Administracinė byla Nr. eI2-3594-811/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01031-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2022 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 22S2869 (toliau – Sprendimas).
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2022 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 22S1705 nutraukė prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą, taip pat 2022 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 44U1107 panaikino nacionalinę vizą Nr. 004503691 ir įpareigojo pareiškėją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2022 m. kovo 4 d., savanoriškai išvykti į Tadžikistaną.
Mano, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 32, 127 straipsnių, 128 straipsnio 1 dalies 2-3 punktų bei 130 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vadovaujasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 128 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 4 dalimi ir teigia, kad turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo būvimo Lietuvos Respublikoje laiką, padaryto teisės pažeidimo mąstą ir pobūdį. Mano, kad galėjo būti taikomos kitos alternatyvios priemonės, pasiūlyta pratęsti būvimo laiką pagal išduotą vizą, pateikti prašymą išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo turintis nuolatinę darbo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, dirbantis pagal darbo sutartį, tačiau atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika.
Teigia nuo 2022 m. vasario mėn. sunkiai susirgęs, todėl negalėjęs laiku susitvarkyti dokumentų dėl leidimo gyventi Lietuvoje pratęsimo.
Pareiškėjo teigimu, vykdydamas Sprendimą, jis turės išvykti į Tadžikistaną. Atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu Ukrainoje vyksta karo veiksmai, Rusijos Federacijoje paskelbta nepaprastoji karo padėtis, todėl pareiškėjo gyvybei ir saugumui kyla pavojus jam vykstant į Tadžikistaną.
Migracijos departamentas atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko ir gyveno turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) LT7499104 (galiojantį nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki 2021 m. gruodžio 19 d.). Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 3 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Migracijos departamento Kauno skyrius 2021 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui, kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, išdavė nacionalinę vizą Nr. 004503691, galiojančią iki 2022 m. kovo 7 d.
Teigia, jog 2022 m. vasario 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S1705 nutraukti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą ir tą pačią dieną sprendimu Nr. 44U1107 panaikino jam išduotą nacionalinę vizą Nr. 004503691, nes pareiškėjas negalėjo pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgdamas į Įstatymo 125 straipsnio 1 punktą, atsakovas nurodo priėmęs skundžiamą Sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Tadžikistaną per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Vadovaujasi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 124 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pažeidė minėtus Įstatymo reikalavimus ir nuo 2022 m. vasario 15 d., kai jam Migracijos departamento sprendimu Nr. 44U1107 buvo panaikinta nacionalinė viza, Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai. Todėl Migracijos departamentas pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėjo pakankamą teisinį pagrindą priimti Sprendimą, įpareigojantį pareiškėją savanoriškai išvykti į Tadžikistaną. Minėta Įstatymo norma yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybės, todėl, pareiškėjui neįvykdžius Įstatyme nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos, Migracijos departamentas privalėjo priimti Sprendimą, kadangi nenustatė Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę būtų draudžiamas.
Atsakovas nenustatė, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 130 straipsnyje įtvirtintos sąlygos ar Sprendimas iš esmės pažeistų pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Be to, 2022 m. vasario 18 d. atliekant apklausą Migracijos departamente pareiškėjas nurodė sutinkantis grįžti į Tadžikistaną, ir nenurodė, kad Lietuvoje turi šeiminių, ekonominių ar kitokių reikšmingų ryšių, dėl kurių grąžinimas į kilmės valstybę iš esmės pažeistų jo teises ar teisėtus interesus. Sprendimu pareiškėjui nėra nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei ateityje, įvykdžius Sprendimą, teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tai, kad pareiškėjas nuo 2022 m. vasario mėnesio pradžios sunkiai sirgo ir negalėjo laiku susitvarkyti dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
Pažymi, kad 2021 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau prašymo nagrinėjimas darbdavio prašymu buvo nutrauktas. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas taip pat panaikino pareiškėjui išduotą nacionalinę vizą. Teiginiai, kad Ukrainos teritorijoje vyksta karo veiksmai, o Rusijos Federacijoje paskelbta nepaprastoji padėtis, šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas Sprendimu buvo įpareigotas išvykti į Tadžikistano Respubliką, o ne į Ukrainą ar Rusijos Federaciją. Tai, kad nuvykimas į Tadžikistano valstybę jam gali sukelti pavojų jo gyvybei bei saugumui, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes pareiškėjas nebuvo įpareigotas į kilmės valstybę grįžti per teritoriją, kurioje vyksta karo veiksmai, t. y. jis turi teisę pasirinkti saugų grįžimo į kilmės valstybę maršrutą. Teisės normos pritaikytos teisingai. Priimtas pagrįstas ir teisėtas Sprendimas.
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Migracijos departamento Panevėžio skyrius 2022 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 22S1705 nutraukė pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą bei 2022 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 44U1107 Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikino pareiškėjui išduotą nacionalinę vizą Nr. 004503691, kadangi pareiškėjas nepagrindė numatomo būvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.
Pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 4500-ANR_N-301-2022 konstatavo, kad pareiškėjas padarė Administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje numatytą pažeidimą ir skyrė pareiškėjui administracinę nuobaudą – įspėjimą.
Skundžiamu Sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1, 31 ir 4 dalimis bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui panaikinta viza, nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo per 14 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos savanoriškai išvykti į Tadžikistaną.
Ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktą priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 31 dalį Jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Pagal to paties straipsnio 4 dalį sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos priima institucija, nustačiusi užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o jo įvykdymą kontroliuoja Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Nagrinėjamuoju atveju, kaip jau yra nustatyta, Migracijos departamento Panevėžio skyrius 2022 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 44U1107 panaikinta pareiškėjui išduota nacionalinė viza Nr. 004503691, todėl atsakovas pagrįstai taikė imperatyvią Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata ir skundžiamu Sprendimu pagrįstai įpareigojo pareiškėją per 14 dienų nuo Sprendimo įteikimo savanoriškai išvykti į Tadžikistaną. Sprendime nurodyta, jog jis priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų priežasčių.
Nors pareiškėjas teigia, kad, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas privalėjo atsižvelgti į asmenines priežastis, iš 2022 m. vasario 18 d. užsieniečio apklausos lapo matyti, kad pareiškėjas jokių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika nenurodė. Nors pareiškėjas nurodė pragyvenimo šaltinį – darbo užmokestį, byloje esančiame uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Fartovija“ 2022 m. vasario 14 d. elektroniniame laiške prašoma panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas nenori dirbti, vengia susisiekti su darbdaviu. UAB „Fartovija“ direktorius 2022 m. vasario 15 d. prašymu prašė nutraukti pareiškėjo prašymo dėl leidimo išdavimo nagrinėjimą. Pareiškėjas skunde jokių Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų priežasčių nenurodė, įrodymų, kad tokios priežastys egzistuoja nepateikė, todėl konstatuotina, kad, priimdamas Sprendimą, atsakovas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes atsižvelgė.
Pareiškėjo argumentai, susiję su karo veiksmais Ukrainoje bei neparastąja padėtimi Rusijos Federacijoje nėra pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas aplinkybes, nes Sprendimu pareiškėjas neįpareigojamas nei išvykti į vieną iš šių nurodytų valstybių, nei per jas vykti į savo kilmės valstybę. Pažymėtina tai, kad pareiškėjas 2022 m. vasario 18 d. užsieniečio apklausoje nurodė sutinkantis grįžti į Tadžikistaną.
Iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog Tadžikistane, į kurį pareiškėjas įpareigotas išvykti skundžiamu Sprendimu, pareiškėjui nekyla Įstatymo 130 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintos grėsmės, tokių grėsmių skunde nenurodė ir pareiškėjas, todėl konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintų aplinkybių.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo B. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jovita Einikienė
Violeta Petkevičienė
Indrė Žvaigždinienė
