Baudžiamoji byla Nr. 2K-161-303/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17423-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2;
1.2.23.2.2.2; 2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. (P. K.) ir nuteistosios D. B. bei jos gynėjo advokato Eriko Rugieniaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 18 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo keturiolikai metų bausmė. D. B. nuteista pagal BK 258 straipsnio 2 dalį dešimčiai parų arešto, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – dešimt metų laisvės atėmimo.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir M. M., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 18 d. nutartimi nuteistojo P. K., nuteistosios D. B. ir jos gynėjo advokato Eriko Rugieniaus bei nuteistojo M. M. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. P. K. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, o D. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su M. M. ir asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, P. K. organizavus psichotropinių medžiagų ir labai didelio kiekio narkotinių medžiagų neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir platinimą, D. B., M. M. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis ir labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: P. K. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, t. y., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, turėdamas tikslą įgyti psichotropinių medžiagų ir labai didelį kiekį narkotinių medžiagų bei platinti jas šiuose pataisos namuose tarp bausmę atliekančių nuteistųjų, nuo 2019 m. balandžio mėnesio pradžios iki 2019 m. balandžio 27 d. parengė nusikalstamos veikos planą ir jį šiuo laikotarpiu vykusių telefoninių pokalbių metu papasakojo bendrai veikiantiems M. M. bei asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus. Pagal šį planą M. M. turėjo Vilniuje įgyti psichotropinių medžiagų ir didelį kiekį narkotinių medžiagų, jas supakuoti, o asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus ir D. B. turėjo tarpusavyje sutarti dėl psichotropinių medžiagų ir labai didelio kiekio narkotinių medžiagų paėmimo ir jų pristatymo į Marijampolės pataisos namus. Po to, įvykdžius šią plano dalį, M. M. turėjo susisiekti su D. B. dėl psichotropinių medžiagų ir labai didelio kiekio narkotinių medžiagų perdavimo Marijampolės savivaldybėje, siekiant, kad jos patektų P. K. į Marijampolės pataisos namus. Taip vykdant nusikalstamos veikos planą, 2019 m. balandžio mėnesio pradžioje, tiksli data nenustatyta, M. M. miškelyje, esančiame Karoliniškių mikrorajone, Vilniuje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo labai didelį kiekį – 97,768 g narkotinių medžiagų – metadono, didelį kiekį – 2,973 g narkotinių medžiagų – heroino ir psichotropinių medžiagų – 4-fluoro MDMB-butinaca, kurios kiekį nustatyti nėra galimybės (Kriminalistinių tyrimų centre nėra šios medžiagos standartinio pavyzdžio), šias medžiagas iki 2019 m. balandžio 27 d. laikė paslėpęs žemėje prie automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie (duomenys neskelbtini), o 2019 m. balandžio 27 d. tas pačias medžiagas supakavo į vieną didelį paketą, įdėjo į mobiliojo ryšio telefono dėžutę ir šią dėžutę 2019 m. balandžio 27 d. apie 16.30 val. automobiliu „Crysler Voyager“ (duomenys neskelbtini) atgabeno iš Vilniaus į Liudvinavą, Marijampolės sav., ir perdavė bendrai veikiančiai D. B., kuri pagal P. K. nusikalstamos veikos planą turėjo atgabenti šias medžiagas į Marijampolės pataisos namus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi tą pačią dieną, t. y. 2019 m. balandžio 27 d. apie 16.32 val., D. B. su perduotomis medžiagomis buvo sulaikyta Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės apskrities VPK) pareigūnų.
2. Be to, D. B. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu: iki 2018 metų rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, Marijampolėje neteisėtai įgijo savadarbę kietojo metalo teleskopinę lazdą, priskiriamą smogiamojo-triuškinamojo poveikio nešaunamiesiems šaltiesiems D kategorijos ginklams, kurie civilinėje apyvartoje yra draudžiami, ir ją iki 2019 m. balandžio 27 d. laikė savo namuose, kol tą pačią dieną nuo 21.45 val. iki 22.30 val. atliktos kratos metu surado ir paėmė Marijampolės apskrities VPK pareigūnai.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 18 d. nutartį; arba grąžinti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba išteisinti jį dėl BK 24 straipsnio 2 dalyje (turėtų būti – 4 dalyje), 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, nes jis jos nepadarė. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas buvo šališkas, teismo išvados nutartyje neatitinka bylos aplinkybių, pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas (BPK 44 straipsnio 7 dalis); BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai padaryti neišanalizavus precedentų analogiškose bylose. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be to, pažeidė BPK 58, 301 straipsnių nuostatas, aiškiai netinkamai pritaikė BK 22 ir 260 straipsnius.
3.2. Teismo sprendimai turi būti tinkamai motyvuoti ir aiškūs. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji ir rezoliucinė dalis neatitinka Teisėjų tarybos nutarime Nr. 13P-65-(7.1.2) įtvirtintų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų, o kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų, tai trukdė pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėti teisingai. Įtarimas P. K. grindžiamas perkeliant kriminalinės žvalgybos metu surinktus duomenis į kaltinimą, M. M. prisipažinimu. Šią baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pirmiausia privalėjo būti patikrinta, ar surinkta pakankamai objektyvių duomenų dėl inkriminuotos labai sunkios nusikalstamos veikos padarymo įrodytumo, taip pat ar duomenys atitinka leistinumo principą, o nusikalstamos veikos kvalifikacija yra teisinga.
3.3. P. K. veika netinkamai kvalifikuota kaip baigta nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nors D. B. ir M. M. buvo sulaikyti policijos pareigūnų nebaigę nusikalstamos veikos, taigi ir P. K. veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų nusikalstamą P. K. tikslą (tai būtinasis BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymis).
3.4. Teismai nenustatė P. K. bendrininkavimo su M. M. ir D. B. Nuosprendyje nenurodoma, kas surado narkotines ir psichotropines medžiagas, iš kur jos įgytos, kas ir kada nurodė toliau jas slėpti Lietuvos teritorijoje, kas paskirstė užduotis bendrininkams, koordinavo jų veiksmus, naudodamasis konspiracinio ryšio priemonėmis, kas nurodė slėpimo vietą ir ją surado, mokėjo bendrininkams pinigus, gautus už inkriminuotą nusikaltimą. Teismas nenurodė P. K., kaip organizatoriaus, veiksmų apimties, nepagrindė jų konkrečia bylos medžiaga, o apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė.
3.5. Nors apeliaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl P. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir visiškai jį išteisinti, tačiau peržiūrėdamas bylą apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas tik imitavo apeliacijos funkciją. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad iš laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliekančio P. K. nebuvo paimti jokie mobiliojo ryšio telefonai, kiti įrodymai, suteikiantys pagrindą teigti apie M. M. ir P. K. ryšių palaikymą. Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, nepagrįstai, deklaratyviai įvertino, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, turinčias įtakos teismo išvadoms, ar išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms pagrįsti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti.
3.6. Nesutiktina su tuo, kad P. K. įsigijo, gabeno, turėdamas tikslą platinti, narkotines medžiagas per nurodytus kaltinime asmenis. Nėra jokio pagrindo teigti, kad narkotines medžiagas M. M. padėjo įsigyti P. K. buvusi sugyventinė I. B., o A. M. šioje byloje nepagrįstai nepripažinta įtariamąja. Baudžiamojoje byloje yra melagingas M. M. liudijimas apie tai, kad jis iki 2019 m. balandžio 27 d. su asmesiu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus (V. R.) nebuvo susitikęs ir šio tariamai nepažinojo. Tačiau duomenys apie tai, kad M. M. su V. R. kalėjo vienoje pataisos įstaigoje Marijampolės pataisos namuose ir nors buvo paskirti į skirtingus būrius, tačiau bendrose pasivaikščiojimo vietose, valgykloje ir kitur bendravo, tikrinant M. M. parodymus, nebuvo išreikalauti. P. K. nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d. buvo paskirtas į kameros režimo būrį, jam taikyta dinaminė priežiūra, šis nuolat buvo lydimas pareigūno, griežtai stebimas; ši aplinkybė turėjo būti vertinama kaip nuteistojo P. K. alibi. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nutarties 12–13 lapuose apeliacinės instancijos teismas perrašo nuosprendžio nustatomąją dalį ir jokių savarankiškų išvadų pagal apeliaciniuose skunduose pateiktus argumentus nedaro.
