A. D. pagal BK 253 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-104-788/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11474-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.22.1.2; 2.1.7.1; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistajai A. D., jos gynėjui advokatui Haroldui Juškai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. D. gynėjo advokato Haroldo Juškos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu A. D. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. D. nuteista už tai, kad savo gyvenamajame name adresu: (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdama leidimo, laikė tris tinkamus šaudyti šaunamuosius ginklus ir didelį kiekį (103 vnt.) šovinių, kol 2022 m. birželio 20 d. apie 8.45 val. kratos metu šaunamuosius ginklus bei šovinius paėmė teisėsaugos pareigūnai. A. D. namuose rasta:

- pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro B kategorijos šautuvas „Toz-8“ (Nr. 1646), skirtas šaudyti 5,6 mm kalibro šoviniais;

- pramoninės gamybos 16-o kalibro lygiavamzdis dvivamzdis medžioklinis B modelio šautuvas, kurio vamzdžio ir atramos numeriai panaikinti (lovelio Nr. 23829), skirtas šaudyti 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais;

- pramoninės gamybos 16-o kalibro lygiavamzdis vienvamzdis B kategorijos medžioklinis IŽK modelio šautuvas (Nr. I80615), skirtas šaudyti 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais;

- 19 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių (9 mm PM), skirtų A ir B kategorijos šaunamiesiems ginklams: 9 mm kalibro įvairių modelių pistoletams ir automatiniams pistoletams;

- 1 pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinys (7,62 x 39), skirtas A ir B kategorijos šaunamiesiems ginklams: įvairių modelių 7,62 mm kalibro šautuvams, automatiniams šautuvams ir kulkosvaidžiams;

- 1 pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinys (7,62 x 39) su trasuojamąja kulka, skirtas A ir B kategorijos šaunamiesiems ginklams: įvairių modelių 7,62 mm kalibro šautuvams, automatiniams šautuvams ir kulkosvaidžiams;

- 21 vnt. pramoninės gamybos 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinių šovinių, skirtų B kategorijos šaunamiesiems ginklams – įvairių modelių 16-o kalibro lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams;

- 61 vnt. pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinių, skirtų B kategorijos šaunamiesiems ginklams: įvairių modelių 5,6 mm kalibro pistoletams, revolveriams, šautuvams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių esmė

2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus nuosprendžius:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, jog kaltinamoji, būdama vyresnio amžiaus, po staigios vyro netekties patyrusi išgyvenimų, susirgusi onkologine liga, neturinti žinių apie šaunamuosius ginklus ir nemokanti jais naudotis, nesiekė pažeisti BK 253 straipsnyje nustatyto nusikaltimo objekto – sukelti grėsmės visuomenės saugumui. Kaltinamosios elgesys po vyro mirties nesiimant priemonių, kad būtų išspręstas ginklų ir šovinių laikymo teisėtumo klausimas, rodo jos nerūpestingą, neatsakingą elgesį, o ne tyčią neteisėtai juos laikyti.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, konstatavo priešingai, t. y. kad byloje esančių faktinių duomenų visuma patvirtina, jog A. D. žinojo, kad jos namuose esančiame seife yra šaunamieji ginklai ir šoviniai, kuriems laikyti yra būtinas leidimas, tiek dėl savo asmeninių savybių, tiek dėl turimos gyvenimiškos patirties ji neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Dėl to apeliacinės instancijos teismas A. D. priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pripažindamas ją kalta ir nuteisdamas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistosios A. D. gynėjas advokatas H. Juška prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, teisingą ir motyvuotą nuosprendį, A. D. išteisindamas dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė BK 253 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatskleidė šio nusikaltimo sudėties požymių ir nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šio teismo išvados yra nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, neatitinka byloje surinktų duomenų. Byloje nebuvo išsamiai ir nuosekliai ištirtos visos aplinkybės, pašalintos abejonės, pats nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis. Šis teismas taip pat įrodymais pripažino duomenis, kurie neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų (kratos protokolu). Nurodyti BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas A. D. kaltę, nepagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų K. Šulco ir I. Treimanytės prieštaringais parodymais. Šių asmenų parodymai ne tik tarpusavyje skiriasi dėl esminių faktinių aplinkybių, susijusių su kratos atlikimo ir ginklų paėmimo eiga, bet ir prieštarauja bylos medžiagai. Priešingai nei parodė pareigūnai K. Šulcas, I. Treimanytė, kratos protokole nebuvo užfiksuotas A. D. neva užduotas klausimas dėl turimų draudžiamų daiktų ir jos pasakymas apie turimus ginklus. Tokie liudytojų parodymai dėl aptariamų aplinkybių, kurie atsirado jau ikiteisminio tyrimo metu, vertintini kaip dirbtinis ir nesąžiningas siekis pagrįsti A. D. žinojimą apie neva turimus ginklus. Be to, šie pareigūnai skirtingai nurodė kratos atlikimo eigą (kurioje namo vietoje buvo pradėta daryti krata), aplinkybes dėl raktų nuo seifo gavimo, dėl A. D. sveikatos atliekant kratą. Pareigūno K. Šulco parodymų patikimumas kelia abejonių dar ir dėl to, kad teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, jog tai, kada ir kur buvo sulaikyta A. D., jam nėra žinoma. Tačiau iš nutarimo sulaikyti ir įtariamojo laikino sulaikymo protokolo matyti, kad A. D. faktiškai laikinai sulaikyta buvo dar savo namuose. Taigi, K. Šulcui apie A. D. sulaikymą neabejotinai buvo žinoma, kadangi jis ją vėliau ir nuvežė į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Be to, teisminio nagrinėjimo metu K. Šulcas parodė, kad pas A. D. rasti ginklai buvo geros būklės, nors specialisto išvadoje nurodoma, jog ginklų metalinės dalys paveiktos korozijos. Visa tai sudaro pagrindą manyti, kad pareigūnų parodymai kelia pagrįstų abejonių, todėl skundžiamame nuosprendyje jie nepagrįstai pripažinti sąžiningais ir patikimais.

3.3. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo pasisakyta dėl kratos, atliktos A. D. gyvenamajame name, teisėtumo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliktas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus. Įvairiems procesiniams veiksmams atlikti buvo sudaryta ikiteisminio tyrimo grupė. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo redakcija) 17, 25–26, 28, 33 punktuose nustatyta ikiteisminio tyrimo grupės sudarymo tvarka, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar padalinio vadovo teisės pavesti pavaldiems pareigūnams atlikti atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Šiuo atveju nė vienoje iš byloje esančių rezoliucijų nėra duomenų, kad į ikiteisminio tyrimo grupę būtų buvę įtraukti aptariamą kratą atlikę Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai K. Šulcas, R. Bernotienė, I. Treimanytė, V. Pundzius, taip pat kad jiems būtų buvęs duotas atskiras pavedimas atlikti proceso veiksmus. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad nagrinėjamu atveju minėtą kratą atliko subjektai, neturintys teisės dalyvauti tokiame veiksme, ir šis pažeidimas yra esminis, parodantis atliktos kratos ir jos metu gautų rezultatų neteisėtumą.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė BK 253 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo subjektyvųjį požymį – A. D. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. D. žinojo ir suvokė, jog savo namuose ji neteisėtai, neturėdama leidimo, laikė šaunamuosius ginklus, ir norėjo taip veikti. Tačiau byloje nėra objektyvių ir neginčytinų duomenų, kaip šaunamieji ginklai ir šoviniai atsirado A. D. gyvenamojo namo patalpose ir kam jie priklauso. Viso proceso metu A. D. nuosekliai tvirtino, kad kratos metu rasti ir paimti ginklai bei šoviniai jai nepriklauso ir kad galimai jie priklausė jos mirusiam sutuoktiniui, kuris buvo medžiotojas ir naudojosi seifu, kuriame buvo rasti minėti daiktai. Skundžiamame nuosprendyje, pagrindžiant A. D. kaltę, pabrėžiama, kad seifas, kuriame buvo laikomi ginklai ir šoviniai, buvo jos gyvenamajame name. Tačiau tai prieštarauja kasacinės instancijos teismo suformuotai praktikai, pagal kurią uždraustų daiktų suradimas tam tikro asmens gyvenamojoje vietoje, nesant jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kaip jie atsirado ir kam priklauso, nėra besąlygiškas įrodymas, jog būtent šis asmuo tyčia juos įgijo ir laikė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-490/2001, 2K-157/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-281/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-281/2011">2K-281/2011</a>). Šiuo atveju būtina nustatyti ir tokio asmens kaltę, kuri pasireiškia tik tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC04OTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-895/2017">2K-4-895/2017</a>).

3.5. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju A. D. neturėjo jokių specialių žinių, susijusių su ginklų surinkimu ir išardymu. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, šaunamieji ginklai ir šoviniai buvo surasti ne kasdienio naudojimo patalpose, o nedažnai naudojamoje palėpėje esančiame seife, tai sudaro pagrindą konstatuoti minimalų jų laikymo pavojingumą. Be to, kratos metu rasti šaunamieji ginklai buvo išardyti, t. y. buvo rastos atskiros jų dalys, kurios nesurinktos nėra tinkamos šaudyti. Patys ginklai yra senoviniai, paveikti korozijos, o tai, kad jie atitinka šaunamųjų ginklų paskirtį, asmeniui, nesusijusiam su ginklais, tarp jų ir A. D., negali būti suvokiama. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad A. D. veiksmai nekelia tokio pavojingumo aplinkiniams ir apskritai visuomenės saugumui, kas sudarytų pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Jei kasacinės instancijos teismas laikytų, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog buvo padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 253 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti konstatuotos BK 37 straipsnio įtvirtintos sąlygos, kurioms esant A. D. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios A. D. gynėjo advokato H. Juškos kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo

5. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismų išvada, jog A. D. žinojo apie jos namuose seife laikomus šaunamuosius ginklus ir šovinius, nepagrįsta bylos įrodymais. Skunde taip pat pareiškiama apie įrodymų, gautų kratos metu, neleistinumą. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta. Minėta teismų išvada padaryta įvertinus kratą atlikusių policijos pareigūnų K. Šulco, I. Treimanytės, V. Pundziaus ir R. Bernotienės parodymus, taip pat bendrą nustatytų aplinkybių kontekstą. Liudytojų parodymais nustatyta, kad A. D. pareigūnams pati pranešė, jog namuose turi ginklų, paaiškino, kur jie yra, ir padavė raktą nuo seifo. Tai, kad ši aplinkybė neužfiksuota kratos protokole, savaime nereiškia, kad teismai turėjo pripažinti tokius liudytojų parodymus nepatikimais. Kasaciniame skunde pabrėžiami kai kurie kratos eigos ir protokolo surašymo trūkumai taip pat neleidžia daryti tokios išvados.

6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo pasisakyta dėl pačios kratos, atliktos A. D. gyvenamajame name, teisėtumo. Kasatoriaus teigimu, minėta krata atlikta neteisėtai, nes ją atliko subjektai, neturintys teisės ją daryti, todėl kratos rezultatai nėra leistinas įrodymas. Šie teiginiai nepagrįsti.

7. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad krata A. D. namuose buvo atlikta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai atliekant ikiteisminį tyrimą dėl UAB „C K“ finansinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Buvo įtariama, kad A. D., dirbdama minėtoje įmonėje slaugytoja, neįnešdama į kasą iš klientų paimtų pinigų, padeda vadovams vykdyti nusikalstamas veikas. Siekiant surasti ir paimti bylai reikalingus dokumentus ar grynuosius pinigus, Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartimis buvo leista atlikti kratas A. D. naudojamame automobilyje, gyvenamajame name ir kitos paskirties patalpose (1 t., b. l. 37–38, 47–48). Įvairiems procesiniams veiksmams atlikti buvo sudaryta ikiteisminio tyrimo grupė (1 t., b. l. 19–21). Byloje nėra duomenų, kad į šią grupę būtų buvę įtraukti aptariamą kratą atlikę Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai K. Šulcas, R. Bernotienė, I. Treimanytė, V. Pundzius. Tačiau visi kratoje dalyvavę pareigūnai parodė, kad kratos iniciatorė buvo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyba, iš kurios pareigūnų buvo gautas atskiras pavedimas atlikti procesinius veiksmus. Liudytojas V. Pundzius parodė, kad minėtas pavedimas atlikti kratą buvo žodinis.

8. BPK 175 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prireikus tyrimo veiksmus atlikti kitoje vietovėje, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas gali patys juos atlikti arba pavesti tai padaryti atitinkamam prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai. BPK 175 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga turi teisę pavesti tyrimo veiksmus atlikti tik tokiai pat kitos vietovės ikiteisminio tyrimo įstaigai. Jeigu atlikti atskirus veiksmus reikia pavesti kitos vietovės kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai, su atitinkamu prašymu kreipiamasi į prokurorą. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo redakcija) 17 punkte nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas, turėdamas visas BPK nustatytas ikiteisminio tyrimo pareigūno teises ir pareigas, pagal savo kompetenciją atsako už jam pavaldžių įstaigos ar jos padalinio, kurių pagrindinė ar viena iš funkcijų yra atlikti ikiteisminį tyrimą, pareigūnų darbo organizavimą ir jų procesinės veiklos kontrolę ir privalo: 17.1. atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo pobūdį pavesti ikiteisminį tyrimą atlikti vienam ar keliems pavaldiems pareigūnams; 17.2. esant didelės apimties ikiteisminiam tyrimui, prireikus žodžiu ar raštu pavesti pavaldiems pareigūnams (neįtrauktiems į ikiteisminio tyrimo grupės sudėtį) atlikti atskirus proceso veiksmus.

9. Konstatuotina, kad tai, jog teismo sankcionuotą kratą A. D. namuose atliko ne patys Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai, įtraukti į atitinkamą ikiteisminio tyrimo grupę, o pagal žodinį pavedimą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, nereiškia pačios kratos ir jos rezultatų neteisėtumo. Todėl teismai, pripažindami kratos protokolą, kuriame užfiksuotas ginklų ir šovinių suradimo A. D. namuose faktas, leistinu įrodymu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), esminio baudžiamojo proceso pažeidimo nepadarė.

Dėl BK 253 straipsnio 2 dalies taikymo

10. Pagal BK 253 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. Šio BK straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, o nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių požymius, apyvartos reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas ir Lietuvos Respublikos sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymas. Minėtų daiktų tinkamumas naudoti yra įrodinėtina aplinkybė, ji turi būti nustatyta taip, kad dėl to nekiltų pagrįstų abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY0LTY4OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-164-689/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-164-689/2021">2K-164-689/2021</a>, 2K-71-628/2023). Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo BK 253 straipsnyje nurodytų veikų padarymo momento, t. y. neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis pradžios. Tačiau vien tik minėtų daiktų suradimas pas asmenį, neturintį leidimo juos laikyti ar kitaip disponuoti jais, savaime nereiškia asmens kaltumo dėl BK 253 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymo. Šiuo atveju būtina nustatyti ir tokio asmens kaltę, kuri tokiame nusikaltime pasireiškia tik kaip tiesioginė tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko ar kitaip disponuoja šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis, ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC04OTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-895/2017">2K-4-895/2017</a>). Savo veikos neteisėtumo suvokimas šiuo atveju privalo būti įrodytas ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad uždraustų daiktų suradimas tam tikro asmens gyvenamojoje vietoje, nesant jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kaip jie atsirado ir kam priklauso, nėra besąlygiškas įrodymas, jog būtent šis asmuo tyčia juos įgijo ir laikė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-281/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-281/2011">2K-281/2011</a>).

11. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė skirtingas išvadas dėl to, ar A. D. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai laiko šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, ir to norėjo, tai lėmė ir priimtų nuosprendžių pobūdį. Pirmosios instancijos teismas išteisino kaltinamąją pagal BK 253 straipsnio 2 dalį kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokurorės apeliacinį skundą, pripažino A. D. kalta ir nuteisė ją pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui. Šis teismas, darydamas išvadą, kad A. D. veikoje nėra tiesioginės tyčios, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad rasti ginklai ir šoviniai priklausė A. D. mirusiam sutuoktiniui, kuris buvo medžiotojas; kaltinamoji žinių apie šaunamuosius ginklus neturi ir nemoka jais naudotis; kratos metu ji prašė pareigūnų rastus ginklus „palikti atminimui“, o tai patvirtina jos nesuvokimą apie tokių daiktų laikymo neteisėtumą. Seifas su ginklais stovėjo namo palėpėje, į kurią kaltinamoji po vyro mirties vengdavo kilti. Šio teismo vertinimu, A. D., būdama nejauno amžiaus, po vyro mirties patyrusi išgyvenimų, susirgusi onkologine liga, nesiimdama pastangų išspręsti paveldėtų ginklų ir šovinių teisėtumo klausimą ar tiesiog pranešti apie jų buvimą policijai, elgėsi nerūpestingai, tačiau neturėjo tyčios juos neteisėtai laikyti ir pažeisti BK 253 straipsnio saugomą teisinę vertybę – sukelti grėsmę visuomenės saugumui.

13. Apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas kitokį A. D. kaltės vertinimą, minėtų pirmosios instancijos teismo pabrėžtų aplinkybių nepaneigė, bet savo išvadą dėl jos kaltumo argumentavo neteisėto tokių ginklų ir šovinių laikymo pavojingumu visuomenės saugumui, faktu, kad jie buvo rasti jos gyvenamajame name ir ji „bet kuriuo metu galėjo į jį patekti“, taip pat tuo, kad po vyro mirties ji nesiėmė jokių veiksmų ginklų ir šovinių laikymui legalizuoti, apie turimus ginklus ir šovinius neinformavo teisėsaugos institucijų (nuosprendžio 25 punktas). Pažymėtina, kad toks apeliacinės instancijos teismo esminės išvados byloje argumentavimas rodo, jog šis teismas vadovavosi prezumpcija, kad A. D., kaip namo, kuriame rasti ginklai ir šoviniai, savininkė ir gyventoja, suvokė ginklų ir šovinių laikymo neteisėtą pobūdį ir pavojingumą ir norėjo taip veikti. Tačiau byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstas leidžia pagrįstai abejoti tokia išvada.

14. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl tyčinės kaltės nebuvimo A. D. veikoje, kartu papildomai pažymi, kad asmens, neteisėtai laikiusio kokį nors uždraustą daiktą namuose, mirtis nereiškia prezumpcijos, kad kitas tame name gyvenantis jo artimasis, žinantis apie namuose likusį tokį daiktą, automatiškai tampa mirusiojo neteisėtos veikos tęsėju. Priešingai išvadai pagrįsti būtina surinkti duomenis, iš kurių galima spręsti, kad toks asmuo sąmoningai apsisprendė tapti tokio uždrausto daikto turėtoju, suvokdamas to neteisėtą pobūdį ir pavojingumą. Nagrinėjamos bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti tokią išvadą. Byloje nustatyta tik tai, kad A. D. žinojo, kad po vyro mirties palėpėje esančiame seife yra ginklų, apie tai pati pranešė kratą darantiems pareigūnams. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ji iki ar po vyro mirties būtų kada nors prisilietusi prie šių ginklų arba bent atidariusi palėpėje esantį seifą ir tiesiogiai mačiusi jo turinį. Šių aplinkybių byloje nebuvo bandoma įrodinėti. Apklausti A. D. vaikai patvirtino, kad į palėpę, kurioje rastas seifas su ginklais, nebuvo įprasta eiti, motina su jais apie ginklus niekada nekalbėjo. Miręs sutuoktinis V. D. buvo gydytojas (dirbo (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir V. D. med. paslaugų įmonėje), medžiotojas, nusikalsti nelinkęs asmuo, taigi jo artimieji neturėjo pagrindo įtarti, kad jis gali laikyti ginklus namuose neturėdamas atitinkamo leidimo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti, kad A. D. žinojo apie seife laikomų ginklų ir šovinių kiekį, kategorijas ir jų laikymo teisėtumo reikalavimus.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės nepatvirtina, kad A. D. po vyro mirties būtų sąmoningai apsisprendusi tęsti mirusio sutuoktinio pavojingą veiką – toliau neteisėtai laikyti namuose likusius vyro ginklus ir šovinius. Vien tik žinojimas apie tai, kad vyras laikė seife ginklus, ir po jo mirties nesiėmimas pastangų išspręsti jų laikymo teisėtumo klausimą, atsižvelgiant į visą bylos aplinkybių kontekstą, šiuo atveju neleidžia daryti išvados, jog A. D. suvokė tokio savo neveikimo pavojingumą visuomenei. Toks konstatavimas reiškia, kad jos veikoje nėra tiesioginės tyčios, kaip būtino subjektyviojo BK 253 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio.

16. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. D. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis), todėl šis nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį A. D. be pakeitimų.

Teisėjai Arūnas Budrys

Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas