Civilinė byla Nr. 3K-3-384/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 25.2; 128.19(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. P. G., V. L., A. E. P., J. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo; suinteresuoti asmenys: N. D., A. P. G., V. L., T. N., E. P., A. S., J. S., Kauno apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėjas A. P. 2005 m. gruodžio 5 d. kreipėsi su pareiškimu į teismą ir nurodė, kad Kauno rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1990 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 8 suteikė jam 13,34 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) valstiečio ūkiui steigti. Pareiškėjui 1990 m. gegužės 30 d. buvo išduotas Valstybinis žemės nuosavybės aktas (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad žemė suteikta jo nuosavybėn ir nemokamai, su paveldėjimo teise; ji negali būti perkama, parduodama, išnuomojama, įkeičiama. Šis aktas buvo įregistruotas Kauno rajono vykdomojo komiteto Valstybinių žemės naudojimo teisės aktų registravimo knygoje, reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. spalio 10 d. raštu informavo pareiškėją, kad žemė, suteikta jam pagal Valstiečio ūkio įstatymą, nelaikoma valstybės išperkama žeme pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 11 dalį, nes iki šio įstatymo papildymo (2001 m. rugpjūčio 3 d.) jis nepareiškė noro įsigyti šią žemę nuosavybėn ir nėra už ją sumokėjęs pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. Be to, šiame rašte nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 26 d. įsakymu iš pareiškėjo naudojamos 13,34 ha žemės 12,84 ha paimta į Noreikiškių kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondą. Pareiškėjo teigimu, jis buvo įsitikinęs, kad 1990 m. gauta žemė yra jo nuosavybė, nes taip įrašyta jam išduotame Valstybiniame žemės nuosavybės akte (duomenys neskelbtini), per visą laiką niekas nereiškė į šią žemę jokių pretenzijų, jam nebuvo pranešta apie tai, jog privalo šią žemę išsipirkti iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų svarbių aplinkybių jis praleido terminą prašymui dėl valstiečio ūkio žemės išsipirkimo pateikti, todėl yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjas, remdamasis CPK 576 straipsniu, prašė teismą atnaujinti praleistą terminą prašymui įsigyti nuosavybėn pagal tvarką, kuri buvo nustatyta asmenims, gavusiems žemę pagal Valstiečio ūkio įstatymą privačiam ūkiui steigti, 13,34 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pateikti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 4 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atmetė. Teismas nutartyje nurodė, kad pagal 1991 m. rugpjūčio 31 d. įsigaliojusio Žemės reformos įstatymo 8 straipsnį steigiantys privatų ūkį piliečiai, kurie neturėjo žemės privačios nuosavybės teise arba yra gavę jos pagal Valstiečio ūkio įstatymą daugiau negu turėjo nuosavybės teise, perka ją išsimokėdami per 25 metus Vyriausybės nustatyta tvarka. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos. Iš įstatymo formuluotės matyti, kad turi būti įvykdytos trys sąlygos: žemė turi būti suteikta valstiečio ūkiui steigti; žemę turi būti leista išpirkti; už žemę turi būti sumokėti pinigai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo daugiau negu dešimt metų tam, kad įgyvendintų savo teisę ir išsipirktų nurodytą žemės sklypą, tačiau to nepadarė. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad jis nežinojo apie tai, jog suteiktą valstiečio ūkiui steigti žemę reikia išsipirkti, nepagrįstas, nes Žemės reformos įstatymas buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, pareiškėjas turėjo galimybę įgyvendinti savo teises pagal šio teisės akto nuostatas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, taigi praleido įstatymo nustatytą teisėms įgyvendinti terminą ne dėl svarbių priežasčių, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 19 d. nutartimi patenkino pareiškėjo atskirąjį skundą: panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį, priėmė naują nutartį ir pareiškėjo pareiškimą patenkino – atnaujino A. P. testamentiniam įpėdiniui K. P. praleistą terminą prašymui įsigyti nuosavybėn pagal tvarką, kuri buvo nustatyta asmenims, gavusiems žemę pagal Valstiečio ūkio įstatymą privačiam ūkiui steigti, 13,34 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pateikti. Kolegija nutartyje pažymėjo, kad 1990 m. gegužės 30 d. Valstybiniame žemės nuosavybės akte (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog Kauno rajono Liaudies deputatų vykdomasis komitetas 1990 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 8 suteikė A. P. nuosavybėn nemokamai, su paveldėjimo teise 13,34 ha žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti; šis žemės nuosavybės aktas įregistruotas Kauno rajono vykdomojo komiteto Valstybinių žemės naudojimo teisės aktų registravimo knygoje. Kolegijos nuomone, iš nurodytų rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš turimų dokumentų teksto ir turinio galėjo būti įsitikinęs, jog jam žemės sklypas priklauso ir priklausys ateityje nuosavybės teise, ir negalėjo žinoti bei prognozuoti, kad vėliau išleisti teisės aktai (Žemės reformos įstatymas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas), tiesiogiai nekeičiantys nurodyto žemės sklypo teisinio statuso, įpareigos pareiškėją kreiptis iki tam tikro termino su prašymu dėl šio žemės sklypo pirkimo. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų apie tai, jog A. P. ir suinteresuotas asmuo Kauno apskrties viršininko administracija būtų bendradarbiavę byloje nagrinėjamu klausimu iki 2001 m. rugpjūčio 3 d., t. y. iki termino dėl žemės įsigijimo lengvatine tvarka paduoti pasibaigimo, ir tik praėjus ketveriems metams po nurodyto termino suinteresuotas asmuo pranešė pareiškėjui, jog iš jo žemė paimama, nes yra praleistas terminas jai įsigyti. Kolegijos nuomone, toks įstatymų leidėjo ir suinteresuoto asmens Kauno viršininko administracijos veiksmų nenuoseklumas bei nesuderinamumas pateisino pareiškėjo veiksmus iki 2005 m. spalio 10 d. rašto gavimo, todėl yra pagrindas pripažinti, kad A. P. nuo 2001 m. rugpjūčio 3 d. iki 2005 m. lapkričio 3 d. terminą prašymui dėl žemės įsigijimo lengvatine tvarka paduoti praleido dėl svarbių priežasčių ir dėl to šis terminas atnaujintinas. Kolegija taip pat pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, jog piliečiai, gavę žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą daugiau negu turėjo nuosavybės teise, perka ją išsimokėdami per 25 metus, todėl laikytina, kad pareiškėjas nepažeidė atsiskaitymo už žemę termino. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su suinteresuotų asmenų pozicija, jog pareiškėjo prašomas atnaujinti terminas yra naikinamasis, todėl negali būti atnaujintas. Prašymo įsigyti nuosavybėn žemę, skirtą pagal Valstiečio ūkio įstatymą, padavimo tvarką, sąlygas ir terminus reglamentavo Žemės reformos įstatymas ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Nei Žemės reformos įstatyme, nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme tiesiogiai nenustatyta, kaip sprendžiami prašymai atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl valstiečio ūkio žemės įsigijimo nuosavybėn pateikti. Kartu kolegija pažymėjo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2004 m. spalio 12 d įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taigi nuo 2004 m. spalio 26 d. įstatymo nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai tapo atnaujinamieji. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal nurodytos normos analogiją, taip pat sistemiškai ir logiškai aiškinant CPK normas, reglamentuojančias bendruosius terminų atnaujinimo principus, darytina išvada, jog ir visi kiti įstatyme nustatyti terminai (tarp jų ir prašymams dėl valstiečio ūkiui suteiktos žemės pirkimo pateikti) yra atnaujinamieji. Dėl nurodytų motyvų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl žemės, suteiktos pagal Valstiečio ūkio įstatymą, pirkimo pateikti patenkino.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys A. P. G., V. L., E. P., J. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs pareiškėjo praleistą terminą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl terminų praleidimo priežasčių svarbos nustatymo kriterijų, pažeidė suinteresuotų asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra, teisėtus lūkesčius, taip pat teisingumo ir protingumo principus, nes nenustatė pateisinamų priežasčių, kurios būtų trukdžiusios pareiškėjui per daugiau negu dešimt metų įgyvendinti įstatymų jam suteiktas teises. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos. Nurodyti veiksmai turėjo būti atlikti iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. Nei šiame įstatyme, nei Žemės reformos įstatyme nebuvo nurodyta, kad šie terminai gali būti atnaujinami. Iš nustatyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad jeigu žemės, kuri buvo suteikta valstiečio ūkiui steigti, privatizavimo procedūra nebuvo pradėta, tokia žemė neturi valstybės išperkamos žemės statuso, todėl privalo būti grąžinama pretendentams nuosavybės teisei natūra atkurti.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašomas atnaujinti terminas nėra naikinamasis. Teismas nepagrįstai rėmėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nurodyta teisės norma taikytina tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje įvardytiems asmenims, be to, atnaujinant terminus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšį ir nuosavybės teisę, paduoti. Pareiškėjas nepatenka tarp nurodytame įstatyme įvardytų asmenų, jo prašymas neatitinka šio įstatymo 10 straipsnio sąlygų.
3. Teismo išvada, kad pareiškėjo praleistas terminas gali būti atnaujintas, prieštarauja CK 1.117 straipsnio 6 daliai, pagal kurią naikinamieji terminai negali būti teismo atnaujinti. Sistemiškai vertinant Lietuvoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nebuvo priimta įstatymų pataisų, kurios leistų teismui atnaujinti specialųjį terminą prašymams dėl valstiečio ūkiui steigti suteiktos žemės įsigijimo nuosavybėn pateikti. Taigi šis terminas yra naikinamasis, todėl negali būti atnaujintas. Apeliacinis teismas nepagrįstai vadovavosi CPK XXXVIII skyriaus normomis. Nurodytame CPK skyriuje nustatyta tvarka negali būti taikoma naikinamiesiems terminams atnaujinti.
4. Apeliacinio teismo išvada, kad pareiškėjas praleido terminą dėl svarbių priežasčių, nes daugiau kaip penkiolika metų nesuvokė, jog valdo žemę ne nuosavybės teise, o Kauno apskrities administracija neinformavo pareiškėjo apie įstatyme nustatytus jo teisių įgyvendinimo būdus, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). CPK normose, reglamentuojančiose terminų atnaujinimą, nenurodyta termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimo kriterijų. Termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra teismo diskrecijos teisė, todėl teismas privalo spręsti šį klausimą vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį (CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys; CPK 3 straipsnio 7 dalis), kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis paprastai pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, kurios buvo kliūtis asmeniui tam tikram procesiniam veiksmui per nustatytą terminą atlikti. Teismas turi įvertinti, ar konkrečiu atveju asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, įgyvendino savo teises nerūpestingai, aplaidžiai. Pareiškėjui žemės sklypas valstiečio ūkiui steigti buvo suteiktas 1990 m., taigi pareiškėjas iki 2001 m. turėjo daugiau negu dešimt metų tam, kad įgyvendintų savo teisę įsigyti šią žemę nuosavybėn. Pareiškėjas neatliko jokių veiksmų nurodytai žemei privatizuoti. Valstybinis žemės nuosavybės aktas buvo ne nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, bet dokumentas, patvirtinantis valstiečio ūkio įsteigimą (Valstiečio ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Teismo išvada, kad pareiškėjas, turėdamas nurodytą aktą, klydo, manydamas, kad valdo žemę nuosavybės teise, visiškai nepagrįsta, nes visi žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai skelbiami viešai, žemės reformos sąlygos buvo skelbiamos viešai informacinėse priemonėse, tai buvo visuotinai žinomos aplinkybės, apie kurias žinojo bet kuris bent minimaliai rūpestingas asmuo. Be to, teismo išvada, kad pareiškėjui iki 2005 m. nebuvo žinomos nei Žemės reformos įstatymo, nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos ir tai pagrindžia termino praleidimo priežasčių svarbą, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsniui, pagal kurį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teismo argumentas, kad Kauno apskrities viršininko administracija turėjo informuoti pareiškėją apie galimybę įsigyti žemę privačion nuosavybėn, prieštarauja CK 1.5 straipsniui ir įstatyme įtvirtintoms žemės naudotojų pareigoms, nes jokiuose teisės aktuose nenustatyta šios institucijos pareigos informuoti pareiškėją apie įstatymuose įvirtintas jo teises. Pareiškėjo praleisto termino atnaujinimas dėl nurodytų aplinkybių reikštų jo piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis bei šio piktnaudžiavimo įteisinimą teismo tvarka.
Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjo A. P. testamentinis įpėdinis K. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Pareiškėjo prašomas atnaujinti terminas nėra naikinamasis, nes nė viename įstatyme nenurodyta, kad, suėjus šiam terminui, asmuo, kuriam suteikta žemės valstiečio ūkiui steigti, netenka teisės prašyti atnaujinti tą terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Teismas, vadovaudamasi pagal analogiją Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamjąį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai nusprendė, kad nurodytas terminas yra atnaujinamasis. Be to, dar nebaigtas A. P. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procesas, taigi, privatizuojant jam suteiktą valstiečio ūkiui žemę, turi būti įvertinta ir jo teisė atkurti nuosavybės teisę į žemę. Dėl šios priežasties teismas galėjo taikyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas dėl termino atnaujinimo net ne pagal analogiją.
2. Teismas pagrįstai įvertino pareiškėjo įvardytas termino praleidimo priežastis svarbiomis. A. P. 1990 m. buvo išduotas Valstybinis žemės nuosavybės aktas, kuriame aiškiai nurodyta, kad žemė suteikta jo nuosavybėn ir nemokamai, su paveldėjimo teise, ji negali būti perkama, parduodama, išnuomojama, įkeičiama.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Kauno rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1990 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 8 suteikė A. P. 13,34 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) valstiečio ūkiui steigti. Jam buvo išduotas Valstybinis žemės nuosavybės aktas (duomenys neskelbtini). Šis aktas įregistruotas Kauno rajono vykdomojo komiteto Valstybinių žemės naudojimo teisės aktų registravimo knygoje, reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. spalio 10 d. raštu informavo pareiškėją, kad žemė, suteikta jam pagal Valstiečio ūkio įstatymą, nelaikoma valstybės išperkama žeme pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 11 dalį, nes iki šio įstatymo papildymo (2001 m. rugpjūčio 3 d.) jis nepareiškė noro įsigyti nurodytą žemę nuosavybėn ir nėra už ją sumokėjęs pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 26 d. įsakymu iš pareiškėjo naudojamos žemės buvo paimta į Noreikiškių kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondą 12,84 ha (duomenys neskelbtini), paliekant jam 0,50 ha žemės, užimtos namų valda, nurodant, kad šią žemę pareiškėjas galės įsigyti nuosavybėn.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. P., siekdamas tapti visateisiu žemės, suteiktos jam 1990 m. pagal Valstiečio ūkio įstatymą, savininku, kreipėsi į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl šios žemės pirkimo pateikti.
Bylą nagrinėję teismai sprendė dėl termino, per kurį asmuo galėjo įgyvendinti savo teisę išsipirkti žemę, gautą pagal Valstiečio ūkio įstatymą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai vienodai nurodė, kad pareiškėjas prašymą dėl jam suteiktos pagal Valstiečio ūkio įstatymą žemės pirkimo turėjo paduoti iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-489, įsigaliojusio nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., kai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis buvo papildytas 11 punktu, nustačiusiu, jog iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių valstybės išperkamai žemei priskiriama žemė, pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos. Tačiau teismų pozicijos išsiskyrė dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbos ir pagrindo atnaujinti praleistą terminą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo nurodyta žemė buvo suteikta jam 1990 m. pagal Valstiečio ūkio įstatymą, laikantis šiame įstatyme nustatytos tvarkos, tačiau iki šiol nėra priimto kompetentingos valstybės institucijos sprendimo leisti pareiškėjui pirkti valstiečio ūkiui steigti skirtą žemę, pareiškėjas taip pat nėra sumokėjęs už šią žemę pinigais ar vienkartinėmis išmokomis.
Suinteresuotų asmenų kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė pateisinamų priežasčių, dėl kurių pareiškėjas daugiau negu dešimt metų neįgyvendino savo teisės išsipirkti valstiečio ūkio žemę. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą prašymui dėl šios žemės pirkimo paduoti, nurodė, kad visą laiką nuo žemės suteikimo manė esąs šios žemės savininkas, per visą laiką niekas nereiškė į šią žemę jokių pretenzijų, jam nebuvo pranešta apie tai, jog privalo šią žemę išsipirkti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pažymėtina, kad teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti tuo, kad nežino įstatymų ar juos netinkamai supranta. Teisėje galioja dar iš romėnų teisės atėjęs principas, kad įstatymo ignoravimas nėra pasiteisinimas (lot. ignorantia non est argumentum). CK 1.6 straipsnyje, atsižvelgiant į konstitucinę nuostatą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), įtvirtinta, jog įsatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.
Taigi pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas valstiečio ūkio šeimininkas, turėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis, o, kilus dėl jų neaiškumų, – kreiptis į kompetentingus asmenis ar institucijas. Pažymėtina, kad vykstanti žemės reforma įtraukė daugumą Lietuvos žmonių, apie šį procesą ir žemės reformos sąlygas visuomenė buvo šviečiama ir per masines informavimo priemones, taigi pareiškėjas, būdamas atidus, apdairus bei rūpestingas, turėjo žinoti apie savo teises ir pareigas dėl valstiečio ūkiui suteiktos ir naudojamos žemės. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo argumentai, kad jis iki 2005 m. spalio 10 d., kai gavo raštą iš Kauno apskrities viršininko administracijos, nežinojo apie tai, jog turi išsipirkti suteiktą jam pagal Valstiečio ūkio įstatymą žemę, negali būti laikomi pagrįstais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme tiesiogiai nebuvo nustatyta termino, iki kada asmenys, gavę žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą, turi pateikti prašymus dėl šios žemės pirkimo. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Žemės reformos įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, susijusios su žemės, suteiktos asmenims pagal Valstiečio ūkio įstatymą, perleidimu šių asmenų nuosavybėn, ne kartą buvo keičiamos. Kai panaikinama ar pakeičiama tam tikra teisės norma, reiškia, kad pasibaigia ir galimybė įgyti šioje normoje nurodytas teises tam tikromis joje nustatytomis sąlygomis. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad naujos normos įsigaliojimas nereiškia, jog išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Pasibaigus tam tikros normos galiojimui ir įsigaliojus naujai normai, galima įgyvendinti tas teises, kurios buvo įgytos pagal ankstesniąją normą šios galiojimo metu. Taigi asmenys, gavę žemės valstiečio ūkiui steigti, gali įgyvendinti savo teisę išsipirkti iš valstybės šią žemę tokiu būdu ir tvarka, kurie galiojo tuo metu, kai jie valstybės įgaliotoms parduoti šią žemę institucijoms pareiškė savo valią dėl šios žemės pirkimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl pareiškėjo teisės įsigyti žemę, suteiktą jam pagal Valstiečio ūkio įstatymą, įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų turi būti sprendžiama pagal teisės aktus, galiojusius tuo metu, kai A. P. išreiškė savo valią dėl šios teisės įgyvendinimo, t. y. kai valstybės įgaliotai institucijai – Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriui – pareiškė apie norą pirkti valstiečio ūkiui suteiktą ir naudojamą žemę. Dėl to, kad įstatyme nenustatyta termino, iki kada žemės, suteiktos pagal Valstiečio ūkio įstatymą, naudotojai turėjo pateikti prašymus dėl šios žemės pirkimo, pareiškėjui nebuvo pagrindo kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą tokiam prašymui pateikti. Pažymėtina, kad pareiškėjo byloje pareikštas reikalavimas atnaujinti terminą prašymui dėl valstiečio ūkio žemės pirkimo pagal tvarką, kuri galiojo pagal ankstesnių teisės aktų nustatytą teisinį reglamentavimą, pateikti iš esmės reiškia prašymą taikyti jam įstatymą atgaline tvarka, taigi yra neteisėtas, nes įstatymai ir kiti teisės aktai negalioja atgaline tvarka (CK 1.7 straipsnio 2 dalis).
Dėl nurodytų motyvų bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo svarstyti pareiškėjo reikalavimo atnaujinti jam terminą prašymui dėl valstiečio ūkio žemės pirkimo pateikti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo sprendė pagal praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau, atmesdamas pareiškėjo prašymą, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas ne tik neteisingai teisiškai kvalifikavo byloje pareištą reikalavimą, tačiau ir jį tenkindamas, t. y. atnaujindamas praleistą terminą prašymui įsigyti nuosavybėn pagal tvarką, kuri buvo nustatyta asmenims, gavusiems žemę pagal Valstiečių ūkio įstatymą privačiam ūkiui steigti, priėmė neteisėtą procesinį sprendimą, iš esmės reiškiantį įstatymo taikymą atgaline tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi pagal analogiją Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi. Nurodyta teisės norma yra specialioji (lex specialis), reglamentuojanti terminų prašymams atkurti nuosavybės teises ir dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšį ir nuosavybės teisę, paduoti atnaujinimą asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, todėl ši norma negali būti taikoma pagal analogiją (CK 1.8 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nurodytų esminių teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisėtą nutartį, todėl ši naikintina ir paliktina galioti iš esmės teisinga pirmosios instancijos teismo nutartis tik kitais, t. y. kasacinio teismo nurodytais, motyvais (CPK 359 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