4. Nuteistoji D. B. ir jos gynėjas advokatas E. Rugienius prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 18 d. nutartį pakeisti: D. B., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi arba BK 62 straipsnio 2 dalimi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatoriai skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į D. B. padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, D. B. asmenybę apibūdinančius duomenis; teismas neįvertino D. B. asmeninių savybių ir jos atliktų veiksmų apimties. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl D. B. pozicijos dėl kaltės pripažinimo.
4.2. Aplinkybę, kad baudžiamuoju įstatymu nesivadovauta ir D. B. bausmė neindividualizuota, patvirtina tai, kad Kauno apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, jog, skiriant bausmę P. K., atsižvelgta į tai, kad jis darant nusikaltimą dalyvavo kaip organizatorius, pasitelkė kitus vykdytojus, nusikalto neišnykus teistumui, atlikdamas bausmę už kitų nusikaltimų padarymą, todėl yra nusistatęs daryti nusikaltimus, pataisos namuose apibūdinamas neigiamai, ir jam skirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o skiriant bausmę D. B. nustatyta, kad ji neteista, turi šeimą, dirba, apibūdinama teigiamai, atsižvelgus į jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir į lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jai paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi, parinkdami D. B. ir P. K. tą pačią bausmės rūšį ir nustatydami tokį patį bausmės dydį, teismai neįvertino D. B. menkesnio indėlio į padarytą nusikalstamą veiką, jos asmenybę apibūdinančių aplinkybių. D. B. atliko tik epizodinį vaidmenį bendroje nusikalstamoje veikoje, vykdė kito asmens nurodymus.
4.3. Teismai, nesilaikydami kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-436-489/2016, 2K-49-976/2020, 2K-479-222/2015, 2K-436-489/2016, 2K-179-693/2019 ir kt.), nepagrįstai D. B. netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies nuostatų.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino D. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. D. B. apeliaciniame skunde pateikė savo paaiškinimą dėl visiško prisipažinimo, nurodė jai žinomas aplinkybes, susijusias su kaltinimu. Anksčiau ji to negalėjo padaryti todėl, kad tokią gynybos taktiką pasiūlė jos gynėjas. Kad nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas yra ne formalus, o nuoširdus gailėjimasis, rodo aiškus D. B. savo neteisėtų veiksmų pasmerkimas, tvirtas nusistatymas nebeužsiimti panašia veikla ir nebenusikalsti; ji po veikos padarymo nutraukė visus ryšius su nusikalsti linkusiais asmenimis, savo tolesnio gyvenimo su kriminaline subkultūra nesieja, nori kuo greičiau integruotis į visuomenę ir būti visaverte jos nare, smerkia savo poelgius, padarė atitinkamas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas D. B. nuoširdumą, rėmėsi ne aplinkybėmis, susijusiomis su nagrinėjama byla, o išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, aiškinosi aplinkybes, kurios nebuvo tiesiogiai susijusios su D. B. inkriminuojama veika. Taip buvo pažeista BPK 320 straipsnio 1 dalis.
4.5. Teismas privalėjo pripažinti D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nuoširdžiai gailisi, į šią aplinkybę atsižvelgti skirdamas bausmę (spręsti dėl BK 62 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies taikymo). D. B. yra visos sąlygos taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ar 62 straipsnio 2 dalį; jos vaidmuo vykdant veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, buvo antraeilis, kiti asmenys organizavo nusikalstamos veikos padarymą, jos asmenybės pavojingumas nedidelis – veiką padarė vykdydama mylimo vyro nurodymus, būdama jo psichologiškai paveikta, pati asmeniškai draudžiamų medžiagų neplatino ir veikos neorganizavo, apeliacinės instancijos teisme visiškai pripažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, suprato savo veiksmų pavojingumą, padarė išvadas ir siekia save reabilituoti, aktyviais veiksmais rodo savo elgesio pokyčius, siekia keisti savo gyvenimo būdą, turi šeimą, gyvenamąją vietą, dirba, apibūdinama teigiamai. Nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei treji metai ir D. B. nėra padariusi naujų teisės pažeidimų.
