Baudžiamoji byla Nr. 2K-274/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.3;
2.4.7;
2.6.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendis: M. Š., nuteisto pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, nusikalstami veiksmai perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį ir jis nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams; likusi nuosprendžio dalis nepakeista.
Pakeistu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžiu M. Š. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.
Minėtu apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. D., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu M. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas kartu su bendrininkais M. D., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, suorganizavo didelės vertės turto pagrobimą plėšimo būdu: sumanęs plėšimo būdu pagrobti UAB „Merata“ turtą, padedant šios bendrovės finansininkui–konsultantui M. D., surinko detalią informaciją apie UAB „Merata“ į banką gabenamų bendrovei priklausančių pinigų vežimo maršrutą, juos gabenusių žmonių skaičių, automobilio markę, pinigų gabenimo dieną ir valandą. Disponuodamas šia informacija, surado du plėšimo vykdytojus – užsieniečius – asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, perdavė jiems dvi policininkų uniformas. Asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir nenustatytas asmuo, persirengę M. Š. parūpintomis policijos pareigūnų uniformomis, disponuodami minėta M. Š. perduota informacija apie pinigų gabenimą, 2005 m. spalio 25 d., apie 14.40 val. Vilniuje, Želvos g. prie namo Nr. 20, apsimetę policininkais, sustabdė R. L. vairuojamą automobilį „Audi 90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vežantį UAB „Merata“ priklausančius 105 840 Lt, sudėtus į dvi kartonines dėžes, grasindami daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, kurį nenustatytas asmuo įrėmė R. L. į kaklą, ir sudavė juo nukentėjusiajam į galvą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą (muštinę žaizdą kairiojo smilkinio srityje, poodinę kraujosruvą užausinėje srityje), asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, nenustatytu kietu daiktu sudavus bendrovės darbuotojui M. S. į dešiniąją veido pusę, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą (poodinę kraujosruvą dešiniosios akies apatiniame voke), grasinimais ir fiziniu smurtu atėmę galimybę nukentėjusiesiems priešintis, nuo galinės automobilio sėdynės pagrobė dvi kartonines dėžes su didelės vertės turtu: bendrovei priklausančiais 105 840 Lt, R. L. priklausančią dėžę su keturiais „Kalnapilio Pilzner“ alaus buteliais, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6310“, raktų ryšulį ir iš įvykio vietos pabėgo.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatų, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neteisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas, dėl to buvo priimtas neteisingas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas neįrodė, kad M. Š. veiksmuose yra plėšimo organizatoriaus požymių. Nuosprendyje esama netikslių išvadų: teigiama, kad „M. Š., veikdamas kartu su bendrininkais M. D., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, organizavo didelės vertės turto pagrobimą plėšimo būdu“. Ši teismo konstatuojama tiesa parodo, kad neva M. Š. organizavo nusikaltimą kartu su kitais, o ne vienas. Be to, teismas nuosprendyje teigia, kad M. Š. surado du plėšimo vykdytojus ir perdavė jiems dvi policininkų uniformas. Tačiau šis teiginys neteisingas eiliškumo prasme, nes M. Š. pirmiausia rengėsi nusikalstamai veikai, t. y. surado dvi uniformas ir tik po to, kai atsirado plėšimo vykdytojai, tikėtina, jas perdavė vykdytojams.
Kasatorius pažymi, kad nebuvo nustatyti tokie teismo teiginius, kad jis surado plėšimo vykdytojus ir perdavė jiems dvi policininkų uniformas, galintys pagrįsti duomenys. Vilniaus apygardos teismas, konstatuodamas, kad M. Š., kaip nusikaltimo organizatorius, sumanė nusikaltimą, sudarė planą, gavo reikalingą informaciją, priemones, surado nusikaltimo vykdytojus, perdavė jiems nusikaltimo priemones ir nusikaltimui padaryti būtiną informaciją, turėjo neginčytinai pateikti tokią argumentaciją, kuri neabejotinai patvirtintų, jog M. Š. sumanė nusikaltimą, o ne tiesiog iškėlė tyčią, girdint M. D., surado plėšimo vykdytojus ir perdavė jiems visą būtiną informaciją bei nusikaltimo priemones. Tokių duomenų nebuvimas nuosprendyje rodo, kad jis, M. Š., veikė nebent kaip padėjėjas. Vieninteliai duomenys, kurie rodo, kad M. Š. vien tik bendravo su galimais plėšimo vykdytojais, yra jo paties bei A. M. parodymai.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas fragmentiškai įvertino liudytojo K. P. parodymus apie policininkų uniformų perdavimą jam, M. Š., ir nepagrįstai nekėlė klausimo, kodėl jis grąžino uniformas po nusikalstamos veikos padarymo. Nepagrįsta teismo išvada, kad M. Š. perdavė nusikaltimo priemones nusikaltimo vykdytojams. Be to, nors teismas besąlygiškai rėmėsi nuteistojo M. D. parodymais, tačiau iš jo parodymų nematyti, kad būtent prieš pat plėšimą M. Š. telefonu tikrai koordinavo visų jame veikusių asmenų elgesį.
Kasatorius taip pat pažymi, kad antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje išnagrinėtų įrodymų, vienus duomenis akcentavo labiau, pvz., liudytojų I. K. ir B. K. parodymus dėl M. Š. priklausančio telefono, kurie nerodo M. Š. nusikalstamų veiksmų turinio, o kitų įrodymų, pvz., kaip tarpusavyje dera M. D. ir A. M. parodymai – mažiau.
Kasatorius pabrėžia, kad, remiantis duomenimis apie jo nusikalstamų veiksmų turinį, darytina išvada, jog M. D. parodymai susiję tik su tuo, ką ketino ir planavo daryti jis, M. Š., K. P. – kaip jis gavo policininkų uniformas, A. M. – kaip nuteistasis bendravo su plėšimo vykdytojais, R. L. ir M. S. – kad plėšime dalyvavę asmenys buvo apsivilkę policininkų uniformomis, V. S. – kaip M. D. rinko informaciją apie pinigų vežimą į banką, I. K. ir B. K. – kad jis, M. Š., naudojosi tam tikru telefonu ir abonento numeriu. Kiti rašytiniai duomenys rodo, kad jis bendravo su kitais byloje minimais asmenimis, tačiau nenusako, apie ką jie bendravo. Kasatoriaus nuomone, tai leidžia teigti, kad jo veiksmuose galima įžvelgti tik padėjėjo vaidmenį, nes nenustatyta nusikaltimo vykdytojų suradimo, jiems atitinkamos informacijos perdavimo, visų nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų veiksmų koordinavimo.
Nuteistasis taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokie objektyvieji ir subjektyvieji požymiai rodo, jog jis elgėsi kaip organizatorius, o ne kaip padėjėjas. Vilniaus apygardos teismas, apsiribodamas tik objektyviųjų bendrininkavimo požymių analize, ignoruodamas subjektyviuosius, remdamasis tik netiesioginiais įrodymais, netinkamai aiškino nusikaltimo organizatorius bei padėjėjo sąvokas. Kasatorius pažymi, kad esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą bendroje nusikalstamoje veikoje. Padėjėjo skiriamasis požymis yra tai, kad jis savo veika prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai šiems jau yra susiformavęs sumanymas padaryti nusikaltimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nustatyti duomenys, kad jis nurodė pateikti detalią informaciją apie tai, kaip iš UAB „Merata“ į banko skyrių vežami pinigai, kokia transporto priemone, kokiu maršrutu, kiek žmonių juos gabena, jokiu būdu neapibūdina vieno esminių organizatoriaus požymių. Šios informacijos rinkimas reiškia tik intelektinę pagalbą kitiems nuteistiems asmenims ar vykdytojams. Policijos uniformų įsigijimas taip pat negali būti siejamas su organizavimo vaidmeniu. Visi kiti veiksmai – aktyvūs pokalbiai telefonu su M. D. ir kitais asmenimis, siūlymas daryti nusikaltimą, nerodo jo, kaip organizatoriaus, veiklos. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų tiesiogiai verbavęs iš Kijevo atvykusius asmenis, iš anksto sudarinėjęs nusikaltimo planus, jo baigtį, koordinavęs asmenų veiksmus ir pan.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė yra nepagrįsta ir neteisėta. Apygardos teismas nenustatė jokių naujų duomenų, dėl kurių būtų skirtina griežtesnė bausmė negu buvo paskirta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, kurį panaikino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismas turėjo laikytis teismų praktikos vienodumo, t. y. bylose, kur iš esmės analogiškos aplinkybės, neturi būti daromos skirtingos išvados. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturėjo skirti griežtesnės bausmės nei buvo paskirta 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, nes baudžiamosios bylos peržiūrėjimas antrą kartą apeliacine tvarka buvo nulemtas nuteistojo kasacinio skundo. Todėl galioja non reformatio in peius principas, reiškiantis, kad nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai procesas tęsiamas nuteistojo iniciatyva.
Atsiliepimu į nuteistojo M. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras D. Stankevičius prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį ir M. Š., nuteistam pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Prokuroras pažymi, kad kasatoriaus teiginys, jog jo veiksmai – nurodymas rinkti informaciją apie pinigų gabenimą – reiškia tik intelektinę pagalbą kitiems byloje nuteistiems asmenims, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. Š. vadovavo nusikaltimo pasiruošimui, kūrė nusikalstamos veikos planą, numatė veikos padarymo būdą, priemones ir vietą, bendrininkų tarpusavio ryšius. Teismas nustatė, kad M. Š. ne tik nurodė rinkti informaciją, tačiau atliko ir organizacinius veiksmus, kurie byloje apie jo, kaip apie organizatoriaus, pastangas suvienyti bei nukreipti kitų bendrininkų pastangas bendrai nusikalstamai veikai padaryti. Šiuos faktus patvirtino bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai K. P., kuris davė M. Š. dvi policininko uniformas (šiuo atveju svarbu ne tik pareigūnų uniforminių drabužių parūpinimo nuteistajam faktas, bet ir skaičius, nes plėšimą padarė du policininkų uniformomis apsirengę asmenys), A. M., kuris iš pateiktų nuotraukų atpažino du asmenis, parodydamas, kad būtent šie Ukrainos Respublikos piliečiai 2004 m. spalio mėn. stovėjo prie jo darbovietės Vingrių g. ir bendravo su tuo metu ten buvusiu M. Š. Šiuos asmenis, kaip juos apiplėšusius, atpažino nukentėjusieji R. L. ir M. S. Liudytojas V. S. patvirtino sekęs automobilį ir asmenis, kurie gabeno pinigus, o automobiliui išvažiavus iš bendrovės teritorijos, apie tai telefonu pranešė nežinomam asmeniui. V. S. ir M. Š. bendravimas telefonu užfiksuotas mobiliojo ryšio telefonų išklotinėje. M. Š. identifikuotas pagal jo mobiliojo telefono numerį, kurį nurodė nuteistasis M. D. ir liudytojos I. K. bei B. K. Šių liudytojų nurodyti faktai patvirtina M. D. parodymus. Pasak M. D., būtent M. Š. vadovavo nusikaltimui. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi M. Š., nusikaltimo metu buvo prisijungęs prie TELE-2 mobiliojo ryšio bokštų, kurių veikimo teritorijoje yra Vilniuje, Želvos g. Nr. 20, t. y. M. Š. nusikaltimo metu buvo netoli nusikaltimo vietos ir intensyviai bendravo su nusikaltimo bendrininkais. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, įvertino visus įrodymus kaip visumą.
Prokuroras taip pat nurodo, kad M. Š. teisus teigdamas, jog Vilniaus apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo paskirti griežtesnės bausmės, nei ji buvo paskirta 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, nes baudžiamosios bylos nagrinėjimas antrą kartą buvo nulemtas paties kasatoriaus kasacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu M. Š. paskyrė griežtesnę penkerių metų laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgdamas į tai, kad baudžiamasis procesas byloje tęsėsi tik nuteistojo M. Š. iniciatyva, taip pat į tai, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą pagal nuteistojo M. Š. kasacinį skundą, 2009 m. sausio 20 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl M. Š. nuteisimo ne dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, o dėl padarytų esminių BPK pažeidimų. Iš šių aplinkybių matyti, kad M. Š. atsidūrė blogesnėje teisinėje padėtyje tik dėl to, kad skundė apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, o tai prieštarauja non reformato in peius (nekeitimo į blogąją pusę) principui, įtvirtintam BPK 386 straipsnio 3 dalyje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turėtų būti pakeistas.
Nuteistojo M. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatų, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl to buvo priimtas neteisingas nuosprendis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 20 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendį, kuriuo M. Š. nusikalstama veika buvo perkvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes buvo padaryta BPK 20 straipsnio pažeidimų: neišsamiai apklausti nuteistieji M. Š. ir M. D. bei įvertinti liudytojų K. P. ir A. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdyje, nepasisakyta dėl kitų bylos duomenų (nukentėjusiųjų R. L., M. S., liudytojų R. S., S. K., B. K., I. K.) vertinimo.
Vilniaus apygardos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, tinkamai vadovavosi BPK 386 straipsnio 2 dalies norma, laikėsi kasacinės instancijos teismo nurodymų, atlikdamas teisminį tyrimą ir apklausdamas nuteistuosius M. Š. ir M. D., liudytoją I. B., o savo sprendime pasisakydamas dėl teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, pateikė motyvus ir išvadas dėl jų vertinimo. Kasatorius nenurodo, kokie duomenys nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, kuriais, kaip reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalies norma, turi būti pagrįstas nuosprendis. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatas – joje trumpai ir aiškiai nurodytos apygardos teismo nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, išanalizuoti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados, pateikti motyvai, kuriais vadovaujantis paneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, išdėstyti motyvai, kodėl kitaip kvalifikuojama nusikalstama veika.
Kasatorius be pagrindo teigia, kad aprašant nusikalstamą veiką yra netikslių išvadų apie tai, jog M. Š. organizavo nusikalstamą veiką kartu su kitais asmenimis. Iš teismo nustatytų faktinių veikos aplinkybių matyti, kad M. Š. veikė kaip organizatorius, M. D. – kaip padėjėjas, o asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas (teismas be pagrindo nurodė šio asmens pavardę, nes jis šioje byloje nebuvo teisiamas), bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo – kaip vykdytojai.
Nepagrįstas ir kasatoriaus tvirtinimas, kad apygardos teismas nustatė netikslią veiksmų seką, jog M. Š. surado du plėšimo vykdytojus ir po to jiems perdavė dvi policininkų uniformas, nes pagal bylos medžiagą pirmiausia jis surado dvi uniformas ir tik po to, kai atsirado plėšimo vykdytojai, šiems jas perdavė. Iš nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo matyti, kad jame neužfiksuotas momentas, kada M. Š. gavo uniformas. Ta aplinkybė, kada M. Š. gavo policininkų uniformas – ar prieš tai, kai jis surado nusikaltimo vykdytojus, ar po to – jo veiksmų vertinimui reikšmės neturi.
Kasatorius be pagrindo teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog M. Š. surado plėšimo vykdytojus ir šiems perdavė dvi policininkų uniformas. Tačiau pagal bylos duomenis aplinkybė, kad M. Š. surado nusikaltimo vykdytojus iš užsienio, nustatyta remiantis nuteistojo M. D. nuosekliais ir kategoriškais parodymais. Be to, ir pats M. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis susipažino su dviem vaikinais, lietuviškai kalbėjusiais su akcentu, kurie buvo pasirengę padaryti nusikalstamą veiką. Nuteistasis M. D. taip pat patvirtino, kad M. Š. dar gerokai anksčiau prieš nusikaltimo padarymą jam siūlė padaryti plėšimą, pateikdamas jo padarymo planą (automobilį, kuriame būtų vežami bendrovės pinigai, sustabdytų policininko uniformomis apsirengę asmenys ir apiplėštų). Liudytojas K. P. patvirtino, kad M. Š. prašymu perdavė jam dvi policininkų uniformas, taip pat ir baltą diržą (šią aplinkybę pripažino ir M. Š.); nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad plėšimą padarė du policininkų uniformomis vilkintys asmenys; liudytojos R. S. parodymais – kad vienas iš plėšimą padariusių asmenų buvo susijuosęs baltu diržu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių įrodymų visetą, nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais paneigė M. Š. aiškinimą, kad neva policininkų uniformos buvo reikalingos jo tėvui dėvėti sode, ir pagrįstai nustatė, kad M. Š. perdavė dvi policininkų uniformas nusikaltimo vykdytojams. Tos aplinkybės, kad nebuvo surastos policininkų uniformos, ir tai, kad M. Š. grąžino jas K. P., pažymėtina – po nusikalstamos veikos padarymo, nesumenkina liudytojo K. P. parodymų bei kitų minėtų įrodymų reikšmingumo.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje išnagrinėtų įrodymų. Pirma, kasatorius konkrečiai nenurodo, tarp kokių įrodymų yra prieštaravimų. Antra, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė ir pasisakė dėl prieštaravimų, esančių tarp nuteistojo M. D. ir liudytojo V. S. parodymų apie tai, kokią sumą pinigų šis liudytojas gavo iš nuteistojo M. D., bei tarp M. D. ir liudytojo V. Š. (nuteistojo M. Š. tėvo) apie tai, kad V. Š. neigė perdavęs M. D. krepšį su pinigais. Teismas motyvuotai, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nurodė, kodėl atmeta liudytojo V. Š. parodymus ir iš dalies – liudytojo V. S. parodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, tyrė, papildomai apklausdamas liudytoją I. B., ir pasisakė dėl liudytojų I. K. ir B. K. duotų parodymų, bei pagrįstai nustatė, kad M. Š. joms skambindavo bei rašydavo SMS žinutes iš mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Iš rašytinių bylos įrodymų matyti, kad abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) nusikaltimo metu buvo prisijungęs prie TELE-2 mobiliojo ryšio bokštų, kurių veikimo sferoje buvo nusikaltimo vieta, t. y. Želvos g. Nr. 20, ir jis iki nusikaltimo bendravo su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi M. D., ir abonentu, Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi V. S. (šis turėjo perduoti informaciją, kada iš UAB „Merata“ teritorijos išvažiuos automobilis, kuriame buvo vežami pinigai į banką). Nors, kaip teisingai pastebi kasatorius, nuteistojo M. D., nukentėjusiųjų R. L., M. S., liudytojų A. M., K. P., V. S., I. K., B. K. duoti parodymai patvirtina tik tam tikras aplinkybes (pvz., M. D. parodymai susiję su tuo, ką planavo daryti M. Š., kaip jis rinko informaciją, K. P. – kaip M. Š. gavo policininkų uniformas ir t. t.), tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus vertino taip, kaip reikalauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, – ne tik kiekvieną iš jų atskirai, bet ir įrodymų visumą, atskleisdamas jų tarpusavio ryšį (liečiamumą).
Taigi teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė teisėtais būdais gautais duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje, vertindamas įrodymus tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis; nuosprendis surašytas laikantis BPK 331 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimų.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas tik bendrininkavimo objektyviųjų požymių analize, nepagrįstai nustatė, jog darydamas nusikalstamą veiką jis veikė kaip organizatorius, nes pagal nustatytas faktines aplinkybes jo veiksmai vertintini kaip padėjėjo.
Pagal BK 24 straipsnio 1 ir 2 dalų nuostatas bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, veikiant kaip vykdytojams, organizatoriams, kurstytojams ar padėjėjams. Bendrininkavimas yra skirstomas į paprastąjį (bendravykdymas) ir sudėtingąjį. Esant sudėtingojo bendrininkavimo atvejui, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (vykdytojai), dalyvauja kiti asmenys (pavyzdžiui, organizatorius), kurie gali ir neatlikti veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais.
Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis daromoje nusikalstamoje veikoje, kėsinasi į tą patį objektą, supranta, kad savo veiksmais vykdytojui (ar kitiems bendrininkams) sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikalstamą veiką, o vykdytojo veiksmai nulemti kitų bendrininkų veiksmų. Kiekvieno bendrininko tyčia yra individuali ir jos turinys priklauso nuo bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vaidmens.
BK 24 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad organizatorius yra asmuo: 1) subūręs organizuotą grupę, 2) jai vadovavęs, 3) koordinavęs jos narių veiklą, 4) subūręs nusikalstamą susivienijimą, 5) jam vadovavęs, 6) koordinavęs jo narių veiklą, 7) parengęs nusikalstamą veiką, 8) vadovavęs nusikalstamai veikai. Organizatoriaus veiką apibūdinantys objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl veikos kvalifikavimui pakanka nustatyti bent vieną iš jų.
Padėjėjas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką: 1) duodamas patarimus, nurodymus, 2) teikdamas priemones, 3) šalindamas kliūtis, 4) saugodamas arba pridengdamas bendrininkus, 5) iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, 6) iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjo veiką apibūdinantys požymiai yra taip pat alternatyvūs.
Esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jų padarymo būdus. Padėjėjo skiriamasis požymis yra tai, kad jis paprastai savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai šiems jau yra susiformavęs sumanymas padaryti nusikaltimą. Padėjimas gali būti intelektualus arba fizinis. Duodamas patarimus, nurodymus (pvz., kur įsigyti nusikaltimo įrankius, ir pan.), iš anksto žadėdamas slėpti nusikaltimą, realizuoti nusikalstama veika įgytus daiktus, padėjėjas bendrininkams suteikia intelektualią pagalbą, o kitais BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytais atvejais – fizinę pagalbą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė tokius M. Š. nusikalstamus veiksmus: nurodė M. D. išsiaiškinti ir pateikti detalią informaciją apie tai, kaip iš UAB „Merata“ į banko skyrių vežami pinigai, informuoti, kokie asmenys, kokiu automobiliu ir maršrutu juos gabena, juos vertindamas kaip plėšimo padėjėjo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 24 straipsnio 6 dalies taikymo M. Š. veiksmams nemotyvuotos, nustatė, kad M. Š. atliko tokius veiksmus: padedant M. D. surinko detalią informaciją apie UAB „Merata“ į banką gabenamų pinigų vežimo maršrutą, juos gabenusių žmonių skaičių, automobilio markę, pinigų gabenimo dieną ir valandą, surado du plėšimo vykdytojus užsieniečius, perdavė jiems policininkų uniformas. Apygardos teismas konstatavo, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai reiškėsi nusikaltimo sumanymu, nusikaltimo plano sudarymu, reikalingos informacijos (pinigų gabenimo laiko, maršruto), priemonių (dviejų policijos pareigūnų uniformų) gavimu, nusikaltimo vykdytojų suradimu, nusikaltimo priemonių ir nusikaltimui padaryti būtinos informacijos perdavimu vykdytojams.
Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas analogiškai nustatė, kad M. Š. nurodė M. D. išsiaiškinti ir pateikti detalią informaciją apie tai, kaip iš UAB „Merata“ į banko skyrių vežami pinigai, informuoti, kokie asmenys, kokiu automobiliu ir maršrutu juos gabena. Byloje nenustatyta, kad M. Š., prisidėdamas prie kitų bendrininkų veiklos, būtų teikęs intelektualią pagalbą, pats duodamas bendrininkams patarimus, nurodymus apie jam žinomus faktus, pvz., kada į banką bus vežami bendrovės „Merata“ pinigai. Vadinasi, buvo neabejotinai nustatyta, kad nusikalstamai veikai padaryti reikalingos informacijos rinkimas vyko pagal M. Š. sumanymą bei jo nurodymu. Šių veiksmų pakanka, kad M. Š. veika būtų vertinama kaip nusikaltimo organizatoriaus – asmens, parengusio nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nustatė, kad M. Š. surado du plėšimo vykdytojus užsieniečius, perdavė jiems policininkų uniformas. Tai taip pat patvirtina, kad M. Š. buvo jungiamoji grandis tarp kitų nusikaltimo bendrininkų – vykdytojų, padėjėjo.
Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konkrečiai nenurodė, kad M. Š. kaltė reiškėsi tiesiogine tyčia, tai negalima laikyti esminiu nuosprendžio surašymo trūkumu. Nuosprendyje pateiktame nusikalstamos veikos aprašyme nurodyta, kad M. Š. organizavo plėšimą. Plėšimas yra padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet jis nustatomas tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-353/2006). Tai, kad M. Š. suvokė, jog jis kartu su kitais asmenimis dalyvauja darant nusikalstamą veiką, kėsinasi į tą patį objektą (nuosavybę ir žmogaus sveikatą), supranta, kad savo veiksmais vykdytojams, padėjėjui sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikalstamą veiką, akivaizdu iš nuosprendyje nurodytų konkrečių kaltininko veiksmų.
Dėl BPK 386 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 386 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.
BPK 386 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto non reformatio in peius (nekeitimo į blogąją pusę) principo yra laikomasi visose baudžiamojo proceso stadijose ir jis reiškia, kad nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva.
Taigi, jeigu kasacinės instancijos teismas nuosprendį ar nutartį panaikino ne dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas negali pasunkinti nuteistojo padėties, t. y. negali sugriežtinti bausmės ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą. Iš naujo nagrinėjant bylą nuteistojo padėtis negali būti pasunkinama, jeigu nuosprendis ar nutartis buvo panaikinti dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį, pripažino M. Š. kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį ir jį nuteisė laisvės atėmimu ketveriems metams.
Šį nuosprendį kasacine tvarka apskundė nuteistasis M. Š. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 20 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl M. Š. nuteisimo ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinis nuosprendis buvo panaikintas dėl to, kad buvo padaryta BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų.
Vilniaus apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs antrą kartą apeliacine tvarka pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendį ir M. Š., nuteisto pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį bei jį nuteisė laisvės atėmimu penkeriems metams.
Taigi iš šių duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pablogino nuteistojo padėtį, nes paskyrė griežtesnę bausmę (padidino laisvės atėmimo bausmės terminą), negu buvo paskirta ankstesniu panaikintu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Teismas to padaryti negalėjo nes, nebuvo nustatyta aplinkybių, numatytų BPK 386 straipsnio 3 dalyje, leidžiančių sugriežtinti bausmę: Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendis buvo panaikintas ne dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą – nuosprendis buvo panaikintas, nes apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė non reformato in peius principo, įtvirtinto BPK 386 straipsnio 3 dalyje, ir tai lėmė neteisingos bausmės M. Š. paskyrimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas, sutrumpinant M. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį. Paskirti nuteistajam M. Š. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimą ketveriems metams.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
