Baudžiamoji byla Nr. 2K-33/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.; 2.1.4.11.1.
(S)
2010 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 213 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šio nuosprendžiu nuteistas ir O. B., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nutartis, kuria atmestas A. V. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
A. V. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 25 vnt. netikrų kupiūrų po 200 eurų, kurias iki 2008 m. birželio 10 d., 21.30 val., laikė savo namo Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, miegamojo kambario spintelėje prie lovos, kol kratos metu šiuos netikrus pinigus surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Taip pat A. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su O. B., nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo baltos spalvos miltelių, kurių bendroji masė 993,51 g, o jų sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurio masė yra 328,48 g., juos laikė nenustatytoje vietoje, o 2008 m. birželio 10 d., apie 15.50 val., motociklu „Suzuki GSX-R 750“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno iki Vilniaus r., Avižienių k., Sudervės g., kur kelyje Avižieniai-Sudervė, šalutiniame keliuke, apie 50 m atstumu nuo autobusų stotelės „Avižieniai“, perdavė šias psichotropines medžiagas O. B.
Nuteistasis A. V. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, jį išteisinti bei nutraukti jam baudžiamąją bylą. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 301 straipsnius, neįrodęs kaltės, nuteisė jį pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Teismai nepagrįstai nepatikėjo A. V. parodymais, nenurodė, kokiais įrodymais pagrindė jo kaltę ir vadovavosi tik prielaida, kad nuteistasis turėjo žinoti įgijęs bei laikęs netikrus pinigus. Taip teismai pažeidė BK 1 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 11 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnį, 15 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nuteistasis pažymi, kad be specialių techninių priemonių netikros valiutos nebuvo galima atpažinti. Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad A. V. baudžiamasis persekiojimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį turėjo būti nutrauktas dar ikiteisminio tyrimo stadijoje pagal BPK 212 straipsnio 2 punktą. Byloje neįrodyta, kad pas O. B. surastos psichotropinės medžiagos buvo įgytos iš A. V. Teismai sprendimus grindė spėliojimais ir prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nešališkumo principą, nekaltumo prezumpciją, įrodinėjimo naštą perkėlė įtariamajam ir buvo neobjektyvus: savaip interpretavo byloje esančių telefoninių pokalbių turinį, apklausė suinteresuotus bylos baigtimi policijos pareigūnus. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į padarytus BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimus ir pats pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį bei 301 straipsnio 1 dalį. Teismas nutartyje konstatavo, kad susitikimo metu A. V. nieko neperdavė O. B. ir tai patvirtina liudytojai V. L., V. G., R. G., tačiau toje pačioje nutartyje teismas padarė nepagrįstą priešingą išvadą apie tai, kad A. V. perdavė psichotropines medžiagas.
Atsiliepimu į nuteistojo A. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, išsamiai išnagrinėjo ikiteisminio tyrimo duomenis, pripažino juos įrodymais ir, įvertinę jų visetą pagal savo vidinį įsitikinimą, priėmė pagrįstą sprendimą vadovaudamiesi duomenimis, surinktais įstatymo nustatyta tvarka. Prokuroras taip pat teigia, kad kasatoriaus argumentai apie neteisėtai atliktą policijos pareigūnų apklausą yra nepagrįsti. BPK 78, 79, 80 straipsnių nuostatos nedraudžia apklausti kaip liudytoją policijos pareigūną. Be to, BPK 57 ir 58 straipsniai nenumato liudytojų nušalinimo galimybės. Liudytojų parodymų, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas yra teismo prerogatyva.
Nuteistojo A. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo reikalavimų ir kasatoriaus nurodytų baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti fakto klausimų, iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kolegija negali svarstyti ir spręsti pagrindinio kasacinio skundo reikalavimo - kasatorių išteisinti ir bylą jam nutraukti, nes jo kaltė dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų yra neįrodyta.
Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Iš A. V. kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis ginčija žemesniųjų teismų sprendimus esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo aspektais. Tačiau netinkamą BK bendrosios ir specialiosios dalies normų taikymą kasatorius argumentuoja tuo, kad teismai netinkamai vertino bylos įrodymus. Kasatorius teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis žinojo įgijęs ir laikęs netikrus pinigus, o pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – nesant įrodymų, jog pas O. B. rastos psichotropinės medžiagos buvo įgytos iš A. V.
Į tokius skundo argumentus atsakytina, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymais baudžiamajame procese laikomi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina arba paneigia bent vieną reikšmingą bylai išspręsti aplinkybę. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas turi grįsti įrodymais, kurie gauti teisėtais būdais ir įvertinti, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. V. veikos teisinį įvertinimą pagal BK 213 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nuosprendyje pakankamai aiškiai išdėstė, kokiais duomenimis vadovaudamasis pripažino įrodytomis šio nuteistojo padarytas veikas. Teismas rėmėsi liudytojų A. R., K. P., R. G., V. L., J. C., V. G. parodymais, 2008 m. birželio 10 d. tarnybinio pranešimo, O. B. automobilio „Mercedes Benz“ apžiūros, A. V. gyvenamosios vietos kratos duomenimis, 2008 m. birželio 11 ir 12 d. policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialistų išvadomis, informacija, kuri įtvirtinta 2008 m. birželio 12 d. ir liepos 4 d. apžiūros protokoluose, 2008 m. birželio 11 d. protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, bei kita rašytine bylos medžiaga. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje pateikė išsamų bylos duomenų įvertinimą, motyvuodamas, kaip jie įrodo aplinkybes, rodančias į objektyviuosius ir subjektyviuosius kiekvieno iš A. V. inkriminuotų nusikaltimų požymius.
Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, paneigiančius kasatoriaus versiją apie netikrų eurų atsiradimo jo namuose aplinkybes ir apie tai, kad nebuvo galima suprasti, jog nuteistojo įgyti bei laikyti pinigai yra netikri. Šis teismas remdamasis bylos medžiaga paneigė visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad kasatorius nežinojo įgijęs ir laikęs netikrus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsakė į nuteistojo argumentus dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo konstatuojant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Šis teismas dar kartą įvertino bylos duomenis ir patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad bylos faktinės aplinkybės įrodo, jog būtent A. V. motociklu atvežė psichotropines medžiagas, kurios vėliau buvo surastos A. B. automobilio bagažinėje. Savo išvadą teismas pagrindė ir liudytojų V. L., V. G., R. G., sekusių nuteistuosius bei stebėjusių jų susitikimo momentą, parodymų analize. Nors teismas ir pripažino, kad policijos darbuotojai kvaišalų perdavimo fakto ir nematė, tačiau savo išvadą apie tai, kad maišelį su psichotropinėmis medžiagomis O. B. perdavė ne kas kitas, o A. V., pagrindė bylos įrodymų visetu: telefoninių pokalbių, bendravimo SMS žinutėmis faktais ir turiniu, nuteistųjų susitikimo faktu ir tuoj po tokio susitikimo O. B. automobilyje rasta psichotropine medžiaga. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leido teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti visą nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą nusikalstamos veikos eigą. Be to, teismas nepaliko neaptartų ir abiejų nuteistųjų parodymų dėl tarpusavio susitikimo aplinkybių. Nutartyje argumentuotai ir remiantis nustatytais faktais bei aplinkybėmis paneigta A. V. teisme iškelta versija apie tai, kad jis su O. B. buvo susitikęs dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo ir šio susitikimo metu pastarajam nieko neperdavė. Teismas dar kartą įvertino nuteistojo O. B. parodymus, nustatė jų prieštaringumo priežastis ir pagrįstai atmetė nepasitvirtinusią jo versiją, kad psichotropines medžiagas jis nupirko iš pažįstamo asmens prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“.
Taigi darytina bendra išvada, kad teismai savo išvadas pagrindė įrodymais nepažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų, o rodymai įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu. Pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo A. V. kaltės ir atsakomybės pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį klausimai išspręsti teisingai.
Dėl liudytojų apklausos teisėtumo
BPK 78 straipsnyje apibrėžta liudytojo sąvoka ir nurodyta, kad juo gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, žinantis kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. BPK 79 straipsnyje nurodyta, kokie asmenys negali būti liudytojais, o BPK 80 straipsnyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai. BPK 276– 282 straipsniuose yra reglamentuota liudytojo apklausa bylos nagrinėjimo teisme metu. Nė viename iš šių straipsnių nėra nurodyta, kad Operatyvinės veikos įstatymo numatytuose veiksmuose dalyvavę ar pagal BPK ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikę policijos pareigūnai negali būti kviečiami į teismo posėdį ir apie jiems žinomas bylos aplinkybes apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles. Priešingai, BPK 276 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Paprastai tokių asmenų parodymai yra svarbūs teismui tikrinant byloje esančių duomenų rinkimo būdus, jų procesinio įtvirtinimo aplinkybes, aiškinantis kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Tokie liudytojai yra prisaikdinami, įspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį ir teismas priimdamas nuosprendį jų parodymais gali remtis. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantys asmenys ir policijos pareigūnai, nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Liudytojo pareiga sakyti tiesą baudžiamojoje byloje užtikrinama tuo, kad už tokios pareigos nevykdymą yra nustatyta net baudžiamoji atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismui tikrinant nagrinėjamos bylos duomenis apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą, nuteistųjų disponavimo psichotropine medžiaga aplinkybes, telekomunikacijų tinklais perduotos ir byloje užfiksuotos informacijos gavimą, O. B. ir A. V. bendravimo, sulaikymo, O. B. automobilio apžiūros, A. V. gyvenamosios vietos kratos aplinkybes, šis teismas nepažeisdamas BPK taisyklių apklausė penkis policijos pareigūnus, nurodytus apklaustinų teisiamajame posėdyje liudytojų sąraše, ir pagal prokuroro prašymą teisme kaip liudytoją apklausė policijos pareigūną bylos tyrimo grupės narį J. C.. Tokių liudytojų apklausa rungimosi principu pagrįstame teismo procese ir jų parodymų pripažinimas nuteistąjį kaltinančiais parodymais nėra pagrindas pripažinti teismą šališku ar pažeidusiu nekaltumo prezumpcijos principą.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad tikrindamas įrodymų vertinimą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, nes apklausti kaip liudytojai ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo suinteresuoti bylos baigtimi ir turėjo būti nušalinti. Tačiau BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriame apibrėžti nušalinimo pagrindai ir kurio pažeidimą nurodo kasatorius, nenumatyta galimybė liudytoją pripažinti negalinčiu dalyvauti procese ir nušalinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas
