Civilinė byla Nr. 3K-3-107-695/2016
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00481-2012-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.9.2; 2.1.1.3.2; 2.1.1.3.3; 2.5.16.4; 2.5.17
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje ieškovo G. A. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių vandenys“ ir Šiaulių rajono savivaldybei, tretieji asmenys I. J., V. Z., V. S., I. O., R. R., S. M., N. B., G. P. ir Šiaulių miesto savivaldybė, dėl nuostolių priteisimo, naudojimosi vandentiekio ir nuotekų tinklais tvarkos bei sąlygų nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių savivaldybės pareigos užtikrinti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą atsiradimo sąlygas, nepagrįstą praturtėjimą, taip pat bendrųjų nuosavybės teisę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė teismo: 1) priteisti iš atsakovių 58 170 Lt (16 847,20 Eur) nuostolių atlyginimą; 2) nustatyti, kad atsakovės atlygintinai naudoja ieškovui nuosavybės teise priklausančius inžinerinius tinklus (nuotekų, lietaus, buitinių nuotekų šalinimo tinklus, nuotekų valymo įrenginius, vandentiekio trasą), esančius Šiaulių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, o 9224,71 Lt (2671,66 Eur) per mėnesį dydžio nuomos mokestis mokamas nuo kreipimosi į teismą dienos iki ginčo infrastruktūros išpirkimo dienos; 3) įpareigoti atsakoves savo lėšomis padengti visas su ginčo infrastruktūros naudojimu (eksploatavimu) susijusias išlaidas; 4) nustatyti, kad atsakovės atsako tretiesiems asmenims už žalą, padarytą naudojantis (eksploatuojant) minėta infrastruktūra.
Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausė žemės ūkio paskirties 8,4622 ha žemės sklypas Šiaulių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini). Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-313 pritarė šio sklypo paskirties keitimui, jo suformavimui į atskirus, mažesnio ploto sklypus, taip pat nustatė, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros specialiuosius planus (elektros tiekimo, vandentiekio ir nuotekų tinklų sistemos, gatvių ir privažiavimų planai), techninius projektus bei šių objektų statybą turi finansuoti sklypo savininkas. Vykdydamas šį sprendimą, ieškovas sau priklausančiame žemės sklype savo lėšomis įrengė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.
Dalis šių inžinerinių tinklų (vandentiekio trasa) nuo 2007 m. yra prijungta prie Šiaulių miesto vandentiekio tinklų, atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“ šiuos ieškovui nuosavybės teise priklausančius tinklus naudoja savo komercinei veiklai ir atlygintinai tiekia vartotojams geriamąjį vandenį (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 14 punktas, 22 straipsnis), tačiau ieškovui priklausančios dalies pajamų nemoka (CK 4.53 straipsnio 2 dalis). Nuotekų šalinimo tinklai nėra prijungti prie bendros Šiaulių miesto nuotekų tvarkymo infrastruktūros, tačiau jie tarnauja visuomenės poreikiams, viešajam interesui. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklus nuo jų naudojimo pradžios ieškovas prižiūri savo lėšomis, kas mėnesį moka už patiektą elektros energiją, kuri reikalinga nenutrūkstamai nuotekų siurblinės bei nuotekų valymo įrenginių veiklai užtikrinti, padengia susikaupusio dumblo surinkimo ir išvežimo išlaidas, moka nekilnojamojo turto mokestį. Išlaidos tenka tik jam, nors ieškovui priklausančius nuotekų tinklus naudoja apie 1200 gyventojų. Ieškovui privalo būti atlyginama už šių paslaugų teikimą, nes, atsižvelgiant į tai, jog pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiamos gyvenamosios vietovės, kuriose geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų (Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 20 punktas, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tokių paslaugų teikimo pareiga yra įstatymais priskirta savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei (šiuo atveju UAB „Šiaulių vandenys“) (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas, 8 straipsnio 1, 4, 5 punktai; Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).
Atsakovė, neatlygintinai naudodama ginčo inžinerinius tinklus savo komercinei veiklai, nepagrįstai, nesąžiningai praturtėjo ieškovo sąskaita, todėl privalo atlyginti 58 170 Lt (16 847,20 Eur) nuostolių (CK 6.242 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 2 dalis); be to, egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos sąlygos teismui nustatyti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi sąlygas bei tvarką, t. y. nustatyti, kad atsakovės šia infrastruktūra naudojasi atlygintinai (nuomos teisiniai santykiai).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad ieškovas 2005 m. kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę dėl sau priklausančio 8,4622 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo paskirties keitimo ir sklypų gyvenamųjų namų kvartalui statyti suformavimo. Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-313 „Dėl gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano rengimo“ pritarė sklypo paskirties keitimui ir nustatė, kad detalųjį planą, inžinerinės infrastruktūros specialiuosius planus, techninius projektus bei šių objektų statybą finansuoja sklypo savininkas. Ieškovas, būdamas verslininkas ir plėtodamas savo verslą, sau priklausančiame žemės sklype suformavo 64 sklypus gyvenamiesiems namams statyti, įrengė elektros tiekimo, dujų, vandentiekio, vietinius nuotekų šalinimo tinklus, paviršinio vandens nuvedimo sistemas, gatves ir privažiavimo kelius ir, vykdydamas savo komercinę veiklą, 28 sklypus pardavė.
Individualaus gyvenamojo namo projektavimo sąlygas pirkėjai buvo suderinę su ieškovu, šis sutiko, kad sklypus įsigiję asmenys neatlygintinai naudotųsi jo įrengtais tinklais ir komunikacijomis, gautų viešąsias paslaugas. Ieškovui nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai prie atsakovės UAB,,Šiaulių vandenys“ eksploatuojamų tinklų buvo įrengti ir prijungti paties ieškovo iniciatyva, prašymu ir lėšomis, siekiant įgyvendinti verslo projektą ir gauti kuo didesnį pelną iš parduodamų žemės sklypų. Ieškovas, gaudamas projektavimo technines sąlygas tinklams įrengti ir prisijungti prie viešojo vandentiekio ir nuotekų tinklo, suderinęs projektavimo sąlygas su įsigijusiais iš jo sklypus savininkais bei duodamas jiems sutikimą, išreiškė savo valią sau priklausančią vandentiekio infrastruktūrą prijungti prie atsakovės infrastruktūros ir sutikimą, kad gyventojų individualių namų vandentiekio tinklai bus prijungti prie jam nuosavybės teise priklausančių vandentiekio tinklų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas ir tretieji asmenys ginčo tinklais naudojasi teisėtai, todėl, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra pagrindo taikyti CK 6.249 straipsnyje įtvirtintą atsakomybę.
