Baudžiamoji byla Nr. 2K–391/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
2.4.6.1.1; 2.4.2.1; 2.4.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 3750 Lt (30 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmę įskaičiuotas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2005 m. balandžio 27 iki 29 d. ir paskirta galutinė bausmė 3250 Lt (26 MGL) dydžio bauda.
L. D. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas A. T., o V. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta; jie kasacine tvarka nesiskundžia.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartis, kuria Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendis panaikintas, byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu L. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad kitų asmenų naudai išvengė turtinės prievolės, t. y. būdamas UAB „A“ prekybos vadovas, laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 17 d. iki 2005 m. kovo 1 d., veikdamas kartu su A. T., siekdamas išvengti turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), pasinaudodamas neteisėtai veiklai nuslėpti įkurtos individualios A. T. įmonės PVM sąskaitomis–faktūromis, iš anksto žinodamas, kad prekės nebus parduotos, paslaugos nebus atliktos, fiktyviai įformino įvairių metalo gaminių ir įrankių pardavimą bei reklaminių skrajučių platinimą UAB „A“ pagal PVM sąskaitas–faktūras už bendrą 57 583,36 Lt sumą, iš kurios 8783,91 Lt PVM. UAB „A“ pagal sąskaitas–faktūras pervesdavo pinigus į A. T. sąskaitą, AB Ūkio bankas Kauno filiale, iš kurios šis pinigus paimdavo ir grąžindavo atgal L. D., arba, imituodamas atsiskaitymą grynaisiais, savo įmonės vardu išrašydavo kasos pajamų orderius PVM sąskaitose–faktūrose nurodytai sumai, o L. D. sumokėdavo A. T. 8 proc. nuo PVM sąskaitose–faktūrose išrašytos bendros sumos. Taip L. D. apgaulės būdu UAB „A“ naudai išvengė turtinės prievolės – 8783,91 Lt PVM.
L. D. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad apgaule kitų asmenų naudai padėjo išvengti turtinės prievolės, t. y. laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 20 d. iki 2004 m. spalio 15 d., veikdamas kartu su A. T. ir UAB „E“ direktoriumi V. R., siekdamas padėti išvengti turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, pasinaudodamas neteisėtai veiklai nuslėpti įkurtos individualios A. T. įmonės PVM sąskaitomis–faktūromis, iš anksto žinodamas, kad prekės nebus parduotos, padėjo fiktyviai įforminti įvairių metalo gaminių ir įrankių pardavimą UAB „E“ pagal PVM sąskaitas–faktūras už bendrą 29 562,77 Lt sumą, iš kurios 4509 Lt PVM. V. R. nurodytus duomenis apie tai, kokiems metalo gaminiams ir už kokią sumą išrašyti sąskaitą, L. D. perduodavo A. T. Pastarajam pagal tai išrašius savo įmonės vardu PVM sąskaitas–faktūras, fiktyvų pinigų pagal šias sąskaitas gavimą įforminus kasos pajamų orderiais, L. D. šiuos dokumentus perduodavo V. R., o A. T. sumokėdavo 7 proc. nuo PVM sąskaitose–faktūrose išrašytos bendros sumos. Taip L. D. apgaule UAB „E“ naudai padėjo išvengti turtinės prievolės – 4509 Lt PVM.
L. D. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis pateikė neteisingus duomenis apie pajamas ir pelną, t. y. būdamas UAB „A“ vyriausiasis buhalteris, siekdamas išvengti mokesčių – valstybei mokėtino 2845,31 Lt PVM, į 2003 m. balandžio–spalio mėn. PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „A“ turtą ir jo panaudojimą: pagal A. T. įmonės išrašytas PVM sąskaitas–faktūras UAB „A“ šiose deklaracijose į pirkimo PVM apskaitą nepagrįstai įskaitė 2845,31 Lt, dėl to šia suma buvo nepagrįstai sumažintas mokėtinas į biudžetą PVM, taip pat siekdamas išvengti mokesčių – valstybei mokėtino 2055 Lt pelno mokesčio, į 2003 m. pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „A“ pelną, t. y. pagal A. T. įmonės išrašytas PVM sąskaitas–faktūras UAB „A“ į pardavimų ir veiklos sąnaudas už 2003 m. nepagrįstai įskaitė 15 807 Lt, sumažindamas apmokestinamąjį pelną 2055 Lt, ir šias PVM bei pelno mokesčių deklaracijas pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Be to, kaltinamajame akte nurodyti kaltinimai, įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, pagal kuriuos byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir dėl to, kad L. D. padėjo kitų asmenų naudai išvengti turtinės prievolės, t. y., 2003 m. kovo 10 d. – 2004 m. sausio 19 d. laikotarpiu, veikdamas bendrininkų grupe su A. T., UAB „O“ mažmeninės prekybos direktoriumi A. G., siekiant išvengti turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, pasinaudodamas neteisėtai veiklai nuslėpti įkurtos individualios A. T. įmonės PVM sąskaitomis–faktūromis, iš anksto žinodamas, kad jokios paslaugos nebus atliktos, padėjo fiktyviai įforminti reklaminių skrajučių platinimą UAB „O“ pagal PVM sąskaitas–faktūras bendrai 29 264 Lt sumai, iš kurios 4464 Lt PVM. A. G. nurodytus duomenis apie tai, už kokią sumą išrašyti reklaminių skrajučių platinimą, L. D. perduodavo A. T. Pastarajam pagal tai išrašius savo įmonės vardu sąskaitas–faktūras, fiktyvų pinigų pagal šias sąskaitas gavimą įforminus kasos pajamų orderiais, L. D. šiuos dokumentus perduodavo A. G., o A. T. sumokėdavo A. G. perduotus 5 proc. nuo PVM sąskaitose–faktūrose išrašytos bendros sumos. Taip L. D. su bendrininkais apgaule UAB „O“ naudai padėjo išvengti turtinės prievolės – 4464 Lt PVM.
Be to, L. D. kaltintas ir tuo, kad 2003 m. sausio 28 d. – 2004 m. sausio 16 d. laikotarpiu, veikdamas bendrininkų grupe su A. T., UAB „G“ mažmeninės prekybos direktoriumi A. G., siekiant išvengti turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, pasinaudodamas neteisėtai veiklai nuslėpti įkurtos individualios A. T. įmonės PVM sąskaitomis–faktūromis, iš anksto žinodamas, kad jokios paslaugos nebus atliktos, padėjo fiktyviai įforminti reklaminių skrajučių platinimą UAB „G“ pagal PVM sąskaitas–faktūras bendrai 168 268 Lt sumai, iš kurios 25 668 Lt PVM. A. G. nurodytus duomenis apie tai, už kokią sumą išrašyti reklaminių skrajučių platinimą, L. D. perduodavo A. T. Pastarajam pagal tai išrašius savo įmonės vardu sąskaitas–faktūras, fiktyvų pinigų pagal šias sąskaitas gavimą įforminus kasos pajamų orderiais, L. D. šiuos dokumentus perduodavo A. G., o A. T. sumokėdavo A. G. perduotus 5 proc. nuo PVM sąskaitose–faktūrose išrašytos bendros sumos. Taip L. D. su bendrininkais apgaule UAB „G“ naudai padėjo išvengti turtinės prievolės – 23 668 Lt PVM.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, padarius išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Ši išvada argumentuojama tuo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepriėmė sprendimo dėl dalies kaltinimų (veikų, susijusių su UAB „O“ ir „G“), perduotų nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, padarė esminių BPK normų (255, 256 ir 305 straipsnių) pažeidimų, kurių negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį: panaikinti jos dalį, kuria pirmosios instancijos teismui grąžinta nagrinėti iš naujo bylos dalis dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „A“, dėl 8783,91 Lt turtinės prievolės išvengimo), pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „E“, dėl 4509 Lt turtinės prievolės išvengimo) ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį; bylos dalį dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį bei 220 straipsnio 1 dalį – palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendį, kuriuo kasatorius dėl šių kaltinimų išteisintas. Likusią Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties dalį palikti nepakeistą.
Kasatorius nurodo, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis priimta pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Kasaciniame skunde pažymima, kad BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos draudžia pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, jei nėra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliacinių skundų. Be to, šių asmenų teisinė padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nė vienas iš minėtų proceso dalyvių apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Grąžindamas dalį bylos, kur kasatorius buvo išteisintas, nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pablogino išteisintojo (kasatoriaus) padėtį, nes tokiu atveju yra tikimybė, kad gali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai pažeidžia kaltinamojo teises ir prieštarauja paties L. D. inicijuoto apeliacinio proceso paskirčiai. Prokuroras neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas panaikino minėtą išteisinamąją nuosprendžio dalį, kartu suteikdamas galimybę prokurorui palaikyti kaltinimą dėl veikų, dėl kurių jis (kasatorius) buvo išteisintas. Taip buvo pažeista ir teisė į greitą bylos išnagrinėjimą, kuri įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, nes procesas (palikus galioti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį) tęstųsi nepagrįstai ilgą laiką.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepateikta teisinių argumentų, kurie pagrįstų negalimumą apeliacinės instancijos teismui patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, negrąžinant bylos nagrinėti iš naujo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl dalies kaltinimų, pagal kuriuos byla perduota nagrinėti teismui, kasatoriaus manymu, neturi jokios įtakos nuosprendžio daliai, kur jis išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnį, ir tai nėra kliūtis šią nuosprendžio dalį patikrinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas jį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, susijusios su UAB „E“), 220 straipsnio 1 dalį, teisingai įvertinęs įrodymus priėmė motyvuotą nuosprendį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepažeidė BPK normų, dėl to kasacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį turėtų palikti galioti (negrąžindamas jos apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo), juo labiau kad su tokiu išteisinamuoju sprendimu sutiko ir prokuroras.
Kasatorius nurodo, kad apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (kaltinimas susijęs su UAB „A“); apeliacinės instancijos teismui tenkinant jo skundą ir nuteistąjį išteisinant turėtų būti priimtas naujas nuosprendis, taigi ir šią skundžiamo nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas galėjo patikrinti negrąžindamas jos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl dėl šios kaltinimo dalies baudžiamoji byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme (BPK 382 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teisingumą vykdo tik teismai, reiškia ir tai, kad svarbus ne tik formalus teismo vykdomas teisingumas, bet svarbiausia, kad teismai priimtų sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi. Apie šio Konstitucijos straipsnio sampratą yra pasisakyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarime. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šiame nutarime išdėstytų nurodymų ir, grąžindamas visą bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, įvykdė tariamą teisingumą, nes privalėjo pats išnagrinėti šią baudžiamosios bylos dalį negrąžindamas jos pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Aida Japertienė siūlo nuteistojo L. D. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad Kauno apygardos teismo nutartyje konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso normas, nes nenagrinėjo ir nepriėmė procesinio sprendimo dėl dalies kaltinimų L. D. ir A. T., perduotų nagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi bylą išnagrinėjo neišsamiai, nevisapusiškai, todėl šališkai. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu, o jį panaikinus, byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Prokurorės nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas teisingas. Naikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, konstatuojama, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Negalima spręsti, kad teismas galėjo būti šališkas dėl dalies nuosprendžio, dėl kai kurių asmenų, dėl atskirų veikų ir kt. Pripažinus, kad teismas buvo šališkas, galimas vienintelis sprendimas – panaikinti visą priimtą nuosprendį visų asmenų atžvilgiu, nes nustatytas teismo šališkumas siejamas su visos bylos nagrinėjimu.
Prokurorė nurodo, kad nepagrįstas nuteistojo L. D. argumentas, jog, panaikinus nuosprendį pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir nesant jo padėtį sunkinančio (prokuroro, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo) skundo, pirmosios instancijos teismas galės vėl spręsti jo atsakomybės klausimą dėl veikų, dėl kurių jis buvo išteisintas. Pagal BPK 386 straipsnio 3 dalies nuostatas iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis panaikintas dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą. Iš naujo nagrinėjant bylą, kaltinamojo ar nuteistojo padėties negalima pasunkinti, jeigu nuosprendis buvo panaikintas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų.
Dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo, kai bylą išnagrinėja šališkas teismas
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo L. D. apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti teismui BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso normas, nes nenagrinėjo ir nepriėmė procesinio sprendimo dėl dalies kaltinimų, perduotų nagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, todėl šališkai. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl teismo šališkumo neargumentuojama konkrečiais, būtent šią aplinkybę liudijančiais duomenimis, ir yra nepagrįsta. Šio teismo nutartyje taip pat nepateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių išvadą, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų BPK nuostatų pažeidimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta teismo nešališkumo samprata (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-202/2005, 2K-243/2009). Teismo nešališkumo principas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Subjektyvusis nešališkumas reiškia, kad nė vienas bylą nagrinėjantis teisėjas negali būti asmeniškai suinteresuotas, negali turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Teismo nešališkumas objektyviąja prasme reiškia tai, kad teismas privalo suteikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę; teismo procesas turi vykti taip, kad jo metu nė vienai proceso šaliai nebūtų reiškiamas priešiškumas ar palankumas ir kad proceso dalyviams nekiltų abejonių dėl bylos nagrinėjimo objektyvumo. Vien tai, kad bylą išnagrinėjęs teismas padarė teisės taikymo klaidų, nereiškia šio teismo šališkumo; apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kompetentingas tokias klaidas (dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo ar BPK normų taikymo) ištaisyti ir priimti teisingą sprendimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 326 straipsnis).
Skundžiamą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė. Iš bylos duomenų aišku, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. D. buvo nuteistas už vieną nusikaltimą (pagal BK 182 straipsnio 1 dalį), o išteisintas dėl dviejų kaltinimų (pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį). Be to, kaltinamajame akte L. D. pateikti kaltinimai dar dviejų nusikaltimų padarymu, t. y. dėl to, kad apgaule padėjo kitiems asmenims – UAB „O“ ir UAB „G“ – naudai išvengti turtinės prievolės (abi veikos kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį). Dėl šių dviejų kaltinimų pirmosios instancijos teismas sprendimo nepriėmė, pasirėmęs BPK 256 straipsniu ir motyvavęs tuo, kad teisminio bylos nagrinėjimo eigoje prokuroras, pateikęs rašytinį prašymą, minėtų kaltinimų atsisakė. Kasatorius L. D., nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą prašydamas jį išteisinti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o tą bylos dalį, kurioje jis kaltintas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su UAB „O“ ir „G“, ir dėl kurių teismas nepriėmė sprendimo, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nuteistasis L. D. savo apeliacinį skundą argumentavo ne teismo šališkumu, o BPK pažeidimais, padarytais vertinant įrodymus bei grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį (dalis, kur nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį), taip pat BPK pažeidimais, susijusiais su bylos nagrinėjimo taisyklėmis pagal kaltinamąjį aktą, kuris apibrėžia nagrinėjimo teisiamajame posėdyje ribas, bei kaltinime nurodytų veikų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo pakeitimo teisme nuostatų nesilaikymu. Kasaciniame skunde nuteistasis taip pat nenurodo teismo nešališkumo principo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nepriimdamas procesinio sprendimo dėl dalies kaltinimų, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį, nustatančią nagrinėjimo teisme ribas, BPK 256 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo teisme pakeitimą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nustatęs minėtus BPK normų pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir perduoti bylą nagrinėti teismui iš naujo dėl teismo šališkumo, todėl tokia nutartis naikintina.
Bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka, teismas privalo išnagrinėti visus apeliacinio skundo argumentus ir neperžengdamas jo ribų, priimti sprendimą laikydamasis BPK nuostatų, reglamentuojančių apeliacinį procesą.
Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžintina naujam nagrinėjimui dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 8 dalies reikalavimų nesilaikymo), teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Rimantas Baumilas
Dalia Bajerčiūtė
