(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-413/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
129.2; 41
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovui Z. J. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei atsakovo Z. J. priešieškinį ieškovui ir atsakovams antstolei Virginijai Meškauskienei bei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys: E. G., atstovaujama globėjos L. D., E. J., A. M., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad teismo antstolis vykdė priverstinį skolininko (atsakovo Z. J.) turto realizavimą (vykdomoji byla Nr. 9-1910/2002). Ieškovas 2002 m. lapkričio 29 d. turto pardavimo be varžytynių akto pagrindu už 41 100 Lt įsigijo atsakovo turtą – butą, ir įregistravo į jį nuosavybes teises. Jis butą įgijo vykdant priverstinį skolininko turto pardavimą, antstolio veiksmai nebuvo skundžiami ir nėra pripažinti neteisėtais, todėl jis yra sąžiningas turto įgijėjas. Atsakovas geruoju atsisakė išsikelti iš buto ir naudojasi juo be atlygio, taip pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę.
Ieškovas prašė iškeldinti atsakovą su kartu bute gyvenančiais šeimos nariais (E. G., E. J., E. J.) iš ginčo buto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
Priešieškiniu atsakovas Z. J. prašė pripažinti negaliojančiu 2002 m. lapkričio 29 d. turto pardavimo be varžytynių aktą, kuriuo ieškovui parduotas ginčo butas; taikyti restituciją: priteisti iš ieškovo atsakovui Z. J. butą, iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ieškovui – 41 100 Lt.
Jis nurodė, kad turto pardavimo be varžytynių aktas yra neteisėtas ir naikintinas, nes teismo antstolis, vykdydamas priverstinį ginčo buto pardavimą, pažeidė procesinės teisės normas: 1) kitoje civilinėje byloje (Nr. 2-2998/2002) vyko ginčas dėl šio buto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (joje trečiuoju asmeniu dalyvavo teismo antstolių kontora prie Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo). Šioje civilinėje byloje ieškiniui užtikrinti teismas 2002 m. kovo 15 d. nutartimis sustabdė vykdymo veiksmus – ginčo buto pardavimą iš varžytynių– ir uždėjo šiam butui areštą. Nepaisant to, teismo antstolis nesustabdė vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 8-1910/2002 ir 2002 m. lapkričio 29 d. pardavė butą be varžytynių ieškovui (pažeisti 1964 m. CPK 396 straipsnio 7 punktas, 398 straipsnio 2 dalies 5 punktas); 2) teismo antstolis atsakovo tinkamai neinformavo apie priverstinį buto realizavimą; apie tai, kad butas parduotas, atsakovas sužinojo tik 2003 m. sausio 7 d., gavęs ieškinį dėl iškeldinimo iš buto (pažeisti 1964 m. CPK 390, 393 straipsniai); 3) butas buvo įvertintas ir parduotas už nepagrįstai mažą kainą (pažeistas 1964 m. CPK 411 straipsnis). Turto pardavimo be varžytynių aktas yra prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai. Pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį sutartis yra niekinė, jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Kadangi ginčo butas buvo parduotas pažeidžiant imperatyviąsias CK ir CPK normas, tai šis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu ginčo buto pardavimo be varžytynių aktą ir taikė restituciją, priteisė atsakovui Z. J. ginčo butą, o iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisė ieškovui 41 100 Lt; priešieškinį antstolei V. Meškauskienei atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčo butas buvo priverstinai realizuojamas vykdant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2002 m. sausio 7 d nutartį Nr. 1320V/2001. Antstolio veiksmai, vykdant šią nutartį, nebuvo skundžiami 1964 m. CPK 472 straipsnyje nustatyta tvarka. Iš civilinės bylos Nr. 2-2998/2002 matyti, kad atsakovui Z. J. buvo žinoma tik apie hipotekos teisėjo nutartį dėl buto priverstinio pardavimo iš varžytynių. Atsakovui taip pat buvo žinoma, kad civilinėje byloje Nr. 2-2998/2002 teismas priėmė nutartis dėl vykdymo veiksmų sustabdymo vykdomojoje byloje Nr. 8-1910/2002 ir ginčo buto arešto. Atsakovas dėl sveikatos būklės (jis nuo 2001 m. gegužės 15 d. gydėsi ligoninėje, po gydymo jam buvo nustatytas invalidumas) neturėjo galimybės domėtis vykdymo procesu, kuris, remiantis teismo 2002 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2998/2002, turėjo būti sustabdytas. Nurodytoje civilinėje byloje buvo pateiktas atsakovo adresas: (duomenys neskelbtini), o teismo antstolių kontora byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu. Antstolis atsakovui vykdymo dokumentus siuntė kitu adresu ((duomenys neskelbtini), kur atsakovas buvo registruotas, bet faktiškai negyveno. Teismas konstatavo, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie priverstinį buto pardavimo be varžytynių vykdymą, todėl antstolis pažeidė 1964 m. CPK 393 straipsnio 3 dalies imperatyviąsias nuostatas. Tinkamas nepranešimas apie priverstinio vykdymo pradžią užkirto atsakovui kelią dalyvauti vykdymo procese ir taip buvo pažeistos jo teisės ir teisėti lūkesčiai.
Teismas taip pat nurodė, kad turto pardavimo be varžytynių aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai. Parduodamo be varžytynių turto kaina yra esminė šios sutarties sąlyga. Pirmosiose varžytynėse pradinė buto kaina buvo nustatyta 52 000 Lt, pakartotinėse – 48 000 Lt, parduodant butą be varžytynių teismo antstolio sudaryta komisija jį įvertino 41 100 Lt, už tokią kainą jis buvo parduotas ieškovui. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovą siejo asmeninė pažintis su turto vertintoju, dalyvavusiu atliekant ginčo buto vertinimą per pakartotines varžytynes. Tuo metu buto vertė buvo nustatyta 48 000 Lt, nors pagal 2006 m. kovo 14 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymą šio buto rinkos vertė jo pardavimo ieškovui metu buvo 56 000 Lt. Teismas padarė išvadą, kad parduodamo iš varžytynių, o vėliau ir be varžytynių, buto kaina buvo nustatinėjama ir mažinama, skolininkui tinkamai nepranešus ir jam nežinant, taip buvo pažeistos turto įkainojimo taisyklės, nustatytos 1964 m. CPK 411 straipsnyje, CK 6.497 straipsnyje, tai vertintina kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimas.
Teismas konstatavo, kad, vykdant buto priverstinį realizavimą, buvo pažeistos imperatyviosios 1964 m. CPK 393 straipsnio, 396 straipsnio 7 punkto, 398 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 411 straipsnio normos. Jų pažeidimas sudarė prielaidas materialinės teisės normų (CK 6.228, 6.497 straipsnių) pažeidimui, todėl turto pardavimo be varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teismas nelaikė ieškovo sąžiningu turto įgijėju. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių išrašų iš nekilnojamojo turto registro matyti, jog ieškovas turto pardavimo be varžytynių aktų pagrindu yra įsigijęs ne vieną objektą. Yra pagrindas manyti, kad jis, žinodamas apie tai, jog buvo realizuojamas areštuotas turtas, turėjo suprasti, kad toks sandoris gali būti ateityje nuginčytas. Ieškovas, įsigijęs butą už žemesnę nei jo rinkos vertę, siekė sau naudos, todėl nėra sąžiningas įgijėjas ir jam netaikytinos CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus, 2007 m. sausio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvacija. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu turi būti ginamos tiek išieškotojo, tiek skolininko teisės bei teisėti interesai. Jei asmuo neskundė teismo antstolio veiksmų 1964 m. CPK 472 straipsnyje nustatyta tvarka, tai jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bendraisiais pagrindais (CPK 11 straipsnio 6 dalis, 150, 245 straipsniai). Suinteresuotam asmeniui nesutinkant su turto pardavimo be varžytynių aktu, kaip pirkimo – pardavimo sandoriu, jis ieškinio tvarka ginčija šį aktą, o ne atskirus teismo antstolio veiksmus. Sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu pažeistos imperatyviosios teisės normos (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Šioje normoje nenustatyta, kad sandoris turi prieštarauti būtent CK imperatyviosioms normoms, jis gali prieštarauti bet kurio įstatymo imperatyviosioms normoms ir gali būti pripažintas negaliojančiu. Prie tokių priskiriamos ir procesinės teisės normos, pažeistos turtą parduodant be varžytynių. Šiuo atveju antstolis pažeidė imperatyviąsias 1964 m. CPK normas: skolininkas nebuvo informuotas apie priverstinį sprendimo vykdymą, tiek hipotekos teisėjo nutartis, tiek kiti vykdomo procese priimti dokumentai buvo siunčiami ne tuo adresu, kur jis gyveno (1964 m. CPK 393 straipsnis); privalomai nebuvo sustabdyta vykdomoji byla (1964 m. CPK 396 straipsnio 7 punktas, 398 straipsnio 2 dalies 5 punktas); buvo pažeistos turto įkainojimo taisyklės (1964 m. CPK 411 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad turto pardavimo be varžytynių aktas naikintinas, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai taikė 1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalį (2000 m. birželio 15 d. redakcija), CK 1.80 straipsnį.
CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti ieškiniai gali būti grindžiami šio kodekso normų pažeidimais tik tais atvejais, kai teismo antstolio veiksmai šio kodekso 472 straipsnyje nustatyta tvarka buvo pripažinti neteisėtais. Teismai turto pardavimo be varžytynių aktą pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teismai neatsižvelgė į tai, kad CPK 435 straipsnio 2 dalies norma yra speciali CK 1.80 straipsnio atžvilgiu. Esant šių teisės normų konkurencijai, CK 1.80 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos. Taigi be pagrindo nebuvo taikytos 1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios pareikšti ieškinį dėl pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos realizuojant turtą be varžytynių, pripažinimo negaliojančia, prieš tai neapskundus antstolio veiksmų CPK 472 straipsnio nustatyta tvarka.
2. Teismai netinkamai taikė 1964 m. CPK 411, 431, 436 straipsnius, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.
Pirmosiose varžytynėse ginčo buto pradinė kaina buvo nustatyta 52 000 Lt, tačiau už šią kainą jo įsigyti niekas nepanorėjo. Antrosioms varžytynėms buto kainą (48 000 Lt) nustatė UAB „MTW“ turto vertintojas. Teismai nurodė, kad ieškovą siejo asmeninė pažintis su šiuo turto vertintoju. Šie argumentai negali turėti jokios teisinės reikšmės, nes butas per antrąsias varžytynes už nurodytą kainą nebuvo parduotas (neatvyko nė vienas pirkėjas, nedalyvavo ir ieškovas). Antstolis, vykdydamas turto pardavimą be varžytynių, sudarė komisiją iš UAB „Krivita“ turto vertintojų, kurie nustatė buto kainą – 41 000 Lt. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalį turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
Teismai be pagrindo rėmėsi 2006 m. kovo 14 d. UAB „Impeksservis“ vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta ginčo buto rinkos vertė – 56 000 Lt. Teismai neatsižvelgė į 1964 m. CPK 436 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad turtą parduodant be varžytynių yra nustatoma ne turto rinkos kaina, o turto pardavimo be varžytynių kaina. Buto realizavimas parduodant be varžytynių už rinkos kainą yra tiesiog neįgyvendinamas (priverstinio pardavimo metu turtas nebuvo paklausus už rinkos kainą, siekiant jį realizuoti parduodant be varžytynių; pardavime be varžytynių, be ieškovo, dalyvavo dar du pirkėjai, tačiau nė vienas jų nepanoro įsigyti buto už kainą, didesnę nei sumokėjo ieškovas). Kadangi UAB „Krivita“ ataskaita buvo parengta siekiant nustatyti parduodamo be varžytynių turto kainą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 11 punktas), o UAB „Impeksservis“ – nustatyti rinkos kainą (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 12 punktas), tai šios ataskaitos negalėjo būti lyginamos.
3. Teismai netinkamai taikė 1964 m. CPK 393 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Teismai nepagrįstai sprendė, kad antstolis pažeidė šioje normoje nustatytą imperatyvųjį reikalavimą – antstolio pareigą prieš pradedant priverstinį vykdymą išaiškinti skolininkui jo procesines teises ir pareigas. Butas buvo priverstinai realizuojamas vykdant hipotekos teisėjo nutartį. Tokiu atveju pakanka įvykdyti Hipotekos įstatymo 39 straipsnyje reikalavimą dėl vieno mėnesio termino skolininkui bei turto savininkui suteikimo ir nereikia, remiantis CPK 390 straipsniu, dar kartą įspėti skolininką dėl prievolės įvykdymo geruoju; Hipotekos įstatymo 39 straipsnio norma yra speciali CPK 390 straipsnio atžvilgiu, todėl esant jų konkurencijai taikytina specialioji norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“). Teismai nesilaikė šio nutarimo išaiškinimo.
4. Teismai netinkamai taikė CK 1.5, 1.80, 4.96 straipsnius.
Teismai laikė ieškovą nesąžiningu turto įgijėju dėl dviejų aplinkybių – dėl to, kad butas buvo parduotas už mažesnę, nei rinkos kainą, ir dėl to, kad pardavimo metu butas buvo areštuotas.
Teismai nepagrįstai šias aplinkybes laikė pakankamomis ieškovo sąžiningumo prezumpcijai paneigti. Tai prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, nes, vykdant priverstinį pardavimą, parduodamo turto kaina neprivalo būti, o dažniausiai ir nėra analogiška turto rinkos kainai. Teismai laikėsi pozicijos, kad buto arešto įregistravimas viešame registre ir aplinkybė, kad ieškovas galėjo apie tai žinoti, yra pagrindas laikyti jį nesąžiningu įgijėju. Su tokia pozicija galima būtų sutikti tik tuo atveju, jeigu turto pardavimo be varžytynių aktas būtų panaikintas, o turtas išreikalaujamas dėl to, kad buvo įregistruotas areštas, arba patenkintas kitas ieškinys. Taip egzistuotų teisiškai reikšmingas ryšys tarp akto panaikinimo ir įgijėjo išankstinio žinojimo apie galimybę panaikinti aktą tuo pagrindu. Sąžiningumas, kaip teisinė kategorija, privalo būti vertinamas kartu su revizuojamu sandoriu. Byloje nustatyta, kad turto areštas buvo taikytas trečiojo asmens, kurio ieškinys vėliau buvo atmestas (taigi ne šio arešto ar bylos pagrindu aktas buvo pripažintas negaliojančiu), prašymu. Kadangi teismų nustatyti akto pripažinimo negaliojančiu teisiniai pagrindai nėra susiję su turto arešto kitoje byloje taikymu, apie kurį galėjo žinoti ieškovas, tai nėra teisinio pagrindo laikyti jį nesąžiningu dėl akto pripažinimo negaliojančiu kitais pagrindais.
5. Teismai nepagrįstai taikė CK 6.228 straipsnį.
Pardavimo be varžytynių akto prilyginimas pirkimo-pardavimo sutarčiai neleidžia tapatinti priverstinio pardavimo ir ikisutartinių ar sutartinių santykių. Realizuojant turtą priverstinai skolininkas yra silpnesnioji šio sandorio šalis (jis negali atsisakyti sutarties, derėtis dėl kainos ir pan.). Esant įstatyme nustatytai specialiai turto realizavimo tvarkai (priverstiniam pardavimui), tuo pačiu metu negali būti taikomos CK normos, reglamentuojančios sutarčių sudarymą, tarp jų ir normos, apsaugančios sutarties šalis. Šiuo atveju šalių interesų bei teisių apsauga garantuojama CPK normų, reglamentuojančių priverstinį pardavimą. Kadangi teismai nenustatė kitų imperatyvaus pobūdžio teisės normų pažeidimo, tai CK 1.80 straipsnio taikymas negalimas.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo E. G., atstovaujama globėjos L. D., prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad daikto pardavimas iš varžytynių yra sandoris, kuriam taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo sutartį. Teisė ginčyti pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą varžytynėse, išlieka, jeigu ieškinys grindžiamas materialinės teisės normų pažeidimais. Teismai, konstatavę, kad pradinė buto pardavimo iš varžytynių kaina, kurią nustatė antstolis, neatitiko parduodamo buto tos vietos turto rinkos vertės, pagrįstai pripažino turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu kaip prieštaraujančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei imperatyviosioms įstatymo normoms, nes nustatė, kad sandoris prieštarauja CK 6.397 straipsnio reikalavimams. Nepagrįstas skundo argumentas, kad antstolis prieš pradedant priverstinį išieškojimą neprivalėjo išaiškinti skolininkui jo teisių ir pareigų, nes išieškojimas vykdomas pagal hipotekos teisėjo nutartį. 1964 m. CPK 393 straipsnyje imperatyviai nustatyta antstolio pareiga išaiškinti skolininkui jo procesines teises ir pareigas. Daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas, dėl to skundo argumentai šiuo klausimu nėra kasacijos dalykas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Z. J. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad apie neteisėtą buto pardavimą jis sužinojo tik 2003 m. sausio 7 d., gavęs ieškovo ieškinį. Tuo metu 1964 m. Civilio proceso kodeksas jau negaliojo, dėl to jis negalėjo šio kodekso 472 straipsnio tvarka apskųsti antstolio veiksmų. Bylą nagrinėję teismai nustatė ne tik 1964 m. CPK imperatyviųjų normų pažeidimą, bet ir tai, kad antstolis sąmoningai siuntė atsakovui pranešimus apie vykdymo veiksmus ne tuo adresu, kur jis gyveno, taip pažeidė CK 1.2, 1.5 straipsnių nuostatas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl 1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalies ir CK 1.80 straipsnio taikymo
Ieškinys dėl turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu esant antstolio padarytiems pažeidimams pagal 1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalį galėjo būti grindžiamas antstolio neteisėtais veiksmais, jeigu antstolio veiksmai 1964 m. CPK 472 straipsnyje nustatyta tvarka buvo apskųsti teismui ir pripažinti neteisėtais. Ši nuostata taikoma, jeigu asmuo vykdymo proceso metu antstolio buvo tinkamai informuotas apie atliekamus ar atliktus vykdymo veiksmus, žinojo savo procesines teises ir turėjo realią galimybę pasinaudoti minėtose normose nurodyta antstolio veiksmų apskundimo tvarka. Byloje įrodyta, kad skolininkui nebuvo išaiškintos jo teisės vykdymo procese, jis neturėjo realios galimybės sužinoti ir nežinojo apie turto realizavimą. Skolininkas objektyviai negalėjo antstolio veiksmų apskųsti, o apie įvykusį turto realizavimą sužinojo ir į teismą kreipėsi po 2003 m. sausio 1 d., kai 1964 m. CPK nuostatos nustojo galioti. Atsižvelgiant į tai, specialioji norma neturėjo būti taikoma, nes galiojusi procesinė nuostata dėl ieškinio pareiškimo sąlygos kreipimosi į teismą metu negaliojo, o iki to laiko skolininkas dėl svarbių priežasčių ir antstolio padarytų pažeidimų negalėjo pasinaudoti įstatyme nustatyta apskundimo tvarka. Atsisakymas ginti asmens teises tokioje situacijoje neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai nepažeidė 1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Su šios normos pažeidimu buvo siejamas CK 1.80 straipsnio pažeidimas ir nukrypimas nuo teismų praktikos. Nesant 1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nėra pagrindo išvadai dėl CK 1.80 straipsnio netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos.
Dėl Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5, 23, 24 straipsnių ir 1964 m. CPK 411, 431, 436 straipsnių taikymo
Turto vertintojo, veikiančio pagal išduotą licenciją, įstatymo nustatyta tvarka parengta turto vertinimo ataskaita yra rašytinis dokumentas, kuriame gali būti faktinių duomenų apie svarbias bylai aplinkybes, pavyzdžiui, parduodamo turto vertę. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o pagal 24 straipsnio 3 dalį turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, reiškia, kad turto vertinimo ataskaita yra tinkama įrodinėjimo priemonė, nes atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Civilinėje byloje dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad buvo parduotas turtas mažesne kaina, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gautoje turto vertinimo ataskaitoje pateiktas turto įvertinimas yra faktiniai duomenys, kuriais teismas konstatuoja, kad yra aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodymai yra įvertinami pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nėra nuostatų, kad turto vertinimo ataskaitos turėtų didesnę įrodomąją galią vertinant įrodymus CPK tvarka nagrinėjant civilines bylas. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o šios taisyklės išimtis gali nustatyti tik CPK, o ne kiti įstatymai. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą parengta turto vertinimo ataskaita, kuri turi juridinę galią ir laikoma teisinga, CPK 177, 185 straipsnių požiūriu reiškia, kad tai – tinkama įrodinėjimo priemonė, gali turėti bylai svarbių įrodymų, bet joje esantys faktiniai duomenys neturi padidintos ar teismui iš anksto nustatytos galios. Joje esantys įrodymai turi būti vertinami kartu su byloje esančių įrodymų visuma. Jeigu į bylą yra pateikiamos kelios turto vertintojo ataskaitos ar išvados, tai kaip įrodymai turi būti vertinami kiekvienoje iš jų esantys duomenys apie parduodamo turto įkainojimą. Tokios pat nuostatos galioja, jeigu turto vertinimo ataskaita buvo naudojama 1964 m. CPK 436 straipsnyje nustatyta tvarka. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio pažeidimas tuo pagrindu nekonstatuojamas. Kasacinio skundo faktinio pobūdžio argumentai apie tai, kiek buvo įvertintas konkretus turtas, neatitinka kasacijos dalykui keliamų reikalavimų ir nenagrinėjami. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai taikė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.
1964 m. CPK 411, 431, 436 straipsnių pažeidimas buvo grindžiamas tuo, kad netinkamai kaip įrodymas buvo vertinama turto vertintojo ataskaita. Atmetus kaip nepagrįstus argumentus dėl turto vertintojo ataskaitos vertinimo, kartu yra teisiškai nepagrįsti bei atmetami argumentai dėl CPK 411, 431, 436 straipsnių pažeidimo. Kiti argumentai dėl šių procesinių nuostatų pažeidimo yra faktinio pobūdžio, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.
Dėl 1964 m. CPK 393 straipsnio 3 dalies taikymo
1964 m. CPK 393 straipsnis reglamentuoja išieškotojo ir skolininko teises ir pareigas, teismo antstolio pareigą šiems asmenims jas išaiškinti. Vykdymo procese dalyvaujančių asmenų gebėjimas naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas priklauso nuo antstolio atlikto išaiškinimo. 1964 m. CPK 393 straipsnio reikalavimo išaiškinti skolininkui jo teises ir pareigas nevykdymas yra rimtas pažeidimas, dėl kurio antstolio veiksmai parduodant turtą be varžytynių gali būti pripažinti neteisėtais, o sudarytas sandoris laikomas niekiniu, kaip neatitinkantis imperatyviųjų įstatymo reikalavimų. Kasacinio skundo argumentai grindžiami citata, kuri pateikiama kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 nuostata. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame nutarime nėra cituojamos nuostatos, tai nutarimo priede – apžvalgoje - išdėstyti samprotavimai, kurie negali būti vertinami kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika. Be to, cituojamoje ištraukoje nurodoma apie 1964 m. CPK 390 straipsnio ir Hipotekos įstatymo 39 straipsnio taikymą ir jų santykį, apie termino paskyrimo skolininkui geruoju įvykdyti teismo sprendimą tvarką. Teisėjų kolegija vertina, kad argumentai dėl 1964 m. CPK 393 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti ir dėl to atmestini.
Dėl CK 1.5, 1.80, 4.96 straipsnių taikymo
Sandorį pripažinus negaliojančiu ab initio turi būti sprendžiama dėl restitucijos taikymo. Restitucijos taisyklės nustatytos Civilinio kodekso šeštojoje knygoje (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys). Šiuos klausimus reglamentuoja CK 6.145-6.153 straipsniai.
Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Tokiuose santykiuose yra turto pirkimo-pardavimo sutarties šalys, taip pat ir turto pardavimo be varžytynių sutarties šalys. Šio sandorio šalys yra: pardavėjas - skolininkas, atstovaujamas pardavimą vykdančio antstolio; pirkėjas - asmuo, įgyjantis turtą. Pripažinus pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu ab initio atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolinės teisės taisykles ir sąlygas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Iš to išplaukia, kad, pripažinus pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą dėl CK 4.96 straipsnio pažeidimo, nes ši norma nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikoma ir nėra pažeista. CK 1.80 straipsnio nuostatas dėl restitucijos taikymo sandorio šalims teismai taikė, todėl ši norma nepažeista.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų balanso (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nebuvo iškelta argumentų dėl sąžiningumo principo taikymo vykdant restituciją, dėl kriterijų, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas šalių interesų balansas apskritai taikant restituciją ir šio balanso nustatymo ypatumus pripažinus negaliojančiu turto pardavimo be varžytynių aktą.
Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes kasacinis teismas neturi pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų ir detaliai analizuoti sąžiningumo principo taikymą vykdant restituciją pagal CK 6.145-6.153 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė CPK nuostatas dėl turto įvertinimo ir pardavimo be varžytynių, nustatė pažeidimus ir įgijėjo nesąžiningumą, susijusį su pažeidimais parduodant turtą be varžytynių, todėl tai sudarė pagrindą taikyti CK 1.80 straipsnyje nustatytas pasekmes – restituciją.
Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.228, 6.497 straipsnių taikymo neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui, todėl neatitinka kasacijos pagrindui keliamų reikalavimų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Atsakovas Z. J. pateikė įrodymus, kad sumokėjo advokatui 500 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šios išlaidos jam priteisiamos iš ieškovo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti iš ieškovo M. B. atsakovui Z. J. 500 Lt (penki šimtai litų) išlaidų už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