Teismas išaiškino, kad jeigu privatus ar kitas verslo subjektas nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą ir šio kvartalo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą, plėtodamas tokį projektą jis turėjo numatyti ir įrengtos savo lėšomis bendros kvartalo naudojimo reikmėms infrastruktūros teisinį statusą, iš anksto tai aptaręs su vietos savivalda. Nesant tokio išankstinio savanoriško susitarimo tarp vietos savivaldos ir projekto plėtotojo, vėlesni detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus vienašališki reikalavimai nelemia tokios savivaldybės pareigos. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas tokio susitarimo su Šiaulių rajono savivaldybe nebuvo sudaręs, todėl sprendė, kad ieškovas negali reikalauti tokios savivaldybės pareigos.
Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo teiginius, kad jo įrengtais inžineriniais tinklais naudojasi apie 1200 (duomenys neskelbtini) gyventojų, todėl atsakovės privalo tokioms teritorijoms tiekti vandenį ir įrengti inžinerinius tinklus, išpirkti ar naudoti tik atlygintinai jau esamus ir priklausančius privatiems asmenims tinklus. Ieškovas inžinerinius tinklus įrengė sau priklausančiame žemės sklype, su atsakove UAB,,Šiaulių vandenys“ sutartis dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ieškovo inžineriniais tinklais yra sudarę tik aštuoni asmenys, nei Šiaulių rajono, nei Šiaulių miesto savivaldybių vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiuosiuose planuose artimiausiu metu nėra nustatyta tokių tinklų plėtra į ginčo teritorijas. Todėl teisės aktais nesukuriama atsakovėms pareigos atlygintinai naudoti ar perimti savivaldybės nuosavybėn ginčo tinklus.
Teismas atmetė ieškovo teiginius dėl atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ nepagrįsto praturtėjimo ir gaunamos ekonominės naudos, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamame objekte yra sudarytos tik 8 sutartys ir tik dėl geriamojo vandens tiekimo, atsakovės teikiama paslauga naudojasi 24 gyventojai, todėl iš viso atsakovė gauna 161,50 Lt (46,77 Eur) per mėnesį pajamų; ieškovo nurodyta vieno mėnesio jam priklausančio vandentiekio tinklų nuomos kaina sudaro 1615 Lt (467,74 Eur), o buitinių nuotekų šalinimo tinklų vieno mėnesio nuomos kaina yra 1853 Lt (536,67 Eur). Ieškovo reikalaujama sudaryti tinklų nuomos sutartis atsakovei būtų ekonomiškai nenaudinga, lemtų didžiulius nuostolius, dėl to galimai turėtų būti branginamas vanduo kitiems vartotojams ir būtų pažeistas viešasis interesas. Be to, tokiais veiksmais būtų pažeidžiamas ir sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 17 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo kasacinį skundą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija nurodė, kad ieškovas sau nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, atitinkamai suderinus ir pakeitus paskirtį, suformavo 65 atskirus, mažesnio ploto individualių gyvenamųjų namų statybai skirtus sklypus ir savo lėšomis įrengė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Dalis šių inžinerinių tinklų (vandentiekio trasa) nuo 2007 m. prijungta prie Šiaulių miesto vandentiekio tinklų. Ieškovas siekia, kad jo sukurtus inžinerinius tinklus nuosavybėn perimtų savivaldybė ar jos kontroliuojamas viešasis tiekėjas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje yra nurodęs, kad savivaldybės pareiga tiekti geriamąjį vandenį bei tvarkyti nuotekas siejama su tam tikros teritorijos pripažinimu viešojo tiekimo teritorija. Esant tokioms bylos aplinkybėms ir išaiškinimams, reikia nustatyti, ar egzistuoja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinti požymiai, kuriems esant gyvenamosios vietovės, jų dalys ir pavieniai gyvenamieji namai bei kiti pastatai yra įtraukiami į viešojo vandens tiekimo teritorijas.
Neabejotina, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu kitais būdais, išskyrus viešąjį vandens tiekimą, todėl ši įstatymo nuostata nutartyje neaptariama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje nurodė, kad ginčo objektas yra ieškovo įrengti tinklai, dėl kurių naudojimo viešojo poreikio turi būti sprendžiama. Dėl to vertintina ne visos (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, o būtent ieškovo įrengtų inžinerinių tinklų aptarnaujamų teritorijų atitiktis įstatyme nustatytoms viešojo vandens tiekimo teritorijoms. Ieškovo teigimu, jo pastatyta infrastruktūra skirta 65 gyvenamiesiems namams, kuriuose gyventų 228 gyventojai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje nurodė, kad sprendžiant dėl viešųjų paslaugų teikimo yra aktualus faktinis asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas pateikė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Šiaulių kaimiškosios seniūnijos 2015 m. balandžio 21 d. pažymą, kad (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą yra deklaravę 58 gyventojai, tačiau Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 punkte nurodyti ne gyvenamąją vietą deklaravę, o geriamuoju vandeniu aprūpinami asmenys. UAB „Šiaulių vandenys“ pateikė nagrinėjimo dieną aktualius duomenis, kad yra sudaryta 10 vandens tiekimo sutarčių (iš jų viena laikina), geriamuoju vandeniu aprūpinami 25 žmonės. Kadangi pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnį į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiami paminėti objektai, kuriuose geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, gyvenamųjų namų kvartalas, kuriame ieškovo lėšomis yra įrengta infrastruktūra, negali būti pripažintas viešąja vandens tiekimo teritorija.
Prie byloje esančio Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. T-238 „Dėl sutikimo perimti turtą“ ir kadastrinių matavimų bylų yra pridėtas planas, kuriame pažymėti UAB „Šiaulių vandenys“ ir ieškovui priklausantys inžineriniai įrenginiai. Iš planų akivaizdžiai matyti, kad yra įrengtos dvi tarpusavyje nesusijusius (nesujungtos) sistemos, skirtos naudotis atskiriems kvartalams. Atstumas tarp kvartalų (inžinerinių sistemų) yra apie vieną kilometrą. Abiejų kvartalų fekalinės kanalizacijos (plane pažymėtos ruda spalva) yra autonominės, prie jokių tinklų neprijungtos. Vandentiekio linijos taip pat tarpusavyje nesujungtos, tik abi prijungtos prie praeinančios magistralinės vandentiekio linijos, nutiestos iš Bubių vandenvietės į Šiaulių miestą. Ieškovui priklausiusio žemės sklypo adresas (buvęs (duomenys neskelbtini) buvo patikslintas nurodant (duomenys neskelbtini) tik 2006 m. gegužės 18 d. Taigi ieškovo įrengtame gyvenamųjų namų rajone valstybei, savivaldybei ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausančios bei tinkamos naudoti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros nėra. Ieškovo įrengti tinklai neatitinka Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte nustatytos įtraukimo į viešojo vandens tiekimo teritorijas sąlygos.
Kolegija nustatė, kad ieškovas siekia, jog atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ ar Šiaulių rajono savivaldybė nupirktų jo įrengtą inžinerinę infrastruktūrą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nėra skirta užtikrinti privačių asmenų sukurtos infrastruktūros išpirkimą bet kokiomis aplinkybėmis, turi būti konstatuota, jog infrastruktūra reikalinga viešajam vandens tiekimui. Ieškovo įrengta infrastruktūra šių požymių neatitinka. Privačios infrastruktūros savininkas gali reikalauti priverstinio išpirkimo, jei viešosios paslaugos teikėjas neatlygintinai, t. y. pažeisdamas nuosavybės teisę, teikdamas viešąją paslaugą, naudoja privačią infrastruktūrą. Tačiau byloje nustatyta, kad iš visos ieškovo infrastruktūros – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų (lietaus, buitinių nuotekų šalinimo tinklai, nuotekų valymo įrenginiai) – tik maža dalis vandentiekio yra naudojama geriamajam vandeniui tiekti dešimčiai namų iš kvartale suplanuotų 64 sklypų. Nenuginčyta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas už patiektą vandenį per mėnesį gauna apie 47 Eur (161,50 Lt) pajamų. Ši suma yra tik pajamos, bet ne pelnas, be to, iki ieškovui priklausančio vandentiekio ribos vanduo tiekiamas atsakovei priklausančiais įrenginiais. Ieškovo prašomas priteisti 2671,66 Eur (9224,71 Lt) kiekvieno mėnesio mokestis ir 16 0847,2 Eur (58 170 Lt) nuostolių atlyginimas yra neproporcingi atsakovės gaunamai naudai. Tai patvirtina, kad ieškovo tikslas yra parduoti infrastruktūrą atsakovėms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. „Kauno vandenys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135/2012">3K-3-135/2012</a>, yra išaiškinusi, kad pagal Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio 4 dalį būtent viešasis vandens tiekėjas sprendžia, ar viešojo vandens tiekimo teritorijoje esančios, bet ne jo valdomos ar naudojamos pagal sutartį geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai yra reikalingi ir tinkami viešajam vandens tiekimui. Nagrinėjamoje byloje atsakovai tokio reikalingumo nekonstatavo ir su ieškiniu nesutinka.
Aplinkybė, kad ieškovas siekia, jog jo infrastruktūra būtų išpirkta arba išnuomota, yra pagrindas netenkinti ir ieškinio dalies dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovas nuostolius kildina iš nepagrįsto atsakovių praturtėjimo, nes jos, išimtinai tenkindamos savo interesus, naudoja ieškovui nuosavybės teise priklausančią infrastruktūrą. Ieškovas turėjo įrodyti, bet neįrodinėjo, kad atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“ dalimi ieškovui priklausančio vandentiekio tiekdama geriamąjį vandenį aštuoniems, o bylos pakartotinio nagrinėjimo apeliacinės instancijos dieną – jau dešimčiai – namų, praturtėjo 16 0847,2 Eur (58 170 Lt). Ieškovas prašomus priteisti nuostolius apskaičiavo remdamasis visos jam nuosavybės teise priklausančios infrastruktūros pageidaujamos gauti nuomos kaina. Taigi ieškovas pasirinko dalyko neatitinkantį ieškinio pagrindą ir ieškinio dalyko net neįrodinėjo. Ieškovas ir nepageidauja, kad jo patiriamų nuostolių dydis būtų apskaičiuojamas pagal atsakovės naudos, gautos eksploatuojant ieškovui priklausančios infrastruktūros dalį, dydį.
Apeliaciniame skunde ieškovas aptaria geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų derinimo tvarką bei atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ visos veiklos pelningumą, teigia, kad sutartis su juo dėl tinklų atlygintinio naudojimo atsakovei nebūtų nuostolinga, nes atsakovės veikla yra pelninga (2011 m. pelnas siekė 433 174 Lt, arba 125 455,86 Eur), o dalį šio pelno jai atnešė ieškovui priklausanti infrastruktūra. Tokie argumentai būtų reikšmingi svarstant sutartį dėl visos ieškovo sukurtos infrastruktūros atlygintinio naudojimo arba dėl jos išpirkimo, tačiau ieškovo tinklai neatitinka Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintų požymių ir atsakovės neprivalo jų perimti. Duomenų apie tai, kokia tikslia suma atsakovės nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, bendruose UAB „Šiaulių vandenys“ pelningumo duomenyse nėra.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: 1) priteisti iš atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ 16 847,20 Eur nuostolių atlyginimo; 2) nustatyti, kad atsakovės ieškovui nuosavybės teise priklausančius inžinierinius tinklus – nuotekų šalinimo tinklus (lietaus šalinimo tinklus L = 698,10 m, buitinių nuotekų šalinimo tinklus L = 1676,26 m, nuotekų valymo įrenginius L = 119,71 m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei inžinierinius tinklus – vandentiekio trasą L = 1867,07 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), naudoja atlygintinai, mokėdamos ieškovui 2671,66 Eur mėnesinį mokestį, įskaitant GPM, nuo kreipimosi į teismą dienos 2012 m. rugpjūčio 17 d. iki vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo dienos 2014 m. birželio 30 d., įpareigoti atsakoves savo lėšomis padengti visas su šios infrastruktūros naudojimu (eksploatavimu) susijusias išlaidas bei nustatyti, kad už žalą, padarytą naudojantis (eksploatuojant) nurodyta infrastruktūra tretiesiems asmenims, atsako atsakovės; priteisti ieškovui iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Šiaulių kaimiškosios seniūnijos 2015 m. balandžio 21 d. pažymos Nr. S(26)-33(7.2) matyti, kad ginčo teritorijoje savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 59 asmenys. Prie viešųjų funkcijų, kurių įgyvendinimą privalo užtikrinti vietos savivaldybės, priskirtinos tiek geriamojo vandens tiekimo, tiek ir nuotekų tvarkymo paslaugos (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 2, 21, 22 dalys). Taigi sprendžiant, ar yra pagrindas tam tikrą teritoriją pripažinti viešojo vandens tiekimo teritorija pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą, teisiškai reikšmingu argumentu laikytina ne tik tai, kiek asmenų yra aprūpinama geriamuoju vandeniu, bet ir kiek asmenų toje teritorijoje gauna nuotekų tvarkymo paslaugas. Iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad šiame kvartale yra visiškai įrengti 24 gyvenamieji namai, dar keturi šiuo metu įrengiami. Gyvenamąją vietą šioje teritorijoje deklaravo 59 asmenys. Visi šie asmenys naudojasi ieškovo nuotekų tinklais, nes individualus nuotekų tvarkymas, vadovaujantis Vandens ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje plėtros planu, (duomenys neskelbtini) gyvenvietės teritorijoje negalimas. Taigi nuotekų tvarkymo paslaugomis besinaudojančių asmenų skaičius viršija pirmiau minėtoje nuostatoje nurodytą asmenų skaičių, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 punkte įtvirtintos sąlygos egzistavimą ir ieškovo lėšomis įrengtą gyvenamąjį kvartalą pripažinti viešojo vandens tiekimo teritorija. Jei tokiai išvadai byloje trūko duomenų, teismas turėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva ištirti faktinę situaciją. Teismas neatskleidė bylos esmės.
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatos įpareigoja vietos savivaldybę ir jos kontroliuojamą vandens tiekėją užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio plėtrą. Plėsti geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo infrastruktūrą galima (būtina) tik į tas gyvenamąsias vietoves, jų dalis ir pavienius gyvenamuosius namus bei kitus pastatus, kur tokios infrastruktūros nėra. Dėl šios priežasties Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte nurodytą vietovės priskyrimo prie viešojo vandens tiekimo teritorijos sąlygą aiškinti taip, kad prie viešųjų teritorijų priskirtinos tik tos vietovės, kur infrastruktūra jau egzistuoja, neprotinga, nes nėra jokio tikslo plėtoti infrastruktūrą ten, kur ji jau yra, ir neteisinga, nes tokiu atveju vietos savivaldybės bei jų kontroliuojami vandens tiekėjai būtų atleisti nuo pareigos užtikrinti infrastruktūros plėtrą tose vietovėse ar jų dalyse, kur infrastruktūros dar nėra. Ieškovui įrengus infrastruktūrą, buvo išplėstos atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ vykdomos geriamojo vandens tiekimo paslaugos, tai sudaro pagrindą ieškovo lėšomis įrengtą gyvenamųjų namų kvartalą pripažinti viešąja vandens tiekimo teritorija, ir teismas turėjo nustatyti ieškovo infrastruktūros naudojimo tvarką. Kadangi (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje geriamąjį vandenį tiekti gali tik atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“, tai techninio pobūdžio aplinkybė, jog šioje gyvenvietėje yra įrengtos dvi tarpusavyje nesusijusios (nesujungtos) sistemos, skirtos atskirų kvartalų gyventojams aptarnauti, neturi teisinės reikšmės.
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte įtvirtinta analizuojama nuostata yra pakeista. Pagal šiuo metu galiojančią Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 2 punkto redakciją į viešojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiama savivaldybės teritorija (gyvenamosios vietovės, pavieniai gyvenamieji namai, kiti pastatai), kurioje yra savivaldybei arba savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei priklausanti naudoti tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra. Taigi šiuo metu gyvenamosios vietovės į dalis jau ne skaldomos, t. y. į viešojo vandens tiekimo teritoriją turi būti įtraukta visa gyvenvietės teritorija arba pavieniai gyvenamieji namai, kurie nepatenka į kurios nors gyvenvietės ribas.
Ieškovo reikalavimas nustatyti atlygintinę infrastruktūros naudojimo tvarką siejamas su jos naudojimu atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ ūkinėje komercinėje veikloje, todėl klausimas, ar ieškovo lėšomis įrengtas gyvenamųjų namų kvartalas priskirtinas prie viešojo vandens tiekimo teritorijos, ar atsiranda savivaldybės pareiga užtikrinti geriamojo vandens tiekimą bei nuotekų tvarkymą ieškovo lėšomis įrengtame gyvenamųjų namų kvartale, neturi esminės reikšmės. Esminę reikšmę turi tai, kad atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“ savo veikloje neatlygintinai naudoja jai nepriklausančią infrastruktūrą (šalių sutartis dėl naudojimo nesudaryta), todėl jos savininkei nesutinkant su neatlygintiniu naudojimu, teismas, vadovaudamasis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis, privalėjo atsižvelgti į ieškovo valią ir nustatyti atlygintinį infrastruktūros naudojimą, priteisti kompensaciją, nes infrastruktūros paėmimas visuomenės poreikiams tenkinti taip pat turi būti atlygintinis (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas, Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.100 straipsnis, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).
