S. R. pagal BK 140 str., 28 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-253-693/2016

Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00061-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4;

2.1.14

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant nuteistojo J. Ž. gynėjui ir nukentėjusiosios D. Ž. atstovui advokatui Vladislovui Mikšai,

išteisintajam – nukentėjusiajam S. R., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo ir privataus kaltintojo J. Ž. bei privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) D. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžių.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nuosprendžiu J. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant būti nuo 23.00 iki 6.00 val. savo namuose, jei tai nesusiję su darbu, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 20 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigojant nemokamus darbus atlikti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, dirbant ne mažiau kaip po 5 valandas per mėnesį, ir per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam S. R. padarytą turtinę žalą.

S. R. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2014 m. vasario 13 d. veika prieš D. Ž.) laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant būti nuo 23.00 iki 6.00 val. savo namuose, jei tai nesusiję su darbu, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 20 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigojant nemokamus darbus atlikti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, dirbant ne mažiau kaip po 5 valandas per mėnesį.

S. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2014 m. vasario 13 d. veika prieš J. Ž.) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo 15 d. veika prieš J. Ž.) S. R. nutraukta, nes šis kaltinimas išeina už privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamos bylos ribų.

D. Ž. ir M. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintos joms nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo J. Ž. nukentėjusiajam S. R. priteista 244,63 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

J. Ž. civilinis ieškinys atmestas.

Iš S. R. nukentėjusiajai D. Ž. buvo priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

S. R., J. Ž., D. Ž. ir M. Ž. prašymai priteisti iš priešingos šalies šioje privataus kaltinimo byloje jų patirtas gynybos ir atstovavimo išlaidas, atmesti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžiu nuteistojo J. Ž. ir išteisintosios D. Ž. apeliacinis skundas atmestas, nuteistojo S. R. apeliacinis skundas tenkintas iš dallies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria S. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (2014 m. vasario 13 d. veika prieš D. Ž.), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – S. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš S. R. nukentėjusiajai D. Ž. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo J. Ž. S. R. priteista 303,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nuteistojo ir privataus kaltintojo J. Ž. bei privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) D. Ž. gynėjo ir atstovo advokato Vladislovo Mikšos, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo – nukentėjusiojo S. R. ir jo gynėjos, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. J. Ž. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 13 d., apie 13.30 val., namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia sudavė S. R. kumščiu į veidą, lūpų sritį ir taip jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. S. R. privataus kaltinimo tvarka priešpriešiniu skundu nukentėjusiųjų J. Ž. ir D. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad to paties įvykio metu sudavė J. Ž. ranka į veido sritį, o D. Ž. sudavė du smūgius į veidą ir spyrė koja, dėl to jie patyrė nežymius sveikatos sutrikdymus, tačiau teismas S. R. dėl šių kaltinimų išteisino.

3. Be to, S. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir tuo, kad 2013 m. kovo 15 d., apie 12.00 val., namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme, sudavė J. Ž. tris kartus ranka į veidą ir spyrė į kojas, dėl to jis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau teismas šią bylos dalį nutraukė.

4. Kasaciniu skundu J. Ž. ir D. Ž. prašo apeliacinės instancijos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.

4.2. Kasatoriai teigia, kad teismas nepagrįstai J. Ž. nuteisė dėl S. R. sužalojimo, o S. R. dėl D. Ž. padaryto nežymaus sveikatos sužalojimo išteisino. Pripažindamas J. Ž. kaltu, teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatorių teigimu, jų (J. Ž., D. Ž. ir M. Ž.) parodymai apie 2014 m. vasario 13 d. įvykio aplinkybes nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios vienodi ir nuoseklūs. J. Ž. teigia, kad jis pats buvo užpultas ir gynė savo žmoną nuo S. R. užpuolimo. Tačiau vien dėl to, kad jis (J. Ž.) po dvejų metų pasakė, kad S. R. sudavė D. Ž. smūgį į kairį skruostą, teismas visų jų (Žemaičių) parodymus laikė nepatikimais, nepaisant to, kad D. Ž. veido dešinės pusės sumušimas patvirtintas medicininiais dokumentais ir liudytojos J. V. parodymais. Dėl to S. R. nepagrįstai išteisintas dėl D. Ž. sužalojimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė nevienodais ir prieštaringais S. R. parodymais. Pavyzdžiui, S. R. neigia naudojęs smurtą prieš juos, nors policijoje teigė, kad netyčia galėjo suduoti D. Ž.. Taip pat S. R. parodė, kad J. Ž. sudavė jam į veidą tuo metu, kai jis pasilenkė paimti iš rankų iškritusį telefoną. Tačiau S. R. esant tokioje padėtyje, J. Ž. negalėjo sužaloti jam viršutinę lūpą. Beje, savo skunde teismui S. R. nenurodė aplinkybės dėl telefono. Teismas išėjo už kaltinimo ribų ir pažeidė J. Ž. teisę į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis), nes S. R. rankos su telefonu nustūmimą vertino kaip S. R. užpuolimą, nors skunde tokio kaltinimo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad S. R. plaukai nukirpti trumpai, nepatikėjo S. R. teiginiais, kad M. Ž. tąsė jį už plaukų, kartu su D. Ž. apdraskė veidą ir M. Ž. bei D. Ž. išteisino. Tačiau dėl J. Ž. apeliacinės instancijos teismas jau vadovavosi prieštaringais S. R. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo išvados visiškai neatitinka bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, darydamas išvadą, kad tai J. Ž. pradėjo S. R. užpuolimą (nustumdamas ranką su telefonu), todėl motinai ir sutuoktinei nebuvo reikalo jo ginti, teismas nevertino fakto, kad S. R. yra fiziškai stambesnis ir stipresnis, dirba saugos tarnyboje ir yra apmokytas kovos veiksmų, prieš metus buvo jį sumušęs ir padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą ir po to ne vieną kartą grasino susidoroti. Teismas nevertino, kad ginčas kilo tik dėl to, kad S. R. apkrovė automobilio stogą šuns išmatomis. J. Ž. nuomone, jis turėjo teisę dėl to pareikšti pretenzijas, nes tokie S. R. veiksmai neteisėti (ATPK 503, 174 straipsniai). Tačiau, užuot atsiprašęs, S. R. jam prie veido prikišo telefoną ir tęsė savo chuliganiškus veiksmus, pažeidė teisę į atvaizdą (CK 2.22 straipsnis). Dėl to jis turėjo teisę ginti savo pažeistas teises ir nustumti S. R. ranką su telefonu nuo savo veido (ATPK 18 straipsnis). Taigi teismo išvada, kad jis (J. Ž.), nustumdamas S. R. ranką nuo savo veido, užpuolė jį, prieštarauja teisės normoms ir faktinėms aplinkybėms. Kasatorius J. Ž. teigia, kad jis tik gindamas motiną ir sutuoktinę sudavė ranka S. R. į veidą. Tuo kofliktas ir baigėsi. Kasatoriai mano, kad tuo metu realiai buvo naudojami neteisėti S. R. veiksmai prieš J. Ž., M. Ž. ir D. Ž., buvo visos sąlygos, numatytos BK 28 straipsnyje, t. y. teisė į būtinąją gintį. Teismo išvada, kad M. Ž. purtymas ir D. Ž. suduotas smūgis nėra pavojingas, neatitinka įstatymo ir teisės aiškinimo. Būtinoji gintis atsirado jau tuo momentu, kai S. R. smūgiavo J. Ž. į veidą. Teismo išvada, kad S. R. D. Ž. sveikatos sužalojimą galėjo padaryti netyčia, neatitinka bylos aplinkybių, nes jis ne tik sudavė smūgį į veidą, bet pagriebęs už rankos bandė ją pargriauti. Kasatorių manymu, pats smūgiavimo faktas, nepriklausomai nuo to, ar buvo padarytas sužalojimas, laikytinas užpuolimu, sudariusiu būtinosios ginties sąlygas. Kadangi J. Ž. veikė esant būtinajai ginčiai, byla jam nutrauktina, o S. R. pripažintinas kaltu, padaręs D. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą.

4.3. Taip pat kasatorius J. Ž. nurodo, kad teismas nepagrįstai nutraukė S. R. bylą dėl 2013 m. kovo 15 d. veikos, nes konfliktas tarp jų prasidėjo dar iki 2013 m. kovo 15 d. ir tęsiasi iki šiol, be to, teismas priešpriešinį J. Ž. skundą priėmė ir nagrinėjo. J. Ž. nurodo, kad 2013 m. jis nesikreipė į teismą, nes nenorėjo aštrinti konflikto, tikėjosi, kad neteisėti S. R. veiksmai liausis. Kasatoriaus manymu, jo skundas paduotas vadovaujantis BPK 410 straipsnio nuostatomis ir turi būti išnagrinėtas. Jeigu teismas laikė, kad byla neturi ryšio su pradiniu skundu, tai ji turėjo būti išskirta į atskirą bylą.

4.4. Teismui išteisinus M. Ž. ir D. Ž., iš S. R. turėjo būti išieškotos proceso išlaidos už advokato suteiktas paslaugas (BPK 103–105 straipsniai). Vien tai, kad teismas pripažino J. Ž. kaltu, nėra pagrindas atleisti S. R. nuo bylinėjimoi išlaidų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė D. Ž. teisę į gynybą, nes neleido, kad ją gintų jos pasirinktas advokatas.

5. Nuteistojo ir privataus kaltintojo J. Ž. bei privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) D. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

6. Kasacinio skundo esmė – kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

6.1. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – ar buvo išsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės, o įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, gauti teisėtai, ar atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes žemesnės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teismo išvadų pagrįstumas bei faktinių bylos aplinkybių nustatymas, paliekami nenagrinėti.

6.2. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nepažeisti.

6.3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatoriai skunde net neteigia, kad neišsamiai buvo išnagrinėtos šios bylos aplinkybės. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

6.4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetama J. Ž. versija, jog jis S. R. smūgį sudavė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Teismas išsamiai pasisakė dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pateikė nukentėjusiojo, kaltinamojo bei liudytojų parodymų, specialisto išvados lyginamąją analizę, kuri leido padaryti pagrįstą išvadą, kad konflikto metu nukentėjusiajam S. R. smūgį į veidą sudavė J. Ž. ir tuo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kurį kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

6.5. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu nuteistasis J. Ž. ir išteisintoji D. Ž. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir pritarė pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimui, kad įvykusio konflikto tarp kaimynų metu būtent dėl J. Ž. smurtinio veiksmo buvo sužalotas S. R.. Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl nuteistojo J. Ž. pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis J. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai atmetė nuteistojo J. Ž. skundo argumentą, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis gindamas žmoną ir motiną. Į esminius nuteistojo J. Ž. ir išteisintosios D. Ž. apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Be to, kasatoriai net neteigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius jų apeliacinio skundo argumentus. Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymą patikrina pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas faktines bylos aplinkybes, o šioje byloje būtinosios ginties sąlygų teismai nenustatė.

6.6. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu iš dalies tenkino S. R. skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl veikos prieš D. Ž.) išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esminis šio teismo argumentas dėl S. R. išteisinimo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas), todėl neaišku, kokias aplinkybes nustatė teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visus byloje surinktus duomenis dėl veikos prieš D. Ž. ir padarė motyvuotą išvadą, kad D. Ž. parodymai prieštaringi, jai sužalojimų nenustatyta, todėl jos parodymus, kad S. R. įvykio metu jai sudavė tyčinius smūgius, atmetė. Apeliacinės instancijos teisme D. Ž. gynė advokatė M. Vietaitė, todėl jos teisė į gynybą nebuvo pažeista, o teismas nutartyje motyvuotai nurodė, kodėl jos ginti negali advokatas V. Mikša.

6.7. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino BPK 410 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl priešpriešinio skundo nagrinėjimo vienoje byloje – jeigu ši veika yra susijusi su jam pareikštu kaltinimu. Priešpriešiniame J. Ž. ir D. Ž. skunde nurodyta ne tik S. R. veika, susijusi su jam (J. Ž.) pareikštu kaltinimu, bet ir veika, įvykusi 2013 m. kovo 15 d., kuri, akivaizdu, nesusijusi su šioje byloje J. Ž. pareikštu kaltinimu, todėl ji negalėjo būti nagrinėjama.

6.8. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje labai aiškiai nurodė, kad J. Ž. ir D. Ž. skundą atmetus jų turėtos išlaidos advokatui nepriteisiamos ir tai atitinka formuojamą teismų praktiką, kad teismas, spręsdamas šių išlaidų klausimą, atsižvelgia į skundo nagrinėjimo rezultatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-226-942/2016).

6.9. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų, dėl kurių būtų buvusios suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį, nepadaryta (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Dėl proceso išlaidų

7. Išteisintasis – nukentėjusysis S. R. prašo priteisti 300 Eur turėtų išlaidų advokato, kuris jam atstovavo kasacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti ir pateikia tai patvirtinančius duomenis.

7.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, kai kaltinamasis pripažįstamas kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris jam atstovavo teisme, paslaugoms apmokėti.

7.2. Kasacinį skundą padavė nuteistasis J. Ž., kurio skundas atmetamas, todėl S. R. turėtos išlaidos advokato, kuris jam atstovavo kasacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti priteistinos iš J. Ž..

7.3. Bendrą kasacinį skundą su nuteistuoju J. Ž. pasirašė ir privati kaltintoja (nukentėjusioji) D. Ž., kuri prašo priteisti 200 Eur turėtų išlaidų advokato, kuris jai atstovavo kasacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti ir pateikia tai patvirtinančius duomenis. Kadangi ši kasacinio skundo dalis atmetama, D. Ž. prašymas priteisti turėtas išlaidas advokato, kuris jai atstovavo kasacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti netenkinamas.

8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo ir privataus kaltintojo J. Ž. bei privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) D. Ž. kasacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo J. Ž. nukentėjusiajam S. R. priteisti 300 (tris šimtus) Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) D. Ž. prašymą priteisti turėtas išlaidas advokato, kuris jai atstovavo kasacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Masiokas