5. Atsiliepimu į nuteistojo P. K. bei nuteistosios D. B. ir jos gynėjo advokato E. Rugieniaus kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
5.1. D. B. ir jos gynėjo kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo nuostatų (BK 41 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 1–3 dalys, 62 straipsnio 2 dalis) pritaikymo yra susiję su aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti, vertinimu, o ne baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimais, tačiau bausmės griežtumas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, o nesutikimas su teismo parinkta bausmės rūšimi ir jos dydžiu nesuponuoja, kad buvo netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos.
5.2. Pirmosios instancijos teismas D. B. paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo D. B. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirta minimali bausmė negali būti vertinama nei kaip neteisinga, nei kaip pernelyg griežta, ji iš esmės atitinka teisingumo principą, nuteistajai taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jos įvykdytai nusikalstamai veikai, atitinka prevencinius bausmės tikslus. Teismas nei dėl P. K., nei dėl D. B. nenustatė pagrindų išeiti už BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribų ir skirti šioje sankcijoje nenustatytą bausmės rūšį, todėl abiem nuteistiesiems skyrė BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę – laisvės atėmimą. P. K. paskirta bausmė yra griežtesnė nei D. B. paskirta bausmė, įvertinus skirtingą jų vaidmenį padarant nusikalstamą veiką ir skirtingas jų asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Tai, jog skirtumas tarp šiems nuteistiesiems paskirtų bausmių yra per mažas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą apie netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
5.3. Teismai nenustatė BK 62 straipsnio 2 dalyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų skirti švelnesnę bausmę D. B. Šių nuostatų taikymas yra teismo diskrecija, taigi teismas gali, tačiau neprivalo švelninti bausmės, vadinasi, tai, kad teismas, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nesušvelnino bausmės, negali reikšti baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimų.
5.4. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas, o kasaciniame D. B. ir jos gynėjo skunde nurodytose bylose situacijos nėra maksimaliai panašios, todėl jos negali būti laikomos precedentais nagrinėjamoje byloje; bausmė kiekvienam asmeniui yra individualizuojama, įvertinus visumą bausmei skirti reikšmingų aplinkybių.
5.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe; kasatoriai kartoja apeliacinio skundo argumentus, kodėl D. B. prisipažinimas turi būti laikomas nuoširdžiu, tačiau nepateikia teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Subjektyvus nesutikimas su teismo vertinimu dėl šios atsakomybės lengvinančios aplinkybės buvimo nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimą.
5.6. P. K. savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų; nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jokių kaltinamojo akto surašymo pažeidimų, trukdančių bylą nagrinėti teisme, nenustatyta. Jokių argumentų, susijusių su kaltinamojo akto turiniu, nuteistasis nekėlė ir savo apeliaciniame skunde. Kasaciniame skunde dėstomi teiginiai apie kaltinamojo akto trūkumus susiję ne su BPK 219 straipsnio pažeidimais, o su bylos įrodymų vertinimu, nesutikimu su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir priimtais sprendimais.
5.7. Kasacinio skundo teiginiai, kad dviejų atskirų žmonių nebaigtas nusikaltimas buvo nepagrįstai inkriminuotas ir P. K., kad byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų jo nusikalstamą tikslą, kad neįrodyta, kad P. K. buvo nusikalstamos veikos organizatorius, kad jis yra nubaustas už veiksmus, kuriuos padarė kiti asmenys jam nežinant, kad byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą, kad nuosprendis grįstas prieštaringais D. B. ir M. M. parodymais ir pan., nesudaro kasacijos dalyko, todėl paliktini nenagrinėti.
5.8. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai P. K. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje; pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių grindė ne prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, o nuteistojo P. K. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį. Tai, kad kasatorius nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu bei toliau laikosi savo pozicijos, kad byloje nesurinkta pakankamai jo kaltės įrodymų, ir pateikia savo nuomonę, kaip turi būti vertinami bylos duomenys, nesuponuoja, jog bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ar padarė esminių BPK pažeidimų.
5.9. Kasaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą kvalifikuojant P. K. nusikalstamą veiką. P. K. savo nusikalstamos veikos kvalifikavimą kaip nebaigtos sieja tik su kaltinimo formuluote, kad „nuteistieji nusikalstamos veikos neužbaigė, nes D. B. buvo sulaikyta Marijampolės apskrities VPK pareigūnų“, tačiau ši formuluotė nereiškia, jog nusikalstama veika teisiškai laikytina nebaigta. Tai, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos nepasiekė galutinio tikslo, t. y. nebuvo atgabentos į Marijampolės pataisos namus, nes D. B. buvo sulaikyta pareigūnų, nereiškia, kad nusikalstama veika nėra teisiškai baigta. Nors kasatorius teigia, kad būtinasis BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis yra tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas turėjimas, tačiau P. K. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, ir tikslo platinti šias medžiagas turėjimas nėra būtinasis BK 260 straipsnio 3 dalies požymis.
5.10. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir jokių konkrečių įrodymų analizės neatliko, nepagrįsti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, skundžiamoje nutartyje yra pateiktas surinktų įrodymų vertinimas, motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių P. K. apeliacinio skundo argumentų. Kasatorius taip pat nurodo, kad byla išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai, tačiau nepateikia jokių argumentų, jog teismas buvo šališkas objektyviąja ar subjektyviąja prasme, tokie teiginiai laikytini deklaratyviais.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo P. K., nuteistosios D. B. ir jos gynėjo advokato Eriko Rugieniaus kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
8. Kaip matyti iš nuteistojo P. K. kasacinio skundo turinio, didelė dalis kasatoriaus dėstomų argumentų yra skirta įrodymų (pvz., nuteistojo M. M. parodymų) vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą, ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nors apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo kritiką nuteistasis P. K. formaliai grindžia BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimais, tačiau, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, ji vis dėlto siejama ne su teisės taikymu teismų nustatytiems faktams, o su pačių faktų neigimu, kasatoriui manant, jog įrodymai turėjo būti įvertinti kitaip. Kasacinis teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to nuteistojo P. K. kasacinio skundo teiginiai (argumentai), susiję su įrodymų vertinimu ir nustatytų faktinių aplinkybių neigimu, paliekami nenagrinėti.
9. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to tie nuteistojo P. K. kasaciniame skunde keliami klausimai, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme (dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, BPK 219, 305, 307 straipsnių nuostatų pažeidimo ir pan.), kasacine tvarka taip pat nenagrinėtini.
10. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo P. K. kasacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio trūkumų, apeliacinės instancijos teismo šališkumo, BPK 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, BK 2, 54, 63, 182 straipsnių pažeidimų yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl jie negali būti nagrinėjami (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
11. Taigi, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų nuteistojo P. K. kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo
12. Kasaciniame skunde, be kita ko, nuteistasis P. K. kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimą; nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes, anot kasatoriaus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
13. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
14. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti šiuos sprendimus, neturi. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
15. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį P. K. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (kaltinamųjų P. K., M. M., D. B., liudytojų V. Š., I. B., A. M. ir kt. parodymus, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolus, kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino ir atskirai, ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo P. K. kaltę (BPK 305 straipsnio 1 dalis).
16. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, reikšmingų spendžiant nuteistojo P. K. (ne)kaltumo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos klausimą, visumą ir, laikydamasis BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.
17. Kasaciniame skunde, be kita ko, atkreipiamas dėmesys, kad nuteistojo P. K. kaltė iš esmės grindžiama vien nuteistojo M. M. melagingais parodymais, kurių nepagrindžia jokie kiti tiesioginiai įrodymai. Anot kasatoriaus, nei telefonais, nei kitais būdais nebuvo nustatytas jo tiesioginio bendravimo su M. M. faktas.
18. Kasatoriaus kasacinio skundo argumentas, kad nuteistojo M. M. parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir kasatoriaus vaidmens yra vienintelis tiesioginis nuteistojo P. K. kaltę patvirtinantis įrodymas, yra pagrįstas. Tačiau kasatorius nepagrįstai teigia, kad šio nuteistojo parodymai yra neteisingi (melagingi) ir jų nepatvirtina kiti įrodymai. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasatoriaus kaltė padarius nusikalstamą veiką iš esmės yra pagrįsta M. M. parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. Kaip pagrįstai nustatė teismai, M. M. viso proceso metu (t. y. nuo pat sulaikymo momento iki galutinio sprendimo priėmimo) davė nuoseklius, išsamius ir logiškus parodymus, kad šią nusikalstamą veiką organizavo ir jo veiksmus koordinavo P. K. Be to, nuteistojo M. M. nurodytos vienos ar kitos aplinkybės sutapo su duomenimis, gaunamais iš kitų šaltinių (pvz., atlikus M. M. automobilio apžiūrą buvo rastas mokėjimo kvitas už degalus – jis buvo tokios pinigų sumos, kurią pagal P. K. nurodymą M. M. buvo gavęs įsigyti degalams kelionei į Marijampolę iš tuometinės kasatoriaus sugyventinės I. B.; D. B. automobilyje buvo rasti pinigai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kuriuos P. K. pavedimu M. M. buvo paėmęs iš jam nurodytų vietų ir asmenų ir, atgabenęs į Marijampolę, perdavė D. B.; daiktų apžiūros metu tarp M. M. ir D. B., kurie anksčiau nebuvo pažįstami, buvo nustatyti kontaktai telefono numeriu, kurį, anot M. M., jam buvo davęs P. K.; specialisto išvados, kuria nustatytas D. B. perduotų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis ir jų sudėtis, ir kt.), todėl abejoti M. M. parodymais kaip įrodymu dėl P. K. vaidmens padarant šią nusikalstamą veiką teismams nebuvo pagrindo.
19. Taigi konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kaip mano kasatorius, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-14-895/2015, 2K-343-719/2018 ir kt.).
20. Atsakydama į kasacinio skundo argumentą dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1, 4 dalys, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016 ir kt.). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016). Kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad į esminius nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimai esmingai nepažeisti.
Dėl BK 24 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 3 dalies taikymo
21. Nuteistasis P. K. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir dėl to netinkamai aiškino bei taikė BK 24 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatoriaus nuomone, nesant jokių realių jo kaltės įrodymų, jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu bendrininkavus (atliekant organizatoriaus vaidmenį), padarant šią nusikalstamą veiką. Be to, kasatoriaus teigimu, nusikalstama veika, nurodyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, netinkamai kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas, nenustatytas tikslas platinti narkotines ir psichotropines medžiagas.
22. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šiame straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Todėl neteisėtas narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas (pvz., (ne)atlygintinis perdavimas kitam asmeniui) laikomas baigtu nuo bet kurios vienos iš išvardytų veikų atlikimo momento, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkui pavyko įgyvendinti savo sumanymą visiškai, ar tik iš dalies. Bent vieno nurodyto alternatyvaus veiksmo atlikimas lemia nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnyje, baigtumą, nes kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kilti.
23. P. K. šioje byloje nuteistas dėl organizavimo neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir platinti psichotropines medžiagas bei labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Byloje nustatyta, kad, P. K. parengus ir telefoninių pokalbių metu perdavus bendrai veikiantiems M. M. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, nusikalstamos veikos planą, M. M., įgyvendindamas šį planą, neteisėtai įgijo psichotropinių ir labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, jas laikė, gabeno iš Vilniaus į Marijampolės rajoną ir perdavė (realizavo) D. B. Kadangi po šių veiksmų atlikimo D. B. ir M. M. buvo sulaikyti, P. K. sumanymas – psichotropinių ir labai didelio kiekio narkotinių medžiagų perdavimas į Marijampolės pataisos namus – iki galo nebuvo įgyvendintas. Taigi, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad bendrininkai realizavo dalį savarankiškų iš bendrai suplanuotų alternatyvių BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytų veikų (įgijo, laikė, gabeno, platino), todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, aptariama nusikalstama veika pagrįstai laikoma baigta.
24. Kasacinio skundo argumentai, kad P. K. nepagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, organizatoriumi, taip pat atmestini.
25. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014 ir kt.). Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu). Organizatorius, be kita ko, yra asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalys).
26. Byloje nustatyta, kad P. K., veikdamas kartu su kitais bendrininkais (vykdytojais), nusikalstamoje veikoje atliko organizatoriaus vaidmenį – jis parengė nusikalstamos veikos planą, numatė jos įvykdymo būdą bei vadovavo vykdytojų veiksmams (pvz., M. M. nurodė adresus, iš kur šis turi paimti pinigus, kur pinigus nuvežti ir kam juos perduoti, iš kur paimti paketą su psichotropinėmis medžiagomis bei labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, kada, kur ir kam tą paketą nuvežti bei perduoti ir pan.). Ir nors P. K. nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių pats nerealizavo, tačiau veikė bendrai su kitais asmenimis (M. M., asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir D. B.), suvokdamas pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir kartu norėdamas, kad bendrininkai (vykdytojai) tą nusikalstamą veiką padarytų. Todėl, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko, įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-223-696/2017), taigi, organizatorius atsako pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nustatančią atsakomybę už vykdytojų padarytą veiką, ir 24 straipsnio 4 dalį (BK 26 straipsnio 4 dalis).
27. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai nenustatė tikslo platinti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, taip pat yra nepagrįstas. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios veikos požymiai; kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį lemia šios veikos dalykas – narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelis kiekis; nesvarbu, ar kaltininkas turėjo tikslą šias medžiagas platinti, ar jo neturėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228-511/2017, 2K-1-719/2020, 2K-189-895/2018). Byloje nustatyta, kad, P. K. organizavus ir vadovavus, M. M. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė D. B. psichotropines medžiagas bei labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, todėl jų platinimo tikslo nustatymas šioje byloje nebuvo būtinas. Kita vertus, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (disponuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšių įvairovė (metadonas, heroinas, 4-fluoro MDMB-butinaca), šių medžiagų labai didelis kiekis, jų paskirties vieta – Marijampolės pataisos namai ir kt.) pačios savaime liudija apie tikslą jas platinti.
28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes P. K. baudžiamasis įstatymas – BK 24 straipsnio 4 dalis ir 260 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
29. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nenustatė D. B. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors ši, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prisipažino dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir nuoširdžiai dėl jų gailisi.
30. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
31. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017), o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – atskleidžia ir bendrininkų atliktus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015).
32. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. B. dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo neprisipažino kalta nei duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo; apie pagrindą pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ji pareiškė tik savo apeliaciniame skunde, nurodydama ir ankstesnio kaltės nepripažinimo priežastis (advokato pasiūlyta gynybos taktika). Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. B. prisipažinimo savanoriškumas ir nuoširdus gailėjimasis kelia pagrįstų abejonių; D. B. prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ne savo iniciatyva, bet dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų. Todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažinta jai pagrįstai.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo
33. Kasaciniame skunde prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio nuostatas ir D. B. dėl veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kasatoriai nurodo, kad teismai, skirdami D. B. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarė teisės taikymo klaidą, netinkamai aiškino ir taikė BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1–3 dalių, 62 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl to nuteistajai D. B. paskyrė aiškiai per griežtą, neteisingą ir netinkamai individualizuotą bausmę.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-302-489/2019 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302-489/2019, 2K-49-976/2020). Todėl tie kasacinio skundo teiginiai, kuriais grindžiamas nesutikimas su faktinių aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti, įvertinimu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
35. D. B. nuteista pagal BK 258 straipsnio 2 dalį dešimties parų areštu ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimu ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, taikant bausmių apėmimą, jai paskirta galutinė subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Taigi D. B. paskirta minimali bausmė, nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už neteisėtą nešaunamojo ginklo ar kitokio žmonėms žaloti pritaikyto daikto neteisėtą įgijimą ar nešiojimą nustatyta bauda arba areštas. D. B. už neteisėtą teleskopinės lazdos įgijimą paskirtas dešimties parų areštas. Pagal BK 49 straipsnio 3 dalį, už baudžiamąjį nusižengimą nustatoma nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. Taigi D. B. už BK 258 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta nors ir ne švelniausia, bet mažiausios trukmės sankcijoje nustatyta alternatyvi bausmė.
36. Kasaciniame skunde kasatoriai pateikia argumentus tik dėl bausmės, paskirtos D. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir, kaip minėta, prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir tuo pagrindu jai paskirti su laisvės atėmimu nesusijusia bausmę.
37. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.
38. Pagal įstatymo prasmę ir teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo nurodyta, bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011 ir kt.).
39. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai D. B. bausmę, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Vadinasi, šiuo atveju nėra BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, kurios suteiktų bent prielaidas svarstyti dėl šio straipsnio nuostatų taikymo.
40. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2010, 2K-19/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius ir kt., yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje, taip pat kad kaltininko asmenybė yra mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-150/2014, 2K-419-746/2015 ir kt.).
41. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y., priešingai nei mano kasatoriai, nė vienai iš šių aplinkybių (pavyzdžiui, kaltininko asmenybei, socialinei aplinkai ir pan.) neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Ir tik tada, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys).
42. Kasatoriai kaip reikšmingas, išimtines aplinkybes švelnesnei, negu nustatyta įstatymo, bausmei skirti įvardija tai, kad D. B. nebuvo teista, turi šeimą, dirba, apibūdinama teigiamai; ji, kaip tvirtina kasatoriai, nusikalstamoje veikoje vykdė kito asmens nurodymus ir atliko antraeilį, epizodinį vaidmenį; apeliacinės instancijos teisme visiškai prisipažino padariusi nusikalstamas veikas, suprato savo veiksmų pavojingumą, padarė išvadas ir siekia save reabilituoti; be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei treji metai, D. B. nėra padariusi naujų nusikalstamų veikų. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, organizatoriui (P. K.) paskirta laisvės atėmimo bausmė tik vieneriais metais didesnė nei bausmė, paskirta D. B.
43. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kiekvieno asmens kaltės ir bausmės skyrimo už nusikalstamos veikos padarymą teismai sprendžia atskirai ir skiriamas bausmes individualizuoja. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajai D. B. bausmė paskirta atsižvelgus į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1–3 dalių) nuostatos nepažeistos. Minėta, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistajai paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė, ji atitinka šios normos sankcijoje nustatytą bausmės dydį, yra tinkamai individualizuota ir neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Jokių išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistosios D. B. padaryto nusikaltimo ir jos asmenybės pavojingumą, patvirtinančių, kad pagal sankciją nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, šioje byloje nenustatyta (BK 54 straipsnio 3 dalis).
44. Skiriant nuteistajai D. B. bausmę, buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją (padarytas labai sunkus nusikaltimas, susijęs su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių, taip pat psichotropinių medžiagų), kaltininkės asmenybę (neteista, turi šeimą, dirba, apibūdinama teigiamai), jos kaip bendrininkės dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (veika padaryta bendrininkų grupe, o D. B. buvo šios nusikalstamos veikos vykdytoja), į nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat į tai, kad nebuvo nustatyta D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, D. B. veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis yra gana didelis, ir, kitaip nei tai siekiama pateikti kasaciniame skunde, nuteistosios vaidmuo šioje veikoje buvo pakankamai aktyvus (be jos ryšių, taip pat ir su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, valinių pastangų nusikalstama veika nebūtų realizuota).
45. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, svarbus ne tik nusikalstamos veikos pavojingumo, bet ir kaltininko asmenybės vertinimas, t. y. asmens elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Be jau paminėtų nuteistąją teigiamai apibūdinančių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į D. B. bendravimo su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, turinį, atskleidžiantį jos požiūrį į įstatymų laikymąsi. Ši aplinkybė, kitaip nei nurodoma kasaciniame skunde, pripažintina ne apeliacinio skundo ribų peržengimu, pažeidžiant BPK 320 straipsnį, o tiesiog buvo vertinama nuteistosios D. B. asmenybės aspektu.
46. Kasaciniame skunde taip pat pateikiamos nuorodos į kasacines nutartis, kuriose nuteistiesiems buvo taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-436-489/2016, 2K-49-976/2020, 2K-179-693/2019 nuteistųjų asmenybę apibūdinančios aplinkybės, vertinant jas kartu su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančiomis aplinkybėmis, skiriasi, o kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-479-222/2015 BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos apskritai netaikytos.
47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą dėl D. B. paskirtos bausmės kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. K. (P. K.) ir nuteistosios D. B. bei jos gynėjo advokato Eriko Rugieniaus kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Tomas Šeškauskas
Audronė Kartanienė