Teismas konstatavo, kad UAB „Šiaulių vandenys“ naudojasi tik nedidele ieškovui priklausančio vandentiekio dalimi, ieškovo prašomi priteisti kiekvieno mėnesio mokestis ir nuostolių atlyginimas neproporcingi atsakovės gaunamai naudai. Tačiau ieškovo lėšomis įrengtas žiedinio tipo šakotinis komunalinio tinklo vandentiekis, todėl tam, kad būtų patiektas geriamasis vanduo bent vienam gyvenamajam namui (pagal vieną vandens tiekimo sutartį), turi funkcionuoti visas vandentiekis. Teismas galėjo reikalavimą sumažinti iki atitinkamos ribos, o ne visiškai atmesti.
Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai praturtėja nepagrįstai sutaupęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-192/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-192/2006">3K-3-192/2006</a>; kt.). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos visos atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ nepagrįsto praturtėjimo nepagrįstai sutaupius būtinosios prielaidos. Ieškovo turto sumažėjimą patvirtina sumokėtas už infrastruktūrą nekilnojamojo turto mokestis, mokesčiai už patiektą elektros energiją, reikalingą nenutrūkstamai nuotekų siurblinės ir valymo įrenginių veiklai užtikrinti, taip pat negautas pelnas. Dėl ieškovo turto sumažėjimo atsakovė praturtėjo nepagrįstai sutaupiusi. Negautas pelnas – tai ieškovo negautas infrastruktūros nuomos mokestis. Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ad Locum“ v. V. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2008">3K-3-257/2008</a>). Nebuvo teisinio pagrindo atsakovei praturtėti (sutartis nesudaryta, įstatymais nesuteikta teisė atsakovui neatlygintinai naudotis ieškovo infrastruktūra). Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos leidžia teismui nustatyti tinklų naudojimo sąlygas bei tvarką tik į ateitį, todėl ginti savo teises ieškovas gali tik pasinaudodamas nepagrįsto praturtėjimo institutu. Atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ nesąžiningumas pasireiškia tuo, kad nuo infrastruktūros pripažinimo tinkama naudotis momento, žinodama ieškovo poziciją dėl atlygintinio infrastruktūros naudojimo, vengia ją išpirkti ar kitaip įteisinti jos naudojimą atlygintine sutartimi.
Atsakovė Šiaulių rajono savivaldybė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodoma, kad ši byla kasacinio teismo buvo grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl to, jog nenustatyta, ar ginčo teritorijoje yra valstybei, savivaldybei ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudoti tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, pasisakė, kad ieškovas jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Šiaulių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) k. suformavo 65 atskirus, mažesnio ploto individualių gyvenamųjų namų statybai skirtus sklypus bei savo lėšomis įrengė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Šiaulių rajono savivaldybės administracija suteikė sklypams naujus adresus, tačiau (duomenys neskelbtini) teritorijų ribų nekeitė. Teritorijų ribos tarp (duomenys neskelbtini) nesikeitė nuo Vyriausybės 1996 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 651 „Dėl administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų ir pavadinimų tvarkymo“ priėmimo. Ieškovo tinklai patenka ne į (duomenys neskelbtini), o į (duomenys neskelbtini) teritoriją. Šiaulių rajono savivaldybės taryba nėra priėmusi jokio sprendimo dėl (duomenys neskelbtini) k. ar (duomenys neskelbtini) k. pripažinimo viešojo vandens tiekimo teritorijomis, 2015 m. spalio 29 d. tik turėjo būti svarstomas toks klausimas Šiaulių rajono savivaldybės taryboje. Ieškovo teismui pateiktuose VĮ Registrų centro išrašuose nurodyta, kad teritorija, kurioje yra ginčo objektas, yra (duomenys neskelbtini) k., tačiau kvartalo teritorija yra nepakitusi, ji, kaip nurodyta kadastrinio Nr. (duomenys neskelbtini), vis dar priklauso Bubių sen., o ne Šiaulių k. sen., kur yra UAB „Šiaulių vandenys“ tinklai (duomenys neskelbtini).
Atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“ prašo kasacinį skundą atmesti, bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Pirmumo teisė dėl viešųjų paslaugų teikimo turi būti nustatoma remiantis faktiniu geriamuoju vandeniu per ginčijamą infrastruktūrą apsirūpinančių asmenų skaičiumi. Priešingu atveju būtų pažeisti proporcingumo, ekonomiškumo, teisėtų lūkesčių principai. Joks teisės aktas neįpareigoja ginčijamame kvartale gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis jungtis prie kasatoriaus nutiestos vandens tiekimo infrastruktūros, todėl (duomenys neskelbtini) gatvėse gyvenamąją vietą deklaravę savarankiškai apsirūpinantys geriamuoju vandeniu asmenys neturi jokios teisinės prievolės prisijungti prie ginčijamos infrastruktūros. Įstatyme nustatytas aprūpinimas geriamuoju vandeniu ne mažiau kaip 50 asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą, gali būti nepasiektas dar ilgą laiko tarpą. Taigi ginčijamo kvartalo teritorija negali būti priskirta Šiaulių rajono savivaldybės viešojo vandens tiekimo teritorijai.
Remiantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsniu Šiaulių rajono savivaldybė, neturėdama nė vienos akcijos ir neatitikdama nurodytos teisės normose nustatytų sąlygų, negali būti laikoma savivaldybe, kontroliuojančia UAB „Šiaulių vandenys“. Šiaulių rajono savivaldybės kontroliuojama įmonė, kuri šioje savivaldybėje tiekia geriamąjį vandenį bei tvarko nuotekas, yra UAB „Kuršėnų vandenys“. UAB „Šiaulių vandenys“ (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje nuosavybės teise valdo tik jai perduotą konkretų nekilnojamąjį turtą – geriamojo vandens ir nuotekų infrastruktūrą, kuria aptarnaujama ne daugiau kaip 25 proc. (duomenys neskelbtini) teritorijos. Ši infrastruktūra yra visiškai savarankiška ir neturi jokių prieigų, sąsajų su ginčijama infrastruktūra. Šiaulių rajono savivaldybė, jos kontroliuojama UAB „Kuršėnų vandenys“ (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje neturi geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo infrastruktūros (tinklų). UAB „Šiaulių vandenys“ (duomenys neskelbtini) k. turima geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo infrastruktūra negali būti prilyginama infrastruktūrai, kuri nuosavybės teise neva priklauso savivaldybės kontroliuojamai įmonei, ir negali būti laikoma, kad tai atitinka Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 2 punkto reikalavimus. Pagal nurodytą teisės normą geriamojo vandens infrastruktūra turi priklausyti savivaldybei (Šiaulių rajono savivaldybei) ar jos kontroliuojamai įmonei (UAB „Kuršėnų vandenys“). Kadangi UAB „Šiaulių vandenys“ nėra Šiaulių rajono savivaldybės kontroliuojama įmonė, tai ši įstatymo nuostata negali būti taikoma priskiriant (duomenys neskelbtini) k. ginčijamo kvartalo teritoriją Šiaulių rajono savivaldybės viešojo vandens tiekimo teritorijai. Kasaciniam teismui nusprendus priešingai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Šiaulių vandenys“ (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje yra ne viešasis, o kitas vandens tiekėjas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Taigi UAB „Šiaulių vandenys“, kuri nėra viešoji vandens tiekėja (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje ir Šiaulių rajono savivaldybės kontroliuojama įmonė, neturi teisinio pagrindo atlikti tam tikrus plėtros darbus (tiesti naują infrastruktūrą ar išpirkti jau esamą) ne miesto teritorijoje. Šių paslaugų teikimas yra savarankiška Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) savivaldybių funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas), konkrečiu atveju – Šiaulių rajono savivaldybės.
UAB „Šiaulių vandenys“ 2006 m. birželio 1 d. kasatoriaus prašymu išdavė Projektavimo sąlygas Nr. S-2757 naujai statomiems tik geriamojo vandens tiekimo tinklams. Kasatorius jokių reikalavimų dėl ateityje sukursimos vandens tiekimo infrastruktūros išpirkimo, nuomos ar kokio kitokio perleidimo nekėlė, nes žinojo, kad UAB „Šiaulių vandenys“ negali prisiimti jokių finansinių įsipareigojimų ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje. UAB „Šiaulių vandenys“ geriamąjį vandenį tiekia pagal sudarytas geriamojo vandens tiekimo sutartis tik kasatoriaus sutikimu ir prašymu.
Kasatorius, vykdydamas komercinį projektą ir investavęs į jį savo lėšas, siekė ekonominės naudos – kuo brangiau parduoti sklypus, į kurių kainas įskaičiavo ir išlaidas, susijusias su inžinerinių tinklų įvedimu. Gyventojai, įsigydami sklypus, kasatoriui sumokėjo už esamą inžinerinę infrastruktūrą. Kasatorius siekia nesąžiningai pasipelnyti parduodamas ar išnuomodamas vandentiekio tinklus. Be to, toks pat kasatoriaus reikalavimas jau yra išnagrinėtas kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. A. ir kt. v. Šiaulių rajono savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-224/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-224/2014">3K-3-224/2014</a>, buvo keliamas klausimas dėl turto (kelių) paėmimo visuomenės poreikiams). Kasatoriaus inžineriniai tinklai nutiesti privačioje teritorijoje, todėl ir nustačius, kad ši teritorija turėtų būti įtraukta į viešojo vandens tiekimo teritoriją, atsakovės tokių tinklų išpirkti negalėtų, nes pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 13 dalį esamų tinklų išpirkimas, nuoma ar kitoks jų perėmimas galimas tik iki abonentui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto ribos. Šiuo atveju apie 98 proc. kasatoriaus infrastruktūros yra privačioje teritorijoje.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl savivaldybės pareigos užtikrinti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą atsiradimo sąlygų
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Įstatymuose (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Geriamojo vandens įstatyme) nustatyta pareiga savivaldos institucijoms užtikrinti jų teritorijų gyventojams galimybę viešai arba individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą, rūpintis geriamojo vandens šaltinių apsauga ir kita. Šiai svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir parinktas viešasis tiekėjas. Tam, kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. v. UAB „Šiaulių vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-219/2015).
Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi redakcija) 18 straipsnio 1 dalį geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimas ir priežiūra atliekami vadovaujantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėmis ir kitų teisės aktų nustatytais reikalavimais. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso savivaldybei, kurios teritorijoje vykdomas viešasis vandens tiekimas, arba šios savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei. Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba dėl sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai ji reikalinga viešajam vandens tiekimui.
Galiojančios redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtinta panaši nuostata, nurodant, kad tais atvejais, kai dėl šio straipsnio 6 dalyje nurodytų geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros perdavimo ir (arba) jos naudojimo sąlygų susitarti nepavyksta, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygos ir tvarka nustatoma siekiant aprūpinti abonentus ir vartotojus geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugomis ir tik savivaldybių viešosiose geriamojo vandens tiekimo teritorijose, nustatytose pagal šio įstatymo 12 straipsnio nuostatas, sukurtai geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjusi šią bylą, panaikinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinusi bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo, 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi konstatavo, kad savivaldybės pareiga tiekti geriamąjį vandenį bei tvarkyti nuotekas siejama su tam tikros teritorijos pripažinimu viešojo tiekimo teritorija. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo būtent dėl to, ar teritorija, kuriai skirta infrastruktūra, yra įrengta kasatoriaus lėšomis, turi būti pripažinta viešojo tiekimo teritorija. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio formuluotę į viešojo vandens tiekimo teritoriją gali būti įtraukiamos ne tik gyvenamosios vietovės, bet ir jų dalys ar pavieniai pastatai, atitinkantys įstatyme nustatytus reikalavimus. Taigi, vietovės viešojo vandens tiekimo teritorijai priskiriamos ne pagal geografinį patekimą į tam tikros gyvenamosios vietovės ribas, o pagal atitiktį Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme nustatytiems kriterijams. Ginčo objektas yra būtent kasatoriaus įrengti tinklai, dėl kurių naudojimo viešojo poreikio ir turi būti sprendžiama.
Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo, galiojusio nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 13 straipsnio nuostatas, viešojo vandens tiekimo teritorijas sudarė gyvenamosios vietovės, jų dalys ir pavieniai gyvenamieji namai bei kiti pastatai siekiant, kad ne mažiau kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir teikiamomis nuotekų tvarkymo paslaugomis. Į viešojo vandens tiekimo teritorijas buvo įtraukiamos gyvenamosios vietovės, jų dalys ir pavieniai gyvenamieji namai bei kiti pastatai: 1) kuriuose geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų; 2) kuriuose yra valstybei, savivaldybei ar savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra; 3) kuriuose gyvenantys gyventojai dėl vandens išteklių trūkumo, aplinkosaugos reikalavimų, ekonominių ar kitų priežasčių neturi galimybės būti aprūpinami arba negali apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu kitais būdais, išskyrus viešąjį vandens tiekimą. Tam, kad gyvenamoji vietovė (jų dalys ir pavieniai gyvenamieji namai bei kiti pastatai) būtų įtraukta į viešojo tiekimo teritorijas, būtina, kad ji atitiktų visas tris Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnyje nustatytas sąlygas. Nesant bent vienos iš jų, gyvenamoji teritorija negali būti įtraukiama į viešojo tiekimo teritorijas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje pasisakė dėl kasatoriaus įrengtų tinklų teritorijos įtraukimo į viešojo vandens tiekimo teritorijas pirmosios sąlygos, nustatytos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 punkte. Teisėjų kolegija nurodė, kad sąlyga, jog į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiamos tokios gyvenamosios vietovės, kuriose geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, aiškinimas kreipia į faktinę tam tikru momentu esančią situaciją. Dėl to sprendžiant dėl viešųjų paslaugų teikimo yra aktualus faktinis asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius, o ne tikėtinas ateityje. Kasatorius, kreipęsis į teismą anksčiau, nei jo įrengtame kvartale apsigyveno įstatyme nustatytas skaičius viešųjų paslaugų vartotojų, veikia savo rizika, kad šis teisiškai reikšmingas faktas dėl vartotojų skaičiaus nebus nustatytas (CPK 178 straipsnis). Realus šiuo momentu esančių vartotojų skaičius yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Iš naujo apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad pagal Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Šiaulių kaimiškosios seniūnijos 2015 m. balandžio 21 d. pažymą (duomenys neskelbtini) gatvėse gyvenamąją vietą yra deklaravę 59 gyventojai. UAB „Šiaulių vandenys“ pateikė bylos nagrinėjimo dieną aktualius duomenis, kad yra sudaryta 10 vandens tiekimo sutarčių (iš jų viena laikina), geriamuoju vandeniu aprūpinami 25 žmonės. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad gyvenamųjų namų kvartalas, kuriame ieškovo lėšomis yra įrengta infrastruktūra, negali būti pripažintas viešąja vandens tiekimo teritorija, atitinka Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto reikalavimą, kad į viešojo vandens tiekimo teritorijas įtraukiami paminėti objektai, kuriuose geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų. Tokia išvada neprieštarauja ir šiuo metu galiojančios redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 1 punktui (šio straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d.), pagal kurį į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiama savivaldybės teritorija (gyvenamosios vietovės, pavieniai gyvenamieji namai, kiti pastatai), kurioje geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą šioje vietovėje. Nurodytoje galiojančios redakcijos teisės normoje yra nustatyta papildoma gyvenamosios vietos deklaravimo atitinkamoje vietovėje sąlyga, tam, kad teritorija būtų pripažinta viešąja vandens tiekimo teritorija, ir tai reiškia, kad reikia, jog iš visų deklaravusių gyvenamąją vietą asmenų geriamuoju vandeniu realiai būtų aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų. Minėta, atitiktis tokiam įstatymo reikalavimui nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Tam, kad teritorija būtų pripažįstama viešojo vandens tiekimo teritorija pagal Geriamojo vandens tiekimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą, yra nustatytas reikalavimas geriamuoju vandeniu aprūpinti ne mažiau kaip 50 asmenų, o nuotekų tvarkymo funkcija, kaip privalomas reikalavimas, tokiam kiekiui asmenų pagal šį punktą nenustatyta.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad sprendžiant, ar yra pagrindas tam tikrą teritoriją pripažinti viešojo vandens tiekimo teritorija pagal Geriamojo vandens tiekimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą, teisiškai reikšminga ne tik tai, kiek asmenų yra aprūpinama geriamuoju vandeniu, bet ir tai, kiek asmenų toje teritorijoje gauna nuotekų tvarkymo paslaugas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes tik dalis šių inžinerinių tinklų (vandentiekio trasa) nuo 2007 m. prijungta prie Šiaulių miesto vandentiekio tinklų. Pats kasatorius, reikšdamas ieškinį, nurodė, jam priklausantys nuotekų tinklai nėra prijungti prie atsakovei priklausančios bendros nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Taigi atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“ nenaudoja kasatoriaus nuotekų tvarkymo infrastruktūros, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovės nuostolius, kaip kasatorius teigia, jo patirtus dėl to, kad atsakovė naudojasi kasatoriaus nuotekų tinklais, taip pat nustatyti jų naudojimo tvarką ir nuomos mokestį už jų naudojimąsi, yra nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje nenustačius Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 punkte nustatytos sąlygos, būtinos tam, kad gyvenamoji vietovė (jos dalis, pavieniai gyvenamieji namai ir kiti pastatai) būtų įtraukta į viešojo tiekimo teritorijas, t. y. kad geriamuoju vandeniu kasatoriaus infrastruktūra realiai yra aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus infrastruktūros viešojo poreikio ir atitinkamai nustatyti jos naudojimosi tvarką, mokėtiną nuomos mokestį per mėnesį bei patirtus nuomos mokesčio dydžio nuostolius už naudojimąsi jo infrastruktūra praeityje (nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, galiojančios redakcijos šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalis).
Dėl bendrųjų nuosavybės teisę reglamentuojančių teisės normų taikymo ir nepagrįsto praturtėjimo
Kasaciniame skunde yra nurodoma, kad kasatoriui, kaip infrastruktūros savininkui, nesutinkant su neatlygintiniu jos naudojimu, teismas, vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis, privalėjo nustatyti atlygintinį infrastruktūros naudojimą, priteisti kompensaciją, nes atsakovė nepagrįstai praturtėjo kasatoriaus sąskaita.
Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Ši aplinkybė lemia ginčo santykių teisinio reglamentavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo klasikinio civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisvės principais, reglamentavimo. Pagal CK 6.391 straipsnyje įtvirtintą įstatymų konkurencijos taisyklę santykiams, susijusiems su aprūpinimu vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, prioritetiškai taikomos kitų, specialiųjų, įstatymų normos.
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius, – Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas, kurio tikslas – nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimo ir planavimo bendruosius reikalavimus, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, užtikrintas nepertraukiamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimas, užtikrinta visuomenės poreikius atitinkanti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra ir sudarytos sąlygos fiziniams ir juridiniams asmenims gauti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnis). Šis įstatymas reglamentuoja asmenų santykius, atsirandančius tiekiant geriamąjį vandenį, tvarkant nuotekas, kad būtų užtikrinta abonentų, geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančių asmenų teisėtų interesų apsauga ir ginamos vartotojų teisės (2 straipsnis).
Remdamasi nurodytomis teisės normomis teisėjų kolegija nurodo, kad ginčo šalių teisiniai santykiai yra kvalifikuojami būtent pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą, kuriame yra nustatyti privatiems asmenims priklausančios infrastruktūros naudojimo viešajam vandens tiekimui būdai, tvarka, sąlygos ir atlyginimas. Nagrinėjamoje byloje, minėta, nenustatytos visos reikalingos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnyje (galiojančios redakcijos šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalis) įtvirtintos sąlygos tam, kad būtų nustatyta esanti savivaldybės viešojo vandens tiekimo teritorija ir atitinkamai nustatoma kasatoriaus geriamojo vandens infrastruktūros naudojimosi tvarka bei atlyginimas už naudojimąsi šia infrastruktūra viešajam vandens tiekimui.
Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad gyvenamųjų namų kvartalo statybą, lėmusią inžinerinės infrastruktūros poreikį, inicijavo pats kasatorius, siekdamas versliškų, komercinių tikslų, taigi, infrastruktūros objektų statyba atitiko kasatoriaus privatų interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. ir kt. v. Šiaulių rajono savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-224/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-224/2014">3K-3-224/2014</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, konstatavo, kad, sprendžiant teisingo atlyginimo už naudojimąsi privačiam asmeniui priklausančiais inžineriniais tinklais viešajai paslaugai teikti ar tinklų išpirkimo klausimus, būtina atsižvelgti ir į teismų nustatytas aplinkybes, kad kasatorius, pastatydamas ginčo infrastuktūrą, siekė turtinės naudos – brangiau parduoti nekilnojamąjį turtą. Komercinis inžinerinių tinklų įrengimo pobūdis turi būti įvertintas proporcingumo principo pagrindu kartu su visomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iš visos ieškovo sukurtos infrastruktūros – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų (lietaus, buitinių nuotekų šalinimo tinklai, nuotekų valymo įrenginiai) tik maža dalis vandentiekio yra naudojama geriamajam vandeniui tiekti dešimčiai namų iš kvartale suplanuotų 64 sklypų. Kasatorius prašomus priteisti nuostolius apskaičiavo remdamasis visos jam nuosavybės teise priklausančios vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros pageidaujamos gauti nuomos kaina, neįrodinėjo, kokių konkrečių nuostolių patyrė dėl to, kad atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“ tiekė vandenį dalimi kasatoriaus vandens tinklų ir atitinkamai be teisinio pagrindo sutaupė kasatoriaus sąskaita. Kasatoriaus nuotekų tinklų, minėta, atsakovė nenaudoja. Be to, bylos duomenimis, kasatorius, siekdamas komercinių tikslų, pardavė žemės sklypus su teise prisijungti prie jam nuosavybės teise priklausančių tinklų, gavo už tai atitinkamą kainą. Komercinis kasatoriaus projekto pobūdis pasireiškė siekiu sukurti kuo didesnės vertės nekilnojamojo turto objektus – sklypus gyvenamiesiems namams statyti su visa reikalinga infrastruktūra – ir gauti pelno juos pardavus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodė, kad siekis užtikrinti privačios nuosavybės apsaugą ir teisingai atlyginti už sukurtą viešosioms reikmėms naudojamą turtą neturi reikšti ir lemti pelno gavimo antrą kartą už tą patį objektą. Nuosavybės teisės gynimo klausimas spręstinas tik dėl tos dalies, kiek tokių tinklų perėmimas negali reikšti neteisėto turto nusavinimo ar naudojimo neatlyginant. Kiekvienu atveju turi būti siekiama nustatyti teisingą šių aplinkybių ir interesų balansą – savivaldybės intereso ir poreikio tinkamai vykdant funkcijas perimti tinklus ar nustatyti naudojimosi jais sąlygas bei asmens teisės gauti kompensaciją už naudojamą nuosavybę, nesitikint papildomo pelno.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.242 straipsnio taikymo esmė yra ta, kad prielaidas konstatuoti nepagrįstą, nesąžiningą praturtėjimą kito asmens sąskaita ir atitinkamai prievolę atlyginti nuostolius asmeniui, kurio sąskaita praturtėta, sukuria aplinkybė, kad asmuo be teisinio pagrindo sutaupo ar gauna kitokios tiesioginės turtinės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. AB „Lesto“, bylos Nr. 3K-3-310/2013). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, kuo pasireiškė kasatoriaus nuostoliai dėl to, kad atsakovė tiekė vandenį kasatoriui priklausančiais vandentiekio tinklais, kuriais šis leido naudotis žemės sklypus su teise prisijungti prie jam nuosavybės teise priklausančių tinklų įsigijusiems asmenims, o atsakovė atitinkamai nepagrįstai sutaupė ar gavo naudos kasatoriaus sąskaita (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 46,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio skundo šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus G. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 46,64 Eur (keturiasdešimt šešis Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Nutarties kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys
