Baudžiamoji byla Nr. 2K-61/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.2.5; 2.1.2.12; 2.1.4.5.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Gintaro Godos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Raimondo Petrausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria panaikintas Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. nuosprendis dėl I. M. ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu).
Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu I. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmes apėmimo būdu, galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant I. M. per bausmės atlikimo laiką atlyginti AB „Rytų skirstomieji tinklai“ nusikalstama veika padarytą 5082,96 Lt turtinę žalą ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Priteista iš I. M. civiliniam ieškovui AB „Rytų skirstomieji tinklai“ 5082,96 Lt turtinei žalai atlyginti.
Nuspręsta konfiskuoti automobilį „Opel Vectra“ (šio automobilio registracijos liudijimas Nr. duomenys neskelbtini, techninės apžiūros talonas Nr. duomenys neskelbtini), užvedimo raktą su pulteliu, dvejas nages, apsauginį diržą, reples bei 120 Lt.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. M. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. gruodžio mėn. pabaigoje, (duomenys neskelbtini), nuo atramos Nr. 300/22 iki Nr. 300/43, o kartu su Eduardu Valiuliu, nuo atramos Nr. 300/21 iki Nr. 300/22, pagrobė AB „Rytų skirstomieji tinklai“ priklausančius 2,050 km ilgio A-35 markės 0,4 kV oro linijos laidus, kurių vertė 1981,41 Lt; be to, šios vagystės metu sugadino elektros energijos perdavimo liniją, taip padarydamas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ 813,28 Lt turtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą, nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo dėl esminio BPK pažeidimo, sukliudžiusio teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nagrinėjo baudžiamąją bylą (ir priėmė nuosprendį) gynėjui nedalyvaujant ir taip nepagrįstai suvaržė kaltinamojo I. M. teises į gynybą. Nutartyje pažymėta, kad gynėjo dalyvavimas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvo būtinas, nes I. M., turėdamas akivaizdų klausos sutrikimą, negalėjo pats gintis, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Raimondas Petrauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą, nenagrinėjo jo argumentų dėl ginčijamų konkrečių pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pavogtų aliuminio laidų vertės, priteisto civilinio ieškinio dydžio bei turto (automobilio ir 120 Lt) konfiskavimo, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą, pagal kurį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Nuteistasis I. M. apeliaciniame skunde nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas kaip nors suvaržė jo teises, taip pat nekėlė klausimo dėl teismo šališkumo. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstai panaikintas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes gynėjo nepaskyrimas kaltinamajam, kai jis to net neprašė, neteisingai įvertintas kaip teismo nešališkumo principo pažeidimas. Šio principo esmė yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, tai reiškia, kad teismas negali būti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą ir privalo vengti situacijų, keliančių dėl to abejonių. Kasatoriui neaišku, kuriai iš šalių pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes pats apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad byloje nėra tiesioginių duomenų, jog teisėjas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas.
Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 10 straipsnį įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą, kuri jiems garantuojama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos, t. y. teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę nuteistajam, kaltinamajam ir įtariamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių bei turtinių teisių apsaugą. Šios nuostatos, kasatoriaus nuomone, nebuvo pažeistos. Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam I. M. prieš kiekvieną procesinį veiksmą buvo išaiškinama teisė turėti gynėją, bet jis savo iniciatyva gynėjo atsisakė. Dėl gynėjo atsisakymo surašyti protokolai, kurių tikrumas patvirtintas įtariamojo parašu. Pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, I. M. buvo išaiškintos kaltinamojo teisės, jis prašymų dėl teisių į gynybą užtikrinimo nepateikė.
Kasaciniame skunde teigiama, jog byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad bylos nagrinėjimo metu buvo būtinas gynėjo dalyvavimas ir kad yra aplinkybių, dėl kurių pats I. M. nebūtų galėjęs pasinaudoti teise į gynybą. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. M. klausos sutrikimais nesiskundė, nepateikė jokių medicinos dokumentų apie savo sveikatos būklę. Pažymą iš Molėtų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro nuteistasis pateikė apeliacinės instancijos teismui tik bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, tačiau teismas, visiškai nesiaiškinęs, kada atsirado sveikatos sutrikimai, nusprendė, kad jie buvo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kasatorius nurodo, kad iš Molėtų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2009 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. S–341 (pateikto kartu su kasaciniu skundu) matyti, jog per visą bylos ikiteisminio tyrimo laikotarpį, taip pat jos nagrinėjimą teisme I. M. jokiais sveikatos sutrikimais nesiskundė ir pas medikus nesikreipė (paskutinis apsilankymas medicinos įstaigoje užfiksuotas 2008 m. birželio ir rugsėjo mėn.). Dėl ūžimo ausyse, kai buvo diagnozuotas mišraus tipo klausos sutrikimas, I. M. kreipėsi tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išvakarėse – 2009 m. rugsėjo 3 d. Be to, tai, kad I. M. visavertiškai dalyvavo procese, patvirtina ir išsamūs bei nuoseklūs jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu, aiškūs ir suprantami jo atsakymai į teisėjo klausimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad I. M. gerai suprato kaltinimų esmę ir galėjo nuo jų gintis pats, todėl gynėjo pagalba nebuvo privaloma, o BPK 51 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad esminis BPK pažeidimas, numatytas BPK 369 straipsnio 3 dalyje, paprastai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. Tokiais atvejais apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 4 punkto taisyklėmis, panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, negrąžindamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pats priima naują nuosprendį. Išimtį, kada byla gali būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, sudaro pažeidimai, numatyti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodytas minėtas pagrindas priimti skundžiamą sprendimą (nutartį) ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo I. M. apeliacinio skundo, šio teismo nutartis naikintina perduodant bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasacinis skundas tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą (nutartį), kuria bylą perdavė nagrinėti iš naujo, o apeliacinio skundo nenagrinėjo.
Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo argumentavo tuo, kad buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 8 punkte įtvirtintas nešališkumo principas, nes procese nedalyvavo nuteistojo I. M. gynėjas, kurio dalyvavimas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas buvo būtinas. Gynėjo dalyvavimo būtinumą, teismo manymu, lemia aplinkybės, kad I. M. turi akivaizdų klausos sutrikimą, dėl kurio pats negalėjo tinkamai gintis, o tai liudija byloje pateiktas medicinos įstaigos pažymėjimas (b. l. 148), kuriame nurodyta apie nuteistajam diagnozuotą mišraus tipo klausos pakenkimą. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos dėl to, kad pirma – neteisingai interpretuojamas teismo nešališkumo principas, kurį teismas besąlygiškai sieja su BPK 44 straipsnio 8 punkto ir 51 straipsnio nuostatų įgyvendinimu, antra – nėra patikimai nustatytos aplinkybės, ar tikrai nuteistasis I. M. dėl fizinių trūkumų negalėjo pasinaudoti savo teise į gynybą.
Baudžiamąjį procesą reglamentuojančiose normose įtvirtinti reikalavimai, kad baudžiamosiose bylose teisingumą vykdantys teismai privalo vadovautis principu, jog įstatymui ir teismui visi asmenys yra lygūs (BPK 6 straipsnis). Esant aplinkybėms, keliančioms pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo, toks teisėjas negali nagrinėti bylos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartyse) yra išaiškintas teismo nešališkumo principas subjektyviąja ir objektyviąja prasme. Subjektyvus nešališkumas reiškia, kad teismas (teisėjas) negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo, būti tendencingas; asmeninis (subjektyvus) nešališkumas preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyviąja prasme teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas vyktų taip, jog nekiltų jokių abejonių dėl teismo (teisėjo) nešališkumo, kad su visais bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog kam nors iš jų reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas; vertinant objektyvųjį nešališkumo aspektą turi būti nustatyti tikri faktai, keliantys dėl to abejonių. Teismo nešališkumo principas negali būti aiškinamas plečiamai ir procesinės klaidos ar pažeidimai patys savaime dar nereiškia šio principo pažeidimo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Tokių aplinkybių nenustatyta, jų nenurodė ir nuteistasis I. M.
Iš bylos dokumentų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu I. M., kuriam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, jo atsisakė. Nesant duomenų apie tai, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepaskyręs I. M. gynėjo. Apeliacine tvarka skųsdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistasis nurodė, kad neginčija tos nuosprendžio dalies, kur jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už svetimo turto vagystę, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pavogto turto vertės bei civilinio ieškinio dydžio, taip pat – dėl jo turto konfiskavimo. Apeliacinis skundas argumentuotas tuo, kad neištirtos aplinkybės apie realią pavogtų aliuminio laidų vertę (ji nustatyta neteisingai), o konfiskuotas automobilis kaip nusikaltimo priemonė nebuvo būtina. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas 2009 m. rugsėjo 2 d. Molėtų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro išduotas pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad I. M. diagnozuotas mišraus tipo klausos pakenkimas. Apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas nesiaiškino, ar šis sveikatos pakenkimas egzistavo anksčiau, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme (o tokių duomenų ir nepateikta), kokio laipsnio yra šis pakenkimas, t. y. ar jis yra toks fizinis trūkumas, kuriam esant I. M. negalėtų tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą. Taigi teismas objektyviai nepatikrino minėtų duomenų, neapklausė I. M. apie jo sveikatos būklę bei galimybę visavertiškai dalyvauti procese, todėl negalėjo spręsti apie teisių į gynybą suvaržymą. Pažymėtina, kad prie kasacinio skundo pateikta tos pačios pirminės sveikatos priežiūros įstaigos (Molėtų rajono) rašytinė informacija, susijusi su I. M. sveikatos būkle, taip pat kelia abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų. Taigi realiais faktiniais duomenimis nėra pagrįstos ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BPK 51 straipsnio pažeidimų. Tik išsiaiškinus minėtas aplinkybes galima spręsti, ar buvo pažeistos I. M. teisės į gynybą baudžiamojo proceso metu.
Apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Gintaras Goda
Dalia Bajerčiūtė
