Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netekus maitintojo

Civilinė byla Nr. 3K-3-559/2007

Procesinio sprendimo kategorija 16.2.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P. ir V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. P. ir V. P. ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto socialinės paramos centrui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netekus maitintojo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai V. P. ir V. P. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus: 53 554,70 Lt žalos, susijusios su maitintojo netekimu, atlyginimo; delspinigius nuo 1999 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, kurie 2004 m. gruodžio 31 d. sudarė 70 560,04 Lt; 5 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto atsakovo darbuotojų neveikimo; 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo ieškinio sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad jų, tuo metu dar mažamečių vaikų, tėvas A. P. 1991 m. rugsėjo 27 d. žuvo grįždamas iš komandiruotės namo. Jis dirbo Valstybinės melioracijos komplektavimo įmonėje, kuri buvo įpareigota mokėti žuvusiojo vaikams žalos atlyginimą netekus maitintojo. Reorganizavus ir privatizavus įmonę, visus jos įsipareigojimus perėmė UAB „Sautra“, kurios mokamas žalos atlyginimas nuo 1993 metų tapo nereguliarus, dėl to neišmokėtas žalos atlyginimas buvo išieškomas teismo antstolių kontoros prie Vilniaus rajono apylinkės teismo pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą. 1999 m. birželio 1 d. UAB „Sautra“ buvo iškelta bankroto byla. 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovų motina R. P. (kaip vaikų įstatyminė atstovė) įtraukta į UAB „Sautra“ pirmosios eilės kreditorių sąrašą su 53 554,70 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu. Kadangi bendrovė veiklos nevykdė nuo bankroto bylos iškėlimo, kreditorinis įsiskolinimas nebuvo išmokėtas, o bendrovė išregistruota iš įmonių rejestro dėl bankroto. Pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 181 straipsnį žalos atlyginimo prievolę nuo 1999 m. birželio 1 d. perėmė valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, o nuo 2002 m. sausio 1 d. – atsakovas, kuris, ieškovų teigimu, turi sumokėti skolą, susidariusią iki atsakovui perimant žalos atlyginimo prievolę. Ieškovai įrodinėjo byloje šios skolos dydį, tuo tarpu atsakovas, priešingai, neigė skolą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškovų V. P. ir V. P. ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad žalos atlyginimui dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d., yra taikomos 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nuostatos. Po bankroto bylos iškėlimo UAB „Sautra“ žalos atlyginimo prievolę perėmė valstybė: nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d. prievolę vykdė Vilniaus miesto savivaldybė, nuo 2002 m. sausio 1 d. šią prievolę perėmė atsakovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 21 d. nutartyje nurodė, kad bankroto byloje priimta nutartis, kuria ieškovų motina su atitinkamu finansiniu reikalavimu įtraukta į kreditorių sąrašą, neturi prejudicinės galios šioje byloje CPK 182 straipsnio prasme, nes šioje byloje ginčas vyksta tarp kitų, o ne tarp tų pačių, šalių. Dėl to teismas sprendė, kad pagal Laikinąjį įstatymą žalos atlyginimo prievolę iš įmonės perėmė valstybė ir tapo žalos atlyginimo prievolėje pagal įstatymą skolininke, o ne kaip teisių ar pareigų perėmėja bankroto byloje. Teismas sprendė, kad ieškovams iš UAB „Sautra“ priklausantis žalos atlyginimas yra visiškai sumokėtas, dėl to ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, kad žalos atlyginimo dydis nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. buvo skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 629 4.2.2 punktą - ne mažiau kaip MMA kiekvienam asmeniui, turinčiam teisę gauti kompensaciją. Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1004 šis nutarimas buvo pripažintas netekusiu galios, ir pagal nutarimo 3.2 punktą žalos atlyginimas buvo skaičiuojamas nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. ne mažesnis nei 210 Lt kiekvienam asmeniui. Šį punktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimu, nuo 1997 m. vasario 1 d. iki 1997 m. rugpjūčio 30 d. žalos atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas pagal galiojusį Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 629 3.5 punktą, kuriame nustatyta, kad žalos atlyginimas, gaunamas dėl maitintojo mirties, negali būti mažesnis už pusę MMA kiekvienam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Ieškovų prašomų priteisti delspinigių skaičiavimas nenustatytas teisės aktuose. Teismas netenkino ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, konstatavęs, kad nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų kaip būtinos sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti. Be to, ieškinys atmestinas ir atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, nes teisė į ieškinį ieškovams atsirado 1999 m. birželio 1 d., o ieškinys pateiktas tik 2004 m. sausio 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovų V. P. ir V. P. apeliacinis skundas netenkintas, nutarta palikti iš esmės nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė ieškinį kaip nepagrįstą, tačiau nepagrįstai atmetė ieškinį dėl ieškinio senaties praleidimo. Teisėjų kolegija ieškinio senaties termino pradžia laikė bankroto bylos UAB,,Sautra“ iškėlimo datą – 1999 m. birželio 1 d. UAB „Sautra“ pripažino ieškovų prašomą mokėti žalos atlyginimo dydį, ieškovų įstatyminė atstovė - motina - buvo įtraukta į kreditorių sąrašą, todėl ieškovai (jų įstatyminė atstovė) pagrįstai galėjo tikėtis, jog žalos atlyginimo padidėjimas bus išmokėtas, ypač po to, kai jį bankroto byloje nutartimi patvirtino teismas (1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalis). Taigi laikytina, kad ieškinio senaties termino eiga nutrūko ir turėjo būti pradėta skaičiuoti iš naujo nuo UAB „Sautra“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos, kai ieškovai turėjo galutinai įsitikinti, kad jų menamas įsiskolinimas nebus išmokėtas, o asmuo, perėmęs žalos atlyginimo prievolės mokėjimą, nepripažino šios skolos ir nesutiko jos mokėti. Dėl to ieškovai nepraleido įstatyme nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šalys nesutinka su žalos atlyginimo netekus maitintojo apskaičiavimo metodika už laikotarpį nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. gegužės 1 d. (T. 2, b. l. 26-23, 40-43). Pirminės Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 redakcijos 3.2 punkte nustatyta, kad asmenims, gaunantiems žalos atlyginimą dėl maitintojo mirties, apskaičiuotas žalos atlyginimas negali būti mažesnis už 210 Lt kiekvienam asmeniui. 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies pirminėje redakcijoje nustatyta, kad jei asmenims, pagal šį įstatymą turintiems teisę gauti netekto darbingumo periodinę kompensaciją, ji būtų mažesnė negu iki šio įstatymo įsigaliojimo mokėtas žalos atlyginimas, mokama 1997 m. rugpjūčio mėnesį išmokėto žalos atlyginimo dydžio periodinė kompensacija. Teisėjų kolegija sprendė, kad Vyriausybei 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228 panaikinus 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punktą, nustačiusį, jog minimalus kiekvienam asmeniui žalos atlyginimo dėl maitintojo mirties dydis yra 210 Lt, ir nesant kitos taisyklės, kaip skaičiuotinas išmokėtas žalos atlyginimo dydis, turėjo būti remiamasi bendru socialinių išmokų nemažinimo principu (taisykle) ir ieškovams mokamas iki tol mokėto dydžio žalos atlyginimas (po 210 Lt kiekvienam). Teismas atmetė apeliantų teiginius, kad žalos atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas remiantis 1 MMA. Visų pirma, Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.1 punktą, o ne 3.2 punktą, pagal kurį ieškovams buvo skaičiuojamas žalos atlyginimas dėl maitintojo mirties, todėl jis toliau galiojo ir buvo taikomas iki panaikinimo. Antra, Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punktas panaikintas tik Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 228, kuris įsigaliojo nuo 1997 m. kovo 22 d., todėl tik nuo nutarimo įsigaliojimo neliko taisyklės, kuria remiantis skaičiuojamas žalos atlyginimo dydis. Trečia, Vyriausybė 1996 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1256 (dar iki Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 3.2 punkto panaikinimo) nustatė, kad nuo 1996 m. gruodžio 1 d. 10 proc. didinamas apskaičiuotas žalos atlyginimas, gaunamas už pakenkimą sveikatai ar dėl nukentėjusiojo mirties, taikant šią nuostatą asmenims, gaunantiems nurodytąjį žalos atlyginimą arba iki 1996 m. gruodžio 1 d. įgijusiems teisę jį gauti (taigi ir ieškovams), t. y. pakeitė žalos atlyginimo skaičiavimo metodiką. Teismas padarė išvadą, kad valstybė neperėmė bankrutavusios UAB „Sautra“ įsipareigojimo mokėti didesnį nei priklausė pagal pirmiau aptartus teisės aktus žalos atlyginimą ieškovams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai V. P. ir V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neišmokėto darbo užmokesčio dalis turi būti indeksuojama atsižvelgiant į Statistikos departamento prie Vyriausybės informaciniuose pranešimuose skelbiamus vidutinio bruto darbo užmokesčio indeksus. Toks išaiškinimas pateiktas 1993 m. vasario 17 d. Teisingumo ministerijos Nr. S-72 ir Socialinės apsaugos ministerijos Nr. 07-327 bendrame rašte,,Dėl uždelstų išmokų, susijusių su darbo santykiais, dydžio nustatymo“. Teismai nesivadovavo šių teisės aktų nuostatomis, dėl jų nepasisakė, todėl teismų išvados apie tai, kad nėra išlaikymo įsiskolinimo, grindžiamos netinkamu materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 21 d. nutartimi išaiškino, kad valstybė turi perimti žalos atlyginimo prievolę visa apimtimi, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam ir žalos atlyginimo skolą. Iš naujo nagrinėdami bylą teismai tinkamai neatsižvelgė į šį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą.

2. Atsakovas neatliko jokių veiksmų dėl žalos atlyginimo išmokėjimo ieškovams, tačiau neginčijo žalos atlyginimo skolos sumos, neinformavo atsakovų apie atsisakymą dėl įsiskolinimo apmokėjimo. Atsakovas elgėsi nesąžiningai ir pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Valstybė privalo kompensuoti nukentėjusiajam ir tuos praradimus, kurie atsirado dėl netinkamo žalos atlyginimą privalančio mokėti subjekto prievolės vykdymo.

3. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, laiku neišmokėjus šios kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nustatyta tvarka ir dydžiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius 1996 m. birželio 5 d. konsultacijoje teismams išaiškino, kad reorganizuojamam juridiniam asmeniui paskirtos turtinės sankcijos vykdymą perima jos teisių ir pareigių perėmėjas (perėmėjai). Taikant analogiją pagal šią konsultaciją atsakovas žalos atlyginimo vykdymą turi perimti visa apimtimi.

Atsiliepimu į ieškovų V. P. ir V. P. kasacinį skundą atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Vyriausybės nutarimai dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo (1993 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. 750; 1994 m. sausio 10 d. nutarimas Nr. 4; 1995 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 6) patvirtindavo žalos atlyginimo, gaunamo dėl nukentėjusiojo mirties, padidinimą atitinkamu procentu (indeksavimą), į kurį buvo atsižvelgta sudarant atsakovo pateiktą žalos atlyginimo skaičiuoklę, todėl kasatorių teiginys, kad teismai nesivadovavo teisės aktais, reglamentuojančiais darbo užmokesčio indeksavimą, yra nepagrįstas. Kasatoriai nepagrįstai žalos atlyginimo apskaičiavimui taiko vidutinio darbo užmokesčio indeksavimo dydžius, nes žalos atlyginimas, gaunamas dėl nukentėjusiojo mirties, nuo 1992 m. rugpjūčio 1 d. buvo siejamas su konkrečiu fiksuotu dydžiu - minimalia mėnesine alga, o ne su vidutiniu darbo užmokesčiu. Teisingumo ministerijos ir Socialinės apsaugos ministerijos 1993 m. vasario 17 d. raštu Nr. S-72/07-327 „Dėl uždelstų išmokų, susijusių su darbo santykiais, dydžio nustatymo“ patvirtintas išaiškinimas negali būti taikomas šioje byloje, nes jis buvo išleistas aiškinant Darbo sutarties įstatymą, tuo tarpu žalos atlyginimas dėl nukentėjusiojo mirties buvo skiriamas ir mokamas vadovaujantis tuo metu galiojusio CK, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo ir poįstatyminių aktų nuostatomis. Atsakovo apskaičiuotas žalos dydis nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. nėra mažesnis, nei nustatytas tuo metu galiojusiame 1996 m. rugpjūčio 23 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1004 210 Lt dydis.

2. Kasatoriai kasaciniame skunde nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 1996 m. birželio 5 d. konsultacija, kurioje kalbama apie likviduojamam juridiniam asmeniui paskirtos turtinės sankcijos vykdymo perėjimą jos teisių ir pareigų perėmėjui. Konsultacijoje nurodyta, kad likvidavus juridinį asmenį pasibaigia jo prievolės, todėl šiuo atveju neatsiranda teisių perėmimo santykiai bei neiškyla sankcijų taikymo klausimai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai įpareigoja kitą juridinį asmenį įvykdyti likviduoto juridinio asmens prievolę. UAB,,Sautra“ 2002 m. birželio 27 d. buvo likviduota dėl bankroto, todėl kalbėti apie jos teisių ir pareigų perėjimą atsakovui nėra pagrindo. Prievolę mokėti žalą atsakovas perėmė ne kaip UAB „Sautra“ teisių perėmėjas, o kaip subjektas, vykdantis valstybės prievolę perimti žalos atlyginimo mokėjimą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas ieškovams gali mokėti tik pagal įstatymus priklausantį žalos atlyginimą. Taigi ieškiniu nepagrįstai iš atsakovo prašoma priteisti delspinigių suma yra skaičiuojama ne tik nuo įmonės neišmokėto žalos atlyginimo sumos, bet ir nuo įmonei priskaičiuotų delspinigių sumos.

Atsiliepimu į ieškovų V. P. ir V. P. kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Su kasaciniu skundu šiame atsiliepime nesutinkama dėl tokių argumentų:

1. Teismai, nagrinėdami šią bylą ir analizuodami bei vertindami joje ieškovo ir atsakovo pateiktas skaičiuotes, tinkamai vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais žalos dėl nelaimingų atsitikimų darbe atlyginimą. Byloje nustatyta, kad ieškovams visa žalos atlyginimo suma jau yra išmokėta. Atsakovas ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija vykdė teisės aktų reikalavimą perimti prievolę mokėti žalos atlyginimą netekus maitintojo iš bankrutavusios UAB „Sautra“ ir kas mėnesį pervesdavo ieškovams priklausiusią sumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovų tėvas A. P. 1991 m. rugsėjo 27 d. žuvo dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1992 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu iš darbdavio Valstybinės melioracijos komplektavimo įmonės buvo priteistas žalos atlyginimas vaikams, kurie mirusiojo buvo išlaikomi. Įmonę reorganizavus, žalos atlyginimo mokėjimo prievolę perėmė UAB „Sautra“, kuriai Vilniaus apygardos teismo 1999 m. birželio 1 d. iškelta bankroto byla, šio teismo 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovų įstatyminė atstovė įrašyta į kreditorių sąrašą su 53 554,70 Lt kreditoriniu reikalavimu, teismo 2002 m. birželio 27 d. nutartimi nutarta likviduoti ir išregistruoti iš įmonių rejestro UAB,,Sautra“. Nuo 1999 m. birželio 1 d. prievolę mokėti žalos atlyginimą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė, o nuo 2001 m. sausio 1 d. – atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalys suformulavo teisinius argumentus dėl teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą netekus maitintojo, taikymo ieškovams apskaičiuojant žalos atlyginimo periodines išmokas už laikotarpį iki atsakovas perėmė žalos atlyginimo mokėjimo prievolę. Šiuos teisės klausimus sprendžia bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Patikslintame ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose (T. 1, b. l. 7, 18) ieškovai tvirtino, kad susidarė nepriemoka atsakovui išmokėjus ne visiško dydžio žalos atlyginimo dėl maitintojo netekimo išmokas už laikotarpį nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. gegužės mėnesio imtinai. Tuo metu galiojusio 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 499 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmenims žala dėl maitintojo netekimo atlyginama tokio dydžio, kokia buvo nukentėjusiojo asmens uždarbio dalis, kurią jie gaudavo ar turėjo teisę gauti savo išlaikymui, nukentėjusiajam esant gyvam. 1997 m. liepos 1 d. priimto Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (Nr. VIII-366) 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu likvidavus įmonę dėl bankroto žalos dėl maitintojo netekimo atlyginimas yra negalimas dėl lėšų stokos, tai reikalavimai atlyginti žalą pereina valstybei Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėdama šią bylą kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 21 d. nutartyje išaiškino nurodytą įstatymo nuostatą taip, kad valstybė, perėmusi žalos atlyginimo prievolę, ją vykdo ne tik mokėdama periodines žalos atlyginimo išmokas nuo prievolės perėmimo momento, tačiau ir kompensuodama žalos atlyginimą mokėjusio subjekto skolą, jeigu tokia atsirado, už laikotarpį iki prievolės perėmimo. Pagal 1997 m. rugsėjo 15 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 997 patvirtintos Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos (2002 m. sausio 5 d. įsigaliojusios redakcijos) 2 punktą prievolę mokėti nukentėjusiesiems žalos atlyginimą vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

Pagal bylos įrodymus ieškovams nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. buvo sumokama 1 MMA dydžio žalos atlyginimo kiekvienam asmeniui kas mėnesį, t. y. 210 Lt kiekvienam vadovaujantis 1993 m. rugpjūčio 17 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 629 4.2.2 punktu. Priėmus 1996 m. rugpjūčio 23 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1004 nuo jo įsigaliojimo 1996 m. rugsėjo 1 d. ieškovams buvo toliau mokama 210 Lt žalos atlyginimo kiekvienam, nes šio nutarimo 3.2 punktu nustatyta, kad žalos atlyginimas maitintojo netekimo atveju negali būti mažesnis kaip 210 Lt. Dėl to nuo nurodyto laikotarpio ieškovams išmokėtas nesumažintas žalos atlyginimas. Nuo 1997 m. sausio mėnesio ieškovams buvo mokama remiantis Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 629 3.5 punktu – ne mažiau kaip 0,5 MMA kiekvienam asmeniui. Žalos atlyginimas, išmokamas nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. gegužės mėnesio imtinai pagal 1997 m. liepos 1 d. priimtą Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą, taip pat nebuvo sumažintas.

Ieškovams mokėtos žalos atlyginimo periodinės išmokos nebuvo sumažintos jų absoliutine išraiška litais. Pateikti byloje šalių skaičiavimai dėl faktiškai sumokėtų žalos atlyginimo sumų sutampa. Iš šių skaičiavimų matyti, kad žalos atlyginimas ieškovams buvo mokamas nepažeidžiant nurodytų teisės aktų nuostatų, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad bankroto bylos UAB,,Sautra“ iškėlimo ir bankroto procedūrų šiai įmonei vykdymo metu nebuvo žalos atlyginimo skolos ieškovams. Taigi žalos atlyginimo prievolės valstybei perėmimo metu žalos atlyginimo skola neegzistavo. Ginčijamo žalos atlyginimo mokėjimo laikotarpiu nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. gegužės mėnesio imtinai galiojusiuose Vyriausybės nutarimuose žalos dėl maitintojo netekimo atlyginimo kas mėnesį mokamas dydis nesusietas su 1 MMA dydžiu, dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisiškai pagrįstai šiuo pagrindu atmetė ieškinio reikalavimus.

Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta CPK 346 straipsnyje išvardytų pagrindų skundžiamiems pirmosios instancijos teismo sprendimui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti, dėl to šie sprendimas ir nutartis turi būti palikti nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas