto byla iškelta 2004 m. balandžio 16 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu įmonės likvidavimo pagrindas yra teismo sprendimas likviduoti bankrutavusią įmonę, ji likviduojama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Likviduojamos įmonės kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka (6, 9 dalys). 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi įmonę pripažinus bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmonės administratorius vykdo likvidatoriaus funkcijas (ĮBĮ 30 straipsnio 4 dalis), įtvirtintas ĮBĮ 31–35 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje I. Kriščiūno firma „IGIS” v. UAB,,Minonas“, bylos Nr. 3K-3-41/2005). Likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto proceso metu reglamentuota ĮBĮ aštuntajame skirsnyje. Šios bylos kontekste reikšmingi yra ĮBĮ 33 straipsnio, taikytino ir ribotos civilinės atsakomybės įmonėms, 1 dalies 2 ir 3 punktai. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (2 punktas), kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas 1 dalies 2 punkte nurodyta tvarka (3 punktas). Turto pardavimo iš varžytynių tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr.831 patvirtintame Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše. Minėta, ĮBĮ aštuntajame skirsnyje reglamentuota ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (34–36 straipsniai). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮBĮ nustato išbaigtą, funkcionuojančią savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistemą, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad CPK 674 straipsnis netaikomas tenkinant bankrutavusios savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimus. Tokiu atveju bankrutavusios įmonės turtas parduodamas ir kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ aštuntajame skirsnyje (33–36 straipsniai) reglamentuota tvarka. Tokia teismo išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose dėl bankroto procesą ir vykdymo procesą reglamentuojančių normų santykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Klaipėdos smeltė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-826/2002; 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje I. Kriščiūno firma „IGIS” v. UAB,,Minonas“, bylos Nr. 3K-3-41/2005).
Pripažinus, kad tenkinant bankrutuojančios savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimus netaikomas CPK 674 straipsnis, teisiškai nereikšmingas tampa kasatoriaus argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų taikant teisės normas, reglamentuojančias turto vertės nustatymą nukreipiant išieškojimą į savivaldybės biudžetą, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisako. Kaip jau buvo pažymėta šioje nutartyje, įmonės administratorius organizuoja įmonės valdomo patikėjimo teise turto, įskaitant ir debitorinius įsiskolinimus, pardavimą (perdavimą) ĮBĮ nustatyta tvarka.
Kadangi apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasaciniam teismui nustačius, kad nėra bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administratoriaus prašymo tenkinimo pagrindų, ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, byloje priimta pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti, bet kitais – šioje nutartyje nurodytais – motyvais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Egidijus Baranauskas
Gražina Davidonienė
Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
Juozas Šerkšnas
