Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI3-1459-631/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02223-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės, Eglės Žulytės-Janulionienės,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui J. V.,

atsakovės atstovei L. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A. (V. A.), Š. B., J. B., O. B., R. B. (R. B.), A. D., L. G., A. G., E. K., G. K., T. K., V. K., A. L., K. L., J. M., E. M., A. R., A. S., V. Š., V. T. (V. T.), V. V., A. V. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus futbolo mokykla, atstovaujama likvidatorės J. L.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjai V. A. (V. A.), Š. B., J. B., O. B., R. B. (R. B.), A. D., L. G., A. G., E. K., G. K., T. K., V. K., A. L., K. L., J. M., E. M., A. R., A. S.., V. Š., V. T., V. V., A. V., kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1-356,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti pareiškėjų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad Taryba Sprendimu nusprendė likviduoti biudžetinę įstaigą Vilniaus futbolo mokyklą (toliau – ir Mokykla, Futbolo mokykla). Tarybos Sprendimo projekto,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo“ (toliau – ir Projektas) aiškinamajame rašte teigiama, jog pritarti Tarybos Projektui, nes Tarybai teikiamas sprendimo projektas dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą Vilniaus futbolo akademiją,,Žalgiris“. Taip pat aiškinamajame rašte teigiama, jog likvidavus Vilniaus futbolo mokyklą, visą iki tol jos vykdytą veiklą vykdys naujai įsteigta Vilniaus futbolo akademija,,Žalgiris“. Tarybos 2019 m. rugsėjo 11 d. vykusiame posėdyje Nr. 9 į posėdžio darbotvarkę 15 klausimu buvo įtrauktas klausimas,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo“, o taip pat 16 klausimu buvo įtrauktas klausimas,,Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą Vilniaus futbolo akademiją,,Žalgiris“. Posėdžio protokole pažymėta, jog tiek 15, tiek 16 klausimus rengėjai atsiėmė prieš Tarybos posėdį. Tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. vykusiame posėdyje Nr. 13 į posėdžio darbotvarkę 19 klausimu buvo įtrauktas klausimas,,Dėl darbo sutarties su Vilniaus futbolo mokyklos direktoriumi K. P. nutraukimo šalių susitarimu“, o taip pat 20 klausimu buvo įtrauktas klausimas,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo“.

Pažymi, jog Tarybai nebuvo pateikta informacija, su kuria susipažinus, būtų aiškūs Mokyklos likvidavimo motyvai. Posėdyje nuspręsta pradėti Projekto svarstymo procedūrą, Projektą svarstyti pagrindiniame – Sveikatos ir sporto reikalų, bei kituose, kurie pageidauja svarstyti, komitetuose. Protokoliniu įrašu Tarybos posėdžio pirmininkas pažymėjo, jog užtikrinti, kad Mokyklos likvidavimo proceso metu visiems vaikams, kurie treniravosi šioje mokykloje, būtų suteiktos galimybės lankyti futbolo treniruotes kituose privačiuose klubuose.

Tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. vykusiame posėdyje Nr. 14 į posėdžio darbotvarkę 25 klausimu buvo įtrauktas klausimas,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo“. Šio posėdžio metu pasisakė Mokyklos vieno iš auklėtinių mama. Vykusio posėdžio metu nuspręsta pritarti sprendimo projektui,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo“. Akcentuoja, jog Taryba nesigilindama į situaciją, į tikrąsias Mokyklos likvidavimo priežastis, priėmė nemotyvuotą sprendimą Mokyklą likviduoti. Atkreipė dėmesį, kad prieš pat Tarybos posėdį Nr. 9, rengėjui atsiėmus klausimus Nr. 15 ir Nr. 16, vėlesniuose posėdžiuose nebeliko pateikto klausimo,,Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą Vilniaus futbolo akademiją,,Žalgiris“. Vietoje šio plano, Taryba nusprendė užtikrinti visiems vaikams, kurie treniravosi Mokykloje, galimybę lankyti futbolo treniruotes kituose privačiuose klubuose. Vykdant šią nuostatą, sportuojančių vaikų tėvams buvo išsiųsti pranešimai, kuriuose siūloma pasirinkti sąraše pateiktą privačią futbolo mokyklą, kas reiškia, jog nebus išsaugoma Mokykloje susiformavusi bendruomenė ar tai, kad bus steigiama viešoji įstaiga Vilniaus futbolo akademija,,Žalgiris“. Šiuo atveju nebuvo svarstyti galimi Mokyklos teisių perėmimo būdai.

Paaiškina, kad Tarybai nebuvo pateiktas joks planas dėl realių veiksmų, kuriais būtų užtikrinamas šiuo metu Mokykloje sportuojančių vaikų tolimesnės futbolo užsiėmimų galimybės. Mokykloje sportuojančių vaikų šeimoms klausimas dėl vaiko futbolo treniruočių kainos nėra antraeilis, priešingai, didelė dalis vaikų, likvidavus Mokyklą, dėl didelių privačių sporto klubų kainų turės atsisakyti futbolo. Taryba neatsižvelgė į kitų Tarybos narių posėdžiuose išsakytus argumentus ir pateiktus klausimus ir priėmė visiškai neargumentuotą, jokiais dokumentais ir faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą, negalvodama apie realias tokio sprendimo pasekmes ir teisėtus vaikų bei jų tėvų lūkesčius.

Tarybos priimtas Sprendimas prieštarauja tiek Vietos savivaldos įstatyme numatytoms savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms, tiek pačio Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos, numatytos 2011–2020 metų, tikslams. Tarybai nusprendus likviduoti Mokyklą dalis Mokyklos auklėtinių netenka galimybės užsiimti futbolo sportu dėl didelių privačių klubų įkainių lyginant su Mokyklai mokamu mokesčiu, kuris siekė 20 eurų, kai tuo tarpu privačių klubų kainos svyruoja tarp 40-60 eurų. Atkreipia dėmesį, kad Mokykla yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo ir nelyginamas su pelno siekiančiais juridiniais asmenimis, todėl tai turėtų būti pagrindinis svertas sprendžiant dėl Mokyklos likvidavimo. Sprendimas pažeidžia Mokyklos auklėtinių ir jų tėvų, sudariusių su Mokykla sporto sutartis teisėtus lūkesčius ir teises, priimtas Sprendimas diskriminuoja finansiškai silpnesnes socialines grupes. Sprendimas nesuteikia jokių garantijų Mokyklos auklėtiniams dėl tolimesnių galimybių siekiant profesionalių sportininkų karjerų futbolo sporte, o Tarybos narių, pasisakiusių už Sprendimo priėmimą, pažadai, kad bus dedamos pastangos užtikrinti, jog vaikams bus suteiktos galimybės sportuoti kituose Vilniaus privačiuose futbolo klubuose yra tik nieko neįpareigojantys pažadai. Nagrinėjamu atveju pažeidžiamas gero administravimo principas ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Be to, atsižvelgiant į biudžetinės įstaigos Klaipėdos futbolo sporto mokyklos atvejį, būtų pažeidžiamas nediskriminavimo principas.

Teismo posėdžiuose pareiškėjų atstovas skundą palaikė ir prašė jį patenkinti. Pareiškėjų atstovas akcentavo, kad Vietos savivaldos įstatyme yra įtvirtinta savivaldybių pareiga užtikrinti vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimą. Be to, vaikų tėvai buvo su Futbolo mokykla sudarę sutartis, tai ir sutarčių privalomumo principas negalėjo būti pažeidžiamas, o sutartys buvo nutrauktos. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymoje taip pat buvo išskirti pažeidimai, sietini su ginčijamo sprendimo priėmimu. Pareiškėjų atstovas nurodė, kad sprendimai turėtų būti priimami atsižvelgiant į Mokyklos auklėtinių ir jų tėvų interesus. Savivaldybės taryba žadėjo, kad vietoje likviduojamos Mokyklos bus įsteigta viešoji įstaiga Žalgirio futbolo mokykla, šis klausimas buvo įtrauktas į Tarybos posėdžių darbotvarkę, tačiau šiuo klausimu nepasisakyta. Atstovas, be kita ko, nurodė, kad prieš likviduojant Mokyklą reikėjo, pirmiausia, išsiaiškinti likvidavimo priežastis, o ne imtis kraštutinių priemonių Mokyklai likviduoti. Taip pat, pareiškėjų atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad tokie Tarybos veiksmai akivaizdžiai pažeidžia vaikų interesus ir teisėtus lūkesčius, o Lietuvos futbolo federacijos ribojimai patekti į jų suformuotas komandas yra diskriminacinio pobūdžio, taryba turėjo kažkaip reaguoti į tokius Federacijos veiksmus. Atstovas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus futbolo mokyklai nebuvo numatyta jokio pakeičiamumo, ši mokykla buvo ne privati, tuo tarpu vaikai buvo priversti pasirinkti privačias futbolo mokyklas, kuriose įmokos už ugdymą ženkliai didesnės. Atstovas paaiškino, kad iš visų apie 250 lankiusių Futbolo mokyklą vaikų gal 50 vaikų susirado kažkur kitur lankyti futbolo užsiėmimus. Kiti negalėjo tęsti užsiėmimų dėl finansinių apsunkinimų. Atstovo teigimu, Taryba pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nesilaikė gero viešo administravimo principo, suklaidino bendruomenę.

Atsakovė Taryba, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pateiktame atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjai savo teises ir interesus sutapatina su viešuoju interesu, tačiau pareiškėjai įgaliojimų ginti viešąjį interesą ar kitų Mokyklos auklėtinių interesus neturi, tuo tarpu skunde pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kaip konkrečiai skundžiamu Sprendimu yra pažeistos būtent kiekvieno iš skundą pateikusių pareiškėjų ir/ar jų vaikų teises. Nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai tarp pareiškėjų, atstovaujančių Mokyklos auklėtinius bei Mokyklos, yra susiklostę sutartiniu pagrindu, tuo tarpu atsakovė Taryba, vykdydama biudžetinės įstaigos savininko funkcijas, Sprendimu nusprendė likviduoti jai priklausančią biudžetinę įstaigą, taigi pareiškėjų ir Tarybos nagrinėjamu atveju nesieja joks materialinis teisinis santykis, kurio pagrindu pareiškėjai galėtų ginti savo manymu pažeistas savo teises.

Paaiškina, kad nėra jokio pagrindo pritarti pareiškėjų teiginiams, jog Sprendimas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui ar Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto plėtotės strategijai. Jokių imperatyvių įstatymo normų, kurios skundžiamu Sprendimu būtų pažeistos, pareiškėjai skunde nenurodo, tuo tarpu pareiškėjų deklaratyvūs teiginiai apie tariamą skundžiamo Sprendimo prieštaravimą Vietos savivaldos įstatyme numatytai savarankiškajai savivaldybės funkcijai vertintini kaip visiškai nepagrįsti. Taip pat jokio pagrindo nėra laikyti skundžiamą Sprendimą neteisėtu ir dėl tariamo prieštaravimo Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto plėtotės strategijai, kadangi ji nustato tik gaires. Pažymi, jog Taryba skundžiamą Sprendimą priėmė būdama jos dalininke (savininke), t. y. veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, vykdantis viešojo administravimo funkcijas, o veikė kaip civilinių santykių subjektas ir atliko civilinio pobūdžio veiksmus, sukuriančius civilines teisines pasekmes.

Taryba skundžiamą Sprendimą priėmė atsižvelgdama į tai, jog Mokyklos apskaita ir mokinių registrai buvo tvarkomi netiksliai bei galimai neskaidriai, kai duomenys pagal įstaigos direktoriaus įsakymą patvirtintose grupėse, mokinių registre ir apmokėjimo už treniruotes duomenų bazėje skiriasi, t. y. registruotų ir faktiškai treniruotes lankančių vaikų skaičius Mokykloje skiriasi dvigubai. Taip pat Mokykla nesurinko tiek lėšų, kiek turėjo būti surinkta, jei Mokyklą lankytų visi registruoti vaikai, be to, priimant Sprendimą buvo atsižvelgta į itin brangų ir neracionalų Mokyklos administravimą, neproporcingai didelį Mokyklai iš Savivaldybės per metus skiriamą lėšų kiekį. Be to, Mokykla veikė biudžetinės įstaigos statusu, todėl nuo 2020 metų negalėjo vykdyti veiklos tikslo – rengti sportininkus, galinčius deramai atstovauti mokyklai ir Vilniaus miestui Lietuvos futbolo čempionatuose. Taigi, nuo 2020 metų Mokyklos auklėtiniai, lankydami Mokyklą, negalėtų varžytis nacionalinio čempionato aukščiausioje lygoje. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato galimybės pertvarkyti biudžetinę įstaigą į viešąją įstaigą, Taryba priėmė skundžiamą Sprendimą. Pažymi, jog Taryba, priimdama sprendimus, neturi atsižvelgti ar laikytis kitose savivaldybėse priimamų sprendimų praktikos, tokie sprendimai kiekvienoje savivaldybėje kiekvienu konkrečiu atveju priimami savarankiškai, pagal konkrečiu atveju aktualias aplinkybes. Skirtingai nei pareiškėjų nurodomu Klaipėdos futbolo sporto mokyklos atveju, Mokyklai Lietuvos futbolo federacija jokių išimčių, suteikiančių teisę dalyvauti varžybose, nesuteikė. Akcentuoja, kad Administracijos parengtame sąraše yra 16 įstaigų, iš kurių 15 viešųjų įstaigų bei 1 asociacija, todėl pareiškėjų teiginiai, susiję su didesnėmis treniruočių kainomis, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Administracijos Sporto ir sveikatingumo skyriaus susitikimuose dėl Mokyklos likvidavimo su Mokyklos treneriais ir administracijos darbuotojais, taip pat Vilniaus miesto privačių futbolo mokyklų bei akademijų vadovais, buvo bendrai sutarta dėl nuostatos, kad privačios futbolo mokyklos priims visus treniruotes lankančius mokyklos auklėtinius, vaikai ir jų tėvai galės rinktis patogiausią futbolo mokyklą pagal treniruočių vietą, trenerį ar kitą kriterijų. Susitikimų metu išsakytas lūkestis, kad vaikų grupės nebūtų ardomos, o privačių mokyklų vadovai nurodė siekiantys dėti visas pastangas, kad sudarytų sąlygas priimti mokyklos trenerius su jų auklėtinių grupėmis. Be to, kiekvienam Mokyklos auklėtinio tėveliui suteikiama išsami informacija apie galimybes rinktis nebiudžetinę futbolo mokyklą individualiai arba su treneriu ir komandos draugais. Šiai dienai į nebiudžetines futbolo mokyklas, akademijas bei klubus jau persikėlė didesnė dauguma vaikų ir jų trenerių, nors mokykla savo veiklą dar tęsia, tačiau Mokyklą liko lankyti tik keletas grupės vaikų. Atsakovės teigimu, perėjimas į kitas mokyklas vyksta sklandžiai, pereinama kompleksiškai su komandomis, o ne pavieniui, o Mokyklą lankiusių vaikų interesai yra kaip įmanoma efektyviau užtikrinami. Tarybos Sprendimas jokių imperatyvių teisės aktų nuostatų nepažeidžia, yra priimtas kompetentingo subjekto ir laikantis aktualaus teisinio reguliavimo.

Teismo posėdžiuose atsakovės atstovė su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo priėmimą iš esmės lėmė Lietuvos futbolo federacijos Tarybai pateikta išvada. Pažymėjo, jog pareiškėjai neturi teisės ginti viešo intereso, o jų pačių interesų priimtas sprendimas nepažeidžia, jų vaikai buvo priimti į kitas privačias futbolo mokyklas, galėjo toliau tęsti sporto užsiėmimus. Be to, pareiškėjai šioje byloje nėra visa bendruomenė, kuri vienijo virš trijų šimtų vaikų tėvų, todėl jie negali visų vardu ginti interesų. Tarybos sprendimas buvo argumentuotas, Taryba turėjo teisę priimti sprendimą dėl mokyklos likvidavimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus futbolo mokykla, atstovaujama likvidatorės J. L., atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdžiuose nedalyvavo, Mokyklos likvidatorei apie teismo posėdžių datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai.

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 1-356,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokykla likvidavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pagal pareiškėjų, atstovaujančių savo vaikus, sudarytas sportinės veiklos sutartis, pareiškėjų vaikai lankė Futbolo mokyklą.

Tarybos sprendimo projekto,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo“ 2019 m. rugsėjo mėnesio aiškinamuoju raštu buvo išdėstytos aplinkybės dėl pritarimo Tarybos sprendimo projektui likviduoti Mokyklą, nes Tarybai teikiamas sprendimo projektas dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą Vilniaus futbolo akademiją,,Žalgiris“, be to, Vilniaus futbolo mokykla, būdama biudžetine įstaiga, negali siekti Lietuvos futbolo federacijos licencijavimo taisyklėse numatytos tvarkos dalyvauti Lietuvos futbolo I lygoje. Aiškinamuoju raštu buvo svarstoma likvidavus Mokyklą, visą iki tol jos vykdytą veiklą vykdyti naujai steigiant viešąją įstaigą Vilniaus futbolo akademiją,,Žalgiris“ (visų amžiaus grupių futbolo sporto šakos sportininkų rengimas, vyrų ir moterų komandų, dalyvaujančių aukščiausio rango šalies ir tarptautinėse varžybose, komplektavimas ir organizacinių klausimų sprendimas, futbolo sporto šakos bazių priežiūra ir kt.).

Lietuvos futbolo federacijos 2019 m. rugsėjo 23 d. pranešime Nr. 486 nurodyta, kad 2019 m. kovo 4 d. LFF Nepaprastųjų atvejų komiteto sprendimu nuo 2020 metų sezono Elitinės jaunių lygos futbolo čempionate galės dalyvauti tik tie viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, kurių bent dalis steigėjų ir dalyvių yra privatūs fiziniai asmenys ir/ar privatūs juridiniai asmenys. Tuo atveju, jeigu juridinio asmens steigėju ir dalyviu yra tik savivaldybė arba valstybė, arba tik jų įsteigtas juridinis asmuo, tokie juridiniai asmenys Elitinės jaunių lygos futbolo čempionate nuo 2020 metų sezono dalyvauti negalės.

Lietuvos futbolo federacijos 2019 m. lapkričio 25 d. Pranešimu Nr. 687 Mokykla informuota, kad nuo 2020 metų SHARP Elitinėje jaunių lygoje galės dalyvauti tik tie viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, kurių bent dalis steigėjų ir dalyvių yra privatūs fiziniai asmenys ir/ar privatūs juridiniai asmenys. Tuo atveju, jeigu juridinio asmens steigėju ir dalyviu yra tik savivaldybė arba valstybė, arba tik jų įsteigta įmonė, tokie juridiniai asmenys Elitinėje jaunių lygoje nuo 2020 metų dalyvauti negalės.

Taryba 2019 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr.1-356, kurio 1 punktu nusprendė likviduoti biudžetinę įstaigą Vilniaus futbolo mokyklą. Sprendimo 3 punktu įpareigojo likvidatorę J. L. likviduoti biudžetinę įstaigą Vilniaus futbolo mokyklą teisės aktų nustatyta tvarka ne ilgiau kaip per 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjai nesutinka su Tarybos Sprendimu, nes, jų manymu, Sprendimas prieštarauja tiek Vietos savivaldos įstatyme numatytoms savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms, tiek Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos, numatytos 2011–2020 metų, tikslams.

Nesutikdami su Sprendimu, dvidešimt du pareiškėjai (Futbolo mokyklos sportininkų tėvai) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami Tarybos priimtą sprendimą panaikinti.

Išnagrinėjęs administracinę bylą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino. Atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai sprendimą apskundus apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi iš dalies tenkinęs atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjų materialiniu teisiniu suinteresuotumu, nevertino teisinių pasekmių, kurių siekia pareiškėjai, reikšdami skundo reikalavimą.

Pažymėtina, į ką atkreipė dėmesį ir apeliacinės instancijos teismas, kad pareiškėjai neturi įgalinimų ginti viešąjį interesą, todėl kreipdamiesi į teismą su skundu jie turi pareigą nurodyti ir įrodyti savo reikalavimų pagrindu nurodytų viešosios teisės pažeidimų įtaką jų teisėms ir teisėtiems interesams priimtu ginčijamu sprendimu.

Pareiškėjai akcentavo (pateikę papildomus rašytinius paaiškinimus), jog Sprendimą ginčijo dėl to, jog buvo pažeista jų, kaip atstovaujančių Mokyklos auklėtinius, teisė dalyvauti sprendžiant klausimą dėl sprendimo priėmimo ir teisė į neformalųjį švietimą visoms socialinėms grupėms, kurį privalo užtikrinti savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktą; ir kad pareiškėjų teisės, kurios buvo pažeistos Tarybos sprendimu dėl Mokyklos likvidavimo, yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymuose ir įgyvendinamos per tai, jog savivaldybė privalo užtikrinti optimalų neformaliojo švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinti lygias galimybes į neformalųjį švietimą. Taip pat pareiškėjai pažymėjo, kad Taryba Sprendimą priėmė netikrinusi UEFA klubų licencijavimo ir garbingo finansinio elgesio taisyklių dėl reikalavimų futbolo klubui, siekiančiam dalyvauti UEFA organizuojamose klubų varžybose, besąlygiškai pasitikėjo LFF pateiktu pranešimu ir motyvais, nesigilino į LFF priimtų naujų reikalavimų turinį ir priėmė visiškai nepagrįstą sprendimą dėl Mokyklos likvidavimo. Pareiškėjai pripažįsta, kad dalis mokinių tikrai perėjo į kitas įstaigas, kurios organizuoja futbolo užsiėmimus, tačiau kartu teigia, jog šiems vaikams iš esmės pasikeitė turėtos sąlygos Mokykloje į blogesnes (dėl padidėjusių mokesčių, dėl sumažėjusio treniruočių skaičiaus ir kt.).

Tuo tarpu atsakovė teigia, kad Mokyklos likvidavimui buvo skirtas šešių mėnesių laikotarpis, per kurį Mokyklos auklėtiniai turėjo visas galimybes pereiti sportuoti į kitas neformaliojo ugdymo įstaigas, ir nagrinėjamu atveju priėmus Tarybos sprendimą dėl Mokyklos likvidavimo bei nustačius protingą likvidavimo terminą, atsakovė suteikė tiek reikalingą laiko tarpą, tiek ir visą reikalingą pagalbą Mokyklos auklėtiniams surasti kitą neformalaus ugdymo paslaugas teikiančią įstaigą. Todėl atsakovė nesutinka, kad Sprendimu dėl likvidavimo galėjo būti pažeisti pareiškėjų (jų vaikų) interesai.

Viena iš savivaldybių funkcijų, numatytų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra kūno kultūros ir sporto plėtojimas, gyventojų poilsio organizavimas (29 punktas). Šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punkte įtvirtinta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija steigti, reorganizuoti, likviduoti biudžetines įstaigas, kurių savininkė yra savivaldybė.

Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos priima sprendimus dėl biudžetinės įstaigos pertvarkymo, reorganizavimo ar likvidavimo, o minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog biudžetinė įstaiga gali būti likviduojama Civilinio kodekso nustatytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais.

Pagal biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokyklos nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 1-1763 6 punktą, mokyklos savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, o mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, turinti teisę priimti sprendimus dėl mokyklos reorganizavimo ar likvidavimo (Nuostatų 7 punktas).

Nuostatų 13 punkte numatyta, kad biudžetinė įstaiga Vilniaus futbolo mokykla yra neformaliojo ugdymo mokykla, kurios tipas – neformaliojo ugdymo mokykla ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokykla. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktu, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų savivaldybių funkcijų.

Pagal Švietimo įstatymo 28 straipsnio 3 ir 6 dalies nuostatas, savivaldybė privalo turėti optimalų neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą, kuris kuriamas plėtojant švietimo programų ir švietimo įvairovę, koordinuojant teikiamas švietimo programas, steigiant, organizuojant, likviduojant, pertvarkant mokyklas ir atliekant jų struktūros pertvarką. Tais atvejais, kai nėra optimalaus neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklo ir (iš dalies) netenkinant miesto gyventojų (vaikų) poreikių, kyla grėsmė, jog nebus užtikrinami švietimo sistemos principai: lygių galimybių, nustatantis švietimo sistemą esant socialiai teisingą, užtikrinančią asmens teisių įgyvendinimą, bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudarančią sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują (Švietimo įstatymo 5 straipsnis); veiksmingumo – švietimo sistema siekia geros kokybės rezultatų sumaniai ir taupiai naudodama turimus išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir laiku priimamais sprendimais ir kt.

Pagal Švietimo įstatymo 58 straipsnį, Taryba įgyvendina valstybinę švietimo politiką savivaldybėje, nustato ilgalaikius švietimo plėtros tikslus ir priemones jiems pasiekti. Taryba formuoja ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo programas teikiančių mokyklų tinklą, sudaro sąlygas vaikų privalomajam švietimui vykdyti, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija analizuoja švietimo būklę, užtikrina valstybinės švietimo politikos vykdymą; organizuoja ikimokyklinį ugdymą, priešmokyklinį ugdymą, bendrąjį ugdymą, profesinį mokymą ir profesinį orientavimą, kitą vaikų neformalųjį švietimą, suaugusiųjų neformalųjį švietimą.

Švietimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės neformaliojo švietimo mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) mokyklą reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko gavusi mokyklos steigimui pritarusių institucijų rašytinius sutikimus. Nurodyto įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad savivaldybės taryba neformaliojo švietimo mokyklas (biudžetines įstaigas) reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko savarankiškai.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba veikė ne tik kaip šios neformaliojo ugdymo mokyklos savininkė, bet kartu ir kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydamas teisės aktuose jam pavestas funkcijas, susijusias su neformaliojo švietimo organizavimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visą paminėtą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktais būtent atsakovei suteikta teisė savarankiškai priimti sprendimus dėl neformaliojo švietimo (ugdymo) įstaigos ­­– Mokyklos likvidavimo.

Nekvestionuotina Tarybos teisė savarankiškai likviduoti neformaliojo ugdymo mokyklas, tačiau nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisės aktuose įtvirtinta Tarybos teisė likviduoti Mokyklą yra susijusi ir su Mokyklos ugdytinių, vaikų interesais, kurie turi būti užtikrinami.

Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad atsakovė, prieš priimdama Sprendimą, turėjo pasitarti su Mokyklos bendruomene ir atsižvelgti į vaikų poreikius, siekiant nepažeisti vaikų ir jų tėvų interesų bei teisėtų lūkesčių principų.

Teismui pateiktoje 2020 m. gegužės 22 d. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymoje pažymėta, jog neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje deklaruojama, kad pasirenkamajame (neformaliajame) vaikų švietime laikomasi pozityvumo, aktualumo, demokratiškumo (mokytojai, tėvai ir vaikai yra aktyvūs ugdymo(si) proceso kūrėjai, kartu nustato ugdymosi poreikius), individualizavimo, savanoriškumo ir prieinamumo (veiklos ir metodai yra prieinami visiems vaikams pagal amžių, išsilavinimą, turimą patirtį nepriklausomai nuo jų socialinės padėties) bei kitų principų. Demokratiškumo principas reiškia, kad mokytojai, tėvai ir vaikai yra aktyvūs ugdymo(si) proceso kūrėjai, kartu nustato ugdymosi poreikius.

Sutiktina su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pozicija, kad Mokykla, taip pat ir Mokyklos steigėjas privalėjo nagrinėjamoje situacijoje vadovautis minėtais principais, užtikrinti bendradarbiavimą su vaikais ir jų tėvais. Kartu, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais dėl vykusio bendradarbiavimo, kuriuos patvirtina ir rašytinis įrodymas – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sporto ir sveikatingumo skyriaus specialistės elektroninis laiškas, patvirtinantis, kad į Mokyklos ugdytinių interesus buvo atsižvelgiama, jų tėvams siunčiama informacija apie Vilniuje veikiančias futbolo mokyklas.

Švietimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kuriant valstybinių ir savivaldybių mokyklų tinklą teisės aktų nustatyta tvarka, turi būti konsultuojamasi su gyventojais ar jų grupėmis, kad būtų apgintas viešasis interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI0NS02NjIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1245-662/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1245-662/2015">eA-1245-662/2015</a> yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo subjektai, vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 7 straipsnio 1 dalimi, dėl administracinių sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais, privalo konsultuotis su visuomenės interesams tam tikroje srityje atstovaujančiomis organizacijomis arba gyventojais, jų grupėmis.

Nagrinėjamu atveju likviduojama ne valstybinė ar savivaldybės mokykla, o neformaliojo ugdymo mokykla ir dėl to jai netaikoma Švietimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis bei kituose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reglamentavimas, susijęs su pareiga konsultuotis su suinteresuotomis grupėmis, įvairiomis taisyklėmis ir procedūromis, taikomomis pertvarkant bendrojo ugdymo mokyklas. Tačiau kartu pažymėtina, kad atsakovė šiuo atveju vaikų interesų paisė ta prasme, kad dar iki Sprendimo priėmimo (ir jį priėmus) su Mokyklos treneriais ir administracijos darbuotojais, taip pat Vilniaus miesto privačių futbolo mokyklų bei akademijų vadovais organizavo susitikimus dėl galimybės Vilniaus futbolo mokyklos auklėtiniams pereiti į kitas mokyklas likvidavus Mokyklą. Mokyklos likvidavimui buvo skirtas šešių mėnesių laikotarpis, per kurį Mokyklos auklėtiniai nuosekliai turėjo galimybę pereiti į kitas neformaliojo ugdymo įstaigas.

Pareiškėjai nurodo, kad likvidavus Mokyklą, dalis Mokyklos auklėtinių neteko galimybės užsiimti futbolu, nes privačiuose futbolo klubuose sąlygos nėra tapačios toms, kurias siūlė Tarybos likviduojama Mokykla.

Pareiškėjų atstovas, liudytoja teismo posėdžio metu, teikdami teismui žodinius paaiškinimus, pažymėjo, jog likvidavus Mokyklą jiems buvo nurodyta, jog vietoje likviduojamos Mokyklos bus įsteigta futbolo akademija „Žalgiris“, tačiau šis klausimas Tarybos posėdžio metu taip ir liko neišspręstas, buvo pašalintas iš darbotvarkės. Pareiškėjų atstovas neneigė aplinkybės, jog atsakovė kaip alternatyvą pasiūlė Mokyklos auklėtinių tėvams kitas futbolo mokyklas, išsiuntė jiems futbolo mokyklų sąrašus su kontaktais. Iš liudytojos parodymų nustatyta, jog perėjus sportininkui į privačią futbolo mokyklą, sudaromos kitos sąlygos, nei buvo siūlomos likviduojamoje Mokykloje. Liudytojos teigimu, treniruočių skaičius perpus sumažėjo, įkainiai padidėjo. Akcentavo, kad nepasiturinčioms arba daugiavaikėms šeimoms privačių futbolo mokyklų įkainiai ir sąlygos yra sunkiai prieinamos.

Teismas, vertindamas pareiškėjų atstovo paaiškinimus, liudytojos parodymus, kartu esančią visą rašytinę bylos medžiagą, daro išvadą, jog pareiškėjai neįrodė savo ir savo atstovaujamų vaikų interesų pažeidimų dėl atsakovės priimto sprendimo likviduoti Futbolo mokyklą ir nesteigti futbolo akademija „Žalgiris“.

Byloje yra pateiktos sportinės veiklos sutartys, sudarytos tarp pareiškėjų ir Mokyklos. Tačiau jos savaime neįrodo, kad likvidavus Mokyklą, šių sutarčių pagrindu vaikams nebegalint tęsti futbolo treniruočių pagal jose numatytas sąlygas, visi pareiškėjų vaikai, o kartu ir visi kiti Mokyklos sportininkai perėjo blogesnėmis sąlygomis į kitas futbolo mokyklas ar nebetęsė futbolo treniruočių visai. Tokių įrodymų byloje nėra. Vien deklaratyvūs teiginiai apie didesnius mokesčius ir blogesnes sąlygas kitose mokyklose nepatvirtina pareiškėjų interesų pažeidimo. Sutarčių su kitomis futbolo mokyklomis byloje nepateikta.

Elektroniniu formatu savivaldybės specialistės pateiktas pareiškėjams sąrašas futbolo mokyklų patvirtina, kad pareiškėjams buvo sudarytos visos galimybės pasirinkti kitą futbolo mokyklą. Kaip matyti iš sąrašo, pasirinkimui siūlomos mokyklos yra viešosios įstaigos, taigi, atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad Tarybai nerealizavus 2019 m. rugsėjo mėnesio aiškinamajame rašte išdėstytų ketinimų likvidavus Vilniaus futbolo mokyklą įsteigti viešąją įstaigą Vilniaus futbolo akademiją „Žalgiris“, buvo pažeistos pareiškėjų (jų vaikų) teisės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarybai realizavus teisę dėl biudžetinės įstaigos likvidavimo pareiškėjų (jų vaikų) neformaliojo švietimo paslaugų prieinamumas nebuvo susiaurintas. Kaip pripažino pareiškėjai, ką teigė ir atsakovės atstovė, futbolo mokyklų pasirinkimas Vilniuje yra nemažas, Vilniaus mieste veikia virš dešimt įvairių futbolo mokyklų. Todėl teigti, kad buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai (kad jų vaikai tęstų futbolo veiklą), nėra jokio pagrindo.

Nors pareiškėjai skunde, be kita ko, reikalavimus grindė taip pat ir kitomis priežastimis, dėl kurių galėjo būti inicijuotas Mokyklos likvidavimo procesas, t. y. dėl netinkamai atliekamų ir įgyvendinamų Mokyklos administracijos darbinių funkcijų bei dėl Mokyklos vykdomos veiklos neefektyvumo ir jos nuostolingumo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie skundo argumentai niekaip nėra susiję su pareiškėjų teisių pažeidimo analizavimu šiame ginče, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Atkreiptinas dėmesys, kad Mokyklos administracijos atliekamų funkcijų tinkamumo vertinimas, taip pat Mokyklos finansinės būklės ataskaitų ir veiklos rezultatų analizė ir vertinimas yra būtent Tarybos, įgyvendinančios Mokyklos savininko teises ir pareigas, išimtinė kompetencija.

Atmestini pareiškėjų skundo argumentai, kuriais teigiama, kad priimtas sprendimas diskriminuoja finansiškai silpnesnes socialines grupes.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, nustatanti, kad negalima varžyti žmogaus teisių ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų argumentas, jog atsakovė turėjo įvertinti Lietuvos futbolo federacijos sprendimą, kuriuo galimai ribojama vaikų, sportuojančių valstybės ir savivaldybės biudžeto finansuojamose neformaliojo švietimo įstaigose, galimybė dalyvauti tam tikro lygio varžybose teisėtumo aspektu, o ne besąlygiškai juo vadovautis priimant sprendimą likviduoti Mokyklą, nėra teisiškai pagrįstas.

Nagrinėjamas ginčas susijęs su Savivaldybės Tarybos priimtu sprendimu dėl Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo. Toks sprendimas buvo priimtas, įvertinus ne tik Lietuvos futbolo federacijos sprendimą dėl galimybės biudžetinei įstaigai teikti paraišką dalyvauti Lietuvos futbolo I lygos varžybose, bet ir kitus anksčiau minėtus aspektus.

Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju negalima vertinti Tarybą priėmus diskriminacinį sprendimą, priešingai, likvidavus biudžetinę įstaigą Vilniaus futbolo mokyklą, vaikams atsirado daugiau galimybių pasirinkti tokį sporto klubą, kuriame tęsdami savo futbolo veiklą, sportininkai turėtų galimybę įsilieti į komandą, galinčią sėkmingai dalyvauti LFF vaikų ir jaunimo futbolo mokyklų sertifikavimo sistemoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (taip pat ir nagrinėjamu atveju byloje) yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos ne tik garantuoja asmens teisę kreiptis į teismą subjektyviai manant, kad pažeistos jo teisės ar interesai, bet kartu ir reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012 ir kt.). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014).

Šioje byloje ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 1-356,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokykla likvidavimo“, kuriuo nuspręsta likviduoti Vilniaus futbolo mokyklą, pareiškėjams jokių privalomo elgesio taisyklių nenustatė, teisių neapribojo, kaip ir neuždraudė pasirinkti kiekvieno iš pareiškėjų vaikų, šeimos interesus atitinkančio sporto rūšies, futbolo veiklos.

Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovė, priimdama ginčijamą Sprendimą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, numatytais Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Atitinkamai, atsakovės priimtiems sprendimams, kaip individualiems administraciniams aktams, taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Pažymėtina, kad VAĮ įpareigoja atsakovę, kaip viešojo administravimo subjektą savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, taip pat atkreipdama dėmesį, kad Sprendimas buvo paskelbtas viešai tinklapyje www.vilnius.lt, tuo sudarant galimybę visiems suinteresuotiems asmenims susipažinti su priimtu Sprendimu, sekant Lietuvos futbolo federacijos reikalavimus dalyvavimui LFF vaikų ir jaunimo futbolo mokyklų sertifikavimo sistemoje, konstatuoja, kad sprendimas buvo priimtas laikantis administracinio akto priėmimo taisyklių ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų viešojo administravimo principų.

Taigi, įvertinus pareiškėjų skundo argumentus, rašytinius ir žodinius šalių atstovų paaiškinimus, ginčo santykį reglamentuojančius tesiės aktus, byloje nenustatyta, kad ginčijamu sprendimu būtų pažeistos pareiškėjų (jų vaikų) teisės ir interesai. Pareiškėjai, teigdami apie tai, kad Tarybos Sprendimu jų vaikai diskriminuojami, pabloginamos sportinės veiklos sąlygos, susiaurinama pasirinkimo galimybė ir visa kita, kuo rėmėsi skunde (kas išdėstyta byloje) kaip savo teisių pažeidimais ir sukeltomis neigiamomis pasekmėmis, į bylą nepateikė įrodymų, jų reikalavimai ir nurodomi pažeidimai grindžiami deklaratyviais teiginiais.

Atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Tarybos priimtas sprendimas dėl Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo savo turiniu atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, jį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodė daugiau argumentų, tačiau teismas laiko, jog jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas atskirai nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zNzA3LTU3NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-3707-575/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-3707-575/2016">A-3707-575/2016</a>).

Pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, todėl jie neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų V. A. (V. A.), Š. B., J. B, O. B., R. B. (R. B.), A. D., L. G., A. G., E. K., G. K., T. K., V. K., A. L., K. L., J. M., E. M., A. R., A. S., V. Š., V. T. (V. T.), V. V., A. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Gitana Butrimaitė

Egidija Puzinskaitė

Eglė Žulytė-Janulionienė